Byla 3K-3-214/2014
Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno (pranešėjas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vokietijos įmonės Nickel & Goeldner Spedition GmbH kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kintra“ ieškinį atsakovui Vokietijos įmonei Nickel & Goeldner Spedition GmbH dėl skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje keliami ginčo teismingumo Lietuvos Respublikos teismams, Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties (CMR) konvencijos (toliau – CMR Konvencija) 31 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio 1, 2 dalių bei materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įskaitymą, taikymo ir aiškinimo klausimai.

6Ieškovas 2010 m. rugsėjo 13 d. teismui pateiktu patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 194 077,76 Lt skolos už ieškovo suteiktas pervežimo paslaugas pagal 2009 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, 15,21 proc. dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

7Byloje nustatyta: ieškovas UAB „Kintra“ (Lietuvos įmonė) pagal atsakovo – Vokietijos įmonės Nickel & Goeldner Spedition GmbH – pateiktus užsakymus teikė pervežimo paslaugas atsakovo klientams (Prancūzijoje bei Vokietijoje). Už atliktus pervežimus su ieškovu turėjo atsiskaityti atsakovas, kuris savo ruožtu už užsakymo pateikimo paslaugas gaudavo 3 proc. atlygį nuo ieškovui mokėtinos sumos. Taip pat ieškovas ir atsakovas 2006 m. birželio 25 d. sudarė Paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas finansavo ieškovui 19 puspriekabių įsigijimą. Paskolos sutartimi šalys susitarė, kad ieškovas kas mėnesį atsakovui mokės fiksuotas 10 000 eurų mėnesines įmokas, šios įmokos 2008 m. vasario 8 d. šalių susitarimu buvo sumažintos iki 2500 eurų. Ginčo šalys tarpusavyje (už ieškovo suteiktas pervežimo paslaugas ir pagal sudarytą Paskolos sutartį už atsakovo suteiktą paskolą) atsiskaitydavo atlikdamos įskaitymus, t. y. atsakovo skolos už suteiktas pervežimo paslaugas buvo įskaitomos į ieškovo įmokas pagal Paskolos sutartį.

8Atsakovo teigimu, ieškinys paliktinas nenagrinėtas, nes jo reikalavimas grindžiamas CMR važtaraščiais ir sąskaitomis už tarptautinius pervežimus, todėl taikytinas CMR Konvencijos 31 straipsnis, ginčas turėtų būti nagrinėjamas kompetentingame Vokietijos teisme, be to, praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas pagal CMR Konvencijos 32 straipsnio 1 dalį, su ieškiniu į teismą kreiptasi tik 2010 m. rugpjūčio 26 d. Ieškovo teigimu, ieškinys nagrinėtinas Lietuvos Respublikos teismuose pagal CK 1.37 straipsnio 3 dalį ir Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 14 straipsnio 3 dalį, o prašymas taikyti ieškinio senaties terminą nepagrįstas.

9Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovas netinkamai vykdė Paskolos sutartį, todėl jis 2009 m. balandžio 30 d. informavo ieškovą apie vienašališką Paskolos sutarties nutraukimą bei 81 261,07 euro ieškovo skolos atsakovui įskaitymą pagal Paskolos sutarties 2 straipsnį; apie tai ieškovui buvo pranešta ir 2009 m. gegužės 5 d. Ieškovas ginčija šį įskaitymą, nurodydamas, kad apie jį nebuvo tinkamai informuotas.

10II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

11Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 194 377,76 Lt (56 295,69 eurų) skolos, 40 581 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 16 d. ir 15,21 proc. metinių palūkanų už 194 377,76 Lt sumą nuo šios civilinės bylos iškėlimo dienos (2010 m. rugsėjo 17 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

12Dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos. Teismas nustatė, kad pagal šalių sudarytos Paskolos sutarties 7 straipsnio 2 punktą, Europos Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) 23 straipsnį ir CMR Konvencijos 31 straipsnį byla turėtų būti teisminga Vokietijos Federacinės Respublikos Halberstadt miesto teismui, tačiau nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas bankrutuojančios įmonės, todėl, vadovaujantis ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalimi, jis nagrinėtinas bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Pažymėta, kad ieškinį pareiškė bankrutuojančios įmonės administratorius, kuris pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 23 punktą imasi priemonių išieškoti skolas iš bankrutuojančios įmonės skolininkų, siekdamas užtikrinti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, todėl šiuo atveju taikytinos ĮBĮ ir 2000 m. gegužės 29 d. Europos Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000) nuostatos, be to, pagal ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalį visos bylos, kuriose bankrutuojančiai įmonei pareiškiami turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Teismas pabrėžė, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir Teisingumo Teismas) sprendime German Graphics Graphische Maschinen GmbH (byla Nr. C-292/08) paminėjo šiuos kriterijus, kuriems esant ieškinys laikytinas susijusiu su bankroto byla: a) reikalavimo grindimas bankroto teise; b) bankroto bylos iškėlimas kaip ieškinio pagrindas, bankroto administratoriaus įsikišimas. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad nors nurodytoje byloje Nr. C-292/08 buvo pareikštas Pauliano ieškinys (actio Pauliana), tačiau tie patys kriterijai taikytini ir nustatant nagrinėjamos bylos teismingumą, nes bankroto administratorius taip pat veikia vykdydamas pareigas, nustatytas ĮBĮ.

13Dėl ieškinio senaties termino. Teismas nurodė, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, nes pagal ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies 8 punktą bankroto administratorius sužino apie sandorius nuo dokumentų apie juos gavimo, nutartis iškelti ieškovui bankroto bylą įsiteisėjo 2009 m. birželio 5 d, o ieškinys pareikštas 2010 m. rugpjūčio 26 d.; taip pat ieškinio senatį nutraukia skolininko veiksmai, kurie liudija, jog jis pripažįsta prievolę (CK 1.130 straipsnio 2 dalis), o atsakovo atstovas 2009 m. gruodžio 15 d. rašte pripažino prievolę, todėl tą dieną buvo nutrauktas ieškinio senaties terminas; be to, pagal CMR Konvencijos 32 straipsnio 2 punktą ieškinio senaties eigą sustabdo ieškovo pretenzija, o ieškovo atstovas 2010 m. gegužės 17 d. raštu pareiškė atsakovui pretenziją dėl atsiskaitymo.

14Dėl įskaitymo. Teismas, nustatęs, kad 2009 m. gegužės mėn. ieškovas buvo skolingas atsakovui laiku nesumokėtas įmokas pagal Paskolos sutartį, o atsakovas ieškovui – už pervežimo paslaugas, sprendė, jog atsakovas pagal Paskolos sutarties 5 straipsnio 1 ir 2 punktus turėjo teisę reikalauti iš ieškovo sugrąžinti visą likusią negrąžintą paskolos sumą, atlikti įskaitymą. Sprendžiant įskaitymo teisėtumo klausimą, taikytinas Vokietijos civilinis kodeksas, kurio 388 straipsnyje „Pranešimas apie įskaitymą“ nurodyta, kad įskaitymas atliekamas pranešant apie tai kitai prievolės šaliai; analogiška įskaitymo tvarka reglamentuota ir Lietuvos CK 6.131 straipsnio 1, 2 dalyse. Šalis, kuri remiasi įskaitymo faktu, turi įrodyti šią aplinkybę (CPK 178 straipsnis). Teismo teigimu, šalys nebuvo aptarusios pranešimų siuntimo tvarkos, o byloje nepaneigti ieškovo atstovo paaiškinimai ir liudytojų parodymai, kad 2009 m. balandžio 30 d. ir 2009 m. gegužės 5 d. atsakovo pranešimų, siųstų faksimiliniu ryšiu, ieškovas negavo, todėl konstatuota, jog atsakovo pateiktos raštų kopijos su faksimilinio aparato žymomis apie dokumentų išsiuntimą nėra patikimas įrodymas ir nepaneigia ieškovo argumentų, todėl įskaitymas pripažintas negaliojančiu.

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 6 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

16Dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal CMR Konvencijos 31 straipsnį, Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punktą, 23 straipsnį bei Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio konstatuojamąją dalį, tuo atveju, kai ieškovo reikalavimas yra susijęs su bankroto procesu, jis nelaikytinas civiline ar komercine byla pagal Reglamentą Nr. 44/2001, nes patenka į šiame Reglamente nustatytą jo taikymo išimtį dėl bankroto ar panašaus pobūdžio teisminių procesų, kurios apimtį yra nustatęs Teisingumo Teismas; tokiu atveju nacionalinio teismo tarptautinė jurisdikcija turi būti pagrįsta tik Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Latvijos įmonės „F-Tex SIA“ v. Lietuvos–Anglijos UAB „Jadecloud-Vilma“, bylos Nr. 3K-3-71/2012), todėl nagrinėjama byla yra tiesiogiai susijusi su ieškovo bankroto byla (ieškinį padavė bankrutuojančios įmonės (kurios buveinė – Vilniuje) administratorius šios įmonės skolininkui, gindamas bankrutuojančios įmonės visų kreditorių teises ir interesus, kuris atlieka būtinas bankroto procedūras, imasi priemonių išieškoti skolas iš bankrutuojančios įmonės skolininkų, siekdamas užtikrinti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus – patenkinti jų finansinius reikalavimus bei šios įmonės teises (ĮBĮ 3 straipsnis, 11 straipsnio 3 dalies 14, 23 punktai, 35 straipsnis), o ieškinys teismingas Vilniaus apygardos teismui (ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalis; redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.; Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnis).

17Dėl ieškinio senaties termino. Nustatyta, kad ieškovas vėliausią krovinio pervežimą atsakovui (jo klientui) atliko pagal 2009 m. balandžio 15 d. CMR važtaraštį Nr. 1143659, kuris yra krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas (CMR Konvencijos 4 straipsnis), todėl senaties termino skaičiavimo eiga prasidėjo praėjus trims mėnesiams po šio važtaraščio pasirašymo, t. y. 2009 m. liepos 15 d., ir turėjo baigtis 2010 m. liepos 16 d. (CMR Konvencijos 32 straipsnio 1 punkto c papunktis). Kita vertus, atsakovas buvo gavęs 2009 m. rugsėjo 22 d. ir 2009 m. lapkričio 9 d. ieškovo raštus, kuriuose, be kita ko, ieškovas reikalavo sumokėti 194 077,76 Lt (56 295,69 euro) skolą, į juos atsakyta 2009 m. gruodžio 15 d., taigi nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki 2009 m. gruodžio 15 d. buvo sustabdyta ieškinio senaties termino eiga (CMR Konvencijos 32 straipsnio 2 punktas). Teisėjų kolegijos sprendimu, pirmosios instancijos teismas suklydo teigdamas, kad 2009 m. gruodžio 15 d. atsakovo atstovo raštas patvirtina prievolės pripažinimą, tačiau įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes pripažintina, jog ieškinio senaties terminas nepraleistas (CMR Konvencijos 32 straipsnis).

18Dėl įskaitymo. Konstatuota, kad teismui pateiktos 2009 m. balandžio 30 d. ir 2009 m. gegužės 5 d. faksimilinio ryšio aparato žymos neįrodo, jog ieškovas gavo jam siųstus dokumentus dėl įskaitymo, ypač įvertinus tai, kad iki nurodytų pranešimų apie įskaitymą šalys dokumentus viena kitai siųsdavo elektroniniu ir registruotu paštu, o pagal kasacinio teismo praktiką prievolės šalių dalykinio bendradarbiavimo praktika tokiais atvejais pripažįstama reikšminga aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. T. įmonė ( - ) v. UAB „Scania Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-479/2010).

19III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

20Atsakovas Vokietijos įmonė Nickel & Goeldner Spedition GmbH kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti kasatoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

21Dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos. Kasatoriaus manymu, ieškovo bankroto administratoriaus pateiktas ieškinys dėl skolos ir palūkanų priteisimo kyla iš tarptautinio pervežimo teisinių santykių ir nėra tiesiogiai susijęs su bankroto byla. Siekiant atriboti Reglamentų Nr. 1346/2000 ir Nr. 44/2001 taikymo sritis, anot kasatoriaus, turi būti vadovaujamasi Teisingumo Teismo pateiktais išaiškinimais; Teisingumo Teismas sprendime German Graphics Graphische Maschinen GmH (C-292/08) nurodė, kad Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo sritis neturi būti aiškinama plečiamai ir turi apsiriboti nuostatomis, reguliuojančiomis bankroto bylų iškėlimo jurisdikciją, bei tiesiogiai šių bylų pagrindu priimamais ir glaudžiai susijusiais su jomis teismo sprendimais, pvz., vien faktas, kad bylos šalis yra bankroto administratorius, nepakankamas pripažinti bylą kaip tiesiogiai kylančią iš bankroto bylos ar glaudžiai su ja susijusią, bei kad tokiai bylai turėtų būti netaikomas Reglamentas Nr. 44/2001. Byloje Henri Gourdain (C-133/78) Teisingumo Teismas nustatė, kad vienai įmonei buvo iškelta bankroto byla, o pagal Prancūzijos įstatymus, susijusius su bankrotu, buvo numatyta galimybė tokiu atveju reikalauti iš įmonės vadovo įmokėti tam tikrą sumą į įmonės sąskaitą, ir konstatavo, jog toks ieškinys pagrįstas tik bankroto teisės normomis. Byloje Christopher Seagon (C-339/07), vėliau – F-Tex SIA v. Lietuvos–Anglijos UAB „Jadecloud-Vilma“ (C-213/10) konstatuota, kad ieškinys dėl nuginčijimo (sandorio pripažinimo negaliojančiu – actio Pauliana) kyla iš Vokietijos bankroto teisės kodekso, o ne iš bendrųjų civilinės teisės normų, todėl taikytinas Reglamentas Nr. 1346/2000, kuris turėtų apsiriboti tik nuostatomis, reglamentuojančiomis kompetenciją iškelti bankroto bylą ir priimti sprendimus, tiesiogiai išplaukiančius iš bankroto bylos ir glaudžiai susijusius su ja. Analogiška pozicija dėl actio Pauliana, anot kasatoriaus, kartojama ir nurodytų Reglamentų komentaruose. Apibendrinus tai, kas nurodyta, kasatoriaus nuomone, darytina išvada, kad ieškinys laikomas susijusiu su bankroto byla, jei yra tiesiogiai pagrįstas konkrečios valstybės bankroto teisės nuostatomis, o ne bendrosiomis civilinės teisės normomis, todėl nagrinėjamoje byloje, kuri spręstina vadovaujantis bendrosiomis civilinės teisės normomis, taikytinas Reglamentas Nr. 44/2001, byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams (teisminga kompetentingam Vokietijos teismui pagal įmonės buveinę Schwanebek mieste). Tokią poziciją, kasatoriaus nuomone, patvirtina ir, pavyzdžiui, Šveicarijos Federalinio Teismo išaiškinimai dėl Lugano Konvencijos, kurios nuostatos panašios į Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas, taikymo, kad veiksmai, kurių imamasi iškėlus bankroto bylą, kai jie tiesiogiai neišplaukia iš bankroto bylos iškėlimo ir atliekami vadovaujantis bendrosiomis teisės normomis, neturėtų patekti į Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies išimtį. Tokia nuomonė patvirtinama ir ES Reglamento dėl bankroto bylų komentare, kuriame nurodoma, kad likvidatoriaus ieškiniai, siekiant atgauti skolas, susidariusias iki likvidavimo, nėra pakankamai artimai susiję su bankroto byla (Oksfordo universiteto leidyklos komentaras).

22Kasatorius prašė kasacinį teismą, jei šis pripažintų nepagrįstais pirmiau nurodytus argumentus dėl Reglamentų Nr. 1346/2000 ir Nr. 44/2001 išaiškinimo, kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nagrinėjamoje byloje pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnyje numatytą procedūrą.

23Dėl ieškinio senaties termino. Kasatoriaus teigimu, vėliausias pervežimas buvo atliktas 2009 m. balandžio 15 d. CMR važtaraščio Nr. 1143659 pagrindu, taigi pagal CMR Konvencijos 32 straipsnio 1 punkto c papunktį senaties termino skaičiavimo eiga prasidėjo 2009 m. liepos 15 d., todėl ieškinys vėliausiai galėjo būti pareikštas 2010 m. liepos 16 d. Įvertinus tai, kad nutartis iškelti bankroto bylą ieškovui priimta 2009 m. gegužės 28 d., įsiteisėjo – 2009 m. birželio 9 d., ieškovo valdymo organai buvo įpareigoti per 15 dienų perduoti administratoriui įmonės turtą ir visus dokumentus, kasatoriaus manymu, bankroto administratoriui visi dokumentai vėliausiai buvo perduoti dar 2009 m. birželio 24 d.; ieškinys pateiktas tik 2010 m. rugpjūčio 26 d., t. y. jau praleidus ieškinio senaties terminą.

24Kasatoriaus manymu, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CMR Konvencijos 32 straipsnio 2 punktą, nes ši teisės norma taikoma tik vežėjui reiškiamoms pretenzijoms, o bankroto administratoriaus pateikti 2009 m. rugsėjo 22 d. ir 2009 m. lapkričio 9 d. raštai netgi nėra pretenzijos pagal savo turinį. Kasatoriaus teigimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 31 patvirtintoje apžvalgoje „Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“ ir D. Ambrasienės, E. Sinkevičiaus knygoje „Vežėjo civilinė atsakomybė pagal Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją ir jos draudimas“ netinkamai atskleistas CMR Konvencijos 32 straipsnio 2 punktas, aiškinant, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti sustabdomas ir vežėjui pateikus rašytinę pretenziją siuntėjui. Tarptautinėje teismų praktikoje ši norma aiškinama siauriau: Didžiojoje Britanijoje išnagrinėtoje byloje Muller Batavier Ltd. V. Laurent Transport Co Ltd buvo konstatuota, kad CMR Konvencijos 32 straipsnio 2 punktas netaikomas tuo atveju, kai vežėjas pateikia pretenziją siuntėjui dėl sąskaitos apmokėjimo, analogiška praktika išdėstyta ir Vokietijos Teisingumo Teismo 1 civilinių bylų skyriaus 1975 m. vasario 28 d. sprendime (Nr. ZR 35/74), Miuncheno žemės Aukščiausiojo Teismo 1991 m. balandžio 12 d. sprendime, kuriame nurodyta, kad CMR Konvencijos 32 straipsnio 2 punktas taikomas tik vežėjui, bet ne siuntėjui teikiamoms pretenzijoms (Nr. U 1606/91), Prancūzijos kasacinio teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendime (Nr.10-21-913), Belgijos kasacinio teismo 2000 m. sausio 7 d. sprendime (Nr. C/96.0204/N). Identiškas reglamentavimas nurodytas CMR Konvencijos UNIDROIT komentare, Vokietijos Transporto teisės komentare dėl ekspedijavimo, krovinių vežimo ir sandėliavimo operacijų, Vokietijos CMR Konvencijos komentare, Miuncheno prekybos kodekso komentare. Taigi tarptautinėje praktikoje CMR Konvencijos 32 straipsnio 2 punkte įtvirtintas senaties termino sustabdymas taikomas tik dėl vežėjui teikiamų pretenzijų. Be to, pretenzijoje turi būti suformuluotas aiškus reikalavimas ir jo pagrindimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Milavita“ v. UAB ,,Vykom“, bylos Nr. 3K-3-263/2011). Kasatorius, remdamasis CMR Konvencijos originaliame tekste anglų kalba vartojama sąvoka „claim“, nurodo, kad pretenzijai keliamas reikalavimas pateikti išsamų, aiškų, suteikiantį pakankamai informacijos apie reikalavimą, patirtą žalos dydį, atsakomybės pagrindus ir kt. dokumentą, pagal kurį galima apsispręsti, tenkinti pretenziją ar ne. Nagrinėjamoje byloje ieškovo bankroto administratoriaus siųsti dokumentai neatitinka tokiai pretenzijai keliamų reikalavimų, o ieškovo atsakovui siųstos PVM sąskaitos faktūros ir pagal tarptautinių teismų praktiką, kuria remiasi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Muller Batavier Ltd. V. Laurent transport Co Ltd.), nepripažintinos pretenzija.

25Dėl įskaitymo. Kasatoriaus teigimu, įskaitymą reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų pareiškimo (pranešimo) apie įskaitymą turiniui ar formai, o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. UAB „Gipsonas“, bylos Nr. 3K-3-561/2005). Pagal CPK bei kasacinio teismo išaiškinimus tinkamais rašytiniais įrodymais pripažįstami ir dokumento rašytinei formai prilyginami dalyvaujančių byloje asmenų pasirašyti dokumentai, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka perduoti telekomunikacijų galiniais įrenginiais, o įteikiant dokumentą elektroninių ryšių priemonėmis, įteikimo diena laikoma po procesinio dokumento išsiuntimo dienos einanti darbo diena (CPK 4231 straipsnio 3 dalis); įteikus dokumentus faksimiliniu ryšiu, CPK nereikalaujama papildomai įrodyti, kad kita šalis juos fiziškai tikrai gavo, ar papildomai nusiųsti dokumentą registruotu paštu. Įskaitymas atliktas 2009 m. balandžio 30 d. faksimiliniu ryšiu išsiuntus ieškovui pranešimą apie paskolos sutarties nutraukimą ir tarpusavio reikalavimų įskaitymą. 2009 m. gegužės 5 d. pranešimu įskaitoma suma patikslinta. Abu pranešimai buvo nusiųsti ieškovui faksimiliniu ryšiu, byloje nenustatyta, kad faksimilinio aparato žymos dėl dokumento išsiuntimo datos būtų suklastotos, neautentiškos, taip pat kad jų siuntimo metu aparatas būtų sugedęs, todėl teismai nepagrįstai konstatavo, jog kasatorius neįrodė, kad pranešimas apie įskaitymą ieškovui buvo įteiktas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai aiškino kasacinio teismo praktiką civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2010, nes nei įstatyme, nei šalių susitarime nenustatyta jokios specialios informavimo formos, todėl kasatorius turėjo teisę pranešimą ieškovui siųsti faksimiliniu ryšiu. Be to, kasatoriaus siųstas pranešimas buvo aiškus ir nedviprasmiškas, atitiko tokiems pranešimams teismų praktikoje keliamus reikalavimus. Taip pat kasatorius nurodo, kad šalių Paskolos sutartis (8 punktas) galėjo būti keičiama tik raštu, jokia šalių vėlesnė praktika, pvz., dėl dokumentų siuntimo elektroniniu ar registruotu paštu, negalėjo pakeisti Paskolos sutarties nuostatų (CK 6.183 straipsnio 1 dalis), o joje nesant nuorodų į specialią pranešimų siuntimo, įteikimo tvarką, kasatorius galėjo juos siųsti, įteikti visais būdais, t. y. ir faksimiliniu ryšiu. Apeliacinės instancijos teismas, reikalaudamas papildomų įrodymų, kad ieškovas faktiškai gavo pranešimus apie įskaitymą, įpareigojo kasatorių atlikti tai, kas neįgyvendinama (impossibilium nulla obligatio est), nes faksimiliniu ryšiu dokumentus perduodanti šalis neturi jokio kito įmanomo įrodymo apie atliktą perdavimą, tik faksimilinio ryšio aparato žymą. Be to, teismai nepagrįstai neįvertino šalių praktikos, kad priešpriešiniai įskaitymai buvo atliekami nuolat.

26Dėl kitų proceso teisės normų netinkamo taikymo. Kasatoriaus teigimu, susipažindamas su nagrinėjama civiline byla teisme, jis byloje nerado teismų nurodytų 2009 m. rugsėjo 22 d. ir 2009 m. lapkričio 9 d. raštų, taigi teismai procesinius sprendimus grindė argumentais, neparemtais tiesioginiu šių rašytinių įrodymų ištyrimu ir turinio įvertinimu, nors tai buvo svarbu, įvertinus kitus kasacinio skundo argumentus dėl pretenzijoje pagal CMR Konvenciją privalomos nurodyti informacijos, sprendžiant dėl esminio byloje – ieškinio senaties termino taikymo – klausimo. Kasatoriaus manymu, spėlionės ir prielaidos teismo sprendime – pagrindas jį naikinti, tai atitinka ir kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 31 d., priimta civilinėje byloje J. S. v. UAB „Romerta”, bylos Nr. 3K-3-123/2001). Be to, teismai, įvertinę tai, kad nagrinėjama byla susijusi su bankrotu ir kad egzistuoja viešasis interesas, turėjo imtis aktyvaus vaidmens ir rinkti įrodymus savo iniciatyva reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, o to neatlikę, netinkamai taikė CPK 159 straipsnį.

27Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas BUAB „Kintra“ prašo jo netenkinti, sutinka su apeliacinės instancijos teismo nurodytais argumentais bei papildomai nurodo:

28Dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos. Ieškovo teigimu, kasatoriaus nurodomos Šveicarijos ir Didžiosios Britanijos teismuose nagrinėtos bylos negali turėti prejudicinės reikšmės šioje byloje; Tarptautinės privatinės teisės komentaras, kuriuo remiamasi, nėra oficialus aprobuotas kurios nors Europos teisminės ar teisėkūros institucijos leidinys; Miuncheno komentare nurodytas netiesioginis ieškinys nėra susijęs su nagrinėjama situacija, o Teisingumo Teismo išaiškinimai bylose Henri Gourdain (C–133/78) ir Christopher Seagon (C-339/07), priešingai nei teigia atsakovas, patvirtina Lietuvos teismų jurisdikciją nagrinėjamoje byloje, nes pagal nacionalinius įstatymus, reguliuojančius bankroto procesą, ieškinys susijęs su bankroto byla. Ieškovas nurodo, kad ĮBĮ priede „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ nurodyta, jog įgyvendinamas ir Reglamentas Nr. 1346/2000 su pakeitimais, taigi akivaizdu, kad ĮBĮ atitinka ES teisę, o ieškinys šioje byloje pareikštas remiantis ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 23 punkto, 14 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skolų išieškojimas iš bankrutuojančios įmonės skolininkų pagal ĮBĮ – administratoriaus pareiga, kurią vykdydamas jis ir pareiškė ieškinį, tokia byla nagrinėtina būtent bankroto bylą nagrinėjančiame teisme, todėl visos abejonės dėl ieškinio sąsajumo su bankroto procesu yra nepagrįstos. Ieškovas pabrėžia, kad nėra pagrindo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, nes anksčiau šio teismo nagrinėtose bylose jau yra nustatyti kriterijai, kada ieškinys laikomas susijusiu su bankroto byla.

29Dėl ieškinio senaties termino. Ieškovo nuomone, ginčo santykiams apskritai netaikytina CMR Konvencija, tačiau, įvertinus tai, kad priimti procesiniai sprendimai tenkino ieškovą – nebuvo pateikti skundai nurodytu pagrindu. Ieškovas nurodo, kad CMR Konvencijos prasme kasatorius atliko ieškovo, kaip vežėjo agento funkciją, surasdamas ir užsakydamas krovinius pervežti, surinkdamas pervežimo mokestį iš užsakovų, iš kurio atskaitydavo 3 proc., o likusi suma atitekdavo ieškovui. Taigi kasatoriaus, veikusio išimtinai vežėjo interesais ir neprisiėmusio atsakomybės prieš kitus tarptautinio pervežimo dalyvius, nebuvo pagrindo pripažinti CMR Konvencijos subjektu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato patvirtintą apžvalgą agentas atsako vežėjui pagal nacionalinius įstatymus. Šiuo atveju aktualu nustatyti, ar vežėjo agentas yra tarptautinės vežimo sutarties, o ne tik krovinio gabenimo proceso dalyvis. CMR Konvencija vežimo sutarčiai prilygina CMR važtaraštį, o šiame agentas nenurodomas. Taigi, ieškovo nuomone, kasatorius, būdamas jo agentu vežimo santykiuose, nėra CMR Konvencijos subjektas ir negali pasinaudoti CMR Konvencijos nuostatomis gindamasis nuo vežėjo reikalavimų, t. y. visi kasatoriaus argumentai dėl ieškinio senaties termino pagal CMR Konvenciją taikymo, jo sustabdymo neturi teisinės reikšmės. CMR Konvencijos 32 straipsnio 1 punkto c papunkčio nuostata, kad senaties terminas prasideda praėjus trims mėnesiams po pervežimo sutarties sudarymo, anot ieškovo, taip pat patvirtina, jog CMR Konvencijos nuostatos taikomos tik pervežimo dalyviams, o ne jų komerciniams partneriams. Nagrinėjamoje byloje tarptautinio pervežimo sutartys buvo įvykdytos tinkamai, krovinys pristatytas, užsakovas sumokėjo už suteiktas pervežimo paslaugas vežėjo agentui, o ginčas kilo jau tarp vežėjo ir jo agento, nesančio tarptautinio pervežimo dalyviu. Byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kokie teisiniai santykiai siejo atsakovą ir krovinių siuntėjus. Kasatoriaus skunde pateikiama gausi tarptautinė praktika bei doktrinos ištraukos CMR Konvencijos nuostatų taikymo klausimais, tačiau neatsižvelgiama į tai, kad teisiniai santykiai šiuo atveju yra tarp vežėjo ir jo agento, o ne dviejų CMR Konvencijos subjektų, pvz., dviejų vežėjų, vežėjo ir siuntėjo ir pan.

30Dėl įskaitymo. Verslo subjektai, atliekantys teisinę reikšmę turinčius veiksmus, turi elgtis itin apdairiai, reikiamais atvejais pasitelkti teisininkus, jiems nustatomi padidinto teisinio atidumo reikalavimai. Tiek pagal CK 6.131 straipsnio 2 dalį, tiek pagal Vokietijos CK 388 straipsnį pagrindinis tikslas yra realiai informuoti kitą prievolės šalį apie atliktą įskaitymą, svarbiausia, kad pranešimas pasiektų adresatą, t. y. verslininkas, atlikdamas įskaitymą, turi pasirinkti tokią pranešimo formą, būdą, jog, esant reikalui, galėtų įrodyti, kad jo pranešimas pasiekė kitą šalį. Kasatorius nepasirinko tokios pranešimo formos, kad galėtų įrodyti, jog pranešimas pasiekė ieškovą. Kasatoriaus pateikti įrodymai dėl dokumento išsiuntimo elektroninėmis priemonėmis nepatvirtina, kad pranešimas pasiekė ieškovą. Ieškovas nesutinka ir su kasatoriaus teiginiu, kad pranešimas atitiko visus jam keliamus reikalavimus, nes 2009 m. balandžio 30 d. rašto pavadinimas susijęs tik su Paskolos sutarties nutraukimu, jame nurodomas skolos dydis, tačiau nėra duomenų apie atliktą įskaitymą, reikalauta tik sumokėti 81 261,07 euro skolą, o paskutinis rašto sakinys, kuriame minimas pinigų pervedimas į kitą sąskaitą ir įskaitymas, nesuprantamas. 2009 m. gegužės 5 d. raštu kasatorius, anot ieškovo, apskritai negalėjo remtis kaip pranešimu dėl įskaitymo.

31Dėl kitų proceso teisės normų taikymo. Abejonių dėl 2009 m. rugsėjo 22 d. ir 2009 m. lapkričio 9 d. raštų egzistavimo ir įteikimo kasatoriui, įvertinus paties kasatoriaus atstovų rašytą 2009 m. gruodžio 15 d. raštą ir jo turinį, nekyla, kasatoriaus atstovas šiuos raštus akivaizdžiai pripažino reikalavimais sumokėti skolą, jų pateikti į bylą nereikalavo nė viena iš šalių. Be to, ieškovo nuomone, nagrinėjama byla nepatenka į kategoriją tų bylų, kuriose teismas įpareigotas imtis aktyvaus vaidmens ir, esant tam tikrų neaiškumų, rinkti įrodymus savo iniciatyva, o kasatorius nurodytu argumentu pripažino, kad ši byla vis dėlto yra susijusi su bankroto byla.

32Dėl kasatoriaus atstovo įgaliojimų teisėtumo. Ieškovas nurodo, kad su kasaciniu skundu pateiktoje atstovavimo sutartyje nenurodyta, kas veikia kasatoriaus vardu, sutartyje yra dviejų asmenų parašai šalia antspaudo, tačiau, neaišku, kieno šie parašai, todėl, anot ieškovo, kasacinis skundas paduotas tinkamai neįgalioto asmens.

33Teisėjų kolegija

konstatuoja:

34IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

35Dėl Reglamento Nr. 1346/2000 ir Įmonių bankroto įstatymo taikymo, sprendžiant dėl

36Lietuvos Respublikos teismų tarptautinės jurisdikcijos

37Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl ginčo priskirtinumo Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai, konkrečiai – teismui, nagrinėjančiam ieškovo bankroto bylą. Turi būti nuspręsta, ar nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys patenka į Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte numatytą išimtį, kad šis reglamentas netaikomas bankrotui, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams, teisminėms priemonėms, kompromisiniams susitarimams ir panašioms byloms, todėl laikomas patenkančiu į Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo sritį, ir teismų jurisdikcija turi būti nustatoma pagal Reglamente Nr. 1346/2000 įtvirtintas taisykles.

38Ieškovas ginčo priskirtinumą Lietuvos Respublikos teismams grindė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-216, redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d.) 14 straipsnio 3 dalimi. Joje nustatyta, kad ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme.

39Atsakovas viso civilinio proceso metu reikalavo ieškinį palikti nenagrinėtą kaip nepriskirtiną Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai tiek pagal CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punkto a papunktį, tiek pagal Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pagrindinę jurisdikcijos taisyklę, kad valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos turi būti keliamos jų gyvenamosios vietos teismuose, nes nagrinėjamas ginčas tiesiogiai nesusijęs su bankroto byla. Reglamento Nr. 44/2001 60 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad juridinio asmens nuolatinio buvimo vieta yra šio asmens oficiali buveinės, centrinės administracijos ar verslo vieta. Atitinkamai, atsakovo nuomone, nėra teisinio pagrindo taikyti nurodyto Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte numatytos išimties ir, nustatant teismų jurisdikciją, vadovautis Reglamentu Nr. 1346/2000 bei ĮBĮ.

40Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendime konstatavo, kad ieškinį pareiškė bankrutuojančios įmonės administratorius, kuris pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 23 punktą imasi priemonių išieškoti skolas iš bankrutuojančios įmonės skolininkų, siekdamas užtikrinti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, todėl šiuo atveju taikytinos ĮBĮ ir Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatos, juolab kad pagal ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalį visos bylos, kuriose įmonei pareiškiami turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Pirmosios instancijos teismas pagal Teisingumo Teismo sprendime byloje German Graphics Graphische Maschinen (2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimas Nr. C-292/08, Rink. 2009 p. 08421) išaiškintus kriterijus, kuriems esant ieškinys laikytinas susijusiu su bankroto byla, konstatavo nagrinėjamu atveju ieškovo pareikšto ieškinio glaudų sąsajumą su jo bankroto byla.

41Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 6 d. nutartyje nurodė, kad nagrinėjama byla yra tiesiogiai susijusi su ieškovo bankroto byla, nes ieškinį padavė bankrutuojančios įmonės administratorius šios įmonės skolininkui, siekdamas užtikrinti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus – patenkinti jų finansinius reikalavimus bei šios įmonės teises (ĮBĮ 3 straipsnis, 11 straipsnio 3 dalies 14, 23 punktai, 35 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškinys teismingas Vilniaus apygardos teismui (ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalis; Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnis).

42Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nagrinėdama šią bylą nurodė, kad nacionalinis teismas, spręsdamas, ar jam priskirtina tarptautinė jurisdikcija nagrinėti konkretų ginčą, kai bankroto bylą nagrinėjančio teismo vieta nesutampa su atsakovo oficialios buveinės vieta, visų pirma turi tinkamai kvalifikuoti ieškovo reikalavimą, nes Reglamento Nr. 44/2001 ir Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo sritys yra atskiros ir jie turi būti aiškinami taip, jog būtų išvengta bet kokio jų tekstuose įtvirtintų teisės normų persidengimo ir teisės spragų. Negalimas toks tarptautinės jurisdikcijos nustatymas, kuris vienu metu būtų grindžiamas abiejų nurodytų reglamentų nuostatomis. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, atsižvelgiant į nurodytų reglamentų taikymo sritis, akivaizdu, jog jeigu ieškovo reikalavimas kvalifikuotinas kaip reikalavimas iškelti bankroto bylą ar susijęs su bankroto procesu, jis nelaikytinas civiline ar komercine byla, nes patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo išimtį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, įvertinusi Teisingumo Teismo praktiką, nurodė, kad nėra Teisingumo Teismo praktikos, kuria būtų galima vadovautis sprendžiant klausimą, ar toks ieškinys kaip nagrinėjamoje byloje gali būti kvalifikuojamas kaip glaudžiai susijęs su bankroto procesu. Atsižvelgiant į tai, 2013 m. kovo 20 d. nutartimi buvo kreiptasi į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, siekiant išsiaiškinti, ar toks ieškinys kaip nagrinėjamoje byloje gali būti kvalifikuojamas kaip glaudžiai (tiesioginiu ryšiu) susijęs su bankroto procesu, taip pat Reglamento Nr. 44/2001 ir Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatų ir CMR Konvencijos nuostatų konkurencijos klausimą. 2014 m. rugsėjo 4 d. Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Nr. C-157/13 dėl nurodyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kreipimosi.

43Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad Europos Sąjungos teisės sistemoje reglamentai yra tiesiogiai taikomi ir veikiantys antrinės teisės aktai, suteikiantys galimybę asmenims reglamentais garantuojamas teises ginti nacionaliniuose teismuose (( - ) straipsnis). Jie yra nacionalinės teisės sudėtinė dalis. Siekiant užtikrinti vieningą ES teisės aktų aiškinimo ir taikymo praktiką, valstybės narės, aiškindamos ir taikydamos ES teisės aktus, turi vadovautis Teisingumo Teismo sprendimuose pateiktais išaiškinimais. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nagrinėjamu klausimu pasisako remdamasi Teisingumo Teismo sprendime Nr. C-157/13 pateiktais išaiškinimais, aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bei byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių kasacinis teismas, nagrinėdamas kasacinius skundus teisės taikymo klausimais, yra saistomas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

44Europos Sąjungos valstybės narės neturi galimybių taikyti savo nacionalinių taisyklių, reglamentuojančių tarptautinės jurisdikcijos klausimus, jei ieškinys patenka į vieno iš šių reglamentų taikymo sritį. ES antrinių teisės aktų sistemoje, nustatant tarptautinę nacionalinių teismų jurisdikciją civilinėse ir komercinėse bylose, Reglamentas Nr. 44/2001 laikytinas lex generalis, o visi kiti teisės aktai, nustatantys nacionalinių teismų tarptautinę jurisdikciją tam tikrais klausimais, inter alia Reglamentas Nr. 1346/2000, – lex specialis. Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad, kaip, be kita ko, matyti iš Reglamento Nr. 44/2001 7 konstatuojamosios dalies, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė įtvirtinti plačią šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąvokos „civilinės ir komercinės bylos“ sampratą ir kartu plačią šio reglamento taikymo sritį. Kita vertus, Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo sritis, kaip matyti iš jo 6 konstatuojamosios dalies, neturėtų būti aiškinama plačiai (minėto Sprendimo German Graphics Graphische Maschinen, 23–25 punktai). Teisingumo Teismas, aiškindamas 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose (toliau – Briuselio konvencija) 1 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintą išimtį, nurodė, kad ši konvencija (taigi ir Reglamentas Nr. 44/2001, nes Briuselio konvencija buvo jo pirmtakė) netaikoma ieškiniams, kuriais pradedamas bankrotas, bei tiesiogiai iš bankroto bylos išplaukiantiems ir su ja glaudžiai susijusiems ieškiniams (Teisingumo Teismo 1979 m. vasario 22 d. sprendimas Gourdain v. Nadler, C-133/78, Rink. 1979 p. 00733). Teisingumo Teismas išaiškino, kad valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teismams taip pat suteikiama tarptautinė jurisdikcija nagrinėti tiesiogiai iš šios bylos išplaukiančius ir glaudžiai su ja susijusius ieškinius (Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Seagon, C-339/07, Rink. 2009 p. 00767).

45Klausimas, ar ieškinys tiesiogiai išplaukia iš bankroto bylos ir (ar) yra glaudžiai su ja susijęs, sprendžiamas autonomiškai, t. y. vadovaujantis ES teise ir Teisingumo Teismo suformuluotais dviejų reglamentų taikymo sričių atskyrimo kriterijais:

461) ar ieškinį gali pareikšti tik bankroto administratorius, taip preziumuojant, kad esama bankroto bylos, ar priešingai, ieškinį galėjo pareikšti skolininkas nepriklausomai nuo bankroto bylos egzistavimo (minėti Sprendimai Gourdain ir German Graphics Graphische Maschinen);

472) ar ieškinys grindžiamas taisyklėmis, nukrypstančiomis nuo bendrųjų civilinės teisės taisyklių (minėtas Sprendimas Gourdain; Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimas byloje SCT Industri, C-111/08, Rink. 2009 p. 05655);

483) ar ieškinio pateikimo senaties terminas yra nustatomas atsižvelgiant į konkretų bankroto bylos etapą (minėtas Sprendimas Gourdain);

494) ar sėkmingas sprendimas yra palankus kreditorių visumai, nes padidėja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvai (minėti Sprendimai Gourdain ir Seagon bylose) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Accuratus“ v. SIA „Aquabaltia Group Latvia“, bylos Nr. 3K-3-142/2014).

50Dėl nagrinėjamoje byloje sprendžiamo tarptautinės nacionalinių teismų jurisdikcijos klausimo priimtame Teisingumo Teismo sprendime Nr. C-157/13 nurodyta, kad lemiamas kriterijus siekiant nustatyti, prie kurio iš reglamentų taikymo srities priskirtinas ieškinys, yra ieškinio teisinis pagrindas, o ne procesinės aplinkybės, kuriomis šis ieškinys pareiškiamas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyta, ar teisė arba prievolė, dėl kurios pareikštas ieškinys, yra numatyta bendrosiose civilinės ir komercinės teisės normose, ar nukrypti leidžiančiose normose, taikomose bankroto byloms.

51Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškiniu reikalaujama sumokėti skolą, atsiradusią už ieškovo įvykdytus tarptautinius krovinių pervežimus pagal atsakovo pateiktus užsakymus, t. y. priteisti įsiskolinimą už vykdant vežimo sutartį suteiktas paslaugas. Šį ieškinį galėjo pareikšti pats kreditorius, kol neprarado šios reikalavimo teisės jam iškėlus bankroto bylą, tokiu atveju jam būtų taikytos civilinėms ar komercinėms byloms taikomos tarptautinės jurisdikcijos taisyklės pagal Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas. Tai, kad iškėlus bankroto bylą paslaugų teikėjo ieškinį dėl sumokėjimo pareiškia šioje byloje paskirtas ieškovo bankroto administratorius ir kad jis gina bankrutuojančio ieškovo kreditorių interesus (veikia visų jų interesų naudai siekdamas atkurti įmonės mokumą, padidinti įmonės turto kiekį, iš kurio bus tenkinami kreditorių reikalavimai), iš esmės nekeičia pateikto ieškinio reikalavimo pobūdžio ir jam, kiek tai susiję su ginčo esme, taikomos tos pačios teisės normos. Pareikštas reikalavimas nėra grindžiamas taisyklėmis, dėl ieškovo bankroto proceso nukrypstančiomis nuo bendrųjų civilinės teisės taisyklių. Ieškovo reikalavimas atsakovui negrindžiamas vien bankroto teise, jis atsirado iki ir nepriklausomai nuo bankroto bylos iškėlimo. Taigi nagrinėjamoje byloje vien fakto, kad bankroto administratorius, veikiantis visų bankrutuojančio ieškovo kreditorių interesais ir ieškiniu de facto siekiantis padidinti bankrutuojančios bendrovės turtą, yra nagrinėjamos bylos šalis, nepakanka, jog ieškinį būtų galima laikyti patenkančiu į Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytą išimtį, kuri sudarytų pagrindą taikyti Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles.

52Bylą nagrinėjantys teismai, spręsdami dėl pareikšto ieškinio glaudaus sąsajumo su bankroto procesu (sprendžiant dėl tarptautinės teismų jurisdikcijos pagal Reglamentą Nr. 1346/2000), turėjo vertinti pareikštą ieškinį pagal visus pirmiau nurodytus Teisingumo Teismo suformuotus ES reglamentų taikymo sričių atskyrimo kriterijus. Šie kriterijai sudarė pagrindą išvadai, kad pareikštas ieškinys nėra glaudžiai susijęs su bankroto byla, todėl nebuvo pagrindo taikyti Reglamento Nr. 44/2001 išimtinės nuostatos ir Reglamento Nr. 1346/2000. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai netinkamai taikė nurodytas proceso teisės normas.

53Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl bylos jurisdikcijos, nepagrįstai rėmėsi ĮBĮ nuostatomis, kai ginčo šalys buvo skirtingų Europos Sąjungos valstybių subjektai. ĮBĮ numatyta, kad juo įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai – Reglamentas Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, tačiau nustačius, jog nagrinėjamas ieškinys nėra glaudžiai susijęs su ieškovo bankroto procesu pagal Teisingumo Teismo išaiškinimus, nesant pagrindo taikyti Reglamento Nr. 1346/2000, nebuvo pagrindo remtis ir ĮBĮ nuostatomis. Šiame kontekste pažymėtina ir tai kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnį Lietuva vadovaujasi tarptautinės teisės principais ir normomis. Lietuvai nuo 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos nare, Europos Sąjungos teisė yra civilinio proceso teisės šaltinis, o reglamentai – tiesioginio taikymo teisės aktai, kurių nereikia inkorporuoti į valstybių narių vidaus teisę. Taigi teismai turėjo tiesiogiai vadovautis reglamentais, nesiremdami ĮBĮ nuostatomis (14 straipsnio 3 dalimi; 15 straipsnio 2 dalimi), kurios taikytinos sprendžiant tik dėl teritorinio bylos teismingumo Lietuvos Respublikoje, bet ne tarptautinio teismingumo klausimus.

54Įvertinus tai, kas nurodyta, toliau pasisakytina dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti šios bylos ginčą pagal Reglamento Nr. 44/2001 arba CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punkto taisykles.

55Dėl jurisdikcijos nagrinėjamoje byloje

56Nustačius, kad ieškinys nagrinėjamoje byloje nėra glaudžiai susijęs su ieškovo bankroto procesu pagal Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatas ir dėl to netaikytina Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta išimtis, sprendžiant dėl teismų jurisdikcijos nagrinėti šį ginčą turėtų būti taikomos Reglamento Nr. 44/2001 arba CMR Konvencijos nuostatos.

57Teisingumo Teismas sprendime Nr. C-157/13 nurodė, kad pagal Teisingumo Teismo pateiktą Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnio išaiškinimą, specialiose konvencijose, kurių šalys valstybės narės jau buvo šio reglamento įsigaliojimo momentu, nustatytomis jurisdikcijos ir teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo taisyklėmis iš esmės užkertamas kelias taikyti tą patį klausimą reglamentuojančias šio reglamento nuostatas (Teisingumo Teismo 2010 m. gegužės 4 d. Sprendimo TNT Express Nederland, C-533/08, Rink. 2010 p. 04107, 39, 45–48 punktai). CMR Konvencija dėl tarptautinio krovinių vežimo keliais, prie kurios Lietuvos Respublika prisijungė 1993 m., – specialioji konvencija Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnio prasme. Vis dėlto Teisingumo Teismas pabrėžė, kad bylose, kurioms taikomos specialios konvencijos, jose numatytomis taisyklėmis negali būti pažeisti principai, kuriais Europos Sąjungoje grindžiamas teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose: laisvo teismų sprendimų, priimtų civilinėse ir komercinėse bylose, judėjimo; jurisdikcijos nuspėjamumo; teisės subjektų teisinio saugumo; gero teisingumo vykdymo; maksimalaus rizikos, kad vienu metu vyks keli teismo procesai dėl to paties ginčo, sumažinimo; taip pat tarpusavio pasitikėjimo teisingumu Sąjungoje (Reglamento Nr. 44/2001 6, 11, 12 ir 15–17 konstatuojamosios dalys; minėto Sprendimo TNT Express Nederland, 49 punktas; 2013 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Nipponkoa Insurance Co. (Europe), C-452/12, dar nepaskelbto Rinkinyje, 36 punktas). Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagal CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punktą ieškovas turi teisę kreiptis į valstybės, kurios teritorijoje atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kurioje yra krovinio priėmimo vežti vieta arba kurioje numatyta pristatymo vieta, teismus; tai iš esmės atitinka ieškovo galimybę, numatytą Reglamente Nr. 44/2001. Bylose dėl sutarčių ieškovas gali, kaip matyti iš Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 punkto, rinktis, kur pareikšti ieškinį: valstybės narės, kurios teritorijoje atsakovas nuolat gyvena ar turi buveinę, teismuose arba prievolės, dėl kurios pareiškiamas ieškinys, vykdymo vietos teismuose. Vežimo sutarties, kuri priskirtina prie paslaugų teikimo sutarčių kategorijos (žr. 2009 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Rehder, C-204/08, Rink. 2009 p. 06073, 29 ir 30 punktus), atveju ši vieta, kaip matyti iš šio reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrosios įtraukos, yra valstybės narės, kurioje paslaugos buvo arba turėtų būti suteiktos pagal sutartį, teritorijoje. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antroji įtrauka, kurios tekste minima tik vykdymo vieta, ieškovui suteikia mažesnį pasirinkimą nei CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punktas, pagal kurį galima rinktis krovinio priėmimo vežti ar pristatymo vietą, tačiau konstatavo, jog ši aplinkybė negali paneigti CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punkto suderinamumo su principais, kuriais Europos Sąjungoje grindžiamas teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose. Taigi tuo atveju, kai ginčas patenka ir į Reglamento Nr.44/2001, ir į CMR Konvencijos taikymo sritį, pagal šio reglamento 71 straipsnio 1 dalį valstybė narė gali taikyti CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punkte numatytas jurisdikcijos taisykles.

58Nagrinėjamoje byloje ieškinio dalykas – skolos už atliktus tarptautinius krovinių pervežimus priteisimas; pagrindas – ieškovo ir atsakovo sutartinių santykių pagrindu atsiradusi skola, kurią ieškovas grindė 2009 m. balandžio 30 d. PVM sąskaita faktūra dėl 194 377,76 Lt skolos už pervežimo paslaugas. Ieškovas patikslintame ieškinyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad teikė atsakovui krovinių pervežimo paslaugas (Vokietijoje, Prancūzijoje), už kurias šis visiškai (tinkamai) neatsiskaitė. Atsakovas ginčijo ieškovo reikalavimą nurodydamas, kad ginčo šalys buvo sudariusios ir Paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas finansavo ieškovui 19 puspriekabių įsigijimą. Paskolos sutartimi šalys susitarė, kad ieškovas kas mėnesį atsakovui mokės fiksuotas 10 000 eurų mėnesines įmokas, šios 2008 m. vasario 8 d. šalių susitarimu buvo sumažintos iki 2500 eurų. Ginčo šalys tarpusavyje (už ieškovo suteiktas pervežimo paslaugas ir pagal sudarytą Paskolos sutartį už atsakovo suteiktą paskolą) atsiskaitydavo atlikdamos įskaitymus, t. y. atsakovo skolos už suteiktas pervežimo paslaugas buvo įskaitomos į ieškovo įmokas pagal Paskolos sutartį.

59Įvertinus tai, kas nurodyta, ginčo šalių teisiniams santykiams taikant tiek Reglamento Nr. 44/2001, tiek CMR Konvencijos nuostatas dėl jurisdikcijos, svarbu tai, kad atsakovas Lietuvoje neturi buveinės, čia nėra prievolės, dėl kurios pareikštas ieškinys, vykdymo vieta, čia neveikia atsakovo būstinė, filialas ar agentūra, kuriems tarpininkaujant buvo sudaryta vežimo sutartis. Atsakovo buveinė yra Vokietijoje, Schwanebek mieste. Tai sudaro pagrindą spręsti, kad byla nenagrinėtina Lietuvos teismuose. Pažymėtina, kad pirmiau nurodytoje ginčo šalių sudarytoje Paskolos sutartyje buvo numatytas sutartinis ginčų teismingumas, tačiau ši sutartis yra ne ieškovo reiškiamo reikalavimo, o atsakovo atsikirtimų pagrindas, todėl joje nustatytu sutartiniu teismingumu nesiremtina.

60Teisėjų kolegija sprendžia, kad padarytas proceso teisės pažeidimas, sprendžiant dėl tarptautinės Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti ginčą, yra esminis ir turėjo reikšmės neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl to Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas ir Lietuvos apeliacinio Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartis naikintini. Kadangi ginčas pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kintra“ ieškinį atsakovui Vokietijos įmonei Nickel & Goeldner Spedition GmbH dėl skolos priteisimo nenagrinėtinas Lietuvos Respublikos teismuose, tai, remiantis CPK 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 293 straipsnio 1 punktu, ši civilinė byla nutrauktina.

61Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad, nesant pagrindo nagrinėti bylą iš esmės, dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisakytina.

62Dėl bylinėjimosi išlaidų

63CPK 94 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

64Civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija, lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. Pagal CK 1.1, 6.263 straipsnius kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, tačiau taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis).

65Nagrinėjamu atveju ieškinys, nepaisant tarptautinės jurisdikcijos taisyklių netinkamo taikymo, buvo priimtas ir išnagrinėtas iš esmės pirmosios, o vėliau, pagal atsakovo skundą, ir apeliacinės instancijos teisme, kuriame atsakovas ginčijo bylos priskirtinumo nagrinėti Lietuvos Respublikos teismams klausimą. Tik kasaciniame teisme buvo nustatyta, kad ieškinys nepriskirtinas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai. Tačiau, nebuvus aiškios susiformavusios teismų praktikos būtent tokio nagrinėto ieškinio sąsajumo su bankroto procesu klausimu, manytina, kad atsakovo (kasatoriaus) patirtos bylinėjimosi išlaidos negali būti vertinamos kaip atsiradusios vien dėl netinkamo ieškovo procesinio elgesio (ieškinio padavimo Lietuvos Respublikos teismams, kuriems jis nepriskirtinas nagrinėti). Dėl to, kas nurodyta, atsakovui (kasatoriui) viso civilinio proceso metu ginčijus ieškinio priskirtinumą Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, iš ieškovo BUAB „Kintra“ priteistina kasatoriaus – Vokietijos įmonės Nickel & Goeldner Spedition GmbH naudai dalis jo patirtų bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidų (byloje esant atsakovo prašymams priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir jas pagrindžiantiems įrodymams). Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi (kurioje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, iš ieškovo BUAB „Kintra“ atsakovo (kasatoriaus) Vokietijos įmonės Nickel & Goeldner Spedition GmbH naudai priteistina 9098 Lt išlaidų, susijusių su šios bylos nagrinėjimu Lietuvos Respublikos teismuose, atlyginimo.

66Taip pat, remiantis pirmiau nurodytais šios bylos ypatumais, CPK 94 straipsnio 1 dalimi, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu, iš ieškovo priteistina 36,04 Lt kasaciniame teisme patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

67Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 293 straipsnio 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

68Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartį.

69Nutraukti civilinę bylą pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kintra“ ieškinį atsakovui Vokietijos įmonei Nickel & Goeldner Spedition GmbH dėl skolos priteisimo.

70Priteisti iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kintra“ (į. k. 300004998) atsakovui Vokietijos įmonei Nickel & Goeldner Spedition GmbH (į. k. HRB104709) 9098 (devynis tūkstančius devyniasdešimt aštuonis) Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

71Priteisti iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kintra“ (į. k. 300004998) valstybei 36,04 Lt (trisdešimt šešis litus ir keturis centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo.

72Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje keliami ginčo teismingumo Lietuvos Respublikos teismams, Ženevos 1956... 6. Ieškovas 2010 m. rugsėjo 13 d. teismui pateiktu patikslintu ieškiniu prašė... 7. Byloje nustatyta: ieškovas UAB „Kintra“ (Lietuvos įmonė) pagal atsakovo... 8. Atsakovo teigimu, ieškinys paliktinas nenagrinėtas, nes jo reikalavimas... 9. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovas netinkamai vykdė Paskolos sutartį,... 10. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo... 11. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu ieškinį... 12. Dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos. Teismas nustatė, kad pagal... 13. Dėl ieškinio senaties termino. Teismas nurodė, kad ieškinio senaties... 14. Dėl įskaitymo. Teismas, nustatęs, kad 2009 m. gegužės mėn. ieškovas buvo... 15. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012... 16. Dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos. Teisėjų kolegija nurodė,... 17. Dėl ieškinio senaties termino. Nustatyta, kad ieškovas vėliausią krovinio... 18. Dėl įskaitymo. Konstatuota, kad teismui pateiktos 2009 m. balandžio 30 d. ir... 19. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 20. Atsakovas Vokietijos įmonė Nickel & Goeldner Spedition GmbH kasaciniu... 21. Dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos. Kasatoriaus manymu, ieškovo... 22. Kasatorius prašė kasacinį teismą, jei šis pripažintų nepagrįstais... 23. Dėl ieškinio senaties termino. Kasatoriaus teigimu, vėliausias pervežimas... 24. Kasatoriaus manymu, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CMR Konvencijos... 25. Dėl įskaitymo. Kasatoriaus teigimu, įskaitymą reglamentuojančios teisės... 26. Dėl kitų proceso teisės normų netinkamo taikymo. Kasatoriaus teigimu,... 27. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas BUAB „Kintra“ prašo jo... 28. Dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos. Ieškovo teigimu, kasatoriaus... 29. Dėl ieškinio senaties termino. Ieškovo nuomone, ginčo santykiams apskritai... 30. Dėl įskaitymo. Verslo subjektai, atliekantys teisinę reikšmę turinčius... 31. Dėl kitų proceso teisės normų taikymo. Abejonių dėl 2009 m. rugsėjo 22... 32. Dėl kasatoriaus atstovo įgaliojimų teisėtumo. Ieškovas nurodo, kad su... 33. Teisėjų kolegija... 34. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 35. Dėl Reglamento Nr. 1346/2000 ir Įmonių bankroto įstatymo taikymo,... 36. Lietuvos Respublikos teismų tarptautinės jurisdikcijos ... 37. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl ginčo priskirtinumo Lietuvos... 38. Ieškovas ginčo priskirtinumą Lietuvos Respublikos teismams grindė Lietuvos... 39. Atsakovas viso civilinio proceso metu reikalavo ieškinį palikti nenagrinėtą... 40. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendime konstatavo, kad... 41. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012... 42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija... 43. Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad Europos Sąjungos... 44. Europos Sąjungos valstybės narės neturi galimybių taikyti savo... 45. Klausimas, ar ieškinys tiesiogiai išplaukia iš bankroto bylos ir (ar) yra... 46. 1) ar ieškinį gali pareikšti tik bankroto administratorius, taip... 47. 2) ar ieškinys grindžiamas taisyklėmis, nukrypstančiomis nuo bendrųjų... 48. 3) ar ieškinio pateikimo senaties terminas yra nustatomas atsižvelgiant į... 49. 4) ar sėkmingas sprendimas yra palankus kreditorių visumai, nes padidėja... 50. Dėl nagrinėjamoje byloje sprendžiamo tarptautinės nacionalinių teismų... 51. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškiniu reikalaujama sumokėti skolą,... 52. Bylą nagrinėjantys teismai, spręsdami dėl pareikšto ieškinio glaudaus... 53. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl... 54. Įvertinus tai, kas nurodyta, toliau pasisakytina dėl Lietuvos Respublikos... 55. Dėl jurisdikcijos nagrinėjamoje byloje... 56. Nustačius, kad ieškinys nagrinėjamoje byloje nėra glaudžiai susijęs su... 57. Teisingumo Teismas sprendime Nr. C-157/13 nurodė, kad pagal Teisingumo Teismo... 58. Nagrinėjamoje byloje ieškinio dalykas – skolos už atliktus tarptautinius... 59. Įvertinus tai, kas nurodyta, ginčo šalių teisiniams santykiams taikant tiek... 60. Teisėjų kolegija sprendžia, kad padarytas proceso teisės pažeidimas,... 61. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad, nesant pagrindo nagrinėti... 62. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 63. CPK 94 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, kai byla baigiama nepriimant... 64. Civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis... 65. Nagrinėjamu atveju ieškinys, nepaisant tarptautinės jurisdikcijos taisyklių... 66. Taip pat, remiantis pirmiau nurodytais šios bylos ypatumais, CPK 94 straipsnio... 67. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 68. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir... 69. Nutraukti civilinę bylą pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės... 70. Priteisti iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės... 71. Priteisti iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės... 72. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...