Byla 2A-1594/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Ilonai Kovger, dalyvaujant ieškovei I. S. ir jos atstovie advokatei Ingai Radinienei, atsakovo akcinės bendrovės „Panevėžio statybos trestas“ atstovui A. Z. , viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-141-544/2011 pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Panevėžio statybos trestas“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, kompensacijos, neturtinės žalos atlyginimo ir neteisėtos išskaitos iš darbo užmokesčio priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovė I. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB ,,Panevėžio statybos trestas“ (toliau – Bendrovė) ir prašė pripažinti jos atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 4, 7 ir 9 punktus neteisėtu ir nustatyti, kad ji atleista pagal DK 129 straipsnį nuo 2009 m. liepos 15 d.; priteisti 74 040 Lt šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2009 m. liepos 15 d.) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2009 m. liepos 16 d. atsakovo generalinio direktoriaus įsakymą Nr. 347-p dėl 968 Lt žalos išieškojimo iš jos (ieškovės) darbo užmokesčio, šią pinigų sumą priteisti jai (ieškovei). Taip pat ieškovė prašė priteisti 35 446 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas (nesumokėtą dalį); vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką ir 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas.

5Ieškovė nurodė, kad ją ir atsakovą darbo teisiniai santykiai siejo nuo 1974 m. birželio 25 d. Iki atleidimo iš darbo ji dirbo Bendrovės filialo „Pastatų apdaila“ vyriausiąja buhaltere. Bendrovės generalinio direktoriaus 2009 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. Nr. 348-p ji (ieškovė) buvo atleista iš darbo nuo 2009 m. liepos 16 d. už šiurkščius darbo pareigų pažeidimus. Atsakovas nurodė atleidimo iš darbo faktinį pagrindą – 2009 m. gegužės 29 d. inventorizacijos aktą ir 2009 m. birželio 18 d. pareiškimą Panevėžio apskrities vidaus policijos komisariatui. Ieškovės nuomone, ji atleista iš darbo nepagrįstai, nes įsakymas atleisti iš darbo buvo priimtas pažeidžiant darbo teisės normas, drausminė nuo bauda paskirta nesant visų drausminės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų (neveikimo), žalingų pasekmių, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalingų pasekmių bei kaltės), jos veiksmai kvalifikuoti neteisingai. Nutraukiant darbo sutartį atsakovas nesilaikė drausminės nuobaudos skyrimo taisyklių, nustatytų DK 236-241 straipsniuose, nenurodė konkretaus darbo drausmės pažeidimo, neapibrėžė jo turinio ir sąlygų, nenurodė kokių darbo pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo darbo drausmės pažeidimas, kokie įstatymai ar lokaliniai teisės aktai buvo pažeisti. Ieškovės nuomone, nuorodos į 2009 m. gegužės 29 d. inventorizacijos aktą ir 2009 m. birželio 18 d. pareiškimą policijos komisariatui, neįrodo darbo pareigų pažeidimo ir drausminės atsakomybės sąlygų. Atsakovas taip pat pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimą, nes raštu nepareikalavo pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo. Tai, ieškovės nuomone, yra savarankiškas pagrindas pripažinti jai paskirtą drausminę nuobaudą neteisėta.

6Atsakovo nurodytas darbo drausmės pažeidimas (DK 235 str. 2 d. 4 p.) – pasinaudojimas pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims arba dėl kitokių asmeninių paskatų, taip pat savivaliavimas ar biurokratizmas, ieškovės nuomone, nepadarytas, nes mėnesinius važiavimo miesto transportu bilietus 2007-2009 metais ji nuolat įsigydavo ne asmeniniams tikslams, bet atsakovo (darbdavio) nurodymu ir darbo pareigoms vykdyti, kadangi atsakovui nesuteikus transporto priemonės, jai darbo reikalais teko vyki į VSDFV Panevėžio skyrių, AB SEB banką, AB „Lietuvos paštą“ ir kt. įstaigas miesto viešuoju transportu. Filiale „Pastatų apdaila kasininkui buvo perkamas nuolatinis mėnesinis miesto viešojo transporto bilietas. Panaikinus šią pareigybę, būtinybė vykti į minėtas įstaigas bei į pagrindinę darbdavio buveinę išliko, todėl ji, remdamasi ankstesne tvarka (ieškovė tokią tvarką pavadino nusistovėjusia), 2007-2009 metais toliau sau pirko mėnesinius miesto viešojo transporto bilietus ir jais naudojosi. Ieškovė teigė, kad ji taip pat nepadarė darbo drausmės pažeidimo, numatyto DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte, nes perkant bilietus nebuvo jos valios be teisėto pagrindo užvaldyti atsakovo turtą. Priešingai – bilietus pirko taupydama darbdavio lėšas. Įsakyme dėl drausminės nuobaudos skyrimo atsakovas taip pat nenurodė jos veiksmų, kurie turėtų turto pasisavinimo, vagystės, sukčiavimo ar iššvaistymo požymių. Ji nėra atsakinga ir už 2009 m. gegužės 9 d. inventorizacijos akte nustatytus pažeidimus. Nors minėto akto 4 punkte nurodyta, kad GPM likutis Navision programoje neatitinka mokėtino į biudžetą GPM likučio, tačiau balansas atsakovui buvo teikiamas kiekvieną mėnesį, o atsakovas nėra nurodęs, kad tai – pažeidimas. Be to, atsakovas nenustatė, kada ir dėl kieno veiksmų atsirado neatitikimas, kokia žala padaryta. Akto 6.1 punkte nustatyta, kad sąnaudos priskirtos objektams, kurie 2009 metais neturėjo pajamų, tačiau, ieškovės nuomone, visos sąnaudos buvo fiksuojamos remiantis sąskaitomis faktūromis. Darbams reikėjo pasiruošti iš anksto, todėl daugeliu atveju atsiradusios sąnaudos buvo priskiriamos objektams, kurie dar neturėjo pajamų. Akto 6.3 punkte nurodyta, kad „2006-2008 metų 5 ir 6 klasės sąskaitų likučiai filialo Navision programoje neuždaryti pagal objektus, todėl nėra tikslios informacijos apie 2009 metus“. Atsakovas yra sudaręs paslaugų sutartį su UAB „Eksitonas Business Solutions“, kuri prižiūri buhalterinę programą Navision, taip pat – „uždaro“ pajamas ir išlaidas, todėl objektus supainiojo šios bendrovės darbuotojas. Dokumentus ir duomenis, kuriuos ji (ieškovė) tvarkė, atspausdino ir pateikė atsakovo vyriausiajai buhalterei. Duomenys sutapo su balanso duomenimis.

7Ieškovė nurodė, kad 2009 m. kovo 10 d. darbdavys (atsakovas) ją įspėjo apie darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnio 2 dalį nuo 2009 m. liepos 13 d. Tą dieną ji nebuvo atleista iš darbo, nes nuo 2009 m. gegužės 27 d. iki 2009 m. liepos 14 d. (įskaitytinai) ji buvo nedarbinga. Pasveikusi, 2009 m. liepos 14 d. tinkamai sutvarkytą nedarbingumo pažymėjimą pateikė darbdaviui, kuris 2009 m. liepos 15 d. darbo nesuteikė ir neatleido. Kadangi ji (ieškovė) žinojo, kad darbo teisiniai santykiai pabaigs DK 129 straipsnio pagrindu, pagrįstai tikėjosi, kad jie bus nutraukti nuo 2009 m. liepos 15 d. 2009 m. liepos 15 d. atsakovas jos neįformino apie darbo sutarties nutraukimą minėtu pagrindu, darbo nesuteikė, todėl manė, kad pravaikštos nepadarė. Atsakovas, piktnaudžiaudamas teise ir siekdamas kad darbo teisiniai santykiai pasibaigtu jai nepalankiais pagrindais, pasinaudojo susidariusia situacija ir 2009 m. liepos 16 d. darbo santykius nutraukė neteisėtai, ginčijamais pagrindais. Kadangi jos etatas panaikintas, tai dėl ekonominių ir organizacinių priežasčių ji negalės grįžti į ankstesnį darbą. Be to, manydama, kad jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, prašė priteisti DK 140 straipsnyje nustatytą šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją, vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (DK 297 str. 3, 4 d.). Kadangi jos vidutinis vienos darbo dienos užmokestis – 587,62 Lt, tai atsakovas jai turi išmokėti 74 040 Lt išeitinę kompensaciją. Ieškovės nuomone, atsakovas neteisingai apskaičiavo kompensaciją už nepanaudotas atostogas, išmokėdamas tik 10 277 Lt už nepanaudotas 77,81 darbo dienų atostogas. Ieškovė mano, kad, skaičiuojant pagal vidutinį dienos darbo užmokestį, kuris, jos nuomone, yra 587,62 Lt, nesumokėta kompensacijos dalis sudaro 35 446 Lt (77,81x587,62=45723-10277=35 446 Lt). Kompensacija neišmokėta, tai iš atsakovo priteistinas vidutinis darbo dienos užmokestis – 587,62 Lt už kiekvieną uždelsimo laiką (DK 141 str. 1 d., 3 d.). Ieškovė teigė, kad atsakovas neteisingai apskaičiavo vidutinį darbo dienos užmokestį, nes po 2009 m. kovo 10 d. įspėjimo apie tai, kad darbo sutartis bus nutraukta nuo 2009 m. liepos 13 d. pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, neteisėtai buvo sumažintas jos darbo užmokestis ir neišmokėtos priklausiusios sumokėti ketvirtinės premijos. Panevėžio apygardos teismo įsiteisėjusiu sprendimu jai buvo priteista premija už 2008 metų ketvirtą ketvirtį, ji išmokėta, todėl ši premija turi būti įskaityta į vidutinį darbo užmokestį.

8DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Ieškovė įvertino neturtinę žalą 30 000 Lt, nes dėl neteisėtų darbdavio veiksmų ji patyrė neigiamus išgyvenimus, emocinę depresiją, gydėsi sveikatos sutrikimus.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Panevėžio apygardos teismas 2011 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį atmetė tokiais motyvais.

11Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, vieną kartą šiurkščiai pažeidusiu darbo pareigas (DK 235 str.). Ieškovė atleista iš darbo už šiurkščius darbo pareigų pažeidimus, nustatytus DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte (pasinaudojimas pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims arba dėl kitokių asmeninių paskatų, taip pat savavaliavimas), 7 punkte (veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn) ir 9 punkte (neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną).

12Teismas sprendė, kad faktinį ieškovės atleidimo iš darbo pagrindą pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punktus sudarė tai, kad ji 2007-2009 metais be jokio teisinio pagrindo, pasinaudodama savo tarnybine padėtimi, savavališkai už Bendrovės lėšas pirko ir naudojo savo asmeninėms reikmėms mėnesinius viešojo transporto bilietus, už juos sumokėdama iš viso 1 080 Lt. Tokiais veiksmais ieškovė padarė Bendrovei turtinę žalą. Dalį žalos – 968 Lt, atsakovas išieškojo iš ieškovės darbo užmokesčio, nutraukius darbo sutartį. Likusius pinigus atsakovo prašymu grąžino AB „Lietuvos spauda“. Šios faktinės aplinkybės nustatytos vykdant Bendrovės generalinio direktoriaus 2009 m. gegužės 12 d. įsakymą Nr. 63 „Dėl filialo „Pastatų apdaila“ buhalterinės apskaitos perdavimo AB „PST“ centrinei buhalterijai“ ir šio Filialo direktoriaus 2009 m. gegužės 12 d. įsakymą Nr. 52 bei perdavus finansinės apskaitos dokumentus bei 2009 m. gegužės 29 d atlikus buhalterinių sąskaitų inventorizaciją, kurios metu buvo įvertinta finansinė situaciją, buvusi iki 2009 m. kovo 31 d. Teismo nuomone, minėtas aplinkybes ir drausminės atsakomybės pagrindus bei sąlygas atsakovas įrodė. Teismas taip pat sprendė, kad byloje nesurinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad ieškovės atleidimas iš darbo nurodytais pagrindais yra neteisėtas ir nepagrįstas. Iš šalių paaiškinimų, Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros pažymų ir teismų sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad dėl mėnesinių viešojo transporto bilietų įsigijimo ikiteisminis tyrimas baigtas ir baudžiamoji byla Nr. 1-478-749/2011, kurioje ieškovei pareikšti įtarimai pagal BK 183 straipsnį dėl turto iššvaistymo, perduota Panevėžio miesto apylinkės teismui ir nagrinėjama. Teismas sprendė, kad šie duomenys įrodo, jog aptarta ieškovės veika (bilietų pirkimas ir naudojimas savo asmeninėms reikmėms) turi turto iššvaistymo požymių ir kvalifikuotina pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą. Nebūtina, kad veikoje būtų įrodyta nusikaltimo sudėtis, nes tam pakanka tik nusikaltimo sudėties požymių. Tai, kad minimu laikotarpiu ieškovė nupirko bilietų už 1 080 Lt įrodo balanso ir PVM sąskaitų faktūrų duomenys bei ieškovės pripažinimas. Nors ji teigė, kad bilietų įsigijimo tvarka egzistavo seniai, tačiau, teismo nuomone, jos paaiškinimas nepagrįstas jokiais įrodymais ir neįtikinamas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė savavališkai, pasinaudodama pareigomis, apmokėdama Bendrovės lėšomis už mėnesinius bilietus, jais naudodamasi asmeninėms reikmėms padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, numatytą DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Nors ieškovė nurodė, kad darbdavys jai nesuteikė transporto vykti darbo reikalais į kitas įstaigas ir institucijas, tačiau į bylą nebuvo pateikta įrodymų apie tai, kad ieškovė bent kartą per visą savo darbo laiką kreipėsi į darbdavį dėl netinkamų darbo sąlygų ir transporto priemonės darbo funkcijoms vykdyti. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė 2009 m. liepos 15 d. darbe nei centrinėje Bendrovės būstinėje, nei filiale „Pastatų apdaila“ nebuvo. Teismo nuomone, ieškovės neatvykimo į darbą 2009 m. liepos 15 d. nepateisina jos paaiškinimas, kad nusprendė neiti į darbą, nes nebuvo darbo ir tikėjosi, kad bus atleista iš darbo 2009 m. kovo 10 d. įspėjimo pagrindu. Ieškovė ilgą laiką buvo nedarbinga ir nebuvo darbe, todėl, teismo nuomone, negalėjo žinoti apie tai, kad nėra darbo, kad darbdavys tebevykdo organizacinius pertvarkymus ir dėl to tebeketina ją atleisti iš darbo, nes atleisti iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu – darbdavio teisė, o ne pareiga. Be to, teismas nustatė, kad ieškovė buvo darbe kitą dieną – 2009 m. liepos 16 d. ir tai prieštarauja jos paaiškinimui, kad ji (ieškovė) manė, jog 2009 m. liepos 15 d. yra atleista iš darbo. Faktą, kad ieškovė žinojo, kokia yra laikino išleidimo iš darbo tvarka bei tai, kad 2009 m. liepos 15 d., kai ji turėjo būti darbe, buvo darbo diena, įrodo jos (ieškovės) 2009 m. liepos 16 d. pareiškimas darbdaviui, kuriame ji prašė išleisti ją iš darbo anksčiau. Teismas sprendė, kad atsakovas turėjo pagrindą pripažinti, kad ieškovė 2009 m. liepos 15 d. neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną ir tuo padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, numatytą DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte.

13Teismas nustatė, kad atsakovas raštu nepareikalavo iš ieškovės pasiaiškinimo, todėl atleisdamas ieškovę iš darbo formaliai pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje dėl formalaus teisės normos pažeidimo ginčijamas ieškovės atleidimas iš darbo negali būti pripažintas neteisėtu. Teismas tokią išvadą grindė teismų praktika, kurioje pripažįstama, jog tokio pobūdžio drausminės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas ne visais atvejais yra esminis, sprendžiant darbo sutarties nutraukimo teisėtumą ir kad jis gali, tačiau neprivalo, būti pakankamas pagrindas paskirtą drausminę nuobaudą pripažinti neteisėta, bei byloje esančiais įrodymais, patvirtinančiais, kad atsakovas, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žodžiu pareikalavo ieškovės pasiaiškinti dėl darbo pareigų pažeidimų, tačiau ieškovė tai padaryti atsisakė. Ieškovė neneigia, kad buvo žodžiu paprašyta pasiaiškinti, teigdama, kad tokio atvejo neprisimena. Tai, kad ieškovė atsisakė paaiškinti dėl padarytų veikų, įrodo 2009 m. liepos 16 d. aktas, kuriuo du asmenys patvirtino, kad iš ieškovės žodžiu buvo reikalauta pasiaiškinimo, bet ji tai daryti atsisakė.

14Teismo nuomone, nuobauda parinkta tinkamai ir įvertinus DK 238 straipsnyje nurodytų aplinkybių visetą. Nors ieškovė ilgą laiką dirbo pas atsakovą, tačiau iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad jai anksčiau buvo skiriamos drausminės nuobaudos už darbo pareigų netinkamą vykdymą ar nevykdymą (2006 m. sausio 10 d. ir m. gegužės 25 d. ieškovei skirtos pastabos), todėl atsakovas, teismo nuomone, turėjo pagrindą nepasitikėti ieškovė ir nutraukti darbo sutartį ginčo pagrindais.

15Atleidimo iš darbo dieną ieškovei buvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas, o kitokios išmokos jai nepriklausė, todėl teismas sprendė, kad atsakovas visiškai atsiskaitė su ieškove DK 141 straipsnyje numatyta tvarka ir terminais.

16Teismo nuomone, ieškovės reikalavimas priteisti papildomai 35 446 Lt – nepagrįstas. DK 204 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad vidutinis darbo užmokestis yra apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Atsakovas teisingai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, apskaičiavo ieškovės vidutinį darbo užmokestį kompensacijai už nepanaudotas atostogas apskaičiuoti, remdamasis faktiškai ieškovės gautu darbo užmokesčiu per 2009 metų balandžio – birželio mėnesius. 2009 m. rugpjūčio 21 d. pažymoje Nr. 07-347 nurodyta, kad ieškovės vienos dienos darbo užmokesčio vidurkis yra 131,60 Lt (DK 186 str., 188 str., 1 t., 36 b. l.). Ieškovė neginčijo nepanaudotų atostogų kiekio (77,81 d. d.) ir to, kad atsakovo nurodytas vidutinis darbo užmokestis pagal faktiškai jos gautą darbo užmokestį būtų neteisingas. Ieškovės nuomone, atsakovas nepagrįstai į darbo užmokestį, reikalingą kompensacijai už nepanaudotas atostogas apskaičiuoti, neįtraukė įsiteisėjusiu 2010 m. spalio 14 d. teismo sprendimu priteistos ir išmokėtos už 2008 metų ketvirtąjį ketvirtį 27 252 Lt premijos, sudarančios darbo užmokesčio sudėtinę dalį, ir nepagrįstai, skaičiuodamas vidutinį darbo užmokestį, rėmėsi darbo užmokesčiu, gautu 2009 metų balandžio-birželio mėnesiais, nes vidutinis darbo užmokestis turėtų būti skaičiuojamas remiantis darbo užmokesčiu, gautu 2008 metų gruodžio – 2009 metų sausio-vasario mėnesiais, kadangi po to, kai buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo darbdavio iniciatyva, jos darbo užmokestis sumažėjo dėl neišmokėtos minėtos premijos. Taip skaičiuojant, vidutinis darbo užmokestis būtų 587,62 Lt. Teismo nuomone, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 650 „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 6.8 punktas, kuriuo vadovaujasi ieškovė, gali būti taikomas tik apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį išeitinei išmokai mokėti, o ne kompensacijai už nepanaudotas atostogas apskaičiuoti. Be to, ieškovės pagrindinis darbo užmokestis buvo 2 700 Lt ir jis po 2009 m. kovo 10 d. įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą, nesumažėjo. Ieškovės minėtame 2010 m. spalio 14 d. Panevėžio apygardos teismo sprendime konstatuota, kad ketvirtinė premija už 2009 metų 1 ketvirtį, kuri laikytina darbo užmokesčio sudėtine dalimi, nemokėta dėl bendrovės pablogėjusios finansinės padėties nuo 2009 metų sausio mėnesio, o ne po ieškovės 2009 m. kovo 10 d. įspėjimo apie būsimą darbo sutarties nutraukimą. Iš to teismas padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimas padidinti vidutinį darbo užmokestį – nepagrįstas.

17Teismas sprendė, kad nepagrįstas ieškinio reikalavimas pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2009 m. liepos 16 d. atsakovo įsakymą Nr. 347-p išieškoti iš ieškovės darbo užmokesčio 968 Lt žalos atlyginimo. Ieškovė minėtą įsakymą iš esmės ginčija dėl to, kad nepadarė šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, nes mėnesinius viešojo transporto bilietus įsigijo teisėtai. Teismas atkreipė dėmesį, kad dėl šių argumentų nepagrįstumo jau pasisakyta minėtame teismo sprendime. Ginčo nustatyto žalos dydžio nėra (DK 257 str.), o DK 224 straipsnio 2 dalies 1 punktas suteikia teisę darbdaviui išskaityti iš darbuotojų darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimus įmonei

18Teismas, nustatęs, kad ieškovė atleista iš darbo teisėtai ir pagrįstai, netenkino jos reikalavimo priteisti neturtinę žalą.

19III.

20Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

21Apeliaciniu skundu ieškovė I. S. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

22Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo išvadai, kad ji (apeliantė) būtų padariusi šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Panevėžio miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje jai pareikšti įtarimai ne dėl turto iššvaistymo, bet dėl turto pasisavinimo (BK 183 str. 1 d.). Jos (apeliantės) veiksmuose, kai tiesioginėms darbo funkcijoms atlikti, vadovaujantis anksčiau galiojusia Bendrovės bei jos filialuose, (pvz. filiale „Gerbusta“) nesusistovėjusia praktika, įsigijo mėnesinius miesto transporto važiavimo bilietus, nėra nei turto pasisavinimo, nei turto iššvaistymo sudėties. Mėnesiniai, galiojantys tik darbo dienomis, važiavimo viešuoju miesto transportu bilietai buvo perkami tiesioginėms darbo pareigoms atlikti. Byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, kad jai (apeliantei) jos darbo funkcijoms įgyvendinti būtų buvusi skirta transporto priemonė ar nustatyta kita tvarka bei finansavimo priemonės, skirtos darbo funkcijoms už darbo vietos ribų atlikti. Atsakovui ir filialo „Pastatų apdaila (toliau – Filialas) vadovui apie tai, kad nuo 2007 metų vyr. buhalterės pareigoms atlikti Filiale buvo perkamas mėnesinis važiavimo bilietas, skirtas važiuoti tik darbo dienomis, buvo žinoma. Bilieto įsigijimas buvo toleruojamas. Tokiu bilietu galėjo naudotis visi Filialo darbuotojai. Duomenų apie tai, kad ji tik viena naudojosi bilietu ir niekam kitam nedavė juo naudotis, byloje nėra, o teismas nenagrinėjo aplinkybių dėl Filialo darbuotojų skaičiaus, kitų darbuotojų išvykimo už filialo ribų, vykdant darbo funkcijas, poreikio, Bendrovės transporto priemonių priskyrimo kitiems darbuotojams. Taigi nepagrįsta ir vienašališka teismo išvada, jog bilietu naudojosi tik ieškovė. Bilieto pirkimo faktas atsispindi buhalterinėje apskaitoje, tačiau šių aplinkybių teismas taip pat neištyrė. Filiale buvo nusistovėjusi praktika, jog smulkių sąskaitų, tokių kaip sąskaitos kanceliarinėms prekėms, skelbimams spaudoje, Filialo direktorius nevizuodavo, tačiau visa tai buvo įtraukiama į apskaitą ir matėsi finansinėje atskaitomybėje – balanse, prie kurio yra iššifravimas. Pastabų dėl bilieto įsigijimo per beveik dvejų metų laikotarpį ieškovė nebuvo gavusi.
  2. Teismas nesiaiškino, kokios priežastys lėmė neatvykimą į darbą, ar galima šias priežastis laikyti svarbiomis ir pateisinti darbuotojo neatvykimą į darbą. Ji (apeliantė) 2009 m. liepos 14 d. bendravo su darbuotoja R. S. , kuri buvo atsakinga už jos atleidimo iš darbo dokumentų sutvarkymą ir atsiskaitymą DK 129 straipsnių 2 dalies, 140 straipsnio pagrindu ir tvarka. Tai reiškia, jog ji (apeliantė) žinojo informaciją apie tai, kad jai darbo nėra, pareigos nesuteikiamos ir planuojama ją atleisti. Pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui, 2009 m. liepos 14 d. pateikusi tinkamai sutvarkytą nedarbingumo pažymėjimą darbdavio atstovui, tikėjosi, jog darbdavys įformins darbo sutarties pasibaigimą DK 129 straipsnio pagrindu. Darbdavys visą 2009 m. liepos 15 darbo dieną neinformavo jos apie tai, kad darbo santykiai nebus nutraukti DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu ir sąmoningai fiksavo pravaikštą. Atsakovo įmonėje ji (ieškovė) dirbo daug metų, todėl žinojo, kad neturėdama darbo priemonių, dokumentų, informacijos, negalės atlikti jokių darbo funkcijų. Be to, per visą įspėjimo galiojimo laiką, t. y. iki pat 2009 m. liepos 13 d., darbdavys nepasiūlė kito darbo.
  3. Pripažinus darbo drausmės pažeidimą šiurkščiu, nereiškia, kad darbuotojui turi būti taikoma pati griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Darbdavys gali taikyti švelnesnes drausmines nuobaudas – pastabą, papeikimą. DK 238 straipsnyje nustatyti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama skiriant drausmines nuobaudas už darbo drausmės pažeidimus ir jie suteikia darbdaviui galimybę individualizuoti skiriamos nuobaudos rūšį. Skiriama nuobauda turi buti adekvati padarytam darbo drausmės pažeidimui.
  4. DK 240 straipsnio 1 dalyje nustatyta darbdavio pareiga prieš skiriant drausminę nuobaudą raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, pagal kurią darbuotojo rašytinis pasiaiškinimas dėl darbo drausmės pažeidimo yra svarbi drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumo garantija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. v. Zarasų rajono savivaldybės taryba; bylos Nr. 3K-3-59/2006). Teismas nesiaiškino, kokią reikšmę turėjo darbuotojo interesams bei darbuotojo teisių užtikrinimui ta aplinkybė, kad atsakovas pažeidė drausminės nuobaudos skyrimo tvarką.
  5. Atsakovui apie Filiale perkamus mėnesinius važiavimo bilietus nuo 2007 m. buvo žinoma, nes atsakovas gaudavo finansinės atskaitomybės dokumentus, buvo pateikiamos balanso išklotinės, apie tai informuotas Filialo vadovas, todėl drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, atsakovas paskyrė praleidęs DK 241 straipsnyje nustatytus terminus.
  6. Pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, į darbą grįžti negalės, todėl jai (apeliantei) priteistina iš atsakovo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė kompensacija bei vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką. Vidutinis vienos darbo dienos užmokestis yra 587,62 Lt. Priteistina išeitinė kompensacija – 74 040 Lt.
  7. Nutraukdamas darbo teisinius santykius, atsakovas neteisingai apskaičiavo ir išmokėjo kompensaciją už nepanaudotas atostogas. 2009 m. liepos 16 d. jai buvo išmokėta tik 10 277 Lt kompensacija už nepanaudotas 77,81 darbo dienų atostogas. Įvertinus tai, kad vidutinis darbo užmokestis buvo 587,62 Lt, tai nepanaudotų atostogų kompensacijos nepriemoka – 35 446 Lt. Teismas neteisingai konstatavo, jog atsakovo paskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis yra teisingas, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 650 6.8 p. nuostata netaikytina. Jos (apeliantės) vidutinis darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas atsižvelgiant į 2010 m. spalio 14 d. Panevėžio apygardos teismo sprendimu priteistą ir išmokėtą 27 252 Lt premiją už 2008 m. IV-ą ketvirtį, kuri turėjo būti išmokėta 2009 m. vasario mėnesį. Teismas privalėjo vadovautis minėto nutarimo 6.8 punktu. Sumažėjus darbo užmokesčiui po to, kai darbdavio iniciatyva įstatymų nustatyta tvarka darbuotojui buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo, laikotarpis, pagal kurį apskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis išeitinei išmokai mokėti, yra trys paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, kurį buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo.
  8. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, ieškovė patyrė 30 000 Lt neturtinę žalą. Teismas nepagrįstai jos nepriteisė.

23Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti. Nurodo tokius nesutikimo su skundu argumentus:

  1. Kadangi apeliantė be teisėto pagrindo pirko savo asmeniniams tikslams autobuso bilietus ir dėl to padarė Bendrovei žalą, padarytas šiurkštus darbo drausmės pažeidimas. Apeliantė nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie leistų teigti, kad ji teisėtai pirko autobuso bilietus, o iš byloje esančių įrodymų matyti, jog apeliantė teisė pirkti mėnesinius bilietus nebuvo suteikta. Be to, tokie apeliantės veiksmai nebuvo suderinti su vadovu ir vadovas nieko nežinojo, kad apeliantė, įmonės sąskaita perka sau autobuso bilietus, o tai paaiškėjo tik perėmus buhalterinius dokumentus. Apeliantė slėpė savo neteisėtus veiksmus. Tai įrodo apeliantės veiksmai – ji nepasirašydavo sąskaitų, jų neteikdavo pasirašyti ar patvirtinti vadovui. Apklausta liudytoja R. S. patvirtino, kad vieną kartą jai apeliantė buvo nurodžiusi pervesti pinigus už mėnesinį autobuso bilietą, tačiau jai (apeliantei) buvo nurodyta gauti vadovo vizą. Tik esant vizai liudytoja būtų pervedusi pinigus už bilietus. Tai, kad neteisėtos veikos buvo ir buvo slepiamos, įrodo ta aplinkybė, jog apmokant už vieną autobuso bilietą apeliantė ant atsiskaitymo lapelio nurodė kaip mokėjimą už komandiruotę, nors nebuvo niekur komandiruota, o ant avansinės apyskaitos nurodė, jog apmokama už autobuso bilietą. Filialai yra skirtingi, skirtingose miesto dalyse, jiems vadovauja skirtingi vadovai. Jie nustato to filialo vidaus tvarką, kuri negali prieštarauti mokesčių įstatymams. Apeliantės argumentai, kad mėnesiniu bilietu galėjo naudotis visi Filialo darbuotojai yra nepagrįsti, nes minėtus bilietus apeliantė turėjo savo žinioje ir nei vienam darbuotojui nebuvo pateikusi. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie įrodytų jos teiginį apie tai, kad bent vienas asmuo pasinaudojo tokiu mėnesiniu bilietu.
  2. Apeliantė buvo nedarbinga iki 2009 m. liepos 14 d. (įskaitytinai), todėl atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo priimti kokius nors sprendimus jos nedarbingumo laikotarpiu. Po to, kai tapo darbinga, apeliantė privalėjo atvykti į darbą, kad galima būtų nustatyta tvarka užpildyti darbo sutartį (DK 141 str. 2 d.), pasirašantį supažindinti su įsakymu dėl darbo sutarties nutraukimo, nes pagal DK 130 straipsnio 4 dalį įspėjimo terminas pratęsiamas darbuotojo ligos laikui. Neaišku, kodėl apeliantė į darbą atvyko 2009 m. liepos 16 d. ir pati, suprasdama kad dirba, pateikė 2009 m. liepos 16 d. prašymą išleisti ją iš darbo anksčiau, nuo 10 valandos.
  3. Apeliantės argumentai, kad jai nebuvo suteikta darbo vieta, nebuvo suteikta jokio darbo yra nepagrįsti, nes darbo vieta buvo suteikta ir ji buvo perkelta į centrinę būstinę, o darbo buvo, tačiau jo ji nevykdė, dėl ko buvo paskirta drausminė nuobauda – pastaba, nes visų buhalterinių dokumentų neperdavė centrinei buhalterijai ir minėta nuobauda teismų nebuvo panaikinta bei liko galioti. Apeliantės argumentai, jog darbdavys tyčia pakeitė atleidimo pagrindą, kad jam netektų išmokėti išeitinių kompensacijų yra taip pat nepagrįsti, nes atsakovas, jei būtų žinojęs apie apeliantės padarytus veiksmus, būtų iš karto ją atleidęs už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus.
  4. Apeliantės argumentai, kad prieš skiriant drausminę nuobaudą, nebuvo pareikalauta raštu pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, yra iš dalies nepagrįsti, nes pateikti rašytinį pasiaiškinimą dėl darbo drausmės pažeidimo buvo pareikalauta žodžiu, tačiau apeliantė kategoriškai atsisakė tai padaryti.
  5. Apeliantės argumentai dėl drausminės nuobaudos skyrimo terminų yra taip pat nepagrįsti, nes apie pažeidimus ir nusikalstamas veikas atsakovas sužinojo tik perėmęs iš jos buhalterinius dokumentus ir atlikęs auditą. Kadangi pažeidimai buvo tęstiniai, todėl nei vieno mėnesio, nei dviejų metų įstatymu nustatyti terminai drausminei nuobaudai skirti nepraleisti. Kitą vertus, pagal DK 241 straipsnio 1 dalį, tokią nuobaudą atsakovas gali skirti net ir po baudžiamojoje byloje priimto nuosprendžio per du mėnesius, todėl ir šiuo atveju nebuvo praleisti terminai.
  6. Pagal esamą atleidimo pagrindą, visa įstatymu numatyta kompensacija buvo išmokėta ir jokios kitos išmokos nepriklauso. Apeliantė reikalaudama priteisti papildomus pinigus, neteisingai pasirinko laikotarpį, už kurį yra apskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis bei be teisėto pagrindo į vidutinį darbo užmokestį įtraukė premijas, kurios nebuvo mokamos už 2009 metų I ketvirtį.
  7. Kadangi atleidimas iš darbo yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliantės argumentai, dėl neturtinės žalos priteisimo yra atmestini.
  1. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24Apeliacinis skundas netenkintinas.

25Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.), taip pat ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 263 str., 320 str. 1 d.).

26CPK 176 straipsnio 1 dalyje ir 185 straipsnyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti visas reikšmingas bylos aplinkybes, jas įvertinti, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 259, 263 str.). Teisėtu teismo sprendimu pripažįstamas toks sprendimas, kuris priimtas nepažeidžiant teisės normų (procesinių, materialinių) reikalavimų, esminių teismo procesą reglamentuojančių taisyklių (CPK 263 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinių taisyklių ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Jis naikinti ar keisti nėra pagrindo.

27Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl apeliantės atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantė, pražindama, kad nagrinėjamoje byloje nustatytus veiksmus (neatvyko į darbą pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui bei 2007-2009 metais pirko mėnesinį viešojo transporto bilietus ir jais naudojosi) atliko, nesutinka, kad tokie veiksmai įvertinti kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas.

28DK 93 straipsnis apibrėžia darbo sutartį kaip darbuotojo ir darbdavio susitarimą, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbo sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarime.

29Apeliantė dirbo darbo sutarties pagrindu, ėjo Bendrovės Filialo vyr. buhalterės pareigas, turėjo pavaldinį – buhalterę (1 t., 12-16 b. l.) ir buvo įsipareigojusi kokybiškai atlikti dabą, laikytis galiojančių teisės aktų, Bendrovės vidaus tvarkos taisyklių, tausoti jai perduotas materialines vertybes, prisiėmusi visišką materialinę atsakomybę, įsipareigojusi teisingai ir savalaikiai tvarkyti buhalterinę apskaitą, kad ji atitiktų Bendrovės buhalterinės apskaitos tvarką, teisingai nustatyti grynąsias pajamas bei atlikti kitus su buhalterine apskaita susijusius darbus. Bendrovės filialo Vyriausiojo buhalterio nuostatai (civ. byla Nr. 2-08-3-02387-2009-4, 1 t., 80-81 b. l.) nustato vyriausiojo buhalterio pareigą savo veikloje vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais, Bendrovės įstatais bei šiais nuostatais, o taip pat apibrėžia šio darbuotojo teises ir pareigas, atsakomybę. Analogiškus reikalavimus nustato ir Bendrovės filialo „Pastatų apdaila“ buhalterijos nuostatai (civ. byla Nr. 2-08-3-02387-2009-4, 1 t., 82). Iš Bendrovės filialo „Pastatų apdaila“ nuostatų (toliau – Nuostatai, civ. byla Nr. 2-08-3-02387-2009-4, 1 t., 22-26 b. l.) turinio akivaizdu, kad Filialas nėra juridinis asmuo, veikia Bendrovės vardu, jo turtas apskaitomas Bendrovės ir Filialo balanse, o savo veikloje Filialas turi vadovautis Bendrovės valdybos nutarimais, generalinio direktoriaus įsakymais, Bendrovės įstatais, o taip pat Lietuvos įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir kitų valstybės valdymo institucijų norminiais aktais; apskaita vykdoma Bendrovės nustatyta tvarka (Nuostatų 3.3-3.6 p.). Nuostatų 4.4.1-4.8 punktuose aptartos Filialo ekonominio savarankiškumo ribos, apibrėžtos sąnaudos; 5.5.1-7 punktuose – Filialo valdymas, turtas, finansai. Be to, apeliantė privalėjo vadovautis ir nepažeisti 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, nustatytų atsakingam už ūkio subjekto apskaitos tvarkymą asmeniui (vyriausiajam buhalteriui, BAĮ 10-11 str.) bei ūkio subjekto buhalterinei apskaitai, visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimui ir registrui (BAĮ 12-14 str.). Nei Filialo, nei Vyriausiojo buhalterio, nei Filialo buhalterijos nuostatuose, nei Buhalterinės apskaitos įstatyme, taip pat ir darbo sutartyje nėra nustatyta vyr. buhalterės teisė savarankiškai nuspręsti dėl Bendrovės apskaitos bei materialinių vertybių (pinigų, kito turto) panaudojimo. Apeliantė buvo supažindinta su darbo funkcijomis, žinojo savo teises bei reikalavimus pareigoms. Šito ji neginčija.

30Darbdavys turi teisę be įspėjimo nutraukti darbo sutartį DK 136 straipsnyje nustatytais atvejais. Vienas iš atvejų nurodytas šio straipsnio 3 dalies 2 punkte – kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Ši normą nukreipia į DK 235 straipsnį, kuriame įvardinti šiurkštūs darbo pareigų pažeidimai. Apeliantė atleista iš darbo šio straipsnio 2 dalies 4, 7 ir 9 punktų pagrindu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad darbdavys pirmosios instancijos teisme, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme patikslino apeliantės padarytų darbo drausmės pažeidimų faktines aplinkybes, nurodęs, kad ji atleista iš darbo už du šiurkščius darbo pareigų pažeidimus – už pravaikštą ir neteisėtą Bendrovės pinigų panaudojimą asmeniniams reikalams, padarant žalą (2007-2009 metais apeliantė už Bendrovės lėšas pirko mėnesinius viešojo transporto bilietus ir juos naudojo asmeniniams reikalams)). Pastarasis darbo pareigų pažeidimas atsakovo įsakyme kvalifikuotas kaip pasinaudojimas pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims arba dėl kitokių asmeninių paskatų, taip pat savavaliavimas ar biurokratizmas (4 p.) ir kaip veika, turinti vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šią veiką darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn (7 p.).

31Dėl Bendrovės lėšų mėnesiniams viešojo transporto bilietams pirkit panaudojimo teisėtumo

32Apeliantė pripažįsta, ir tai įrodo byloje esantys rašytiniai įrodymai (1 t., 130 b. l.), kad nuo 2007 m. rugsėjo 28 d. iki 2009 m. gegužės 12 d. ji UAB Lietuvos spauda“ kioskuose nusipirko mėnesinių autobuso bilietų už 1 080 Lt ir už juos sumokėjo Bendrovės lėšomis. Šias finansines ūkines operacijas įformino PVM sąskaitomis faktūromis, išlaidas buhalterinėje apskaitoje įvardydama išlaidomis komandiruotėms. Apeliantė pripažįsta, kad nei Bendrovės, nei Filialo vadovų patvarkymų, leidžiančių įsigyti bilietus bei jų įsigijimo tvarkos, nebuvo. Vyriausiosios buhalterės teisės atlikti tokius ginčo veiksmus nenumatė ir vidaus darbo tvarkos taisyklės. Apeliantės teiginiai, kad bilietus ji naudojo darbo reikalais, vykdama į SODRĄ, VMĮ, banką, kitas įstaigas, neturėdama galimybės pasinaudoti Bendrovės ar Filialo transportu, neįrodyti. Jokių duomenų, įrodančių, kad jį, o ne jos pavaldinė, privalėjo vykti į minėtas įstaigas ir kreipėsi į vadovus su prašymu suteikti jai transporto priemones darbo pareigoms atlikti ar leisti įsigyti viešojo transporto bilietą, apeliantė nepateikė. Ji nurodė (2 t., 44 b. l.), kad išlaidas bilietams priskirdavo komandiruočių sąnaudoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad Nuostatų 4.4 punktas, o taip pat Pelno mokesčio įstatymas leidžia įtraukti į sąnaudas komandiruočių išlaidas, tačiau tokios išlaidos turi būti pateisintos dokumentais – vadovo ar jo įgalioto asmens įsakymu (sprendimu) dėl komandiruotės, jos tikslo, vietos, trukmės ir t.t. (Pelno mokesčio įstatymo 21 str.). Tokių įrodymų byloje nėra. Apeliantės veiksmų teisėtumo nepagrindžia ir jos teiginys, kad ji, įsigydama bilietus, vadavosi kito Bendrovės filialo darbuotojos, neturinčios administracinių įgaliojimų duoti privalomus nurodymus apeliantei, patarimu bei kažkada Bendrovėje egzistavusia praktika. Priešingai, ši aplinkybė įrodo apeliantės nerūpestingumą ir neatsakingą požiūrį į pareigas. Įmonės ūkinė finansinė veikla grindžiama griežta materialinių vertybių apskaita, finansine atskaitomybe ir jokia savivalė čia nepateisinama. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantė ne tik kad bilietų įsigijimo galimybės nederino su atsakingais, įgaliotais tai spręsti asmenimis, bet ir nustatyta tvarka neteikė tvirtinti bilietų įsigijimo sąskaitų, nepateikė ir neprijungė prie finansinės atskaitomybės dokumentų nupirktų bilietų. Byloje nustatyta, kad apeliantė veikė savavališkai, pasinaudodama pareigomis. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, juos įvertino vadovaudamasis CPK 185 straipsnio nuostatomis ir padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantė padarė darbo pareigų pažeidimą, dėl kurio atsakovui atsirado žala (1 080 Lt) ir toks pažeidimas pagrįstai pripažintas šiurkščiu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas (darbdavys) įrodė šiurkštų darbo pareigų pažeidimo faktą.

33Teisėjų kolegija įžvelgia atleidimo iš darbo dėl nustatyto pažeidimo kvalifikavimo problemą dėl atleidimo pagrindų konkurencijos. Kaip jau minėta, ta pati apeliantės veika kvalifikuota pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punktus, t.y. nustatyti du atleidimo iš darbo pagrindai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo veika turi būti kvalifikuota pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Nors apeliantė ginčo veiksmus (pirko viešojo transporto bilietus už Bendrovės lėšas) atliko vykdydama savo funkcijas, tačiau veikė ne darbdavio interesais. Priešingai, ji, pasinaudodama pareigomis, savavališkai, nepasydama tesiės aktų nustatytos pareigų vykdymo tvarkos, naudojo atsakovo lėšas ne pagal paskirtį, o savo asmeninimas poreikiams patenkinti, t.y. už Bendrovės lėšas pirko mėnesinius viešojo transporto bilietus ir naudojo asmeniniams tikslams, nes, kaip minėta, bilietų panaudojimas darbo reikalams neįrodytas. Turtinė nauda pasireiškia tame, kad apeliantė, neteisėtai naudodama darbdavio lėšas, turėjo realią galimybę sumažinti asmenines išlaidas ir taip sutaupyti – praturtėti darbdavio sąskaita. Tokiais veiksmais ji pažeidė Darbo sutartyje sulygtas sąlygas vykdyti prisiimtas užduotis, pareigą veikti darbdavio tikslais sąžiningai ir teisingai (DK 35 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, minėti apeliantės veiksmai neapima DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyto pažeidimo sudėties. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad apeliantė padarė DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytą darbo drausmės pažeidimą, nepagrįstai rėmėsi įrodymais, neegzistavusiais atleidžiant ją (apeliantę) iš darbo (Panevėžio prokuratūros pažymomis, LITEKO duomenimis apie tai, kad apeliantei pareikšti įtarimai pagal BK 187 straipsnį dėl turto iššvaistymo). Šis DK straipsnis nereikalauja, kad asmuo, padaręs veiką, požymiais panašią į vagystę, sukčiavimą ar neteisėto atlyginimo paėmimą, būtų patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, todėl ikiteisminio tyrimo faktas neturi prejudicinės galios ir neriboja teismo teisės spręsti dėl padarytos veikos kvalifikavimo pagal DK nuostatas, remiantis bylos įrodymais, egzistavusiais ginčo veikos bei darbuotojo atleidimo iš darbo metu.

34Apeliantė teigė, kad atsakovas, neužtikrinęs darbo priemonių, negalėjo reikalauti iš darbuotojo (apeliantės) atlikti jai pavestas darbo funkcijas, o reikalaudamas tai daryti, neturi teisės taikyti drausminę atsakomybę, tačiau apeliantė nenurodė kada ir kiek kartų kreipėsi į darbdavį ir reikalavo sudaryti tinkamas darbo sąlygas, pašalinti darbo sutarties pažeidimą dėl perteklinių darbo funkcijų ir pan., suteikti transportą ar leisti įsigyti viešojo transporto bilietą, būtiną darbo funkcijoms atlikti. Teisėjų kolegija pripažįsta tokį apeliantės teiginį nepagristu.

35Nepagrįstas teiginys, kad darbdavys praleido terminą drausminei nuobaudai skirti (DK 241 str.). Byloje nustatyta, kad apeliantė pirko bilietus sistemingai, kiekvieną mėnesį nuo 2007 m. rugsėjo 28 d. iki 2009 m. gegužės 12 d. Toks pažeidimas vertinamas tęstiniu. Apie jį darbdaviui tapo aišku perėmus dokumentus ir atlikus patikrinimą – 2009 m. gegužės 29 d. Kadangi apeliantė buvo nedarbinga iki 2009 m. liepos 14 d.(įskaitytinai), todėl paskiriant drausminę nuobaudą 2009 m. liepos 16 d. terminas drausminei nuobaudai skirti nebuvo pažeistas.

36Dėl pravaikštos

37Tam, kad atleisti darbuotoją dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, pakanka vieno tokio pažeidimo fakto, tačiau byloje nustatyta, kad apeliantė padarė du šiurkščius darbo pareigų pažeidimus. Kitas – neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną.

38Darbuotojo atleidimo ši darbo pagrindas, numatytas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte priskiriamas prie šiurkščių darbo drausmės pažeidimų ir, esant tokiam darbo pareigų pažeidimui, darbdavys turi teisę atleisti darbuotoją be įspėjimo (DK 136 str. 3 d. 2 p.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantė 2009 m. liepos 15 d. neatvyko į darbą be svarbios priežasties. Ji (apeliantė) šį faktą pripažįsta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad esant tokiam ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. UAB AKTKC, bylos Nr. 3K-3-657/2005; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. U. v. UAB „ Grizenta“, bylos Nr. 3K-3-349/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „ Multisauga“, bylos Nr. 3K-3-601/2009). Nagrinėjamoje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad atsakovas 2009 m. kovo 10 d. raštiškai įspėjo apeliantę apie darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnio 2 dalį nuo 2009 m. liepos 13 d. ir sudarė sąlygas kito darbo paieškai. Šių aplinkybių apeliantė neginčija. Nuo 2009 m. gegužės 27 d. iki 2009 m. liepos 14 d. ji sirgo, turėjo nedarbingumo pažymėjimą, kuris užbaigtas 2009 m. liepos 14 d. DK 130 straipsnio 2 dalies 4 puntas, 131 straipsnio 1 dalis ir 133 straipsnio 2 dalis draudžia atleisti iš darbo darbuotoją, tapusį laikinai nedarbingu. Atsakovas šių nuostatų nepažeidė ir 2009 m. liepos 13 d., kaip buvo numatyta įspėjime, apeliantės neatleido. DK 131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „jeigu darbuotojas, pasibaigus šio straipsnio 1 dalyje nustatytiems laikotarpiams, neatvyksta į darbą, darbo sutartis su juo gali būti nutraukiama šiame skirsnyje (IV skirsnis – teismo pastaba) nustatytais darbo sutarties nutraukimo pagrindais“. 2009 m. liepos 14 d. užbaigus nedarbingumo lapelį, išnyko aplinkybė, dėl kurios apeliantė negalėjo būti darbe, todėl kitą darbo dieną – liepos 15 d. ji privalėjo atvykti į darbą. Darbuotojui neatvykus į darbą per visą darbo dieną (pamainą), toks jo (darbuotojo) darbo drausmės pažeidimas pripažįstamas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu (DK 136 str.3 d. 2 p. ir 235 str. 2 d. 9 p.), už kurį darbdavys turi teisę atleisti darbuotoją iš darbo neįspėjęs. Byloje esantys įrodymai (dokumentai, liudytojos R. S. parodymai, šalių paaiškinimai) įrodo, kad apeliantė liepos 15 d. į darbą neatvyko ir svarbios neatvykimo priežasties neįrodė. Tai, kad ji tą dieną neketino eiti į darbą įrodo jo veiksmas – nedarbingumo pažymėjimo perdavimas jos (apeliantės) iniciatyva Bendrovės Filialo vadybininkei R. S. , įvykęs 2009 m. liepos 14 d., apie 17 val. miesto kavinėje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės nurodyta neatvykimo į darbą liepos 15 d. priežastis – nežinojimas kur jai eiti – į Filialą ar į Bendrovės būstinę ir tikėjimas, jog darbdavys ją atleis, kaip žadėjo, pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, nėra svarbi priežastis. Be to, DK 129 ir 130 straipsniai nustato darbdavio teisę, bet ne pareigą, nutraukti darbo sutartį, suėjus įstatyme nustatytam įspėjimo terminui. Taigi pasibaigęs terminas savaime darbo sutarties nenutraukia, o kad ji būtų nutraukta, darbdavys turi atlikti įstatyme nustatytus veiksmus – atleisti darbuotoją ir įforminti darbo sutarties nutraukimą. Darbo sutartis kaip sudaroma, taip ir nutraukiama – rašytine forma. Nutraukiant tokią sutartį, darbdavys privalo ją tinkamai užpildyti, t.y. nurodyti datą nuo kada sutartis nutraukiama ir jos nutraukimo pagrindą. DK 141 straipsnio 1 dalis nustatyto, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Taip pat šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, o pagal 4 dalį – jeigu darbuotojas pageidauja, darbdavys privalo išduoti jam pažymą apie darbą, nurodydamas darbo funkcijas (pareigas), jo pradžios ir pabaigos datas, o darbuotojo prašymu – darbo užmokesčio dydį ir darbo įvertinimą (charakteristiką). Šių DK normų analizė leidžia daryti išvada, kad darbuotojo atleidimo iš darbo ir atsiskaitymo su juo procedūra vyksta atleidimo dieną, betarpiškai dalyvaujant darbuotojui. Atsižvelgiant į apeliantės pareigas, darbo funkcijas, jos gyvenimišką ir darbo patirtį (25 metų buhalterio darbo patirtis), sprendžiama, kad ji (apeliantė) privalėjo žinoti darbo sutarčių įforminimo (priimant į darbą, perkeliant į kitą darbą ir atleidžiant iš jo) bei atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotojų tvarką, todėl jos neatėjimas į darbą negali būti pateisintas nežinojimu.

39Teisėjų kolegija sprendžia, kad išnagrinėtų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, jog apeliantė neatvyko į darbą per visą darbo dieną be svarbių priežasčių.

40Dėl reikalavimo paaiškinti pažeidimo faktą

41Apeliantė teigė, kad atsakovas, atleisdamas ją iš darbo, raštu neprašė pasiaiškinti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas reikalavo paaiškinti dėl drausmės pažeidimų žodžiu, tačiau apeliantė atsisakė pasiaiškinti. Šią faktinę aplinkybę įrodo atsakovo paaiškinimas, rašytinis įrodymas – aktas, kuriuo įformintas apeliantės atsisakymas pasiaiškinti ir pačios apeliantės paaiškinimas teisme, kuriuo (paaiškinimu) ji, nors ir netiesiogiai, tačiau pripažįsta buvus atsakovo prašymą paaiškinti, tačiau ji paaiškinimo nerašė, nes nematė prasmės. Tai apeliantė teigė ir apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų įrodomąją reikšmę, įrodymų visetą, sprendžia, kad pakanka duomenų išvadai, jog darbdavio žodinis prašymas paaiškinti dėl padarytų drausmės pažeidimų labiau egzistavo nei neegzistavo (CPK 185 str.). Nors DK 240 straipsnis nustato darbdaviui pareigą prieš skiriant drausminę nuobaudą raštu pareikalauti, kad darbuotojas pasiaiškintu dėl darbo drausmės pažeidimo, tačiau nustatyta, kad nagrinėjamu atveju reikalauta pasiaiškinti žodžiu, o apeliantė pasiaiškinti atsisakė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs, kad formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą, jeigu darbo drausmės pažeidimas tikrai buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. V. S. individuali įmonė ( - ), byla Nr. 3K-3-446/2003, kat. 2.4.3.10; 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. UAB „Pašventupio Baltutė“, byla Nr. 3K-3-1298/2002, kat. 2.4.3.10; ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad tai, jog atsakovas ne raštu, o žodžiu pareikalavo apeliantę paaiškinti dėl padaryto darbo drausmė pažeidimo, t.y. sudarė galimybę pastarajai pasiaiškinti, tačiau, kaip nustatyta, apeliantė tokį darbdavio patvarkymą ignoravo, todėl negalima teigti, kad nerašytiniu reikalavimu paaiškinti, apeliantei savo noru atsisakius teisės, nustatytos DK 240 straipsnyje, darbdavys šiurkščiai pažeidė apeliantės teises. Nustačius, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas (ne vienas) padarytas, raštiško reikalavimo paaiškinimo nebuvimas vertinamas kaip formalus DK 240 straipsnio pažeidimas ir nedaro jos (apeliantės) atleidimo iš darbo neteisėtu.

42Pirmosios instancijos teismas įvertino apeliantės padarytus darbo pareigų pažeidimus, jų sunkumą, sukeltas pasekmes (padaryta per 1 000 Lt turtinė žala), apeliantės kaltę (veiksmai padaryti tyčia), aplinkybes, kuriomis tie pažeidimai buvo padaryti, o taip pat į tai, kad apeliantė praeityje buvo du kartus patraukta drausminėn atsakomybėn už darbo pareigų netinkamą vykdymą ar nevykdymą, ir padarė pagrįstą išvadą, kad parenkant drausminę nuobauda nepažeisti DK 238 straipsnio reikalavimai, o paskirta nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą.

43DK 35 straipsnio 1 dalis nustato, jog, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nepiktnaudžiauti savo teisėmis. Nustačius, kad apeliantė pažeidė minėtą DK nuostatą, jos darbo teisių ginti nėra pagrindo (DK 36 str.).

44Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas

45Apeliantė teigia, kad teismas neteisingai apskaičiavo kompensaciją už nepanaudotas atostogas (77,81 d. d.), nes jos (apeliantės) vidutinis darbo užmokestis yra 587,62 Lt, dėl to atsirado 35 446 Lt nepriemoka. Apeliantės nuomone, į vidutinį darbo užmokestį turi būti įskaičiuota 27 252 Lt premija už 2008 metų IV ketvirtį, kuri turėjo būti išmokėta 2009 m. vasario mėnesį. Tokio dydžio premija priteista 2010 m. spalio 14 d. Panevėžio apygardos teismo sprendimu.

46Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės teiginys – nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos įrodymus ir tinkamai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. Nutarimo Nr.650 „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Vyriausybės nutarimas) 3.1-3.4 ir 6.1-6.8 punktų nuostatas. DK 186 straipsnis apibrėžia darbo užmokestį, jo sudėtį. Byloje nustatyta, kad apeliantei buvo mokama darbo sutartyje sutarta premija, kuri patenka į darbo užmokesčio masę (DK 186 str. 2 d.), todėl, jei tokia premija apeliantei būtų apskaičiuota ir sumokėta ar priklausytų ją sumokėti už 2009 metų I ir II ketvirčių rezultatus, ji būtų darbo užmokesčio sudėtinė dalis ir turėtų įtakos vidutinio darbo užmokesčio (dienos) dydžiui. Nors darbo sutartyje buvo nustatyta apeliantės teisė gauti premiją, tačiau premijų skyrimo tvarką reglamentuoja Bendrovės generalinio direktoriaus patvirtinti 2007 m. sausio 30 d. AB „Panevėžio statybos tresto“ filialo „Pastatų apdaila“ nuostatai. Ketvirčių premijos buvo mokamos patvirtinus premijų fondą. Byloje nustatyta, kad 2009 metais (I-II ketv.) dėl pablogėjusios Bendrovės finansinės padėties premijų fondas nebuvo patvirtintas ir premijos nebuvo mokamos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantė turėjo gauti premiją tik už 2008 m. IV ketvirtį. Ji priteista 2010 m. spalio 14 d. Panevėžio apygardos teismo sprendimu, kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti. Tai, kad 2009 metų I ketvirtį premijos nebuvo mokamos, nes nebuvo patvirtintas premijų fondas, taip pat nustatyta minėtame Panevėžio apygardos teismo sprendime (ginčas buvo sprendžiamas tarp tų pačių šalių dėl tų pačios rūšies premijų išmokėjimo). Apeliantė nepateikė įrodymų, kad 2009 m. I ir II ketvirtį premijos buvo mokamos. Atsakovas tokį mokėjimą neigia.

47Nagrinėjama ginčui netaikytinas apeliantės nurodytas Vyriausybės nutarimo 6.8 punktas, kurio pagrindu apeliantė reikalauja įtraukti į darbo užmokesčio masę negautą, bet turėtą išmokėti 2009 m. vasario mėnesį 2008 m. IV ketvirčio premiją, nes sumažėjo jos darbo užmokestis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 6.8 punkte nurodytas vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimas skirtas išeitinei išmokai mokėti, kai darbuotojas atleidžiamas darbdavio iniciatyva, įteikus darbuotojui įspėjimą apie atleidimą iš darbo ir kai po įspėjimo įteikimo sumažėja darbo užmokestis. Apeliantė atleista iš darbo kitais pagrindais. Be to, byloje nėra įrodymų, kad jos darbo užmokestis sumažėjo, todėl kompensacija už nepanaudotas atostogas paskaičiuota teisingai. Ieškovė neginčija nepanaudotų atostogų dienų skaičiaus, o taip pat ir darbdavio apskaičiuoto vienos dienos vidurkio – 131,60 Lt (1t., 36 b. l.). Šių duomenų apeliantė nepaneigė. Kitokių tai paneigiančių įrodymų taip pat nėra (CPK 178 str.).

48Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais ir naikinti ar keisti išeminės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą nėra pagrindo.

49Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK

Nutarė

50Panevėžio apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovė I. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB ,,Panevėžio... 5. Ieškovė nurodė, kad ją ir atsakovą darbo teisiniai santykiai siejo nuo... 6. Atsakovo nurodytas darbo drausmės pažeidimas (DK 235 str. 2 d. 4 p.) –... 7. Ieškovė nurodė, kad 2009 m. kovo 10 d. darbdavys (atsakovas) ją įspėjo... 8. DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Panevėžio apygardos teismas 2011 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį atmetė... 11. Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbdavys turi teisę nutraukti... 12. Teismas sprendė, kad faktinį ieškovės atleidimo iš darbo pagrindą pagal... 13. Teismas nustatė, kad atsakovas raštu nepareikalavo iš ieškovės... 14. Teismo nuomone, nuobauda parinkta tinkamai ir įvertinus DK 238 straipsnyje... 15. Atleidimo iš darbo dieną ieškovei buvo išmokėta kompensacija už... 16. Teismo nuomone, ieškovės reikalavimas priteisti papildomai 35 446 Lt –... 17. Teismas sprendė, kad nepagrįstas ieškinio reikalavimas pripažinti... 18. Teismas, nustatęs, kad ieškovė atleista iš darbo teisėtai ir pagrįstai,... 19. III.... 20. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 21. Apeliaciniu skundu ieškovė I. S. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir... 22. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    23. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti. Nurodo... 24. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 25. Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo... 26. CPK 176 straipsnio 1 dalyje ir 185 straipsnyje įtvirtinta pirmosios... 27. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl apeliantės atleidimo iš darbo... 28. DK 93 straipsnis apibrėžia darbo sutartį kaip darbuotojo ir darbdavio... 29. Apeliantė dirbo darbo sutarties pagrindu, ėjo Bendrovės Filialo vyr.... 30. Darbdavys turi teisę be įspėjimo nutraukti darbo sutartį DK 136 straipsnyje... 31. Dėl Bendrovės lėšų mėnesiniams viešojo transporto bilietams pirkit... 32. Apeliantė pripažįsta, ir tai įrodo byloje esantys rašytiniai įrodymai (1... 33. Teisėjų kolegija įžvelgia atleidimo iš darbo dėl nustatyto pažeidimo... 34. Apeliantė teigė, kad atsakovas, neužtikrinęs darbo priemonių, negalėjo... 35. Nepagrįstas teiginys, kad darbdavys praleido terminą drausminei nuobaudai... 36. Dėl pravaikštos... 37. Tam, kad atleisti darbuotoją dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo,... 38. Darbuotojo atleidimo ši darbo pagrindas, numatytas DK 235 straipsnio 2 dalies... 39. Teisėjų kolegija sprendžia, kad išnagrinėtų įrodymų visetas leidžia... 40. Dėl reikalavimo paaiškinti pažeidimo faktą... 41. Apeliantė teigė, kad atsakovas, atleisdamas ją iš darbo, raštu neprašė... 42. Pirmosios instancijos teismas įvertino apeliantės padarytus darbo pareigų... 43. DK 35 straipsnio 1 dalis nustato, jog, įgyvendindami savo teises ir vykdydami... 44. Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas ... 45. Apeliantė teigia, kad teismas neteisingai apskaičiavo kompensaciją už... 46. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės teiginys – nepagrįstas.... 47. Nagrinėjama ginčui netaikytinas apeliantės nurodytas Vyriausybės nutarimo... 48. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Tenkinti apeliacinį... 49. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 50. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą palikti...