Byla 2A-179-567/2014
Dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties pripažinimo galiojančia bei vykdomųjų įrašų panaikinimo, tretieji asmenys T. M. ir T. M

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Neringos Švedienės, kolegijos teisėjų Tatjanos Žukauskienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-14517-854/2013 pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovui Nordea Bank AB, veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties pripažinimo galiojančia bei vykdomųjų įrašų panaikinimo, tretieji asmenys T. M. ir T. M..

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas M. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti atsakovo vienašališką 2007-04-23 Kredito „Laisvai“ sutarties Nr. LL 07/04/222D su vėlesniais pakeitimais nutraukimą neteisėtu ir sutartį pripažinti galiojančia; panaikinti notaro R. K. 2013-02-06 vykdomuosius įrašus Nr. 1-982 ir Nr.1-983, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-04-23 ieškovas ir atsakovas sudarė kredito sutartį, pagal kurią atsakovas suteikė ieškovui 196521,74 eurų paskolą iki 2017-04-30, o ieškovas įsipareigojo grąžinti paskolą sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, bei įkeisti atsakovui žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius ( - ). Papildomais susitarimais paskolos suma buvo padidinta iki bendros 343121,57 eurų sumos. Prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimui atsakovas ir trečiasis asmuo T. M. sudarė laidavimo sutartį. Vykdant sutartį bankui, buvo įkeistas nekilnojamasis turtas. Laikinai pablogėjus ieškovo finansinei padėčiai ir rinkoje sumažėjus nekilnojamojo turto kainoms, ieškovas negalėjo laiku ir tinkamai vykdyti sutarties, t.y. nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio nesumokėjo eilinės įmokos atsakovui pagal sutartį. Atsakovas pasiūlė restruktūrizuoti paskolos mokėjimą pagal sutartį, kurios projektą pateikė ieškovui, tačiau pats pasiūlęs naujas sutarties sąlygas, vėliau atsisakė jas keisti. Atsakovas pasinaudojo sutarties 10.1 p. ir vienašališkai nutraukė sutartį, kreipėsi į notarą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš atsakovui įkeisto turto. Notaras R. K. atliko 2013-02-06 vykdomuosius įrašus, ir ieškovas pradėjo priverstinį skolos išieškojimą iš atsakovui įkeisto turto. Kadangi sutarties 10.1 p. ieškinyje nurodyta apimtimi CK 6.188 str. 2 d. 7 p. prasme pripažintinas negaliojančiu, atsakovo vienašališkas sutarties nutraukimas yra neteisėtas, o notaro vykdomieji įrašai naikintini (LR CK 6.188 str., 4.192 str., 6.217 str.).

5Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nesutinka su ieškovo reiškiamais reikalavimais, kadangi ieškovas nuo 2010-07-31 pažeidė mokėjimo prievolių vykdymo terminus, nustatytus kredito sutartyje, t. y. nemokėjo palūkanų. 2012-02-29 atsakovas pateikė ieškovui pranešimą apie ketinimą nutraukti sutartį. Šiuo pranešimu bankas pareikalavo ieškovo padengti įsiskolinimą ir kitas iki sumokėjimo dienos atsirasiančias mokėtinas sumas ne vėliau kaip iki 2012-03-19. Bankas, siekdamas bendradarbiauti su ieškovu, ne vieną kartą susisiekdavo su juo ir telefonu, tačiau ieškovas nevykdė savo įsipareigojimų. Kadangi ieškovas nereagavo į banko raginimus dengti skolą ir pažeidinėjo kredito sutarties sąlygas, atsakovas 2012-10-25 pateikė ieškovui pranešimą apie sutarties nutraukimą, kuriuo ieškovas buvo informuotas, kad jeigu iki 2012-11-09 nepadengs susidariusio įsiskolinimo, bankas vienašališkai nutrauks sutartį nuo 2012-11-09 bei pradės išieškojimą iš įkeisto turto. Banko pranešimo išsiuntimo metu, mokėjimo prievolių pažeidimai sistemingai tęsėsi 24 mėnesius iš eilės, o susidariusi skolos suma buvo 20628,37 eurų. 2013-02-06 buvo išduoti vykdomieji įrašai Nr. 1-982; Nr.1-983. Atsakovas teigia, jog griežtas paskolos sąlygų laikymasis šioms sutartims turi esminę reikšmę, todėl ne vienkartinis, o nuolatinio pobūdžio sutarties pažeidimas gali ir turi būti vertinamas kaip pagrindas sutartį nutraukti sutartyje nustatytais pagrindais ir pagal CK 6.217 str. nuostatas. Mokėjimų grafikas ir jo griežtas laikymasis turi esminės reikšmės bankui iš kredito gavėjo pusės. Kredito sutarties sąlyga dalyje dėl bent vienos įmokos pradelsimo, kaip pagrindo nutraukti sutartį, ieškovui nebuvo taikyta, t. y. ieškovas mokėjimo prievoles vykdė netinkamai labai ilgą laiką, o sutartis nutraukta ne po vienos įmokos pradelsimo. Kredito sutartis buvo iš esmės pažeista, pažeidimai neištaisyti per terminą, kuris buvo žymiai ilgesnis negu pagal įstatymą nustatytas 30 dienų terminas – nemokėjimas tęsėsi 24 mėnesius iš eilės. Bankas, veikdamas sąžiningai ir bendradarbiaudamas, nesiekė iš karto pasinaudoti kraštutine priemone ir nutraukti sutartį. Tik tada, kai po daugybės mėnesių skolininkas nepašalino pažeidimų, t. y. tapo akivaizdu, kad skolininkas nevykdys kredito sutarties, bankas pasinaudojo 10.1 p. sąlygomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog negali būti suabsoliutintas argumentas, kad, jei pradelsta skolos dalis sudaro mažą dalį, negalima nutraukti kredito sutarties, arba, kad skolininkas yra vartotojas, todėl tokiu atveju jam būtų galima daryti išimtis iš esminio principo pacta sunt servanda, o nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma. Atsakovas nevykdė savo esminės pareigos tinkamai vykdyti mokėjimus pagal grafiką iš esmės jau kredito sutarties vykdymo pradžioje, taip pat nepašalino šių pažeidimų. Ši aplinkybė sudarė pagrindą bankui nesitikėti, kad skolininkas vykdys prievolę ateityje (LR CK 6.209 str., 6.217 str.).

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-07-11 sprendimu nusprendė ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo M. M. atsakovo naudai 2520 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisti iš ieškovo M. M. valstybės naudai 25,08 Lt. Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 2007-04-23 sudarė Kredito „Laisvai“ sutartį Nr. LL 07/04/222D, pagal kurią atsakovas suteikė ieškovui 196521,74 eurų paskolą, o ieškovas įsipareigojo gautą sumą grąžinti bankui ir mokėti palūkanas. Ieškovo prievolės įvykdymo užtikrinimui įkeistas gyvenamasis namas, unikalus Nr. ( - ), ir žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), esantys ( - ) (b. l. 12, 13), bei sudaryta laidavimo sutartis su T. M. (b. l. 31 – 33). 2007-07-05 papildomu susitarimu Nr. 07/07/37D paskolos suma padidinta iki 300869,57 eurų, papildomai įkeičiant gyvenamąjį namą, unikalus Nr. ( - ), ir žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ) (b. l. 26, 27). 2008-07-02 papildomu susitarimu Nr. LLP 08/07/10D, kredito suma padidinta iki 343121,57 eurų (b. l. 29). Ieškovui tinkamai nevykdant sutartimi su papildomais susitarimais nustatytų įpareigojimų atsakovas 2012-02-29 pranešimu Nr. OUT-5891 perspėjo ieškovą, kad jis ne tik pažeidžia bendradarbiavimo principą, bet ir nevykdo sutarties sąlygų, o būtent vėluoja mokėti kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais 15976,57 eurų. Ieškovui nustatytu terminu neįvykdžius 2012-02-29 pranešime nurodytų įpareigojimų, atsakovas 2012-10-25 pranešimu informavo jį, jog reikalauja nedelsiant sumokėti bankui 20628,37 eurų skolą ir kad toliau nevykdant prievolių bankui pagal kreditavimo sutartį ir iki 2012-11-09 nesumokėjus bankui visos pranešime nurodytos skolos, bankas, vadovaudamasis kreditavimo sutarties 10.1 p., nuo 2012-11-09 vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį ir ieškovas privalės grąžinti visą negrąžintą kredito sumą ir kitas mokėtinas sumas pagal kreditavimo sutartį (b. l. 78, 79). Ieškovas atsakovo pranešimuose nurodytų įpareigojimų neįvykdė, sistemingai vėluodavo mokėti mėnesines įmokas, mokėjo nepilnai, todėl atsakovas, vadovaudamasis Sutarties 10.1 p., vienašališkai nutraukė šalių sudarytą sutartį (b. l. 92 – 95). Teismas nurodė, kad, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu yra pabrėžęs, jog ieškovas yra vartotojas, atsakovas – finansų įmonė, todėl, ieškovui pradelsus tik 10 dienų mokėti įmokas, nėra pagrindo nutraukti sutartį. Atsakovas atsisakė atskleisti tarp šalių susiklosčiusią sutartinių teisinių santykių esmę. Atsakovas suteikė didelį kreditą pakankamai trumpam terminui, kadangi ieškovas už paskolintus pinigus ketino pastatyti du namus, vieną iš jų parduoti ir gautus pinigus panaudoti paskolos grąžinimui. Taigi ieškovas pripažįsta, kad paėmęs vartojimą kreditą, jį ketino naudoti ir naudojo ne pagal paskirtį, t. y. vartojimo reikmėms, tačiau siekdamas gauti pelno. Teismas sutiko, jog pagal savo turinį ir pobūdį šalių sudaryta sutartis priskirtina vartojimo sutarčių kategorijai, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, jog papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, tačiau papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda, todėl nereiškia, jog vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų aišku, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą, nepaisydamas sutarties kvalifikavimo, kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartis Nr. 3K-7-297/2012). Teismas pažymėjo, jog ieškovas laikotarpiu nuo 2007-04-30 iki 2012-10-04 periodiškai mokėjo tam tikro dydžio mėnesines kredito grąžinimo įmokas, tačiau jomis buvo vykdoma tik nedidelė įsipareigojimų dalis, todėl sutarties nutraukimo dienai susidarė 21367,90 eurų įsiskolinimas (b. l. 92-95). Banko geranoriškus ketinimus išsaugoti sutartinius santykius su ieškovu patvirtina aplinkybė, jog sutartis nutraukta ieškovui tinkamai nevykdant sutartinių įsipareigojimų net du metus. Įmokų grafikas patvirtina, jog paskolos dalis buvo delsiama mokėti pilna apimtimi nuo 2010-12-31 (b. l. 94). Ieškovas neginčijo šio grafiko, bei nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių jame nurodytus duomenis. Be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų bankui, kurie patvirtintų jo galimybę ateityje visiškai atsiskaityti pagal šalių sudarytą sutartį, todėl teismas konstatavo, jog kreditorius, nutraukdamas sutartį nustatytomis aplinkybėmis, nepasinaudojo pranašumu prieš vartotoją, o sutartis buvo nutraukta dėl vartotojo sutarties pažeidimo iš esmės pagal sutarties sąlygas, bei laikantis įstatymo nustatytos tvarkos. Pagal teismų praktiką sutarties privalomumo principas reiškia, jog šalis, negalinti tinkamai vykdyti sutarties dėl vykdymo suvaržymo esant pasikeitusioms aplinkybėms, turi nedelsti spręsti sutarties pakeitimo klausimą, kad būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra. Prašymas kitai šaliai keisti sutartį turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartis Nr. 3K-7-306/2012). Teismas nurodė, jog ieškovo argumentas, kad, pasikeitus ekonominei situacijai, ir atsakovui pasiūlius, o vėliau atsisakius restruktūrizuoti paskolą, tokiu būdu pakeičiant sutarties sąlygas, sutartis buvo nutraukta neteisėtai, atmestinas, kadangi pats ieškovas turėjo galimybę, esant nustatytoms aplinkybėms, nedelsdamas kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų modifikavimo pagal LR CK 6.204 str. 3 d., tačiau į teismą kreipėsi po faktinio sutarties nutraukimo. Ieškovas, kreipdamasis į teismą, nereiškė reikalavimo dėl sutarties modifikavimo, o jo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad reikalavimo dėl sutarties pakeitimo reikšti neketina, šią galimybę svarstys pasibaigus šiai bylai. Šalių sudarytos sutarties 10.1 p. numato, jog jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku bet kokios pagal šią sutartį mokėtinos sumos ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų, bankas turi teisę nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti kreditą, sumokėti priskaičiuotas palūkanas ir kitas mokėtinas sumas pagal šią sutartį, pranešdamas apie tai kredito gavėjui raštu ne vėliau kaip prieš 10 kalendorinių dienų (b. l. 19). Tarp šalių buvo sudarytos kreditavimo ir hipotekos vartojimo sutartys. Sutartis yra ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas yra daugiau nei dešimt metų ir kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį, todėl sutarties 10.1 p. įtvirtintos jos nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo grąžinti visas pagal kredito sutartį mokėtinas sumas, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, todėl sutarties 10.1 p. sąlyga pripažintina negaliojančia ab initio. Teismų praktikoje pripažįstama, jog pareiga ex officio vertinti kreditavimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu teismui tenka ir ieškinio teisenos procedūroje, kai nagrinėjama byla pagal pareikštą ieškinį dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, kai sutartis nutraukiama sutartyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-24 nutartis Nr. 3K-3-247/2012). Kasacinio teismo praktikoje kreditavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, yra pripažįstamos, kaip prieštaraujančios bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str. 1, 2 d.), todėl negaliojančios ab initio. Teismas pažymėjo, jog esant tokiam skolininko pažeidimui tiesiogiai netaikytini CK 6.217 str. 1, 2 d., 6.218 str., o turi būti vadovaujamasi CK 6.209 str. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-24 nutartis Nr. 3K-3-247/2012). Teismas pripažino, jog šalių sudarytos sutarties 10.1 p. ta apimtimi, kuria suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo grąžinti visas pagal kredito sutartį mokėtinas sumas, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams, todėl šioje dalyje pripažintinas negaliojančiu ab initio, tačiau tai neeliminuoja teismo konstatavimo dėl sutarties nutraukimo pripažinimo teisėtu, kadangi kreditorius sutartį nutraukė, nepasinaudodamas pripažinta negaliojančia sutarties 10.1 p. dalimi. Sutartis buvo nutraukta praėjus ilgesniam, negu numatytam 10 dienų terminui, bei nustačius prieš tai protingą laikotarpį skolai sumokėti. Teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, jog pripažinta, kad šalių sutartis nutraukta teisėtai, byloje nėra pagrindo naikinti notaro atliktus vykdomuosius įrašus ieškovo nurodytais motyvais (LR CK 6.209 str. 3, 4 d., 6.217 str. 3 d.).

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9Ieškovas M. M. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apeliantas negalėjo laiku ir tinkamai vykdyti sutarties, t.y. nuo 2012 m. rugsėjo mėn. nebuvo sumokėta eilinė įmoka bankui, apie tokią savo padėtį apeliantas banką informavo nedelsiant. Bankas pasiūlė apeliantui restruktūrizuoti paskolos mokėjimą pagal sutartį, kurios projektą pateikė apeliantui, tačiau pats, pasiūlęs naujas sutarties sąlygas, vėliau atsisakė juos pasirašyti ir vienašališkai nutraukė sutartį. Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai vertino vartojimo sutarties nuostatas, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką vartojimo santykiuose. Apeliantas yra silpnesnioji šalis, kuri negalėjo derėtis dėl sutarties sąlygų, taip pat ekonomiškai silpnesnė už banką šalis, dėl to yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje. Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama, kaip kylanti iš vartojimo teisių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex efficio turi įvertinti pagal LR CK 6.188 str. įtvirtintas sąžiningumo kriterijus. Nors teismas sprendime formaliai priskyrė sutartį prie vartojimo sutarčių, tačiau byloje nebuvo aktyvus, nevertino, ar banko vienašalis sutarties nutraukimas nepažeidė silpnesnės šalies teisių ir interesų, nerinko įrodymų, neatsižvelgė į apelianto, kaip vartotojo, silpnesnę padėtį nagrinėjamame ginče, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika dėl vartojimo teisinių santykių, nesigilino į tai, jog bankas nutraukė sutartį vienašališkai, nesant esminiam sutarties pažeidimui ar kokiam kitam teisiniam pagrindui. Pirmosios instancijos teismui atsakovas nepateikė, o teismas nesiėmė iniciatyvos išreikalauti tų susitarimų projektų, kuriais pats atsakovas siūlė ieškovui restruktūrizuoti paskolą. Teismas neanalizavo tikrųjų sutarties šalių ketinimų - paskolos suteikimo tikslo, atsižvelgiant į terminą buvo aiškus - pastatyti du namus, kurių vieną pardavus, visiškai atsiskaityti su atsakovu. Apeliantas teigia, jog nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių rizika - nekilnojamojo turto kainų kritimas buvo perkeltas tik ieškovui. Apeliantas negalėjo tinkamai vykdyti iš sutarties kylančių įsipareigojimų dėl objektyvių priežasčių, t.y. dėl sunkios finansinės padėties, kurią sąlygojo visoje šalyje prasidėjusi ekonominė krizė. M. M., kaip sąžininga sutarties šalis, kreipėsi į banką ir pranešė apie susiklosčiusius finansinius sunkumus, taip pat bandė susitarti su banku ir išsaugoti sutartinius santykius, nes yra suinteresuotas nenutraukti sutarties ir neprarasti bankui įkeisto nekilnojamojo turto, todėl dėjo visas pastangas išlaikyti sutartinius santykius. Teismas formaliai pripažino, jog vienašališkai banko nutraukta sutartis yra vartojimo, tačiau netaikė vartojimo sutartimis taikomų normų. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog bankas nutraukė sutartį teisėtai. Apeliantas teigia, jog bankas sutartį nutraukė, nesant esminiam sutarties pažeidimui, pradelsti įsipareigojimai neviršijo 1 proc. paskolos sumos, todėl bankas, kaip stabili finansinė įmonė, nepatyrė didelių nuostolių. Bankas pažeidė favor contractus principą, kuris reiškia, jog šalis turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti, kaip ultima ratio priemonę. Kasacinis teismas, formuodamas sutarčių teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad sutarties keitimo ar sutarties nutraukimo konkurencija turi būti sprendžiama sutarties keitimo naudai, siekiant išsaugoti ir leidžiant sutartį peržiūrėti, kaip sutarties privalomumo ir vykdytinumo principų išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).

10Atsakovas Nordea Bank AB, veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti, palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-14517-854/2013 taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad apeliaciniame skundė išdėstyti argumentai prieštarauja surinktiems įrodymams bei nustatytų aplinkybių visumai. Ieškovas neįrodė ir pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad bankas būtų nesąžiningai pasinaudojęs kuria nors kredito sutarties sąlyga. Kredito sutarties vykdymo metu banko interesai buvo pažeisti, kadangi nebuvo mokama pagal mokėjimo grafiką, o įvertinti galimą riziką dėl kredito negrąžinimo laiku privalėjo ieškovas, nes būtent jis prisiėmė prievolę grąžinti suteiktą kreditą. Ieškovas nei iš dalies nepadengė grafiko pradelsimą, nei atliko bent vieną realų veiksmą, kad pašalintų pažeidimus, tuo tarpu reikalavo, kad bankas atidėtų mokėjimo terminus. Atsakovas teigia, jog bankas visais įmanomais būdais nustatinėjo papildomus terminus ieškovui vykdyti mokėjimo prievoles ir tik kai tapo akivaizdu, jog ieškovas nevykdys kredito sutarties, bankas pasinaudojo kredito sutarties 10.1 d. Ieškovas netenka teisės prašyti pakeisti sutartį, kadangi sutarties pakeitimo institutas negali būti naudojamas sistemingam esminiam pažeidimui pateisinti (LR CK 6.218 str.).

11Atsakovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovo 3303,30 Lt bylinėjimosi išlaidų (b.l. 156-157).

12IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Apeliacinis skundas atmestinas. Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo reikalavimus nustato imperatyvios teisės normos. Sutarties nutraukimą reglamentuoja CK 6.217 straipsnis. Vienas iš minėtame straipsnyje nurodytų atvejų, kai šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, yra kitos šalies padarytas esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 straipsnio ypatumas yra tas, kad nukentėjusiai šaliai leidžiama nutraukti sutartį, nesikreipiant į teismą (CK 6.218 straipsnis). Tačiau tokiu atveju kita šalis turi teisę kreiptis į teismą ir ginčyti vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumą, įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas nėra esminis. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodyti kriterijai, kuriai remdamasis teismas nustato, ar sutarties pažeidimas yra esminis ar ne.

14CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Tai reiškia, kad įstatymas suteikia šalims teisę susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį net tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Pagal sutarties laisvės principą šalys gali susitarti dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, ir tai neprieštarauja CK 6.156 straipsnio 4 dalies nuostatai, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos.

15Nagrinėjamoje byloje ieškovas nuo 2010-07-31 iki 2012-09-30 pagal Kredito „Laisvai“ sutartį atsakovui nesumokėjo nei vienos įmokos (b.l. 76-77, 78-79), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas atliko esminį sutarties pažeidimą (Kredito „Laisvai“ sutarties 7.2 p.), sudariusį teisinį pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, nes toks net du metus trukęs dalies įmokų nesumokėjimas leido atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.).

16Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kreditavimo sutarčių vienašališkam nutraukimui buvo įstatyminis ir faktinis pagrindas. Tai, kad vienas iš prievolių sąžiningo vykdymo principų yra prievolės šalių bendradarbiavimo principas, savaime nereiškia, kad ieškovo turinei padėčiai pablogėjus ir rinkoje sumažėjus nekilnojamojo turto kainoms, atsakovas turėjo besąlygiškai pakeisti Kredito „Laisvai“ sutarties sąlygas. Ta aplinkybė, kad atsakovas, nuo 2010-07-31 iki 2012-09-30 (b.l. 76-77, 78-79) negaudamas nė vienos įmokos, net du metus nenutraukė vienašališkai kredito sutarties, parodo, kad atsakovas, kaip pelno siekiantis bankas, net 24 mėnesius negaudamas įmokų pagal Kredito „Laisvai“ sutartį, taigi ir tam tikro pelno, užtikrino abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Tai, kad ieškovas, reikalaudamas pripažinti atsakovo vienašališką 2007-04-23 Kredito „Laisvai“ sutarties Nr. LL 07/04/222D su vėlesniais pakeitimais nutraukimą neteisėtu ir sutartį pripažinti galiojančia, nereiškė reikalavimų teismui dėl Kredito „Laisvai“ sutarties sąlygų modifikavimo, patvirtina, kad ieškovas sutarties nutraukimą ginčijo formaliais pagrindais, tuo parodydamas, kad nėra suinteresuotas pakeisti 2007-04-23 Kredito „Laisvai“ sutarties Nr. LL 07/04/222D sąlygas ir galimai prisiimti kokius nors papildomus finansinius įsipareigojimus, kurie užtikrintų abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva išreikalauti susitarimų projektų, kuriais atsakovas siūlė ieškovui restruktūrizuoti paskolą, nes nagrinėjamoje byloje ieškovas nereiškė reikalavimų modifikuoti kredito sutartį.

17Tai, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą, pateikdamas ieškinį formaliais pagrindais, tikėjosi, kad jam atsirastų galimybės per bylinėjimosi laikotarpį išvengti priverstinio vykdymo veiksmų, savaime nereiškia, kad bankas, turėdamas savo teisėtus lūkesčius dėl pelno gavimo, turėjo pareigą savo iniciatyva modifikuoti 2007-04-23 Kredito „Laisvai“ sutarties Nr. LL 07/04/222D sąlygas savo pelno sąskaita. Nagrinėjamu atveju ieškovas nėra priskirtinas prie silpnesniosios teisinių santykių šalies, kaip vartotojas, nes jo ekonominėje veikloje yra versliškumo požymių, atsižvelgiant į tai, kad jis vykdė individualų verslo projektą dėl dviejų skirtingų žemės sklypų ir dviejų gyvenamųjų namų finansavimo, įvertinus tą aplinkybę, kad dviejų žemės sklypų ir dviejų gyvenamųjų namų nereikia vienos šeimos poreikių tenkinimui ir tai neatitinka standartinių vidutinio vartotojo poreikių buičiai ar šeimos būsto kreditavimui.

18Ta aplinkybė, kad ieškovas, vykdydamas sau naudingą ekonominę veiklą, siekė naudos dėl vieno gyvenamojo namo su žemės sklypu pardavimo, siekdamas tokiu būdu padengti išlaidas dėl kito gyvenamojo namo su žemės sklypu įsigijimo, savaime nereiškia, kad atsakovas, kaip bankas, turėjo atsisakyti savo teisėtų lūkesčių ir sudaryti išskirtines sąlygas ieškovo ekonominei veiklai vykdyti, ieškovui neatliekant jokių mokėjimų per 24 mėnesių laikotarpį, nes tai neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

19Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepažeidė sutarties stabilumo principo, nes atsakovas, kaip bankas, vykdydamas bendradarbiavimo pareigą, elgės pagal sąžiningos dalykinės praktikos reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė įrodinėjimo naštą tarp šalių, nes ieškovas turėjo įrodyti, kad nebuvo esminio Kredito „Laisvai“ sutarties pažeidimo ir jis turi realias galimybes vykdyti sutartines prievoles tinkamai, nepažeidžiamas atsakovo, kaip banko, teisėto intereso, nes ekonominės krizės aplinkybė ir kaip jos pasekmė atsiradęs nemokumo faktas savaime nesukuria bankui pareigos keisti kredito sutarties sąlygas savo pelno sąskaita, neužtikrinant šalių sutartinių prievolių pusiausvyros.

20Situacija, kai nėra atliekami net daliniai mokėjimai banko naudai, parodo, kad apeliantas tinkamai nebendradarbiavo, nes pats pažeidė šalių interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas, kaip pelno siekiantis bankas, negaudamas jokių net dalinių įmokų pagal kredito sutartį, negali savo pelno sąskaita užtikrinti abiejų šalių interesų pusiausvyrą.

21Ta aplinkybė, kad ieškovas nuo 2010-07-31 pagal Kredito „Laisvai“ sutartį nesumokėjo nei vienos įmokos ir formaliais pagrindais apeliacine tvarka skundė pirmosios instancijos teismo teisėtą ir pagrįstą 2013-07-11 sprendimą bei, vykstant bylinėjimosi procesui, iki šiol neatliko jokių mokėjimų banko naudai, parodo, kad ieškovas nėra suinteresuotas realiai atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, nes padėtis, kai nėra atliekami jokie mokėjimai bankui, yra jo tikslas, tuo patvirtinant, kad atsakovas neturi pagrindo tikėtis, kad Kredito „Laisvai“ sutartis bus įvykdyta ateityje (LR CK 6.204 str. 3 d., 6.186 str. 3 d.). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškinys negali būti tenkinamas, nes byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą pripažinti atsakovo vienašališką 2007-04-23 Kredito „Laisvai“ sutarties Nr. LL 07/04/222D su vėlesniais pakeitimais nutraukimą neteisėtu ir sutartį pripažinti galiojančia, ir panaikinti notaro R. K. 2013-02-06 vykdomuosius įrašus Nr. 1-982 ir Nr.1-983, bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

22Tai, kad ieškovui nepatinka sprendimo surašymo stilius, nereiškia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus pagal CPK 270 str. Byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, nes jie yra teisiškai nereikšmingi bylos nagrinėjimo dalykui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą naikinti skundžiamą sprendimą ir patenkinti ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išnagrinėta teisingai (LR CK 6.38 str., 6.158 str., 6.193 str. 6.195 str., 6.200 str., CPK 7 str., 12 str., 13 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.). Naikintinos pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-13 nutartį pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės dėl skolos išieškojimo sustabdymo vykdymo procese pagal notaro R. K. 2013-02-06 vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. 1-982) ir 2013-02-06 vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. 1-983), nes ieškovo ieškinys nėra tenkinamas (LR CPK 150 str.). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, apeliantui nėra priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinės instancijos teisme atsakovas patyrė 3303,30 Lt (b.l. 156-160) bylinėjimosi išlaidų, kurių dydis mažinamas iki maksimalios priteistinos sumos už advokato teisines paslaugas - 1500 Lt (1,5 x 1000 Lt (MMA)) už atsiliepimo į apeliacinį skundo surašymą (LR CPK 88 str., 92 str., 93 str., 98 str., Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 p., 8.11 p.).

23Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

Nutarė

24Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimą nepakeistą.

25Panaikinti pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartį pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones dėl skolos išieškojimo sustabdymo vykdymo procese pagal notaro R. K. 2013-02-06 vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. 1-982) ir 2013-02-06 vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. 1-983).

26Priteisti iš ieškovo M. M. 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo Nordea Bank AB, veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, naudai.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas M. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti... 5. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti,... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-07-11 sprendimu nusprendė ieškinį... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 9. Ieškovas M. M. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios... 10. Atsakovas Nordea Bank AB, veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių,... 11. Atsakovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovo 3303,30 Lt bylinėjimosi... 12. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 13. Apeliacinis skundas atmestinas. Sutarties laisvės principas reiškia, kad... 14. CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti... 15. Nagrinėjamoje byloje ieškovas nuo 2010-07-31 iki 2012-09-30 pagal Kredito... 16. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kreditavimo sutarčių vienašališkam... 17. Tai, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą, pateikdamas ieškinį formaliais... 18. Ta aplinkybė, kad ieškovas, vykdydamas sau naudingą ekonominę veiklą,... 19. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepažeidė sutarties stabilumo... 20. Situacija, kai nėra atliekami net daliniai mokėjimai banko naudai, parodo,... 21. Ta aplinkybė, kad ieškovas nuo 2010-07-31 pagal Kredito „Laisvai“... 22. Tai, kad ieškovui nepatinka sprendimo surašymo stilius, nereiškia, kad... 23. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija... 24. Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimą... 25. Panaikinti pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartį... 26. Priteisti iš ieškovo M. M. 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo Nordea...