Byla e2A-738-601/2018
Dėl vieno sutuoktinio kaltės, ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų, institucija, teikianti išvadą byloje – Kauno miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Virginijos Gudynienės ir Izoldos Nėnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. Z. ieškinį atsakovui A. Z. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės, ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų, institucija, teikianti išvadą byloje – Kauno miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4Ginčo esmė

51. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama:

  • nutraukti 2006-03-04 Kauno miesto civilinės metrikacijos skyriuje įregistruotą santuoką (įrašo Nr. 264) tarp I. Z. ir A. Z., pripažįstant, kad santuoka iširo dėl A. Z. kaltės;
  • nutraukus santuoką I. Z. palikti santuokoje įgytą – Z., pavardę, A. Z. – Z., pavardę;
  • nustatyti nepilnamečių vaikų N. Z., gim. ( - ), ir M. Z., gim. ( - ), gyvenamąją vietą kartu su motina I. Z.;
  • priteisti iš A. Z. nepilnamečių vaikų: N. Z. ir M. Z. išlaikymą kiekvienam vaikui po 230 Eur periodinėmis kasmėnesinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos iki vaikų pilnametystės. Lėšas uzufrukto teise pavesti tvarkyti I. Z., išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją;
  • priteisti I. Z. iš A. Z., išlaikymo sūnui N. Z. ir dukrai M. Z. įsiskolinimą 2025 Eur;
  • Santuokos metu įgytą turtą padalinti taip: I. Z. priteisti automobilį - OPEL ASTRA, valst. Nr. ( - ), ½ automobilio - OPEL ZAFIRA-A, valst. Nr. ( - ) turto vertės piniginę kompensaciją 794 eur, ½ automobilio - VOLVO V70, valst. Nr. ( - ) turto vertės piniginę kompensaciją 1433,50 Eur, ½ A. Z. asmeninėse banko sąskaitose esančių lėšų, ½ įmonės UAB „( - )” akcijų vertės piniginę kompensaciją 1 448 Eur; A. Z. priteisti: automobilį - VOLVO V70, valst. Nr. ( - ), ½ A. Z. banko sąskaitose esančių lėšų, įmonės UAB „( - )”, į.k. ( - ), akcijas;
  • priteisti I. Z. iš A. Z. 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nesutinka su ieškiniu.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies:

  • Nutraukė ieškovės I. Z. ir atsakovo A. Z. santuoką, įregistruotą ( - ) Kauno miesto civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. ( - )), pripažįstant, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
  • Nutraukus santuoką ieškovei I. Z. paliko santuokoje įgytą pavardę - „Z“, atsakovui A. Z. palikti pavardę „Z.“.
  • Nustatė nepilnamečių vaikų N. Z. ir M. Z. gyvenamąją vietą kartu su ieškove I. Z..
  • Priteisė iš A. Z. išlaikymą nepilnamečiams vaikams N. Z. ir M. Z. periodinėmis išmokomis po 170 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2016-11-29) iki vaikų pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.
  • Nepilnamečiams vaikams N. Z. ir M. Z. priteisto išlaikymo lėšas uzufrukto teise pavedė tvarkyti I. Z..
  • Padalinti santuokoje I. Z. ir A. Z. įgytą turtą:
  1. nustatė, kad ieškovei I. Z. po santuokos nutraukimo atitenka: ½ A. Z. asmeninėse banko sąskaitose esančių lėšų (316,50 Eur), 50 vnt. įmonės UAB „( - )” akcijų (vertė 1 448 Eur), automobilis OPEL ASTRA, valst. Nr. ( - ) (vertė 1 033 Eur), ½ parduoto automobilio OPEL ZAFIRA-A, valst. Nr. ( - ) vertės (750 Eur);

92) nustatė, kad atsakovui A. Z. po santuokos nutraukimo atitenka: ½ A. Z. asmeninėse banko sąskaitose esančių lėšų (316,50 Eur), 50 vnt. įmonės UAB „( - )” akcijų (vertė 1 448 Eur), automobilis VOLVO V70, valst. Nr. ( - ) (vertė 2 500 Eur), ½ parduoto automobilio OPEL ZAFIRA-A, valst. Nr. ( - ) vertės (750 Eur).

  • Priteisė iš atsakovo A. Z. ieškovei I. Z. kompensaciją už didesnę atitekusio turto dalį – 753,50 Eur.
  • Likusioje dalyje ieškinį atmetė.
  • Priteisė iš ieškovės I. Z. atsakovui A. Z. jo patirtų bylinėjimosi išlaidų dalį – 150 Eur.
  • Priteisė A. Z. 107,50 Eur žyminio mokesčio valstybei.
  • Sprendimo dalį dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo pavedė vykdyti skubiai.
Teismas nurodė, kad išnagrinėjęs byloje pateiktus įrodymus, išklausęs šalių paaiškinimų sprendžia, jog ieškovė nepateikė įrodymų, neginčijamai patvirtinančių 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytą prezumpciją, jog šalių santuoka iširo tik dėl atsakovo kaltės, t. y. pastarajam buvus neištikimam. Nors ieškovė ieškinyje akcentavo faktą, jog atsakovas buvo neištikimas, tačiau byloje nebuvo pateikti įrodymai patvirtinantys atsakovo neištikimybės faktą šalims gyvenus santuokoje. Dėl šių priežasčių teismas neturi galimybės daryti išvados, jog šalių santuoka iširo būtent dėl atsakovo neištikimybės. darytina išvada, kad sutuoktiniai nebuvo vienas kitam pakankamai lojalūs. daryti išvadą, kad abu sutuoktiniai nesusitvarkė su juos išklupusiomis problemomis. Kadangi CK 3.70 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti sutuoktinio teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti neturtinę žalą dėl santuokos nutraukimo, netaikoma, jei santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinų kaltės, todėl teismas, nustatęs, jog ieškovės ir atsakovo santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atmeta ieškovės ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo. Teismas nustatė vaikų gyvenamą vietą su ieškove. Ieškovė ieškinio reikalavimą dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiams vaikams priteisimo motyvavo tuo, jog pagal ieškovės paskaičiavimus per mėnesį nepilnamečio sūnaus N., kuriam yra 11 metų išlaikymui reikia 455 Eur, dukters M., kuriai yra 7 metai išlaikymui reikia 405 Eur. Be visų būtinųjų išlaidų, kurias nurodė sūnaus N. išlaikymo išlaidose, dukrai M. Z. turi skirti pinigines lėšas šokių būreliui – 25 Eur per mėnesį, taip pat planuoja leisti dukrą į dailiojo čiuožimo treniruotes, kurios kainuos 40 Eur per mėnesį. Atsakovas kiekvieną mėnesį moka mokesčius ( - ) gimnazijai už M. Z. ugdymą, mėnesio įmoka apie 12 Eur. Taip pat iš A. Z. piniginių lėšų yra mokama už interneto paslaugas – 28,29 Eur per mėnesį, už šeimos civilinės atsakomybės ir būsto draudimą, už sūnų N. yra mokama po 25 Eur per mėnesį, nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio mokamas išlaikymas vaikams į I. Z. sąskaitą, apmokamos sūnaus telefoninio ryšio paslaugos. Atsakovas taip pat pateikė duomenis, jog jis atidarė sūnui N. banko sąskaitą, jam išduota banko kortelė, į kurią pervedami pinigai smulkioms sūnaus išlaidoms. A. Z. banko sąskaitos išrašas patvirtina, jog jis nuolat moka privalomojo socialinio draudimo mokesčius, pajamų mokesčius, nuomos mokesčius už patalpas, kuriose vykdomos treniruotės, nuomos mokestį už nuomojamą būstą ( - ), Kaune (170 Eur/mėn.). Nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio atsakovas nuolat pervesdavo ieškovei pinigines lėšas vaikų išlaikymui, iki teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas ieškovei pervesdavo 150 Eur per mėnesį vaikų išlaikymui, o nuo nutarties dėl laikino išlaikymo vaikams priteisimo priėmimo atsakovas kiekvieną mėnesį ieškovei moka po 300 Eur dydžio išlaikymą vaikams (po 150 Eur kiekvienam vaikui. Teismas nustatė, jog ieškovės pajamos per mėnesį yra apie 650 Eur. Atsakovo pajamos taip pat sudaro apie 600-700 Eur per mėnesį, todėl abiejų tėvų materialinė padėtis yra panaši. Esant nurodyto dydžio pajamoms, darytina išvada, jog nepilnamečių vaikų M. ir N. tėvai turi skirti pajamas vaikų išlaikymui proporcingai jų gaunamoms pajamoms per mėnesį, todėl didesnės nei 340 Eur sumos kiekvienam vaikui (po 170 Eur iš kiekvieno kiekvienam vaikui) skyrimas nepilnamečių vaikų išlaikymui neatitiktų nepilnamečių vaikų poreikių ir jų tėvų turtinės padėties proporcingumo principo, atsižvelgiant į tai, jog jokie specialūs nepilnamečių vaikų poreikiai ar ypatingi gabumai nėra nustatyti. Darytina išvada, jog aprūpindama nepilnamečius vaikus ieškovė turi vadovautis ekonomiškumo principu, neišlaidauti, gali skirti mažesnes lėšas tokioms nepilnamečių vaikų išlaidoms, kaip pramogoms (šiuo metu skiria 30 Eur per mėnesį), aprangai ir avalynei ( šiuo metu nurodo skirianti po 100 Eur per mėnesį) 4 būreliams (105 Eur per mėnesį). Ieškovė visiškai nepagrindė išlaidų lentelėje nurodytų kaip mokyklos mėnesinis mokestis, arba lavinimo ir mokyklinės prekės 30 Eur. dėl išlaikymo įsiskolinimo teismas pažymėjo, kad teismas atsižvelgia į tai, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovas nuo 2016-04-15 visiškai neprisidėjo prie nepilnamečių vaikų išlaikymo. Teismas daro išvadą, jog atsakovas teikė lėšas, būtinas nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti pagal savo galimybes. Byloje nenustatyta, jog iki ieškinio dėl santuokos nutraukimo pateikimo teismui buvo iškilęs ginčas dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, nepateikti įrodymai, jog atsakovo teikto išlaikymo būtų nepakakę nepilnamečių vaikų būtiniesiems poreikiams patenkinti. Šalims pripažinus, jog atsakovas šeimos poreikių tenkinimui nuolat skirdavo lėšas, nesant įrodymų, jog skiriamų lėšų nebūtų užtekę nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti, ieškovės ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo atmestinas. Teismas nustatė, kad atsakovo sąskaitose buvo 633 Eur, kurios dalinamos po ½ dalį ieškovei ir atsakovui. Teismas pažymėjo, kad santuokos metu šalys įgijo OPEL ZAFIRA-A, valst. Nr. ( - ), kuris buvo parduotas už 1 500 Eur, todėl teismas šalims priteisė po 750 Eur. Santuokos metu šalys įgijo OPEL ASTRA, kurio vertė 1 033 Eur. Nekilus ginčui dėl šio turto, ieškovei priteisė šį automobilį, atsakovui priteisiant ½ jo kompensacijos. Dėl VOLVO V700 teismas darė išvadą, kad jis įgytas santuokos metu (vertė 2 500 Eur), kurį priteisė atsakovui, o ieškovei ½ kompensacijos. Dėl UAB ,,( - )“ įmonės akcijų padalijimo teismas nustatė, kad santuokos metu 2014-06-25 buvo įregistruota UAB „( - )“, kurios akcininku ir vadovu yra atsakovas. Įmonė veikė nuostolingai ir šiuo metu jokios veiklos nevykdo, atsakovas užsiima trenerio veikla pagal verslo liudijimą. Atsižvelgiant į tai, jog santuokoje įgytas turtas turi būti padalintas natūra, nesant duomenų, jog šiuo metu UAB „( - )“ vykdytų veiklą tik dėl atsakovo interesų, santuokoje įgytas turtas UAB „( - )“ 100 vnt. akcijų santuokos nutraukimo metu dalinamos abiem sutuoktiniams po ½ dalį akcijų (t. y. po 50 akcijų), kurių vertė santuokos nutraukimo metu yra 2 896,20 Eur. Kadangi po santuokos nutraukimo atsakovui tenkanti turo vertė didesnė, iš atsakovo priteisė ieškovei 753,50 Eur. Teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą:

  • dalyje dėl išlaikymo priteisimo ir priteisti nepilnamečių vaikų N. Z. ir M. Z. išlaikymui iš A. Z. kasmėnesines periodines išmokas po 200 Eur kiekvienam vaikui nuo ieškinio pateikimo dienos iki vaikų pilnametystės. Lėšas indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka;
  • Priteisti iš A. Z. išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimą 2 025 Eur.
  • Pakeisti teismo sprendimą dalyje dėl santuokos iširimo kaltės ir pripažinti dėl santuokos iširimo kaltu A. Z. bei prileisti iš jo I. Z. neturtinės žalos atlyginimui 2 000 Eur.
  • Pakeisti teismo sprendimą dalyje dėl turto padalinimo: Priteisti A. Z. UAB „( - )“ akcijas 2 896 Eur vertės, I. Z. priteisti iš A. Z. piniginę kompensaciją už jam tekusią didesnę turto dalį 3 248 Eur.
Teismas neteisingai įvertino ir pripažino, jog šalių santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Atsakovas A. Z. nesilaikė savo pareigų, buvo neištikimas, grįždavo vėlai naktimis arba visai negrįždavo, o 2016-04-12 išėjo iš namų ir atsisakė dėti pastangas išsaugoti šeimą, santuoką. Atsakovas ne tik negerbė bei moraliai nerėmė savo sutuoktinės, jis nesistengė išsaugoti šeimos, demonstravo savo aroganciją egoizmą, nuolat žemino, įžeidinėjo, nuolat darė psichologinį spaudimą, visada siekė dominuoti, vadovauti, ignoravo sutuoktinės interesus, norus, pomėgius, įvairius šeimos reikalus tvarkė savo nuožiūra, nesutardavo su sutuoktine, neieškojo kompromisų. Teismas neteisingai ir nepagrįstai vertino ieškovės kaltės buvimą bei kuo ta kaltė pasireiškė. Ieškovė sužinojusi neištikimybės faktą bandė susitaikyti su sutuoktiniu, atleisti, išsaugoti šeimą, tačiau atsakovas nurodė, kad nori skirtis. Ieškovei buvo žinoma, jog atsakovas yra Izraelio armijos kariškis ir turi tam tikrų asmeninių savybių, kaip valdingumas, noras dominuoti, nustatyti tam tikras gyvenimo taisykles, neįrodo ieškovės kaltės dėl santuokos iširimo ir to, kad A. Z. nepažeidė santuokos ir šeimos įstatymų. Tokie motyvai vertintini tik kaip spėliojimas, prielaidos, teismo šališkumas A. Z. naudai. Dėl atsakovo kaltės ne tik iširo šeima, tačiau jo neištikimybė, taip pat patirti dideli išgyvenimai, stresas, įtampa, nepatogumai, negalėta normaliai, pilnavertiškai gyventi. Atsakovas savo ekscentrišku, arogantišku elgesiu negerbė savo sutuoktinės, netinkamai vykdė savo, kaip sutuoktinio, pareigas. I. Z. dėl vyro kaltės patyrė didelius išgyvenimus, todėl manome, kad prašymas priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimui 2 000 Eur - pagrįstas. Atsakovas uždirba kur kas daugiau. Jis dirba ne tik pagal darbo sutartį, bet ir pagal verslo liudijimą treneriu, turi šaudyklą. Veda treniruotes ne tik Lietuvoje, Latvijoje, bet ir Estijoje. Mokama už treniruotes mėnesiui 45 Eur vienam žmogui, o už šaudyklą - 20 Eur. Taip pat atsakovas veda seminarus Estijoje. Atsakovo gyvenimo būdas, pomėgiai, užsiėmimai rodo, kad atsakovas uždirba daugiau ir jo finansinė padėtis yra geresnė nei ieškovės. Teismas nepagrįstai motyvuoja, kad ieškovė nemoka nuomos patalpų mokesčio, būsto mokesčio. Dėl sunkios finansinės padėties ieškovė buvo priversta apsigyventi laikinai pas tėvus. Teismas nepagrįstai daro išvadą, kad atsakovo pajamos tik apie 600 Eur. Teismas nukrypo nuo LAT suformuotos praktikos, kad orientacinę sumą vaiko išlaikymui sudaro 380 Eur. Vaikai ir jų poreikiai didėja, todėl kasmėnesinė išlaikymo suma 170 Eur kiekvienam vaikui yra per maža ir turi būti pakelta iki 200 Eur. Ieškovei iš atsakovo turi būti priteisti 2 025 Eur išlaikymo įsiskolinimo. Atsakovas nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 15 d. visiškai neprisidėjo prie nepilnamečių vaikų išlaikymo. Taip pat susidarė įsiskolinimas nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d., kuomet atsakovas vaikų išlaikymui skyrė tik 150 Eur kas mėnesį (3,5 mėn. x 150 = 525 Eur), todėl viso ieškovei atsakovas skolingas 2 025 Eur. Ieškovė pripažįsta, kad atsakovas padėjo išlaikyti vaikus, tačiau ne tiek, kad gyvenant skyrium, tėvas visiškai būtų atleistas nuo pareigos prisidėti prie vaikų išlaikymo. Teismas nevertino to, kad atsakovas įmonę yra įsteigęs pagal savo specialybę, o ieškovė yra su tuo nesusijusi. A. Z. yra įmonės vadovas, ją valdo ir priima sprendimus. Ilgą laiką jis įregistravęs faktą, kad įmonė veiklos nevykdo. Ieškovė faktiškai neturi galimybės vystyti verslo, todėl netikslinga ieškovei priteisti 50 vnt. įmonės akcijų. Tai pažeidžia ieškovės bei jos vaikų interesus, logiškumo, protingumo, sąžiningumo principą. Atsakovui turi būti priteistas turtas, o ieškovei I. Z. - piniginė kompensacija 1 448 Eur. Viso turto balansą sudaro nustatytas turtas, kurio vertė 8 562 Eur. Šalims paskyrus po ½ dalį turėtų atitekti turto už 4 281 Eur. Teismas paskyrė ieškovei automobilį Opel Astra 1 033 Eur akcijas 1 448 Eur bei 753,50 Eur piniginę kompensaciją, viso turto už 3 234,5 Eur. Teismas privalėjo priteisti kompensaciją ne 753,50 Eur, o 1 800 Eur. Teismas padarė skaičiavimo klaidą. Teisingas turto padalinimas būtų ieškovei priteisinat automobilį Opel Astra natūra 1 033 Eur bei 3 248 Eur piniginę kompensaciją už A. Z. atitekusią didesnę dalį (atiteko Volvo 2 500 Eur, Opel Zafira 1 500 Eur, grynieji pinigai 633 Eur, akcijos 2 896 Eur, viso už 7 529 Eur). Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriuo nurodė, kad nesutinka su ieškovės skundu Nurodė, kad palaiko savo argumentus išsakytus procesiniuose dokumentuose taip pat argumentus bei motyvus pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo metu pateiktuose paaiškinimuose ir baigiamosiose kalbose.

12Teisėjų kolegija

konstatuoja:

13IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

15Dėl santuokos nutraukimo Pirmosios instancijos teismas santuoką tarp šalių nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Apeliantė (ieškovė) nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai nustatė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Prašo pripažinti, jog santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, dėl jo neištikimybės, jo nenoro išsaugoti šeimą, jo arogancijos, egoizmo, įžeidinėjimo, nuolatinio psichologinio spaudimo, ieškovės interesų ignoravimo ir pan. Atsakovas nurodo, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes jis nebuvo apeliantei neištikimas, visuomet prisidėjo prie šeimos išlaikymo. Santuoka pradėjo irti 2008 m., kai apeliantė, palikusi jį, sugrįžo iš Izraelio į Lietuvą gyventi ir apsigyveno pas savo tėvus. 2009 m. jam atvykus į Lietuvą, jis siekė gyventi atskirai nuo tėvų, tačiau apeliantė nesutiko. Apeliantės noras gyventi kartu su tėvais ir ypatingas prisirišimas prie tėvų privedė prie santuokos iširimo. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Siekiant proporcingai paskirstyti procesinę šalies įrodinėjimo pareigą dėl santuokos nutraukimo priežasčių CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos, kurioms esant laikoma, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės. Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų su kito sutuoktinio ar šeimos interesais. Abipusės pagalbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir materialinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 19 d nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016). Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių atsakovo neištikimybės faktą, kaip ir nėra pateikta įrodymų, jog atsakovas pažeidė kitas savo kaip sutuoktinio pareigas (abipusė pagarba, moralinė ir turtinė parama ir pan.). Nustatyta, kad abu sutuoktiniai kaltina vienas kitą dėl sutuoktinių pareigų nevykdymo, nors įrodymų tam ir nepateikia, tačiau tai leidžia spręsti, kad abu sutuoktiniai nebuvo vienas kitam lojalūs, nereiškė abipusės pagarbos. Tokios aplinkybės, kaip: apeliantė paliko atsakovą Izraelyje ir išvyko gyventi į Lietuvą su vaiku, vėliau nenorėjo gyventi atskirai nuo tėvų ir pan., iš esmės patvirtina pagarbos ir lojalumo nebuvimą iš apeliantės pusės. Taigi, susidariusioje situacijoje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, šioje dalyje, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 1.5 str., 3.60 str.), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (CPK 185 str.), priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.

16Dėl išlaikymo priteisimo Apeliantė nesutinka su priteisto išlaikymo (po 170 Eur) dydžiu, motyvuodamas tuo, jog: 1) atsakovo turtinė padėtis yra geresnė (jis uždirba daugiau), 2) teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, kad orientacinę sumą vaiko išlaikymui sudaro minimali mėnesinė alga, - todėl turėtų būti priteistas didesnis išlaikymas vaikams (po 200 Eur). Lietuvos Respublikos CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Šios nuostatos imperatyvas išplaukia tiek iš vaikų teises nustatančių ir saugančių nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų nuostatų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalis), tiek ir iš bendrųjų šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), kurių esmė yra ta, kad visų pirma užtikrinti normalias vaiko augimo, vystymosi, jo įgimtų ir įgytų gabumų lavinimo sąlygas yra tėvų pareiga, kuri įgyvendinama tiek naudojantis tėvų valdžios suteiktomis teisėmis, tiek vykdant atitinkamas prievoles, įskaitant ir išlaikymo vaikams teikimą. Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius. Siekiant, kad vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių poreikių tenkinimu. Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Be to, svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi neordinarių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tokio asmens sveikatos būklę. Nurodytų kriterijų pusiausvyrą padeda išlaikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas, kuriuo visais atvejais privalo vadovautis teismas, spręsdamas ne tik vaikų išlaikymo, bet ir kitus su vaikais susijusius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-209/2013). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas išlaikymą dvejiems vaikams po 170 Eur kas mėnesį, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą, nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria šiems motyvams ir jų nekartoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-252/2010). Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikams vystytis sąlygas, ar yra galimybė priteisti maksimaliai tenkinantį vaiko poreikius išlaikymo dydį, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad atsakovo turtinė padėtis yra geresnė negu apeliantės. Nustatyta, kad atsakovo pajamos iš individualios veiklos yra apie 500 Eur kas mėnesį neatskaičius mokesčių (pateikta 2016 m. deklaracija) ir iš darbinės veiklos – apie 119 Eur neatskaičius mokesčių, t. y. viso apie 619 Eur neatskaičius mokesčių. Kitų duomenų apie atsakovo gaunamas pajamas byloje nėra pateikta. Apeliantės pajamos yra apie 867 Eur neatskaičius mokesčių (2017 m. gruodžio mėn. – 2018 m. sausio-vasario mėn.; Sodra duomenys). Taigi, pagal šalių išviešintas pajamas, būtent apeliantės pajamos yra didesnės negu atsakovo. Pažymėtina, kad apeliantės akcentuojamas atsakovo gyvenimo būdas, pomėgiai, jo išlaidos vaikams ir sau, nepateikiant pagrįstų įrodymų, nėra pakankamas pagrindas spręsti, jog atsakovo finansinė padėtis yra geresnė už ieškovės. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas išlaikymo dydį, nukrypo nuo minimalios mėnesinės algos kriterijaus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymai nenustato jokio išlaikymo dydžio, kurį turi teikti vaikui tėvai, o teismų praktika gali suvienodinti tik parenkamus išlaikymo dydžiui ir formai nustatyti svarbius kriterijus bei proporcingumo principo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties bei galimybių taikymą. Tai, kad vaikams, gyvenantiems Lietuvoje, išlaikymo dydis paprastai nustatomas pagal minimalų darbo užmokestį, nėra suformuota ir sektina praktika, nes išlaikymo dydis nustatomas kiekvienu atveju individualiai. Išlaikymas yra skiriamas užtikrinti vaikui reikalingas gyvenimo ir vystymosi sąlygas, o jo dydis nustatomas proporcingai pagal tėvų turimas ir galimas turėti galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 3 d. nutartis Nr. 3K-3-16-706/2016). Taigi, pažymėtina, kad minimalios mėnesinės algos nustatytas dydis nėra pagrindas, esant tam tikroms aplinkybėms (keli išlaikytiniai, sunki turtinė padėtis ir pan.), nepriteisti mažesnio išlaikymo dydžio negu minimali mėnesinė alga. Nagrinėjamu atveju išlaikymas priteistas dviem vaikams (bendrai 340 Eur), atsakovo turtinė padėtis nėra labai gera, todėl laikytina, jog priteistas išlaikymo dydis yra proporcingas vaikų poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai. Pasikeitus atsakovo turtinei padėčiai, ar atsiradus papildomiems vaikų poreikiams, apeliantė turi teisę vėl kreiptis į teismą dėl išlaikymo vaikams padidinimo.

17Dėl išlaikymo įsiskolinimo Pirmosios instancijos teismas netenkino apeliantės prašymo dėl išlaikymo įsiskolinimo (2 025,00 Eur) priteisimo, motyvuodamas tuo, jog nustatyta, kad atsakovas teikė lėšas, būtinas nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti pagal savo galimybes. Apeliantė prašo priteisti iš atsakovo išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimą – 2 025,00 Eur, nes teigia, jog atsakovas nuo 2016-04-15 iki 2016-09-15 visiškai neprisidėjo prie nepilnamečių vaikų išlaikymo (150 Eur x 5 mėn. x 2 = 1 500 Eur), o nuo 2016-09-15 iki 2017-01-01 skyrė tik 150 Eur (3,5 mėn. x 150 Eur = 525 Eur). Nurodo, jog atsakovas prisidėjo prie vaikų išlaikymo, tačiau ne tokia dalimi, kad būtų atleistas nuo pareigos išlaikyti vaikus. Atsakovas su reikalavimu dėl išlaikymo įsiskolinimo nesutiko. Nurodė, jog nuolat duodavo pinigų šeimos išlaikymui, tiek kiek reikėdavo šeimai išlaikyti, be to jis apmokėdavo visas išlaidas vaikų ugdymui.

1825. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo priteisimo, yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009).

1926. Lietuvos Respublikos CK 3.200 straipsnyje numatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškomas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos.

  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad išlaikymo įsiskolinimas turi būti priteisiamas nuo tada, kai tėvai nevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti dėl to, kad išlaikymas neteikiamas iš viso ar jeigu jis neteikiamas iš dalies, t. y. teikiamas tik tokio dydžio aprūpinimas, kuris nepatenkina vaiko visų būtinų poreikių. Taigi, byloje turi būti nustatomos aplinkybės, reikšmingos klausimui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo išspręsti, ir konstatuojamas teisės reikalauti išlaikymo atsiradimo momentas. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.
  1. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą priteisti išlaikymo įsiskolinimą iš atsakovo už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. (toliau – ginčo laikotarpis), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą, nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos.
  1. Nustatyta, kad atsakovas, ginčo laikotarpiu, mokėdavo mokesčius už dukros mokyklą (darželį), už apeliantės ir vaikų ryšio paslaugas, internetą, apmokėdavo civilinės atsakomybės draudimo išlaidas, mokėjo mokesčius už vaikų papildomą ugdymą, veždavo vaikus į darželį ir mokyklą ir juos parveždavo, pasiimdavo juos laisvadieniais ir leisdavo su jais laiką. Be to, atsakovas teigia, kad jis apeliantei pastoviai (grynaisiais, o vėliau pavedimu) duodavo po 150 Eur vaikų išlaikymui (tą patvirtina nuo 2016 m. rugsėjo mėn. byloje esantis banko išrašas), leido pinigus vaikų laisvalaikiui, pirko rūbus ir pan. Apeliantė iš esmės neginčija šių aplinkybių (nors pradiniame ieškinyje buvo nurodžiusi, jog atsakovas visiškai neprisideda prie vaikų išlaikymo), tačiau mano, jog atsakovas nepakankamai prisidėjo prie vaikų išlaikymo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytos aplinkybės yra pakankamos spręsti, jog atsakovas, ginčo laikotarpiu, teikė vaikams išlaikymą bei prisidėjo prie jų auklėjimo ir priežiūros. Apeliantė nepateikė įrodymų, kurie paneigtų nustatytas aplinkybes ir, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog ginčo laikotarpiu vaikų poreikiai nebuvo pakankamai užtikrinti.

20Dėl turto padalijimo

  1. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria sutuoktinių bendras turtas - 100 vnt. UAB „( - )“ akcijų (2 896 Eur vertės), padalintas per puse, t. y. po 1/2 dalį (po 50 vnt. akcijų). Apeliantė nurodo, kad ji neturi galimybės vystyti verslo, todėl visos akcijos turėtų atitekti atsakovui, o jai priteista kompensacija – 1 448 Eur.
  1. Atsakovas prašė akcijas padalinti po lygiai, nurodė, jog įmonė veiklos nevykdo.
  1. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.
  1. Kasacinio teismo praktika dėl turto padalijimo sutuoktiniams būdo parinkimo yra pakankamai gausi ir išplėtota, joje nuosekliai pažymima, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises. Tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti. Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kt. Santuokoje įgytas turtas nedalijamas natūra tik tais atvejais, kai toks padalijimas negalimas dėl konkretaus turto savybių arba toks padalijimo būdas nepriimtinas, atsižvelgiant į buvusių sutuoktinių ar jų vaikų interesų apsaugą. Be to, teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, turėtų visų pirma atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, o kai sutuoktiniai nesutaria – įvertinti visa18 svarbias aplinkybes, nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir parinkti santuokinio turto padalijimo būdą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos svarbias nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 20018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-378/2018).
  2. Nustatyta, kad UAB „( - )“ veikė nuostolingai ir šiuo metu jokios veiklos nevykdo. Atsakovas nesutinka, kad jam būtų priteistos visos akcijos, o apeliantei iš jo - kompensacija. Nenustatyta, kad šių įmonės akcijų padalijimas natūra yra negalimas, ar nepriimtinas. Apeliantė tam pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, todėl nėra pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos sprendimas dėl akcijų padalinimo natūra yra nepagrįstas ir neteisingas. Pažymėtina, kad, priteisiant už akcijas kompensaciją, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl jų tikrosios rinkos vertės, o atsižvelgiant į tai, kad įmonė veikė nuostolingai, turto neturi ir veiklos nebevykdo, galima būtų spręsti, jog įmonės akcijų vertė nėra tokia, kokią nurodo apeliantė, t. y. tikėtina žymiai mažesnė.
  1. Nepagrįstu laikytinas apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas kompensaciją už šalių padalintą turtą, padarė aritmetinę klaidą, priteisdamas apeliantei per mažą kompensaciją. Priešingai, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl skaičiavimo klaidos apeliantei yra priteista šiek tiek per didelė kompensacija. Nustatyta, jog apeliantei po santuokos nutraukimo priteista turto už 3 547,50 Eur (akcijos – 1 448 Eur, kompensacija už automobilį Opel Zafira – 750 Eur, automobilis Opel Astra – 1 033 Eur, piniginės lėšos - 316,50 Eur = 3 547,50 Eur), o atsakovui po santuokos nutraukimo priteista turto už 5 054,50 Eur, kai turėtų būti 5 015,50 Eur (akcijos – 1 448 Eur, gautos lėšos už automobilį Opel Zafira – 750 Eur, automobilis Volvo V70 – 2 500 Eur, piniginės lėšos - 316,50 Eur = 5 014,50 Eur). Taigi, atsakovui dėl skaičiavimo klaidos teko didesnė turto dalis – 1 507 Eur (5 054,50 Eur – 3 547,50 Eur), kai turėjo tekti 1 467 Eur (5 014,50 Eur – 3 547,50 Eur), todėl apeliantei priteistina kompensacija tapo didesnė (753,50 Eur) negu turėjo būti (733,50 Eur).
  1. CPK 313 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Nagrinėjamu atveju, atsakovas neskundžia teismo sprendimo, o ištaisius nustatytą skaičiavimo klaidą, dėl apeliantės būtų priimtas blogesnis teismo sprendimas (sumažėtų kompensacija), todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistu.
  1. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, dėl ko jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

21Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

22Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. Ginčo esmė... 5. 1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: