Byla 2A-1131-125/2013
Dėl skolos priteisimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Valiaus, kolegijos teisėjų Almanto Padvelskio, Audriaus Saulėno, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės T. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-03-18 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovei T. G. dėl skolos priteisimo,

Nustatė

2ieškovė ieškiniu kreipėsi į teismą, prašo teismo priteisti iš atsakovės 8000,00 Lt skolos, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakove sudarė žodinę sutartį dėl paskolos atsakovei suteikimo, kurios pagrindu iš viso paskolino atsakovei 11000,00 Lt: 2006-01-19 į atsakovės banko sąskaitą pervedė 9000,00 Lt, 2006-01-30 - 2000,00 Lt. Paaiškino, kad šalys neaptarė paskolos grąžinimo termino. Taip pat nurodė, kad atsakovė 2006-12-27 grąžino ieškovei 3000,00 Lt, šią sumą pervesdama į jos asmeninę banko sąskaitą, tačiau likusią 8000,00 Lt paskolos dalį grąžinti atsisako.

3Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir nurodė, jog atsakovė su sutuoktiniu ieškovei 2002 m. pabaigoje – 2003 m. pradžioje paskolino 8000,00 Lt, kaip lėšas ieškovės sutuoktiniui gydyti, ir nustatė terminą grąžinimui 2005-01-01 ir 0,2 procentų palūkanas už praleistą atsiskaityti terminą už kiekvieną dieną. Ieškovė, gavusi draudimą už sutuoktinio mirtį, per du kartus 2006 m. sausio mėnesį grąžino skolą ir palūkanas, nustatytą 3000,00 Lt sumą, atsakovė grąžino skolos raštelį ieškovei. Atsakovė 2006-12-27 grąžino ieškovei sumokėtas palūkanas, atsižvelgdama į ieškovę ištikusią nelaimę – sutuoktinio mirtį.

4Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei V. M. iš atsakovės T. G. 8000,00 Lt skolos, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 8000,00 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012-04-26 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 3040,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad atsakovės pozicija, jog skolindama ieškovei ir jos sutuoktiniui pinigus atsakovė teigia sutarusi dėl 0,2 proc. palūkanų už kiekvieną dieną, vėliau sutiko su tvirta 3000 Lt suma už palūkanas, ir tik po metų laiko atsakovei pagailo ieškovės ir grąžino 3000 Lt sumą, gautą kaip palūkanos už paskolą, yra gynybinė, siekiant išvengti atsakomybės (CPK 178 str.). Teismas vertindamas, kurios iš šalių argumentai yra teisingi, byloje atsižvelgė į šioje faktinėje situacijoje įrodinėjimo naštos šalims paskirstymą ir įrodymų leistinumo principo įgyvendinimą. Ieškovė turėjo pareigą byloje įrodyti, kad skolino pinigines lėšas atsakovei (paskolos suteikimo faktą), kadangi paskola yra realinis sandoris ir paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Byloje pinigų perdavimą atsakovei patvirtina mokėjimo nurodymai (b.l. 8). Todėl atsakovė, esant faktinių duomenų apie jai pervestą sumą (b.l. 8), pirmiausiai turėjo prievolę (procesinę pareigą) pateikti įrodymus apie savo pačios, kaip kreditorės, paskolinių santykių su ieškove, kaip skolininke, susiklostymą. Atsakovė tokių įrodymų į bylą nepateikė, nurodo, kad pasirašytą skolos raštą ieškovei grąžino (b.l. 17-19). Esant tokioms aplinkybėms, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 str.), teismas konstatavo, kad byloje nenustatytas kokių nors kitokių nei paskolos teisinių santykių egzistavimas tarp ginčo šalių, o aukščiau paminėtų argumentų pagrindu paneigus kitokių teisinių santykių, kurie lemia ir prievolių tarp šių santykių šalių pobūdį, buvimą, ieškovės pateikti įrodymai – banko pavedimai (b.l. 8) - patvirtina 11 000 Lt perdavimą atsakovei paskolos sutartinių teisinių santykių pagrindu. Atsakovė, priešingai, šio esminio paskolos sutartinių santykių elemento, t. y. kad ji buvo perdavusi ieškovei pinigų paskolai, kuri, atsakovės teigimu, ieškovės banko pavedimais buvo grąžinama, neįrodė. Kadangi atsakovė nepateikė įrodymų apie visos paskolos ieškovei sugrąžinimą, bei atsižvelgiant į tai, kad ieškovė pripažįsta, kad atsakovė grąžino jai dalį skolos - 3000 Lt, atliktinas šios sumos įskaitymas ir ieškovei iš atsakovės priteistina 8000 Lt skola (CK 6.38 str., 6.873 str.).

5Atsakovė pateikė apeliacinį skundą ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, bei priteisti žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo, kad teismas šalių poreikį skolintis ginčo sumą vertino šališkai, kadangi ieškovės pateiktus įrodymus pripažino pagrįstais, o apeliantės atžvilgiu padarė išvadą, kad pinigų turėjimas nėra savaiminė aplinkybė, panaikinti jų skolinimąsi apsprendžiančius veiksmus, taip nukrypdamas nuo civilinio proceso principų pusiausvyros, pažeidžiant šalių rungimosi, dispozityvumo, lygiateisiškumo, teisės į nešališką teismą principus. Apeliantė nurodo, jog teismas patenkino ieškovės ieškinį, remdamasis argumentu, kad ieškovė turi įrodymus apie paskolos suteikimą (banko pavedimus), o apeliantė neturi paskolos dokumento, įrodančio jos kaip kreditoriaus padėtį šalių santykiuose. Teismas tokiu būdu pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles. Ieškovė nepateikė paskolos rašytinio dokumento, kaip įrodymo CK 6.871 str. prasme. Tuo tarpu apeliantė paskolos suteikimo faktą turėjo įrodyti bendra tvarka ir negalėjo naudotis CK 6.65 str. 2 d. įtvirtintu prievolės reglamentavimu, taip teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo taisykles, ir šis pažeidimas turėjo lemiamą įtaką neteisėto sprendimo priėmimui. Apeliantė nurodo, jog teismas ydingai interpretavo CK 6.65 straipsnio nuostatas ir taip taikant įstatymą, skolininkas grąžinęs paskolą pervesdamas piniginę sumą per kredito įstaigą, visais atvejais lieka pranašesnis prieš kreditorių, kadangi sutarties įvykdymo įrodymai išlieka kredito įstaigoje. Tačiau kreditorius, atsižvelgiant į CK 6.65 straipsnio normas, grąžinęs skolos dokumentą nebetenka teisės juo pasinaudoti ateityje. Apeliantė taip pat nurodo, jog teismas be teisinio pagrindo vadovavosi tik pinigų perdavimu faktu, eliminuodamas iš įrodinėjimo patį rašytinės paskolos sutarties buvimo faktą. Ieškovė nepateikė ir patvirtino, kad nebuvo sudarytas rašytinis paskolos dokumentas, kuriame būtų nurodyta paskolos suma bei įsipareigojimas grąžinti paskolą, t.y. būtinoji sutarties sąlyga (CK 6.870 str. 1d.). Ieškovė įrodė tik pinigų perdavimo faktą, tačiau neįrodė kitų esminių aplinkybių, būtinų paskolos pripažinimui. Todėl ieškinys atmestinas, ieškovei neįrodžius, jog egzistavo paskolos santykiai, kurių pagrindu apeliantė būtų prisiėmusi įsipareigojimus grąžinti paskolą ieškovei kaip kreditoriui. Apeliantė taip pat nurodo, jog ieškovė bylos nagrinėjimo parengiamajame posėdyje metu nurodė, jog pinigus skolino apeliantės sūnui D. G. (D. G.), teismas šios aplinkybės nevertino, nors atsakovas šioje byloje turėjo būti D. G., o ne apeliantė.

6Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-03-18 sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė nurodo, jog jos pateiktais rašytiniais įrodymais įrodė, kad perdavė atsakovei 11 000,00 Lt, iš kurių 3 000,00 Lt ieškovei buvo grąžinta, o atsakovė neįrodė, kad jos nurodytomis aplinkybėmis perdavė ieškovei pingines lėšas. Apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu dėl pinigų skolinimosi, tačiau ieškovė teigia, jog šalių skolinimosi poreikio vertinimas negali būti lemiamu veiksniu, nustatant paskolos teisinių santykių buvimą. Dėl rašytinės paskolos sutarties formos, tenkinant atsakovės apeliacinį skundą jos pateiktais pagrindais būtų nukrypstama nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Dėl atsakovės pozicijos dėl paskolos suteikimo ieškovė nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino CK 6.65 straipsnio nuostatas, kadangi apeliantei teko rizika įrodinėti paskolos ieškovei davimo aplinkybes ir teismas pagrįstai, remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, atmetė apeliantės paaiškinimus. Dėl įrodymų apie paskolos suteikimą ieškovė nurodo, kad nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad ieškovė neįrodė kokio susitarimo pagrindu pervedė apeliantei pinigines lėšas, o bankiniai pavedimai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados. Teismas tinkamai vertino visus byloje esančius įrodymus bei šalių paaiškinimus ir padarė pagrįstą išvadą tarp šalių buvus paskolinius santykius, kuriuose ieškovė yra paskolos davėja, o apeliantė – paskolos gavėja. Dėl tinkamo atsakovo ieškovė nurodo, jog aplinkybė kaip apeliantė panaudojo pinigus neturi reikšmės, todėl ji yra nurodyta tinkama atsakove. Be to apeliantė netinkamai naudojasi jai priklausančiomis procesinėmis teisėmis ir pažeidžia CPK 306 str. 2 d. numatytą apribojimą dėl netinkamo atsakovo.

7Apeliacinis skundas atmestinas.

8Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

9Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė 2006-01-19 mokėjimo nurodymu pervedė į atsakovės asmeninę banko sąskaitą 9000,00 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodė – papildymas,

102006-01-30 mokėjimo nurodymu pervedė į atsakovės asmeninę banko sąskaitą 2000,00 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodė – pervedimas (b.l. 8). Rašytinė paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta (b.l. 3-4, 63). Ieškovė nurodė, kad atsakovė pinigus skolinosi sūnui, norėdama jam padėti įsigyti butą, skolos raštelis nebuvo pasirašytas (b.l. 63-64). Atsakovė į bylą pateikė sūnaus buto pirkimo – pardavimo sutartį bei kredito sutartį, iš kurios matyti, kad atsakovės sūnus D. G. (b.l. 72-73) butą įsigijo už 96000,00 Lt, šiuo pagrindu iš banko gavo 152000,00 Lt kreditą (b.l. 74-95). Atsakovės nurodomų aplinkybių, jog 2003-04-07 ieškovei buvo paskolinti 8000 Lt sutuoktinio O. M. gydymo ir reabilitacijos išlaidos padengti, pastarajam nebegalint dirbti ir šiuo pagrindu netekus pajamų (b.l. 17-19, 32). Iš byloje esančios pažymos apie O. M. valstybinį socialinį draudimą už laikotarpį nuo 1993-04-01 iki 2004-02-04 matyti, kad ieškovės sutuoktinis O. M. iki pat mirties, įvykusios 2004-02-04, dirbo net dvejuose darbovietėse ir gavo darbines pajamas (b.l. 49-50). Atsakovė teigia sutarusi dėl 0,2 proc. palūkanų už kiekvieną dieną, t.y. net 73 proc. metinių palūkanų, vėliau sutiko su tvirta 3000 Lt suma už palūkanas ir tik po metų laiko po skolos grąžinimo, t.y. 2006-12-27 atsakovė grąžino 3000 Lt sumą, gautą kaip palūkanos už paskolą.

11Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, suformavęs ir išplėtojęs gausią ir vienodą įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, kuriais įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo aspektu ginčijamos teismo padarytos išvados, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, iš esmės tinkamai įvertino ir išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, atskleidžiant bylos esmę, objektyviai ir teisingai vertino įrodymus, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir tyrimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

12Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, jog teismas nepagrįstai paskolos teisiniams santykiams kvalifikuoti vadovavosi ieškovės atliktais bankiniais pavedimais, tuo tarpu apeliantė neturėjo galimybės pateikti rašytinio įrodymo apie paskolos suteikimą ieškovei. Apeliantė nurodo, jog teismas, reikalaudamas iš apeliantės rašytinio paskolos įrodymo, ydingai vertino CK 6.65 str. normas nustatydamas, jog apeliantė neturėjo pareigos grąžinti paskolos raštelio skolininkui įvykdžius prievolę. CK 6,65 str. 2 d. prievolės įvykdymo atveju numato kreditoriaus pareigą išduoti prievolę patvirtinantį skolos dokumentą, arba nurodyti tai pakvitavime, taigi iš šios normos seka, kad kreditorius ne visais atvejais turi grąžinti skolos dokumentų. Be to, pirmosios instancijos teismas šią normą taikė nagrinėdamas šalių įrodinėjimo pareigą ir vertindamas tarp šalių susiformavusių civilinių santykių pobūdį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvada, jog nesant rašytinės paskolos sutarties, ieškovė pateiktais bankiniais pavedimais įrodė pinigų perdavimo faktą apeliantei, o apeliantė nepateikė priešingus paskolos santykius su ieškove, kaip skolininke, patvirtinančių įrodymų, o vertinant byloje esančių įrodymų visumą, labiau tikėtina išvada tarp šalių buvus paskolinius santykius, kuriuose ieškovė yra paskolos davėja, o apeliantė – gavėja.

13Apeliacinis teismas nesutinka ir su apeliantės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė apie rašytinės paskolos sutarties privalomumą, o vadovaujantis CK 6.871 straipsniu, fizinių asmenų paskolos sutarčiai keliami reikalavimai ne tik rašytinės formos, bet ir nustatyti tam tikri reikalavimai šio dokumento turiniui, todėl šiuo pagrindu ieškovės ieškinys atmestinas. Pirmosios instancijos teismas sprendime nagrinėjo paskolos rašytinės sutarties privalomumą ir aiškiai nurodė, jog šios formos nesilaikymo pasekmė yra ne paties sandorio negaliojimas, o teisės remtis liudytojų parodymais, įrodinėjant sandorio sudarymo ar jo įvykdymo faktą, praradimas. Nagrinėjamoje byloje, rašytinės sutarties nebuvimo faktas buvo pripažintas abiejų šalių, todėl teismas pinigų skolinimo faktą ir susiformavusių civilinių santykių pobūdį vertino kitų byloje pateiktų įrodymų visumos pagrindu. Pagal teisinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė, tai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių suderintos valios išreiškimo nepakanka. Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir šios sutarties šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui. Ieškovė pinigų pervedimo apeliantei faktą įrodė pateikdama bankinių pavedimų išrašus. Tuo tarpu apeliantė aplinkybės, jog tai ji skolino ieškovei pinigus, negalėjo įrodyti jokiais rašytiniais įrodymais. Taigi pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir vertino visų byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumą ir priėmė pagrįstą sprendimą.

14Apeliacinis teismas atmeta apeliantės skundo argumentą, jog šioje byloje atsakovas turėjo būti jos sūnus, D. G., kuriam ieškovė ir skolino pinigus, o apeliantė šiame sandoryje buvo tik tarpininkė. Pažymėtina, kad netinkamos šalies pakeitimas tinkama LR CPK 45 str. pagrindu galimas tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir pakeitus netinkamą šalį tinkama, bylos nagrinėjimas pradedamas iš pradžių, išskyrus atvejus, kai naujai į procesą įstojęs byloje dalyvaujantis asmuo prašo, kad byla būtų nagrinėjama toliau (CPK 45 str. 4 d.). Pirmosios instancijos teisme apeliantė nepareiškė tokio reikalavimo ir pirmosios instancijos teismas nagrinėjo bylą iš esmės ir priėmė sprendimą. Be to, CPK 306 str. 2 d. numato draudimą apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, todėl apeliantės argumentas dėl netinkamo atsakovo yra atmestinas.

15Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus šalių pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė proceso ir materialinės teisės normas. Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

16Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

17Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ryšiai