Byla eA-1262-525/2018
Dėl nedarbo socialinio draudimo išmokos permokos priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Ramūno Gadliausko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriaus skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo J. S.) dėl nedarbo socialinio draudimo išmokos permokos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Utenos skyrius (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybė) 759,09 Eur J. S. išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos permoką.
  2. Pareiškėjas nurodė, kad Savivaldybė trečiąjį suinteresuotą asmenį J. S. iš darbo atleido 2013 m. liepos 21 d., išmokant jai vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką arba kompensaciją už penkis mėnesius. Teigė, kad bedarbio statusas J. S. suteiktas 2013 m. gruodžio 23 d. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir NSDĮ) 6 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) duomenimis, 2014 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. NI_SP1-34 J. S. paskirta 650 Lt (188,25 EUR) nedarbo socialinio draudimo išmoka (toliau – ir nedarbo išmoka) laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d.
  3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1318-653/2014 (toliau – ir 2014 m. balandžio 23 d. teismo nutartis) panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 31 d. įsakymą Nr. 41-122 „Dėl J. S. atleidimo iš darbo“ ir darbo sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu; pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir J. S. sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (2014 m. balandžio 23 d.); priteisė J. S. iš atsakovo Vilniaus savivaldybės administracijos 17601,99 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 21 d. iki 2013 m. lapkričio 11 d., o nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įsiteisėjimo dienos (2014 m. balandžio 23 d.) – 222,81 Lt vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, laikant, jog yra penkių darbo dienų savaitė.
  4. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į 2014 m. balandžio 23 d. teismo nutartį, buvo patikslinti Registro duomenys, pagal kuriuos VSDFV Utenos skyrius priėmė 2014 m. birželio 3 d. sprendimą NI SP5-509, nustatydamas 2620,97 Lt (759,09 Eur) nedarbo išmokos permoką už 2013 m. gruodžio 31 d. – 2014 m. balandžio 30 d. laikotarpį. Akcentavo, kad VSDFV Utenos skyrius nustatė, jog J. S. už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 21 d. iki 2014 m. balandžio 23 d. sumokėtas tiek vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, tiek 2620,97 Lt nedarbo išmoka už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. Atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis NSDĮ 6 straipsnio 1 dalimi, nedarbo išmoka J. S. būtų skiriama tik nuo aštuntos po įsiregistravimo Teritorinėje darbo biržoje dienos (toliau – ir Darbo birža), todėl nedarbo išmoka už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. trečiajam suinteresuotam asmeniui nepriklausė.
  5. Pareiškėjo vertinimu, nedarbo išmokos permoka susidarė dėl Savivaldybės kaltės, t. y. dėl neteisėto J. S. atleidimo iš darbo, todėl VSDFV Utenos skyrius 2014 m. birželio 10 d. raštu Nr. (9.109) R3-17698 pareiškė atsakovui pretenziją dėl 2620,97 Lt (759,09 Eur) Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo, atsiradusios nepagrįstai išmokėjus J. S. nedarbo išmoką už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. balandžio 30 d.
  6. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
  7. Atsakovo teigimu, byloje tinkama atsakove turėtų būti trečiasis suinteresuotas asmuo J. S., kaip išmoką gavęs asmuo, kadangi būtent J. S. elgėsi nepakankamai rūpestingai ir padarė pareiškėjui žalą, bet ne atsakovas, kuris jokių pinginių lėšų iš pareiškėjo negavo. Atsakovo vertinimu, būtent J. S. turi pareigą grąžinti nepagrįstai gautą turtą, o pareiškėjas net nebandė permokos susigrąžinti iš jos gavėjos.
  8. Atsakovo nuomone, šioje byloje iš jo negali būti priteista 759,09 Eur J. S. išmokėta nedarbo išmokos permoka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalių pagrindu, kadangi neegzistuoja visos deliktinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 1656 „Dėl Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) 61 punktą, išmokų permokos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos tik iš išdavusių ar pateikusių neteisingai įformintus ar suklastotus dokumentus subjektų. Akcentavo, kad nagrinėjamu atveju dokumentai apie apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu duomenų tikslinimą buvo teikiami tinkamai įforminti ir jie nebuvo klastojami, to neneigia ir pareiškėjas, todėl nėra pagrindo už minėtų dokumentų pateikimą atsakomybę taikyti atsakovui.
  9. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti turtinės žalos dydžio, kadangi iš pareiškėjo pateiktų duomenų neaišku, kaip buvo apskaičiuotas 2 620,97 Lt (759,09 Eur) žalos dydis. Teigė, kad pareiškėjas turėjo teisę nedarbo išmokos permoką išsiieškoti iš kitų J. S. mokamų socialinio draudimo išmokų ir taip susigrąžinti visą permoką.

6II.

7

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino, priteisė VSDFV Utenos skyriui iš Savivaldybės J. S. išmokėtą nedarbo socialinio draudimo išmokos permoką – 759,09 Eur.
  2. Teismas nustatė, kad Savivaldybei atleidus trečiąjį suinteresuotą asmenį J. S. iš darbo, pastarajai suteiktas bedarbio statusas ir VSDFV Utenos skyrius už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. paskyrė ir išmokėjo trečiajam suinteresuotas asmeniui 2620,97 Lt (759,09 Eur) nedarbo išmoką. Pažymėjo, kad 2014 m. balandžio 23 d. teismo nutartimi panaikinus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 31 d. įsakymą Nr. 41-122 „Dėl J. S. atleidimo iš darbo“ ir darbo sutarties nutraukimą pripažinus neteisėtu bei priteisus J. S. iš Savivaldybės 17601,99 Lt vidutinio darbo užmokesčio už privertinę pravaikštą, susidarė situacija, kad J. S. už tą patį laikotarpį sumokėtas ir vidutinis darbo užmokestis ir nedarbo išmoka.
  3. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 18 straipsnio 1 dalimi, NSDĮ 20 straipsnio 3 dalimi, Nuostatų 60–61 punktais, sprendė, kad Savivaldybei nutraukus darbo santykius su trečiuoju suinteresuotu asmeniu J. S. ir apie valstybinio socialinio draudimo pabaigą pranešus pareiškėjui, trečiasis suinteresuotas asmuo tapo bedarbiu ir, atitikdamas NSDĮ reikalavimus, teisėtai ir pagrįstai kreipėsi į pareiškėją dėl nedarbo išmokos gavimo. Teismas vertino, kad 2014 m. balandžio 23 d. teismo nutartimi darbo sutarties su J. S. nutraukimą pripažinus neteisėtu ir priteisus vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, neteisėtu nuo jo surašymo ir pateikimo automatiškai tapo ir Savivaldybės pranešimas pareiškėjui apie valstybinio socialinio draudimo pabaigą bei atsakovo atliktas duomenų apie apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu tikslinimas. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad byloje nustatyti neteisėti Savivaldybės veiksmai, t. y. neteisingas valstybinio socialinio draudimo duomenų įforminimas, kurie lėmė žalos pareiškėjui padarymą.
  4. Teismas atkreipė dėmesį, kad tam, jog nedarbo draudimo išmokos permoka galėtų būti išieškoma iš išmokos gavėjos J. S., turi būti nustatyta jos kaltė. Akcentavo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę dėl J. S. kaltės (nesąžiningumo) dėl nedarbo draudimo išmokos gavimo, kadangi nedarbo išmoka trečiajam suinteresuotam asmeniui skirta įstatymų nustatyta tvarka pagal Savivaldybės pareiškėjui pateiktus duomenis (socialinio draudimo pabaigą), kurie vėliau teismų pripažinti neteisėtais.

8III.

9

  1. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
  2. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados yra nepagrįstos ir nemotyvuotos, lėmusios neteisėto sprendimo priėmimą, teismas neįvertino atsakovo pozicijos, neįsigilino į bylos aplinkybes, teismų praktiką ir teisės aktų nuostatas.
  3. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2014 m. balandžio 23 d. teismo nutartimi darbo sutarties su J. S. nutraukimą pripažinus neteisėtu ir priteisus vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, neteisėtu nuo jo surašymo ir pateikimo automatiškai tapo ir atsakovo pranešimas pareiškėjui apie valstybinio socialinio draudimo pabaigą bei atsakovo atliktas duomenų tikslinimas. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kas laikytina neteisingu dokumentų įforminimu. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovo teiktus dokumentus laikė neteisingai įformintais, dėl ko netinkamai pritaikė Nuostatų 61 punktą, vertindamas Savivaldybės neteisėtus veiksmus. Pažymi, kad Savivaldybės teikti dokumentai apie apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu duomenų tikslinimą buvo teisingai įforminti ir nelaikytini neteisėtais.
  4. Atsakovo teigimu, pareiškėjas, vadovaudamasis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2013 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. V-51 „Dėl funkcijų, susijusių su nedarbo socialinio draudimo išmokomis, paskirstymo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniams skyriams“ (toliau – ir Įsakymas) 1.2 punktu, turėjo teisę ir pareigą išmokos permoką išieškoti iš kitų J. S. mokamų socialinio draudimo išmokų. Kadangi byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas siekė išieškoti iš trečiojo suinteresuoto asmens išmokos permoką, mano, jog pareiškėjas pats savo veiksmais nulėmė žalos kilimą.
  5. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos. Teigia, kad pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko, VSDFV Utenos skyriaus nuostoliai nėra realūs, o nulemti paties pareiškėjo elgesio, todėl priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir kilusios žalos nėra. Pažymi, kad atsakovo veiksmuose taip pat neegzistuoja nei viena iš kaltės formų. Atsakovo manymu, jeigu byloje priimtas teismo sprendimas dėl neteisėto trečiojo suinteresuoto asmens atleidimo lemia, kad Savivaldybės teikta informacija apie trečiojo suinteresuoto asmens atleidimą tapo neteisėta, tai neteisėtu turėtų būti laikomas ir J. S. prašymas gauti nedarbo išmoką. Pabrėžia, kad J. S. taip pat neįgyvendino pareigos pranešti suinteresuotoms institucijoms apie neteisėto atleidimo aplinkybes, kas suponuoja trečiojo suinteresuoto asmens kaltę dėl permokos gavimo.
  6. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyrius atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
  7. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2014 m. balandžio 23 d. teismo nutartimi pripažinus J. S. atleidimą neteisėtu, neteisingu nuo jo surašymo ir pateikimo automatiškai tapo ir atsakovo pateiktas pranešimas VSDFV Utenos skyriui apie trečiojo suinteresuoto asmens valstybinio socialinio draudimo pabaigą nuo 2013 m. liepos 21 d. Teigia, kad neteisėti atsakovo veiksmai – neteisėtas atleidimas ir neteisingų duomenų Registrui pateikimas – lėmė žalos pareiškėjui padarymą. Pažymi, kad atsakovo neteisėti veiksmai konstatuoti 2014 m. balandžio 23 d. teismo nutartimi, dėl jų pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. mokėdamas trečiajam suinteresuotam asmeniui nedarbo išmoką, patyrė nuostolius.
  8. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog nedarbo išmokos permoką jis turėjo susigrąžinti iš J. S., kadangi pagal Įsakymo 1.2 punktą, NSDĮ 18 straipsnio 1 dalį, Nuostatų 61 punktą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, žalą VSDFV turi atlyginti dėl jos atsiradimo kaltas asmuo. Akcentuoja, kad J. S. veiksmuose kaltės nėra, todėl ji nėra atsakinga dėl žalos kilimo. Pažymi, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog J. S. neįgyvendino pareigos pranešti suinteresuotoms institucijoms apie neteisėto atleidimo aplinkybes, kadangi nedarbo išmokos susidarymo laikotarpiu ji niekur neįsidarbino, todėl neturėjo apie ką pranešti Darbo biržai.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12

  1. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimas laikytinas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriui padaryta turtine žala, atsiradusia dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų, t. y. neteisėto J. S. atleidimo, ir turi būti atlyginta pagal VSDĮ 18 straipsnio 1 dalį.
  2. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1656 „Dėl Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“.
  3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo VSDFV Utenos skyriaus prašymą tenkino, spręsdamas, jog byloje nustatytos visos Savivaldybės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos.
  4. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teigia, jog atsakove šioje byloje turėtų būti J. S., o jo veiksmuose nėra visų būtinų sąlygų atsakomybei dėl žalos susidarymo konstatuoti.
  5. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aptardamas civilinės atsakomybės atsiradimo pagal CK 6.263 straipsnį sąlygas, yra konstatavęs, jog civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas jos atsiradimo sąlygas: atsakovo neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį, kaltę (CK 6.246–6.249 str.). Neteisėti veiksmai gali sukelti įvairius teisinius padarinius. Vienas tokių padarinių – žala. Pagal CK 2.49 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Taigi žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-684/2016). Žala nelaikytinos tos kreditoriaus išlaidos, kurias jis patiria ne dėl skolininko neteisėtų veiksmų, o dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, dėl to, kad kreditorius vykdo tam tikrą įstatyme nustatytą prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2014). Taigi nagrinėjamu atveju tam, kad atsakovo atžvilgiu būtų galima taikyti VSDĮ 18 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl VSDFV Utenos skyriui padarytos žalos atlyginimo, visų pirma turi būti nustatyta, ar tokia žala apskritai buvo padaryta, t. y. ar atsirado civilinė atsakomybė.
  6. Pagal NSDĮ 5 ir 6 straipsnius (redakcija, galiojusi nuo 213 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d.) teisę į nedarbo socialinio draudimo išmoką turi asmenys, teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę bedarbiais (t. y. atleisti iš darbo ar valstybės tarnybos), kuriems nebuvo pasiūlytas tinkamas darbas ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, jeigu jie per paskutinius 36 mėnesius iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos turi ne mažesnį kaip 18 mėnesių nedarbo draudimo stažą. NSDĮ 2 straipsnyje įtvirtinta nedarbo išmokų paskirtis – kompensuoti dėl nedarbo negautas pajamas ar jų dalį. NSDĮ 20 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) ir Nuostatų 59 punkte nustatyta, kad nedarbo draudimo išmokas apskaičiuoja, skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai. NSDĮ 10 straipsnio 1–3 punktai (redakcija, galiojusi nuo 213 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) reglamentuoja nedarbo draudimo išmokos mokėjimo sustabdymą, o nedarbo draudimo išmokos mokėjimo nutraukiamas reglamentuotas 11 straipsnio 1–8 punktuose.
  7. Teisėjų kolegija pažymi, kad, jeigu keipimosi į teritorinę darbo biržą metu asmuo turi teisę į nedarbo socialinio draudimo išmoką NSDĮ 5 straipsnyje įtvirtintais pagrindais ir neatliko veiksmų, dėl kurių tokia išmoka jam negalėtų būti skiriama (NSDĮ 9 str.), nėra teisinio ir faktinio pagrindo tokiam asmeniui neskirti (nemokėti) nedarbo socialinio draudimo išmokos, t. y. tokios išmokos skyrimas, įvykdžius teisės aktuose įtvirtintas sąlygas, laikomas teisėtu ir pagrįstu. Paskirtos nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimas gali būti sustabdomas ir (arba) nutraukiamas konkrečiais NSDĮ aptartais atvejais (10 ir 11 str.), tuo tarpu jau išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos susigrąžinimo galimybė, pripažinus asmens atleidimą iš pareigų neteisėtu, šiame įstatyme, taip pat kituose teisės aktuose, nėra įtvirtinta. Taigi NSDĮ nėra reglamentuoti socialinio draudimo išmokos susigrąžinimo atvejai, kai tokia išmoka teisėtai paskirta ir išmokėta asmeniui, kurio atleidimas iš užimamų pareigų vėliau teismo sprendimu pripažintas neteisėtu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-496-502/2018).
  8. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad kreipimosi į VSDFV Utenos skyrių metu (2013 m. gruodžio 30 d.) J. S. atitiko NSDĮ 5 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, t. y. turėjo teisę į nedarbo socialinio draudimo išmoką. Nedarbo socialinio draudimo išmoka J. S. paskirta VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. sausio 5 d. sprendimu NI_SP1-34 ir faktiškai mokėta laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. (I t., b. l. 34, 62–63). Visą šį išmokos mokėjimo laikotarpį J. S. atitiko NSDĮ 5 straipsnyje įtvirtintus kriterijus.
  9. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog darbo sutarties su J. S. nutraukimą pripažinus neteisėtu ir priteisus vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, neteisėtu nuo jo surašymo ir pateikimo automatiškai tapo ir Savivaldybės pranešimas pareiškėjui apie valstybinio socialinio draudimo pabaigą bei atsakovo atliktas duomenų apie apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu tikslinimas, kadangi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog Darbo biržai ar VSDFV Utenos skyriui pateikti kokie nors tikrovės neatitinkantys duomenys, turintys reikšmės J. S. bedarbio statusui bei nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių aplinkybių savaime nekeičia ir tai, kad 2014 m. balandžio 23 d. buvo priimta ir įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1318-653/2014, kuria J. S. atleidimas iš darbo ir darbo sutarties nutraukimas pripažintas neteisėtais, priteisiant jai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Kaip jau buvo minėta, NSDĮ nereguliuoja asmeniui teisėtai paskirtos ir išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos susigrąžinimo atvejų, o nustačius, kad nedarbo socialinio draudimo išmoka 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. laikotarpiu J. S. buvo paskirta ir mokama teisėtai bei pagrįstai, nėra pagrindo išvadai, jog dėl šios išmokos mokėjimo susidarė VSDFV Utenos skyriaus nurodyta permoka (759,09 Eur). Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-496-502/2018.
  10. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog žala Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies prasme nebuvo padaryta.
  11. Byloje konstatavus, kad turtinė žala Valstybinio socialinio draudimo fondui nebuvo padaryta, t. y. kad nėra vienos iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, nėra pagrindo iš atsakovo priteisti VSDFV Utenos skyriaus prašomą nedarbo socialinio draudimo išmokos sumą. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo VSDFV Utenos skyriui iš Savivaldybės priteista laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. J. S. išmokėta nedarbo socialinio draudimo išmoka, naikintinas, o pareiškėjo VSDFV Utenos skyriaus prašymas atmestinas.

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 147 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

14Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.

15Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

16Pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriaus prašymą atmesti.

17Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai