Byla 2A-1471-590/2014
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vido Stankevičiaus,

2teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Jelenos Šiškinos,

3teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „HERZ BALTIJA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „HERZ BALTIJA“ ieškinį atsakovui E. O. dėl žalos atlyginimo.

4Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

5ieškovas UAB „HERZ BALTIJA“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo E. O. ieškovo naudai 96 453,27 Lt žalos, 5 890,80 Lt palūkanų už laikotarpį iki bylos iškėlimo teisme, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovo vadovu laikotarpiu nuo 2002-01-28 iki 2012-11-15 buvo paskirtas atsakovas E. O.. Po atsakovo atšaukimo iš pareigų paaiškėjo, jog laikotarpiu nuo 2010-10-28 iki 2012-11-15 atsakovas, piktnaudžiaudamas savo tarnybine padėtimi ir pasinaudodamas jam suteikta teise vykdant darbo užduotis piltis dyzelinį kurą į 2007 m. laidos tarnybinį automobilį Citroen Berlingo 1.6 HDI, valstybinis Nr. ( - ) nuolat bei sistemingai pylėsi ir atsiskaitinėjo už dyzelinį kurą ne tik vykdydamas darbo užduotis bei funkcijas, bet taip pat ir tenkindamas savo asmeninius poreikius. Automobilio Citroen Berlingo 1.6 HDI kuro sunaudojimo norma yra 5,4 L / 100 km. Faktiškai, atsižvelgiant į automobilio nuvažiuotą ridą ir kuro sunaudojimo koeficientą, automobilis turėjo sunaudoti apie 2912,92 litro dyzelinio kuro ((53943 km/100) X 5,4 = 2912,922). Tačiau iš pateikiamų PVM sąskaitų-faktūrų bei nefiskalinių kasos kvitų už laikotarpį nuo 2010-10-28 iki 2012-11-15 matyti, jog atsakovas nupirko 14225,55 litrus dyzelinio kuro, t. y. net 11312,63 litro daugiau nei faktiškai turėjo sunaudoti atsakovo žinion perduotas tarnybinis automobilis. Apskaičiavus vidutinę dyzelinę kuro kainą pagal įmonėje esančias PVM sąskaitas-faktūras bei nefiskalinius kasos kvitus už laikotarpį nuo 2010-10-28 iki 2012-11-15 yra apskaičiuotina 4,18 Lt / L vidutinė dyzeline kaina. Taigi, atsakovas ieškovui padarė žalos už 47286,79 Lt. Pažymėjo, jog automobilio Citroen Berlingo l.6 HDI, kurio valstybinis Nr. ( - ) kuro bako talpa yra 60 litrų. Atsakovas įsipildavo tokį kuro kiekį, kuris akivaizdžiai viršija automobilio kuro bako talpą. Be to, atsakovas trumpu laiko tarpu, t. y. kelių minučių ar vos valandos laikotarpiu, per kelis kartus, įsipildavo tokį kuro kiekį, kuris akivaizdžiai netilptų į įmonės automobilio kuro baką. Tai suponuoja išvadą, jog kuras tokiu būdu buvo pilamas ne į įmonei priklausantį automobilį. Atkreiptinas dėmesys, kad dyzelinis kuras buvo pilamas ir ne darbo metu, t. y. savaitgalių arba švenčių dienomis, taip pat vėlai vakare, nedarbo valandomis. Iš šių aplinkybių akivaizdu, jog atsakovas kurą įsigydavo tenkinti ne juridinio asmens, o savo asmeninius poreikius. Atsakovas elgdamasis tokiu būdu, t. y. pildamasis kurą įmonės lėšomis tam, kad patenkintų savo asmeninius poreikius, pažeidė lojalumo, interesų konflikto vengimo, veikimo išimtinai ieškovo interesais principus, pažeidė teisės aktų reikalavimus, neveikė sąžiningai bei protingai, taigi dėl to iš atsakovo priteistini visi nuostoliai, kuriuos patyrė ieškovas. Nurodė, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2010-07-12 iki 2010-07-19 neteisėtai atostogavo, nefiksuodavo nei komandiruočių, nei atostogų. Be kita ko, atsakovui faktiškai neteisėtai atostogaujant buvo skaičiuojamas darbo užmokestis ir taip atsakovas išlaikė „teisę“ gauti kompensaciją už nepanaudotas atostogas nutraukus darbo sutartį. Pažymėjo, jog atsakovas 2011-04-11 įsakymu dėl komandiruotės įsakė komandiruotis 2011 m. balandžio 15 - 20 d. Prancūzijoje. Ši komandiruotė buvo fiktyvi, t. y. atsakovas ją suorganizavo tik tam, kad kartu su žmona paatostogautų Prancūzijoje. Visa fiktyvi komandiruotė, neva rinkos tyrimams Prancūzijoje, ieškovui iš viso kainavo 4754,64 Lt. Taip pat nėra aišku, kokiu pagrindu atsakovas pateikė įmonei apmokėti 2012-01-19 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 120119_1, dėl skrydžio Vilnius-Milanas-Vilnius, nes šiuo laikotarpiu jokių komandiruočių ir išvykų nebuvo, tad įmonės patirtos išlaidos – 758,52 Lt – už dviejų žmonių, atsakovo bei jo žmonos, kelionę į Italiją yra ne kas kita, o asmeninių poreikių tenkinimas už įmonės lėšas. Pažymėjo, jog iš 2011-07-20 prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvito, serija A Nr. 3174254 matyti, jog atsakovas 7 dienų laikotarpiu nuomojo butą Palangoje iš individualia veikla besiverčiančios A. V. už 80 Lt parai. Pagal 2011-08-28 prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą, serija A Nr. 174257 bei 2011-09-02 prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą, serija A Nr. 3174256, atsakovas 14 dienų laikotarpiu nuomojosi butą Palangoje iš to pateis asmens. Atsakovas šiais laikotarpiais neturėjo jokių komandiruočių į Palangą, o įmonė neturi jokios informacijos apie tai, kad minėtu konkrečiu laikotarpiu įmonėje, verslo tikslais, oficialiai būtų lankęsi svečiai. Taigi, darytina išvada, jog atsakovas nuomojosi butą Palangoje asmeniniais tikslais, o už suteiktas paslaugas sumokėjo įmonės lėšomis. Ieškovo patirtos išlaidos išsinuomoti patalpas Palangoje, yra atitinkamai 560 Lt (už laikotarpį nuo 2011-07-20 iki 2011-07-27) ir 1120 Lt (už laikotarpį nuo 2011-08-28 iki 2011-09-09). Be to, tariamų svečių buvimo laikotarpiu Palangoje, atsakovas taip pat įmonei pateikė PVM sąskaitas-faktūras bei kasos kvitus už tariamų svečių maitinimą. Tokiu būdu ieškovas patyrė dar 552,80 Lt nuostolių. Susumavus visas ieškovo patirtas išlaidas už neteisėtas atsakovo komandiruotes bei savo asmeniniams poreikiams jų metu išleistas lėšas (brangūs suvenyrai, kultūriniai renginiai, maitinimas, transporto išlaidos) ieškovas iš viso patyrė 7745,96 Lt žalą (4754,64 Lt + 758,52 Lt+ 560 Lt + 1120 Lt + 552,80 Lt = 7745,96 Lt). Taip pat pažymėtina, jog atsakovas visų šių kelionių metu gaudavo atlyginimą, o neteisėtų atostogų atveju ieškovas patyrė žalos dėl to, jog atsakovas atostogavo darbo dienomis, už kurį jam buvo mokamas atlyginimas. Suskaičiavus visas darbo dienas, per kurias atsakovas neteisėtai atostogavo ir gavo darbo užmokestį, apskaičiuotina 3124,43 Lt žala. Nurodė, kad atsakovas įmonės lėšomis atsiskaitydavo ir už kitas savo ar savo šeimos narių asmeniniams poreikiams tenkinti skirtas išlaidas, kurias neteisėtai pavadindavo reprezentacinėmis išlaidomis, nors šios neatitinka reprezentacinėms išlaidoms keliamų reikalavimų. Bendra tokioms reprezentacinėms išlaidoms (maitinimas, dovanų kuponai, pramogos atrakcionuose) išleista suma – 23842,97 Lt. Pažymėjo, jog 2012-11-16 atlikus įmonės sandėlio inventorizaciją paaiškėjo, jog sandėlyje trūksta prekių už 11944,73 Lt. Neradus inventorizacijos metu minimų prekių buvo atstatytas jų pirkimo PVM, kuris sudaro 2508,39 Lt (nuo 11944,73 Lt sumos). Taigi atsakovas, nevykdydamas arba netinkamai vykdydamas savo, kaip įmonės vadovo, pareigas, neužtikrino įmonės sandėlyje esančių prekių priežiūros ir taip padarė bendrą 14453,12 Lt žalą.

6Atsakovas E. O. su ieškovo reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai ir neatsižvelgdamas į tikras (faktines) tarnybinio automobilio naudojimo aplinkybes skaičiuoja hipotetinę žalą pagal teorinius gamintojo nurodytus Citroen Berlingo kuro sunaudojimo rodiklius, neatsižvelgdamas į tai, jog faktiškai šie rodikliai yra kitokie. Be to, ieškovas nesąžiningai kaltina atsakovą piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, kadangi pats ieškovas leido atsakovui piltis kurą asmeniniam naudojimui. Ieškovo vienintelis akcininkas atsakovui yra aiškiai pareiškęs, jog atsakovas gali naudoti tarnybinį automobilį ir kurą savo reikmėms. Atsakovo santykiuose su ieškovo vieninteliu akcininku buvo laikoma, jog automobilis ir kuras gali būti naudojamas tiek tarnybinėms, tiek asmeninėms reikmėms, ir tai buvo laikoma atsakovo atlyginimo už darbą dalimi. Per ieškovo ieškinyje nurodytą laikotarpį (nuo 2010-10-28 iki 2012-11-16) tai sudaro papildomus 35 000 Lt, arba papildomus 8373,2 litrus kuro, kurio pagal susitarimą galėjo įsipilti atsakovas. Vadinasi, iš viso atsakovas per ieškovo nurodytą laikotarpį pagrįstai galėjo įsipilti mažiausiai 12149,22 litrų kuro ir tam pagrįstai išleisti ne mažiau nei 50783,72 Lt. Ieškovo skaičiavimai, parengti remiantis nerealia kuro sunaudojimo norma ir neatsižvelgiant į šalių tarpusavio susitarimus, yra nepagrįsti. Pažymėjo, jog ieškovas nepagrįstai nurodo, jog atsakovas užsipildavo tokį kuro kiekį, kuris akivaizdžiai viršija automobilio techninėje specifikacijoje nurodytą 60 litrų kuro bako talpą. Atkreiptinas dėmesys, jog daugumoje nurodytų atvejų atsakovas gamyklinę kuro bako talpą viršijo vos keletu litrų. Tokie kiekiai neviršija normalios bako talpos paklaidos. Kuro bako talpos paklaida gali siekti nuo 4 iki 7 litrų. Nurodė, kad draudimo pilti kurą savaitgaliais ar po darbo nėra, taigi, taupant laiką, atsakovas kartais kurą pildavosi vakare grįždamas iš kelionių darbo reikalais, kuriose neretai užtrukdavo ilgiau nei numatytos darbo valandos ar savaitgalį, kad kitą rytą ar pirmadienį iš pat ryto galėtų vykti darbo reikalais. Tai yra normalus ir protingas elgesys efektyviai planuojant laiką. Pažymėjo, jog ieškovas žinojo ir neprieštaravo atsakovo kelionėms į Prancūziją (2011 m. balandžio 15-20 d.) ir Milaną (2012 balandžio mėn.), kurios buvo traktuojamos kaip paskatinimas (bonusas) atsakovui. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai iš atsakovo reikalauja nuostolių už gyvenimą Palangoje 2011 m. liepos mėn. 20-27 d., 2011 rugpjūčio 28 – rugsėjo 9 dienomis. Pažymėtina, jog 2011 metų vasarą atsakovas nemažai darbo reikalais važiuodavo į Klaipėdą ir Žemaitiją, dėl to, kad kasdien nesivažinėti iš Vilniaus kelis kartus buvo nuspręsta išsinuomoti butą Palangoje ir ten išsimiegoti. Tam, kad sutaupyti įmonei lėšų, tai nebuvo forminama kaip komandiruotė. Atitinkamai Klaipėdoje ir Palangoje vykdavo susitikimai, kurių metu būdavo vaišinami potencialūs ir esami klientai. Nurodė, kad ieškovas visiškai nepagrįstai skaičiuoja, jog patyrė 3124,43 Lt žalos už laikotarpius, kada atsakovui neva „atostogų“ metu buvo mokamas atlyginimas. Atsakovas laikotarpiais, kuriuos ieškovas laiko atsakovo atostogomis, dirbo. Pažymėjo, jog ieškovas klaidingai nurodo, jog nežino, kokius svečius vaišino atsakovas, kadangi dalis sąskaitų, kurias pateikia ieškovas, yra skirtos apmokėti paties ieškovo vienintelio akcininko atstovo D. S. maitinimą, viešbutį, transportą jo vizitų Lietuvoje metu. Taip pat nurodė, kad išlaidos dovanų kuponams ir dovanų kortelėms yra įprastos įmonės išlaidos, reikalingos gerų santykių su klientais palaikymui. Kuponais ir dovanų kortelėmis buvo apdovanojami klientai už lojalumą, nupirktų prekių kiekį. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai teigia, jog 2012-11-16 atlikus sandėlio inventorizaciją paaiškėjo, jog sandėlyje trūksta prekių už 11944,73 Lt, dėl ko ieškovas neva patyrė 14453,12 Lt žalą, kurią sudaro dingusių prekių vertė ir atstatytas jų pirkimo PVM. Pažymėtina, jog ieškovas, rengdamas sandėlio inventorizacijos aktą, ne visas iki 2012-11-16 įvykusios inventorizacijos klientams išrašytas sąskaitas buvo įtraukęs į buhalterinę apskaitą, todėl dalis prekių inventorizacijos atlikimo dieną galėjo būti parduota, tačiau dar neįtraukta į buhalterinę apskaitą, dėl ko ir susidarė faktinis prekių sandėlyje trūkumas.

7Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-12-10 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog automobilis ir 1400 Lt kurui yra darbo užmokesčio priedas. Nustačius, jog tai yra darbo užmokesčio priedas, teismas sprendė, kad nėra reikalo aiškintis, kokiu tikslu buvo naudojamas kuras – darbo ar asmeninėms reikmėms, taip pat nėra būtina nustatyti, kokiu paros metu buvo pilamas dyzelinis kuras, taip pat nėra svarbu, kiek litrų į automobilio kuro baką buvo įpilama. Teismas nustatė, kad atsakovas vykdė įmonės veiklą, siekdamas didinti įmonės pelną, sudaryti naujas sutartis su klientais, reprezentuoti įmonę. Teismo vertinimu, vien tas dalykas, kad ieškovas nurodo, jog atsakovas padarė įmonei žalos pildamasis kurą, reprezentuodamas įmonę ir kt. atvejais, dar nesudaro pagrindo taikyti civilinės atsakomybės. Teismas nustatė, kad kelionės į Prancūziją ir Milaną laikotarpiu 2011 m. balandžio 15-20 d. ir 2012 m. balandžio mėn. buvo traktuojamos kaip paskatinimas (bonusas) atsakovui. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, jog atsakovui už pelningą įmonės darbą galėjo būti skiriama premija. Ieškovas neįrodė ar kitaip nepaneigė šio susitarimo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis tikėtinumo teorija bei galimai įmonėje susiklosčiusia praktika, teismas padarė išvadą, kad atsakovui už tinkamai atliekamas savo pareigas, galėjo būti skiriami paskatinimai (pinigine išraiška arba kelionėmis). Teismas taip pat sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų panaudojant pinigines lėšas, skirtas reprezentacinėms išlaidos. Teismas laikė, kad pats tokių išlaidų buvimas dar nesudaro pagrindo manyti, jog atsakovo veiksmai buvo neteisėti, kurie būtų pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Teismo vertinimu, išlaidų pobūdis patvirtina, jog jos buvo skirtos bendrovės, o ne asmeninėms atsakovo reikmėms. Be to, teismas nustatė, kad ieškovas, rengdamas 2012-11-16 sandėlio inventorizacijos aktą, ne visas iki 2012-11-16 įvykusios inventorizacijos klientams išrašytas sąskaitas buvo įtraukęs į buhalterinę apskaitą, todėl dalis prekių inventorizacijos atlikimo dieną de facto buvo parduota, tačiau dar neįtraukta į buhalterinę apskaitą, dėl ko ir susidarė faktinis prekių sandėlyje trūkumas, tačiau finansine prasme bendrovei nuostoliai neatsirado, kadangi pinigus už dingusias prekes bendrovė atgavo klientams apmokėjus išrašytas sąskaitas. Teismas laikė nustatytu, jog inventorizacijos metu atsakovas ieškovui nuostolių nepadarė, nes ieškovas, reikšdamas tokį reikalavimą vadovaujasi atsakovo atleidimo iš pareigų metu susidariusiais apskaitos netikslumais, kurie buvo paneigti išnagrinėjus bylą iš esmės. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio, kaltės).

8Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „HERZ BALTIJA“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, taip pat prašo priteisti iš atsakovo ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas neturėjo pagrindo nustatyti, kad kuro pirkimas asmeniniams atsakovo tikslams ieškovo sąskaita buvo atsakovo darbo užmokesčio dalis. Teismas tokį tariamą susitarimą nustatė remdamasis ne įrodymų, esančių byloje, visuma, o vien tik pradiniu pasiūlymu derybose dėl ieškovo darbo užmokesčio, kurį derybų eigoje pakeitė alternatyvūs pasiūlymai, tapę galutiniais ir pateikti byloje. Galutiniuose ieškovo pasiūlymuose, kuriais buvo užbaigtos derybos dėl atsakovo darbo užmokesčio, tarnybinio automobilio ir kuro naudojimas nebuvo numatytas. Teismas klaidingai nustatė atsakovo darbo užmokesčio struktūrą, nes rėmėsi vien atsakovo atstovės paaiškinimais. Pažymi, jog teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai, rodantys įvairius nesąžiningo kuro pylimo atvejus. Atsakovas kelių minučių ar vos valandos laikotarpiu, per kelis kartus įsipildavo tokį kuro kiekį, kuris akivaizdžiai netilptų į įmonės automobilio kuro baką (pvz. 116,94 litrų dyzelinio kuro per vieną dieną). Per trumpą laikotarpį tarp tokių kuro užpylimų atsakovas turėjo nuvažiuoti neįmanomas atstumus, kad užpiltą kurą išnaudotų. Tokia schema, kurios metu per kelis kartus trumpu laiko tarpu arba iš pradžių vakare, o paskui sekančią dieną ryte buvo pilamas dyzelinis kuras viršijant įmonės automobilio kuro bako talpą, atsakovo buvo taikoma nuolat bei sistemingai. Tokie atsakovo veiksmai pažeidžia vadovui taikomus elgesio standartus pagal CK 2.87 straipsnį nepriklausomai nuo to, ar atsakovui buvo suteiktas leidimas naudoti tarnybinį automobilį ir kurą asmeniniais tikslais, ar ne. Teismas, atsisakydamas vertinti ir tirti vadovo veiksmus, sistemingai ieškovo lėšomis perkant kurą, skirtą ne tarnybiniam automobiliui, pažeidė CK 2.87 straipsnį, kuris reikalauja iš vadovo sąžiningo elgesio ieškovo atžvilgiu visais atvejais ir nustato ex officio pareigą veikti išimtinai bendrovės interesais, taip pat ( - ) straipsnio teismui nustatytą pareigą įvertinti bylos aplinkybes visapusiškai, t. y. ištirti kiekvieną byloje pateiktą įrodymą bei jų visetą. Nurodo, kad atsakovas pažeidė CK 2.87 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis, nes, piktnaudžiaudamas savo, kaip vadovo, įgaliojimais, naudojo ieškovo lėšas asmeniniams rekreaciniams poreikiams ir tinkamai neformino savo kasmetinių atostogų arba paversdavo jas fiktyviomis komandiruotėmis. Tokiu būdu atsakovas praturtėjo tariamai nepanaudotų kasmetinių atostogų sąskaita. Pažymi, jog iš vadovo administracinių įgaliojimų kylanti galimybė lanksčiai tvarkyti savo darbo laiką negali pateisinti tokios nesąžiningos ir įstatymams prieštaraujančios vadovo praktikos, kaip fiktyvus darbo laiko žiniaraščių pildymas (nežymint atostogų naudojimo) ir iš to atsirandantis dvigubas faktinių atostogų apmokėjimas. Teismas, skundžiamame sprendime padaręs priešingą išvadą, pažeidė CK 2.87 straipsnio 1 dalį, reikalaujančią, kad vadovas juridinio asmens atžvilgiu elgtųsi sąžiningai ir protingai, taip pat DK 169 straipsnio 1 dalies taisyklę, kad už kiekvienus darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos tais pačiais darbo metais. Pažymi, jog teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą atlyginti atsakovo poilsinių kelionių išlaidas, kurias atsakovas apmokėjo iš ieškovo lėšų, neteisėtai ir nesąžiningai naudodamasis savo, kaip vadovo, padėtimi. Teismas pripažino šių kelionių ir patirtų išlaidų faktą, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių tokią nesąžiningą praktiką ir vadovo interesų konfliktą laikė darbo užmokesčio priedu. Teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo byloje įžvelgti, kad pagal kokius nors rašytinius įrodymus, formalius ar neformalius sprendimus ar susitarimus atsakovui priklausė poilsinės kelionės kaip darbo užmokesčio priedas. Vadovas pats savo įsakymu (t. y. be akcininko žinios) nusiuntė save į fiktyvią komandiruotę Prancūzijoje, kad galėtų ieškovo sąskaita padengti savo ir savo žmonos poilsio išlaidas. Jokio akcininko sprendimo, patvirtinimo ar pritarimo tokioms kelionėms šioje byloje nėra. Teismas, remdamasis „tikėtinumo teorija ir galimai susiklosčiusia praktika“, padarė nepagrįstą išvadą, jog vadovo ir juridinio asmens interesų konfliktas gali būti kvalifikuojamas kaip teisėtas darbo užmokesčio priedas. Pats atsakovas į bylą nepateikė jokių konkrečių duomenų, tvirtinančių, kad poilsinės kelionės galėjo būti traktuojamos kaip darbo užmokesčio priedas. Nurodo, atsakovas nesąžiningai savo asmenines išlaidas formino kaip ieškovo reprezentacines išlaidas. Tokiu būdu atsakovas tenkino asmeninius savo šeimos poreikius įmonės sąskaita. Ieškovas šių nuostolių dydį įvertino 23 842,97 Lt. Nepaisant lankstaus reprezentacinių išlaidų apibrėžimo pelno mokesčio tikslais, vadovas, priimdamas sprendimus dėl tokių išlaidų, turi laikytis CK 2.87 straipsnio reikalavimų. Šeimos poreikių tenkinimas įmonės sąskaita negali būti pateisinamas normalia verslo rizika. Skundžiamu sprendimu teismas atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo šioje dalyje, nukrypo nuo teismų praktikos, kad vadovo elgesys panaudojant bendrovės lėšas asmeninei naudai gauti reiškia juridinio asmens turto supainiojimą ir jo vadovo asmeniniu turtu ir „vertintinas kaip neatitinkantis pareigos veikti sąžiningai ir rūpestingai bendrovės atžvilgiu standartų“.

9Atsakovas E. O. atsiliepimu į ieškovo UAB „HERZ LIETUVA“ apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-10 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat prašo priteisti iš ieškovo atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog atsakovo veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų, nes atsakovas teisę naudoti kurą gavo kaip atlyginimo dalį, ir tai buvo suderinta su akcininko atstovu D. S.. Atsakovas veikė su juridinio asmens dalyvio žinia ir sutikimu. Atsakovas pateikė visus jam prieinamus ir jo turimus įrodymus bei paaiškinimus, jog teisė naudoti kurą savo reikmėms jam suteikta pagal susitarimą su akcininku kaip jo atlyginimo už darbą dalis. Pažymi, jog atsakovas pats 2007-11-14 Pareiškime-prašyme Nr. 3 siūlė ieškovui darbo užmokesčio dalį, kuri skaičiuojama kuro verte (1400 Lt), pridėti prie darbo užmokesčio ir mokėti atsakovui apie 5000 Lt. Šiuo prašymu atsakovas neprašė „didesnio fiksuoto darbo užmokesčio bei neriboto naudojimosi automobiliu, ir tokiu būdu atmetė ieškovo 2007-11-05 pasiūlymą“, atsakovas šiuo prašymu prašė ieškovo jo paties nurodytas darbo užmokesčio sąlygas (dalies atlyginimo mokėjimo kuru) konvertuoti į oficialų darbo užmokestį, mokamą pinigais, ir ateityje atsisakyti automobilio traktavimo kaip faktinio darbo užmokesčio priedo. Atsakovas realiai ieškovo prašė pakeisti darbo užmokesčio mokėjimo būdą. Ieškovas su siūlymu oficialiai pridėti kuro sąnaudų vertę prie atlyginimo nesutiko, todėl tarpusavio santykiuose liko galioti anksčiau buvęs šalių žodinis susitarimas, pagal kurį atsakovas galėjo piltis kuro už 1400 Lt/mėn. asmeninėms reikmėms. Vien tai, jog atsakovas neturi raštu įforminto susitarimo su akcininku dėl kuro už 1400 Lt/mėn naudojimo atsakovo reikmėms, savaime neįrodo, kad tokio susitarimo nebuvo. Pažymi, jog teismas, nustatinėdamas vadovo atsakomybės ribas už konkrečių veiksmų atlikimą, pagrįstai ir teisingai laikė, jog atsakovas veikė su juridinio ieškovo dalyvio (vienintelio akcininko HERZ ARMATUREN GES.M.B.H.) žinia ir sutikimu, ir tai traktavo kaip atsakovo veiksmų neteisėtumą (ir vadovo civilinę atsakomybę) šalinančią aplinkybę. Nurodo, jog kadangi ieškovas savo reikalavimą dėl kuro kildina iš žalos įmonei padarymo, t. y. CK 6.246 - 6.249 straipsnių. Pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, žala, kaip viena iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, turi būti nustatyta objektyviai ir tiksliai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus, ir jos dydis turi būti nustatytas kaip faktas. Tuo tarpu ieškovas, apskaičiuodamas žalą, neva patirtą dėl kuro naudojimo atsakovo reikmėms, skaičiavimams naudoja teorinius (hipotetinius), o ne faktinius dydžius: gamintojo nustatytą teorinę naujo automobilio kuro sunaudojimo normą (5,4 L/100 km), neva per didelį įsipiltą kuro kiekį daugina iš vidutinės kuro kainos (4,18 Lt/ltr, kuri, vadovaujantis ieškovo logika, nesikeitė visus tris metus), dėl ko prašoma priteisti žala yra hipotetinė, pagrįsta prielaidomis ir netiksli. Priteisiant nuostolius turi būti nustatyta ne kiek turėjo sunaudoti, o kiek realiai sunaudojo kuro tarnybinis automobilis, taip pat turi būti skaičiuojamos ne vidutinės, o bendrovės realiai išleistos sumos kurui. Bendrovė savo apskaitoje turi ir į bylą yra pateikusi visas sąskaitas-faktūras ir nefiskalinius kasos kvitus už kurą už laikotarpį nuo 2010-10-31 iki 2013-11-04, todėl ieškovas turėjo galimybę tiksliai nustatyti išlaidas, patirtas kurui (vadovaujantis realia buvusia, o ne hipotetine kuro kaina) ir reikalauti būtent konkrečių išlaidų atlyginimo, pagal konkrečias sąskaitas, kurios ieškovui kelia abejonių, o ne abstraktaus hipotetinio žalos paskaičiavimo vadovaujantis prielaidomis. Pažymi, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas ieškovo nurodomų „atsostogų“ metu realiai vykdė darbo funkcijas ir uždirbo įmonei pajamas, todėl pagrįstai gavo darbo užmokestį. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde ieškovas visų šių aplinkybių nekvestionuoja, o kelia tik vienintelės dienos – 2010-07-12 atostogų nepažymėjimo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose klausimą. Vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teismas pagrįstai vertino įrodymų visumą ir laikė, jog atsakovas ieškovo nurodytais laikotarpiais dirbo, dėl ko ieškovo teiginys, jog skundžiamu sprendimu teismas išreiškė požiūrį, jog yra priimtina, kad vadovas naudojasi savo statusu ir realių atostogų neįteisina, neturi jokio pagrindo ir yra atmestinas. Pažymi, jog atsakovas yra pateikęs paaiškinimus, jog ieškovas žinojo ir neprieštaravo atsakovo kelionėms į Prancūziją (2011 m. balandžio 15-20 d.) ir Milaną (2012 balandžio mėn.), kurios buvo traktuojamos kaip paskatinimas (bonusas) atsakovui. Ieškovas apie kelionių išlaidas žinojo ir niekada nekėlė dėl jų pretenzijų, todėl laikytina, jog atsakovas išlaidas patyrė esant juridinio asmens dalyvio pritarimui. Nurodo, kad apeliaciniame skunde ieškovas nepagrįstai teigia, jog atsakovas nesąžiningai savo asmenines ir šeimos išlaidas formino kaip ieškovo reprezentacines išlaidas ir ieškovas dėl to patyrė 23842,97 Lt nuostolių. Ieškovo nurodytos išlaidos buvo skirtos bendrovės reikmėms ir bendrovės pajamoms uždirbti. Ieškovas taip pat nepagrįstai ginčija smulkias išlaidas, skirtas ofiso reikmėms, išlaidas dovanų kuponams ir dovanų kortelėms, kuriomis buvo apdovanojami klientai už lojalumą ir nupirktų prekių kiekį metų gale ar metų pradžioje; tokia bendravimo su klientais praktika yra logiška, ekonomiškai pagrįsta ir atsakovo vadovavimo bendrovei laikotarpiu buvo taikoma nuolat. Atsakovas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, panaudojant pinigines lėšas, skirtas reprezentacinėms reikmėms, kadangi pats tokių išlaidų buvimo faktas nesudaro pagrindo manyti, kad su jomis susiję atsakovo veiksmai yra neteisėti. Pačių išlaidų buvimas nėra neteisėti veiksmai, kurie būtų pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Išlaidų pobūdis patvirtina, jog jos buvo skirtos bendrovės, o ne asmeninėms atsakovo reikmėms.

10Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

11Pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla grąžinama nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p..).

12Šioje byloje ieškovas UAB „HERZ BALTIJA“ pareiškė ieškinį atsakovui buvusiam bendrovės vadovui E. O. dėl žalos atlyginimo. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vadovo ir bendrovės santykiams yra būdingas tam tikras dualizmas: „vidiniuose“ santykiuose, t. y. organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, priimdamas, atleisdamas, skatindamas, bausdamas darbuotojus, vadovas vertintinas kaip darbo teisinių santykių subjektas, o „išoriniuose“, t. y. veikdamas bendrovės vardu santykiuose su kitais asmenimis, – kaip bendrovės, t. y. juridinio asmens, valdymo organas (LAT civilinės bylos Nr. 3K-7-444/2009).

13Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką, jeigu bendrovės vadovas žalą padarė, veikdamas „išoriniuose“ santykiuose, jam taikoma civilinė teisinė atsakomybė ir žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal Civilinio kodekso ir kitas civilinius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas (LAT civilinės bylos Nr. 3K-3-356/2013), o jeigu žala padaroma, veikiant „vidiniuose“ santykiuose, vadovui turi būti taikoma materialinė teisinė atsakomybė ir žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal Darbo kodekso ir kitas darbo teisnius santykius reglamentuojančias teisės normas (LAT 3K-3-117/2014(S)).

14Nagrinėjamu atveju ieškiniu prašoma atlyginti žalą, kurią bendrovė galėjo patirti dėl to, kad jos vadovas netinkamai atliko pareigas „vidiniuose“ santykiuose, t.y. bendrovės lėšas naudojo savo asmeniniams poreikiams, už atostogų laikotarpį skaičiavo ir mokėjo darbo užmokestį, neteisėtai atostogavo ir vyko į komandiruotes, neužtikrino įmonės sandėlyje esančių prekių priežiūros.

15Vadovaujantis aukščiau paminėta kasacinio teismo praktika, šioje byloje turi būti nagrinėjama ir sprendžiama dėl bendrovės vadovo materialinės atsakomybės bei taikomos šią atsakomybę reglamentuojančios darbo teisės normos. Tačiau bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes byloje sprendė ne bendrovės vadovo materialinės atsakomybės, bet išimtinai civilinės atsakomybės klausimą. Nors civilinės ir materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra panašios (CK 6.246 str. - 6.249 str., DK 246 str.), tačiau nėra tapačios. Materialioji atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Nurodytos atsakomybės tikslas – pasiekti, kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą (DK 245 straipsnis, 253–255 straipsniai). Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sūduvos vandenys“ v. A. D., bylos Nr. 3K-3-1444/2002; 2003 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ v. L. L., A. K., bylos Nr. 3K-3-280/2003; 2004 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-2/2004; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009; kt.). Aiškindamas neteisėtos veikos, kaip materialinės atsakomybės pagal DK sąlygos, sampratą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėta veika darbo teisiniuose santykiuose suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – vidaus, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009), tačiau kaltės forma yra aktuali sprendžiant dėl darbuotojui taikomos atsakomybės apimties. DK 254 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 255 straipsnyje. Pagal 255 straipsnio 1 dalies 1 punktą, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei ji padaryta tyčia. Materialinės atsakomybės dydžiui taip pat turi įtakos paties nukentėjusiojo kaltė, atsakovo turtinė padėtis ir aplinkybės lėmusios žalos atsiradimą (DK 247 str., 257 str. 5 d.).

16Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, nes atsakovo teisinės atsakomybės klausimui išspręsti taikė Civilinio kodekso normas ir netaikė Darbo kodekso normų. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatskleidė bylos esmės, nes byloje neišnagrinėjo ir neišsprendė atsakovo materialinės atsakomybės klausimo. Todėl teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p., 330 str.).

17Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

18Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir civilinę bylą perduodi pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

Proceso dalyviai
Ryšiai