Byla 3K-3-117/2014
Dėl nuostolių atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. U. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Senamiesčio ūkis“ ieškinį atsakovui K. U. dėl nuostolių atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 689 163,80 Lt nuostolių, padarytų dėl atsakovo (buvusio bendrovės direktoriaus) fiduciarinių pareigų nevykdymo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto valdybai 2001 m. kovo 1 d. priėmus sprendimą paskirti atsakovą bendrovės direktoriumi, jam buvo nustatytas 3,0 koeficientas tarnybiniam atlyginimui pagal bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį. 2001 m. gegužės 7 d. atsakovas pateikė prašymą Vilniaus miesto Paslaugų ir miesto ūkio komiteto pirmininkui S. Š. padidinti darbo užmokesčio koeficientą, pastarasis parašė suderinimo žymą ir šiuo pagrindu atsakovui buvo taikomas 4,6 koeficientas, jo darbo užmokestis padidėjo nuo 3575,22 Lt iki 5485 Lt, padidintas atlyginimas buvo perskaičiuotas nuo 2001 m. kovo 1 d. Ieškovo teigimu, 2001 m. ieškovo direktoriaus atlyginimą galėjo nustatyti tik Vilniaus miesto valdyba arba meras (jų paskirti įgaliotiniai), todėl S. Š. žyma ant prašymo nėra bendrovės akcininko sprendimas padidinti atlyginimą direktoriui, atsakovas žinojo, kad pagal teisės aktus jo atlyginimas negali būti laikomas padidintu, be to, jis buvo nepagrįstai didelis atsižvelgiant į tuo metu galiojusį Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 2069V „Dėl savivaldybės įmonių ir akcinių bendrovių (uždarųjų akcinių bendrovių) vadovų darbo užmokesčio mokėjimo ir pelno naudojimo tvarkos“. Neužkirsdamas kelio neteisėtai padidinto atlyginimo mokėjimui, atsakovas elgėsi neteisėtai, dėl to bendrovė patyrė 276 692,08 Lt nuostolių. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2010 m. sausio 15 d. atsakovas priėmė įsakymą, kuriuo sau pasididino atlyginimą nuo 5482 Lt iki 10 879 Lt. Ieškovo teigimu, 2010 m. bendrovės direktoriaus atlyginimą galėjo nustatyti tik Vilniaus miesto savivaldybė per akcininko teises ir pareigas įgyvendinančią instituciją – Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, atsakovas pažeidė teisės aktuose nustatytas pareigas, todėl turi atlyginti bendrovės patirtus 71 957,26 Lt nuostolius. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas 2010 m. sausio 15 d. įsakymu nuo 2010 m. sausio 4 d. padidino darbo užmokesčio koeficientus bendrovės direktoriaus pavaduotojui V. R. iki 4,4 ir vyriausiajai finansininkei N. K. iki 4,1, V. R. atlyginimas buvo padidintas nuo 4400 Lt iki 10 406 Lt, N. K. – nuo 4300 Lt iki 9696 Lt. Ieškovo teigimu, pagal tuo metu galiojusio Vilniaus miesto valdybos 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. 1678V „Dėl savivaldybės įmonių ir kontroliuojamų bendrovių administracijos vadovų darbo užmokesčio tvarkos nustatymo“ nuostatas bendrovės direktoriaus pavaduotojo ir vyriausiojo finansininko pareiginė alga galėjo būti 2000 – 4000 Lt, be to, įsakymo dėl atlyginimų didinimo priėmimo metu bendrovės finansinė būklė nebuvo pagerėjusi ir atsakovas tai žinojo. Anot ieškovo, dėl šių atsakovo veiksmų bendrovė patyrė 101 267,69 Lt nuostolių. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2010 m. balandžio 26 d. atsakovas ir vyr. finansininkė sudarė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, pagal kurį vyriausiajai finansininkei buvo išmokėta keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka – 40 595,54 Lt. Ieškovo nuomone, ši išmoka vyriausiajai finansininkei nustatyta be pagrindo, yra neprotingai didelė, nes bendrovės finansinė padėtis buvo bloga. Dėl šių veiksmų bendrovė patyrė 53 212,63 Lt nuostolių. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas buvo sudaręs savo gyvybės draudimo sutartį, tačiau nuo 2009 m. rugsėjo mėn. draudimo įmokas draudikui už atsakovą mokėjo bendrovė ir jos nebuvo išskaičiuojamos iš atsakovui priklausančio atlyginimo. Ieškovo teigimu, bendrovė neturėjo jokio pagrindo savo sąskaita mokėti įmokas už atsakovo gyvybės draudimą, todėl atsakovas elgėsi neteisėtai ir padarė bendrovei 16 978,41 Lt nuostolių. Be to, ieškovas nurodė, kad atsakovas atliko ir kitų neteisėtų veiksmų, dėl kurių bendrovė patyrė prašomus priteisti nuostolius.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 118 246,10 Lt nuostolių, 5134,80 Lt palūkanų, apskaičiuotų iki sprendimo priėmimo, ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo sprendimo priėmimo ir visiško jo įvykdymo; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo atlyginimo padidinimo 2001 metais, nustatė, kad atsakovas atlyginimo dydžio pakeitimą 2001 m. suderino su Vilniaus miesto Paslaugų ir miesto ūkio komiteto pirmininku, kad prašomas taikyti atlyginimo koeficientas atitiko Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 18 d. sprendime Nr. 1365V nustatytą bendrovės direktoriaus atlyginimo koeficientą. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 2069V nustatytas bendrovės vadovo atlyginimo koeficientas nebuvo sumažintas. Teismas taip pat nustatė, kad bendrovė kasmet teikė Vilniaus miesto savivaldybei veiklos ataskaitas, kad Vilniaus miesto valdybos 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 1678V pavesta departamentams, kurių reguliavimo sričiai priskirtos įmonės, nuolatos vykdyti išsamią visų savivaldybės kontroliuojamų įmonių administracijos vadovų darbo užmokesčio mokėjimo, lėšų naudojimo ir pelno naudojimo analizę ir kontrolę, o nustačius, kad kontroliuojamų įmonių administracijos vadovų darbo užmokestis neatitinka šio sprendimo reikalavimų, imtis reikiamų priemonių. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad bendrovės vienintelis akcininkas neabejotinai žinojo apie atsakovui mokamą atlyginimą ir jį akceptavo, todėl nėra pagrindo teigti, kad atlyginimas 2001 metais buvo padidintas savavališkai. Teismo nuomone, vertinant argumentą, kad atsakovas privalėjo žinoti, jog jo atlyginimas negali būti laikomas padidintu, atsižvelgtina į tai, jog savivaldybės kontroliuojamų bendrovių vadovų darbo užmokesčio reglamentavimas Vilniaus miesto savivaldybės sprendimais buvo gana painus. Vilniaus miesto savivaldybė, atsakydama į teismo paklausimą, 2011 m. balandžio 5 d. raštu nurodė, kad savivaldybė nebuvo nustačiusi atlyginimų administravimo paslaugas teikusių uždarųjų akcinių bendrovių direktoriams, o tik koeficientus; į paklausimą apie bendrovės direktoriaus atlyginimo skaičiavimą 2001–2010 m. atsiuntė Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 1365V su tekste pažymėtomis vėlesnių valdybos sprendimų redakcijomis, kuriame bendrovės direktoriaus atlyginimo koeficientas nurodytas 4,6; 2011 m. rugsėjo 6 d. raštu, atsakydama į pakartotinį teismo paklausimą, savivaldybė informavo, kad Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 1365V nėra panaikintas ir neprieštarauja vėliau priimtiems sprendimams, tarp jų – ir tiems, kuriais remiasi ieškovas. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, veikdamas kaip pakankamai apdairus ir rūpestingas asmuo, galėjo pagrįstai tikėtis, jog jam mokamas atlyginimas atitinka vienintelio bendrovės akcininko sprendimus ir jo valią ir kartu neprieštarauja teisės aktams, numatantiems bendrovės vadovo atlyginimo nustatymo tvarką. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovo reikalavimui, susijusiam su atsakovo atlyginimo padidinimu 2001 metais, taikytina ieškinio senatis, jos termino pradžia sietina su konkrečiu neteisėtu veiksmu – sprendimu padidinti atlyginimą. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo atlyginimo padidinimo 2010 m., nurodė, kad, vertinant atsakovo veiksmus priimant 2010 m. sausio 15 d. įsakymą, turi būti atsižvelgiama į tai, jog šiuo įsakymu atsakovui nustatytas atlyginimo skaičiavimo koeficientas keičiamas nebuvo. Teismas nurodė, kad pagal Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 1365V bendrovės direktoriaus tarnybinis atlyginimas apskaičiuojamas pagal praėjusio ketvirčio bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį, taikant koeficientą 4,6. Teismas padarė išvadą, kad teisės aktuose įtvirtintas kintamasis administracijos vadovų atlyginimo dydis, kuris turi būti perskaičiuojamas kas ketvirtį pagal praėjusio ketvirčio įmonės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį įmonėje. Teismo nuomone, ta aplinkybė, kad atsakovui mokamas atlyginimas faktiškai nebuvo perskaičiuojamas nuo jo priėmimo į darbą momento, nustatytos direktoriaus atlyginimo skaičiavimo tvarkos nepakeičia. Tokie atsakovo veiksmai negali būti vertinami savavališku atlyginimo pasididinimu. Teismas, spręsdamas dėl bendrovės direktoriaus pavaduotojo ir vyriausiosios finansininkės atlyginimų padidinimo, nustatė, kad iki atsakovo 2010 m. sausio 15 d. įsakymo priėmimo šiems asmenims buvo mokami fiksuoti darbo sutartyse nustatyti atlyginimai, todėl, priešingai nei paties atsakovo atlyginimas, nurodytų asmenų atlyginimai 2010 m. sausio 15 d. įsakymu buvo didinami, o ne perskaičiuojami. Teismo nuomone, nors atsakovas, priimdamas šį įsakymą, kompetencijos neviršijo, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad žala įmonei gali būti padaroma ir tais atvejais, kai priimami vadovo kompetencijai priskirti, tačiau akivaizdžiai nepagrįsti, neatitinkantys bendros civilinių teisinių santykių dalyvių pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai, bei akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Pernelyg didelių, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes, įmonės darbuotojų atlyginimų nustatymas pripažintinas įmonės vadovo aplaidžiu ir nerūpestingu elgesiu, darančiu įmonei žalą, nes tokiais įmonės vadovo veiksmais nepagrįstai mažinamos įmonės lėšos. Teismas padarė išvadą, kad atlyginimų padidinimas direktoriaus pavaduotojui ir vyriausiajai finansininkei buvo akivaizdžiai nenaudingas bendrovei ir pažeidė bendrąsias administracijos vadovo pareigas veikti rūpestingai ir sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais. Šiems asmenims mokėtas atlyginimas iki ginčijamo įsakymo priėmimo nepripažintinas ypač mažu nei atsižvelgiant į vidutinį darbo užmokestį nurodytu laikotarpiu, nei į kitų bendrovės darbuotojų atlyginimus. Bendrovės turtinės padėties pagerėjimas, teismo nuomone, nėra pakankamas pagrindas, pateisinantis pirmiau nurodytų darbuotojų atlyginimų padidinimą daugiau kaip du kartus. Be to, darbo krūvio padidėjimas, susijęs su darbuotojų skaičiaus mažinimu, nepateisina atlyginimų padidinimo asmenims, kurių darbo krūvis pagal jiems priskiriamas pareigas dėl šio mažinimo negalėjo stipriai išaugti. Remdamasis tuo, teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 101 267,69 Lt nuostolių. Teismas, spręsdamas dėl išeitinės išmokos vyriausiajai finansininkei, pažymėjo, kad, nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimu, įstatymas nenumato konkrečių kompensacijų darbuotojui dydžių – dėl jų, kaip ir dėl kitų darbo sutarties nutraukimo sąlygų, tokiu atveju susitaria darbo sutarties šalys (DK 125 straipsnio 2 dalis). Vyriausiajai finansininkei skirta išeitinė išmoka atitiko išmoką, kuri būtų šiai darbuotojai skirta atleidžiant ją iš darbo pagal DK 129 straipsnį, todėl, teismo manymu, ji nepripažintina neprotingai didele ir darančia žalą bendrovei. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo gyvybės draudimo įmokų, nurodė, kad bendrovės direktoriaus pareiginiuose nuostatuose įtvirtinta atsakovo teisė skatinti darbuotojus negali būti aiškinama kaip jo teisė skirti paskatinimus sau pačiam. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 3 dalį bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma, – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinis akcininkų susirinkimas). Nagrinėjamu atveju skirti atsakovui paskatinimus buvo įgaliota Vilniaus miesto savivaldybė, kaip vienintelė ieškovo akcininkė. Teismas sprendė, kad, vienvaldiškai priimdamas sprendimą savo gyvybės draudimo įmokas mokėti iš bendrovės lėšų, kaip savo paskatinimą, atsakovas pažeidė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas pareigas ir padarė bendrovei žalą, todėl priteisė ieškovui iš atsakovo 16 978,41 Lt nuostolių.

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimą, ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 271 348,74 Lt nuostolių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 271 348,74 Lt sumą nuo bylos iškėlimo 2010 m. lapkričio 10 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kolegija nustatė, kad Vilniaus miesto valdyba 1997 m. rugpjūčio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 1365V „Dėl specialios paskirties uždarųjų akcinių bendrovių direktorių ir jų pavaduotojų tarnybinių atlyginimų nustatymo“, kuriame, buvo nurodyta, jog bendrovių direktorių atlyginimai nustatomi pagal praėjusio ketvirčio bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį bendrovėje, taikant nustatytą koeficientą (1 punktas); ieškovo (bendrovės) direktoriui buvo nustatytas 4,6 koeficientas (1.1 punktas). Vilniaus miesto valdyba 1999 m. lapkričio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 2069V „Dėl savivaldybės įmonių ir akcinių bendrovių (uždarųjų akcinių bendrovių) vadovų darbo užmokesčio mokėjimo ir pelno naudojimo tvarkos“, kuriame nustatė, kad vadovų, kurie į pareigas skiriami Vilniaus miesto valdybos, kaip steigėjo ar vienintelio akcininko, sprendimu, tarnybiniai atlyginimai negali būti didesni nei praėjusio ketvirčio įmonės darbuotojų penki vidutiniai mėnesiniai darbo užmokesčiai; jeigu įmonė ar bendrovė dirba nuostolingai, vadovo tarnybinis atlyginimas negali būti didesnis kaip 3000 Lt (1.1 punktas). Šio sprendimo 1.3 punkte buvo įtvirtinta, kad konkrečius vadovų tarnybinių atlyginimų dydžius nustato departamentai, kuriems priskirtos savivaldybės įmonės ir bendrovės, o tvirtina – visuotinis akcininkų susirinkimas arba steigėjas. Šį sprendimą pakeitė Vilniaus miesto valdybos 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas Nr. 1678V „Dėl savivaldybės įmonių ir kontroliuojamų bendrovių administracijos vadovų darbo užmokesčio tvarkos nustatymo“, kuriame buvo nustatyta, kad administracijos vadovų pareigines algas nustato ir tvirtina tie valdymo organai, kurie skiria ir tvirtina juos į šias pareigas (1.2 punktas). Šio sprendimo aiškinamojo rašto duomenimis ieškovas (bendrovė) buvo priskirtas trečios grupės įmonėms, kurių direktoriams galėjo būti mokamas iki 4000 Lt atlyginimas, jeigu įmonė dirba pelningai, ir iki 3000 Lt atlyginimas, jeigu įmonė dirba nuostolingai. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas bendrovės administracijos vadovu (direktoriumi) buvo paskirtas Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 394V, kuriuo jam nustatytas 3,0 koeficientas tarnybiniam atlyginimui pagal 2000 m. IV ketvirčio bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį, atsakovui pradėjus dirbti jo atlyginimas realiai siekė 3575,22 Lt. Kolegijos nuomone, įvertinus pirmiau nurodytą reglamentavimą ir faktines aplinkybes, yra akivaizdu, kad atsakovo atlyginimas 2001 m. buvo padidintas ir tokio dydžio toliau mokamas neteisėtai. Tiek pagal ABĮ nuostatas, tiek pagal bendrovės įstatus ir administracijos vadovo pareiginius nuostatus, Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 2069V, atsakovo atlyginimą galėjo (nustatyti) patvirtinti tik Vilniaus miesto valdyba arba meras, todėl Vilniaus miesto Paslaugų ir miesto ūkio komiteto pirmininko suderinimas nebuvo pakankamas tokiam klausimui išspręsti. Atsakovas, kaip bendrovės vadovas, kuriam taikomi didesni rūpestingumo ir atidumo standartai nei paprastam darbuotojui, privalėjo žinoti ir suprasti atlyginimo pakeitimo tvarką. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokių kaip ieškovas bendrovių vadovų atlyginimo reguliavimas Vilniaus miesto savivaldybės mastu buvo painus ir todėl atsakovui galėjo kilti pagrįstų lūkesčių dėl mokamo atlyginimo teisėtumo, nurodė, kad Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 394V buvo nustatytas būtent atsakovui mokamo atlyginimo dydis. Šis aktas yra ne tik individualesnis, palyginus jį su atsakovo nurodomu Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 1365V, bet ir yra vėlesnis, todėl, net darant prielaidą dėl šių aktų kolizijos, turi būti taikomas Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimas Nr. 394V. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bendrovės vienintelis akcininkas – Vilniaus miesto savivaldybė – neabejotinai žinojo apie atsakovui mokamą atlyginimą ir jį akceptavo, trūksta pagrįstumo, nes bendrovės veiklos ataskaitose, kurios buvo teikiamos Vilniaus miesto savivaldybei ir kuriomis rėmėsi teismas, duomenų apie atsakovui mokamą atlyginimą nėra. Kita vertus, kolegijos įsitikinimu, tai, kad juridinio asmens dalyvis netinkamai kontroliuoja juridinio asmens valdymo organo veiksmus ir priimamus sprendimus, neturėtų savaime užkirti kelio pačiam juridiniam asmeniui ginti savo pažeistas teises. Atsižvelgdama į šias aplinkybes kolegija padarė išvadą, kad dėl neteisėto atlyginimo atsakovui mokėjimo kaltas atsakovas, tai sudaro pagrindą kilti jo civilinei atsakomybei (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ieškinio senaties termino eigos pradžią reikalavimui atlyginti žalą dėl neteisėtai padidinto atlyginimo, ši turi būti nustatoma pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, nagrinėjamu atveju tokio atlyginimo mokėjimas buvo ne vienkartinis, o tęstinis veiksmas. Nurodžiusi, kad reikalavimui atlyginti žalą pareikšti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), neteisėtai 2001 m. padidintas atsakovo atlyginimas buvo skaičiuojamas iki 2010 m., o ieškovas į teismą kreipėsi 2010 m. lapkričio mėnesį, kolegija, įvertinusi ieškinio senatį, konstatavo, kad iš atsakovo ieškovui priteistina 58 271,25 Lt nuostolių už 2001 m. atsakovui neteisėtai padidintą ir mokėtą atlyginimą. Pasisakydama dėl atsakovo 2010 m. sausio 15 d. įsakymo, kuriuo atsakovas nustatė, kad jam taikomas atlyginimo skaičiavimo koeficientas yra 4,6, kolegija nurodė, jog toks koeficientas negalėjo būti taikomas, nes galiojo Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 394V nustatytas koeficientas 3,0, o bendrovės direktoriaus atlyginimo riba – 4000 Lt, tuo atveju, jei bendrovė dirba pelningai. Kolegija pažymėjo, kad atsakovui priimant šį įsakymą jo atlyginimas jau buvo didesnis nei numatytas sprendime Nr. 1678V ir siekė 5482 Lt, o bendrovės finansinė padėtis nebuvo tokia gera, kad leistų atsakovui dvigubai pasididinti ir taip nemažą darbo užmokestį. Konstatavusi, kad atsakovo atlyginimo padidinimas 2010 m. buvo neteisėtas ir dėl to bendrovė patyrė 71 957,06 Lt nuostolių, kolegija sprendė, jog šie priteistini iš atsakovo.

9Pasisakydama dėl vyriausiajai finansininkei išmokėtos 40 595,54 Lt išeitinės išmokos, kolegija nurodė, kad šalys galėjo susitarti dėl išeitinės išmokos ir jos dydžio, tačiau, pripažinus, jog vyriausiajai finansininkei atlyginimas buvo padidintas nepagrįstai, nebuvo jokio pagrindo išeitinę išmoką skaičiuoti būtent pagal šį atlyginimą, nes tai yra nesąžininga bendrovės atžvilgiu. Nustatant išeitinę išmoką pagal nepadidintą atlyginimą, ji siektų 17 721,21 Lt, o išmokėjus didesnę išeitinę išmoką bendrovė dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė 22 874,33 Lt nuostolių, kurie priteistini iš atsakovo. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas, piktnaudžiaudamas suteiktomis teisėmis, neteisėtai padidino atlyginimus direktoriaus pavaduotojui ir vyriausiajai finansininkei, taip pat dėl bendrovės privatizavimo sutarties reikšmės atsakovo atsakomybei.

10III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

11Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 2 d. nutartį, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalį, kuria iš jo priteista 118 246,10 Lt nuostolių ir 5134,80 Lt procesinių palūkanų, likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12Dėl teisinio reglamentavimo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai sprendė teisės normų, reglamentuojančių Vilniaus miesto savivaldybės kontroliuojamų uždarųjų akcinių bendrovių direktorių, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų finansininkų tarnybinių atlyginimų nustatymą, galiojimo laiko atžvilgiu klausimą. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikęs su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovių vadovų atlyginimo reguliavimas Vilniaus miesto savivaldybėje buvo painus, šios savo išvados tinkamai nemotyvavo. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 1365V ir 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. 2069V reglamentavo tapačius santykius, todėl turi būti taikomas vėlesnis aktas. Anot kasatoriaus, byloje taikomų teisės aktų leidėja – Vilniaus miesto savivaldybė – pirmosios instancijos teisme nurodė, kad: Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 1365V nėra panaikintas, tačiau Vyriausybės 1997 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. 680, kurio pagrindu buvo priimtas Valdybos sprendimas Nr. 1365 V, nuo 2003 m. sausio 1 d. yra netekęs galios; Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 1365V neprieštarauja vėliau Valdybos priimtiems sprendimams - 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimui Nr. 2069 V ir 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimui Nr. 1678V, nes šie buvo priimti įgyvendinant Vyriausybės 1997 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 680 nuostatas, atsižvelgiant į vėlesnes šio nutarimo redakcijas.

13Kasatoriaus teigimu, Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu nustatyti tarnybinių atlyginimų koeficientai nebuvo panaikinti. Kokio dydžio atlyginimai turėjo būti mokami savivaldybės kontroliuojamų įmonių vadovams nagrinėjamu laikotarpiu, sprendė Vilniaus miesto valdyba (panaikinta Vilniaus miesto tarybos 2003 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 813), kurios veiklos nuostatų 69 punkte nurodyta, kad Valdybai svarstyti bei spręsti teikiami klausimai, kurie priskirti jos kompetencijai, taip pat klausimai, kurių negali išspręsti meras, gavęs klausimus bei pasiūlymus iš administracijos dalinių ar seniūnų. Klausimus teikia meras, Tarybos komitetai, komisijos, frakcijos, Valdybos nariai, administratorius, administracijos dalinių vadovai ir seniūnai. Taigi, nuostatuose nenustatyta savivaldybės kontroliuojamos bendrovės direktoriaus teisė kreiptis dėl darbo užmokesčio koeficiento pakeitimo tiesiogiai į Valdybą. Dėl to atsakovo kreipimasis su prašymu į Paslaugų ir miesto ūkio komiteto pirmininką, Valdybos narį yra teisėtas ir pagrįstas. Nuostatų 12 punkte išvardyti visi klausimai, priskirti Valdybos kompetencijai, tačiau teisė nustatyti atlyginimą savivaldybės kontroliuojamos bendrovės vadovui šiame punkte nenurodyta. Taigi, Vilniaus miesto savivaldybė nebuvo nustačiusi aiškaus teisinio mechanizmo, kaip turi būti sprendžiamas klausimas dėl savivaldybės kontroliuojamos įmonės vadovo darbo užmokesčio koeficiento pakeitimo, todėl atsakovas, veikdamas kaip pakankamai apdairus ir rūpestingas asmuo, galėjo pagrįstai tikėtis, kad jam mokamas atlyginimas atitinka vienintelio bendrovės akcininko, Vilniaus miesto savivaldybės, sprendimus ir jo valią ir kartu neprieštarauja teisės aktams, reglamentuojantiems bendrovės vadovo atlyginimo nustatymo tvarką.

14Dėl atsakovo kontrolės. Nagrinėjamoje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad vienintelis bendrovės akcininkas negalėjo nežinoti, kokio dydžio atlyginimas mokamas bendrovės direktoriui: Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 2069V 1.6 punkte nurodyta, kad tarnybinių atlyginimų priedai turi būti peržiūrimi kiekvieną ketvirtį, atsižvelgiant į įmonės ar bendrovės veiklos rezultatus, o informacija apie vadovų darbo užmokesčiui skirtas lėšas pateikiama Vilniaus miesto valdybai. Vilniaus miesto valdybos 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo 1678V 2.1 punkte nustatyta, kad savivaldybės departamentams pavesta nuolat vykdyti išsamią visų Vilniaus miesto savivaldybės kontroliuojamų įmonių administracijos vadovų darbo užmokesčio mokėjimo, lėšų naudojimo ir pelno naudojimo analizę ir kontrolę, o nustačius, kad kontroliuojamų įmonių administracijos vadovų darbo užmokestis ir pelno naudojimas neatitinka šio sprendimo reikalavimų, imtis reikiamų priemonių. Taigi, Vilniaus miesto savivaldybėje buvo vykdoma griežta savivaldybės kontroliuojamų įmonių vadovams mokamų atlyginimų kontrolė, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad juridinio asmens dalyvis (Vilniaus miesto savivaldybė) netinkamai kontroliavo juridinio asmens valdymo organo (bendrovės direktoriaus) veiksmus, nepagrįsta byloje esančių rašytinių įrodymų analize, prieštarauja byloje esančių rašytinių įrodymų turiniui. Abstraktus apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad Vilniaus miesto savivaldybė neturėjo duomenų apie atsakovo atlyginimą, neatitinka CPK keliamų reikalavimų teismo sprendimo pagrįstumui.

15Dėl DK nuostatų taikymo. Nagrinėjamu atveju atsakovo atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas pagal darbo teisės normas, nes pareikštas reikalavimas atlyginti „vidiniuose“ santykiuose padarytą žalą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neteisėta veika darbo teisiniuose santykiuose suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas. DK 254 straipsnyje nustatytos darbuotojų materialinės atsakomybės ribos: darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus DK 255 straipsnyje. Bylą nagrinėję teismai, priteisdami nuostolius iš atsakovo, turėjo taikyti konkrečią teisės normą ir ją nurodyti savo sprendimuose. Tuo atveju, jeigu teismai pripažintų, kad atsakovas veikė tyčia (DK 255 straipsnio 1 punktas), jam būtų taikomas visiškos materialiosios atsakomybės principas. Teismai atsakovo kaltės formos nenustatė, byloje neįrodyta, kad, teikdamas prašymą Paslaugų ir miesto ūkio komiteto primininkui dėl koeficiento pakeitimo, atsakovas tyčia norėjo pažeisti teisės normas. Šis prašymas nebuvo jam grąžintas, nebuvo neigiamo atsakymo, o prašyme nurodytas atlyginimas buvo mokamas beveik dešimt metų.

16Dėl bendrovės direktoriaus pavaduotojo ir vyriausiosios finansininkės darbo užmokesčio perskaičiavimo. Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 1365V nustatyti specialiosios paskirties uždarųjų akcinių bendrovių direktoriams ir vyriausiesiems finansininkams taikomi tarnybinių atlyginimų koeficientai: UAB „Senamiesčio ūkis“ direktoriui – 4,6, o vyriausiajam finansininkui – 4,1. 2010 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. P1-3 atsakovas pakartojo pirmiau nurodyto valdybos sprendimo nuostatas bei nustatė tarnybinio atlyginimo skaičiavimo koeficientą direktoriaus pavaduotojui. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tais atvejais, kai akcininko sprendimais nustatomas kintamas bendrovės vadovo atlyginimas, apibrėžiant atlyginimo koeficientą ir jo apskaičiavimo bazę, šio atlyginimo perskaičiavimai, atsižvelgiant į atitinkamus atlyginimo bazės pokyčius, nereiškia nustatyto atlyginimo didinimo arba mažinimo. Direktoriaus (bendrovės vadovo) pareiginių nuostatų 2.4 punkte nurodyta, kad jo pareiga – tvirtinti pareiginius atlyginimus, valandinius atlygius, premijavimo sąlygas, priedus ir priemokas prie darbo užmokesčio. Taigi, atsakovas pagal savo kompetenciją, nepažeisdamas teisės aktų bei vadovaudamasis galiojančiu Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 1365V, priėmė įsakymą dėl darbo užmokesčio perskaičiavimo direktoriaus pavaduotojui ir vyriausiajai finansininkei.

17Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovo elgesys gali būti laikomas nesąžiningu, nes priimdamas 2010 m. sausio 15 d. įsakymą atsakovas žinojo, kad bendrovė netrukus bus privatizuota ir jos finansinė padėtis nebuvo tokia gera, kad leistų atsakovui dvigubai pasididinti ir taip nemaža darbo užmokestį. Bendrovė į privatizuojamų objektų sąrašą įtraukta Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 228, todėl apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad apie bendrovės privatizavimą atsakovas sužinojo 2010 metų pradžioje, yra nepagrįstas. Be to, bendrovės finansinė padėtis gerėjo nuo 2008 metų, todėl apeliacinės instancijos teismo nuomonė dėl atsakovo nesąžiningumo neturi jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

18Dėl 2009 metų rugsėjo mėnesio nurodymo mokėti gyvybės draudimo įmokas iš UAB „Senamiesčio ūkis“ lėšų. UAB „Senamiesčio ūkis“ direktoriaus pareiginių nuostatų 2.3 punkte nustatyta direktoriaus teisė skatinti bendrovės darbuotojus. Nurodymą mokėti draudimo įmokas teismai turėjo vertinti kaip paskatinimą DK 233 straipsnio pagrindu. Įmonės vadovas atleidžiamas nuo atsakomybės, jei priėmė sprendimą remdamasis įmonės įstatais ir sprendimas nėra akivaizdžiai nuostolingas. Kasatorius sąžiningai dirbo savo darbą, kuris yra susijęs su nuolatine psichologine įtampa, atsirado su tuo susijusių sveikatos problemų, todėl buvo priimtas sprendimas mokėti gyvybės draudimo įmokas bendrovės lėšomis.

19Dėl bendrovės nesąžiningumo. LITEKO sistemoje yra informacija apie tai, kad UAB „Senamiesčio ūkis“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su reikalavimu priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės 2 211 353 Lt nuostolių, susidariusių dėl netinkamos UAB „Senamiesčio ūkis“ finansinės būklės privatizavimo metų. Nagrinėjamoje byloje ieškinio suma – 689 163,80 Lt. Taigi, ieškovas teismuose reikalauja 2 900 516,80 Lt nuostolių. Bendrovė privatizuota už 3 167 768 Lt. Bendrovei priklauso keli nekilnojamojo turto objektai sostinės senamiestyje, todėl ieškovas yra nesąžiningas, nes jis siekia užvaldyti milijonus kainuojanti turtą vos už 267 251,20 Lt (3 167 768 Lt - 2 900 516,80 Lt). Dėl šios priežasties nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad bendrovės privatizavimo sutartis neturi reikšmės nagrinėjamai bylai. Iš privatizavimo sutarties yra aišku, kad pirkėjui buvo žinoma, kokio dydžio atlyginimai buvo mokami UAB „Senamiesčio ūkis“, taip pat kad buvo mokamos gyvybės draudimo įmokos. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nevertino, o tai sudaro sąlygas nesąžiningiems verslininkams reikalauti atlyginti įvairius nuostolius iš buvusių akcininkų ir bendrovių vadovų.

20Dėl priteistų procesinių palūkanų. Antstolės raginimas įvykdyti sprendimą patvirtina, kad iš kasatoriaus išieškoma 35 086,88 Lt procesinių palūkanų nuo 2011 m. rugsėjo 24 d. (bylos iškėlimo teisme dienos). Manytina, kad tokio dydžio palūkanas priteisti iš atsakovo yra nesąžininga, nes Lietuvos apeliacinis teismas bylą nagrinėjo 18 mėnesių. Kasatoriaus kaltės dėl ilgo bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme nėra, todėl priteistos procesinės palūkanos turi būti panaikintos.

21Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

22Apeliacinės instancijos teismas išsamiai, pagrįstai ir teisingai išaiškino Vilniaus miesto valdybos sprendimų dėl kontroliuojamų bendrovių vadovų darbo užmokesčio galiojimo klausimus. Tiek ABĮ, tiek ieškovo įstatuose, tiek Administracijos vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatyta, kad vadovo atlyginimą tvirtina (vadinasi, nustato ir keičia) visuotinis akcininkų susirinkimas. Vienintelis UAB „Senamiesčio ūkis“ akcininkas nagrinėjamu laikotarpiu buvo Vilniaus miesto savivaldybė, kuriai atstovavo Vilniaus miesto valdyba arba meras, savo sprendimais ar potvarkiais paskirdami įgaliotinius ir suteikdami jiems teisę atitinkamai balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose. Dėl šios priežasties Paslaugų ir miesto ūkio komiteto pirmininko žyma „Suderinta“ negali būti laikoma teisėtu atlyginimo padidinimu.

23Nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad Vilniaus miesto savivaldybė žinojo apie padidintą atlyginimą. 2011 m. balandžio 5 d. rašte Nr. A104-1460-(3.3.10.2) ji teismui nurodė, kad informacijos apie atsakovui mokėto atlyginimo dydį neturinti. Tai, kad, kaip nurodo kasatorius, Vilniaus miesto savivaldybės institucijos turėjo pareigą vykdyti kontroliuojamų įmonių vadovų darbo užmokesčio mokėjimo analizę ir kontrolę, neįrodo, kad Vilniaus miesto savivaldybė šią pareigą vykdė bei kad informacija jai buvo žinoma.

24Vilniaus miesto valdybos 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. 1678V „Dėl savivaldybės įmonių ir kontroliuojamų bendrovių administracijos vadovų darbo užmokesčio tvarkos nustatymo“ aiškinamajame rašte UAB „Senamiesčio ūkis“ buvo priskirta trečios grupės įmonėms, kurių direktoriams galėjo būti mokamas iki 4000 Lt atlyginimas, jeigu įmonė dirba pelningai, ir iki 3000 Lt atlyginimas, jeigu įmonė dirba nuostolingai. Taigi, pirmiau nurodytas sprendimas buvo taikytas ir UAB „Senamiesčio ūkis“.

25Bylos duomenimis, prospektas dėl UAB „Senamiesčio ūkis“ akcijų paketo privatizavimo parengtas ir patvirtintas 2009 m. gruodžio 21 d., t. y. apie 20 dienų prieš 2010 m. sausio 15 d. įsakymą dėl atlyginimų padidinimo. Be to, sprendimas grindžiamas pagerėjusia finansine būkle, nors ji akivaizdžiai nebuvo nei pagerėjusi, nei gera. Taigi, atsižvelgiant į aplinkybių visumą, bendrovės privatizavimo procesą, finansinę padėtį bei nesąžiningą atsakovo elgesį, sprendimas padidinti atlyginimą buvo nepagrįstas.

26Ieškovas pažymi, kad ABĮ 37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba – visuotinis akcininkų susirinkimas). Dėl atsakovo skatinimo UAB „Senamiesčio ūkis“ akcininkai nebuvo priėmę jokio sprendimo.

27Teisėjų kolegija

konstatuoja:

28IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

29Dėl atsakovo, kaip UAB „Senamiesčio ūkis“ direktoriaus, darbo užmokesčio teisinio reglamentavimo ir nustatymo

30Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 394V atsakovas buvo paskirtas UAB „Senamiesčio ūkis“ direktoriumi ir jam buvo nustatytas 3,0 koeficiento tarnybinis atlyginimas pagal 2000 m. IV ketvirčio bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį; atsakovui pradėjus dirbti jo atlyginimas realiai siekė 3575,22 Lt; atsakovui 2001 m. gegužės 7 d. raštu kreipusis į Vilniaus miesto Paslaugų ir miesto ūkio komiteto pirmininką S. Š., nurodant, kad jam nustatytas darbo užmokesčio koeficientas neatitinka Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 1365V ir prašant leisti mokėti direktoriaus atlyginimą pagal nurodytą Vilniaus miesto valdybos sprendimą, S. Š. rašte padarė žymą „Suderinta“ ir po to iki 2010 m. atsakovui buvo mokamas padidintas 5482 Lt dydžio darbo užmokestis, darbo užmokesčio pažymoje nurodomas 4,6 atlyginimo koeficientas; atsakovas 2010 m. sausio 15 d. priėmė įsakymą Nr. P1-3, kuriuo, be kita ko, nustatė, kad jam taikomas atlyginimo skaičiavimo koeficientas yra 4,6, taikant šį koeficientą atlyginimas turi būti apskaičiuojamas pagal praėjusio ketvirčio bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį, po šio įsakymo priėmimo atsakovo atlyginimas realiai padidėjo nuo 5482 Lt iki 10 879 Lt. Taip pat byloje nustatyta, kad nagrinėjamam ginčui išspręsti aktualiu laikotarpiu ieškovo statusas buvo uždaroji akcinė bendrovė, jis specialios paskirties bendrovės statuso neteko 2000 m. gegužės 23 d., ieškovo vienintele akcininke iki pat bendrovės privatizavimo 2010 m. liepos 15 d. buvo Vilniaus miesto savivaldybė, šios, kaip vienintelės bendrovės akcininkės, teises bendrovėje įgyvendino Vilniaus miesto savivaldybės taryba.

31Pažymėtina, kad ABĮ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2000 m. balandžio 5 d. iki 2001 m. liepos 1 d.), 27 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad bendrovės valdyba, be kita ko, svarsto ir tvirtina administracijos vadovo atlyginimą, o 18 straipsnis 3, 4 dalyse – kad, bendrovėje nesudarant valdybos, jos funkcijos ir teisės perduodamos visuotiniam akcininkų susirinkimui. Byloje nustatyta, kad UAB „Senamiesčio ūkis“ valdymo organai buvo visuotinis akcininkų susirinkimas ir administracijos vadovas, o valdybos funkcijas ir teises įgyvendino visuotinis akcininkų susirinkimas. Vilniaus miesto tarybos 1995 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 466 buvo patvirtinta Atstovavimo savivaldybei akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarka, pagal kurios 2 punktą bendrovėse, kurių dalis ar visos akcijos nuosavybės teise priklauso savivaldybei, atstovauja Vilniaus miesto valdyba arba meras, savo sprendimais ar potvarkiais paskirdami įgaliotinius ir suteikdami jiems teisę atitinkamai balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose. UAB „Senamiesčio ūkis“ direktoriaus (bendrovės vadovo) pareiginiuose nuostatuose, patvirtintuose 2001 m. kovo 1 d., nustatyta, kad direktoriaus pareiginį atlyginimą nustato Vilniaus miesto valdyba (1.2 punktas).

32Šiai bylai aktualiu metu, kai atsakovo, kaip UAB „Senamiesčio ūkis“ direktoriaus, darbo užmokestis buvo padidintas nuo 3575,22 Lt iki 5482 Lt, o tarnybinio atlyginimo nustatymo koeficientas padidintas nuo 3,0 iki 4,6 (t. y. atsakovui 2001 m. gegužės 7 d. pateikus prašymą Vilniaus miesto Paslaugų ir miesto ūkio komiteto pirmininkui) Vilniaus miesto savivaldybės kontroliuojamų įmonių vadovų darbo užmokestį reglamentavo Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 1365V „Dėl specialios paskirties uždarųjų akcinių bendrovių direktorių ir jų pavaduotojų tarnybinių atlyginimų nustatymo“ ir 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. 2069V „Dėl savivaldybės įmonių ir akcinių bendrovių (uždarųjų akcinių bendrovių) vadovų darbo užmokesčio mokėjimo ir pelno naudojimo tvarkos“. Pirmasis iš jų reglamentavo specialios paskirties uždarųjų akcinių bendrovių direktorių tarnybinius atlyginimus. Jame, be kita ko, tiesiogiai įtvirtinta, kad SP UAB „Senamiesčio ūkis“ direktoriaus tarnybinis atlyginimas nustatomas pagal praėjusio ketvirčio bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį bendrovėje, taikant koeficientą 4,6. Byloje nustatyta, kad atsakovo skyrimo UAB „Senamiesčio ūkis“ direktoriumi metu ir vėliau ši bendrovė jau nebeturėjo specialios paskirties bendrovės statuso (jo neteko 2000 m. gegužės 23 d.), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovą skiriant ieškovo direktoriumi ir atsakovui 2001 m. gegužės 7 d. kreipiantis į Vilniaus miesto Paslaugų ir miesto ūkio komiteto pirmininką dėl atlyginimo padidinimo Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 1365V atsakovui neturėjo būti taikomas. Tuo metu galiojusiame Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 25 d. sprendime Nr. 2069V, kuris reglamentavo savivaldybės įmonių ir akcinių bendrovių (uždarųjų akcinių bendrovių), t. y. ir tokių kaip UAB „Senamiesčio ūkis“ bendrovių, vadovų darbo užmokestį, buvo nustatyta, kad: vadovų (generalinio direktoriaus, direktoriaus, jų pavaduotojų, vyriausiųjų finansininkų), kurie į pareigas skiriami Vilniaus miesto valdybos, kaip steigėjo ar vienintelio akcininko, sprendimu, tarnybiniai atlyginimai negali būti didesni nei praėjusio ketvirčio įmonės darbuotojų 5 vidutiniai mėnesiniai darbo užmokesčiai <...>; jeigu įmonė ar bendrovė dirba nuostolingai, vadovo tarnybinis atlyginimas negali būti didesnis kaip 3 tūkst. Lt (1.1 punktas); tam tikrais atvejais steigėjo sprendimu, suderintu su Vilniaus miesto tarybos <...> komitetais, vadovams gali būti nustatomas didesnis už nurodytąjį 1.1 punkte tarnybinis atlyginimas, kuris negali būti didesnis kaip 5 tūkst. Lt (1.2 punktas); konkrečius vadovų tarnybinių atlyginimų dydžius <...> nustato departamentai, kuriems priskirtos savivaldybės įmonės ir bendrovės, o tvirtina – visuotinis akcininkų susirinkimas arba steigėjas (1.3 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 394V kasatoriui, kaip UAB „Senamiesčio ūkis“ direktoriui, nustatytas 3,0 koeficiento tarnybinis atlyginimas pagal praėjusio ketvirčio bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį iš esmės atitiko Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 2069V nuostatas. Byloje kasatoriaus pateikti teisiniai ir faktiniai argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad jo, kaip UAB „Senamiesčio ūkis“ direktoriaus, darbo užmokesčio dydis turėjo būti nustatomas taikant Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 1365V. Konstatavus, kad Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 1365V turėjo specialų reguliavimo dalyką – reglamentavo ne bet kokių, o tik specialios paskirties uždarųjų akcinių bendrovių direktorių tarnybinius atlyginimus, ir atsižvelgus į Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 2069V reguliavimo dalyką bei į tai, kad šiai bylai išspręsti reikšmingu laikotarpiu UAB „Senamiesčio ūkis“jau nebeturėjo specialios paskirties bendrovės statuso, teisėjų kolegija sprendžia, kad šios bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nurodyti Vilniaus miesto valdybos sprendimai reglamentavo tapačius teisinius santykius. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 394V kasatoriui tarnybinio atlyginimo dydis buvo nustatytas individualiai, taip padarė pagrįstą išvadą, jog Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 1365V kasatoriui negalėjo būti taikomas, nes ieškovas buvo netekęs specialios paskirties bendrovės statuso.

33Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto valdyba 2001 m. rugpjūčio 2 d. priėmė sprendimą Nr. 1678V „Dėl savivaldybės įmonių ir kontroliuojamų bendrovių administracijos vadovų darbo užmokesčio tvarkos nustatymo“, kuriuo Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. 2069V pripažintas netekusiu galios ir, be kita ko, įtvirtinta, kad administracijos vadovų pareigines algas, atsižvelgiant į sprendimo priede nurodytas įmonės ar bendrovės darbų apimtis, grynąjį paskutinių ataskaitinių metų rezultatą, valdymo sudėtingumą, darbuotojų skaičių ir kitus rodiklius, nustato ir tvirtina tie valdymo organai, kurie skiria ir tvirtina juos į šias pareigas (1.2 punktas); šio valdybos sprendimo aiškinamojo rašto duomenimis, UAB „Senamiesčio ūkis“ buvo priskirta trečios grupės įmonėms, kurių direktoriams pagal sprendimą galėjo būti nustatytas iki 4000 Lt pareiginė alga, jeigu įmonė dirba pelningai, ir iki 3000 Lt pareiginė alga, jeigu įmonė dirba nuostolingai. Atsižvelgdama į tai, kad byloje nagrinėjami ginčo teisiniai santykiai dėl darbo užmokesčio kasatoriui 2001 metais padidinimo ir šio mokėjimo yra tęstinio pobūdžio (2001 metais padidintas darbo užmokestis kasatoriui buvo mokamas iki 2010 metų, ), bei į tai, kad byloje sprendžiamas ginčas ir dėl kasatoriaus darbo užmokesčio padidinimo nuo 2010 m. sausio 4 dienos, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje pagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto valdybos 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 1678V nustatytu reglamentavimu.

34Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 1365V, 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 2069V ir 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. 1678V galiojimo laiko atžvilgiu. Tai, kad Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 1365V nėra panaikintas, o jame yra tiesiogiai įtvirtinta, kad SP UAB „Senamiesčio ūkis“ direktoriaus tarnybinis atlyginimas nustatomas pagal praėjusio ketvirčio bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį bendrovėje, taikant koeficientą 4,6, atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes nereiškia, kad kasatorius, pradėdamas dirbti UAB „Senamiesčio ūkis“ direktoriumi ir vėliau juo dirbdamas įgijo teisę gauti nurodytu valdybos sprendimu nustatyto dydžio tarnybinį atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai parinko ir taikė ginčo santykiams aktualius teisės aktus ir savo išvadas motyvavo, todėl nepagrįstais laikytini kasatoriaus argumentai, kuriais teigiama, kad yra netinkamai motyvuota apeliacinės instancijos teismo išvada, jog bendrovių vadovų atlyginimo reguliavimas Vilniaus miesto savivaldybėje nebuvo painus ir nesudarė pagrindo atsakovo lūkesčiams dėl mokamo atlyginimo teisėtumo.

35Teisėjų kolegija nepagrįstais taip pat laiko kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad Vilniaus miesto savivaldybė nebuvo nustačiusi aiškaus teisinio mechanizmo, kaip turi būti sprendžiamas klausimas dėl savivaldybės kontroliuojamos įmonės vadovo darbo užmokesčio koeficiento pakeitimo, todėl atsakovas, veikdamas kaip pakankamai apdairus ir rūpestingas asmuo, galėjo pagrįstai tikėtis, kad jam mokamas atlyginimas atitinka vienintelės bendrovės akcininkės, Vilniaus miesto savivaldybės, sprendimus ir jo valią ir kartu neprieštarauja teisės aktams, reglamentuojantiems bendrovės vadovo atlyginimo nustatymo tvarką. Kaip jau buvo minėta, Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 2069V (galiojusiu darbo užmokesčio kasatoriui pirmojo padidinimo metu) buvo nustatyta, kad konkrečius vadovų tarnybinių atlyginimų dydžius nustato departamentai, kuriems priskirtos savivaldybės įmonės ir bendrovės, o tvirtina – visuotinis akcininkų susirinkimas arba steigėjas. Vilniaus miesto valdybos 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 1678V (galiojusiu darbo užmokesčio kasatoriui antrojo padidinimo metu) buvo nustatyta, kad administracijos vadovų (generalinio direktoriaus, direktoriaus, jų pavaduotojų, vyr. finansininkų) pareigines algas, atsižvelgiant į sprendimo priede nurodytas įmonės ar bendrovės darbų apimtis, grynąjį paskutinių ataskaitinių metų rezultatą, valdymo sudėtingumą, darbuotojų skaičių ir kitus rodiklius, nustato ir tvirtina tie valdymo organai, kurie skiria ir tvirtina juos į šias pareigas (1.2 punktas). Kasatorių į pareigas paskyrė ir jam tarnybinio atlyginimo koeficientą 3,0 nustatė Vilniaus miesto valdyba 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 394V. Taigi, kasatoriui turėjo būti žinoma, kad pirmuoju darbo užmokesčio padidinimo atveju Vilniaus miesto Paslaugų ir miesto ūkio komiteto pirmininko žyma „Suderinta“ nėra pakankama laikyti jo prašymą padidinti atlyginimo koeficientą patenkintu ir pradėti mokėti 5482 Lt atlyginimą, kuris, be kita ko, viršijo Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimu 2069V nustatytą tarnybinio atlyginimo maksimalų dydį, o antruoju darbo užmokesčio padidinimo atveju turėjo būti žinoma, kad jis pats (kasatorius) nėra tinkamas subjektas, galintis nustatyti sau mokamą atlyginimą, kuris viršija 2001 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. 394V priede nustatytus maksimalius dydžius, be to, kaip nustatyta byloje, bendrovės finansinė padėtis nebuvo tokia gera, kad leistų kasatoriui dvigubai pasididinti ir taip nemažą darbo užmokestį. Kasatoriaus argumentai, kad direktoriaus kreipimosi į Valdybą tvarka nebuvo nustatyta, neteikia pagrindo padaryti kitokias nei nurodytos išvadas, nes vien tai, jog tam tikro procedūrinio klausimo (direktoriaus kreipimosi į Valdybą dėl atlyginimo koeficiento pakeitimo) reglamentavimas nebuvo tiesiogiai įtvirtintas atsakovo nurodomame dokumente (Valdybos nuostatuose), nesudaro pagrindo išvadai, kad sprendimą dėl atsakovo galėjo priimti kitas, nei ginčui aktualiu laikotarpiu ABĮ, Valdybos nuostatuose ir Valdybos sprendime Nr. 2069V nustatytas subjektas.

36Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktinius bylos duomenis bei vadovaudamasi įrodymų civiliniame procese vertinimo taisyklėmis, pripažįsta pagrįstomis apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad ieškovo veiklos ataskaitose, kurios buvo teikiamos Vilniaus miesto savivaldybei, nėra duomenų apie kasatoriui mokėtą darbo užmokestį, taip pat kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog bendrovės vienintelė akcininkė – Vilniaus miesto savivaldybė – neabejotinai žinojo apie kasatoriui mokamą atlyginimą ir jį akceptavo, stokoja pagrįstumo. Kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad nurodytos apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos pažeidžiant CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą bei reikalavimus teismo sprendimui. Pripažintina pagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tai, jog juridinio asmens dalyvis netinkamai kontroliuoja juridinio asmens valdymo organo veiksmus ir priimamus sprendimus, neturėtų savaime užkirsti kelio pačiam juridiniam asmeniui ginti savo pažeistas teises.

37Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus bei kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog kasatoriaus darbo užmokestis 2001 m. buvo padidintas ir tokio dydžio toliau mokamas neteisėtai, kasatoriaus 2010 m. sausio 15 d. įsakymu jo darbo užmokestis buvo padidintas neteisėtai, taip pat kad dėl neteisėto atlyginimo kasatoriui mokėjimo yra paties kasatoriaus kaltės.

38Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendime Nr. 394V nustatytos tarnybinių atlyginimo nustatymo taisyklės bei maksimalūs dydžiai taikytini ne tik bendrovės direktoriui, bet ir jo pavaduotojams bei vyriausiesiems finansininkams (1 punktas), bei į tai, kad 2010 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. P1-3 kasatorius padidino ne tik savo, bet ir direktoriaus pavaduotojo bei vyriausiosios finansininkės tarnybinius atlyginimus, kurie neatitiko pirmiau nurodyto teisės akto nuostatų, taip pat remiantis šioje nutartyje nurodytais argumentais dėl Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 1365V taikymo, konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog direktoriaus pavaduotojo ir vyriausiosios finansininkės atlyginimai buvo padidinti neteisėtai. Kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti tokias teismų išvadas nepagrįstomis.

39Dėl gyvybės draudimo

40Kasaciniame skunde teigiama, kad atsakovo (bendrovės vadovo) nurodymas mokėti jo gyvybės draudimo įmokas iš bendrovės lėšų, laikytinas jo, kaip bendrovės darbuotojo, skatinimu. Darbuotojų skatinimas tiek pagal UAB „Senamiesčio ūkis“ direktoriaus pareiginių nuostatų 2.3 punktą, tiek pagal UAB „Senamiesčio ūkis“ įstatų 55.6 punktą yra bendrovės vadovo (atsakovo) kompetencija, todėl, kasatoriaus teigimu, jis turėjo teisę priimti sprendimą dėl savęs paskatinimo.

41Teisėjų kolegija šiuos kasatoriaus argumentus laiko nepagrįstais. Kaip teisingai konstatavo bylą nagrinėję teismai, pagal ABĮ 37 straipsnio 3 dalį bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba – visuotinis akcininkų susirinkimas), todėl nagrinėjamu atveju skirti paskatinimus atsakovui galėjo Vilniaus miesto savivaldybė, kaip vienintelė UAB „Senamiesčio ūkis“ akcininkė.

42Dėl atsakomybę reglamentuojančių materialiosios teisės normų taikymo nagrinėjamoje byloje

43Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs atsakovo neteisėtus veiksmus, jam taikė civilinę atsakomybę ir, vadovaudamasis CK 2.87 straipsnio 7 dalimi, ieškovo naudai priteisė 271 348,74 Lt nuostolių. Kasatorius savo skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju jo atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas pagal darbo teisės normas, nes pareikštas reikalavimas atlyginti bendrovės „vidiniuose“ santykiuose padarytą žalą.

44Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vadovo ir bendrovės santykiams yra būdingas tam tikras dualizmas: „vidiniuose“ santykiuose, t. y. organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, priimdamas, atleisdamas, skatindamas, bausdamas darbuotojus, vadovas vertintinas kaip darbo teisinių santykių subjektas, o „išoriniuose“, t. y. veikdamas bendrovės vardu santykiuose su kitais asmenimis, – kaip bendrovės, t. y. juridinio asmens, valdymo organas (ir atstovas). <...> kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus, o ne materialinė atsakomybė pagal Darbo kodeksą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Optimalūs finansai“ v. G. P., bylos Nr. 3K-7-444/2009), tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos netinkamai organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, t. y. netinkamai atlikdamas savo kaip vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose, tai dėl jo atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimta civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009).

45Šioje byloje atsakovui – buvusiam bendrovės vadovui – pareikštas reikalavimas atlyginti žalą netinkamai atliekant vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėję teismai neturėjo teisinio pagrindo taikyti civilinę atsakomybę. Kartu pažymėtina, kad nors pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nurodė, jog atsakovui, kaip bendrovės vadovui, taikytina civilinė atsakomybė, tačiau iš esmės nustatinėjo, tyrė ir vertino su atsakovo veiksmais susijusias bylos aplinkybes, kurios yra reikšmingos ir materialiajai atsakomybei pagal DK XVII skyriaus nuostatas taikyti.

46Materialioji atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Nurodytos atsakomybės tikslas – pasiekti, kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą (DK 245 straipsnis, 253–255 straipsniai). Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis) ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sūduvos vandenys“ v. A. D., bylos Nr. 3K-3-1444/2002; 2003 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ v. L. L., A. K., bylos Nr. 3K-3-280/2003; 2004 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-2/2004; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009; kt.). Aiškindamas neteisėtos veikos, kaip materialinės atsakomybės pagal DK sąlygos, sampratą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėta veika darbo teisiniuose santykiuose suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – vidaus, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009), tačiau kaltės forma yra aktuali sprendžiant dėl darbuotojui taikomos atsakomybės apimties. DK 254 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 255 straipsnyje. Pagal 255 straipsnio 1 dalies 1 punktą, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei ji padaryta tyčia.

47Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai, žala bendrovei, taip pat nustatytas neteisėtų atsakovo veiksmų ir ieškovo patirtos žalos priežastinis ryšys. Šias apeliacinės instancijos teismo išvadas teisėjų kolegija pripažįsta teisėtomis ir pagrįstomis. Byloje nėra ginčo dėl to, kad žalos padarymo metu ieškovą ir atsakovą siejo darbo teisiniai santykiai, žalos atsiradimas susijęs su atsakovo darbo veikla. Tačiau bylą nagrinėję teismai nenustatinėjo ir nevertino atsakovo kaltės formos, kuri, kaip jau buvo minėta, yra reikšminga sprendžiant dėl jam taikomos materialinės atsakomybės pagal DK apimties. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad visiškam žalos atlyginimui taikyti, kai konstatuojama darbuotojo tyčia padarius žalą, svarbu įvertinti tik kaltės, kuria padaroma žala, formą ir nereikšminga tyčios rūšis – tiesioginė ar netiesioginė.

48Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Tinkamam materialiosios teisės normų taikymui yra reikalinga nustatyti ir įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo kaltės forma. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, tačiau pats faktinių aplinkybių nenustatinėja. Dėl to apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo tam, kad būtų nustatytos aplinkybės, susijusios su atsakovo kalte, bei būtų sprendžiama dėl jam taikomos atsakomybės apimties (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

49Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip teisiškai neteikšmingi ir neturintys įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

50Dėl bylinėjimosi išlaidų

51Kasaciniame teisme patirta 22,02 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

52Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

53Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

54Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 689 163,80 Lt nuostolių, padarytų... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino... 8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 9. Pasisakydama dėl vyriausiajai finansininkei išmokėtos 40 595,54 Lt... 10. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 11. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo... 12. Dėl teisinio reglamentavimo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos... 13. Kasatoriaus teigimu, Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d.... 14. Dėl atsakovo kontrolės. Nagrinėjamoje byloje esantys rašytiniai įrodymai... 15. Dėl DK nuostatų taikymo. Nagrinėjamu atveju atsakovo atsakomybės klausimas... 16. Dėl bendrovės direktoriaus pavaduotojo ir vyriausiosios finansininkės darbo... 17. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovo elgesys gali būti... 18. Dėl 2009 metų rugsėjo mėnesio nurodymo mokėti gyvybės draudimo įmokas... 19. Dėl bendrovės nesąžiningumo. LITEKO sistemoje yra informacija apie tai, kad... 20. Dėl priteistų procesinių palūkanų. Antstolės raginimas įvykdyti... 21. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo Lietuvos apeliacinio teismo... 22. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai, pagrįstai ir teisingai išaiškino... 23. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad Vilniaus miesto savivaldybė žinojo... 24. Vilniaus miesto valdybos 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. 1678V „Dėl... 25. Bylos duomenimis, prospektas dėl UAB „Senamiesčio ūkis“ akcijų paketo... 26. Ieškovas pažymi, kad ABĮ 37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog bendrovės... 27. Teisėjų kolegija... 28. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 29. Dėl atsakovo, kaip UAB „Senamiesčio ūkis“ direktoriaus, darbo... 30. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr.... 31. Pažymėtina, kad ABĮ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2000 m. balandžio 5... 32. Šiai bylai aktualiu metu, kai atsakovo, kaip UAB „Senamiesčio ūkis“... 33. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto valdyba 2001 m. rugpjūčio 2 d. priėmė... 34. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo... 35. Teisėjų kolegija nepagrįstais taip pat laiko kasacinio skundo argumentus,... 36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktinius bylos duomenis bei... 37. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstos apeliacinės instancijos teismo... 38. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendime... 39. Dėl gyvybės draudimo... 40. Kasaciniame skunde teigiama, kad atsakovo (bendrovės vadovo) nurodymas mokėti... 41. Teisėjų kolegija šiuos kasatoriaus argumentus laiko nepagrįstais. Kaip... 42. Dėl atsakomybę reglamentuojančių materialiosios teisės normų taikymo... 43. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs atsakovo neteisėtus veiksmus,... 44. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais.... 45. Šioje byloje atsakovui – buvusiam bendrovės vadovui – pareikštas... 46. Materialioji atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga... 47. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuoti... 48. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 49. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip teisiškai neteikšmingi ir... 50. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 51. Kasaciniame teisme patirta 22,02 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 52. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 53. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013... 54. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...