Byla 2A-1396/2014

Dėl žalos (nuostolių) atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ginrutas LT“ apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. 2-561-577/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ginrutas LT“ ieškinį atsakovui G. R. dėl žalos (nuostolių) atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

1. Ginčo esmė

4Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 300 116,35 Lt žalos atlyginimo. Tvirtino, kad atsakovas, būdamas vienintelis įmonės akcininkas ir eidamas direktoriaus pareigas, nevykdė įstatymuose ir įmonės įstatuose įtvirtintų įmonės direktoriaus pareigų. Nurodė, jog įmonė jau 2011 m. buvo nemoki. 2011 m. gruodžio 31 d. įmonės pelno nuostolių ataskaitoje buvo užfiksuotas 49 092 Lt nuostolis; tuo laikotarpiu įmonės turtas pagal balansą sudarė 362 038 Lt, o įsiskolinimai – 402 439 Lt, t.y. įsiskolinimai viršijo visą įmonės turtą. 2011 m. gruodžio 31 d. įmonės nuosavas kapitalas buvo neigiamas, tačiau įmonės vadovas nesiėmė jokių sprendimų dėl įmonės finansinės būklės atstatymo ar įsiskolinimų mažinimo. Be to, nuo 2011 m. gruodžio 31 d. dar buvo nupirkta prekių ir paslaugų už 300 116,35 Lt iš asmenų, kuriems už prekes ir paslaugas apmokėta nebuvo ir kurie dabar yra patvirtinti ieškovo bankroto byloje kreditoriais. Įmonei faktiškai esant nemokiai, toliau sudarinėjant sandorius ir neatsiskaitinėjant su kreditoriais, jiems buvo padaryta žala. Nurodė, kad ieškovo įstatinis kapitalas buvo 10 000 Lt, tačiau 2011 m. gruodžio 31 d. įmonės nuosavas kapitalas buvo neigiamas ir sudarė -40 401 Lt, tačiau atsakovas, ignoruodamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 38 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą atkurti įmonės bendrovės nuosavą kapitalą arba inicijuoti bendrovės likvidavimo procedūrą, elgėsi nesąžiningai įmonės kreditorių atžvilgiu. Nurodė, kad atsakovas ieškovo direktoriumi buvo nuo 2010 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. gruodžio 27 d. Tuo laikotarpiu jis taip pat buvo ir vienintelis įmonės akcininkas, todėl būtent jam ir turi kilti civilinė atsakomybė prieš įmonės kreditorius.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinio atsakovui dėl nuostolių atlyginimo netenkino, priteisė iš ieškovo atsakovui 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus bendrovės finansinius dokumentus, konstatavo, kad nagrinėjamu laikotarpiu bendrovės nuosavo kapitalo ir įstatinio kapitalo santykis atitiko ABĮ 38 straipsnio 3 dalį, o atsakovas, kaip bendrovės vadovas, esant bendrovės nuosavam kapitalui mažesniam kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, nesiėmė ABĮ numatytų veiksmų. Visgi teismas nesutiko, kad imperatyvių normų pažeidimas nagrinėjamu atveju per se sąlygojo žalos atsiradimą. Konstatavo, jog byloje neįrodyta, kad būtent atsakovo nurodytos įstatymo normos pažeidimas sąlygojo įmonės turto sumažėjimą, nes neaišku, ar atsakovui įvykdžius įstatyme nurodytas pareigas ir priėmus sprendimą dėl įstatinio kapitalo mažinimo ar atlikus kitus įstatyme nustatytus veiksmus, buvo galima išvengti turto mažėjimo. Taip pat neįrodyta, kad dėl kitokio nesąžiningo atsakovo neveikimo ar netinkamo veikimo įmonė prarado tam tikrą turtą ar kitaip įmonės turtas būtų sumažėjęs dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų, kurie galėjo nulemti žalą bendrovei ar bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, t.y. neįrodytas priežastinis ryšys tarp atsakovo veikos ir įmonės turto sumažėjimo (CPK 178 str., 185 str.). Be to, ieškovas nenustatė nei žalingų sandorių sudarymo, nei kitokių įmonės bei jos kreditorių atžvilgiu atsakovų nesąžiningų veiksmų, lėmusių nepagrįstą turto sumažinimą. Teismas sprendė, kad atsakovas siekė vystyti bendrovės veiklą ir bandė stabilizuoti padėtį. Nurodė, kad nors jau nuo 2010 metų, kai bendrovė pradėjo vykdyti įstatuose numatytą ūkinę veiklą, įmonės finansinė būklė buvo pakankamai sudėtinga ir įmonė balansavo ties nemokumo riba, jos nuosavas kapitalas mažėjo, tačiau iš įmonės finansinių dokumentų matyti ir tai, kad įmonė siekė vystyti savo veiklą: per įmonės veiklos laikotarpį 2010 metais ieškovo pardavimo pajamos siekė vos 52 820 Lt, o 2011 metais įmonės pardavimo pajamos buvo 1 836 408 Lt. Įmonė vykdė savo veiklą, kuri nors ir buvo nuostolinga, tačiau vyko prekyba, pagal galimybes buvo atsiskaitoma su kreditoriais, buvo mokamos privalomos įmokos į valstybės biudžetą. Pažymėjo, kad nei kreditoriai, nei darbuotojai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Iš bendrovės finansinių dokumentų nustatė, kad per 2012 metus, lyginant su 2011 metais, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo sumažinti nuo 402 439 Lt iki 338 907 Lt, o tai, teismo nuomone, neabejotinai patvirtina, kad įmonė pagal galimybes realiai vykdė įsipareigojimus kreditoriams. Teismas sprendė, kad atsakovas, vykdydamas ūkinę – komercinę veiklą, veikė nepažeisdami esminių bendrovės tikslų bei sąžiningumo, protingumo reikalavimų ir neviršydami normalios verslo rizikos.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

8Ieškovas BUAB „Ginrutas LT“ (toliau- apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti iš atsakovo 300 116,35 Lt apelianto naudai. Nurodo tokius argumentus:

91. Atsakovas pagal įstatymą privalėjo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau laiku to nepadarė. Todėl privalo atlyginti žalą, kurią patyrė kreditoriai dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas yra vienintelis įmonės akcininkas, kuris įmonės veiklos laikotarpiu (nuo įsteigimo 2010 m. spalio 4 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) buvo įmonės direktorius, t.y. asmuo, geriausiai žinantis įmonės padėtį ir finansinę būklę bei turintis pareigą vykdyti įstatymo numatytus reikalavimus. 2011 m. įmonė dirbo nuostolingai, o 2011 m. pabaigoje faktiškai buvo nemoki - įmonės turto vertė buvo 362 038 Lt, įsipareigojimai - 402 439 Lt, nuosavas kapitalas buvo neigiamas (-40 401 Lt). Todėl atsakovas privalėjo spręsti dėl įmonės likvidavimo arba nuosavo kapitalo atstatymo.

102. Atsakovas vykdė nuostolingą veiklą. 2012 m. įmonės turtas sumažėjo iki 214 Lt, tuo tarpu kai įsipareigojimai išliko 338 907 Lt. Įmonei nutraukus veiklą, atsakovas 2012 m. gruodžio 31 d. tiesiog pardavė akcijas ir buvo atleistas iš vadovo pareigų. Tuo atveju, jei įmonės veikla būtų buvusi nutraukta laiku, vykdant teisės aktų reikalavimus, atsakovas nebūtų turėjęs galimybės 2012 m. imti prekes iš tiekėjų, su kuriais neatsiskaitė ir kurių reikalavimai yra patvirtinti apelianto bankroto byloje.

113. Įmoninkas savo rizika gali priimti rizikingus sprendimus tik tokioje apimtyje, kad kilusios, sprendimams nepasiteisinus, pasekmės nepablogintų įmonės finansinės būklės labiau nei numatyta ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje. Aptariamu atveju, kai įmonės nuosavam kapitalui esant neigiamam įmonė ir toliau vykdė veiklą, naudodamasi kreditorių lėšomis, negali būti pateisinama atsakovo lūkesčiais ar noru plėsti įmonės veiklą.

12Atsiliepimu atsakovas G. R. prašo apeliacinį skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:

131. Apeliantas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų. Byloje neįrodyta, kad būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (nevykdant ABĮ 38 str. 3 d.) bendrovė prarado tam tikrą turtą, ar kitaip pablogėjo bendrovės turtinė padėtis ir toks pablogėjimas galėjo nulemti bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais (nemokumą). Taip pat nebuvo nustatyta atsakovo kaltė, t.y. nebuvo nustatyta, kad atsakovas kreditorių atžvilgiu buvo nesąžiningas, sąmoningai vengė prievolių įvykdymo.

142. Bendrovės sunkesnė finansinė padėtis susiklostė ne dėl atsakovo netinkamo bendrovės valdymo, tačiau dėl bendrovės darbuotojų nesąžiningų ir tikėtinai nusikalstamų veiksmų tuomet, kai 2012 m. sausio mėn. bendrovės parduotuvėse buvo nustatyti dideli prekių trūkumai (virš 100 000 Lt).

153. Nepaisant to, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių įmonė tam tikru laikotarpiu turėjo finansinių sunkumų, iki 2012 m. rugsėjo mėn. įmonė buvo faktiškai veikiantis juridinis asmuo, parduotuvėse buvo vykdoma prekyba, buvo atidaromos naujos parduotuvės, kreditoriams reguliariai buvo grąžinamos skolos, taip pat buvo mokamos privalomos įmokos į valstybės biudžetą (per 2012 m. sausio- rugsėjo mėn. įmokos į valstybės biudžetą sudarė 450 000 Lt), vyko derybos su kreditoriais, bendrovės sąskaitos per jos veiklos laikotarpį nebuvo areštuotos, jokių baudų nei atsakovas kaip įmonės direktorius, nei bendrovė nebuvo gavę. Todėl priešingai nei tvirtina apeliantas buvo visiškai neprotinga 2011 m. inicijuoti bendrovės likvidavimo procesą.

164. Nors bendrovės kapitalas buvo neigiamas (- 40 401 Lt), tačiau būtina atsižvelgti, kad šios lėšos buvo panaudotos bendrovės plėtrai, t.y. trijų papildomų parduotuvių atidarymui. Todėl apelianto nurodoma suma turėtų būti laikoma ne bendrovės nuostoliais, tačiau investicija į komercinės veiklos plėtrą ir didesnio pelno siekimą.

175. Skolų Valstybinei mokesčių inspekcijai ir „SODRAI“ bendrovė veiklos pradžioje neturėjo - bendrovės finansiniai sunkumai atsirado tik 2012 m. pradžioje. Iš apelianto apyvartos žiniaraščių už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. matyti, kad dar iki 2012 m. rugsėjo mėn. bendrovė finansiškai pajėgi beveik visa apimtimi atlikti privalomus mokėjimus į valstybės biudžetą. Atsakovas ėmėsi priemonių užkirsti kelią nuostolių susidarymui ir bendrovės pelningumo didinimui (įrengė kameras, įvedė papildomas inventorizacijas, detalius prekių nurašymo apskaitymus, sugriežtino dokumentų apskaitos tvarką).

18IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

20Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartimi iškelta bankroto byla UAB „Ginrutas LT“. Šioje nutartyje konstatuota, jog remiantis 2011 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis UAB „Ginrutas LT“ yra nemoki. UAB „Ginrutas LT“ direktoriaus pareigas nuo 2010 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. gruodžio 27 d. ėjo atsakovas G. R., kuris tuo laikotarpiu buvo ir vienintelis įmonės akcininkas. Nuo 2011 m. gruodžio 31 d. buvo nupirkta prekių ir paslaugų už 300 116,35 Lt iš asmenų, kuriems už prekes ir paslaugas apmokėta nebuvo ir kurie yra patvirtinti ieškovo bankroto byloje kreditoriais. Todėl apeliantas prašė priteisti iš atsakovo šią sumą kaip žalos atlyginimą.

21Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo netenkintas jo ieškinys. Apeliantas tvirtina, kad atsakovas nevykdė ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos, toliau vykdė nuostolingą veiklą, įmonės turtą 2012 m. sumažino iki 214 Lt, dėl ko kreditoriai patyrė žalą. Įmonei nutraukus veiklą, atsakovas 2012 m. gruodžio 31 d. pardavė įmonės akcijas ir buvo atleistas iš vadovo pareigų.

22Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

23Minėta, ieškinys pareikštas atsakovui, kuris per visą įmonės veiklos laikotarpį buvo ir įmonės vadovas, ir vienintelis akcininkas. Todėl šiuo atveju reikšminga vertinti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimą tiek vienu, tiek kitu atsakovo statuso aspektu. Šiame kontekste pastebėtina, kad teisminėje praktikoje pripažįstama, jog juridinio asmens dalyvio interesai ne visada privalo sutapti su paties juridinio asmens (valdymo organo) interesais, tačiau tokiu kaip nagrinėjamu atveju, kai juridinio asmens valdymo organas ir vienintelis dalyvis yra tas pats asmuo, teisėjų kolegijos vertinimu, interesų priešpriešos konstatavimui nėra jokio pagrindo. Kasacinio teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, išaiškinta, kad, atsižvelgiant į valdymo organo ir dalyvio funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Individualiu atveju būtina įvertinti, ar dalyvis atliko veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui; tada jam atsakomybė taikytina kaip faktiniam vadovui ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atliko dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė.

24Vertinant vadovo atsakomybės pagrindus kasacinis teismas yra nurodęs, kad „įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovų pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 str. 5 d.)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2012). Vertinant vadovo ir dalyvio atsakomybės pagrindus kasacinis teismas yra nurodęs, jog „...dalyvis per se nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. <...> Esant dalyvio ir valdymo organo civilinės atsakomybės pagrindų konkurencijai, akcininkui, kuris yra kartu ir bendrovės vadovas (arba de facto vadovas) ir atliko neteisėtus veiksmus, priskirtus vadovo kompetencijai, atsakomybė taikytina pagal CK 2. 87 straipsnio 7 dalį. <...> Jei akcininkai nevykdė valdymo funkcijos, tačiau pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Dar kitoje byloje kasacinis teismas yra nurodęs, jog nustačius tokius nesąžiningus juridinio asmens dalyvio veiksmus, konstatuotina jo atsakomybė ne tik pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, bet ir bendro pobūdžio pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, pažeidimas – generalinis deliktas (CK 1.5 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008).

25Nagrinėjamu atveju apeliantas atsakovo neteisėtus veiksmus ieškinyje sieja su ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų pareigų pažeidimu, žala nurodoma kreditoriams prisiimtų, pažeidus minėtas pareigas, įsipareigojimų dydžio apimtis. Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliacinis skundas grindžiamas inter alia ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsniu, t.y. dėl atsakovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, visų pirma, tokio ieškinio pagrindo apeliantas apskritai neformulavo, antra, jo net ir niekaip neįrodinėjo (byloje, deklaruojant įmonės finansinę padėtį ir faktinį įmonės nemokumą jau 2011 m., nebuvo įrodinėjamas teisinio nemokumo faktas, t.y. pradelstų įsipareigojimų santykis su įmonės turto verte, teisinio nemokumo atsiradimo momentas). Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu.

26Iš byloje esančių 2010 m. ir 2011 m. BUAB „Ginrutas LT“ finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad nors įmonės veikla buvo nuostolinga nuo pat jos įsteigimo 2010 m. spalio 4 d., tačiau 2011 m. įmonės finansinė padėtis pablogėjo tiek, kad jos nuosavas kapitalas tapo ne tik mažesnis už įstatinį kapitalą, bet ir itin ženkliai neigiamas (- 40 401 Lt) (t. 1, b. l. 6, t. 2, b. l. 66-69). Sunkią įmonės padėtį nuo 2012 m. pradžios faktiškai pripažįsta ir pats atsakovas. ABĮ 38 straipsnio 3 dalies redakcija aktualiu ginčo laikotarpiu numatė, kad, jeigu bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, valdyba (jeigu valdyba nesudaroma, – bendrovės vadovas) ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį, privalo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kuris turi svarstyti klausimus dėl sprendimų, nurodytų šio Įstatymo 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte ir 10 dalyje. Bendrovėje susidariusi padėtis turi būti ištaisyta ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo dienos, kurią valdyba sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį. ABĮ numatytos priemonės, kurios turi būti taikomos nuosavo kapitalui atkurti iki ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio. Visų pirma, tai gali padaryti akcininkai, padengdami nuostolius akcininkų įnašais tiek, kad bendrovės nuosavas kapitalas nebūtų mažesnis kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio (ABĮ 59 str. 9 d. 2 p.). Kitu atveju, t.y. akcininkams tokio sprendimo nepriėmus ar jo nevykdant, visuotinis akcininkų susirinkimas turi priimti vieną iš sekančių sprendimų - sumažinti įstatinį kapitalą, tačiau sumažintas įstatinis kapitalas negali būti mažesnis už šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytą minimalų įstatinio kapitalo dydį (10 000 Lt - ABĮ 2 str. 3 d.), pertvarkyti bendrovę į ABĮ 72 straipsnyje numatytą juridinį asmenį arba ją likviduoti (ABĮ 59 str. 10 d.). Taigi, iš šios normos išplaukia atsakovo kaip įmonės vadovo pareiga ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, o kaip akcininkui atsakovui kyla pareiga svarstyti susidariusią padėtį ir per šešis mėnesius ją ištaisyti atitinkamai padengiant nuostolius akcininkų įnašais, o nusprendus to nedaryti ar nusprendus tai daryti, bet nevykdant – priimti kitus įstatyme nustatytus sprendimus inter alia likviduoti įmonę. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju mažinti įstatinį kapitalą, jam ir taip esant minimaliam, galimybės nebuvo, taigi, turėjo būti kiti sprendimai, t.y. dėl įmonės pertvarkymo ar jos likvidavimo. Šiuo atveju, turint galvoje vadovo ir vienintelio akcininko sutaptį viename asmenyje, teisėjų kolegija iš esmės neturi pagrindo daryti esminės takoskyros tarp juridinio asmens organo ir dalyvio pareigų nevykdymo.

27Pirmosios instancijos teismas faktiškai pripažino, kad susidariusioje situacijoje atsakovas nors ir turėjo, tačiau nesiėmė ABĮ numatytų veiksmų. Vis tik sprendė, kad nebuvo įrodyta, jog būtent šios normos pažeidimas sąlygojo įmonės turto sumažėjimą ar dėl kitokio nesąžiningo atsakovo neveikimo ar netinkamo veikimo įmonė prarado tam tikrą turtą ar kitaip įmonės turtas būtų sumažėjęs, o atsakovo nesąžiningi veiksmai galėjo nulemti bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto prašomą priteisti žalą sudaro ne įmonės turto sumažėjimas, o įmonės kreditorių finansinių reikalavimų suma, susidariusi per 2012 m., t.y. tuomet, kai apie neigiamą nuosavą kapitalą atsakovui jau buvo žinoma ir jis turėjo vykdyti, bet nevykdė ABĮ 38 straipsnio 3 dalies reikalavimų, o prisiėmė naujus įsipareigojimus kreditoriams. Akivaizdu, kad atsakovui kaip akcininkui, nenorint dengti nuostolius ir nesiėmus kitų šiame straipsnyje numatytų priemonių, turėjo būti sprendžiama dėl įmonės likvidavimo ir tokiu atveju bent jau dalis naujų įsipareigojimų kreditoriams apskritai nebūtų atsiradę. Tai leidžia spręsti, kad apelianto neveikimas, nesilaikant ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje nustatytų pareigų, visgi įtakojo žalos kreditoriams atsiradimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad minėta norma nenumato kokių nors išimčių dėl joje nurodytų reikalavimų nevykdymo. Kita vertus, būtų galima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tam tikrais atvejais net ir po to, kai nuosavo kapitalo dydis sumažėja žemiau įstatyme nustatytos ribos, įmonės nelikvidavimas, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes dėl įmonės veiklos ir perspektyvų, gali būti pateisinamas. Tačiau nagrinėjamu atveju iš balansų duomenų matyti, kad, nors 2012 m. lyginant su 2011 m. mokėtinos sumos ir įsipareigojimai penktadaliu sumažėjo, iš 2011 m. turėto 362 038 Lt vertės turto 2012 m. faktiškai nieko nebeliko; nuostoliai, nepaisant atsakovo deklaruojamų taikytų priemonių jiems sumažinti, 2012 m. išaugo iki 298 272 Lt nuo 49 092 Lt 2011 m., t.y. beveik šešis kartus (visos parduotuvės buvo įsigytos iki 2012 m., todėl atmestini atsakovo teiginiai, kad veikla plėtėsi - t. 2, b.l. 26); pats atsakovas nurodo, kad jau 2012 m. pavasarį beveik visi darbuotojai paliko darbą, o rugsėjo mėnesį jis pats nusprendė nutraukti veiklą. Bylos duomenimis nepaneigtas atsakovo aiškinimas, kad su dalimi kreditorių buvo atsiskaitoma, iš dalies atsiskaitoma su valstybės biudžetais, tačiau greta to buvo prisiimami nauji įsipareigojimai. Šiame kontekste pastebėtina, kad iš įsipareigojimų kreditoriams sąrašo matyti, kad net ir po rugsėjo mėnesio iš kreditorių buvo gaunamos prekės, t.y. po to, kai pats atsakovas nurodo faktiškai apsisprendęs nutraukti įmonės veiklą, triplike nurodo, jog net ir parduotuvės buvo uždarytos (t. 1, b.l. 22, t. 2, b.l. 57). Minėtos aplinkybės rodo, kad 2012 m. laikotarpyje įmonės padėtis per santykinai trumpą laiką sparčiai blogėjo ir atsakovas pagal savo statusą to negalėjo nežinoti, ką rodo ir jo veiklos nutraukimas. Iš esmės atsakovas ir pats nenurodo jokių įtikinamų argumentų dėl pateisinamos verslo rizikos įmonės veiklos perspektyvų aspektu. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad atsakovo elgesį nevykdant ABĮ 38 straipsnio 3 dalies reikalavimų galima būtų pateisinti protinga verslo rizika ar sprendimo priėmimo taisykle. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad atsakovas - vienintelis bendrovės akcininkas ir vadovas, t.y. iš esmės vienasmenis bendrovės valios reiškėjas ir įgyvendintojas, visiškai nevaržomai kontroliuojantis ir valdantis įmonę, - kaip įmonės vadovas, žinodamas susiklosčiusią įmonėje finansinę padėtį, bet prisiimdamas naujus įsipareigojimus prieš kreditorius, ir kaip juridinio asmens dalyvis, nevykdęs ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje numatytų priemonių bendrovėje susidariusios padėties ištaisymui per šešių mėnesių laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 31 d. (t.y. iki 2012 m. birželio 30 d.), o ir po to nesiėmęs priemonių įmonės likvidavimui įmonei prisiimant prieš kreditorius įsipareigojimus, kurių nebūtų atsiradę priėmus sprendimą dėl įmonės likvidavimo, elgėsi nesąžiningai kreditorių atžvilgiu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas konstatuoti, jog atsakovas turi atsakyti prieš kreditorius už žalą, atsiradusią po 2012 m. birželio 30 d. (CK 2.50 str. 3 d., 6.245 str. 5 d., 6.263 str. 1, 2 d. d.). Pagal į bylą pateiktus duomenis po 2012 m. birželio mėnesio buvo prisiimta naujų įsipareigojimų 157 668,62 Lt sumai (t. 1, b. l. 22).

28Esant aukščiau išdėstytiems argumentams, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinę vadovo/dalyvio atsakomybę, tinkamai neįvertino byloje pateiktų įrodymų, kurie patvirtina ginčo teisingam išsprendimui turinčias reikšmės aplinkybes (CPK 177 str. 1 d., 185 str.). Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, priteisiant apeliantui iš atsakovo 157 668,62 Lt žalos atlyginimą, kitą ieškinio dalį atmetant (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.).

29Bylinėjimosi išlaidos

30Atsakovas patyrė 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 70). Duomenų apie apelianto (ieškovo) patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisimos ieškovui proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui- proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys tenkintinas iš dalies, patenkinta 53 procentai ieškinio reikalavimų, iš apelianto (ieškovo) atsakovui priteistina 470 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

31Vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į patenkintų ieškinio reikalavimų dalį iš atsakovo valstybei priteistina 3 710 Lt žyminio mokesčio.

32Apeliacinės instancijos teisme atsakovas patyrė 500 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą (t. 2, b. l. 105). Atsižvelgiant į apeliaciniu skundu atmestų reikalavimų dalį, iš apelianto atsakovui priteistini 235 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 2 d.).

33Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

34Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 25 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir priimti naują sprendimą.

35Ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ginrutas LT“ ieškinį tenkinti iš dalies.

36Priteisti iš atsakovo G. R. ( - ) bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Ginrutas LT“ 157 668,62 Lt nuostolių atlyginimo ir 3 710 Lt žyminio mokesčio valstybei. Kitą ieškinio dalį atmesti.

37Priteisti iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ginrutas LT“ atsakovui G. R. 470 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 235 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, iš viso - 705 Lt.