Byla 2A-198-881/2015
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4749-933/2014 pagal pareiškėjos A. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Pareiškėja A. L. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji buvo įrašyta į tremiamųjų asmenų sąrašus ir išvengė tremties dėl to, kad nuo 1952-06-01 iki 1953 metų slapstėsi nuo ištrėmimo ir negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Nurodė, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-03-15 sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėja A. L., būdama į tremiamųjų sąrašą įrašytų asmenų B. L., gim. 1904 m., ir U. L., gim. 1911 m., nepilnamečiu vaiku, kartu su tėvais nuo 1952-06-01 iki 1953 m. slapstėsi nuo ištrėmimo ir negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Pareiškėja su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (toliau – LGGRTC) dėl tremtinio teisinio statuso suteikimo, tačiau šis prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymu vien nustatyto slapstymosi ir negalėjimo legaliai gyventi nuolatinėje gyvenamojoje vietoje fakto nepakanka atitinkamam asmens teisiniam statusui pripažinti, o būtina pateikti įrodymus, patvirtinančius pareiškėjos įrašymo į numatytų ištremti asmenų sąrašą faktą. Pareiškėjos teigimu, tokį faktą patvirtina nurodomos aplinkybės. A. L. gimė ( - ) Dūkšto miestelio ligoninėje, pagal gimimo liudijimą Sokiškių km., Dūkšto raj., anksčiau buvusių pasiturinčių ūkininkų L. B. ir L. U. šeimoje. 1948-12-01 B. L. tuometinės valdžios buvo laikomas ūkininku, dirbusiu savo ūkyje, o U. L. buvo traktuojama kaip šeimininkė, kas tuo metu atitiko „buožių“ sampratą. Nepaisant to, kad tėvas B. L. nuo 1949-04-20 be pertraukos iki 1959-04-20 dirbo kolūkyje „Raudonoji vėliava“, Lietuvos ypatingojo archyvo 2009-02-04 pažymoje Nr. P2-1009 nurodoma, kad LSSR NKVD-MVD l spec. skyriaus archyviniame fonde saugoma byla „1949 m. operacija „Priboj“ Parengtiniai Zarasų apsk. gyvenančių buožių šeimų sąrašai“, LSSR MGB Zarasų apsk. skyriaus 1949-03-05 sudarytame Zarasų apsk. teritorijoje gyvenančių ūkininkų (vad. „buožių“) šeimų sąraše eil. Nr. 195 įrašyta Šakiškių, Dūkšto vls. gyvenantys: L. B., A., g. 1904 m. ir žmona – U., J., g. 1911 m. Iš Lietuvos ypatingojo archyvo 2013-08-23 pažymos Nr. P2-3110 matyti, kad Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) „A“ skyriaus 1952-03-07 sudarytame Dūkšto vls. sąraše 195 numeriu įrašyti ne tik pareiškėjos tėvai, bet ir visi kiti šeimos nariai, įskaitant nepilnametį A. L., g. 1937 m., J. L., g. 1940 m., B. L., g. 1947 m. Tai įrodo, jog į numatytų ištremti šeimų narių sąrašą jau buvo įrašomi ir jose esantys nepilnamečiai vaikai, o toje pačioje archyvinėje pažymoje TMr. P2-3110 taip pat nurodoma, kad Lietuvos TSR MVD nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose duomenų apie pareiškėjos A. L. įtraukimą į asmenų, numatytų ištremti 1945-1952 m. iš Zarasų aps. Dūkšto vls. Sokiškių k. už Lietuvos TSR ribų, sąrašus nerasta. Pareiškėja gimė Dūkšto miestelio ligoninėje, gimimas įregistruotas ( - ), o gimimo liudijimas išduotas 1952-06-20. Tai sudarytų pagrįstą prielaidą konstatuoti, jog tuometinės valdžios struktūroms buvo žinomas faktas apie numatytos ištremti šeimos pagausėjimą. Iš tėvų pasakojimų pareiškėja žino, kad visai šeimai laikotarpis nuo 1948 m. iki pat Stalino mirties buvo itin sunkus, nes visą šeimą buvo numatyta ištremti, visi šeimos nariai buvo įrašyti į numatytų ištremti asmenų sąrašus, įskaitant ir A. L., o vietiniai partiniai aktyvistai bei tuometinės valdžios struktūroms ištikimi asmenys buvo suinteresuoti kuo daugiau turto suvisuomeninti vadinamų „buožių“ sąskaita bei iš to taip pat sau gauti naudos. Šeima ir visi jos nariai tremties sugebėjo išvengti, kadangi turėjo tikslią ir patikimą informaciją. Pareiškėjos teigimu, būtina konstatuoti priežastinį ryšį tarp asmens įrašymo į numatytų ištremti asmenų sąrašą bei asmens slapstymosi ir negalėjimo legaliai gyventi savo ankstesnėje gyvenamojoje vietoje fakto.

5Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras nurodė, kad nėra pagrindų pripažinti, jog pareiškėja buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus. Pareiškėja Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijai pateikė Lietuvos ypatingojo archyvo 2009-02-04 Pažymą Nr. P-1009, iš kurios matyti, kad 1949 metais į tremiamųjų sąrašus buvo įrašyti būsimieji pareiškėjos tėvai. Jie trėmimo, vykdyto 1949-03-25 - 28 dienomis, išvengė. Pareiškėja gimė praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo šio trėmimo. Vadovautis tuo, kad pareiškėjos tėvai prieš trejus metus buvo įrašyti į tremiamųjų sąrašus ir dėl to ir ji buvo sąrašuose, negalima. Kiekvienam naujam masiniam trėmimui buvo sudarinėjami atskiri sąrašai. Paskutinis masinis trėmimas Lietuvoje vyko 1951 metais. 1952 sausį ir rugpjūtį vyko mažesni trėmimai. Šie trėmimai buvo taikomi asmenims, sugebėjusiems atsilaikyti prieš kolektyvizaciją. Tuo tarpu pareiškėjos tėvas nuo 1949 iki 1959 m. dirbo kolūkyje.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškimą patenkino iš dalies – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja buvo įrašyta į tremiamų asmenų sąrašą; likusios pareiškimo dalies netenkino.

8Teismas nurodė, kad ištyręs bylos medžiagą, įvertinęs teismo posėdyje teiktus pareiškėjos ir jos atstovo paaiškinimus, liudytojų sesers B. M. ir šeimos kaimynės J. R. teiktus parodymus, daro labiau tikėtiną išvadą, kad A. L. buvo įrašyta į tremiamų asmenų sąrašą. Iš bylos duomenų matyti, kad į tremiamų asmenų sąrašus buvo įtraukiami ir nepilnamečiai vaikai. Be to, sprendžiant klausimą dėl juridinę turinčio fakto nustatymo, įvertintinas ir A. L. tuo metu buvęs amžius. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-599-817/2012 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėja A. L. kartu su tėvais, įrašytais į tremiamų asmenų sąrašus, laikotarpiu nuo 1952-06-01 iki 1953 metų slapstėsi nuo ištrėmimo ir negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje gyvenamojoje vietoje, leidžia teismui taip pat daryti labiau tikėtiną išvadą, kad pareiškėja A. L. buvo įrašyta į tremiamų asmenų sąrašą, o tai kartu lėmė jos ir jos šeimos slapstymąsi nuo ištrėmimo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju pareiškėja įrodinėja tą aplinkybę, kad ji papildomai buvo įtraukta į tremiamų asmenų sąrašą po jos gimimo, o tokius teiginius patvirtino tiek pačios pareiškėjos, tiek liudytojų teikti parodymai. Pats suinteresuotas asmuo nurodo, kad 1952 sausį ir rugpjūtį vyko mažesni trėmimai. Jie buvo taikomi asmenims, sugebėjusiems atsilaikyti prieš kolektyvizaciją. Vertindamas suinteresuoto asmens nurodomą aplinkybę, kad pareiškėjos tėvas nuo 1949 iki 1959 m. dirbo kolūkyje, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad jau Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-599-817/2012 nurodyta, kad nors į bylą yra pateiktas Dūkšto eksperimentinio ūkio 1965-01-28 Pažymėjimas Nr. 2, kad pareiškėjos tėvas B. L. nuo 1949-04-20 iki 1959-04-20 be pertraukos dirbo kolūkyje „Raudonoji Vėliava“, ši pažyma nepaneigia pareiškėjos ir liudytojų parodymų apie tai, kad pareiškėjos šeima po jos gimimo ( - ) turėjo slapstytis ir negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Taigi tokia aplinkybė, anot teismo, taip pat nepaneigia pareiškėjos įrašymo į tremiamų asmenų sąrašą.

9Teismas nurodė likusios pareiškėjos prašymo dalies netenkinantis, kadangi šis klausimas jau yra išspręstas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-599-817/2012.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą atmesti. Nurodo, kad teismas nepakankamai gerai išnagrinėjo pateiktus dokumentus, neatsižvelgė į apelianto argumentus, vadovavosi klaidinga Lietuvos ypatingojo archyvo 2013 m. rugpjūčio 23 d. pažyma Nr. P2-3110 ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėja pateikė Lietuvos ypatingojo archyvo 2009 m. vasario 4 d. pažymą Nr. P-1009, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos būsimieji tėvai buvo įrašyti į „buožinių ūkių“ sąrašą. Tačiau šis nėra asmenų, numatytų ištremti, sąrašas, toks sąrašas galėjo būti pagrindas įtraukti asmenis į numatytų ištremti asmenų sąrašą. Trėmimai vyko 1949 m. kovo 25-28 d., pareiškėjos tėvai ištremti nebuvo, galbūt pasislėpė. Tačiau jau 1949 m. balandžio 20 d. pareiškėjos tėvas pradeda dirbti ūkyje, 1949 m. liepos 26 d. įstoja kolūkio nariu, o 1950 m. vasario 12 d. jo turtas suvisuomeninamas – iš 1948 metais valdomos 17,55 ha žemės liko tik 0,6 ha. Taigi, pareiškėjos tėvas iš „buožės“ tampa socialiai nepavojingu sovietų santvarkai piliečiu, „aktyviai atsiliepusiu“ į kompartijos kvietimą kurti kolūkinę sistemą. Šiuo atveju pavojus būti ištremtam negresia, slapstytis tenka nuo 1949 m. kovo 5 d. (jeigu apie „buožinių ūkių“ sąrašų sudarymą sužinojo jų sudarymo dieną) iki darbo kolūkyje pradžios 1949 m. balandžio 20 d. Išvengę trėmimo L. kaip ir anksčiau legaliai gyvena savo ūkyje Sokiškių kaime: Dūkšto eksperimentinio ūkio 1965 m. sausio 28 d. pažymėjimas Nr. 2 patvirtina, kad pareiškėjos tėvas nuo 1949 m. balandžio 20 d. iki 1959 m. balandžio 20 d. be pertraukos dirbo kolūkyje, jis nevengia bendrauti su okupacinio režimo struktūrų atstovais, apie ką liudija parašai ūkinėse knygose, maža to, 1952-1954 metų ūkinėje knygoje apie ūkio stovį 1952 m. birželio 15 d. kaip šeimos galva pasirašė pareiškėjos motina, t. y. tada, kai, pasak pareiškėjos, ji kartu su pareiškėjos motina slapstėsi (pareiškėja gimė ( - )). 1952 metų sausį ir rugpjūtį vykę mažesni trėmimai buvo taikomi asmenims, sugebėjusiems atsilaikyti prieš kolektyvizaciją. Tuo tarpu pagrindo ištremti L. šeimą, kaip minėta, nebuvo. 2013 m. rugpjūčio 23 d. pažymoje Nr. P2-3110 klaidingai nurodoma „buožinių ūkių“ sąrašo sudarymo data (1952 m. kovo 7 d.) ir archyvo signatūros. Sąrašas buvo sudarytas ne vėliau kaip 1949 m. kovo 5 d., ką patvirtina Lietuvos ypatingojo archyvo 2014 m. vasario 21 d. raštas „Dėl A. L. išduotų pažymų“.

12Atsiliepimu į suinteresuoto asmens apeliacinį skundą pareiškėja A. L. ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei istoriniams faktams, yra tendencingi, patys save paneigiantys, nelogiški ir neleistinai bei neteisėtai kvestionuojantys įsiteisėjusį Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą; 2013 m. rugpjūčio 23 d. pažymoje esanti klaida šios bylos kontekste neturėjo teisinės reikšmės ir skundžiamo teismo sprendimo nelėmė.

13IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Apeliacinis skundas atmetamas.

15Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

16Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, pareiškėjos prašymą patenkino (iš dalies) (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

17Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

18Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. kovo 15 d. sprendimu nustatė juridinį faktą, kad pareiškėja A. L., būdama į tremiamųjų sąrašą įrašytų asmenų B. L. ir U. L. nepilnamečiu vaiku, kartu su tėvais laikotarpiu nuo 1952 m. birželio 1 d. iki 1953 metų slapstėsi nuo ištrėmimo ir negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Taigi įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta ir nustatyta, kad, pirma, pareiškėjos tėvai buvo įrašyti į tremiamųjų asmenų sąrašą, antra, jie kartu su pareiškėja iki 1953 metų slapstėsi nuo ištrėmimo ir negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.

19CPK 18 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

20Teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška yra CPK 182 straipsnio 2 dalies ir 279 straipsnio 4 dalies normos. Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius; šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (išspręstos bylos) galia. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 182 straipsnio 2 dalies norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013).

21Taigi, remiantis teismo sprendimo privalomumo, prejudicinės ir res judicata galios principais, apeliantas negali šioje byloje ginčyti ankstesnėje byloje pripažintų ir nustatytų faktų, kad pareiškėjos tėvai buvo įrašyti į tremiamųjų asmenų sąrašą ir nuo ištrėmimo slapstėsi bei negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ne tik iki 1949 m. balandžio 20 d. (kaip teigia apeliantas), bet iki 1953 metų. Atitinkamai teismas šioje byloje negali nagrinėti apelianto nurodytų istorinių faktinių aplinkybių ir jų pagrindu padaryti kitokias išvadas, nei jau padarė teismas kitoje civilinėje byloje (Nr. 2-599-817/2012). Priešingu atveju tai reikštų įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principo nepaisymą.

22Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad apelianto nurodyta klaida Lietuvos ypatingojo archyvo 2013 m. rugpjūčio 23 d. pažymoje Nr. P2-3110 (klaidingai nurodyta „buožinių ūkių“ sąrašo sudarymo data ir archyvo signatūros), sprendžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, esminės teisinės reikšmės neturi – kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, nurodyta pažyma teismui buvo reikšminga tik tiek, kiek ji patvirtino nepilnamečių vaikų įtraukimą į tuo metu sudarinėtus sąrašus.

23Taigi, atsižvelgdama į tai, kad dalis apelianto argumentų yra netinkami proceso prasme, o dalis nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį suinteresuoto asmens apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.

24Teisėjų kolegija netenkina pareiškėjos prašymo priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas, nes sprendžia, kad apelianto pozicija byloje negali būti vertinama kaip skirtingo materialiojo teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi ar priešingų interesų turėjimu (CPK 443 straipsnio 6 dalis).

25Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

26Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Pareiškėja A. L. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad... 5. Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškimą... 8. Teismas nurodė, kad ištyręs bylos medžiagą, įvertinęs teismo posėdyje... 9. Teismas nurodė likusios pareiškėjos prašymo dalies netenkinantis, kadangi... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 11. Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo... 12. Atsiliepimu į suinteresuoto asmens apeliacinį skundą pareiškėja A. L.... 13. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 14. Apeliacinis skundas atmetamas.... 15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi... 17. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios... 18. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m.... 19. CPK 18 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra... 20. Teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška yra CPK... 21. Taigi, remiantis teismo sprendimo privalomumo, prejudicinės ir res judicata... 22. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad apelianto nurodyta klaida Lietuvos... 23. Taigi, atsižvelgdama į tai, kad dalis apelianto argumentų yra netinkami... 24. Teisėjų kolegija netenkina pareiškėjos prašymo priteisti iš apelianto... 25. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 26. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą palikti...