Byla e2-1827-241/2017
Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Genva“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys – G. K., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Egidijos Tamošiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens G. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-393-227/2017 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Genva“ bankroto administratoriaus Lygaudo Petronio pareiškimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Genva“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys – G. K., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Bankroto administratorius kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti UAB „Genva“ bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 3 dalies pagrindu.
  2. Administratorius nurodė, kad buvusiai įmonės darbuotojai 905,91 Eur darbo užmokesčio įsiskolinimas yra už 2014 m. rugpjūčio mėn. Įmonė 2014-2016 metais vykdė veiklą, buvo vykdomi atsiskaitymai grynaisiais pinigais, tačiau nebuvo atsiskaityta su įmonės darbuotoja ir su Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), kuriai prievolė mokėti mokesčius atsirado nuo 2016 m. sausio mėnesio. Buvusi įmonės vadovė nesilaikė atsiskaitymo eiliškumo atsiskaitant su kreditoriais, išleido pinigines lėšas ir pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje numatytą atsiskaitymų grynais ir negrynais pinigais eiliškumą, pažeidė darbuotojos ir VMI interesus gauti savo reikalavimo patenkinimą. Įmonė neturi turto ir lėšų, todėl su nurodytais kreditoriais nebus atsiskaityta įmonės likvidavimo eigoje.
  3. Į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipta po to, kai darbuotojai ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo teisiniais santykiais susijusios išmokos. G. K. bankroto administratoriui neperdavė įmonės dokumentų ir turto, tyčia nevykdo teismo įpareigojimo, nes gali būti, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai ir (arba) netinkamai, pažeidžiant teisės aktus. Galimai nėra išsaugoti įmonės apskaitos dokumentai, dėl ko visiškai negalima nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros. G. K. 2014 m. gruodžio 16 d. įregistravo IĮ „Genkora“, kurioje dirba dvi UAB „Genva“ darbuotojos, o veiklos pobūdis toks pats, kaip UAB „Genva“.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi patvirtino patikslintą BUAB „Genva“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą bei pripažino UAB „Genva“ bankrotą tyčiniu.
  2. Administratoriaus prašymą patvirtinti patikslintą kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą teismas pripažino pagrįstu ir jį tenkino.
  3. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė išvadą, kad UAB „Genva“ vadovė 2015-2016 metais atsiskaitinėjo su tiekėjais, kuomet buvo susidariusi darbo užmokesčio skola nuo 2014 m. rugpjūčio mėn., skola VMI – nuo 2016 m. sausio mėn. Teismas konstatavo, kad tokiais veiksmais buvo pažeistas CK 6.9301 straipsnyje numatytas atsiskaitymų grynais ir negrynais pinigais eiliškumas, todėl preziumavo tyčinį įmonės bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
  4. Nors G. K. 2014 m. gruodžio 16 d. įregistravo IĮ „Genkora“, kurioje, administratoriaus teigimu, dirba dvi UAB „Genva“ darbuotojos ir abiejų įmonių veiklos pobūdis analogiškas, tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės nepakankamos spręsti apie įmonės tyčinį bankrotą ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, nes UAB „Genva“ tuo pačiu metu taip pat vykdė veiklą, o duomenų, kad būtų perkeltas turtas, administratorius neteikė ir šios aplinkybės neįrodinėjo.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

9

  1. Suinteresuotas asmuo G. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjo BUAB „Genva“ bankroto administratoriaus pareiškimą dėl UAB „Genva“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. UAB „Genva“ vadovė nepažeidė atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, nes buvo siekiama atsiskaityti su visais kreditoriais, nesant pirmos eilės kreditorių, antros ir trečios eilės kreditorių interesai buvo užtikrinti pirmiausia, dalis lėšų buvo panaudota atsiskaitant su įmonės tiekėjais – penktos eilės kreditoriais.
    2. Skola darbuotojai S. L. už nepanaudotas atostogas buvo paskaičiuota po šios darbuotojos mirties 2014 m. rugpjūčio 29 d. Tokiu būdu faktiškai 2014 m. rugsėjo mėn. buvo paskaičiuota skola darbuotojai už nepanaudotas atostogas (vadovo duomenimis už 10 metų laikotarpį). Išmoka darbuotojai nebuvo išmokėta, nes po darbuotojos mirties daugiau kaip metus laiko įpėdiniai nesusitvarkė paveldėjimo. Mirusiosios įpėdinis K. D., radęs įmonės banko kortelę tarp mirusiosios asmeninių daiktų, nusiėmė 4 800 Lt. Jis šį faktą pripažino, bet ne visus pinigus grąžino įmonei, todėl pinigų likutis turi būti užskaitytas mirusiosios darbo užmokesčio lėšų padengimui.
    3. 14 809 Eur skola VMI tapo žinoma tik tuomet, kai įmonė buvo išregistruota iš PVM registro ir įmonė veiklos nebevykdė. Skola buvo paskaičiuota pagal 2013 m. VĮ Registrų centro pateiktus apskaitos dokumentus. S. L. UAB „Genva“ vardu vykdė prekybos veiklą parduotuvėje Šimonyse ir po akcininkės mirties dokumentai ir turtas, buvęs parduotuvės patalpoje, bendrovei ir jos vadovei nebuvo perduoti. Taigi, pagal apskaitos dokumentus, kuriais disponavo G. K., skolos VMI nebuvo.
    4. G. K. siekė atsiskaityti su visais kreditoriais ir tuo tikslu įnešė 5 000 Eur į įmonės kasą skoloms padengti, tačiau G. K. įneštos sumos nepakako visoms skoloms padengti, nors kreditorių eilės buvo paisoma, o 14 809 Eur skola VMI nebuvo paskaičiuota ir žinoma vadovei. Po pusės metų, kai įmonės veikla buvo sustabdyta ir įmonė buvo išregistruota iš PVM registro, vadovei buvo pranešta apie PVM skolą. G. K. nesiekė tyčia pažeisti kreditorių interesų, nesiekė tyčinio įmonės nemokumo, laikėsi atsiskaitymo grynaisiais ar pavedimais tvarkos.
  2. Pareiškėjas BUAB „Genva“ bankroto administratorius prašo atmesti atskirąjį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atskirojo skundo motyvai dėl bendrovės turto yra labiau susiję su tuo, kurie iš asmenų (akcininkų, administracijos vadovų) yra kalti dėl tyčinio bankroto, kurie tyčia įmonę privedė prie bankroto, tačiau kiekvieno asmens kaltės laipsnis keliant tyčinio bankroto bylą nėra nustatomas. Tik vėliau, reiškiant ieškinius konkretiems asmenims dėl žalos atlyginimo, nustatoma kiekvieno iš asmenų, turinčių atlyginti bendrovei ir kreditoriams padarytą žalą kaltė, neteisėti veiksmai, žalos dydis ir priežastinis ryšys. Panevėžio apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla atsakovams G. K., K. D., L. D., ir D. G. pagal BUAB „Genva“ pareikštą žalos atlyginimo ieškinį.
    2. Suinteresuoto asmens G. K. teiginys, kad buvo laikomasi atsiskaitymų eiliškumo, nepagrįstas, nes 905,92 Eur darbo užmokestis už 2014 m. rugpjūčio mėn. nebuvo sumokėtas iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, nebuvo atsiskaityta su VMI, o su tiekėjais buvo atsiskaityta visiškai. Visi atsiskaitymai buvo vykdomi grynaisiais pinigais, o ne bankiniais pavedimais. Teismas teisingai nustatė, kad buvo pažeistas CK 6.9301 straipsnyje numatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas, pagrįstai preziumavo, jog UAB „Genva“ bankrotas yra tyčinis.
    3. G. K. nurodo, kad įnešė 5 000 Eur į įmonės kasą skoloms padengti, tačiau įneštos sumos nepakako visoms skoloms padengti, nors eilės buvo paisoma, o vadovei nebuvo žinoma apie skolą VMI. Įneštas į bendrovės kasą 5 200 Eur lėšas G. K. paskirstė tokiu būdu: sumokėjo 127,39 Eur darbo užmokesčio, o 5 072,61 Eur sumokėjo tiekėjams. UAB „Genva“ per laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. vykdė atsiskaitymus grynaisiais pinigais. Suinteresuotas asmuo iš kasos gavo 195 326,34 Eur, o sumokėjo darbuotojų atlyginimams 8 824,86 Eur ir tiekėjams 186 501,48 Eur.
    4. G. K. teismui pateikė duomenis, kad bendrovėje yra apskaityta trumpalaikio turto už 56 535 Eur, kurio iki šiol neperdavė administratoriui. Neturėdamas bankrutavusios įmonės turto ir visų dokumentų, bankroto administratorius negali nustatyti tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties ir identifikuoti su juo susijusių operacijų, taip pat nustatyti tikrųjų bankroto priežasčių.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
  2. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu ar neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).
  3. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, o šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijos. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas klausimą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu vertino iš esmės tik ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijos aspektu, o atskiruoju skundu nekeliamas kitų įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu kriterijų klausimas, teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
  4. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte yra nurodyta, kad tyčinis bankrotas preziumuojamas, jeigu atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais / negrynaisiais pinigais eiliškumą, nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
  5. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi BUAB „Genva“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinto požymio pagrindu, konstatavęs, jog įmonės valdymo organai 2015 – 2016 atsiskaitinėjo su tiekėjais, nors įmonės darbuotojai darbo užmokesčio skola buvo susidariusi nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio, o įsiskolinimas VMI – nuo 2016 m. sausio mėnesio. Apeliantė savo nesutikimą su skundžiama nutartimi grindžia tuo, kad ji nepažeidė atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, nes nesant pirmos eilės kreditorių, antros ir trečios eilės kreditorių interesai buvo užtikrinti pirmiausia, o dalis lėšų buvo panaudota atsiskaitant su įmonės tiekėjais – penktos eilės kreditoriais.
  6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Genva“ valdymo organai laikotarpiu nuo 2015 m. sausio mėnesio iki 2016 m. birželio mėnesio vykdė atsiskaitymus su įmonės tiekėjais. Remdamasis UAB „Genva“ prievolių ataskaita, teismas konstatavo, kad už PVM deklaracijų nepateikimą 2016 m. birželio 16 d. įmonei priskaičiuota baudų ir delspinigių. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad UAB „Genva“ pažeidė CK 6.9301 straipsnyje numatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.
  7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį. Kasacinis teismas taip pat suformulavo teisės taikymo taisyklę: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).
  8. Kaip matyti iš teismo vertintos 2016 m. rugpjūčio 12 d. UAB „Genva“ prievolių ataskaitos, UAB „Genva“ PVM deklaracijos, pagal kurias galimai VMI paskaičiavo įmonei įsiskolinimą, buvo pateiktos tik 2016 m. birželio 16 d. Taigi, atsakovės įsiskolinimo VMI paskaičiavimai buvo atlikti jau po atsiskaitymų su tiekėjais laikotarpiu nuo 2015 m. sausio mėnesio iki 2016 m. birželio mėnesio. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje įvertinti įrodymai, kuriais buvo grindžiamas UAB „Genva“ CK 6.9301 straipsnyje numatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimas įmonės įsiskolinimu VMI, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti esant priežastiniam ryšiui tarp sąmoningo blogo UAB „Genva“ valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingos išvados nepatvirtina ir VMI 2016 m. rugpjūčio 12 d., 2016 m. spalio 4 d. sprendimai išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto bei antstolės N. B. 2016 m. gruodžio 23 d. patvarkymas.
  9. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo UAB „Genva“ iki bankroto bylos iškėlimo vykdytų atsiskaitymų grynaisiais / negrynaisiais pinigais eiliškumo pagal CK 6.9301 straipsnį pažeidimą, kadangi įmonės darbuotojai S. L. buvo nesumokėtas darbo užmokestis nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio. Apeliantė ginčija tokį teismo vertinimą, teigdama, jog skola šiai darbuotojai buvo paskaičiuota po jos mirties 2014 m. rugpjūčio 29 d. iš esmės už nepanaudotas atostogas, tačiau išmoka nebuvo išmokėta, nes po jos mirties daugiau kaip metus įpėdiniai nesusitvarkė paveldėjimo teisės dokumentų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiais apeliantės argumentais.
  10. Kaip matyti iš teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-596-212/2017 duomenų, S. L. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas buvo išduotas praėjus beveik metams po darbuotojos mirties. Sprendžiamam ginčui aktualiu metu teisės aktuose nebuvo įtvirtintas įpareigojimas darbdaviams saugoti mirusio darbuotojo darbo užmokesčio ar draudimas laisvai disponuoti šiais pinigais, kol atsiras mirusiojo turto paveldėtojas. Tačiau pagal iki 2017 m. birželio 30 d. galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso 206 straipsnio 2 dalį mirus darbuotojui darbdavys privalėjo jam priklausantį darbo užmokestį ir kitas sumas išmokėti mirusiojo šeimos nariams arba tiems asmenims, kurie jį laidojo – ne vėliau kaip per tris darbo dienas pristačius mirties faktą patvirtinantį dokumentą.
  11. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje netyrė ir nevertino UAB „Genva“ pareigos išmokėti S. L. priklausančias su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas atsiradimo momento, t. y. nenustatė kada įmonei atsirado pareiga išmokėti mirusiosios darbuotojos su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas jos turto paveldėtojams ir ar ši pareiga atsirado anksčiau nei buvo atsiskaityta su įmonės tiekėjais. Nesant šio aspekto pagrįstumą pagrindžiančių įrodymų analizės ir vertinimo, pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo egzistuojant ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto tyčinio bankroto prezumpciją. Taip pat teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, būtinų nustatyti sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, viseto, taip pat nesivadovavo šiuo klausimu kasacinio teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika.
  12. Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra absoliuti. Apeliacinės instancijos teismas privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o bylą gali grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme (CPK 327 straipsnyje) nustatytais atvejais. Vienas tokių atvejų įtvirtintas CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte – jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005; 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; kt.).
  13. Dėl šioje nutartyje paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, o, atsižvelgiant į nustatytus materialiosios ir procesinės teisės normų pažeidimus, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš naujo beveik visa apimtimi ir naujais aspektais. Įrodinėjimo proceso ypatumai, kompetencijų pasiskirstymo tarp skirtingų instancijų teismų principas bei įrodymų teikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimas įstatymu (CPK 314 straipsnis) suponuoja būtinybę procesą šioje byloje kartoti iš naujo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu naikintina ir ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

13panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutarties dalį dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Genva“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir perduoti klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Genva“ bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai