Byla A-502-2353-11

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Ignui Dargužui, atsakovo atstovui Deividui Velkui, trečiojo suinteresuoto asmens I. K. atstovei advokatei Kristinai Čeredničenkaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Petro Stungurio individualios įmonės „Uola“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Petro Stungurio individualios įmonės „Uola“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. K., Šilutės ir Pagėgių savivaldybių nepriklausomam laikraščiui „Šilokarčema“ ir viešajai įstaigai „Eurokompetencija“ dėl sprendimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas Petro Stungurio individuali įmonė „Uola“ (toliau – ir IĮ “Uola”) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2010 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. SPR-41 „Dėl publikacijoje „Mero dukra – dainininkė, striptizo šokėja ar prostitutė?!“ („Šilokarčema“, 2009 m. birželio 16 d., Nr. 46/1437) paskelbtos informacijos“.

5Skunde (t. I, b. l. 1-10) paaiškino, kad Žurnalistų etikos inspektorius (toliau – ir Inspektorius) neteisingai taikė bei aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas) teisės normas, reglamentuojančias asmens teisę į privatų gyvenimą, jo slaptumą, informacijos laisvę, netinkamai vertino publikacijoje paskelbtas faktines aplinkybes. Laikraščio „Šilokarčema“ kolektyvas, prieš išspausdindamas publikaciją, atliko išsamią informacijos analizę ir nešališką žurnalistinį tyrimą. Laikraščio redakcijos darbuotojai naudojosi viešai prieinamais informacijos šaltiniais, visus duomenis (įskaitant ir nuotraukas) gavo teisėtais būdais. Laikraščio „Šilokarčema“ publikacijoje buvo pateikti neginčijami faktai, bet ne spėlionės, prielaidos ar subjektyvi žurnalisto nuomonė. I. K. laikytina viešuoju asmeniu ex officio, kadangi dar iki publikacijos paskelbimo ji pradėjo muzikinę karjerą: išleido savo kūrybos dainų albumą, jį reklamavo, viešai koncertavo ir sąmoningai siekė populiarumo visuomenėje, todėl individualių pastangų dėka sulaukė visuomenės dėmesio. Pareiškėjas nesutiko su sprendimo išvada, kad paskleista informacija yra privataus pobūdžio. Straipsnyje buvo pateikti duomenys ne apie I. K. pomėgius, nes atlygintinas striptizo šokimas bei dalyvavimas suaugusiems skirtose seksualinio pobūdžio vakarėlių programose imituojant lytinius aktus su kitu asmeniu, negali būti laikomas asmens pomėgiu, o traktuojamas kaip darbas ar profesinė veikla. Kadangi trečiasis suinteresuotas asmuo dirbo suaugusiems skirtame pirčių komplekse Austrijoje, kuriame, be kita ko, buvo teikiamos ir seksualinio pobūdžio paslaugos vyrams, laikraščio „Šilokarčema“ publikacijoje visiškai objektyviai ir nešališkai buvo pateikti duomenys apie tai, kad minėto klubo interneto svetainėje mergina pristatoma striptizo žvaigžde. Pareiškėjo teigimu, asmens veikla ir viešai jo paties iniciatyva skleidžiamas ar propaguojamas gyvenimo būdas negali būti prilyginamas privačiai informacijai. Ginčijamo sprendimo argumentai, susiję su I. K. teisės į atvaizdą pažeidimu publikuojant jos nuotrauką, taip pat yra visiškai nepagrįsti. Asmens sutikimo demonstruoti atvaizdą nereikia, jeigu tai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu, arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje (CK 2.22 str. 2 d.). Kadangi skundą atsakovui pateikusi I. K. kaip viešas asmuo konkliudentiniais veiksmais atsisakė dalies privatumo bei prisiėmė intymaus gyvenimo detalių paviešinimo riziką, todėl nuotraukos išspausdinimu nebuvo pažeista nei jos teisė į atvaizdą, nei privataus gyvenimo neliečiamumas. IĮ „Uola“ pažymėjo, kad įstatymų leidėjas suteikė teisę atsakovui įspėti tik viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, tuo tarpu pats pareiškėjas sprendimo priėmimo metu nebuvo viešosios informacijos rengėjas ar platintojas, kadangi šias teises dar 2010 m. balandžio 15 d. perleido viešajai įstaigai „Eurokompetencija“, todėl įspėjimas jam skirtas nepagrįstai.

6Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

7Atsiliepime (t. II, b. l. 8-13) paaiškino, kad asmens viešumą lemia ne asmens žinomumas ir (ar) populiarumas, bet, pirmiausia, jo vykdomos veiklos pobūdis (užimamos pareigos, įgaliojimai, priimamų sprendimų galia, įtaka visuomenei ar tam tikrai jos daliai). Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 60 dalies definityvinėje normoje yra aiškiai įvardytas asmenų priskyrimo viešųjų asmenų kategorijai požymis – asmens nuolatinė veikla turi turėti reikšmės viešiesiems reikalams. Tai reiškia, kad asmenų, atitinkančių Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 60 dalyje įvardintus požymius, veikla yra viešojo (visuomenės) intereso arba reikalo objektas. Tuo tarpu I. K. neturi viešojo administravimo įgaliojimų ir neadministruoja viešųjų paslaugų, nedalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, jos veikla nedaro jokios įtakos viešiesiems reikalams. Aktualioje teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens populiarumas ar žinomumas dar nedaro šio asmens viešuoju, todėl net ir visuomenėje dėl savo profesinės veiklos gerai žinomas atlikėjas nelaikytinas viešuoju asmeniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-393/2008). Asmens populiarumas tam tikroje profesinėje srityje (konkrečiu atveju, muzikinėje) dar nereiškia, jog šis asmuo yra viešasis. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad I. K. yra viešasis asmuo ir jos veikla daro įtaką visuomenei ar yra svarbi viešiesiems reikalams. Informacija apie I. K. privatų gyvenimą netenkina visuomenės intereso tokią informaciją žinoti. Teisėtas visuomenės interesas suprantamas kaip visuomenės teisė gauti informaciją apie įstatymo saugomą žmogaus privatų gyvenimą tais atvejais, kai būtina apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves nuo neigiamų pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1995 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 18 p.). Pareiškėjas nepaaiškino, nuo kokių neigiamų pasekmių apsaugojo visuomenę paskleisdamas privataus pobūdžio informaciją ir intymaus gyvenimo detales apie I. K.. Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis įpareigoja paisyti asmens sutikimo, kai skleidžiama informacija apie jo privatų gyvenimą. Be to, įstatymas įpareigoja užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą ne tik rengiant, bet ir platinant informaciją. Tai, kad pareiškėjas teisėtai surinko (gavo) informaciją apie I. K., dar nereiškia, jog teisėtai ją viešai skleidė. IĮ „Uola“ veiklos neteisėtumą įrodo tai, kad ji, skleisdama informaciją, nepaisė asmens sutikimo. I. K. nuotrauka muzikos portale www.supermuzika.lt buvo patalpinta siekiant supažindinti su jos, dainininkės ir atlikėjos, veikla. Merginos nuotraukos (atvaizdo) išspausdinimas be jos sutikimo laikraščio publikacijoje, kurios antrašte jai priskiriamas prostitutės įvaizdis, žemina garbę ir orumą, pažeidžia jos teisę į atvaizdą. Asmens vertimasis prostitucija visuomenėje suprantamas vienareikšmiškai neigiamai, todėl turi išankstinę negatyvią reikšmę. Pareiškėjas neįrodė, kad I. K. verčiasi tokia veikla. Atsakovas sprendime pripažino Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimą, padarytą 2009 m. birželio 16 d. laikraščio „Šilokarčema“ Nr. 46/1437 publikacijoje. Tuo metu įmonė buvo viešosios informacijos rengėja, savo veiksmais pažeidusi įstatymo nuostatas.

8Trečiasis suinteresuotas asmuo I. K. su pareiškėjo skundu nesutiko.

9Atsiliepime (t. II, b. 1. 1-4) paaiškino, kad pareiškėjo paskelbta informacija apie jos veiklą, pomėgius, gyvenimo būdą kartu su publikacijos antrašte „Mero dukra – dainininkė, striptizo šokėja ar prostitutė“ neabejotinai priskirtina privačiam gyvenimui, kuris vyksta ne viešumoje, ir tai yra sritis, į kurią visuomenė neturi teisės kištis, tik pati I. K. gali spręsti, kokią dalį jo detalių atskleisti (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str.). Trečiasis suinteresuotas asmuo nėra viešasis asmuo, nes dėl jos padėties visuomenėje ar elgesio nepriklauso žmonių ar visos visuomenės likimas, ji nėra politikė, neužima jokių ypatingų pareigų, nepriima reikšmingų sprendimų, nedalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, jos sprendimai bei nuolatinė veikla neturi įtakos viešiesiems reikalams. Be to, asmuo turi teisę pats kontroliuoti savo atvaizdą. Aplinkybė, kad I. K. davė sutikimą patalpinti savo nuotraukas dienraštyje „Lietuvos rytas“, nereiškia, jog šias nuotraukas gali naudoti pareiškėjas.

10II.

11Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo Petro Stungurio individualios įmonės „Uola“ skundą atmetė (t. II, b. l. 66-71).

12Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ginčo teisinių santykių atsiradimo metu aktualaus teisinio reguliavimo ir teisminės praktikos kontekste, pripažino, kad I. K. nėra viešasis asmuo. Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintos viešojo asmens sąvokos prasme, I. K. neturi viešojo administravimo įgaliojimų ir neadministruoja viešųjų paslaugų teikimo, ji nedalyvauja valstybinėje, politinėje ar visuomeninėje veikloje, jos veikla nedaro jokios įtakos viešiesiems reikalams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-393/2008, Nr. 3K-3-26/2009). Todėl informacijos apie I. K. privatų gyvenimą paskelbimas negali būti pateisinamas CK 2.23 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-807/2000). Pareiškėjo publikacijoje „Mero dukra – dainininkė, striptizo šokėja ar prostitutė?!“ paskelbtos informacijos apimtis ir pobūdis aiškiai skyrėsi nuo tos informacijos, kurią apie save ir savo veiklą savarankiškai skleidė I. K.. Be to, tai, kad pareiškėjas teisėtai surinko (gavo) informaciją apie I. K., dar nereiškia, kad šią informaciją jis galėjo skleisti viešai. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas 2009 m. birželio 16 d. buvo viešosios informacijos rengėjas, todėl, nepriklausomai nuo to, kad vėliau savo teises perleido kitam subjektui, yra atsakingas už padarytą pažeidimą.

13III.

14Pareiškėjas Petro Stungurio individuali įmonė „Uola“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

15Apeliacinį skundą (t. II, b. l. 78-87) grindžia šiais argumentais:

  1. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 60 dalyje (pagal šiuo metu galiojančią įstatymo redakciją 2 str. 73 d.) asmens viešumas siejamas ne tik su dalyvavimu valstybinėje veikloje ir administracinių įgaliojimų turėjimu, bet ir su jo dalyvavimu visuomeninėje veikloje ar veikloje, turinčioje reikšmės visuomenės interesams.
  2. Pirmosios instancijos teismo paminėtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nebuvo analizuojamas viešojo asmens statuso turinys, taip pat neatskleista viešojo asmens sąvokos esmė, nepasisakyta, ar visuomenėje gerai žinomas dėl savo profesinės veiklos asmuo yra viešas.
  3. Privataus pobūdžio informacija yra tokia informacija, kuri susijusi su žmogaus asmenine erdve, sritimi, į kurią visuomenė neturi teisės kištis, t. y. vidiniai šeimos santykiai, lytinis, dvasinis, religinis gyvenimas, sveikatos būklė, privatus susirašinėjimas, privatūs pokalbiai, kilmė, telefono numeris ir pan., tačiau tokiais duomenimis nėra asmens veikla (profesinė, visuomeninė) ir viešai (internete socialiniuose tinklapiuose) paties asmens iniciatyva skleidžiamas ar propaguojamas gyvenimo būdas.
  4. Savo nuotraukas kaip reklaminę medžiagą paviešindama internete, I. K. de facto išreiškė sutikimą, kad visuomenei būtų atskleistos jos nuotraukos ir su jomis susijusi informacija.
  5. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad publikacijoje atkleista informacija nėra svarbi visuomenės požiūriu. I. K. atitinka viešo asmens kriterijus, todėl visuomenė turi teisę žinoti, kokia veikla dainininkė užsiima ir kaip užsidirba pragyvenimui.
  6. Neatsakingas I. K. elgesys (internetinio adreso, kurio puslapyje patalpintos erotinės nuotraukos, paviešinimas jaunimui (muzikos gerbėjams) skirtame tinklapyje) galėjo daryti neigiamą poveikį nepilnamečiams, o tuo pačiu ir visuomenei.
  7. Pareiškėjas, rengdamas ir paskelbdamas publikaciją, laikėsi Visuomenės informavimo įstatymo 13, 14 straipsnyje, 22 straipsnio 8 dalyje ir 41 straipsnyje įtvirtintų principų, teisėtais būdais gautą informaciją visuomenei pateikė tinkamai. Publikacijoje nėra perteikiama iškreipta tikrovė ar tendencinga nuomonė, nėra nurodomi tikrovės neatitinkantys faktai.
  8. Visuomenės informavimo įstatymas atsakovui suteikė teisę įspėti tik viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, todėl nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar pareiškėjas, priimant ginčijamą sprendimą, turėjo tokį statusą. Pareiškėjas, 2010 m. balandžio 15 d. perleidęs informacijos rengėjo teises, prekės ženklą „Šilokarčema“ ir kitas susijusias teises viešajai įstaigai „Eurokompetencija“, prarado teisę kontroliuoti laikraščio „Šilokarčema“ turinį, todėl negalės įvykdyti 2010 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. SPR-41.

16Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

17Atsiliepime (t. II, b. l. 136-143) iš esmės pakartoja savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus. Pažymi, kad sprendžiant, kas sudaro asmens privatų gyvenimą, svarbus ne tik privatus gyvenimo apibrėžimas, bet ir paties asmens požiūris į tai. Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 16 dalimi, Inspektoriaus sprendimo rezoliucinė dalis turi būti paskelbta laikraštyje „Šilokarčema“ nepriklausomai nuo to, kas šiuo metu yra šios visuomenės informavimo priemonės leidėjas (valdytojas).

18Trečiasis suinteresuotas asmuo I. K. atsiliepime nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas (t. II, b. l. 131-135). Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai apie neva amoralų ar visuotinai priimtiems standartams prieštaraujantį jos elgesį, galintį turėti neigiamos įtakos visuomenei (nepilnamečiams, jų tėvams ir pan.), nėra pagrįsti įrodymais.

19Teisėjų kolegija

konstatuoja:

20IV.

21Apeliacinis skundas atmestinas.

22Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2010 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. SPR-41, kuriuo viešosios informacijos rengėjas – IĮ “Uola” – įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies bei 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo, padaryto laikraščio „Šilokarčema“ 2009 m. birželio 16 d. publikacijoje „Mero dukra – dainininkė, striptizo šokėja ar prostitutė?!“ paskelbiant privataus pobūdžio informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį I. K. ir iliustracijai panaudojant I. K. nuotrauką.

23Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatyta viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų pareiga užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Pagal 14 straipsnio 2 dalį, informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti tik žmogaus sutikimu. Šios taisyklės išimtys yra aptartos 14 straipsnio 3 dalyje, nustatančioje, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai: 1) ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, 2) informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą; 3) informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

24Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, savo veiksmų teisėtumą pareiškėjas grindžia trečiosios sąlygos, siaurinančios viešųjų asmenų privataus gyvenimo apsaugos sferą, egzistavimu. Publikacijos paskelbimo metu galiojusi Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 60 dalis įtvirtino definicinę teisės normą, pagal kurią viešasis asmuo – tai valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams.

25Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi ginčijamo pažeidimo padarymo metu buvusias faktines aplinkybes, neturi pagrindo pritarti apeliantui, jog I. K. pasirinkta veikla ar užsiėmimų pobūdis (muzikos kūrinių atlikimas) yra kaip nors susiję su tarnavimu viešajam interesui arba įtaka visuotinai svarbių klausimų sprendimui. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad I. K. pagal savo statusą visuomenėje yra privatus asmuo. Tai reiškia, jog teisę paskleisti duomenis apie asmeninį gyvenimą IĮ “Uola” turėjo tik jos leidimu. Pareiškėjui šiuo atveju neįrodžius, kad minėtas įstatyminis reikalavimas buvo įvykdytas, tampa nebesvarbu, kokiu būdu ir priemonėmis jis gavo ginčo informaciją. Nustatytas IĮ “Uola” Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimas teisėjų kolegijai nekelia jokių abejonių, todėl atsakovo sprendimas įspėti pareiškėją pripažintinas teisėtu bei pagrįstu.

262010 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. SPR-41 priėmimo laikotarpiu aktuali Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 16 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 18 d.) numatė, kad inspektoriaus sprendimai, išskyrus šio straipsnio 17 dalyje nustatytus atvejus, neatlygintinai skelbiami „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje (svetainėje). Šiais atvejais rezoliucinė inspektoriaus sprendimo dalis turi būti nedelsiant paskelbta toje visuomenės informavimo priemonėje, kurioje inspektorius nustatė pažeidimą. Akivaizdu, jog pastaroji nuostata, skirtingai nei šio straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punkte aptarti sprendimai, kuriuos Inspektorius įgaliotas priimti viešosios informacijos rengėjo ar skleidėjo atžvilgiu, yra siejama ne su pažeidimą padariusiu subjektu, bet su visuomenės informavimo priemone, kurioje išaiškintas pažeidimas. Dėl šios priežasties pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, jog visas teises į laikraštį „Šilokarčema“ 2010 m. balandžio 15 d. jis perleido viešajai įstaigai „Eurokompetencija“, vertintina kaip realiai neapsunkinanti Inspektoriaus 2010 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. SPR-41 rezoliucinės dalies nurodymo vykdymą.

27Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reguliuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį procesinį sprendimą.

28Dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

29Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

30Pareiškėjo Petro Stungurio individualios įmonės „Uola“ apeliacinį skundą atmesti.

31Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

32Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas Petro Stungurio individuali įmonė „Uola“ (toliau – ir IĮ... 5. Skunde (t. I, b. l. 1-10) paaiškino, kad Žurnalistų etikos inspektorius... 6. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba su pareiškėjo skundu... 7. Atsiliepime (t. II, b. l. 8-13) paaiškino, kad asmens viešumą lemia ne... 8. Trečiasis suinteresuotas asmuo I. K. su pareiškėjo skundu nesutiko.... 9. Atsiliepime (t. II, b. 1. 1-4) paaiškino, kad pareiškėjo paskelbta... 10. II.... 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimu... 12. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ginčo teisinių santykių... 13. III.... 14. Pareiškėjas Petro Stungurio individuali įmonė „Uola“ pateikė... 15. Apeliacinį skundą (t. II, b. l. 78-87) grindžia šiais argumentais: 16. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo... 17. Atsiliepime (t. II, b. l. 136-143) iš esmės pakartoja savo atsiliepimo... 18. Trečiasis suinteresuotas asmuo I. K. atsiliepime nurodė, kad Vilniaus... 19. Teisėjų kolegija... 20. IV.... 21. Apeliacinis skundas atmestinas.... 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2010... 23. Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatyta viešosios... 24. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, savo veiksmų teisėtumą... 25. Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi ginčijamo pažeidimo padarymo... 26. 2010 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. SPR-41 priėmimo laikotarpiu aktuali... 27. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 28. Dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas... 29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 30. Pareiškėjo Petro Stungurio individualios įmonės „Uola“ apeliacinį... 31. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą... 32. Nutartis neskundžiama....