Byla 2A-28-553/2012
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

2kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės,

3kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Zitos Smirnovienės,

4kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. S. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2011-03-29 galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal L. S. ieškinį D. B. dėl žalos atlyginimo.

5Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Nustatė

6

  1. Ginčo esmė

7Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti jos naudai iš atsakovo D. B. 2913 Lt jai padarytos žalos, 5 proc. metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2009-01-28 su atsakovu sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ji už 900 Lt pardavė, o atsakovas nupirko automobilį BMW 325, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kadangi pinigai buvo sumokėti 2009-01-03, t. y. dar prieš pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, ieškovė leido atsakovui automobiliu naudotis iki sutarties sudarymo. 2009-02-15 automobilis BMW 325, v. n. (duomenys neskelbtini) pateko į autoįvykį, apie kurį ieškovei buvo pranešta 2009-03-05 ir paprašyta pateikti pasiaiškinimą. Automobilis iš įvykio vietos buvo nuvežtas į UAB „Sauda“ automobilių saugojimo aikštelę. Paaiškinimą paėmę pareigūnai ieškovei nurodė, kad automobilį bus galima atsiimti, kai bus baigtas tyrimas dėl administracinio teisės pažeidimo. 2010-06-18 antstolių kontora pateikė ieškovei pranešimą apie UAB „Sauda“ atžvilgiu susidariusią 3884 Lt skolą už automobilio stovėjimą. Ieškovė nurodė, kad nedelsdama kreipėsi į policijos komisariatą ir jai 2010-07-12 buvo išduotas leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Už automobilio saugojimą ieškovė UAB „Sauda“ sumokėjo 2 913 Lt. Ši skola (2 913 Lt) yra ieškovės žalą, kuri atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kurių atsakovas neneigia ir todėl privalo visiškai atlyginti ieškovės patirtą žalą.

82010-10-05 preliminariu sprendimu teismas ieškinį patenkino visiškai.

92010-10-29 teisme priimti atsakovo prieštaravimai. Atsakovas prieštaravimuose nurodė, kad 2010-10-05 teismo sprendimas yra nepagrįstas todėl turi būti panaikintas. 2009-02-07 jis sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią automobilį BMW 325, v. n. (duomenys neskelbtini) pardavė A. C.. Kadangi ieškovė po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo su atsakovu neįvykdė savo pareigos, nesikreipė į VĮ „Regitra“ ir nepateikė nustatytos formos pranešimo-deklaracijos apie parduotą automobilį, atsakovas negalėjo įgyvendinti savo pareigos įregistruoti transporto priemonę savo vardu, atitinkamai negalėjo įregistruoti ir sandorio, sudaryto su A. C.. Kadangi autoįvykio metu atsakovas automobilį jau buvo pardavęs A. C., paslaugų, už kurias prašoma apmokėjimo regreso tvarka, suteikimo metu jis nebuvo nei automobilio BMW 325, v. n. (duomenys neskelbtini) savininkas, nei valdytojas, todėl ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui. Atsakovas taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog transporto priemonės perdavimo saugoti metu transporto priemonės valdytojas ir vairuotojas buvo A. C., negalima atsakovo civilinė atsakomybė, kuri siejama su neteisėtais veiksmais ir kalte. Tai, kad atsakovas perleido automobilį A. C. nelaikytina jo kalte, kadangi savo veiksmų atsakovas neprivalėjo derinti su ieškove, o tai, kad atsakovas negalėjo perregistruoti automobilio yra ir ieškovės kaltė, kadangi pirmiausia ji pati neįvykdė savo pareigos informuoti VĮ „Regitra“ apie pasikeitusius automobilio savininko duomenis. Jokie kalti ar neteisėti atsakovo veiksmai nėra įrodyti, todėl nepagrįstas yra ir reikalavimas atlyginti ieškovės patirtą žalą.

10Ieškovė atsiliepimu į atsakovo prieštaravimus prašo atmesti atsakovo prieštaravimuose išdėstytus argumentus ir tenkinti jos ieškinį. Ieškovė nesutinka su atsakovo teiginiais, jog dėl to, kad automobilio perleidimo faktas nebuvo įregistruotas VĮ „Regitra“, kalta ieškovė, kadangi atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog jis kreipėsi į VĮ „Regitra“ ir jam buvo atsisakyta registruoti pasikeitusius duomenis dėl to, jog ieškovė neįregistravo duomenų pasikeitimo pirma. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovas be pagrindo remiasi pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta tarp jos ir A. C., kadangi A. C. policijos pareigūnų niekada nebuvo apklaustas ir pirkimo-pardavimo sutarties buvimo/tikrumo klausimas apskritai nebuvo nagrinėjamas. Be to, jei jau atsakovas teigia, kad neįregistravusi duomenų pasikeitimo, ieškovė veikė savo rizika, nes ir toliau buvo automobilio savininkė, nesuderinami ir su paties atsakovo veiksmais parduodant automobilį A. C., t. y. atsakovas, žinodamas, kad automobilio savininkė yra ieškovė, negalėjo parduoti automobilio be ieškovės žinios. Ieškovės teigimu nėra įrodyta ir tai, kas kaltas dėl autoįvykio, todėl aplinkybių, jog A. C. buvo automobilio valdytojas ieškovė nepripažįsta. Tai, kad atsakovui nebuvo žinoma apie automobilio perdavimą saugoti, ieškovė laiko melu, kadangi atsakovas buvo apklausiamas apie įvykį, jis žinojo, kad automobilis pateko į autoįvykį, tačiau suvokdamas, jog pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp jo ir A. C. neturi teisinės galios tretiesiems asmenims, piktybiškai vengė atsiimti automobilį nenorėdamas patirti išlaidų.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11Širvintų rajono apylinkės teismas 2011-03-29 priėmė galutinį sprendimą 2010-10-05 preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Teismas nustatė, kad ieškovė atsakovui 2009-01-03 pardavė automobilį BMW 325 v. n. (duomenys neskelbtini). Pirkimas-pardavimas sutartimi buvo įformintas 2009-01-28 (b. l. 7-8). Dėl šių faktinių aplinkybių ginčo nėra – įrodyta, kad teisėtas automobilio valdytojas nuo 2009-01-03 buvo atsakovas D. B.. 2009-02-15 Vilniaus m. įvyko autoįvykis, kuriame galimai dalyvavo automobilis BMW325 v. n. (duomenys neskelbtini) Šis automobilis buvo rastas netoli eismo įvykio. Šias aplinkybes patvirtina rašytiniai įrodymai (b. l. 14-15). Iš įvykio vietos automobilis priverstinai buvo paimtas ir nuvežtas saugojimui (b. l. 11). Už automobilio saugojimą 2913 Lt sumokėjo ieškovė (b. l.18-19). Ji automobilį atidavė išmontuoti ir sunaikinti, už ką gavo 335 Lt (b. l.69-71). Ieškovė laiko, kad ji be pagrindo sumokėjo už automobilio saugojimą, nes tuo metu ji nebuvo jo savininkė. Saugojimo išlaidas ji buvo priversta sumokėti, nes transporto priemonių registre buvo duomenys, kad savininkė yra ji, be to, apmokėjimo iš jos reikalavo antstoliai (b. l. 16). Prašo patirtą žalą 2913 Lt sumoje priteisti iš atsakovo, kuriam ji savo automobilį pardavė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje atsakovas pateikė rašytinį įrodymą apie tai, kad jis 2009-02-07, t. y. dar prieš autoįvykį (2009-02-15) automobilį pardavė A. C. (b. l.67). Teismui nekilo jokių abejonių, kad sutartis yra tikra, ji nėra nuginčyta ir nebuvo ginčijama. Pagal formą sutartis yra analogiška ieškovės pateiktai sutarčiai (b. l. 8). Iš bylos medžiagos matyti, kad realiai yra toks asmuo – A. C., žinoma jo gyvenamoji vieta, asmens kodas. Tačiau ieškovė išreiškė kategorišką poziciją, kad šiam asmeniui ji pretenzijų neturi, atsakovo keisti nepageidauja. Iš bylos medžiagos (b. l. 14) matyti, kad policijos pareigūnams šio asmens tik nepavyko surasti. Kadangi šiam asmeniui nebuvo keliami jokie reikalavimai, pirkimo-pardavimo sutartis su juo apskritai nebuvo ginčyta, byla buvo nagrinėjama dokumentinio proceso tvarka ir tik tarp ieškovės ir atsakovo ir dėl jų ginčo priimtas preliminarus sprendimas, dėl A. C. teisių ir pareigų teismas apskritai negali pasisakyti ir nepasisako. Be to, A. C. byloje buvo apklaustas liudytoju ir parodė, kad nuo 2009-02-09 jis buvo šio automobilio savininkas, kad jis už 900 Lt automobilį įsigijo iš atsakovo, tačiau detalėms apie vasario 12 d. šį automobilį pardavė kitam asmeniui. Dokumentų apie pardavimą jis neuri, į registro įmonę jis nesikreipė, pirkėjo duomenų nežino. Darytina išvada, kad įvykio metu atsakovas nebuvo automobilio savininkas ar valdytojas, todėl nebuvo atsakingas už pareigą apmokėti išlaidas už jo saugojimą po autoįvykio, t. y. jis nepadarė jokių kaltų veiksmų civilinei atsakomybei atsirasti. Ieškovė savo rizika išlaidas už automobilio saugojimą apmokėjo pati. Ieškovė neginčijo atsakovo ir A. C. pirkimo-pardavimo sutarties, kategoriškai atsisakė reikalavimų A. C., todėl ieškovė gali svarstyti galimybę, esant tam pagrindui, nuostolius priteisti iš kito asmens. Ieškinys atmestinas tuo pagrindu, kad atsakovas nėra atsakingas už ieškovei atsiradusius nuostolius, todėl teismas apskritai nepasisako dėl šioje byloje nustatytų aplinkybių vertinimo apie tai, kad ieškovė, nelaikydama savęs savininke prisiėmė atsakomybę už automobilio saugojimo išlaidų padengimą. Būtent ji ne tik gavo pinigus už automobilio pardavimą atsakovui, bet ir pati šį automobilį atidavė sunaikinti ir vėl gi gavo naudą. Šios aplinkybės svarstytinos ir vertintinos, esant pagrindui, nagrinėjant bylą kitam atsakovui.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011-03-29 Širvintų rajono apylinkės teismo galutinį sprendimą ir priteisti jos naudai iš atsakovo D. B. 2913 Lt jai padarytos žalos, 5 proc. metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo, kad:

131. Ji neatsisako reikalavimų A. C., o atsisako, kad jai būtų perkelta įrodinėjimo našta, kadangi atsakovas turi pareigą įrodyti, kad tarp atsakovo ir A. C. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovė nematė pagrindo, jog automobilis buvo teisėtai ir teisingai dar kartą parduotas A. C., todėl ieškovė nematė pagrindo šį asmenį traukti į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu. Vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.75 straipsniu, ieškovei, kaip trečiajam asmeniui, tarp atsakovo ir A. C. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, net jei ji ir būtų sudaryta tokiomis aplinkybėmis, kaip teigia atsakovas, neturi sukelti teisinių pasekmių. Ieškovės atžvilgiu galiojanti yra tarp jos ir atsakovo sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovė pažymėjo, kad tarp atsakovo ir trečiojo asmens sudarytą sutartį ji ginčija kaip įrodymą, dėl to pirmosios instancijos teismo teiginys, kad minėta sutartis yra tikra, ji nėra nuginčyta ir nebuvo ginčijama, yra neteisingas.

142. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino nesant abejonių, kad tarp atsakovo ir A. C. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis yra tikra.

153. Kasacinis teismas pasisakė, kad tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, kad ji yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis galioja šios sutarties šalims, todėl, vadovaudamasi minėtu kasacinio teismo išaiškinimu, ieškovė reiškia atsakovui ieškinį dėl žalos atlyginimo. Atsakovas ir A. C. turėtų ieškovei atlyginti kaip solidarūs bendraskoliai, todėl vadovaudamasi CK 6.6 straipsniu, ieškovė reiškia reikalavimą tik atsakovui, t. y. vienam iš bendraskolių.

164. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad atsakovas nepadarė jokių kaltų veiksmų civilinei atsakomybei atsirasti. Atsakovas nepateikė nenuginčijamų įrodymų, kad pažeidimo metu automobilis jam nebepriklausė. Ieškovė, būdama registruota automobilio savininkė, ėmėsi visų priemonių, kad įsiskolinimas už automobilio saugojimą nedidėtų (sumokėjo UAB „Sauda“ 2 913 Lt). Apie šias aplinkybes informavo atsakovą.

175. Vadovaujantis apygardos teismų formuojama praktika šioje byloje nagrinėjamu klausimu, ieškovė turi teisėtų lūkesčių, kuriuos pirmosios instancijos sprendimas pažeidžia.

18Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

191. Pirmosios instancijos teismas neperkėlė apeliantei pareigos įrodinėti pirkimo-pardavimo sutarties tarp atsakovo ir A. C. sudarymo fakto. Ieškovė aiškiai nurodė, kad ginčija ne minėtą sutartį, o jos sąsają su byla. Ieškovė reikalavimų A. C. atsisakė.

202. Abejonių dėl tarp atsakovo ir A. C. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties tikrumo teismui nekilo, šios sutarties sudarymą patvirtino abi šalys (atsakovas ir A. C.).

213. Automobilių pirkimo-pardavimo sutartys nėra privalomai registruojamos, registruojamas tik savininko pasikeitimas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad CK 1.75 straipsnio nuostatos analogiškais atvejais galėtų būti taikomos tik tuomet, jeigu įstatyme būtų nustatytas privalomas automobilio pirkimo-pardavimo sutarties registravimas. Šioje byloje atsakovas įrodinėja faktines aplinkybes ne automobilio registravimo faktu.

224. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad įvykio metu atsakovas nebuvo automobilio savininkas ar valdytojas, todėl nebuvo atsakingas už pareigą apmokėti išlaidas už automobilio saugojimą po autoįvykio.

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23CPK 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320straipsnio 2 dalis).

24Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

25Nagrinėjamos bylos atveju pagrindinis ieškovės (apeliantės) argumentas, įrodantis pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą, yra tas, kad atsakovas (o ne kitas asmuo, kai nurodė pirmosios instancijos teismas) yra atsakingas už ieškovės patirtos žalos (automobilio saugojimo išlaidų) atlyginimą, kadangi nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi tarp ieškovės (registruotos automobilio savininkės) ir atsakovo 2009-01-28 sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartimi, o ne tariamai tarp atsakovo ir A. C. 2009-02-07 sudaryta to paties automobilio pirkimo-pardavimo sutartimi, todėl turi būti daroma išvada, kad atsakovas buvo automobilio savininku autoįvykio metu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šia apeliantės pozicija dėl žemiau nurodytų argumentų.

26Pirkimo-pardavimo sutartis, kaip sandoris, yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 1 dalis). Šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pagal dispozityviąją CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktą įgyja nuo jo perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Atskirų nuostatų dėl transporto priemonės perleidimo įstatymuose nenustatyta. Kiekvienu atveju būtina patikrinti, ar šalys transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje nenustatė kito nuosavybės teisės perėjimo daikto įgijėjui momento ar kitų sąlygų, pavyzdžiui, kad nuosavybės teisė pereina daikto įgijėjui tik po to, kai jis sumokės daikto kainą; ar tik po to, kai daikto pardavėjas išregistruoja daiktą iš viešojo registro; ar tik po to, kai šalys ar viena iš jų įregistruoja pirkimo-pardavimo sutartį, jeigu ji turi būti registruojama. Jeigu sutartyje tokių ar panašių išlygų nenustatyta, tai dėl nuosavybės teisės perėjimo momento turi būti sprendžiama pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą. Perduoti daiktą pagal pirkimo-pardavimo sutartį yra viena iš pardavėjo pareigų. Ji reglamentuota CK 6.317 straipsnyje. Po tinkamo šios prievolės įvykdymo pirkėjui pereina nuosavybės teisė. Pagal CK 6.317 straipsnio 4 dalį laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus pagal pirkimo-pardavimo sutartį yra įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktą pirkėjui valdyti arba sutinka, kad jis pradėtų daiktą valdyti, ir pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Tai reiškia, kad pirkėjas įgyja galimybę valdyti daiktą nuosavybės teise, t. y. elgtis su juo kaip su savo, nepriklausomai nuo pardavėjo valios. Transporto priemonės perdavimas pagal pirkimo-pardavimo sutartį kaip nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas pirkėjui gali būti nustatytas, jeigu pagal įstatymo ar sutarties reikalavimus perduota transporto priemonė, kuria įgijėjas gali naudotis ar elgtis su ja kaip su savo turtu savo nuožiūra. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti įstatyme nenustatyta reikalavimų, kad transporto priemonė būtų techniškai tvarkinga, tinkama eismui (įregistruota, perregistruota, apdrausta kaip turtas ar jos valdytojo civilinė atsakomybė ir pan.). Jeigu pirkimo-pardavimo sutartyje tokių ar panašių sąlygų nenustatyta, tai nuosavybės teisės į transporto priemonę pagal pirkimo-pardavimo sutartį perėjimo pirkėjui momentas nustatomas pagal bendrąsias CK 6.317, 6.318 straipsnių taisykles. Įstatymuose ar teisės aktuose nustatyti reikalavimai dėl transporto priemonės savininko ar valdytojo pareigų pradedant eksploatuoti transporto priemonę (įregistruoti, apdrausti ir kt.) netaikomi sudarant transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, jeigu šie reikalavimai tiesiogiai pagal teisės aktus neturi būti taikomi sudarant transporto priemonės pirkimo-pardavimo ar kitokio perleidimo sutartį. CK 1.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Tokios registracijos tikslas – išviešinti sandorio sudarymo faktą tretiesiems asmenims. Nesilaikius įstatymo nustatyto reikalavimo įregistruoti sandorį, šalims sandoris galioja, tačiau jo sudarymo fakto šalys negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais, pvz., liudytojų parodymais ir pan. (CK 1.75 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2010). Dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties, jos registracijos ir jos teisinės reikšmės ne kartą pasisakyta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-11-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448;2010-11-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010; 2010-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495; kt.). Esmine nagrinėjamam ginčui spręsti laikytina kasacinio teismo išvada, kad nei CK, nei Saugaus eismo automobilių keliais ar kitų įstatymų normos nenustato privalomos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties registracijos. Poįstatyminio reglamentavimo nuostatos, pagal kurias asmenys, sudarę automobilio pirkimo-pardavimo sandorį, kartu ar atskirai privalo kreiptis į viešųjų duomenų registrą dėl automobilio registracijos duomenų keitimo (Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 71.1; 72.3.1 punktai), yra skirtos daiktams registruoti. Tuo tarpu CK 1.75 straipsnis reglamentuoja sutarčių įregistravimą ir ši nuostata netaikoma sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį ir nuo kada tapo transporto priemonės savininku. Transporto priemonės teisinės registracijos duomenų nepakeitimas, t. y. transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu neišviešinimas transporto priemonių registre, yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nėra sąlygos dėl transporto priemonės perregistravimo kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, yra transporto priemonės savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2011).

27Nagrinėjamos bylos atveju, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad į byla pateiktos 2009-01-28 ir 2009-02-07 to paties automobilio BMW 325, v. n. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartys (b. l. 8, 69) yra galiojančios ir teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčytos, t. y. byloje nėra pareikštas reikalavimas kurią nors iš minėtų sutarčių pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento CK 1 knygos IV skyriuje nustatyta tvarka. Tokiu būdu, atsižvelgdama į anksčiau pateiktą kasacinio teismo išaiškinimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad 2009-01-28 pirkimo-pardavimo sutartimi apeliantė perleido nuosavybės teisę į ginčo automobilį atsakovui. Minėtoje sutartyje, kuri buvo sudaryta ir įvykdyta dar prieš jos sudarymą perduodant daiktą pirkėjui (b. l. 7-8), nėra sąlygos dėl nuosavybės teisės pirkėjui (atsakovui) perėjimo po to, kai bus pakeisti transporto priemonės registracijos duomenys, o įstatyme nenustatyta privaloma transporto priemonės registracija, kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui sąlyga, todėl sprendžiant dėl to, kas yra automobilio savininkas, buvo pagrindas daryti išvadą, kad ieškovė (pagal 2009-01-28 pirkimo-pardavimo sutartį), kaip ir atsakovas (pagal 2009-02-07 pirkimo-pardavimo sutartį) daiktą pardavė, t. y. nustojo būti transporto priemonės savininkais. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas nėra atsakingas dėl ieškovės patirtos žalos atlyginimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog ieškovė kategoriškai atsisakė reikalavimų A. C., todėl ieškovė gali svarstyti galimybę, esant tam pagrindui, nuostolius priteisti iš kito asmens, tokiu būdu kartu pasisakė ir dėl į bylą neįtraukto A. C. (šis asmuo byloje tik buvo apklaustas kaip liudytojas, b. l. 82, 98-100) (pagal byloje esančius įrodymus paskutinio automobilio pirkėjo) pareigos atlyginti žalą ieškovei. Pažymėtina, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Tokiu būdu darytina išvada, kad į šios civilinės bylos nagrinėjimą teismo iniciatyva trečiuoju asmeniu turi būti įtrauktas A. C. ir ši aplinkybė yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

28Nors ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo nuspręsta dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens materialinės pareigos atlyginti ieškovės patirtą žalą, o apeliacinės instancijos teisme negali būti įtraukti į bylos nagrinėjimą kiti asmenys, darytina išvada, kad bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

29Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 325-331 straipsniais,

Nutarė

30Širvintų rajono apylinkės teismo 2011-03-29 galutinį sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės,... 3. kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Zitos Smirnovienės,... 4. kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. S.... 5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,... 6.
  1. Ginčo esmė
...
7. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti jos naudai iš atsakovo D.... 8. 2010-10-05 preliminariu sprendimu teismas ieškinį patenkino visiškai.... 9. 2010-10-29 teisme priimti atsakovo prieštaravimai. Atsakovas prieštaravimuose... 10. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo prieštaravimus prašo atmesti atsakovo... 11. Širvintų rajono apylinkės teismas 2011-03-29 priėmė galutinį sprendimą... 12. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011-03-29 Širvintų rajono... 13. 1. Ji neatsisako reikalavimų A. C., o atsisako, kad jai būtų perkelta... 14. 2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino nesant abejonių, kad... 15. 3. Kasacinis teismas pasisakė, kad tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre... 16. 4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad atsakovas nepadarė... 17. 5. Vadovaujantis apygardos teismų formuojama praktika šioje byloje... 18. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti bei... 19. 1. Pirmosios instancijos teismas neperkėlė apeliantei pareigos įrodinėti... 20. 2. Abejonių dėl tarp atsakovo ir A. C. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties... 21. 3. Automobilių pirkimo-pardavimo sutartys nėra privalomai registruojamos,... 22. 4. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad įvykio metu... 23. CPK 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine... 24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje... 25. Nagrinėjamos bylos atveju pagrindinis ieškovės (apeliantės) argumentas,... 26. Pirkimo-pardavimo sutartis, kaip sandoris, yra vienas iš nuosavybės teisės... 27. Nagrinėjamos bylos atveju, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į... 28. Nors ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti... 29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 325-331 straipsniais,... 30. Širvintų rajono apylinkės teismo 2011-03-29 galutinį sprendimą panaikinti...