Byla e2A-473-430/2018
Dėl draudimo išmokos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Ribokaitės ir Tomo Venckaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovui E. dėl draudimo išmokos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas prašė teismo: 1) pripažinti 2016 m. vasario 21 d. eismo įvykį, kuriame dalyvavo ieškovo vardu registruota transporto priemonė „AUDI A4“ (valst. Nr. ( - )) draudžiamuoju įvykiu; 2) priteisti iš atsakovo 7175 Eur neišmokėtos draudimo išmokos; 3) priteisti iš atsakovo 5 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  1. Ieškinyje nurodė, kad 2016 m. vasario 21 d. Kaune, Lukšio ir Žukausko gatvių sankryžoje įvyko eismo įvykis, kurio metu M. R. vairuojamas automobilis „( - ) D“ (valst. Nr. ( - ) susidūrė su ieškovo vairuojamu automobiliu „AUDI A4“ (valst. Nr. ( - )). Eismo įvykio dalyviai užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje M. R. pripažino savo kaltę dėl sukelto eismo įvykio. Eismo įvykio kaltininko automobilis buvo draustas atsakovo draudimo bendrovėje įprastiniu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, dėl to ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos priteisimo, prašė išmokėti 7175 Eur žalos atlyginimą. 2016 m. balandžio 7 d. pranešimu atsakovas atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką, pripažinęs įvykį nedraudžiamuoju, motyvuodamas eksperto išvada, kad automobilių „( - ) D“ (valst. Nr. ( - ) ir „AUDI A4“ (valst. Nr. ( - )) sugadinimai tarpusavyje nesuderinami, abiejų automobilių esminiai sugadinimai atsirado ne dėl jų betarpiško kontakto. Ieškovas nesutinka su atsakovu, nes 2016 m. vasario 21 d. eismo įvykis iš tikrųjų įvyko, automobilių apgadinimai atsirado būtent šio eismo įvykio metu, o ieškovas pateikė atsakovui visą teisingą ir reikalingą informaciją šiam draudžiamajam įvykiui ištirti. Pažymėjo, jog atsakovas neinicijavo dėl šių aplinkybių ikiteisminio tyrimo, dėl to negalima teigti, kad ieškovas imitavo eismo įvykį ar suklastojo jo padarinius. Ieškovas nesutinka su ekspertizės išvadų teisingumu, kadangi ekspertizė parengta neobjektyviai, ekspertizėje pateiktos išvados tarpusavyje prieštaringos, apgadintos transporto priemonės neapžiūrėtos, eismo įvykio kaltininkas neapklaustas, o ekspertas, darydamas šias išvadas, rėmėsi tik skaitmeninėmis nuotraukomis. Ieškovo įsitikinimu, šis eismo įvykis turi būti pripažintas draudžiamuoju įvykiu ir jam išmokėta draudimo išmoka.
  1. Atsiliepime į ieškinį atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad atlikus išsamų deklaruoto eismo įvykio aplinkybių bei surinktų duomenų tyrimą, kilus abejonių, atsakovas kreipėsi į teismo ekspertą, kuris nustatė, kad eismo įvykis įvyko ne tokiomis aplinkybėmis, kokios buvo praneštos draudimo bendrovei. 2016 m. kovo 25 d. eksperto išvadoje konstatuota, kad automobilių sugadinimai tarpusavyje nesuderinami, o deklaruoto eismo įvykio dalyvių paaiškinimai nepagrįsti, nes abu automobiliai apgadinti ne dėl jų betarpiško kontakto. Atsakovas, remdamasis eksperto nurodytomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad eismo įvykis yra nedraudžiamasis. Atsakovas pažymėjo, jog eismo įvykiai dalyviai nesilaikė Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) reikalavimų, nes į draudimo bendrovę kreipėsi praėjus daugiau nei 3 darbo dienoms po eismo įvykio. Be to, eismo įvykio dalyviai negavę atsakingo draudiko sutikimo, pardavė abi deklaruotame eismo įvykyje dalyvavusias transporto priemones. Dėl to draudikui tapo sunkiau ištirti visas įmanomas pranešto įvykio aplinkybes. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog nors teismo ekspertizė pripažintų, jog dalis transporto priemonių sugadinimų vis tik buvo padaryta nurodytomis aplinkybėms, tačiau žinomai neteisingų duomenų apie įvykį ir jo padarinius pateikimas, yra teisinis pagrindas nurodytą įvykį pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu ir atsisakyti išmokėti dalį žalos.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  1. Teismas nustatė, kad automobiliai „( - ) D“ (valst. Nr. ( - ) ir „AUDI A4“ (valst. Nr. ( - )) 2016 m. vasario 21 d. eismo įvykio metu neapgadinti tiek, kiek užfiksuota po eismo įvykio užpildytuose dokumentuose. Ieškovas nuslėpė nuo atsakovo, kad visi ar dalis automobilių apgadinimų buvo dar iki ginčo eismo įvykio. Byloje atlikta teismo ekspertizės išvada paneigė ieškovo ir kito deklaruotame įvykyje dalyvavusio asmens nurodytas eismo įvykio aplinkybes dėl žalos susidarymo mechanizmo ir priežastinio ryšio. Dėl to teismas padarė išvadą, kad ieškovas buvo nesąžiningas ir atsakovas turėjo teisę atsisakyti išmokti draudimo išmoką, nes draudikas moka per eismo įvykyje nukentėjusiam asmeniui tik pagrįstos per eismo įvykį padarytos žalos dydžio išmoką.
  1. Teismas nustatė, kad eismo įvykio dalyviai nesilaikė TPVCAPDĮ 12 straipsnio 2 dalies ir 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes kreipėsi į draudimo bendrovę praėjus daugiau negu 3 darbo dienoms po eismo įvykio bei, negavę atsakingo draudiko sutikimo, pardavė abi deklaruotame eismo įvykyje dalyvavusias transporto priemones. Nukentėjusiajam nesilaikius TPVCAPDĮ draudėjo įpareigojimų ar juos vykdant netinkamai ir šioms aplinkybėms turėjus įtakos žalos padarymo aplinkybėms tinkamai ištirti, draudikas galėjo sumažinti išmoką.
  1. Teismas pažymėjo, kad, atmetus ieškovo reikalavimus dėl reikalaujamos priteisti žalos atlyginimo, žalos dydžio pagrįstumo klausimas nesvarstomas.

8III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.
  2. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles bei netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką ir nukentėjusiojo pareigą pateikti draudikui visus turimus eismo įvykio dokumentus.
  3. Apeliantas teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas apie eismo įvykį atsakovui pranešė daugiau nei 3 darbo dienos po eismo įvykio, nes ši teismo išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kadangi apie eismo įvykį atsakovui pranešta 2016 m. vasario 22 d., t. y. sekančią dieną po eismo įvykio.
  4. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ieškovas, nesant atsakovo sutikimo, pardavė automobilį „AUDI A4“ (valst. Nr. ( - )). Atsakovas tokio nurodymo ieškovui nebuvo davęs, o TPVCAPDĮ nenumatytas draudimas neparduoti automobilio po eismo įvykio. Apeliantas išsaugojo sugadintą automobilį, koks jis buvo po eismo įvykio, tol, kol jį apžiūrėjo atsakovo įgaliotas asmuo, informavo atsakovą apie automobilio pirkimo-pardavimo sandorį. Atsakovas sugadintą automobilį apžiūrėjo kelis kartus, net kai jis buvo parduotas. Dėl to atsakovas įsitikinęs, kad jis tinkamai vykdė visas TPVCAPDĮ numatytas pareigas.
  5. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo konstatavo, kad atsakovas turėjo teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Atvejai, kai atsakingas draudikas atleidžiamas išmokėti draudimo išmoką nustatyti TPVCAPDĮ 21 straipsnyje, tačiau teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė nė vieno iš šiame straipsnyje išvardintų atvejų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nurodytu laiku įvyko ginčo eismo įvykis. Byloje nėra duomenų, jog apeliantas tyčia nuslėpė įvykio priežastis ir neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką, todėl nėra ir teisinio pagrindo, tokį įvykį laikyti nedraudžiamuoju. Ekspertų išvadose, kuriomis rėmėsi teismas, nurodyta, kad eismo įvykio dalyvių parodymai nevisiškai sutampa su buvusiomis avarijos aplinkybėmis, tačiau atsakovas neįrodė, kad eismo įvykio dalyviai suklastojo ar pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ir jo padarinius. Jeigu atsakovas žinojo tokias aplinkybes, jis turėjo inicijuoti ikiteisminį tyrimą dėl tokių veiksmų, kurie savo esme laikytini nusikalstamais, tačiau atsakovas to nedarė. Dėl to, apelianto įsitikinimu, ginčo eismo įvykis turi būti pripažintas draudžiamuoju įvykiu ir jam išmokėta draudimo išmoka.
  6. Apeliantas pažymėjo, jog precedentinę reikšmę šiai bylai turintys sprendimai faktinėmis aplinkybėmis artimose situacijoje yra priimti Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje byloje Nr. e2A-1145-460/2015, Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje byloje Nr. 2A-242-262/2016.
  7. Atsakovas atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą, prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
  8. Atsakovas nurodo, kad TPVCAPDĮ 21 straipsnis, kuriuo remiasi ieškovas skunde, nustato tik kelis konkrečius atvejus, kada draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo, tačiau asmens veiksmai civilinėse bylose vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio eismo įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis). TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu. Jei draudžiamojo įvykio nėra, draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmoką. Taigi tam, kad būtų pagrindas atsirasti draudiko prievolei atlyginti apdraustojo veiksmais eismo įvykio metu padarytą žalą, būtina nustatyti visas deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę ir žalą. Ieškovas draudikui dėl eismo įvykio nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, nes ekspertiniais tyrimais paneigtos eismo įvykio dalyvių deklaruotos eismo įvykio aplinkybės. Ieškovas nutylėjo draudimo bendrovei aplinkybes dėl dar iki deklaruoto eismo įvykio automobilio „AUDI A4“ (valst. Nr. ( - )) turėtų apgadinimų, dėl to buvo nesąžiningas ir teismas pagrįstai atmetė ieškinį tuo pagrindu, kad atsakovui kaip draudikui nekyla pareiga išmokėti išmoką, nes nėra draudžiamojo įvykio fakto.
  9. Atsakovas nesutinka su apelianto argumentais, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas nesilaikė TPVCAPDĮ 12 ir 15 straipsnyje nustatytų pareigų, nes ieškovas į draudimo bendrovę raštu kreipėsi praėjus daugiau nei 8 darbo dienoms po eismo įvykio. Draudikas neturėjo galimybės išsamiai apžiūrėti automobilio, nes ieškovas apžiūroje nedalyvavo. Draudikas neturėjo galimybės apgadintą automobilį apžiūrėti dar kartą, kuomet turėjo išsamius ieškovo paaiškinimus apie eismo įvykio aplinkybes. Naujasis automobilio savininkas parodė nupirktą automobilį tik po to, kai jis buvo suremontuotas, jo bamperyje įstrigusios kito automobilio detalės jau nebebuvo. Tokios aplinkybės apsunkino draudiko galimybes tirti praneštą įvykį, tačiau nustačius, kad nėra draudžiamojo įvykio fakto, ši aplinkybė, o ne TPVCAPDĮ numatytų pareigų neatlikimas, tapo pagrindu nemokėti draudimo išmokos, o teismui - atmesti ieškinį.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
  1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teismo ekspertizės išvada paneigė ieškovo ir kito deklaruotame įvykyje dalyvavusio asmens nurodytas eismo įvykio aplinkybes dėl žalos susidarymo mechanizmo ir priežastinio ryšio, teismas padarė išvadą, jog ieškovas buvo nesąžiningas, dėl ko atsakovas turėjo teisę atsisakyti išmokti draudimo išmoką. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės draudimo išmoką.
  1. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai, o sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jeigu teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis (CPK 263 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas kompetentingas spręsti fakto ir teisės klausimus, todėl gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas. Įstatyme įtvirtintas ribojimas perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Bylos esmė pagal suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, yra sąlygos CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktui taikyti, ar ne, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, galimybes gauti naujų įrodymų. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme, kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2012).
  1. Transporto priemonių, skirtų važiuoti žeme, taip pat mopedų, priekabų ir puspriekabių, išskyrus bėgines transporto priemones, valdytojų civilinės atsakomybės draudimas reglamentuojamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme. CK 6.987 str. numatyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką. Asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Atsisakymas mokėti draudimo išmoką pripažįstamas pagrįstu tik tuomet, kai nustatoma, kad yra suklastoti esminiai duomenys, įvykį darantys nedraudžiamuoju. Pagal Draudimo įstatymo 82 str. 6 d. draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką, jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009). Šios kategorijos bylose ekspertų išvados yra svarbus įrodymas, nes įvykio mechanizmui nustatyti reikalingos ne teisinės, bet techninės žinios, kurios leidžia modeliuoti automobilių susidūrimo pobūdį bei jo pasekmes, esant tam tikriems techniniams duomenims. Eksperto išvada, kaip įrodymas, civiliniame procese yra tik dėl iškeltoje civilinėje byloje teismo nutartimi paskirto tyrimo gauta išvada, kurią pateikia teismo ekspertu paskirtas asmuo, pritaikęs specialiąsias žinias (CPK 212 straipsnis). Teisminio nagrinėjimo metu gali būti naudojami kaip įrodymai rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio – gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pažymima, kad jeigu toks tyrimas atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo–mokslinio pobūdžio, gauta išvada laikoma rašytiniu įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2008). Byloje nagrinėjamu atveju buvo skirta teismo ekspertizė (Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. sausio 17 d. ekspertizės aktas) ir į bylą pateiktas ekspertinio pobūdžio aktas (UAB „I.“ 2016 m. kovo 25 d. eksperto išvada MV2016-12), kuris laikytinas rašytiniu įrodymu.
  1. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. spalio 10 d. nutartimi paskyrė transporto trasologinę ekspertizę, ekspertui pavedė atsakyti į klausimą, ar pagal automobilių ( - ) D, valst. Nr. ( - ) ir Audi A4 Avant, valst. Nr. ( - ), apgadinimus galima spręsti, jog šie apgadinimai atsirado 2016 m. vasario 21 d. eismo įvykio metu, šių transporto priemonių tarpusavio kontakto metu ir, ar nurodytų automobilių apgadinimai buvo iki jų susidūrimo nurodyto autoįvykio metu, jei taip kokie? Nors atsakovas 2016 m. rugpjūčio 31 d. raštu pateikė klausimus ekspertui, tačiau teismas 2016 m. spalio 10 d. nutartyje, nenurodydamas motyvų, atsakovo suformuluotų klausimų ekspertui nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo nurodyti klausimai, tokie kaip: ar visi transporto priemonių ( - ) D, valst. Nr. ( - ) ir Audi A4 Avant, valst. Nr. ( - ) sugadinimai (įskaitant visas suveikusias AUDI A4 oro pagalves apsaugančias nuo smūgių iš kairės ir dešinės bei keleivio ir vairuotojo frontalinio smūgio galėjo būti padaryti 2016 m. vasario 21 d. deklaruotame eismo įvykyje tarpusavio kontakto metu. Jei ne, kurie transporto priemonių sugadinimais galėjo būti padaryti kitomis aplinkybėmis? Ar deklaruoto eismo įvykio dalyvių parodymai techniniu požiūriu yra pagrįsti? Ar Audi A4 Avant, valst. Nr. ( - ), priekinio bamperio dešinės pusės apdailoje įstrigusi detalė yra kitos deklaruotame eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės ( - ) D, valst. Nr. ( - ) detalė, ar jos fragmentas? užduotini ekspertui, siekiant išsiaiškinti eismo įvykio mechanizmą ir atskleisti bylos esmę. Pirmos instancijos teismas, suformuodamas klausimus ekspertui, susiaurino ekspertinio tyrimo objektą, ir, turėdamas iš dalies priešingas eksperto ir specialisto išvadas dėl automobilių sugadinimų, nesprendė dėl papildomos ekspertizės atlikimo. Pagal UAB „I.“ 2016 m. kovo 25 d. eksperto dr. V. M. išvadą, automobilių sugadinimai tarpusavyje nesuderinami, 2016 m. vasario 21 d. eismo įvykio dalyvių paaiškinimai nepagrįsti, nes abiejų automobilių esminiai sugadinimai atsirado ne dėl automobilių betarpiško kontakto. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. sausio 17 d. ekspertizės akte padaryta išvada, kad tikėtina, jog ne visi automobilių sugadinimai atsirado jų kontakto metu vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis. Esant tokiai situacijai, teismas privalėjo spręsti klausimą dėl papildomos ekspertizės.
  1. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką tokiose bylose, pažymi, kad, remiantis CK 6.987 straipsniu, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, 98 straipsniu, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi, draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu. Jo (draudžiamojo įvykio) nesant draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo arba draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai jis privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos sumokėjimo, t. y. kad įvykis nevertintinas kaip draudžiamasis, nes sąlygų kilti draudėjo (transporto priemonės valdytojo) civilinei atsakomybei nenustatyta (Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalis). Tik pripažinus, kad toks įvykis yra draudžiamasis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką ir šios pareigos apimties. Nenustačius kurios nors būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, draudikas turi pareigą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalis). Draudikas, atsisakymą mokėti draudimo išmoką grįsdamas draudžiamojo įvykio nebuvimu, privalo šią aplinkybę įrodyti (CPK 178 straipsnis). Aplinkybė, kad nebuvo draudžiamojo įvykio, gali reikšti tai, kad nebuvo eismo įvykio, eismo įvykis buvo imituotas, t. y. pavaizduotas kaip neva buvęs. Taigi atsakovas privalo įrodyti, kad eismo įvykio, kurio metu neva padaryta žala ieškovui, iš tikrųjų nebuvo, jis tik pavaizduojamas kaip buvęs. Tai reikštų, kad kitomis sąlygomis ar kitoje vietoje prieš vaizduojamą įvykį sugadinta transporto priemonė (priemonės) buvo specialiai pastatyta (pastatytos) taip, jog dirbtinai būtų vaizduojama, neva sugadinimai padaryti šio įvykio, kaip draudžiamojo, metu. Paskata imituoti tokį eismo įvykį gali būti siekis gauti draudimo išmoką už žalą, kuri iš tikrųjų padaryta kitokiomis aplinkybėmis, dėl kurių žalos padarymas nebūtų pripažintas draudžiamuoju įvykiu. Tai, ar eismo įvykis buvo imituotas, gali būti sprendžiama atsižvelgiant į tai, kur, kokioje vietoje yra įvykęs tiriamasis eismo įvykis (ar matomoje, ar nuošalioje vietoje); kokiu paros laiku (intensyvaus, normalaus eismo ar kai jo nėra); kas jame dalyvavo (pažįstami, susiję asmenys ar atsitiktiniai dalyviai); ar transporto priemonių sugadinimų ir (ar) asmenų sužalojimo ar kitokių padarinių atsiradimo aplinkybės atitinka objektyvias įvykio sąlygas ir kitas konkretaus įvykio aplinkybes. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-462-695/2017). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas faktinių aplinkybių dėl draudžiamojo įvykio nebuvimo nesiaiškino, teismo sprendime remdamasis eksperto išvada, kuri teismo vertinimu, paneigė ieškovo ir kito eismo įvykyje dalyvavusio asmens nurodytas aplinkybes dėl žalos susidarymo mechanizmo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. sausio 17 d. ekspertizės akte padaryta tikėtina išvada, kad automobilių sugadinimai visa apimtimi nebuvo padaryti tarpusavio kontakto metu vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, tačiau nebuvo paneigtos, kaip nurodo teismas, ieškovo ir kito eismo įvykyje dalyvavusio asmens nurodytos aplinkybės dėl žalos susidarymo mechanizmo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka išsiaiškinti faktines eismo įvykio aplinkybes nėra procesinių galimybių, kadangi tai susijęs su įrodymų rinkimu.
  1. Dėl pirmiau nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių, atsižvelgusi į neištirtų aplinkybių, susijusių su byloje kilusiu ginču, apimtį bei pobūdį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino esminių bylos aplinkybių. Dėl to pirmosios instancijos teismas pažeidė civilinio proceso teisės normas. Dėl nurodyto pažeidimo liko neatskleista bylos esmė, todėl byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 176, 179, 183, 185 straipsniai).
  1. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, 330 straipsnį, proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teisme byla būtų nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, o tokia situacija prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
  1. Skundžiamą teismo sprendimą panaikinus ir bylą perdavus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako ir jų nenagrinėja bei nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo (CPK 93 straipsnis).

10Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

11Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai