Byla 2A-2089-553/2016
Dėl nuostolių atlyginimo regreso teise

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio ir Eglės Surgailienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-04 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui P. C. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

3Teisėjų kolegija,

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 3 147,03 EUR nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 94 EUR žyminis mokestis bei 101,61 EUR vertimo į lietuvių kalbą paslaugos.
  2. Nurodė, kad 2013-01-12 Rusijoje dėl transporto priemonę AUDI A4, valst. Nr. ( - ) vairavusio asmens kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu padaryta žala. Eismo įvykio dieną atsakovas buvo transporto priemonės AUDI A4, valst. Nr. ( - ) savininkas, t. y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Lietuvoje registruota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatos. Lietuva ir Rusija yra tarptautinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos dalyvės. Pagrindinis teisės aktas, kuriuo, sprendžiant eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo, atlyginimo bei tarpusavio atsiskaitymo už atlygintas žalas klausimas, vadovaujasi žaliosios kortelės valstybių nacionaliniai draudikų biurai yra Biurų tarybos vidaus nuostatai, pagal kuriuos, kuomet eismo įvykio kaltininko vairuojama transporto priemonė nėra apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras, administruoja žalą, ir, atlyginęs žalą nukentėjusiems asmenims, pateikia reikalavimą grąžinti išmokėtas sumas bei atlyginti dėl žalos administravimo patirtas išlaidas žalą sukėlusios neapdraustos transporto priemonės registracijos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis įvyko Rusijoje ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvoje registruota bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone bei vadovaudamasis Biurų tarnybos vidaus nuostatais, eismo įvykio valstybės – Rusijos nacionalinis draudikų biuras Russian Association of Motor Insurerers, atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 3 147,03 EUR sumai ieškovui, t. y. transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui. Tuo tarpu ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškovas moka išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Biurų tarybos Vidaus nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo Rusijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 3147,03 EUR. Dėl to ieškovas reiškia ieškinį atsakovui, kaip neįvykdžiusiam pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, atlyginti jam nuostolius.
  1. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti.
  2. Nurodė, kad jis nebuvo eismo įvykio kaltininkas, todėl nėra atsakingas už žalos padarymą. Atsakovo teigimu, transporto priemonės nuosavybės teisė pereina naujajam savininkui nuo pirkimo pardavimo sutarties sudarymo dienos. Kadangi jis savo transporto priemonę pardavė 2012-12-03 pirkimo pardavimo sutartimi L. R. A., jis nebuvo transporto priemonės savininkas eismo įvykio dieną.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-03-04 sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 3 147,03 EUR nuostolių iš atsakovo P. C. ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo (2015-07-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 195,61 EUR bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog teismas turėtų vadovautis transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartimi, bet ne VĮ „Regitra“ duomenimis, vertinant, kad atsakovas eismo įvykio dieną nebebuvo transporto priemonės savininkas. Teismas konstatavo, kad atsakovo P. C. 2012-12-03 sudaryta transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartis su L. R. A. turi galią tik jos šalims, bet neturi galios prieš trečiuosius asmenis, šiuo atveju – ieškovą. Atsakovas, pardavęs transporto priemonę kitam asmeniui, privalėjo pranešti viešajam registrui apie savininko pasikeitimą, o nepadaręs to, jis prisiėmė riziką už kilusias pasekmes dėl eismo įvykio. Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas regreso teise atlyginti jam patirtus nuostolius yra pagrįstas ir tenkinamas, nes nuostoliai buvo patirti dėl atsakovo kaltės – pardavęs savo automobilį kitam asmeniui, jis nepranešė apie tai viešajam registrui ir nebuvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties. Teismas tenkino ieškovo reikalavimą priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nevertino aplinkybių, jog eismo įvykio metu apeliantas nebuvo transporto priemonės Audi A4 savininkas, kadangi transporto priemonė pirkimo-pardavimo sutartimi buvo perleista asmeniui R. L. A., kuris buvo pripažintas kaltu dėl eismo įvykio;
    2. Teismas, nurodydamas, kad apelianto ir R. L. A. sudaryta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis turi galią tik joms šalims, bet neturi galios prieš trečiuosius asmenis, nenurodė, kokiu pagrindu ar įstatymu vadovaujantis padarė šią išvadą. Tikėtina, kad teismas remiasi CK 1.75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, tačiau toks teisės normų taikymas prieštarauja ne tik elementariai logikai, bet ir CK 1.75 straipsnio nuostatos tikslui, o taip pat suformuotai kasacinio teismo praktikai;
    3. Pažymi, kad atskirų imperatyvių nuostatų dėl transporto priemonės perleidimo įstatymuose nenustatyta, taigi kiekvienu konkrečiu atveju nuosavybės teisės perėjimą būtina patikrinti, remiantis šalių sudaryta sutartimi ir remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2011-02-15 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2011. Apelianto ir R. L. A. sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje nuosavybės teisės perėjimo momentas nėra konkretizuotas, todėl konstatuojama, kad nuosavybės teisės perėjo iš karto po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo (CK 6.317 str.; 6.318 str.). Apeliantas nuo šio momento nebebuvo minėtos transporto priemonės savininkas, kadangi transporto priemonės nuosavybės perleidimas nesiejamas su nuosavybės pasikeitimo juridinio fakto registracija viešajame registre;
    4. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartimi c. b. Nr. 3K-3-495/2010 ir 2013-11-25 nutartimi c. b. 3K-3-613/2013, daikto savininko pasikeitimas laikomas juridiniu faktu, todėl savininko pasikeitimo fakto registracija gali būti nustatoma tik įstatymu, tačiau joks įstatymas nenumato transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties registracijos viešajame registre, o CK 1.75 straipsnio norma šiuo konkrečiu atveju nėra taikoma;
    5. CK 4.254 straipsnio 1 punktas, aiškinant sistemiškai su CK 1.75 straipsnio 1 dalies ir 4.253 straipsnio nuostatomis, suponuoja, kad viešame registre turi būti registruojami tik tokie sandoriai, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės. Tokias išvadas patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-09 nutartis c. b. Nr. 3K-3-448; 2010-11-11 nutartis c. b. Nr. 3K-7-309/2010;
    6. Vyriausybės 2005-11-28 nutarimo Nr. 1286 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro įsteigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“ 29.1 punkte įtvirtinta, kad registro duomenys keičiami, pasikeitus transporto priemonės valdytojui, tačiau detalios registro duomenų keitimo tvarkos nenustatyta. Be to Vidaus reikalų ministro 2001-05-25 įsakymu Nr. 260 patvirtintose Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 75 punkte įtvirtinta analogiška nuostata. Šios taisyklės nustato privalomą registracijos duomenų keitimą, pasikeitus automobilio valdytojui, bet ne privalomą automobilio pirkimo-pardavimo sutarties registraciją. Darytina išvada, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutarčiai nekeliamas privalomos registracijos reikalavimas. Tai taip pat išaiškinta ir kasacinio teismo 2010-11-30 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2010. Akivaizdu, kad transporto priemonių savininkai pasikeičia jų tarpusavio sudarytos sutarties, bet ne registracijos pagrindu. Vieši registro duomenys atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją;
    7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-12-29 Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje Nr. AC-34-1 išaiškino, jog nustatant transporto priemonės savininką pagal pareikštą ieškovo reikalavimą, galimybė remtis transporto priemonių registro duomenimis yra ribota. Registro duomenys ieškovui leidžia tik identifikuoti galimą atsakovą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies prasme, bet nesukuria nepaneigiamo nuosavybės teisės prezumpcijos ir nekliudo atsakovui įrodinėti nuosavybės teisių į transporto priemonę perleidimą kitam asmeniui. Todėl transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas yra neabejotinas automobilio Audi A4 nuosavybės teisės perėjimo R. L. A. pagrindas;
    8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-02-15 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-54/2011 yra pasisakę, kad teismai, aiškindami ir taikydami sandorių registraciją reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai sprendžia, jog transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarčiai tokia registracija yra privaloma, o jos neatlikęs asmuo netenka teisės remtis nuosavybės teisės perleidimo ir savininko pasikeitimo faktu. Taip pat nurodė, kad teismai poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytą reikalavimą – pakeisti transporto priemonės registracijos duomenis nepagrįstai sutapatina su CK 1.75 str. 1 d. nuostata;
    9. Eismo įvykio metu asmuo R. L. A. ne tik buvo transporto priemonės Audi A4 savininkas, turėjęs apdrausti minėtą transporto priemonę, bet taip pat ir automobilio valdytojas eismo įvykio metu. Todėl būtent R. L. A. kyla prievolė atlyginti ieškovui žalą;
    10. Teismas taip pat padarė ir procesinių pažeidimų, kadangi apeliantas civilinėje byloje nebuvo tinkamas atsakovas, tačiau teismas nepaisant to, riėmė nepagrįstą sprendimą apelianto atžvilgiu.
  2. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-04 sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas tokio pobūdžio bylas nurodė, kad atsakovas, kuris įrodinėja jo vardu įregistruotos transporto priemonė pardavimo faktą, turi pareigą į procesą įtraukti asmenį, kuriam, atsakovo teigimu, eismo įvykio metu buvo perėjusi nuosavybės teisė į šią transporto priemonę. Neįtraukus įbylą kitos sandorio šalies ir nesant jos paaiškinimų apie automobilio įsigijimą, vienos šalies paaiškinimais ir liudytojų parodymai apie automobilio pardavimą nėra pakankami padaryti išvadai, kad automobilio savininkas yra ne atsakovas, o kitas asmuo. Tuo tarpu Biuras gali ginčyti atsakovo pateiktas aplinkybes, kaip neįrodančias nuosavybės teisių perleidimo ar nepakankamas registro duomenims nuginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-07 nutartis c. b. 3K-7-300/2010; Teismų praktika, Biuletenis Nr. 34 ir kt.). Taigi, norint konstatuoti, kad nuosavybės teisė į didesnio pavojaus šaltinį – transporto priemonę perėjo kitam asmeniui, šį faktą turi tinkamai, pašalinant bet kokias abejones, patvirtinti naujasis jo savininkas. Apeliantas nepateikė tinkamų įrodymų, kurie leistų pagrįsti jo gynybinę versiją;
    2. Byloje apelianto pateikta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis buvo pagrįstai įvertinta kritiškai, kadangi nėra patvirtinta notaro, surašyta lietuvių kalba, kurią vargu ar supranta apelianto nurodomas asmuo; Rusijos policijos pažymoje būtent apeliantas nurodomas kaip transporto priemonės Audi A4 savininkas; 2012-12-03 įgaliojime aiškiai nurodoma, kad apeliantas įgalioja asmenis disponuoti savo nuožiūra jo automobiliu; apeliantas išregistravo transporto priemonę tik 2013-04-05, t.y. gerokai po eismo įvykio; be to apeliantas prašyme išregistruoti transporto priemonę nurodė, kad automobilis išvažiavo į Moldovą, nors, apelianto teigimu, neva parduota Ukrainos piliečiui. Taigi, pateikta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis šiuo atveju nėra pakankama jo teiginiui apie pirkimo-pardavimo faktą patvirtinti;
    3. Tik grąžinęs ieškovui pastarojo išmokėtą sumą, transporto priemonės savininkas ir eismo įvykio kaltininkas galėtų spręsti tarpusavio atsiskaitymo klausimus;
    4. Apeliantas turėjo pareigą informuoti VĮ „Regitra“ apie transporto priemonės Audi A4 pardavimą. Tai jis padarė tik 2013-04-05.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
  2. Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).
  3. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.
  4. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
  5. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas yra atsakingas už eismo įvykio metu padarytą žalą ją atlyginusiam draudikui, kai transporto priemonę vairavo kitas asmuo.
Dėl privalomos teisinės sandorių registracijos
  1. Apeliantas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo ir L. R. A. sudaryta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis galioja tik sandorį sudariusioms šalims, tačiau negalioja trečiųjų asmenų atžvilgiu. Pasak apelianto, tokiai sutarčiai nėra privaloma registracija, o transporto priemonės nuosavybės perleidimas nesiejamas su nuosavybės pasikeitimo juridinio fakto registracija viešajame registre. Apeliantas nesutinka, jog eismo įvykio padarymo metu jis vis dar buvo automobilio savininkas.
  2. Byloje sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisės į pirkimo-pardavimo sutartimi perleidžiamas transporto priemones perėjimo momento ir dėl transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarčių privalomos registracijos.
  3. Byloje nustatyta, kad atsakovas P. C. ir L. R. A. 2012-12-03 sudarė transporto priemonės Audi A4, vals. Nr. ( - ) pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas P. C. minėtą mašiną pardavė L. R. A.. 2013-01-12 transporto priemonė Audi A4 valst. Nr. ( - ) vairuojama L. R. A. Rusijoje padarė eismo įvykį. Ieškovas, atlyginęs žalą Rusijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio pagrindu, reikalauja iš atsakovo atlyginti žalą.
  4. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo ieškinį ir priteisė iš atsakovo ieškovo reikalaujamą sumą. Teismas konstatavo, kad atsakovo P. C. 2012-12-03 sudaryta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis su L. R. A. turi galią tik jos šalims, bet neturi galios prieš trečiuosius asmenis, šiuo atveju – ieškovą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2012-12-03 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties vertinimu.
  5. Nuosavybės teisė gali būti įgyjama sandoriu (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Automobilis gali būti įgyjamas įvairiomis sutartimis, tarp jų – ir pirkimo–pardavimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog, pagal CK 1.75 straipsnio 1 dalį įstatymo nustatoma ne visų, bet tik tam tikrų sandorių privaloma registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010).
  6. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog transporto priemonės įregistravimas, kaip tai nustatyta Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, netapatus registravimo duomenų keitimui; pasikeitus transporto priemonės valdytojui, transporto priemonė nėra iš naujo registruojama, bet tik pakeičiami registracijos duomenys, vietoje senojo valdytojo (savininko) įrašomas naujasis. Registravimo duomenų keitimas nėra tapatus automobilio savininkų pasikeitimui; savininkai pasikeičia jų tarpusavio sudarytos sutarties, bet ne registracijos pagrindu. Automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 str. 1 p., 6.305 str. 1 d.). Tuo tarpu automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Dėl to netaikytina CK 1.75 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis, remdamosi kitais įrodymais. Vertinant transporto priemonių registro duomenų reikšmę ir santykį su trečiaisiais asmenimis, konstatuotina, kad vieši registro duomenys atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Nuosavybės teisės nustatymas atliekamas CK IV knygos nustatyta tvarka. Vertinant viešojo registro informaciją trečiųjų asmenų požiūriu svarbus ir kitas aspektas – trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga. Būtent tokia yra esminė viešojo registro funkcija, nes tretieji asmenys, esant teisiniams santykiams su transporto priemonių savininkais, be registro duomenų, dažniausiai neturi daugiau informacijos apie tai, kam nuosavybės teise priklauso neapdrausta transporto priemonė, kurią valdant eismo įvykio kaltininkui, Draudikų biurui kyla pareiga nukentėjusiajam atlyginti patirtus nuostolius. Vis dėlto registro duomenys Draudikų biurui leidžia tik identifikuoti galimą atsakovą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies prasme, bet nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos ir neužkerta kelio atsakovui ginčyti savo materialinio ir procesinio subjektiškumo dėl nuosavybės teisių į transporto priemonę. Taigi viešo registro informacija paneigiama teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010).
  7. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad įstatymo nenustatyta privalomo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo. Dėl to tais atvejais, kai Draudikų biuras yra pareiškęs ieškinį registre nurodytam automobilio savininkui, o šis ginasi, teigdamas, kad nuosavybės teisę į transporto priemonę yra perleidęs kitam asmeniui, pastarasis turi būti įtrauktas į bylą šalimi arba trečiuoju asmeniu. Teismui nustačius, kad transporto priemonės savininkas yra ne atsakovas, teismas pagal CPK 45 straipsnį privalo pasiūlyti netinkamą šalį pakeisti tinkama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010. Teismų praktika. 2010, 34; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010). Todėl nagrinėjamojoje byloje teismas, vertindamas atsakovo atsikirtimus, kad jis automobilį pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pardavė kitam asmeniui, kuris yra užfiksuotas, kaip autoįvykyje dalyvavęs transporto priemonės vairuotojas, bei pateiktus rašytinius įrodymus (automobilio pirkimo-pardavimo sutartį), privalėjo į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti L. R. A., ištirti ginčui aktualias aplinkybes ir spręsti klausimą dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama.
  8. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, turėjusius įtakos neteisėto sprendimo ir nutarties priėmimui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas. Atsižvelgdama į tai, kad bylą nagrinėjusio teismo sprendimas naikinamas tuo pagrindu, jog byloje tinkamai neištirta dėl transporto priemonės registro reikšmės, nustatant jos savininką ir iš to kylantį reikalavimą atlyginti Draudikų biurui šio nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką, teisėjų kolegija sprendžia, kad byla dėl šių esminių proceso teisės normų pažeidimo, kuris negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, turi būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 ir 2 p., 329 str. 2 d. 2 p., 330 str.).
  9. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų; nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas spręs apelianto keliamus klausimus ir taikys įstatymų normas pagal bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.
  10. Byla grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas nėra sprendžiamas (CPK 93 straipsnis).

5Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

6Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai