Byla 3K-3-399-687/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Janinos Stripeikienės ir Dalios Vasarienės,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. T. ir J. T., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą R. T., kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. T., P. T., S. T. ir J. T., atstovaujamų atstovės pagal įstatymą R. T., (V. T. teisių perėmėjų) ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiami kardomosios priemonės – suėmimo teisėtumo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, galimybės paveldėti fizinio asmens teisę į neturtinės žalos atlyginimą klausimai.
  2. Ieškovai prašė teismo priteisti iš atsakovės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kiekvienam po 21 222,62 Eur (73 277,47 Lt) V. T. patirtai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.
  3. Ieškovai yra mirusio V. T. teisių perėmėjai. V. T. 2007 m. sausio 23 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 93 578,83 Eur (323 109 Lt) turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Jis nurodė, kad Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2004 m. kovo 18 d. nutartimi patenkino Vilniaus apygardos prokuratūros prašymą ir skyrė jam suėmimą iki 2004 m. balandžio 18 d. Buvo įtariama, kad V. T., dirbdamas UAB „Falck security“ apsaugos darbuotoju ir saugodamas AB „Hansa bankas“ Vilniaus regiono skyriaus Tuskulėnų klientų aptarnavimo poskyrį, 2004 m. sausio 6 d. 20.20 val. su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis pagrobė didelę pinigų sumą. V. T. suėmimas kelis kartus pratęstas ir tik Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 5 d. nutartimi konstatuota, kad vien aplinkybė, jog jis įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, negali būti pakankamas pagrindas toliau taikyti pačią griežčiausią kardomąją priemonę. Panaikinus šią kardomąją priemonę, jam skirtos kitos dvi: rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir paso paėmimas, o visi prašymai nutraukti dėl V. T. ikiteisminį persekiojimą ne kartą buvo atmesti. Vilniaus apygardos prokuratūros 2005 m. rugpjūčio 1 d. nutarimu baudžiamoji byla dėl V. T. nutraukta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 212 straipsnio 2 punkto pagrindu (nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo), o skundas dėl ikiteisminio tyrimo pagrindo pakeitimo į BPK 212 straipsnio 1 dalį (nepadarius inkriminuojamos veikos) atmestas.
  4. 2013 m. kovo 7 d. V. T. mirė. Vilniaus apygardos prokuratūros 2014 m. sausio 21 d. nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-3701-04 suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
  5. Ieškovų teigimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuratūros pareigūnai ir teismai pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą. V. T. dėl nepagrįsto suėmimo ir jo tęsimo patyrė turtinę žalą, kurią sudaro butų kainų skirtumas (iki suėmimo V. T. ketino pirkti butą už 37 650,60 Eur, tačiau jį įsigijo tik nutraukus ikiteisminį tyrimą ir už gerokai didesnę – 59 661,72 Eur – sumą), nuompinigiai už laikotarpį, kada šeima buvo priversta pratęsti buto nuomos terminą, bei V. T. suėmimo laikotarpiu nemokėtas darbo užmokestis. Ieškovai palaikė V. T. ieškinyje išdėstytą poziciją, kad nepagrįstas pranešimas apie įtarimą, suėmimo skyrimas ir tęsimas iki 8 mėnesių, įtariamojo teisių ignoravimas ir jų pažeidimas sukrėtė V. T. dvasiškai. Neturtinė žala grindžiama V. T. dvasiniais išgyvenimais, atsiradusiu netikrumo ir nesaugumo jausmu, pasitikėjimo valstybės saugomomis ir deklaruojamomis vertybėmis praradimu dėl nepagrįsto jo baudžiamojo persekiojimo, taip pat esminiu gyvenimo kokybės pablogėjimu. Tokia padėtis jį vertė jaustis bejėgiu ir beverčiu visuomenės nariu, privedė prie depresijos; jis išgyveno, kad dėl tokios padėties kenčia jo vaikai (buvo pravardžiuojami bendraamžių).
  6. Teismo posėdžio metu ieškovė R. T. nurodė, kad dėl nepagrįsto V. T. suėmimo, pareikšto įtarimo, paskleistos neigiamos informacijos apie jį spaudoje labai smarkiai išgyveno V. T. tėvas; V. T. vaikai buvo erzinami mokykloje; dėl vyro suėmimo ieškovė R. T. jautė įtampą darbe, neužtikrintumą, tai pakenkė jos reputacijai.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovams iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, lygiomis dalimis 2245 Eur turtinės žalos ir 11 585 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kitą ieškinio dalį atmetė.
  2. Teismas pažymėjo, kad valstybė turi pareigą taikyti atitinkamas baudžiamojo persekiojimo ir procesines poveikio priemones asmeniui, kuris yra pagrįstai įtariamas padaręs nusikaltimą, tačiau šių priemonių taikymas turi būti proporcingas siekiamam tikslui. Kardomosios priemonės (suėmimo) taikymas turi užtikrinti įtariamojo dalyvavimą ikiteisminiame tyrime, bylos nagrinėjime teisme. Teismas nustatė, kad V. T. kardomoji priemonė pritaikyta šiek tiek daugiau nei po dviejų mėnesių nuo įvykusio nusikalstamo, o po daugiau kaip vienuolikos metų baudžiamoji byla nutraukta, nes nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę. Teismo nuomone, du mėnesiai yra pakankamas laiko tarpas įtariamajam bandyti bėgti ir slapstytis, slėpti daiktus, galinčius turėti reikšmės tiriant nusikaltimą, paveikti liudytojus ir derinti savo parodymus su bendrininkais. Byloje nėra duomenų, kad per šį laikotarpį V. T. būtų bandęs tai daryti. Aplinkybė, kad po dviejų mėnesių įtariamajam be didelio vargo įteiktas pranešimas apie įtarimą, leidžia prieiti prie išvados, kad V. T. neturėjo ketinimų bėgti ir slapstytis. Dėl to teismas sprendė, kad V. T. dalyvavimas ikiteisminiame tyrime galėjo būti užtikrintas švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis, o nutartys dėl jo suėmimo priimtos formaliais pagrindais, nenustačius svarbių priežasčių griežčiausiai kardomajai priemonei (suėmimui) taikyti.
  3. Teismo teigimu, aplinkybė, kad baudžiamoji byla nutraukta nesurinkus pakankamai įrodymų dėl V. T. nusikalstamų veiksmų, parodo, kad vienuolika metų vykęs tyrimas buvo atliekamas neatidžiai ir neprofesionaliai, neužtikrinant V. T. teisių ir interesų tinkamesnėmis nei suėmimas priemonėmis. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad, tirdami nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo pareigūnai elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, neužtikrino greito ir išsamaus nusikalstamos veikos ištyrimo.
  4. Teismas pripažino patirta ieškovų turtine žala tik negautą V. T. darbo užmokestį, nes byloje nėra pakankamai įrodymų, jog kredito sutartis nebuvo pasirašyta būtent dėl jo suėmimo. Teismas nuompinigių už butą netraktavo kaip turtinės žalos, nes tai netiesioginiai nuostoliai.
  5. Teismas konstatavo, kad nepagrįstas pranešimas dėl sunkios nusikalstamos veikos įvykdymo ir nepagrįstai taikytos procesinės prievartos priemonės galėjo sukelti V. T. gilius dvasinius išgyvenimus ir emocinę depresiją, pabloginti gyvenimo kokybę. Teismas jo patirtą neturtinę žalą įvertino 11 585,00 Eur.
  6. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Generalinės prokuratūros ir Teisingumo ministerijos, bei ieškovų R. T., P. T., S. T. ir J. T., atstovaujamų atstovės pagal įstatymą R. T., apeliacinius skundus, 2015 m. lapkričio 26 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą, ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė lygiomis dalimis ieškovams R. T., P. T., S. T., J. T., atstovaujamam atstovės pagal įstatymą R. T., iš Lietuvos valstybei atstovaujančios Teisingumo ministerijos 237,67 Eur turtinės žalos atlyginimo; kitą ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė, bylos dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo nutraukė.
  7. Kolegija atsisakė priimti atsakovės atstovės Vilniaus apygardos prokuratūros pateiktus naujus rašytinius įrodymus, nes jie neturi esminės reikšmės nagrinėjamam ginčui. Kolegija nurodė, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog nutartys dėl V. T. suėmimo priimtos formaliais pagrindais, nenustačius svarbių priežasčių dėl griežčiausios kardomosios priemonės taikymo. Bylos duomenimis, tęsiamų V. T. suėmimų teisėtumas baudžiamojo proceso normų nustatyta tvarka buvo tikrinamas aukštesnės instancijos teismo; tik paskutinį kartą pratęsus suėmimo terminą Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. lapkričio 5 d. nutartimi, nekonstatuodamas jokių ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar teisėjų veiksmų neteisėtumo, nusprendė, jog suėmimo termino pratęsimas daugiau kaip aštuonis mėnesius yra per ilgas laiko tarpas taikyti griežčiausią kardomąją priemonę. Dėl to nėra pagrindo spręsti apie tai, kad šios nutartys priimtos formaliais pagrindais.
  8. Skiriant kardomąsias ar kitas procesines prievartos priemones asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, šios priemonės taikomos pagal jų taikymo metu turimus duomenis. Įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, kolegija padarė išvadą, kad suėmimas skirtas esant jo skyrimo sąlygoms ir pagrindams – siekiant užtikrinti netrukdomą ikiteisminį tyrimą ir įtariamojo dalyvavimą procese. Tai, kad vėliau ikiteisminis tyrimas dėl V. T. buvo nutrauktas, nereiškia, jog jis apskritai buvo neteisėtai suimtas. Kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad šiuo atveju ikiteisminis tyrimas Vilniaus apygardos prokuratūros 2005 m. rugpjūčio 1 d. nutarimu dėl V. T. nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, t. y. ikiteisminis tyrimas nutrauktas ne reabilituojančiais pagrindais, jie netapatintini su asmens išteisinimu.
  9. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, konstatuotinas tik pagrindas V. T. suėmimą pripažinti neteisėtu nuo Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 11 d. nutarties, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 5 d. nutartimi buvo panaikinta, priėmimo, t. y. laikotarpiu, viršijančiu 8 mėnesius. Tik 26 dienų laikotarpiu prokuroro ir teismo veiksmai pripažintini neteisėtais ir už šį laikotarpį skaičiuotina turtinė ieškovų patirta žala – negautas V. T. darbo užmokestis, kuris sudaro 237,67 Eur.
  10. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neįrodyta, jog būtent V. T. suėmimas lėmė kredito sutarties nepasirašymą ir visas buto nuomos išlaidas. Nenustatytas priežastinis ryšys tarp V. T. suėmimo ir ieškovų nurodytos kredito sutarties nepasirašymo bei buto nuomos išlaidų. Nenustačius priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nėra prasmės nustatyti kitos civilinės atsakomybės sąlygos. Dėl to kolegija nepasisakė dėl konkretaus žalos dydžio nustatymo.
  11. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiejo ilgą baudžiamosios bylos tyrimo terminą ir bylos nutraukimą su kardomosios priemonės (suėmimo) skyrimo neteisėtumu V. T. Dėl jo baudžiamoji byla nutraukta 2005 m. rugpjūčio 1 d. nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę, o ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-3701-04 nutrauktas 2014 m. sausio 21 d. suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Akivaizdu, kad nutraukus bylos dalį dėl V. T., jokie veiksmai dėl jo nebuvo atliekami, byloje buvo tiriamos tik aplinkybės dėl kitų nusikaltime dalyvavusių asmenų nustatymo ir paieškos, todėl toks tyrimas niekaip nelėmė V. T. teisių. Per ilgas baudžiamasis procesas galėtų būti savarankiškas ieškinio pagrindas, tačiau ieškovai šiuo pagrindu nesirėmė.
  12. Nagrinėjamoje byloje V. T. neturtinę žalą (savo patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, savo orumo pažeminimą bei reputacijos pablogėjimą, taip pat sumažėjusias bendravimo galimybes) įvertino 57 924 Eur suma. Tokie V. T. psichologiniai išgyvenimai glaudžiai susiję su jo asmeniu, jausmais, psichine gerove ir patenka į asmeninių neturtinių teisių paveldėjimo ribojimo sritį. Kolegija nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014 pateiktu išaiškinimu dėl neturtinės žalos priteisimo, nes tokiu teismo sprendimu buvo nukrypta nuo bendrosios nuostatos, kad teisė reikalauti atlyginti neturtinę žalą nepereina teisių perėmėjams, ir tai iš esmės lėmė tik bylos faktinių aplinkybių išskirtinumas (žala asmeniui neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais padaryta jam esant gyvam, tačiau toks asmuo mirė tardymo izoliatoriuje-kalėjime prieš dvejus metus iki baudžiamosios bylos jam nutraukimo reabilituojančiais pagrindais, todėl nespėjo pasinaudoti savo teise pareikalauti žalos atlyginimo). Šiuo atveju tokių ar net panašių aplinkybių nenustatyta.
  13. Kadangi ieškovai nenurodė ir teismas nenustatė išimtinių aplinkybių, tai kolegija konstatavo, kad teisė į neturtinę žalą dėl patirtų V. T. asmeninių išgyvenimų, kurie buvo susiję su neteisėtais procesiniais veiksmais baudžiamajame procese, negalėjo būti paveldima, todėl, jam mirus, tokia teisė negalėjo būti toliau įgyvendinama. Dėl to kolegija nutraukė bylos dalį dėl neturtinės žalos priteisimo. Kolegija pažymėjo, kad ieškovai buvo artimai susiję su V. T., neteisėti procesiniai veiksmai baudžiamajame procese V. T. atžvilgiu galėjo turėti neigiamą poveikį ir jiems patiems, todėl išaiškino, kad jie įstatymų nustatyta tvarka turi galimybę patys inicijuoti teisminius procesus dėl asmeniškai savo patirtos neturtinės žalos atlyginimo.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovai R. T. ir J. T., atstovaujamas atstovės pagal įstatymą R. T., prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 26 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.1 straipsnio 2 dalį paveldimos palikėjo turtinės reikalavimo teisės. V. T. buvo pareiškęs teismui reikalavimą tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Taigi, nors reikalavimas atlyginti neturtinę žalą susijęs su palikėjo asmeniu, tačiau jis pareikštas palikėjui esant gyvam, taigi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 48 straipsnio pagrindu turėjo pereiti (kaip, pvz., ir teisė į autorinį atlyginimą) V. T. įpėdiniams (kasatoriams). Teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo ir patirtos neturtinės žalos kompensacijos išmokėjimo paveldėjimas, ypač jeigu neturtinė žala kilo dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, užtikrinama Konstitucijos.
    2. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo rėmėsi savo ankstesne praktika, pagal kurią teisė reikalauti atlyginti neturtinę žalą nepereina teisių perėmėjams, kadangi ji yra neatskiriamai susijusi su neturtinę žalą patyrusiu asmeniu. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai interpretavo kasacinio teismo nutartyje Nr. 3K-3-4/2014 pateiktus išaiškinimus kaip besiskiriančius nuo tariamai įprastinės praktikos.
    3. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tik 26 dienų suėmimo terminas pripažintinas neteisėtu. Darydamas tokią išvadą, teismas prieštarauja ankstesnei savo išvadai, kad kiti suėmimo terminai buvo tęsiami pagrįstai. Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 11 d. nutartis pratęsti kardomąją priemonę – suėmimą V. T., priimta tais pačiais pagrindais kaip ir prieš tai priimtos. Taigi, tai, kad aukštesnės instancijos teismas panaikino teismo nutartį, kuria pratęstas kardomasis suėmimas, dar nereiškia, kad visos prieš tai buvusios nutartys skirti ir tęsti suėmimą buvo teisėtos. Be to, tokią savo išvadą grįsdamas išimtinai formaliais duomenimis (teismų priimtais procesiniais dokumentais ikiteisminio tyrimo medžiagoje), apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose. Teismų praktikoje nurodyta, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės, nurodytų pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui pagal baudžiamojo proceso teisę. Civilinę bylą dėl žalos, kurios atsiradimas grindžiamas neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Dėl to teismų priimti procesiniai dokumentai ikiteisminio tyrimo medžiagoje neturėjo aukštesnės įrodomosios galios sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, juos teismas privalėjo vertinti kartu su kitais bylos įrodymais.
    4. Kasaciniame skunde teigiama, kad CK 6.272 straipsnyje nustatytų institucijų atstovams taikytini griežtesni atidumo, atsargumo ir dėmesingumo reikalavimai, todėl tokiems asmenims atsakomybė gali kilti dėl bet kokio neatidumo, nerūpestingumo, nepakankamo profesinės pareigos atlikimo, profesinės etikos taisyklių pažeidimo, klaidos, neteisėtų veiksmų ir pan.
  2. Atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Procesinio teisių perėmimo institutas yra nulemtas materialiųjų teisių perėmimo civilinėje teisėje galimybės, t. y. esminė procesinio teisių perėmimo sąlyga yra materialiųjų subjektinių teisių perėmimo galimumas. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą neatskiriama nuo asmens, nes sprendžiant tokio reikalavimo egzistavimo bei pagrįstumo klausimą, t. y. nustatant neturtinės žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, buvimą, vertinant tokios žalos pobūdį, intensyvumą, pasekmes, taip pat analizuojant kitus kompensacijos dydžio nustatymui reikšmingus faktorius, yra neišvengiamai būtinas betarpiškas tiesiogiai šiuos emocinius ar fizinius potyrius išgyvenusio asmens dalyvavimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas „Dėl žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo) pasisakė, kad įmanomos tokios situacijos, kai teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo gali pereiti tam tikriems kitiems asmenims, bet turi būti išskirtinės aplinkybės. Šioje byloje tokių aplinkybių nėra.
    2. Kasatoriai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014, tačiau skiriasi esminės nurodytos ir šios bylos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ankstesne savo praktika, kad teisė reikalauti atlyginti neturtinę žalą nepereina teisių perėmėjams, nes neturtinė žala tokiu atveju atsiranda pažeidus asmenines neturtines vertybes, kurios neatsiejamai susijusios su asmeniu, patyrusiu šią žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-127/2007; 2007 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-339/2007), taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
    3. Neturtinė žala gali būti atlyginama tik nustačius, kad asmuo patyrė žymių, esminių, išskirtinio sunkumo, ne vienkartinių ar trumpalaikių CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytų nepatogumų, kurie peržengia įprastų rūpesčių ir neišvengiamos būtinybės ginant savo teises ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2007; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2010). Teisių perėmėjai objektyviai negali nurodyti, ką patyrė miręs asmuo, o nesant įrodymų, tik esant deklaratyviems ieškovo V. T. ieškinio teiginiams, to negali konstatuoti ir teismas. Ieškinyje nurodomo dydžio (84 890, 48 Eur) neturtinė žala nepriteisiama net pačių svarbiausių asmeninių neturtinių vertybių pažeidimo atveju (pavyzdžiui, sužalojus sveikatą), o ieškinio teiginiai apie patirtus dvasinius išgyvenimus, atsiradusį netikrumo ir nesaugumo jausmą, pasitikėjimo valstybės saugomomis ir deklaruojamomis vertybėmis praradimą, esminį gyvenimo kokybės pablogėjimą yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis.
    4. Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 11 d. nutarties pratęsti V. T. suėmimo terminą panaikinimas aukštesnės instancijos teisme leidžia preziumuoti tik tai, kad ši nutartis nepagrįsta, o ne tai, kad suėmimas skirtas ir tęsiamas be pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, atvirkščiai nei nurodo kasatoriai, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teismo procesinių veiksmų teisėtumą vertino vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištyrė įrodymus ir įvertino juos kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais, taip pat rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT, Teismas) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šios kategorijos bylose ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino suėmimo skyrimą ir visus jo pratęsimus neteisėtais. Teismas tyrė ne tik minėtą Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 5 d. nutartį, bet ir kitus rašytinius įrodymus bei įvertino V. T. atsisakymą pakartotinai tirtis poligrafu, neatvykimą į parodymų patikrinimo vietą, telefoninių pokalbių išklotines. Teismas motyvuotai atmetė ieškovų argumentus ir padarė išvadą, kad ieškinys įrodytas tik dėl 26 dienų suėmimo neteisėtumo.
    5. Kasatoriai pateikia argumentus, kad suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika dėl CK 6.270 ir CK 6.272 straipsnių taikymo yra ydinga. Pagal CK 6.272 straipsnį atsakomybė kyla tik esant neteisėtiems veiksmams; CK 6.270 straipsnyje nustatyta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė net ir tais atvejais, kai jis nepadarė neteisėtų veiksmų ir nepažeidė teisės aktuose nustatytų reikalavimų, tačiau nukentėjęs asmuo dėl didesnio pavojaus šaltinio patyrė žalą. Kasacinis teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad tam tikrų asmenų, kurių veikla susijusi su profesine rizika ir aukštesniais profesinei kvalifikacijai keliamais reikalavimais, atsakomybei reikšmę gali turėti bet kokia, net ir pati lengviausia, kaltės forma, tačiau šios nuostatos netaikomos vertinant CK 6.272 straipsnyje numatytus civilinių teisinių santykių subjektų veiksmus.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl kardomosios priemonės – suėmimo teisėtumo vertinimo

  1. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Kartu kasacinis teismas yra nurodęs, kad, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, teismas, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Dėl to tokios kategorijos bylose vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010).
  2. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl, be kita ko, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka. Pažymėtina, kad tai, jog civilinio proceso tvarka skundžiami veiksmai baudžiamajame procese nebuvo įvertinti kaip neteisėti, neužkerta kelio konstatuoti jų neteisėtumą civilinio proceso tvarka. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad suėmimo teisėtumas turi būti vertinamas ne tik pagal nacionalinės teisės, bet ir pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio reikalavimus, o juos pažeidus, paprastai priteisiamas žalos atlyginimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015; 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2014; kt.).
  3. Pagrįsto įtarimo, kad sulaikytas asmuo padarė nusikaltimą, buvimas yra būtina (lotynų kalba – sine qua non), tačiau nepakankama besitęsiančio suėmimo teisėtumo sąlyga; besitęsiančiam suėmimui pateisinti teismai turi pateikti kitus reikšmingus ir pakankamus pagrindus (pvz., EŽTT 2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 17095/02), § 80). Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija 2016 m. liepos 5 d. sprendime byloje Buzadji prieš Moldovos Respubliką (peticijos Nr. 23755/07), išplėtodama Teismo praktiką, be kita ko, išaiškino, jog reikalavimas teisminiam pareigūnui pateikti reikšmingus ir pakankamus suėmimo motyvus (be išliekančio pagrįsto įtarimo buvimo) pagal Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį taikytinas jau priimant pirmąjį sprendimą dėl suėmimo, t. y. skubiai po asmens sulaikymo (žr. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Buzadji prieš Moldovos Respubliką § 102). Analogiškas reikalavimas išplaukia ir iš BPK 122 straipsnio.
  4. Iki nuteisimo įtariamasis (kaltinamasis) turi būti laikomas nekaltu, ir svarstomos nuostatos tikslas iš esmės yra reikalavimas jį paleisti iš karto, kai tik besitęsiantis suėmimas nustoja būti pagrįstas (Didžiosios kolegijos 2006 m. spalio 3 d. sprendimas byloje McKay prieš Jungtinę Karalystę (peticijos Nr. 543/03), § 41; 2016 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Zherebin prieš Rusiją (peticijos Nr. 51445/09), § 50). Klausimas, ar suėmimo laikotarpis (suėmimo trukmė) yra pagrįstas, negali būti vertinamas abstrakčiai. Tai, ar kaltinamojo (įtariamojo) laikymas suimto yra pagrįstas, turi būti įvertinama vadovaujantis kiekvienos bylos faktais ir atsižvelgiant į jos ypatumus (Zherebin prieš Rusiją, § 51; Balčiūnas prieš Lietuvą, § 77; 2000 m. liepos 31 d. sprendimas byloje Jėčius prieš Lietuvą (peticijos Nr. 34578/97), § 93). Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose pažymima, kad nėra fiksuoto suėmimo termino, taikytino kiekvienai bylai (McKay prieš Jungtinę Karalystę, § 45). Besitęsiantis suėmimas konkrečioje byloje gali būti pateisintas tik esant aiškioms tam tikro viešojo intereso apraiškoms, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, nusveria teisę į laisvę (Balčiūnas prieš Lietuvą, § 77). EŽTT praktikoje taip pat pabrėžiama, kad valstybės institucijos privalo įtikinamai įrodyti, jog bet koks suėmimo laikotarpis, kad ir koks trumpas jis būtų, yra pateisinamas (pagrįstas) (Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Buzadji prieš Moldovos Respubliką, § 87; Zherebin prieš Rusiją, § 54, 61 ir kt.).
  5. Pagal nuoseklią EŽTT praktiką gresiančios bausmės griežtumas yra svarbus elementas vertinant pabėgimo ar naujų nusikaltimų darymo pavojų, tačiau kaltinimų sunkumas savaime negali pateisinti ilgesnių suėmimo laikotarpių. Be to, suėmimo tęsimas negali būti naudojamas užbėgant už akių gresiančiai laisvės atėmimo bausmei (Didžiosios kolegijos 2012 m. gegužės 22 d. sprendimas byloje Idalov prieš Rusiją (peticijos Nr. 5826/03), § 145).
  6. Bėgimo (slėpimosi) nuo teisingumo pavojus negali būti nustatytas vertinant vien tik gresiančios bausmės griežtumą; turi būti atsižvelgiama ir į daugelį kitų svarbių veiksnių, galinčių arba patvirtinti slėpimosi pavojų, arba, atvirkščiai, parodyti, kad jis toks nedidelis, jog nepateisina suėmimo skyrimo. Šiame kontekste ypač reikia atkreipti dėmesį į asmens charakterį, moralę, turimą turtą, ryšius su valstybe, kurioje jis persekiojamas baudžiamąja tvarka, ir jo tarptautinius kontaktus (2005 m. spalio 4 d. sprendimas byloje Becciev prieš Moldovą (peticijos Nr. 9190/03); 1993 m. sausio 26 d. sprendimas byloje W. prieš Šveicariją (peticijos Nr. 14379/88), § 33). Ryšiai užsienyje bendriausia prasme yra reikšmingi vertinant pabėgimo pavojų, tačiau jų buvimas turi būti vertinamas ne savaime, o atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, rodančias tikimybę, kad kaltinamasis iš tiesų jais pasinaudos pabėgdamas (pvz., 2015 m. liepos 21 d. sprendimas byloje Galambos prieš Vengriją (peticijos Nr. 13312/12); 2011 m. gegužės 3 d. sprendimas byloje Chernyshov prieš Lenkiją (peticijos Nr. 35630/02).
  7. Trukdymo procesui pavojus turi būti nustatomas remiantis konkrečiais faktiniais duomenimis (pvz., 2012 m. gegužės 3 d. sprendimas byloje Yevgeniy Kuzmin prieš Rusiją (peticijos Nr. 6479/05). Paprastai šis pavojus yra tinkamas suėmimo pagrindas pradinėje proceso stadijoje, tačiau, atlikus procesinius veiksmus, kurių galimu trukdymu buvo motyvuojamas suėmimas, pavyzdžiui, surinkus įrodymus byloje, liudytojams davus parodymus ir kt., šis pavojus paprastai mažėja (pvz., 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimas byloje Ilkin prieš Rusiją (peticijos Nr. 12436/11), § 66).
  8. Vertinant suėmimo būtinumą, atsižvelgiant į naujų nusikaltimų padarymo pavojų, pradinis elementas gali būti ir kaltinimų sunkumas, tačiau toks pavojus turi būti tikėtinas, o suėmimas – reikalingas siekiant jo išvengti atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač įtariamojo (kaltinamojo) elgesį praeityje ir jo asmenybę (pvz., 2007 m. balandžio 12 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Morkūnas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 29798/02).
  9. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje atmesdamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl suėmimo teisėtumo, nurodė formalaus pobūdžio argumentus, detaliau nepasisakė dėl to, kokiais konkrečiais pagrindais buvo grindžiamas ieškovo suėmimas; kokios konkrečios faktinės aplinkybės patvirtino jų buvimą; kaip jos kito suėmimo laikotarpiu, pripažintini pagrįstais. Šiuo aspektu vertinant teismų priimtas nutartis dėl suėmimo ir jo tęsimo, būtina aiškintis, ar jos atitiko BPK ir Konvencijos 5 straipsnio reikalavimus. Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymasis iš esmės vertinamas būtent teismų sprendimuose dėl suėmimo taikymo pateiktų motyvų pagrindu, taigi šiuose sprendimuose turi būti išdėstytos visos konkrečios sprendžiant dėl suėmimo reikšmingos faktinės aplinkybės; pagrindai, kuriais grindžiamas suėmimas, turi būti įtikinamai motyvuoti; argumentai už ir prieš paleidimą neturi būti bendro ir abstraktaus pobūdžio (pvz., Balčiūnas prieš Lietuvą, § 78–80, 85; 2013 m. spalio 31 d. sprendimas byloje Grossman prieš Rusiją (peticijos Nr. 46282/07), § 80).
  10. Pagal BPK 122 straipsnio (suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos) 1 dalį suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis: 1) bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo; 2) trukdys procesui; 3) darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai pagrįstai manoma, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskiriamas atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes.
  11. Nagrinėjamoje byloje tokios konkrečios aplinkybės daugelyje nutarčių baudžiamajame procese dėl suėmimo apskritai neminimos, slėpimosi pavojus motyvuojamas daugiausia gresiančios bausmės griežtumu, nors apeliacinės instancijos teismo 2004 m. liepos 1 d. nutartyje nurodyta, kad griežta gresianti bausmė įtariamojo pabėgimo ar slapstymosi pavojų padidina, bet savaime nėra pakankama aplinkybė konstatuoti tokio suėmimo pagrindo buvimą. 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje, be kita ko, nurodoma, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovas prieš sulaikymą planavo išvykti į užsienį, tačiau nenurodoma konkrečių tai patvirtinančių duomenų.
  12. Dėl trukdymo procesui pavojaus atkreiptinas dėmesys į tai, kad suėmimas V. T. buvo paskirtas praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams po to, kai buvo padaryta baudžiamajame procese tiriama nusikalstama veika, todėl teismų argumentai dėl suėmimo taikymo motyvuojant tuo, kad įtariamasis gali paslėpti daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, nelaikytini pakankamais. Tas pats pasakytina ir apie parodymų derinimą su bendrininkais. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas jau 2004 m. balandžio 26 d. nutartyje nurodė, jog bendrininkų neradimas nėra pagrįstas argumentas tęsti suėmimą, tačiau, pavyzdžiui, 2004 m. gegužės 11 d., birželio 9 d., rugsėjo 9 d. nutartimis tęsdamas suėmimą pirmosios instancijos teismas, be kitų, nurodė iš esmės tą pačią aplinkybę.
  13. Svarstant poveikio kitiems asmenims, pavyzdžiui, liudytojams, nustatymo pagrįstumą, vertintina konkreti ikiteisminio tyrimo eiga (kokie asmenys ir kada buvo apklausiami ir pan.). Tokios analizės teismai nagrinėjamojoje civilinėje byloje iš esmės neatliko, o nutartyse dėl suėmimo buvo pateiktos tik bendro pobūdžio išvados dėl tyrimo eigos ir jame atliekamų procesinių veiksmų.
  14. Iš nutarčių dėl suėmimo skyrimo ir pratęsimo taip pat matyti, kad teismai dažniausiai realiai neapsvarstė galimybės skirti kitas kardomąsias priemones ir nenurodė konkrečių motyvų, dėl ko tokios priemonės būtų neveiksmingos, nors V. T. atstovai skunduose dėl suėmimo pagrįstumo siūlė skirti įtariamajam konkrečias švelnesnes kardomąsias priemones, nurodė tai pagrindžiančius argumentus. Teismai apsiribojo tik formalia nuoroda, kad negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje nurodytų tikslų kitomis priemonėmis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką institucijos spręsdamos dėl asmens suėmimo privalo apsvarstyti alternatyvias priemones jo atvykimui į teismą užtikrinti. Atsisakymas taikyti tokias priemones turėtų būti motyvuojamas nurodant, dėl kokių būtent priežasčių jų nepakaktų kardomųjų priemonių tikslams pasiekti (pvz., 2013 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Bolech prieš Šveicariją (peticijos Nr. 30138/12), § 63–68; 2011 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Khodorkovskiy prieš Rusiją (peticijos Nr. 5829/04), § 186).
  15. Pažymėtina, kad suėmimo trukmė gali atitikti Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies reikalavimus tik tuo atveju, kai baudžiamasis procesas organizuojamas kiek įmanoma stropiai ir operatyviai (pvz., 1969 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Matznetter prieš Austriją (peticijos Nr. 2178/64). Taigi sprendžiant dėl suėmimo teisėtumo, itin svarbu įvertinti baudžiamojo proceso eigą suėmimo metu, nustatant, kokie konkrečiai procesiniai veiksmai ir kada buvo atliekami, kokios buvo pertraukos tarp jų, ar nebuvo nepagrįstai delsiama ir pan. Šioje civilinėje byloje teismai tokio vertinimo, pagrįsto konkrečiomis bylos aplinkybėmis, iš esmės nepateikė. Šiuo aspektu, be kita ko, pažymėtina, kad, pratęsdamas V. T. suėmimą, teismas baudžiamajame procese jau 2004 m. rugsėjo 9 d. nutartyje atkreipė dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas turėtų būti „suaktyvintas“, nors ir nenustatė, kad tyrimas būtų užsitęsęs nesant tam objektyvių priežasčių, o vėliau sprendžiant suėmimo klausimą pripažinta ir tai, kad tyrimas yra nepakankamai aktyvus. EŽTT praktikoje nurodoma, kad suimtas įtariamasis turi teisę į tai, kad jo bylai būtų suteiktas prioritetas ir kad ji būtų nagrinėjama itin operatyviai, o tokios bylos procesas – organizuojamas ypač stropiai (Matznetter, § 12). Suėmimo trukmė gali būti pripažįstama pagrįsta pagal Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį tik tuo atveju, jeigu nurodyti reikalavimai yra įvykdyti. Kita vertus, ši suimto kaltinamojo teisė negali trukdyti teismų pastangoms atlikti savo darbą kaip reikalaujama atidžiai. Taigi turi būti nustatyta teisės į laisvę ir teisingumo vykdymo interesų pusiausvyra.
  16. Gynybos argumentuose dėl suėmimo pakeitimo švelnesne priemone buvo teigiama, kad V. T. paskutinį kartą baudžiamajame procese buvo apklaustas 2004 m. kovo 8 d., jokie kiti procesiniai veiksmai, išskyrus kraujo mėginių ir pirštų antspaudų paėmimą, iki paskutinio prašymo pakeisti suėmimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 5 d. nutarties priėmimo) nebuvo atlikti. Nusikaltimų tyrimo tarnybos 2004 m. kovo 5 d. pranešime apie ikiteisminio tyrimo eigą (ikiteisminio tyrimo terminų baudžiamojoje byloje nustatymo tikslu) Vilniaus apygardos prokuratūrai nurodomi ikiteisminio tyrimo metu atlikti procesiniai veiksmai ir tie, kuriuos būtina atlikti, pavyzdžiui, parodymų patikrinimą vietoje, analizuoti telefonų išklotines, tęsti operatyvines priemones pagal atitinkamus BPK straipsnius, atlikti kitus tyrimo veiksmus, kurie iškils ateityje. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl suėmimo taikymo teisėtumo, nesiaiškino, kokie procesiniai veiksmai buvo atlikti baudžiamajame procese po 2004 m. kovo 5 d. (baudžiamosios bylos Nr. 10-1-3701-04 medžiaga), ar šių veiksmų atlikimas ir kitos baudžiamosios bylos aplinkybės lėmė pagrįstą suėmimo taikymą tuo atveju, kai pagrindiniai ikiteisminio tyrimo veiksmai jau buvo atlikti.
  17. Nagrinėjamojoje byloje svarbu įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 5 d. nutartyje nurodytus argumentus, kuriais vadovaudamasis šis teismas nusprendė, jog nėra pagrindo tęsti suėmimą. Nors šioje nutartyje tiesiogiai konstatuojamas tik nepagrįstas suėmimo, viršijančio aštuonis mėnesius, pratęsimas (šį pratęsimą teismas ir nagrinėjo), tačiau tokią išvadą pagrindžiančios aplinkybės iš dalies galėjo egzistuoti ir ankstesnėje proceso stadijoje (pavyzdžiui, įtarimų pobūdis ir pagrįstumas, su V. T. asmeniu susiję duomenys, duomenų apie poveikio liudytojams nebuvimas ir kt.). Taigi civilinėje byloje reikėtų įvertinti, ar spręsdami suėmimo pratęsimo klausimą teismai buvo nuoseklūs.
  18. Kasacinio teismo išaiškinta, kad valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės, nurodytų pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui pagal baudžiamojo proceso teisę. Civilinę bylą dėl žalos, kurios atsiradimas grindžiamas neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualias aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).
  19. Nagrinėjamojoje civilinėje byloje, teisėjų kolegijos požiūriu, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė pirmiau nurodytų teismų praktikos ir Konvencijos reikalavimų ir iš esmės neatliko nuoseklaus suėmimo teisėtumo vertinimo pagal kasacinio teismo vadovaujantis EŽTT praktika suformuluotus kriterijus, nutartyje nurodyta apimtimi netyrė ir nevertino baudžiamosios bylos duomenų, atskleidžiančių konkrečius kardomosios priemonės – suėmimo taikymo pagrindus bei baudžiamojo proceso organizavimą suėmimo taikymo metu. Todėl konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nepakankamai tyrė ir vertino valstybės civilinei atsakomybei atsirasti būtinąją sąlygą – neteisėtus veiksmus. Šie trūkumai turėtų būti pašalinti iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

13Dėl galimybės paveldėti fizinio asmens teisę į neturtinės žalos atlyginimą

  1. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad „valstybė negali vengti atlyginti žalą visais atvejais, kai ją atlyginti pagrįstai reikalauja kiti asmenys, o asmuo, kurio atžvilgiu buvo atlikti neteisėti valstybės institucijų, pareigūnų veiksmai ir kuriam tais veiksmais buvo padaryta atitinkama materialinė ir (arba) moralinė žala, nebegali pats reikalauti ją atlyginti dėl to, kad atitinkamų valstybės institucijų, pareigūnų veiksmų neteisėtumas buvo nustatytas jau po to asmens mirties (kurios priežastis kai kada gali būti minėti neteisėti veiksmai), arba dėl to, kad nors atitinkamų valstybės institucijų, pareigūnų veiksmų, dėl kurių asmuo patyrė žalą, neteisėtumas buvo nustatytas dar tam asmeniui esant gyvam, jis mirė anksčiau, negu spėjo (per įstatyme nustatytą protingą terminą) pasinaudoti savo teise pareikalauti žalos atlyginimo arba pasinaudojo šia teise, tačiau nesulaukė, kol dėl šio reikalavimo bus priimtas ir (arba) įvykdytas atitinkamos valstybės institucijos (inter alia teismo) sprendimas.“
  2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad absoliutus draudimas paveldėti fizinio asmens teisę į žalos, padarytos kuriais nors neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimą riboja, inter alia (be kita ko), Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintus teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą, nukrypsta nuo konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, įtvirtintos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, pažeidžia konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus.
  3. Nagrinėjamu atveju V. T. kreipėsi į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią jis patyrė dėl galimai neteisėtai taikytos baudžiamajame procese kardomosios priemonės – suėmimo aštuoniems mėnesiams, atlyginimo. V. T. mirė nesulaukęs, kol bus priimtas teismo sprendimas dėl tokio jo pareikšto reikalavimo ir baigtas baudžiamasis procesas.
  4. Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai nagrinėjamos situacijos, kai kardomosios priemonės – suėmimo neteisėtumu skundžiamasi jau pasibaigus baudžiamajam procesui. Tiek materialiojoje, tiek proceso teisėje, taikytinoje sprendžiant dėl kardomosios priemonės – suėmimo teisėtumo civilinio proceso tvarka, nėra nuostatų, kurios užkirstų kelią tokį sprendimą priimti dar nepasibaigus baudžiamajam procesui, kurio metu taikyta ši kardomoji priemonė. Teisėjų kolegijos požiūriu, priešinga pozicija reikštų nepagrįstą asmens, galimai tapusio neteisėto suėmimo auka, teisių gynimo suvaržymą.
  5. Nagrinėjamos civilinės bylos kontekste pažymėtina, kad suėmimo teisėtumo vertinimas pagal Teismo praktiką dėl Konvencijos 5 straipsnio iš esmės nepriklauso nuo baudžiamojo proceso prieš atitinkamą asmenį baigties. Asmuo, manantis esąs Konvencijos 5 straipsnio pažeidimo auka, gali kreiptis į Teismą tiek dar vykstant baudžiamajam procesui, kuriame taikytas suėmimas, tiek šiam procesui pasibaigus nepriklausomai nuo rezultato, t. y. Konvencijos 5 straipsnio pažeidimas gali būti nustatomas ir dėl, pavyzdžiui, galiausiai nuteisto asmens suėmimo (pvz., EŽTT 2002 m. kovo 21 d. sprendimas byloje Stašaitis prieš Lietuvą (peticijos Nr. 47679/99); 2014 m. vasario 20 d. sprendimas byloje Zayidov prieš Azerbaidžaną (peticijos Nr. 11948/08). Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrais konkrečiais atvejais nagrinėjant civilinę bylą dėl suėmimo teisėtumo gali būti pagrindas sustabdyti civilinį procesą iki baudžiamojo proceso pabaigos, toks poreikis turėtų būti teismo kruopščiai apsvarstytas, o baudžiamojo proceso eiga – periodiškai tikrinama. Tuo tarpu nagrinėjamoje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso eiga domėjosi nepakankamai (V. T. 2007 m. sausio 23 d. pareiškė ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, 2008 m. sausio 8 d. teismo nutartimi sustabdytas civilinės bylos nagrinėjimas iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla (nes vyksta ikiteisminis tyrimas ir ieškovo atžvilgiu baudžiamoji byla gali būti atnaujinta). V. T. 2013 m. kovo 7 d. mirė, 2014 m. sausio 21 d. nutrauktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; 2014 m. kovo 21 d. atnaujintas civilinės bylos nagrinėjimas; 2014 m. gegužės 29 d. proceso šalis V. T. pakeistas jo teisių perėmėjais – ieškovais (V. T. sutuoktine ir nepilnamečiais vaikais).
  6. Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį keliamas teisės taikymo klausimas, ar galima perimti mirusio asmens teises į neturtinės žalos atlyginimą, kai asmuo mirė jau pareiškęs teisme ieškinį dėl jos atlyginimo ir nurodė su tuo susijusias aplinkybes bei pateikė įrodymus. CK 5.1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu. CK 1.114 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeninės neturtinės teisės gali būti perduodamos ar paveldimos tik įstatymų numatytais atvejais arba jei tai neprieštarauja šių vertybių prigimčiai bei geros moralės principams ar nėra apribota įstatymų. Konstitucinis Teismas (2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime „Dėl žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo) pasisakė, kad įmanomos tokios situacijos, kai teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo gali pereiti tam tikriems kitiems asmenims, bet turi būti išskirtinės aplinkybės.
  7. Jeigu lyginamuoju aspektu analizuotume EŽTT jurisprudenciją dėl reikalavimo „perėmimo“ galimybių, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Teismas daro skirtumą tarp bylų, kurios buvo inicijuotos pačių pareiškėjų, o vėliau tik tęsiamos jų artimųjų po pareiškėjų mirties proceso metu, ir bylų, kurios nuo pat pradžių inicijuojamos pažeidimo aukos artimųjų (iš esmės galima teigti, kad šiuo atveju taikomi griežtesni skundo priimtinumo reikalavimai). Pastaruoju atveju Teismo praktikoje reikalaujama, kad besikreipiantis Konvencijos pažeidimo aukos artimas asmuo įrodytų, jog skundžiama priemonė tiesiogiai paveikė ir jį patį (arba egzistuoja svarbus bendras interesas nagrinėti bylą).
  8. Pavyzdžiui, sprendimuose bylose Jėčius prieš Lietuvą ir Krempovskij prieš Lietuvą Teismas nurodė, kad, jeigu pareiškėjas miršta bylos dėl suėmimo neteisėtumo nagrinėjimo (Teisme) metu, įpėdiniai arba artimieji giminaičiai iš principo gali tęsti bylą pareiškėjo vardu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. liepos 31 d. sprendimą byloje Jėčius prieš Lietuvą (peticijos Nr. 34578/97), 1999 m. balandžio 20 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Krempovskij prieš Lietuvą (peticijos Nr. 37193/97).
  9. V. T., pareiškęs ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo, nurodė, kad dėl neteisėto suėmimo ir su tuo susijusiais savo, savo artimųjų (nepilnamečių vaikų, sutuoktinės) išgyvenimais, nepatogumais, vaikų mokykloje pravardžiavimu, sutuoktinės išgyvenimais dėl darbo, pakenkimu šeimos reputacijai, dėl negalėjimo būti su šeima patyrė dvasinius sukrėtimus, suėmimo skyrimas ir tęsimas, įtariamojo teisių ignoravimas ir jų pažeidimas sukrėtė jį ir visą šeimą. Ieškovai (V. T. teisių perėmėjai – sutuoktinė ir vaikai) taip pat nurodė, kad V. T. labai išgyveno dėl vaikų, sutuoktinės išgyvenimų, šeimos reputacijos pablogėjimo, taip pat byloje įrodinėjo, jog dėl neteisėto artimojo (vyro ir tėvo) suėmimo ne tik jis, bet ir šeima patyrė sunkių išgyvenimų, buvo pakenkta mirusiojo, jų visos šeimos reputacijai, vyras ir tėvas ilgą laiką buvo atskirtas nuo šeimos, kuria rūpinosi, vaikai mokykloje dėl jų tėvo sulaikymo buvo pravardžiuojami, o ieškovė dėl jos darbo tame pačiame banke, kuriame buvo padarytas nusikaltimas, ir jos sutuoktiniui (apsaugos darbuotojui) dėl to buvo pareikšti įtarimai, išgyveno dėl padėties nestabilumo, galimo atleidimo.
  10. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariamojoje teisinėje situacijoje, kai civilinis procesas inicijuotas paties V. T. (procesas užsitęsė pernelyg ilgai ir dėl jo mirties nebegalėjo būti jo paties tęsiamas), jo ieškinyje nurodyti išgyvenimai dėl taikyto suėmimo baudžiamajame procese yra labai artimai susiję su jo teisių perėmėjų (sutuoktinės, vaikų) išgyvenimais. Nepagrįsta pripažintina apeliacinės instancijos teismo išvada, kad negalimas teisių dėl neturtinės žalos atlyginimo perėmimas ir kasatoriams (mirusiojo sutuoktinei, vaikams) būtina inicijuoti savarankišką procesą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos civilinės bylos aplinkybių kontekste procesinių ir materialinių teisių perėmimas yra galimas, nes ieškinys buvo pareikštas V. T. („tiesioginės“ pažeidimo aukos), o artimieji tenori tęsti jau pradėtą procesą ir proceso nutraukimas pažeidžia kasatorių teises. Kasatoriai (V. T. teisių perėmėjai) pasirinko tokį pažeistos teisės dėl neturtinės žalos gynimo būdą. Teisėjų kolegijos požiūriu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį reikalavimą sprendė. Remdamasi šioje nutartyje nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti paveldimas, ir nepagrįstai bylą dėl šio reikalavimo nutraukė. Dėl to teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentus pripažįsta sudarančiais pagrindą pripažinti apeliacinės instancijos nutartį neteisėta ir nepagrįsta.

14Dėl byloje spręstinų turtinės ir neturtinės žalos klausimų

  1. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad turtine žala pripažintinos tik realiai patirtos, pagrįstos, objektyviai būtinos išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). V. T. ieškinyje nurodė, kad jis patyrė turtinę žalą dėl nepagrįstai tęsiamo suėmimo: žalą sudaro suėmimo laikotarpiu nemokėtas darbo užmokestis, butų kainų skirtumas (iki suėmimo V. T. ketino pirkti butą už 37 650,60 Eur, tačiau tik nutraukus ikiteisminį tyrimą jis galėjo įsigyti butą ir už gerokai didesnę – 59 661,72 Eur – sumą), nuompinigiai už laikotarpį, kada šeima buvo priversta pratęsti buto nuomos sutarties terminą. Šiuos reikalavimus palaiko jo teisių perėmėjai. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad, nenustačius kardomosios priemonės – suėmimo aštuonis mėnesius taikymo (ne)teisėtumo, negalima spręsti, ar V. T. ir kasatorių nurodoma žala atsirado dėl atsakovo veiksmų, ar yra priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir kasatorių nurodomos žalos, kurią sudaro butų kainų skirtumas, buto nuomos išlaidos ir pan.
  2. V. T. ir jo teisių perėmėjai taip pat nurodė, kad dėl taikytos kardomosios priemonės – nepagrįstai tęsto suėmimo – patyrė turtinę žalą, kurią, be kita ko, sudaro kardomosios priemonės – suėmimo laikotarpiu negalėjimas dirbti ir dėl to negautas darbo užmokestis. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis klausimas spręstinas tik ištyrus ir įvertinus baudžiamosios bylos ir nagrinėjamos civilinės bylos duomenis dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ir tęsimo pagrįstumo. Vertintinos pirmiau nurodytos ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės bei kasatorės paaiškinimai, duoti teismo posėdyje, kad, panaikinus kardomąją priemonę suėmimą, V. T. skirtos kitos dvi: rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir paso paėmimas, šių priemonių taikymas netrukdė grįžti į buvusį darbą ir gauti atitinkamą darbo užmokestį. Nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka, vertintina, ar visas teismo skirtos kardomosios priemonės – suėmimo laikas buvo teisėtas ir pagrįstas, ar kardomoji priemonė V. T. negalėjo būti anksčiau pakeista į švelnesnę nepakenkiant tyrimo eigai ir sudarant galimybę V. T. dirbti bei sumažinti galimai patirtą žalą dėl darbo užmokesčio netekimo.
  3. Jeigu būtų nustatyti valstybės neteisėti veiksmai dėl kardomosios priemonės – suėmimo taikymo, iš naujo bylą nagrinėsiantis apeliacinės instancijos teismas turėtų spręsti ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Neturtinė žala grindžiama V. T. ir jo teisių perėmėjų pirmiau aptartais dvasiniais išgyvenimais, tokios žalos dydis nustatytinas vadovaujantis CK 6.250 straipsnyje bei kasatorių nurodytais šiai bylai aktualiais kriterijais, taip pat kasacinio teismo praktikoje analogiškose bylose suformuluotais kriterijais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; ir kt.). Teisėjų kolegija nepasisako dėl to, ar neturtinė žala buvo patirta, taip pat nepasisako dėl konkretaus atlygintinos žalos dydžio, nes jis, be kita ko, sietinas su nustatytais atsakovų neteisėtais veiksmais (jei tokie bus nustatyti) ir jų padariniais.
  4. Remiantis tuo, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1,2 punktai, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kasaciniame teisme patirta 9,28 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių ir kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimas paliktinas spręsti nagrinėsiančiam bylą apeliacinės instancijos teismui.

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

17Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 26 d. nutartį ir perduoti bylą šiam apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

18Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai