Byla 2A-399-259/2014
Dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-72-743/2013 pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui A. L., tretiesiems asmenims Lazdijų rajono savivaldybės administracijai, Veisiejų regioninio parko direkcijai, Valstybės įmonei Veisiejų miškų urėdija

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Galinos Blaževič, Gintauto Koriagino ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. L. atstovės advokatės E. J. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-72-743/2013 pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui A. L., tretiesiems asmenims Lazdijų rajono savivaldybės administracijai, Veisiejų regioninio parko direkcijai, Valstybės įmonei Veisiejų miškų urėdija.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos kreipėsi į Lazdijų rajono apylinkės teismą su ieškiniu (t.1, b. l. 2-6), kuriuo prašė įpareigoti atsakovą A. L. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti statinius – vagonėlio tipo pastatą (10,30 x 4,00 m dydžio, vid. aukštis 3,80 m, bendras plotas 41,20 kv. m) ir prie jo pristatytą pakylą-terasą (1,10 x 5 m + 3,70 x 3,90 m dydžio, užstatymo bendras plotas apie 21 kv. m), esančius žemės sklype (kadastrinis Nr. ( - )) ( - ) ežero apsaugos zonoje, Ilgininkų hidrografiniame draustinyje, Veisiejų regioninio parko teritorijoje bei sutvarkyti statybvietę, jei šio įpareigojimo atsakovas per teismo nustatytą terminą neįvykdys, suteikti teisę ieškovui atlikti šiuos veiksmus, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo. Nurodė, kad remiantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi atsakovo pastatas, kai ant pamatų pastatytas vagonėlis apkaltas plastikine dailylente, apšiltintas, įrengtas stogas, įvesta elektrą, pristatyta terasa, pripažintinas statiniu. Pažymėjo, kad toks statinys pagal 2010 m. rugsėjo 27 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-812 statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 ,,Nesudėtingi statiniai“ 1 lentelės 5 punktą, 2 lentelės 17.1.1 punktą priskiriamas I grupės nesudėtingų statinių kategorijai, todėl pagal 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 ,,Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 3 punktą, rengti projekto neprivaloma. Tačiau atsakovo statinys yra Veisiejų regioninio parko teritorijoje, be to miško žemėje. Remiantis Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktu draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos; Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punktas draudžia valstybiniuose parkuose statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, ir sodinti želdinius, užstojančius istorinę, kultūrinę bei estetinę vertę turinčias panoramas. Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad miško žemėje gali būti tik medienos sandėliai bei kiti su mišku susiję įrenginiai. 1995 m. gruodžio 22 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1608 Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punktas, leidęs miško žemėje ir kitokių statinių statybą, 2006 m. kovo 14 d. Lietuvos Konstitucinio teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 daliai. Įvertinus šias įstatymo nuostatas, dabartinėje statinio buvimo vietoje esantis atsakovo statinys pažeidžia imperatyvias įstatymo normas, todėl atsakovas įpareigotinas šį statinį pašalinti per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Lazdijų rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 9 d. sprendimu (t. 1, b. l. 127-131) ieškinį tenkino, įpareigojo atsakovą A. L. per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti statinius – vagonėlio tipo pastatą (10,30 x 4,00 m dydžio, vidutinis aukštis 3,80 m, bendras plotas 41,20 kv. m) ir prie jo pristatytą pakylą-terasą (1,10 x 5 m + 3,70 x 3,90 m dydžio, užstatymo bendras plotas apie 21 kv. m), esančius žemės sklype (kadastrinis Nr. ( - )) ( - ), Ilgio ežero apsaugos zonoje, Ilgininkų hidrografiniame draustinyje, Veisiejų regioninio parko teritorijoje bei sutvarkyti statybvietę; jei šio įpareigojimo atsakovas per teismo nustatytą terminą neįvykdys, suteikti teisę ieškovui atlikti šiuos veiksmus, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

8Atsakovas A. L. apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 2-16) prašo Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovo naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą tenkinti ieškinį, nesigilino į faktines aplinkybes, neatskleidė bylos esmės, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, tinkamai nemotyvavo priimto sprendimo, pažeidė įrodymo vertinimo taisykles bei netinkamai pritaikė procesines teisės normas, susijusias su rungimosi procesu, pažeidė betarpiškumo principą (LR CPK 14 str. 1 d.), pagal kurį teismas turėjo ištirti visus byloje esančius įrodymus, todėl teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas;
  2. Teismas nepagrįstai laikė nesvarbia tą aplinkybę, jog atsakovo nuosavybės dokumentuose nėra nurodyta, jog sklypas patenka į nacionalinių ir regioninių parkų teritoriją. Atsakovo įsitikinimu, jo įsigytas žemės sklypas nepatenka į saugomas teritorijas. Tiek ieškovui kreipiantis į teismą, tiek ir po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, duomenys apie žemės sklypo apribojimus Nekilnojamojo turto registre nebuvo pakeisti, papildyti. Tokiu atveju konstatuotina, jog teismas turėjo vadovautis Nekilnojamojo turto kadastro, Nekilnojamojo turto registro įstatymais bei Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos sąlygų“, viešojo registro duomenimis, bei jais remtis nagrinėjant bylą;
  3. Atsakovas prieš įsigydamas sklypą, rūpestingai ir atidžiai jį rinkosi, o suradęs tinkamą, turėjo pareigą pasitikrinti visą jam prieinamą informaciją. Nekilnojamojo registro išrašai rodė, jog sklypas suformuotas seniai, su nurodytais apribojimais atsakovas susipažino informaciją patikrinęs viešame registre, buvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, siekdamas sužinoti informaciją apie sklypo apribojimus. Konstatuotina, kad atsakovas, kaip kiekvienas tokioje situacijoje apdairus asmuo kiek tai įmanoma padaryti prieinamomis priemonėmis, savo pareigas įvykdė tinkamai ir įsigijo nekilnojamąjį turtą tikėdamasis jame vykdyti savo sumatytą ūkininkavimo veiklą, užsiimti kaimo turizmu;
  4. Teismui traktuojant, jog atsakovui priklausantis žemės sklypas yra regioninio parko ir draustinio, t.y. saugomoje teritorijoje, tačiau dėl netinkamų valstybės tarnautojų įstatymuose nurodytų pareigų neatlikimo šie duomenys nėra nurodyti viešame registre, turėjo pasinaudoti civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtimi (CPK 164 str. 4 d.) ir pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negalėjo tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. T.y. byla turėjo būti sustabdyta iki kol viešame registre bus pakeisti duomenys apie atsakovui priklausantį žemės sklypą nurodant, jog jis yra valstybės saugomos teritorijos dalyje;
  5. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 str. 7 d. nurodyta, jog nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos konkrečiam žemės sklypui taikomos nuo jų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą. Teismas sprendime nurodė, jog Saugomų teritorijų kadastro žemėlapis patvirtina, jog atsakovo sklypas patenka į Veisiejų regioninio parko teritoriją bei Ugininkų hidrografinį draustinį. Pažymėtina, kad nei teismas, nei ieškovas nenurodė ir nenagrinėjo aplinkybių, kada atsakovo sklypas, jų teigimu, tapo regioninio parko bei draustinio teritorijos dalimi. Šios svarbios aplinkybės nebuvo nagrinėjamos ir nenustatinėjamos nagrinėjant bylą;
  6. Atsižvelgiant į tai, jog Veisiejų regioninis parkas įsteigtas 1992 m. rugsėjo 24 d., zonų ribos buvo patvirtintos Vyriausybės 1995 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1475 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 328 patvirtintos patikslintos Veisiejų regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribos, byloje buvo būtina išsiaiškini, kada atsakovo nuosavybėje esantis sklypas pateko į saugomų teritorijų apsaugos zonos ribas. Pažymėtina, jog Vyriausybės nutarimas yra norminis aktas, kuris reglamentuoja materialiuosius ar proceso teisinius santykius. Materialiuosius teisinius santykius reglamentuojančios Vyriausybės nutarimo nuostatos taikomos nuo įsigaliojimo momento ir tiems santykiams, faktams ir aplinkybėms, kurie atsiranda jam galiojant, jeigu nėra nuorodos, kad jis gali būti taikomas atgaline tvarka ir jo nuostatos dėl regioninio parko ir jo zonų gali būti taikomas tik toms teisinėms ir faktinėms situacijoms, kurios atsirado jo galiojimo metu;
  7. Saugomų teritorijų valstybės kadastro puslapyje (st.vstt.lt) nurodyta, jog Veisiejų regioninis parkas įregistruotas 2005-10-13, Ilgininkų hidrografinis draustinis įregistruotas 2008-06-13. Atsižvelgiant į tai, jog regioninis parkas ir draustinis įregistruoti jau po atsakovo žemės sklypo įsigijimo, šie duomenys nėra pateikti Nekilnojamojo turto registrui, todėl atsakovas turi pakankamą pagrindą manyti, jog jam priklausantis žemės sklypas nėra saugomos teritorijos dalis;
  8. Byloje nustatytos aplinkybės, jog atsakovas mobilųjį vagonėlį pastatė jam priklausančiame žemės 2006 m. pradžioje. Pagal tuo metu galiojusį STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (redakcija, galiojusi 2005-11-30/2006-04-16), vagonėlis buvo priskiriamas laikiniesiems statiniams, pagal kurio 12.1.2 p. statybos leidimas nėra reikalingas, STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (redakcijos, galiojusios 2005- 07-24/2006-05-05) 2.1 p. statybos leidimas nesudėtingiems (tarp jų laikiniems) statiniams nebuvo privalomas;
  9. Atsakovas pagrįstai tikėjosi jam priklausančioje žemėje vykdyti veiklą, dėl kurios pastarasis ir ieškojo bei įsigijo šį žemės sklypą (priešingu atveju atsakovas šio žemės sklypo nebūtų pirkęs), savo užsibrėžto tikslo jis negali vykdyti dėl visos eilės teisės aktų pažeidimų, valstybės įstaigų, institucijų pareigūnų tinkamų pareigų neatlikimo pagal jiems įstatymo pavestas funkcijas ir įpareigojimus: 1) nuo Veisiejų regioninio parko įkūrimo yra praėję daugiau kaip 21 metai, tačiau duomenys apie žemės sklypui taikomus apribojimus viešame registre nėra pakeisti; 2) Pagal 1996-05-24 (sklypo suformavimo) metu galiojusį Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tokia žemė negalėjo būti grąžinta; 3) Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 10 str. 4 d. įtvirtinta, jog institucija, teisės aktų nustatytais atvejais priėmusi sprendimą nekilnojamąjį daiktą paskelbti saugomu arba Vyriausybei priėmus sprendimą gamtos ar kultūros vertybę paskelbti kultūros paminklu, per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo priėmimo dienos perduoda pranešimą Kadastro tvarkytojui. Kadastro tvarkytojas padaro žymą nekilnojamojo turto kadastre; 3) Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 str. 5 d. nurodyta, jog konkrečiam žemės sklypui taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos įrašomos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą; 4) Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 27 str. 7 d. 5 p. įtvirtinta, jog Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos informuoja žemės savininkus, valdytojus ir naudotojus apie steigiamas saugomas teritorijas, skelbiamus saugomais gamtos paveldo objektus; 5) Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 8 p. numatyta, jog draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius; 6) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 328 „Dėl Veisiejų regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“ 3.1 p. buvo pavesta Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos per 10 dienų nuo šio nutarimo įsigaliojimo raštu informuoti žemės sklypų savininkus ir valstybinės ar savivaldybės žemės naudotojus ir pateikti Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui duomenis apie pasikeitusias žemės sklypui (ar jo daliai) taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas; 7) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 433 buvo patvirtintas Veisiejų regioninio parko apsaugos reglamentas, kurio 25 p. nurodyta, jog draudžiama statyti, laikyti ir naudoti apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui ir kitiems panašiems tikslams vagonėlius ir kitus kilnojamuosius objektus ar įrenginius <...> išskyrus atvejus, kai jie naudojami Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka mokslo institucijų moksliniams stebėjimams ir tyrimams vykdyti, teisės aktu nustatyta tvarka įregistruotiems bitynams <...>, o atsakovas nuo 2009-10-14 yra Lietuvos bitininkų sąjungos bitininkų draugijos narys, siekiantis savo žemės sklype veisti bitynus;
  10. Pirmos instancijos teismas skundžiamu sprendimu neteisėtai paneigė teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymą, suteikdamas prioritetą viešajam interesui prieš privatų. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas);
  11. Teismui manant, jog atsakovui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra saugomose teritorijose, nors atsakovas jį įsigyjant to nežinojo (o žinodamas nebūtų įsigijęs), šioje byloje keltinas žalos atlyginimo klausimas remiantis LR CK 6.271 str., Saugomų teritorijų įstatymo 32 str. 4 dalimi, Žemės įstatymo 22 str. 9 d.;
  12. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ex officio galėjo suteikti atsakovui galimybę įteisinti savavališką statybą. Savavališkos statybos padarinių šalinimas yra viešosios teisės normų reguliavimo dalykas, o, kaip žinia, teismas, nagrinėdamas viešosios teisės normų reguliuojamus klausimus, turi būti aktyvus, ką nagrinėjamo klausimo aspektu patvirtina ir Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų nuostatų analizė, juo labiau, kai Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkte expressis verbis nustatyta, jog teismas, esant šioje teisės normoje nustatytoms sąlygoms, teismo teisė įpareigoti statytoją per nustatytą terminą ne tik nugriauti savavališkai statomą (pastatytą) statinį arba jį reikiamai pertvarkyti, bet ir teisę leisti įteisinti savavališką statybą, todėl, esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, net ir nesant ieškovo pareikštam reikalavimui ar išreikštam pritarimui dėl savavališkos statybos įteisinimo, privalėjo spręsti, ar nagrinėjamos bylos atveju Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkto prasme yra galimas savavališkos statybos įteisinimas, o, nustatęs, jog šios bylos atveju yra galimas savavališkos statybos įteisinimas, spręsti, kurį savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą - savavališkos statybos įteisinimą ar nugriovimą, ypač atsižvelgiant į tai, jog atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, teikė duomenis ir nurodė, jog savo pastangomis siekė, kad atsakovo žemės sklypas būtų įtrauktas į zoną, kurioje atsakovas galėtų kurti kaimo turizmo sodybą, t.y. ieškovui laikant, kad atsakovo statybos yra neteisėtos, atsakovas siekė jas įteisinti.

9Trečiasis asmuo Lazdijų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 30-31) nurodė, kad pilna apimtimi sutinka su Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013-10-09 sprendime išdėstytais argumentais ir motyvais, taip pat palaiko savo poziciją išdėstytą 2013-01-11 atsiliepime į ieškinį bei išsakytą teismo posėdžių metu.

10Trečiasis asmuo Veisiejų regioninio parko direkcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 34-35) prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti, palikti galioti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013-10-09 sprendimą. Pažymėjo, kad Veisiejų regioninio parko direkcija 2006 m. gegužės 12 d. A. L. nuosavybės teise priklausančiame sklype fiksavo neteisėtai pastatytą vagonėlį su pristatyta terasa. 2006 m. gegužės 12 d. buvo surašytas Baudos kvitas Nr. 045501, Serija C, pagal ATPK 76 str. 1 d. (Saugomų teritorijų rėžimo pažeidimas) paskirta 150.00 Lt nuobauda. Atsakovas su pažeidimu ir skirta nuobauda sutiko patvirtindamas tai savo parašu ir ją sumokėdamas į Aplinkos ministerijos nurodytą sąskaitą. 2006 m. gegužės 16 d. raštu Nr.78 Veisiejų regioninio parko direkcija apie pažeidimą pagal kompetenciją pranešė Alytaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Lazdijų r. skyriui ir atitinkamai raštu Nr. 79 - Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos. 2009 m. rugsėjo 22 d. A. L. kreipėsi į Veisiejų regioninio parko direkciją su prašymu „laikinai leisti laikyti kilnojamąjį vagonėlį, kol LR institucijos išaiškins bitininko ūkio registracijos tvarką ir su tuo susijusių statinių naudojimo tvarką". Veisiejų regioninio parko direkcija 2009 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. 167 sutiko, kad vagonėlis būtų laikomas iki 2009 m. lapkričio 20 d., tačiau vagonėlio po 2009 m. lapkričio 20 d. A. L. nepašalino. 2011 m. rugpjūčio 29 d. atsakovas vėl kreipėsi į Veisiejų regioninio parko direkciją su prašymu leisti laikyti vagonėlį jam nuosavybės teise priklausančiame sklype. Veisiejų regioninio parko direkcija nepritarė vagonėlio laikymui. 2011 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. 270 neigiamai atsakė į dar vieną 2011 m. rugsėjo 13 d. A. L. prašymą laikyti vagonėlį. 2012 rugpjūčio 30 d. A. L. kreipėsi į Veisiejų regioninio parko direkciją su prašymu jam nuosavybės teise priklausančiame sklype kurti ūkininko sodybą. Veisiejų regioninio parko direkcija, išnagrinėjusi galiojančius teisės aktus, kurie nenumato tokios galimybės 2012 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 289 atsakė neigiamai. Atsakovas (apeliantas) kreipdamasis su prašymu leisti laikyti vagonėlį, kurti ūkininko ūkį į Veisiejų regioninio parko direkciją, kaip į instituciją, veikiančią pagal nuostatus ir pagal kompetenciją vykdančią Veisiejų regioninio parko kraštovaizdžio kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugą, organizuojančią nuolatinę jų priežiūrą ir tvarkymą, kontroliuojančią, kad fizinių ir juridinių asmenų veikla regioninio parko teritorijoje atitiktų nustatytą saugomos teritorijos apsaugos ir naudojimo tvarką, kaip ir pripažino, kad jam nuosavybės teise priklausantis sklypas patenka į Veisiejų regioninio parko Ilgininkų hidrografinį draustinį, nors nuosavybės dokumentuose ir nėra nurodyti tokie apribojimai.

11Ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo A. L. apeliacinio skundo netenkinti ir Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-72-743/2013 palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismo sprendimas yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, nes teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, teisingai, visapusiškai bei objektyviai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus. Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į galiojusius teisės aktus tiek ginčo statinių statybos metu, tiek ir neteisėtos statybos nustatymo metu, pagrįstai nusprendė, jog atsakovas negalėjo nei anksčiau, nei dabartiniu metu negali statyti ginčo statinių, todėl pagrįstai Inspekcijos ieškinį tenkino ir įpareigojo atsakovą šiuos statinius pašalinti;
  2. Atsakovo žemės sklypas suformuotas preliminariais matavimais, o tai reiškia netiksliais matavimais, kas praktiškai suponuoja prielaidą, jog nekilnojamojo turto registre nurodyta informacija nėra išsami ir po žemės sklypo tikslių, kadastrinių matavimų, tikėtina, kad bus keičiama (žemės sklypo plotas, specialiosios naudojimo sąlygos ir kt.) (Žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868) 22 straipsnio 5 dalis). Dėl nežinomų aplinkybių VĮ Registrų centro duomenimis atsakovo žemės sklypui neįrašytos specialiosios naudojimo sąlygos - hidrografiniai draustiniai, nacionaliniai ir regioniniai parkai, tačiau pagal civilinėje byloje pateiktus Saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenis, kurie visiems asmenims buvo ir yra viešai prieinami, atsakovo žemės sklypas patenka į Ilgininkų hidrografinio draustinio bei Veisiejų regioninio parko teritorijas;
  3. Vien tai, kad atsakovo žemės sklypo registro duomenyse nenurodyti duomenys apie saugomas teritorijas - specialiąsias žemės sklypo naudojimo sąlygas, nepaneigia fakto, jog atsakovo žemės sklypas patenka į Ilgininkų hidrografinio draustinio bei Veisiejų regioninio parko teritorijas. Apie šią aplinkybę atsakovui taip pat buvo žinoma kai Veisiejų regioninio parko direkcija 2006 m. gegužės 12 d. jį administracine tvarka nubaudė už neteisėtą statybą saugomoje teritorijoje ir už šį pažeidimą atsakovas sumokėjo 150 Lt. (b. l. 83-90);
  4. Atsakovo žemės sklypui taip pat taikomos ir kitos specialiosios naudojimo sąlygos: vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos, miško naudojimo apribojimai. Remiantis surinktais įrodymais ir atsižvelgiant į atsakovo žemės sklypo buvimo vietą, jis turi dvejopo pobūdžio teisinį statusą. Visų pirma, jis priskirtas žemės ūkio paskirties žemei su didžiąja dalimi - 2,45 ha - miško žemės, o antra jis patenka į Ilgininkų hidrografinio draustinio, Veisiejų regioninio parko teritorijas, vandens telkinio apsaugos juostą ir zoną. Pirmuoju atveju žemės sklypo teisinio statuso statybos miško žemėje santykius reguliuoja Miškų įstatymas bei Žemės įstatymas. Antruoju atveju, statybas draustiniuose, nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, vandens telkinio apsaugos juostoje ir zonoje reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymas. Atsakovo pastatyti - Pastatas ir Terasa nepatenka į saugomose teritorijose leistinų statyti statinių kategoriją. Saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti juridiniai bei fiziniai asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų (Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 9 dalis). Todėl Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovo statiniai, esantys Ilgininkų hidrografiniame draustinyje, Veisiejų regioninio parko teritorijoje, Ilgio ežero apsaugos zonoje, nepatenka į Saugomų teritorijų įstatymo numatytų leistinų statinių sąrašą. Be to, atsakovo pastatyti - Pastatas ir Terasa taip pat nepatenka į miško žemėje leistinų statyti statinių kategoriją;
  5. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas negalėjo ir negali statyti ginčo statinių, todėl statiniai turi būti pašalinti atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2005-05-13, 2011-01-31 nutarimus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Kadangi žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas, jų apsauga - tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Be to, Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime konstatavo, kad Civilinio kodekso 4.103 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. redakcija) 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas, išnagrinėjęs bylą dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių, privalo priimti sprendimą įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas;
  6. Nepagrįstas apelianto teiginys, jog „pirmosios instancijos teismas, net ir nesant ieškovo pareikštam reikalavimui ar išreikštam pritarimui dėl savavališkos statybos įteisinimo, privalėjo spręsti, ar nagrinėjamos bylos atveju Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkto prasme yra galimas savavališkos statybos įteisinimas. Kadangi atsakovo pastatyti - Pastatas ir Terasa nepatenka į saugomose teritorijose, miško žemėje, leistinų statyti statinių kategoriją. Atsakovas negalėjo ir negali statyti ginčo statinių, todėl statiniai turi būti pašalinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad įgyti nuosavybę į statinį ir kartu visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne dėl bet kokio statybos proceso, bet tik tokiu atveju, kai statyba buvo pradėta ir vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, t. y. jei statybos procesas buvo teisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/1999; 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2005; 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2007);
  7. Atsakovas klaidina Kauno apygardos teismą, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas „privalėjo spręsti, ar nagrinėjamos bylos atveju, Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkto prasme, yra galimas savavališkos statybos įteisinimas“. Teismas nagrinėjo civilinę bylą ne dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo (Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalis), o dėl neteisėtai pastatytų statinių, kurių statybai nereikalingas joks statybą leidžiantis dokumentas, tačiau tokių statinių statyba neturi pažeisti įstatymų ir teisės aktų reikalavimų, padarinių šalinimo;
  8. Nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme atsakovas nekėlė klausimų-reikalavimų dėl bylos sustabdymo, žalos atlyginimo. Civilinio proceso kodekso 312 straipsnyje imperatyviai nustatyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

12IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Byloje sprendžiamas ginčas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo tvarkos ir sąlygų aiškinimo ir taikymo, savavališką statybą nustačius hidrografinio draustinio, regioninio parko teritorijoje, bei ežero apsaugos zonoje.

14Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, kad ( - ) žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. ( - ) ir kuris priklauso A. L. nuosavybės teise nuo 2005 m. liepos 14 d., Ilgio ežero apsauginėje zonoje yra vagonėlio tipo pastatas (10,30 x 4,00 m dydžio, vidutinis aukštis 3,80 m, bendras plotas 41,20 kv. m), prie jo pristatyta pakyla-terasa (1,10 x 5 m + 3,70 x 3,90 m dydžio, užstatymo bendras plotas apie 21 kv. m); pakyla-terasa pastatyta apie 25 m atstumu nuo ežero kranto (1 t. b. l. 14-21). Teisėjų kolegija nustatė, kad minėtą pastatą ir pakylą-terasą pastatė atsakovas A. L. laikotarpiu nuo 2005 07 14 iki 2006 05 15, kai buvo išaiškintas savavališkos statybos faktas (1 t. b.l. 83). Sklypas, kurio kadastrinis Nr. ( - ) ir kuriame yra atsakovo savavališkai pastatyti statiniai yra Ilgio ežero apsaugos zonoje, Ilgininkų hidrografiniame draustinyje, Veisiejų regioninio parko teritorijoje. Ieškovas įstatymų nustatyta tvarka byloje reiškė reikalavimą pašalinti atsakovui priklausančius statinius – vagonėlio tipo pastatą ir prie jo pristatytą pakylą-terasą, esančius žemės sklype (kadastrinis Nr. ( - )) ( - ) Ilgio ežero apsaugos zonoje, Ilgininkų hidrografiniame draustinyje, Veisiejų regioninio parko teritorijoje bei sutvarkyti statybvietę. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde įrodinėjo, kad jo įsigytas žemės sklypas nepatenka į ieškovo nurodomas saugomas teritorijas, o jei ir patenka, tai šis faktas nėra užregistruotas nekilnojamojo turto registre, todėl atsakovas nežinojo apie taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, kitu atveju nebūtų įgijęs žemės sklypo.

15Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime nustatė visas svarbias bylos aplinkybes, jas teisingai įvertino, tinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigų paskirstymo, įrodymų vertinimo principus ir pagrindus (LR CPK 177 str., 178 str., 185 str.), taip pat materialinės teisės normas, reglamentuojančias žemės naudojimo sąlygas, žemės sklypui esant draustiniuose, valstybės parkų teritorijoje ir vandens telkinių apsauginėje zonose, savavališkos statybos pašalinimo būdus, sąlygas ir tvarką, savavališką statybą nustačius įstatymais saugomose teritorijose (LR CK 4.103 str., Miškų įstatymas, Žemės įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas), dėl ko buvo teisingai išspręstas šalių ginčas byloje, teismo sprendimo išvados atitinka nustatytas aplinkybes byloje. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas (LR CPK 178 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

16Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimo išvada, jog atsakovo žemės sklypas, kuriame jis yra pastatęs ginčo statinius, yra Ilgio ežero apsaugos zonoje, Ilgininkų hidrografiniame draustinyje, Veisiejų regioninio parko teritorijoje. Šią pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą pagrindžia byloje esanti kadastro žemėlapio ištrauka ir Saugomų teritorijų kadastro žemėlapis (1 t. b. l. 38-42, 118). Atsakovas byloje nepateikė leistinų įstatymo įrodymų, kad paneigti šias aplinkybes, todėl apeliacinio skundo motyvai, kuriuose nurodoma, kad žemės sklypas ir jame esantys savavališki statiniai nėra ežero apsaugos zonoje, Ilgininkų hidrografiniame draustinyje, Veisiejų regioninio parko teritorijoje, atmetami. Teisėjų kolegija laiko nesvarbiais ir apelianto teiginius, jog teismas neišsiaiškino ir nenagrinėjo aplinkybių, kada atsakovo sklypas, tapo regioninio parko bei draustinio teritorijos dalimi. Byloje yra nustatyta, kad atsakovo savavališkos statybos faktas Veisiejų regioniniame parke nustatytas 2006 05 12 dieną, kai jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, atsakovas šio fakto neginčijo, sumokėjo paskirtą baudą už savavališkai pastatytus statinius regioninio parko teritorijoje. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas jau nuo šios datos žinojo, kad savavališka neteisėta statyba yra saugomoje teritorijoje, kurioje jokia ūkinė veikla, tame tarpe statyba negalima. Apelianto nurodomas faktas, kad įsigyjant žemės sklypą, jam nebuvo žinoma apie specialiąsias žemės sklypo naudojimo sąlygas, sklypui patenkant į draustinio, regioninio parko apsaugos zonas ir daliai sklypo esant ežero pakrantės apsauginėje zonoje, nepašalina jo atsakomybės statybai esant savavališkai, nes byloje yra nustatyta, kad atsakovas dėl statybos leidimo ir statybos sąlygų išdavimo į įgaliotą instituciją nėra kreipęsis. Jei nustatyta tvarka A. L. būtų siekęs gauti turimame žemės sklype statybą leidžiančius dokumentus, neabejotinai savavališkos statybos faktas ir jos padariniai nebūtų kilę, nes ežero apsauginėje zonoje, regioninio parko ir hidrografinio draustinio teritorijoje jokia statyba pagal galiojančius teisės aktus negalima (Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 8 p.).

17Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo motyvus, jog atsakovo žemės sklypo registro duomenyse nėra nurodyti duomenys apie specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, todėl nors žemės sklypui ir patenkant į regioninio parko ir hidrografinio draustinio teritoriją, apelianto manymu apribojimai naudotis žemės sklypu, jame statyti galėjo būti taikomi tik nuo šių faktų įregistravimo Registre momento. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra neginčijamai nustatyta, kad ieškovo žemės sklypas yra regioninio parko, hidrografinio draustinio teritorijoje, o pastatyti savavališkai statiniai yra šiose saugomose teritorijose. Taip pat Lazdijų rajono apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovui priklausantys statiniai yra Paviršinių vandens telkinių apsaugos 200 metrų zonoje, kadangi savavališkai pastatyti statiniai yra 25 metrai nuo ežero pakrantės. Teisėjų kolegija įvertina tą aplinkybę, jog atsakovo žemės sklypui Nekilnojamojo turto registre nuo 1996 06 04 yra įrašytos specialios žemės naudojimo sąlygos - vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos (1 t. b. l. 37). Todėl skundo motyvas, jog apskritai atsakovo žemės sklypo registre nėra duomenų apie specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, yra nepagrįstas, nes prieštarauja nustatytam faktui.

18Teisėjų kolegija sutinka ir su Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimo išvadomis, jog atsakovo pastatyti statiniai yra savavališka statyba. Iš Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto matyti, kad pagal dydį atsakovo statinys atitinka I grupės nesudėtingų statinių kategorijai (STR 1.01.07:2010 1 lentelės 5 punktas), kuriam statybos projekto rengti neprivaloma (STR 1.07.01:2010 6 priedo 3 punktas). Tačiau, įvertinant tas nustatytas aplinkybes, jog atsakovo žemės sklypas yra ( - ) ir patenka į Veisiejų regioninio parko teritoriją, yra Ilgininkų hidrografiniame draustinyje, statiniai stovi Ilgio ežero apsaugos zonoje, miško žemėje, todėl vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktu, matyti, kad draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose. Kadangi atsakovo statinys šio reikalavimo neatitinka, jo turimame žemės sklype nėra buvusios sodybvietės ar esamos sodybos, todėl statyba atsakovo žemės sklype negalima. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir tai, jog pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, miško žemėje gali būti tik medienos sandėliai bei kiti su mišku susiję įrenginiai, todėl ir ši įstatyminė norma draudžia atsakovo sukurtų statinių statybą minimoje vietoje.

19Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, atsakovo statiniai pastatyti neteisėtai, todėl teismas pagrįstai tenkino ieškinį ir įpareigojo atsakovą šį statinį pašalinti.

20Teisėjų kolegija vertina, jog nepagrįstas tas apelianto teiginys, jog pirmosios instancijos teismas, net ir nesant ieškovo pareikštam reikalavimui ar išreikštam pritarimui dėl savavališkos statybos įteisinimo, privalėjo spręsti, ar nagrinėjamos bylos atveju Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkto prasme yra galimas savavališkos statybos įteisinimas. Teisėjų kolegija įvertina tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad įgyti nuosavybę į statinį ir kartu visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne dėl bet kokio statybos proceso, bet tik tokiu atveju, kai statyba buvo pradėta ir vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, t. y. jei statybos procesas buvo teisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/1999; 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2005; 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2007), tačiau statybos metu nukrypta nuo aktų reikalavimų ir galima statybos trūkumus pašalinti. Nagrinėjamu atveju atsakovas ginčo statinių statybai leidimo, projekto nustatyta tvarka neprašė ir negavo, taip pat nustatyta, kad statiniai toje vietovėje ir toje vietoje kur pastatyti yra aplamai negalimi dėl specialiųjų žemės naudojimų sąlygų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime konstatavo, kad Civilinio kodekso 4.103 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. redakcija) 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas, išnagrinėjęs bylą dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių, privalo priimti sprendimą įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas.

21Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl apeliacinio skundo motyvų, kuriuose keliamas teisėtų apelianto lūkesčių paneigimo principas, taip pat teigiama, kad jo atveju keltinas žalos atlyginimo klausimas vadovaujantis LR CK 6.271 str., Saugomų teritorijų įstatymo 32 str. 4 dalimi, Žemės įstatymo 22 str. 9 dalimi, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

22Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2, 3 dalys).

23Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

24Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 9 d. sprendimu (t. 1, b. l.... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 8. Atsakovas A. L. apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 2-16) prašo Lazdijų rajono... 9. Trečiasis asmuo Lazdijų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į... 10. Trečiasis asmuo Veisiejų regioninio parko direkcija atsiliepimu į... 11. Ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie... 12. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 13. Byloje sprendžiamas ginčas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo... 14. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, kad ( - )... 15. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija sprendžia, jog... 16. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo Lazdijų rajono apylinkės teismo... 17. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo motyvus, jog atsakovo... 18. Teisėjų kolegija sutinka ir su Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimo... 19. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, atsakovo statiniai pastatyti... 20. Teisėjų kolegija vertina, jog nepagrįstas tas apelianto teiginys, jog... 21. Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl apeliacinio skundo motyvų,... 22. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija apeliacinį skundą... 23. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 24. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą palikti...