Byla e3K-3-324-248/2016
Dėl nuostolių atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Janinos Stripeikienės,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Aksa“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Aksa“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vespila“ dėl nuostolių atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) sutarties sudarymą, jos formą ir nutraukimą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 11 460 Eur nuostolių atlyginimo. Ji nurodė, kad nuosavybės teise valdo gamybinių pastatų kompleksą ( - ), jame vykdo betono gamybos veiklą. Veiklai vykdyti ir pastatams eksploatuoti yra būtina elektros energija. Ieškovė neturi savo transformatorinių pastočių ir negali pati pirkti elektros energijos iš tiekėjų, todėl nuo 2014 m. liepos mėnesio elektros energiją pirko iš atsakovės, kurios elektros įrenginiai yra prijungti prie skirstomojo tinklo. Už sunaudotą elektros energiją atsakovė išrašydavo sąskaitas faktūras ieškovei, o ši jas apmokėdavo.
  3. Kadangi tarp šalių buvo susiklostę faktiniai elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) santykiai, tačiau nebuvo sudaryta rašytinė elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) sutartis, ieškovė 2014 m. spalio 2 d. pateikė atsakovei pasiūlymą sudaryti rašytinę sutartį. Nors atsakovė oficialios savo pozicijos dėl sutarties sudarymo nepareiškė, tačiau derybų su ieškove metu žodžiu nurodė, kad nuo 2014 m. spalio 7 d. ketina nutraukti elektros energijos tiekimą.
  4. Ieškovė 2014 m. spalio 13 d. kreipėsi į atsakovę ir pareikalavo užtikrinti elektros energijos tiekimą, taip pat informavo ją apie tai, kad nutraukus elektros energijos tiekimą ieškovei bus padaryta žalos. Nepaisydama ieškovės reikalavimų, atsakovė nuo 2014 m. spalio 14 d. elektros energijos tiekimą nutraukė. Apie elektros energijos tiekimo nutraukimą ieškovė nebuvo įspėta, nebuvo nurodyta, dėl kokių priežasčių jis nutraukiamas, nederintas galimas elektros energijos nutraukimo laikas. Ieškovė 2014 m. spalio 20 d. atsakovei pateikta pretenzija pareikalavo nutraukti neteisėtus veiksmus ir įspėjo, kad kreipsis į teismą dėl nuostolių atlyginimo. Nė į vieną iš minėtų raštų atsakovė nepateikė jokio atsakymo, į raginimus nereagavo, elektros energijos tiekimo neatnaujino.
  5. Ieškovei yra žinoma, kad atsakovė yra sudariusi elektros energijos tiekimo paslaugų sutartį su AB „Lesto“. Taip tarp atsakovės ir AB „Lesto“ susiklostė energijos pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai (santykiai tarp tiekėjo ir vartotojo), o tarp atsakovės ir ieškovės – elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) santykiai, kurių šalys yra vartotojas ir subabonentas. Vartotojui, kaip elektros energijos tiekėjui, teisės aktai kelia tam tikrus reikalavimus, kurių privaloma laikytis.
  6. Neturėdama elektros energijos ieškovė negalėjo vykdyti veiklos ir dėl to patyrė nuostolių. Nuostoliai susidarė už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2014 m. spalio 21 d., t. y. už penkias darbo dienas. Nuostolius sudaro: darbuotojų išlaikymo sąnaudos – 6544,71 Eur; teritorijos apsaugos sąnaudos – 417,05 Eur; palūkanos už paimtą banko kreditą veiklai plėtoti – 398,41 Eur; negautas grynasis pelnas – 4099,87 Eur. Bendra patirtų nuostolių suma sudaro 11 460 Eur.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Visagino miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad atsakovė teikė ieškovei elektros energiją, tačiau šalys elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) sutarties nebuvo sudariusios; nei raštu, nei žodžiu šalys nebuvo aptarusios atsakomybės dėl elektros energijos tiekimo nutraukimo sąlygų, termino, per kurį bus tiekiama elektros energija, taip pat įspėjimo dėl elektros energijos atjungimo tvarkos.
  3. Įvertinęs CK 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punkto, 6.154 straipsnio 1 dalies, 6.389 straipsnio, Energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 1-38 (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gruodžio 8 d. iki 2015 m. kovo 14 d.), 2, 6 punktų nuostatas, atsižvelgdamas į tai, kad abi šalys yra verslininkės, kurioms keliami aukštesni atidumo, rūpestingumo ir profesionalumo reikalavimai, teismas padarė išvadą, jog šalių turėjo būti sudaryta rašytinė elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) sutartis.
  4. Teismo vertinimu, ieškovė, tardamasi su atsakove dėl galimo elektros energijos tiekimo ir gavusi tokį sutikimą, turėjo nedelsdama imtis visų teisiškai patikimų priemonių, kad būtų sudaryta rašytinė sutartis dėl elektros energijos tiekimo, kurioje būtų aptarta ir šalių atsakomybė už sutarties sąlygų pažeidimą, nes priešingu atveju visada egzistavo rizika, jog elektros energijos tiekimas gali būti nutrauktas. O tokios sutarties nesant, atsakovė neprivalėjo pranešti ieškovei, kad nebetieks jai elektros energijos.
  5. Vien aplinkybė, kad ieškovė mokėjo atsakovei už naudojamą elektros energiją, teismo vertinimu, nereiškia, kad tarp šalių susiklostė faktiniai tęstiniai elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) teisiniai santykiai. Elektros energija yra prekė ir už ją tiek atsakovei, tiek ieškovei reikėjo mokėti elektros energijos tiekėjos įmonei, nes priešingu atveju atsakovė būtų patyrusi nuostolių ir tikriausiai net nebūtų sutikusi leisti ieškovei naudotis savo perkama elektros energija.
  6. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė, būdama verslininkė, turėjo suprasti, jog, nesudarius sutarties dėl elektros energijos perpardavimo (subtiekimo), atsakovė galės bet kada nutraukti elektros energijos tiekimą, neprivalėdama jai apie tai pranešti. Nepaisant to atsakovė, elgdamasi sąžiningai ir numatydama, kad ieškovė gali dėl netikėto elektros tiekimo nutraukimo patirti nuostolių, informavo ieškovę žodžiu apie ketinimą nutraukti elektros energijos tiekimą, o tiekimą nutraukė po septynių dienų nuo žodinio pranešimo. Be to, atsakovė turėjo svarbią priežastį nutraukti elektros energijos tiekimą, nes nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d. buvo suplanavusi atlikti elektros energijos tiekimo įrenginio derinimo darbus.
  7. Teismas sprendė, kad šalims nesudarius sutarties dėl elektros energijos perpardavimo (subtiekimo), nesusitarus dėl elektros energijos tiekimo nutraukimo padarinių ir dėl įspėjimo apie elektros energijos tiekimo nutraukimo terminą, atsakovė neprivalo atlyginti ieškovei jos prašomų nuostolių, nes atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, taip pat nenustatytos kitos civilinės atsakomybės taikymo atsakovei sąlygos.
  8. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. lapkričio 9 d. nutartimi paliko Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą nepakeistą.
  9. Kolegija, įvertinusi CK 1.136 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 6.2, 6.159 straipsnių nuostatas, atsižvelgdama į tai, kad nebuvo šalių suderintos valios sukurti tęstinius elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) teisinius santykius, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys nebuvo sudariusios sutarties dėl elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) ir nebuvo aptarusios atsakomybės sąlygų dėl elektros energijos tiekimo nutraukimo. Elektros energijos ieškovei perdavimas susiklostė dėl to, kad ji 2014 m. įsigijo tam tikrą nekilnojamąjį turtą pastatų komplekse, kuriame dalis turto, taip pat ir atitinkami prie skirstomojo tinklo prijungti elektros įrenginiai, priklauso atsakovei. Elektros energija ieškovei galėjo būti perduodama tik atsakovei priklausančiais elektros energijos įrenginiais. Be to, nors ieškovė ir siūlė 2014 m. spalio 2 d. atsakovei sudaryti elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) sutartį, tačiau ši tam pritarimo neišreiškė.
  10. Kolegija nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog šalys nebuvo sudariusios sutarties ir nė vienai iš jų neatsirado prievolės sudaryti sutartį, negali būti taikomi sutarčių vykdymo principai ir CK 6.4 straipsnio, 6.390 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos. Kadangi atsakovė neįgijo atitinkamų prievolių ieškovei, tai kolegija laikė teisiškai nepagrįstais ieškovės argumentus dėl Energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 1-38 (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gruodžio 8 d. iki 2015 m. kovo 14 d.), nuostatų pažeidimo.
  11. Kolegija laikė teisiškai nepagrįstais ieškovės teiginius apie kitus tarp šalių esančius teisminius ginčus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Padarinių, kurie galbūt galėjo kilti dėl to, kad atsakovė nutraukė elektros energijos tiekimą ieškovei, rizika, kolegijos vertinimu, tenka būtent ieškovei. Ji iš anksto žinojo apie elektros energijos nutraukimą, todėl turėjo tam pasiruošti. Atsakovė dar 2014 m. spalio pradžioje informavo ieškovę, kad elektros energijos tiekimą ketina nutraukti nuo 2014 m. spalio 7 d., tačiau realiai tiekimas buvo nutrauktas tik nuo 2014 m. spalio 14 d. Taigi ieškovei buvo suteikta pakankamai laiko pasiruošti elektros energijos atjungimui. Ieškovės ir UAB „Visagino tiekimas ir statyba“ 2014 m. spalio 20 d. sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad susirasti kitą elektros energijos tiekėją ieškovei tereikėjo šešių dienų. Todėl ieškovė turėjo galimybę pakeisti elektros energijos tiekėją iš atsakovės į UAB „Visagino tiekimas ir statyba“ net nepatirdama elektros energijos tiekimo nutrūkimo, jeigu būtų elgusis apdairiai ir rūpestingai. Dėl šios priežasties kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pati ieškovė buvo nepakankamai rūpestinga, neveikė greitai ir teisingai, siekdama išvengti galimų nuostolių, nors ir žinojo, jog jie gali atsirasti.
  12. Kolegija sutiko su ieškovės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) sutartis privalo būti rašytinės formos. Nei CK, nei Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės nenustato privalomos rašytinės sandorio formos elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) sutartims, kurios sudaromos tarp juridinių asmenų, nesiverčiančių elektros energijos tiekimo veikla. Tačiau kadangi abi šalys yra verslininkės, tai, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė, kad ieškovė, tardamasi su atsakove dėl galimo elektros energijos tiekimo ir gavusi tokį sutikimą, turėjo nedelsdama imtis visų teisiškai patikimų priemonių, jog būtų sudaryta rašytinė sutartis, kurioje būtų aptarta ir šalių atsakomybė už sutarties sąlygų pažeidimą, nes priešingu atveju visada egzistavo rizika, jog elektros energijos tiekimas gali būti nutrauktas. Be to, pati ieškovė, pradėjusi verslą, nesiūlė atsakovei sudaryti rašytinės sutarties, o delsė tai padaryti iki pat 2014 m. spalio mėnesio.
  13. Kolegija sprendė, kad, nesant šalių sudarytos sutarties, sutartinė civilinė atsakomybė atsakovei netaikytina. Taip pat atsakovei netaikytina ir deliktinė atsakomybė, nes visos byloje nustatytos aplinkybės įrodo, kad atsakovės veiksmuose nėra kaltės. Kolegija taip pat sprendė, kad ieškovė neįrodė ir savo prašomų priteisti nuostolių fakto bei jų dydžio.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai padarė tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo klaidą ir neteisingai taikė CK 6.389 straipsnį, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2010; 2012 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2012). Teismai nustatė faktinę aplinkybę, kad atsakovė, kuri nėra energijos tiekimo įmonė, tiekė ieškovei elektrą, o ši ją apmokėdavo. Taigi byloje neginčytinai nustatyta, kad tarp šalių 2014 m. liepos–spalio mėnesiais buvo susiklostę elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) teisiniai santykiai. Tokie teisiniai santykiai, kai asmuo, pats būdamas abonentas, priimtą iš elektros energijos įmonės elektros energiją perduoda kitam asmeniui (subabonentui), yra tiesiogiai sureguliuoti CK 6.389 straipsnio 1 dalyje ir teismų praktikoje įvardijami energijos perpardavimo (subtiekimo) sutartimi. Tą pačią išvadą dėl susiklosčiusių tarp šalių elektros energijos subtiekimo santykių patvirtina specialiosios elektros energetikos santykius reglamentuojančios teisės normos (Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 48 dalis, Energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 8 punktas). Teismai, atsisakę pripažinti tarp šalių egzistuojant energijos perpardavimo teisinius santykius, taip ir nenurodė, nei kokie santykiai tarp šalių susiklostė, nei kokios teisės normos šiems santykiams turėtų būti taikomos.
    2. Teismai, teigdami, kad šalys privalėjo sudaryti rašytinės formos sutartį, neteisingai taikė sutarčių sudarymą ir formą reglamentuojančias teisės normas (CK 1.71, 1.73, 6.159 straipsniai), taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2012; 2013 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2013; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2013; 2015 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-706/2015). Nei CK, nei joks kitas teisės aktas nenustato, kad energijos perpardavimo sutartis turi būti sudaroma raštu. Šią aplinkybę pripažino ir pats apeliacinės instancijos teismas. Todėl elektros energijos perpardavimo sutartis gali (o praktikoje dažnai ir yra) sudaroma žodžiu arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnis). Faktas, kad atsakovė sutiko tiekti ir tiekė elektros energiją ieškovei, ir yra tie konkliudentiniai veiksmai, kurie patvirtina atsakovės valią sudaryti elektros energijos subabonento sutartį. Tą pačią išvadą patvirtina ir tai, kad ieškovė mokėjo atsakovei už tiekiamą elektros energiją. Nurodytas šalių veiksmų visetas – atsakovė tiekė elektros energiją ieškovei, išrašė sąskaitas faktūras už patiektą elektros energiją, ieškovė šias sąskaitas apmokėjo, elektros energijos tiekimas truko daugiau nei tris mėnesius – patvirtina, kad elektros energijos perpardavimo sutartis buvo sudaryta. Be to, išvadą, kad elektros energijos perpardavimo sutarčiai užtenka konkliudentinių veiksmų, patvirtina ir specialiosios energijos pirkimą–pardavimą reglamentuojančios teisės normos (CK 6.384 straipsnio 1 dalis). Taigi šalys neprivalėjo sudaryti rašytinės sutarties ir aplinkybė, ar rašytinė sutartis buvo sudaryta, jokios teisinės reikšmės neturi. Todėl jokios teisinės reikšmės neturi ir atsakovės atsisakymas sudaryti rašytinę sutartį, kurį apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino ir laikė šalių suderintos valios nebuvimo įrodymu. Ieškovės pasiūlymo sudaryti rašytinę sutartį metu elektros energija jai jau buvo tiekiama tris mėnesius. Rašytinė sutartis būtų tik aiškiau ir detaliau įforminusi šalių santykius, tačiau jos nesudarymas ar atsakovės atsisakymas ją sudaryti neturi įtakos konkliudentiniais veiksmais sudarytos sutarties galiojimui.
    3. Teismai nepagrįstai nurodė, kad, šalims nesudarius rašytinės perpardavimo (subtiekimo) sutarties ir joje neaptarus šalių atsakomybės už sutarties sąlygų pažeidimą, atsakovė galėjo bet kada nutraukti elektros energijos tiekimą. Toks aiškinimas prieštarauja bendriesiems ir instituciniams civilinės teisės principams (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 1.5 straipsnis, 1.137 straipsnio 3 dalis, 6.4, 6.38 straipsniai, 6.158 straipsnio 1 dalis), teisės normoms, reglamentuojančioms sutarties šalių pareigas ir jų atsakomybę (CK 6.38–6.65, 6.200–6.216, 6.245–6.262 straipsniai), ir suteikia vienai teisinio santykio šaliai (atsakovei) absoliučią galią pasirinkti, ar vykdyti jai tenkančias pareigas, o teisiškai įpareigota yra tik viena iš šalių (ieškovė).
    4. Padarę neteisėtą išvadą, kad tarp šalių energijos subtiekimo sutartis sudaryta nebuvo, teismai nepagrįstai netaikė sutarčių nutraukimą reglamentuojančių teisės normų (CK 6.199, 6.217 straipsniai, 6.218 straipsnio 1 dalis, 6.390 straipsnio 2 dalis). Atsakovės veiksmai nutraukiant elektros energijos tiekimą neatitiko nė vienos iš minėtose teisės normose nurodytų sutarties nutraukimo sąlygų, ieškovė nebuvo tinkamai įspėta apie elektros energijos tiekimo nutraukimą (grasinimas nutraukti tiekimą negali būti prilygintas tinkamam įspėjimui apie sutarties nutraukimą), ieškovei nebuvo nustatytas protingas terminas pasirengti elektros energijos tiekimo nutraukimui.
    5. Teismai, padarydami nepagrįstą išvadą, kad atsakovė turėjo svarbią priežastį nutraukti elektros energijos tiekimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 185 straipsnyje. Šią išvadą teismai grindė vieninteliu įrodymu – atsakovės 2014 m. spalio 3 d. sutartimi su UAB „Lepirma“ dėl elektros pastotės 2KTP-1000 su spintomis Nr. 507 apžiūros, diagnostikos, remonto ir reguliavimo, kurį vertino atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų, jo nepatvirtinančių ir jam prieštaraujančių. Jeigu vykdant nurodytą sutartį išties egzistavo poreikis laikinai nutraukti elektros energijos tiekimą ieškovei, atsakovė, laikydamasi teisės aktuose nustatytų elektros energijos tiekimo nutraukimo taisyklių, taip pat elementarių protingam ir sąžiningam asmeniui keliamų reikalavimų, turėjo informuoti apie tokį poreikį ir bent pabandyti suderinti elektros energijos nutraukimo grafiką su ieškove. Be to, atsakovė apskritai byloje neįrodė, kad minėta sutartis buvo faktiškai vykdoma ir kad egzistavo būtinybė nedelsiant atlikti remonto darbus.
    6. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų nutraukiant elektros energijos tiekimą ieškovė patyrė žalą (nuostolius). Nuostolių faktą ir dydį patvirtinantys įrodymai yra pateikti byloje, todėl atsakovė privalo juos atlyginti.
  2. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, o skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad teismai nepadarė kasaciniame skunde nurodomų teisės normų pažeidimų; tarp šalių nebuvo susiklostę elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) teisiniai santykiai; atsakovė niekada neturėjo tikslo tapti ieškovei elektros energijos tiekėja ar subtiekėja, nebuvo suderintos šalių valios dėl elektros energijos tiekimo; ieškovė neatitinka teisės aktuose nustatytos subabonento apibrėžties; ieškovė turėjo galimybę elektros energiją pirkti iš kitų subjektų, ką patvirtina jos vėliau su kitu subjektu sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) sutarties formos

  1. Civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš CK ir kituose įstatymuose nurodytų sutarčių ir kitokių sandorių, taip pat nors įstatymuose nenustatytų, bet jiems neprieštaraujančių sandorių (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Privalomos rašytinės sandorio formos (paprastos ar notarinės) atvejai nustatyti įstatyme (CK 1.73, 1.74 straipsniai), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis).
  2. Sutarčių teisės normos nustato, kad sutarties galiojimui pakanka šalių susitarimo, ir tik įstatyme nustatytais atvejais sutarties galiojimui būtinas dar vienas elementas – šalių susitarimo forma (CK 6.159 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šią teisės normą, taip pat pasisakoma, kad sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-224/2012; 2013 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2013). Nors sutartimi dažniausiai įvardijamas rašytinis kelių šalių susitarimas, tačiau net ir nesudaryta raštu sutartis gali būti prievolės atsiradimo pagrindas (CK 6.2 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-706/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  3. Elektros energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK 6.383–6.391 straipsnių, taip pat specialiųjų teisės aktų – Elektros energetikos įstatymo, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38, Standartinių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašo, patvirtinto energetikos ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-43, ir kt. (čia ir toliau nurodomos šių teisės aktų redakcijos, galiojusios 2014 m. liepos–spalio mėnesiais) – nuostatos.
  4. Remiantis CK 6.389 straipsnio 1 dalimi, abonentas, neviršydamas leistinos naudoti galios, be elektros energijos tiekimo įmonės sutikimo turi teisę iš jos priimtą elektros energiją perduoti kitam asmeniui (subabonentui). Specialiųjų teisės aktų, nurodytų nutarties 24 punkte, nuostatomis nereglamentuojamos abonento ir subabonento sutarčių sudarymo sąlygos ir tokių sutarčių privaloma forma. Todėl nagrinėjamu atveju taikytinos bendrosios sutarties sudarymo sąlygas ir formą reglamentuojančios teisės normos, nurodytos nutarties 22, 23 punktuose.
  5. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad perpardavimo (subtiekimo) santykiai nėra imperatyvaus pobūdžio, nes perpardavėjo (abonento) veikla, skirtingai nei pardavėjo (tiekėjo), nesiejama su CK 6.161 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga sudaryti sutartį su kiekvienu, kuris kreipiasi dėl energijos tiekimo, t. y. įstatyme perpardavėjui (subtiekėjui) nenustatytas tokio pobūdžio sutarčių laisvės principo ribojimas kaip pardavėjui. Šios sutarties pagrindu sutartį sudarančios šalys savo nuožiūra gali nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (pvz., užmokestį, taikomą už perduotą energiją; vietinio tinklo eksploatacijos sąnaudų padengimą; taip pat nuostatas dėl sutarties nutraukimo ir kt.). (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Jei kitaip nenustatyta sutartyse, tokios sutartys laikomos sudarytomis neterminuotam laikui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Taigi nesant išsamaus teisinio reguliavimo elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) santykiai, šalių teisės ir pareigos nustatomi šalių sutartimi.
  6. Nagrinėjamoje byloje teismai sprendė, kad, nesant rašytinio susitarimo, bylos šalys nesudarė elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) sutarties. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokios teismų išvados neatitinka pirmiau šios nutarties 22 ir 23 punktuose nurodytų teisės normų ir jų aiškinimo bei taikymo praktikos.
  7. Minėta, kad sutarčiai egzistuoti pakanka šalių susitarimo, kuris gali būti išreikštas tiek žodžiu, tiek raštu, tiek konkliudentiniais veiksmais, ir tik įstatyme nustatytais atvejais sutarties galiojimui būtinas dar vienas elementas – šalių susitarimo forma. Dėl šios priežasties, atsižvelgiant į tai, kad įstatymai nenustato privalomosios elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) sutarties formos, aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju šalių nesudaryta rašytinės formos sutarties, nereiškia, jog tokia sutartis iš viso nebuvo sudaryta. Šioje byloje teismų nustatytos aplinkybės, kad atsakovė tiekė kasatorei elektros energiją, už sunaudotą elektros energiją išrašinėjo sąskaitas faktūras, kasatorė elektros energiją naudojo savo veikloje, atsakovės išrašytas sąskaitas faktūras priimdavo ir jas apmokėdavo, patvirtina, jog tarp šalių egzistavo faktiniai sutartiniai elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) santykiai. Taigi priešingai negu skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nurodo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, šalių valia dėl elektros energijos tiekimo (perpardavimo) buvo suderinta, t. y. dėl tokio tiekimo buvo susitarta. Byloje nenustatyta, kad buvo susitarta dėl konkretaus termino, iki kurio elektros energija bus tiekiama.
  8. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad atsakovė (abonentė) ir kasatorė (subabonentė) buvo sudariusios elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) sutartį neapibrėžtam terminui.

13Dėl pranešimo (įspėjimo) apie elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) sutarties nutraukimą termino

  1. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šalys būtų susitarusios dėl sutarties nutraukimo sąlygų. Remiantis Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 58.4 punktu, vartotojas turi teisę nutraukti arba apriboti subabonentų elektros įrenginių aprūpinimą elektros energija tada, kai subabonentai nevykdo savo prievolės atsiskaityti už jiems persiųstą elektros energiją, taip pat nutraukti arba apriboti elektros energijos persiuntimą kitais atvejais, nurodytais Taisyklių X skyriuje (siekiant užtikrinti svarbius visuomenės interesus (133 punktas), atliekant planinius elektros tinklų remonto ar techninės priežiūros darbus (134 punktas), kai dėl vartotojų veiksmų daroma žala elektros energijos įrenginiams, trikdomas elektros energijos tiekimas ir pan. (141 punktas). Elektros energijos tiekimą nutraukti ar apriboti galima tik iš anksto apie tai įspėjus vartotoją (abonentą, subabonentą), išskyrus atvejus, kai siekiama išvengti avarijos ar gedimų elektros energetikos sistemoje (136 punktas). Abonento ir subabonento teisinius santykius nustatančios teisės normos neįtvirtina termino, per kurį abonentas privalo informuoti subabonentą apie ketinimą nutraukti su juo sudarytą elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) sutartį, taip pat nutraukti elektros energijos jam tiekimą ar laikinai jį apriboti. Dėl šios priežasties, sprendžiant dėl ginčo elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) sutarties nutraukimo teisėtumo, taikytinos bendrosios sutarčių nutraukimą reglamentuojančios teisės normos.
  2. Vienašališkai nutraukti sutartį galima tik sutartyje ar įstatymo nustatyta tvarka ir terminais pranešus apie tai kitai sutarties šaliai (CK 6.199, 6.218 straipsniai). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatyme nustatyto išankstinio įspėjimo apie sutarties nutraukimą tikslas – informuoti šalį apie ketinimą nutraukti sutartį, kad ši išvengtų papildomų nuostolių, kurių gali atsirasti sutarties šaliai nežinant apie sutartį ketinančios nutraukti šalies poziciją (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką), t. y. tokiu informavimu kitai sutarties šaliai suteikiama galimybė prisitaikyti ir atitinkamai pasiruošti sutarties pabaigai.
  3. Pažymėtina, kad atsakovė elektros energijos tiekimo nutraukimo negrindė tuo, jog kasatorė pažeidė šalių sudarytą elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) sutartį. Dėl to nagrinėjamu atveju CK 6.218 straipsnis, reglamentuojantis pranešimo apie sutarties nutraukimą įteikimo terminą tuo atveju, jeigu sutartis nutraukiama dėl kitos šalies padaryto esminio sutarties pažeidimo, netaikytinas. Nutarties 29 punkte konstatuota, kad šalių sutartis sudaryta neapibrėžtam terminui. Tais atvejais, kai nesant kitos šalies kaltės nutraukiama neapibrėžtam terminui sudaryta sutartis, taikytinas CK 6.199 straipsnis. Tokią abonento ir subabonento sutarties nutraukimo galimybę patvirtina ir kasacinio teismo formuojama praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2012). Pagal CK 6.199 straipsnį neapibrėžtam terminui sudarytą sutartį bet kuri šalis gali nutraukti, apie tai per protingą terminą iš anksto įspėjusi kitą šalį, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita.
  4. Kasacinio teismo išaiškinta, kad jeigu atitinkamiems sutartiniams santykiams įspėjimo termino nenustato juos reglamentuojančios teisės normos, protingo termino klausimas sprendžiamas kiekvienu atveju, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, pavyzdžiui, į tai, kiek laiko trunka sutarties šalių bendravimas sutarties pagrindu, jų indėlį į sutartinius santykius, kiek laiko pareikalautų naujų sutartinių santykių suformavimas ir kita; pažymima, kad protingas terminas reiškia laikotarpį į ateitį, per kurį, gavusi įspėjimą, šalis turi atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, atsižvelgiant į prievolės esmę. Termino atitiktį protingumo kriterijui įrodinėja šalis, kuri siunčia įspėjimą kitai šaliai apie sutarties nutraukimą (CPK 178 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2012).
  5. Teisėjų kolegija pažymi, kad, be to, protingas terminas turi būti nustatomas, atsižvelgiant į šalis siejusių teisinių santykių pobūdį, sutarties dalyko specifiką ir svarbą kitai šaliai, taip pat galinčių pakeisti iš teisinių santykių pasitraukiančią šalį subjektų skaičių rinkoje, kitas reikšmingas aplinkybes.
  6. Byloje nustatyta, kad atsakovė apie ketinimą nuo 2014 m. spalio 7 d. nutraukti elektros energijos kasatorei tiekimą šiai žodžiu pranešė 2014 m. spalio pradžioje, o elektros energijos tiekimą nutraukė nuo 2014 m. spalio 14 d. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad kasatorei buvo tinkamai pranešta apie elektros energijos tiekimo nutraukimą ir ji turėjo pakankamai laiko tam pasiruošti bei susirasti naują elektros energijos tiekėją. Teisėjų kolegija su šiomis teismų išvadomis nesutinka.
  7. Bylą nagrinėję teismai išvadą dėl to, kad atsakovė kasatorę apie ketinimą nutraukti elektros energijos tiekimą įspėjo per protingą terminą, grindė vien terminu, per kurį ši po elektros energijos tiekimo nutraukimo sudarė naują elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį su kitu subjektu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 33, 34 punktuose nurodytus protingo termino nustatymo kriterijus, sprendžia, kad vien retrospektyviai įvertinta aplinkybė, jog kasatorė naują sutartį sudarė per septynias dienas nuo elektros energijos tiekimo jai nutraukimo, nepatvirtina išvados, kad atsakovė kasatorę apie energijos tiekimo nutraukimą įspėjo per protingą terminą. Pirma, byloje nenustatyta, kada kasatorė pradėjo naujo elektros energijos tiekėjo paieškas (ar nuo energijos tiekimo nutraukimo, ar nuo įspėjimo jai pranešimo, ar anksčiau); antra, pats atsakovės pareikštas įspėjimas buvo nevienareikšmis: ji elektros energijos tiekimą žadėjo nutraukti nuo 2014 m. spalio 7 d., tačiau nurodytu terminu tiekimo nenutraukė (nutraukė tik 2014 m. spalio 14 d.), todėl kasatorei nebuvo aišku, ar energijos tiekimas bus nutrauktas ir kada, ar atsakovės pozicija pasikeitė ir ji ketina toliau tiekti elektros energiją. Šiuo atveju sprendžiant dėl protingo įspėjimo termino reikšminga aplinkybė yra ir tai, kad kasatorė elektros energiją naudoja gamybos procese, todėl jai itin aktualus nenutrūkstamas elektros energijos tiekimas. Be to, gaunant elektros energiją iš kito tiekėjo, gali prireikti ir tam tikrų techninių sprendimų, kuriems įgyvendinti reikalingas laikas. Dėl to protingu įspėjimo terminu laikytinas toks terminas, per kurį garantuotai būtų pasirengta gauti elektros energiją iš kito šaltinio. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip orientaciniai galėtų būti naudojami Elektros energetikos bei Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse nustatyti pranešimo apie elektros energijos tiekimo ir sutarties nutraukimo įteikimo vartotojui terminai (26, 37, 40 punktai).
  8. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovė elektros energijos tiekimą nutraukė dėl objektyvių priežasčių – numatytų atlikti elektros įrenginių apžiūros, diagnostikos ir remonto. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytų veiksmų atlikimas gali sudaryti pagrindą laikinai sustabdyti ar apriboti elektros energijos tiekimą, kai tai yra neišvengiama, elektros energijos tiekimo apribojimą derinant su subabonentu (kasatore), tačiau nesudaro pagrindo nutraukti energijos tiekimo sutartį, netaikant protingo įspėjimo termino.
  9. Aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl protingo termino pranešimui (įspėjimui) apie ketinimą nutraukti sutartį, nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nenustačius šių aplinkybių, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo spręsti, ar nagrinėjamu atveju atsakovė apie elektros energijos tiekimo ir perpardavimo sutarties nutraukimą kasatorę įspėjo per protingą terminą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14 Dėl civilinės atsakomybės taikymo

  1. Nagrinėjamu atveju teismai, padarę nepagrįstą išvadą, kad šalims nesudarius elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) sutarties atsakovė neturėjo pareigos tiekti elektros energiją kasatorei, t. y. kad atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų, nevertino kitų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – nuostolių fakto ir dydžio bei priežastinio ryšio. Pirmosios instancijos teismas tik išvardijo kasatorės pateiktus įrodymus, patvirtinančius jos patirtus nuostolius, tačiau jų neanalizavo ir nevertino. Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad kasatorės pateiktų įrodymų nepakanka jos nurodomiems nuostoliams pagrįsti, tačiau taip pat iš esmės šių įrodymų nevertino.
  2. Kasatorės galbūt patirtų nuostolių nustatymas yra fakto klausimas, kurio, minėta, kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasatorės galbūt patirtų nuostolių faktą ir dydį turi nustatyti apeliacinės instancijos teismas, nagrinėsiantis bylą iš naujo.
  3. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenustatė šalis siejusių sutartinių teisinių santykių, kas lėmė neteisėtos nutarties priėmimą, todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 5,54 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šių ir kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas perduotinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės.

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

17Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 9 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

18Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai