Byla 2A-279/2010

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, dalyvaujant ieškovei V. K. , ieškovių O. R. ir V. K. atstovui advokatei Ritai Petručionytei, ieškovės O. R. atstovui W. R. . R. , viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių V. K. ir O. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-189-259/2009 pagal ieškovių V. K. ir O. R. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno rajono savivaldybės administracijai, J. G. , G. P. , J. N. įpėdiniui L. N. , J. M. įpėdiniams A. K. , R. A. , R. S. , L. G. , V. M. , taip pat H. P. , M. P. , A. N. (teisių perėmėjai A. I. ir V. N. ), J. P. , L. B. , G. S. , D. S. , D. P. , A. Š. , Z. Š. , Lietuvos veterinarijos akademijai, tretiesiems asmenims S. R. teisių perėmėjams K. R. , H. R. , Č. M. R., P. R. . R. , taip pat AB SEB bankui, Kauno m. 17-ojo notarų biuro notarei R. I. , Kauno m. 18-ojo notarų biuro notarei B. G. , Kauno m. 19-ojo notarų biuro notarei A. U. , Kauno m. 20-ojo notarų biuro notarei R. V. , Kauno raj. 1-ojo notarų biuro notarei Ramutei Siliūnienei, Kauno m. 6 notarų biuro notarei Jolantai Rulienei dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3Į Kauno apygardos teismą su ieškiniu kreipėsi ieškovės V. K. ir O. R. ir prašė teismo:

41. Pripažinti negaliojančiais 2006 m spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-05-11239 ir sprendimus Nr. 52/20977, Nr. 52/20979, Nr. 52/20978, kuriais V. K. , V. R. bei S. R. atkurtos nuosavybės teisės į S. ir J. R. privačios nuosavybės teisėmis valdytą žemę Vijūkų km.

52. Pripažinti negaliojančiais:

62.1. 1994 m. kovo 14 d. Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 43 sesijos nutarimo „Dėl asmeninio ūkio žemės skyrimo naudotojams tvirtinimo“ p. 1.7 dalyje, kuriuo patvirtintas žemės skyrimas personalinį sąrašą Sąrašo „Skirta žemė asmeniniam naudojimui 1994 m. Romainių, A. Kaniūkų, Ž. Kaniūkų ir Vijūkų k.: p. 45 - dalyje dėl 0,25 ha skyrimo J. G. , S. ir J. R. valdytos žemės ribose, p. 101 - dalyje dėl 0,80 ha skyrimo J. M. , S. ir J. R. valdytos žemės ribose, p. 109 - dalyje dėl 0,82 ha skyrimo J. N. , S. ir J. R. valdytos žemės ribose, p. 104 - dalyje dėl 0,38 ha skyrimo A. N. , S. ir J. R. valdytos žemės ribose, p. 123 - dalyje dėl 0,69 ha skyrimo D. P. , S. ir J. R. valdytos žemės ribose, p. 116 - dalyje dėl 0,79 ha skyrimo J. P. , S. ir J. R. S. R. valdytos žemės ribose, p. 213 - dalyje dėl 0,08 ha skyrimo G. S. , S. ir J. R. valdytos žemės ribose, p. 153 - dalyje dėl 0,06 ha skyrimo A. Š. , S. ir J. R. V. R. valdytos žemės ribose.

72.2. Kauno apskrities viršininko 2002 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 02-05-853 3 p. - patvirtinto 3-o priedo - sąrašo asmenų, norinčių nuosavybėn įsigyti asmeninio ūkio žemę: p. 36 dalyje dėl 0,08 ha skyrimo G. S. , S. ir J. R. S. R. valdytos žemės ribose, p. 301 dalyje dėl 0,25 ha skyrimo J. G. , S. ir J. R. valdytos žemės ribose, p. 75 dalyje dėl 0,82 ha skyrimo J. N. , S. ir J. R. valdytos žemės ribose, p. 201 dalyje dėl 0,79 ha skyrimo J. P. , S. ir J. R. P. R. valdytos žemės ribose, p. 77 dalyje dėl 0,38 ha skyrimo A. N. , S. ir J. R. valdytos žemės ribose, p. 225 dalyje dėl 0,06 ha skyrimo A. Š. , S. ir J. R. valdytos žemės ribose, p. 284 dalyje dėl 0,80 ha skyrimo J. M. , S. ir J. R. valdytos žemės ribose.

82.3. Kauno apskrities viršininko 2003 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. 02-05-3199 1 p., kuriuo patvirtintas 2003 m. parengtas Užliedžių kadastro vietovės, esančios Užliedžių sen., žemės reformos žemėtvarkos projektas ir jame suformuotos žemės sklypų ribos, dalyje dėl S. ir J. R. valdytos žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamajai žemei. Įsakymo 2.2 p. patvirtinto 2-o priedo „Sąrašas piliečių, kuriems suprojektuoti asmeninio ūkio žemės sklypai“ (Romainių km.): p. 165, sklypo Nr. 353 - 0,50 ha G. S. dalyje dėl 0,08 ha skyrimo G. S. R. S. S. ir J. R. valdytos žemės ribose, p. 324, sklypų Nr. 73-1-2- 0,80 ha J. G. dalyje dėl 0,25 ha skyrimo J. G. S. ir J. R. W. R. valdytos žemės ribose, p. 190, sklypų Nr. 50-1-2- 1,72 ha J. N. dalyje dėl 0,82 ha skyrimo J. N. , S. ir J. R. P. R. valdytos žemės ribose, p. 265, sklypo Nr. 132- 0,83 ha J. P. dalyje dėl 0,79 ha skyrimo J. P. S. ir J. R. valdytos žemės ribose, p. 16, sklypų Nr. 135-1-2-3-4- 0,42 ha A. N. dalyje dėl 0,38 ha skyrimo A. N. S. ir J. R. V. R. valdytos žemės ribose, p. 281, sklypo Nr. 356- 0,5 ha A. Š. dalyje dėl 0,06 ha skyrimo A. Š. S. ir J. R. valdytos žemės ribose, p. 315, sklypų Nr. 64-1-2-3- 1,88 ha J. M. dalyje dėl 0,80 ha skyrimo J. M. S. ir J. R. S. R. valdytos žemės ribose.

93. Pripažinti negaliojančiais:

103.1. Kauno apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 52/18794, kuriuo J. G. atkurtos nuosavybės teisės į 0,80 ha žemės sklypą Vijūkų km., perduodant neatlygintinai asmeniniam ūkiui 0,80 ha, ir tos pačios dienos įsakymo Nr. 02-05-11517 8 priedą suteikti 0,80 ha asmeninio ūkio žemės sklypą ir 16 priedą J. G. atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui 0,30 ha žemės sklypą Nr. 73-2 dalyse dėl 0,25 ha ploto suteikimo S. ir J. R. valdytos žemės ribose.

112005 m. rugpjūčio 22 d. Kauno m. 19-ojo notarų biuro notarės A. U. patvirtintą sutartį Nr. 19KU-6051, sudarytą tarp J. G. ir G. P. dėl 0,30 ha žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0481-7618, Vijūkų km., pardavimo G. P. , bei tos pačios dienos perdavimo-priėmimo aktą Nr. 19KU-6052 dalyse dėl 0,25 ha ploto pardavimo ir perdavimo S. ir J. R. valdytos žemės ribose.

123.2. 2004 m. gruodžio 7 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 52/18743, kuriuo J. N. atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą Skribakių km., Joniškio r., perduodant nuosavybėn asmeninio ūkio žemės sklypą 1,72 ha Romainių Kaimelės, Vijūkų kaimuose, 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 02-05-11028 1 priedo 1 p., kuriuo perduodamas 1,72 ha asmeninio ūkio žemės sklypas nuosavybėn, 9-o priedo 1 p., kuriuo suteiktas nuosavybėn 0,82 ha žemės sklypas Nr. 50-2, dalyse dėl 0,82 ha skyrimo J. N. S. ir J. R. S. R. valdytos žemės ribose.

13Kauno rajono notarės Ramutės Siliūnienės 2005 m. vasario 22 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą Nr.2-2605, išduotą L. N. , 2-ą dalį dėl 0,82 ha žemės sklypo Vijūkų km. paveldėjimo.

143.3. 2005 m. sausio 28 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr.52/18872, kuriuo J. M. atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą Zablackų km., Anykščių r., perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui 1,88 ha žemės sklypą Romainių Kaimelės ir Vijūkų kaimuose ir tos pačios dienos įsakymo Nr. 02-05-533 1-o priedo 1 p., kuriuo J. M. perduodami asmeninio ūkio žemės sklypai 1,88 ha ploto, 9-o priedo 2 p. perduoti žemės sklypą Nr. 64-3 0,88 ha ploto, dalyse dėl 0,80 ha perdavimo S. ir J. R. valdytos žemės ribose.

152005 m. balandžio 22 d. Kauno m. 19-ojo notarų biuro notarės A. U. išduotą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą Nr. 19KU-2186 dalyje dėl 0,80 ha perdavimo S. ir J. R. valdytos žemės ribose.

162005 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-8992, patvirtintą Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarės Ramutės Siliūnienės, dalyje dėl 0,80 ha perdavimo S. ir J. R. S. R. valdytos žemės ribose.

173.4. 2006 m. birželio 1 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 52/20868 ir įsakymo Nr. 02-05-6403 14-o priedo 1 p. dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. N. . N. , perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui 0,42 ha žemės sklypą Vijūkų km. Nr. 135-4 dalyje dėl 0,38 ha perdavimo S. ir J. R. valdytos žemės ribose.

183.5. 2006 m. rugpjūčio 30 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 52/21055, kuriuo J. P. atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą Žemaitkiemio km., perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui 0,83 ha žemės sklypą Vijūkų km. ir tos pačios dienos įsakymo Nr. 02-05-9402 5 priedo 1 p., kuriuo J. P. suteikiamas 0,83 ha žemės sklypas, 16 priedo 1 p. dėl 0,83 ha žemės sklypo Nr. 132-3 suteikiamo Vijūkų km., dalyje dėl 0,79 ha suteikimo S. ir J. R. valdytos žemės ribose.

192007 m. balandžio 25 d. Kauno m. 17-o notarų biuro notarės R. I. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. RI-3981, sudarytą tarp J. P. ir L. B. , dalyje dėl 0,79 ha pardavimo S. ir J. R. valdytos žemės ribose.

203.6. 2005 m. lapkričio 4 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 52/19864, kuriuo G. S. atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą Pavietavos km., Jurbarko r., perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui 0,50 ha žemės sklypą Vijūkų km., ir tos pačios dienos įsakymo Nr. 02-05-11099 8 priedą, kuriuo 0,50 ha perduodamas neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui, 16 priedą dėl 0,50 ha žemės sklypo, kurio Nr. 353 suteikiamo Vijūkų km., dalyse dėl 0,08 ha suteikimo S. ir J. R. S. R. valdytos žemės ribose.

212006 m. balandžio 13 d. Kauno m. 18-ojo notarų biuro notarės B. G. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-2941 ir tos pačios dienos sutartį dėl nekilnojamojo turto priėmimo-perdavimo Nr. 1-2942, sudarytus tarp G. S. ir D. S. , dalyse dėl 0,08 ha pardavimo ir perdavimo S. ir J. R. valdytos žemės ribose.

223.7. 1997 m. sausio 15 d. Kauno apskrities valdytojo administracijos sprendimą Nr. 52-6319 ir įsakymo Nr. 05-434 6-o priedo 8 p., kuriais D. P. atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą Pabūdviečių km., Tauragės r., perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui 1,77 ha žemės sklypą Vijūkų km. Nr. 110-3, dalyse dėl 0,69 ha suteikimo S. ir J. R. valdytos žemės ribose.

232005 m. rugpjūčio 22 d. Kauno m. 19-ojo notarų biuro notarės Aušros Urbonavičienės patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 19KU-6048, sudarytą tarp D. P. ir G. P. , ir tos pačios dienos žemės sklypo perdavimo-priėmimo aktą Nr. 19-KU 6049, kuriais pirkėjui perduotas nuosavybėn 0,77 ha žemės sklypas Vijūkų km., unikalus Nr. 5283-0005-0032 dalyse 0,69 ha pardavimo ir perdavimo S. ir J. R. V. R. valdytos žemės ribose.

243.8. 2007 m. lapkričio 5 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-05-11948, kuriuo įsakyta A. Š. parduoti 0,50 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-0870-0923 Vijūkų km., dalyje dėl 0,06 ha pardavimo S. ir J. R. W. R. valdytos žemės ribose.

252007 m. lapkričio 22 d. Kauno m. 20-ojo notarų biuro notarės R. V. patvirtintą pirkimo pardavimo sutartį Nr. 14624, kuria Kauno apskrities viršininko administracija

26A. Š. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis su Z. Š. parduoda 0,50 ha žemės sklypą Vijūkų km. ir 2007 m. lapkričio 22 d. Valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktą Nr. A-1074 dalyse dėl 0,06 ha pardavimo ir perdavimo S. ir J. R. W. R. valdytos žemės ribose.

272008 m. spalio 6 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 8399, tos pačios dienos perdavimo-priėmimo aktą Nr. 8400, patvirtintus Kauno m. 6-ojo Notarų biuro notarės Jolantos Rulienės, kuriais A. Š. ir Z. Š. perdavė nuosavybėn bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis 0,50 ha žemės sklypą Vijūkų km., Kauno raj., D. S. ir H. S. dalyse dėl 0,06 ha žemės pardavimo ir perdavimo S. ir J. R. valdytos žemės ribose.

284. Pripažinti negaliojančia 2001 m. birželio 18 d. valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. P52/2001-0010 dėl žemės sklypo panaudos teisių suteikimo Lietuvos veterinarijos akademijai dalyje dėl 8,08 ha žemės ploto panaudos S. ir J. R. V. R. valdytos žemės ribose.

29Ieškinyje nurodė, jog 1991 m. rugsėjo 6 d. pateikiant prašymus atkurti nuosavybės teises į S. R. ir J. R. iki 1940 m. liepos 22 d. privačios nuosavybės teisėmis valdytą žemę Vijūkų km., Kauno r., žemė buvo ir yra laisva, neužstatyta, jokie asmeninio ūkio naudotojai realiai žeme nesinaudoja, ja naudojasi trečiasis asmuo S. R. , todėl vadovaujantis LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsniu (toliau – Atkūrimo įstatymas), ji negali būti priskirta valstybės išperkamajai, o turi būti grąžinta natūra (Įstatymo 1 str., 4 str. 4 d.), laikantis nuosavybės teisių tęstinumo principo, atsižvelgiant į pretendentų susitarimą dėl žemės kiekio pasidalinimo tarpusavyje, neteikiant prioriteto asmeninio ūkio naudotojui. Vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 7 straipsniu, atsižvelgiant į pretendentų susitarimą dėl žemės kiekio pasidalinimo tarpusavyje, neteikiant prioriteto asmeninio ūkio naudotojui, pirmiausia turėjo būti sprendžiamas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Ieškovai teigė, jog, pažeidžiant nuosavybės teisių tęstinumo principus bei 1991 m. liepos 25 Žemės reformos įstatymo Nr. 1-1607 7 straipsnį, neišsprendus nuosavybės teisių atkūrimo klausimo visa apimtimi, Kauno rajono Užliedžių apylinkės Tarybos 1992 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 27 ir 1994 m. kovo 14 d. 1-ojo šaukimo 43-oji sesija nusprendė seniūnijos gyventojams skirti žemės sklypus asmeniniam ūkiui S. ir J. R. valdytos žemės ribose, nors pretendentų pareiškimo pateikimo metu (1991 m. rugsėjo 6 d.) žemė buvo laisva. Ieškovų teigimu, 1992 m. liepos 15 d. ir 1994 m. kovo 14 d. Užliedžių apylinkės Tarybos sprendimai yra neteisėti, nes priimti pažeidžiant tuo metu galiojusias teisės normas: 1991 m. liepos 25 d. Žemės reformos įstatymo Nr. 1-1607, galiojusio nuo 1991 m. rugsėjo 1 d., 2 straipsnį ir 6 straipsnio 2 dalį; LR Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 423 „Dėl žemės reformos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėje metodikos patvirtinimo“ patvirtintos Metodikos 2 punktą; 1993 liepos 15 d. įstatymo Nr. 1-230 „Dėl LR Žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo“ 2 straipsnį, 6 straipsnio 2 dalį; Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 14 punktą. Minėti Vyriausybės nutarimai ir nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas tuomet jau įtvirtino nuosavybės teisių tęstinumą, todėl pirmiausia reikėjo užtikrinti nuosavybės teisių tęstinumą, o po to, laikantis 1993 m. liepos 15 d. Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio redakcijos, formuoti žemės sklypus kitiems asmenims, į kurių eilę net nebuvo įtraukti asmenys, pretenduojantys susigrąžinti žemę natūra jos buvusioje vietoje. Atsakovo pirmtakas, nepaisydamas minėtuose norminiuose aktuose įtvirtinto nuosavybės teisių tęstinumo principo, turėdamas pretendentų pareiškimą atkurti nuosavybės teises, pažeidė minėtus norminius aktus ir 1992 m. liepos 15 d. bei 1994 m. kovo 14 d. Užliedžių apylinkės tarybos sprendimais Nr. 27, 43 bei paskesniais administraciniais aktais išdalino turėtą žemę, tuo pažeisdamas pretendentų teises. Šie sprendimai, ieškovų įsitikinimu, priimti pažeidžiant tuo metu galiojusias teisės normas, yra neteisėti, todėl neteisėti ir paskesni administraciniai aktai bei sandoriai - teisių perėjimo įpėdiniams aktai. Ieškovų nuomone, 2006 m spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko įsakymas Nr. 02-05-11239 ir sprendimai Nr. 52/20977, Nr. 52/20979, Nr. 52/20978 yra neteisėti, kadangi priimti pažeidžiant LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 „Dėl LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Tvarkos 112 punktą - raštu nepranešus apie sprendimų priėmimo laiką ir vietą, taip suvaržant pretendentų teisę apskrities viršininkui asmeniškai išsakyti prieštaravimus dėl žemės grąžinimo bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, bei pažeidžiant Tvarkos 16 punktą, t.y. nesuteikiant pretendentams teisės pasirinkti pageidaujamą žemės sklypo vietą, pažeidžiant Tvarkos 16 p. 4 d., nes, pateikus prašymą formuoti tris žemės sklypus, nebuvo išaiškinta teisė pateikti bendraturčių rašytinį susitarimą dėl žemės grąžinimo atskirais sklypais (skaidant keturis grąžintinus sklypus dalimis po 3 dalis), nors pagal 2002 m. rugsėjo 26 d. LR Žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 376 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 25 punktą atsakovas privalėjo organizuoti pirmąjį pretendentų susirinkimą ir užtikrinti, kad projekto autorius pateiktų duomenis apie laisvos žemės plotus, paaiškintų pretendentų galimybes ir sąlygas gauti žemę, projektavimo tvarką, supažindintų juos su įstatymais ir poįstatyminiais aktais.

30Kauno apygardos teismas 2009 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovių V. K. ir O. R. atsakovei S. S. po 2 75 Lt, atsakovei D. S. po 550 Lt, atsakovei G. S. po 400 Lt, atsakovei A. Š. po 280 Lt, atsakovei A. N. po 375 Lt, atsakovei L. G. po 125 Lt, atsakovei A. K. po 125 Lt, atsakovui V. M. po 125 Lt atstovavimo išlaidų bei iš ieškovių valstybei priteisti po 137,52 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

31Sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas nurodė, kad ieškovams dalis žemės negali būti grąžinta natūra, kadangi pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį ši žemė priskirta valstybės išperkamai - 3,87 ha suteikta asmenims kaip asmeninio ūkio žemė, o 8,08 ha buvusių savininkų žemėje suteikta Lietuvos veterinarijos akademijai (LVA) mokslo ir mokymo tikslams. Nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, teismo teigimu, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teises (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. kovo 8 d., 2001 m. balandžio 2 d. nutarimai), todėl ieškovų bei trečiojo asmens S. R. atžvilgiu atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija 2006 m. spalio 26 d. pagrįstai priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, parenkant nuosavybės teisių atkūrimo būdą (1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, 1997 m. rugsėjo 29 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 3 p.). Teismas taip pat nurodė, kad projekto autorius tinkamai nepaaiškino pareiškėjams jų teisės atkurti nuosavybės teises atskirais sklypais, kad nuo 1999 m. kryptingai slėpė jų teisę susigrąžinti žemę atskirais sklypais, kad jie nebuvo informuoti apie sprendimų priėmimo laiką ir vietą, ir taip neteko teisės išsakyti prieštaravimus, nes tai paneigia byloje esantys įrodymai. 2005 m. birželio 29 d. pareiškėjai buvo kviečiami atvykti į organizuojamą susitikimą su projekto autoriumi dėl laisvos išlikusios žemės grąžinimo. Iki rugpjūčio 10 d. buvo nustatytas terminas pretendentams apsvarstyti pasiūlymą dėl žemės pasidalijimo atskirais sklypais bei pareikšti valią dėl kito galimo nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tačiau pretendentai tokio susitarimo nepateikė. 2006 m. liepos 31 d. S. R. pateikė prašymą, nurodydamas, kad už valstybės išperkamą žemę pageidauja gauti lygiavertį žemės sklypą. Ieškovai prašė pripažinti negaliojančiu S. R. atžvilgiu Kauno apskrities viršininko administracijos (toliau tekste KAVA) 2006 m. spalio 26 d. priimtą sprendimą Nr. 52/20978 ir įsakymą Nr. 02-05-11239, kuriuo jam nuosavybės teisės buvo atkurtos į 1,90 ha didesnį žemės plotą nei patiems ieškovams, teigdami, kad nuosavybės teisės visiems 3 vaikams turėjo būti atkuriamos lygiomis dalimis. Pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 6 punktą į piliečiui grąžinamos natūra žemės, miško plotą arba perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypui plotą įskaitomas tokio pat dydžio jo naudojamas asmeniniam ūkiui žemės sklypas. Teismo teigimu, vadovaudamasis šia teisės akto nuostata, Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. administraciniais aktais S. R. perdavė šį žemės sklypą neatlygintinai nuosavybėn, todėl naikinti nuosavybės teisių atkūrimą šiuo ieškinio motyvu nėra faktinio pagrindo. Teismas padarė išvadą, kad administraciniai aktai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės S. R. , V. K. , V. R. , buvo priimti nepažeidžiant teisės aktais nustatytos procedūros, todėl nėra pagrindo pripažinti juos neteisėtais. Kadangi ieškovai prašė pripažinti negaliojančiais jų atžvilgiu priimtus administracinius aktus ir toje dalyje, kurioje žemė buvo grąžinta natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise, teismas preziumavo, jog ieškovų netenkina toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas, kadangi jie pageidavo žemės atskirais sklypais. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog bendraturčių susitarimu žemė natūra gali būti grąžinama atskirais sklypais. Kadangi pretendentai tokio susitarimo nepateikė, žemė buvo grąžinta bendrosios dalinės nuosavybės teise. Šių aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad toks sprendimas neprieštarauja Atkūrimo įstatymo nuostatoms. Teismo teigimu, 2006 m. liepos 11 d. prašymą ieškovai nepagrįstai traktavo kaip susitarimą atkurti nuosavybės teises, kadangi iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų matyti, jog sklypai buvo keturi - Nr. 366-1, 366-2, 366-3, 366-4. Ieškovai nenurodė, į kurį sklypą konkrečiai nuosavybės teisės turi būti atkuriamos kiekvienam pretendentui. Teismas taip pat padarė išvadą, kad Kauno rajono Užliedžių apylinkės taryba, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais, buvusių savininkų S. R. ir K. R. valdytoje žemėje 1992 m. ir 1994 m. Užliedžių seniūnijos gyventojams teisėtai suteikė žemės sklypus asmeniniam naudojimui, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamų Tarybos sprendimų. Teisės aktai nereikalavo atsižvelgti į buvusio žemės savininko interesus, suteikiant naudoti jo žemę kitiems asmenims, nors tuo metu privatinės nuosavybės institutas pagal Laikinąjį pagrindinį įstatymą jau buvo grąžintas į šalies teisės sistemą, žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikiama, atsižvelgiant tik į žemės ūkio ar kitų įmonių ir pretendento į asmeninį ūkį interesus, o asmeniniam ūkiui skirti žemės sklypai yra valstybės išperkami ir negrąžinami natūra (1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo 12 str. 2 p. ir 7 p., 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“). Kitiems asmenims asmeniniam ūkiui naudoti suteiktos žemės išpirkimas iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, bei numatymas galimybės asmeninio ūkio žemės naudotojams šią žemę neterminuotai naudoti ar netgi įstatymų nustatyta tvarka įgyti privačion nuosavybėn, Lietuvos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimu buvo pripažintas neprieštaraujančiu LR Konstitucijai. KAVA pateiktos ir prie bylos prijungtos asmeninio ūkio žemės naudotojų, kurie yra privatizavę asmeninio ūkio žemę, bylos, teismo teigimu, patvirtina, kada asmeninio ūkio žemė buvo atžymėta vietoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ 6 punkto 6.1 papunkčiu apskričių viršininkai buvo įpareigoti iki 2002 gruodžio 31 d. patikrinti, ar nepažeisti įstatymai, suteikiant piliečiams asmeninio ūkio žemę. Vadovaudamasis šia teisės akto nuostata, Kauno apskrities viršininkas 1998 m. lapkričio 5 d. priėmė įsakymą Nr. 05-6506 „Dėl piliečių, kuriems suteikta asmeninio ūkio žemė, sąrašų tvirtinimo“. Teismas nustatė, kad nei vienas iš asmeninio ūkio žemės naudotojų/savininkų, kuriuos ginčija ieškovai, į šiuos sąrašus nepateko, tad nebuvo nustatytas atsakovams asmeninio ūkio suteikimo neteisėtumo faktas. Teismas taip pat nurodė, kad Vyriausybė 1992 m. vasario 27 d. nutarimu Nr. 134 patvirtino mokslo ir mokymo institucijoms skirtus neprivatizuotinus žemės plotus. Pagal šį nutarimą Lietuvos veterinarijos akademijai buvo skirta 800 ha žemės ūkio naudmenų. Vėliau LR Vyriausybė 2001 m. m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 Lietuvos veterinarijos akademijai skyrė 815 ha. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 8 punktą kaimo vietovėje mokslo ir mokymo įstaigoms perduota žemė yra laikoma valstybės išperkama žeme. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas KAVA, priimdamas ginčijamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovams, nenusižengė imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Teismas nustatė, kad V. K. ir V. R. negrąžinta natūra žemės dalis sudaro 9,22 ha, tuo tarpu ieškovai ginčija 3,87 ha asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumą, įrodinėja, kad neteisėtai suteiktas 8,08 ha žemės sklypas Lietuvos veterinarijos akademijai, tad ieškovai reikalavimą reiškia į 2,73 ha didesnį žemės kiekį nei realiai turi reikalavimo teisę. Teismas padarė išvadą, kad atsakovų prašymu ieškovų reikalavimams taikytina ieškinio senatis, nes ieškovai termino atnaujinti neprašė, jis praleista be svarbių priežasčių (CK 1964 m. CK 90 str., 2000 m. CK 1.126 str.). Teismas nustatė, kad ieškovai turėjo galimybę išsiaiškinti ir sužinoti konkrečius žemės savininkus bei jų žemės valdymo pagrindus tiek žemėtvarkos skyriuje, tiek VĮ Registrų centre, kurio informacija, duomenys yra vieši, juo labiau, kad jau 1999 m. ieškovams buvo žinoma, jog žemė užimta asmeninio ūkio žemių. Teismo teigimu, ieškovai turėjo galimybę pažeistas teises ginti teismine tvarka dar 1999 metais, tačiau savo teisių gynimo atžvilgiu buvo aplaidūs ir nerūpestingi. Pagal CK 1.125 straipsnio 4 dalį sutrumpintas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl juridinio asmens organų sprendimų pripažinimo negaliojančiais. Ieškiniu ginčijamas apylinkės tarybos 1994 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 43, todėl ieškinys privalėjo būti pateiktas per tris mėnesius nuo sužinojimo apie ginčijamą aktą dienos. Iš bylos medžiagos matyti, kad šį terminą ieškovai yra praleidę.

32Apeliaciniu skundu ieškovės V. K. ir O. R. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškinį patenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

33Apeliaciniame skunde ieškovės nurodo, kad atsisako dalies reikalavimų ir teismo sprendimą ginčija tik asmeninio ūkio žemės suteikimo dalyje.

34Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

351. Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nukrypo nuo LAT praktikos, pažeidė CK 1.125 straipsnio 4 dalį, nes nenustatė, kada apeliantėms tapo žinoma apie 1994 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 43, kada jis joms buvo įteiktas. Nei 1999 m. birželio 4 d., nei 2005 m. joms nebuvo pranešta apie 1994 m. kovo 14 d. sprendimą, jo nuorašas nebuvo įteiktas. Institucijos tik nurodė, kad žemė išdalinta, o Registrų centre ieškovės negalėjo gauti konkrečios informacijos, nes žemės ūkio paskirties laukuose žemės sklypų identifikaciniai duomenys nenurodomi.

362. Teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, todėl netinkamai pritaikė teisės normas dėl senaties, taikydamas CK 1.125 straipsnio 4 dalį, nepasisakė, kodėl atmeta ieškovių argumentus dėl ieškinio senaties normų taikymo, kodėl nesprendė dėl 10 m. ieškinio senaties normų taikymo. Taikydamas ieškinio senatį, teismas nepasisakė dėl 1997 m. lapkričio 10 d. pažymų, Kauno apskrities viršininko 2005 m. gegužės 19 d. įsakymo, kuriuo ieškovėms pripažinta teisė atkurti nuosavybės teises natūra po 6,72 ha bei 1999 m. birželio 4 d. pranešimo apie asmeninio ūkio žemės išdalinimą neįvardintiems asmenims santykio.

373. Teismas nepagrįstai senatį taikė savo iniciatyva, nepagrįstai senatį taikė visiems reikalavimams. Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepime neprašė taikyti senatį konkrečių jai pareikštų reikalavimų atžvilgiu. Teismas taikė ieškinio senatį pagal papildomą KAVA paaiškinimą, neišsprendęs prašymo taikyti senatį priėmimo klausimo, taip pažeisdamas ieškovių teisę atsikirsti, šalių lygiateisiškumo ir sąžiningumo principus. Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija neprašė taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos 1994 m. kovo 14 d. sprendimo panaikinimo. Tik atsakovai L. N. , A. Š. , kaip fiziniai asmenys, atsiliepimuose prašė taikyti senatį, todėl konkretaus termino senatis galėjo būti taikoma tik šiems atsakovams bei Kauno apskrities viršininko administracijai pareikštų reikalavimų dalyje.

384. Pagal LAT praktiką, nagrinėjant klausimą dėl sprendimo, kuriuo suteikta asmeninio ūkio žemė, pripažinimo negaliojančiu pagal pretendentų atkurti nuosavybės teises ieškinį, spręstinas 3 metų ieškinio senaties termino taikymas pagal 1964 m. CK ir šis terminas skaičiuotinas nuo sužinojimą apie sprendimą momento. Laikant, kad apie 1994 m. kovo 14 d. sprendimą ieškovėms galėjo būti žinoma nuo 1999 m. birželio 4 d., 3 metų terminas pasibaigė 2002 m. birželio 4 d. Tačiau 3 m. senaties terminas pratęstinas iki 10 m., kuris, jį skaičiuojant nuo 1999 m. birželio 4 d., baigėsi 2009 m. birželio 4 d. (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 10 str.).

395. Apie 1999 m. kovo 14 d. sprendimą ieškovėms tapo žinoma administracinės bylos nagrinėjimo metu: Kauno apygardos administraciniam teismui 1994 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 43 pateiktas 2007 m. sausio 26 d. 2007 m. balandžio 19 d., nepasibaigus teismo taikomam 3 mėnesių terminui, skaičiuojamam nuo sužinojimo apie administracinį aktą dienos, ieškovės teismui pateikė patikslintą skundą, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu 1994 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 43. Kauno apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi ir laikydamas, kad nepraleistas kreipimosi į administracinį teismą terminas, 2007 m. birželio 26 d. protokoline nutartimi išsprendė reikalavimo pripažinti negaliojančiu 1994 m. kovo 14 d. Užliedžių apylinkės Tarybos sprendimo Nr. 43 priėmimo klausimą. Protokolinė nutartis įsiteisėjusi, ji nepanaikinta, todėl privaloma šalims ir neginčijama. Ieškovės mano, kad iš naujo neturėtų būti keliamas klausimas dėl senaties ir kad administracinio proceso metu priimtos nutartys yra privalomos tolimesniame procese.

406. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 7 dalies nuostatą. Ieškovės įrodinėjo, kad žemė asmeniniam ūkiui suteikta nesilaikant jos suteikimo metu galiojusių teisės normų. Byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių daryti net prielaidą, jog asmeninio ūkio žemė pretenduojamos susigrąžinti žemės ribose buvo pradėta naudoti anksčiau, nei nuo 1994 m. Teismas nepagrįstai nevertino byloje esančių įrodymų. Teismo išvada, jog žemė priskiriama valstybės išperkamajai vien tik tuo faktu, jog atsakovas KAVA nenustatė neteisėtumo faktų, pažeidžia įrodymų vertinimo visapusiškumo principą. Teismas netinkamai taikė teisės normas, netinkamai taikė ir aiškino LR Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 308 nuostatas. Ieškovių pretenduojama susigrąžinti žemė nebuvo išdalinta asmeniniam ūkiui. Pateikti išrašai iš ūkinių knygų neįrodo, jog žemė buvo skirta asmeniniam ūkiui ginčo žemės ribose 1990 m. spalio 11 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 308 galiojimo metu. 1994 m. kovo 14 d. Užliedžių apylinkės Tarybos sprendimas Nr. 43, įtvirtinęs teisę asmenims gauti asmeninio ūkio žemę priimtas jau galiojant 1993 m. spalio 29 d. LR Vyriausybės nutarimui Nr. 816, todėl asmenų teisės, gauti asmeninio ūkio žemę ir turėjo būti realizuotos laikantis šio nutarimu, bet ne 1990 m. spalio 11 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 308, nustatytos tvarkos. Nurodo, kad pirmiausia reikėjo užtikrinti nuosavybės teisių tęstinumą, o po to, laikantis 1993 m. liepos 15 d. Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio redakcijos, formuoti žemės sklypus kitiems asmenims, į kurių eilę net nebuvo įtraukti asmenys, pretenduojantys susigrąžinti žemę natūra jos buvusioje vietoje. Atsakovų asmeninio ūkio bylose nėra specialistų parengtų dokumentų, kurie įrodytų, kad asmeninio ūkio žemės sklypai, atmatuoti 1995-1996 m, ginčo žemės ribose buvo naudojami nuo 1990-1992 metų.

417. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-20/2000, nurodoma, kad, panaikinus administracinį aktą, naikintinos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. 1996 m. birželio 20 d. Žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo 8 straipsnis draudžia parduoti žemę, kol į ją neatkurtos piliečių nuosavybės teisės. Visi atsakovų sudaryti pirkimo-pardavimo sandoriai, prieštaraujantys šiai imperatyviai įstatymo normai pripažintini negaliojančiais (LR Konstitucijos 47 str. 2 d., CK 1.80 str.). Atsakovams neteisėtai suteikus asmeninio ūkio žemę, paskesni sandoriai CK 4.96 straipsnio pagrindu yra neteisėti, nes įgijėjai turėjo įsitikinti, jog žemę pardavėjai (pirmtakai) įgijo teisėtai (LAT 2006 m. birželio 22 d. nutartis Nr. 3K-3-294/2007).

428. Kauno apskrities viršininko administracijai buvo privalomas pretendentų susitarimas žemę pasidalinti lygiomis dalimis, šiam atsakovui privalomas jo paties priimtas 2005 m. gegužės 19 d. Kauno apskrities viršininko įsakymas Nr. 02-05-4844, kurio 1 punktu patvirtintas Piliečių, susigrąžinančių žemę natūra sąrašas. Pagal 1997 m. lapkričio 10 d. pažymas pretendentams pripažinta teisė susigrąžinti natūra po 6,72 ha pirmtakų valdytos žemės. Tokiu būdu įtvirtintas pretendentų lygybės principas. Tačiau Kauno apskrities viršininko administracija, rašytiniais dokumentais realizavusi pretendentų lygybės principą, sutapatino S. R. - pretendentą ir asmeninio ūkio naudotoją, ir nepaisydama jo, kaip pretendento, susitarimo su kitais pretendentais, suteikė kaip asmeninio ūkio naudotojui pranašumą ir grąžino 1,90 ha didesnį žemės sklypą. Jeigu KAVA ignoruoja pretendentų susitarimą, savo paties įsakymą, o S. R. ir jo teisių perėmėjai teisme reikalavimų nereiškė, vadinasi ieškovės įgyja teisę tarpusavyje pasidalinti didesnį žemės sklypą, t.y. atkurti nuosavybės teises į daugiau žemės. Žemė turi būti išreikalauta iš svetimo neteisėto valdymo ir grąžinta valstybės žinion.

43Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Kauno apskrities viršininko administracija prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog yra praleistas terminas ginčyti Užliedžių apylinkės Tarybos 1994 m. kovo 14 d. sprendimą. Ieškovai pripažįsta, kad jiems apie minėtą sprendimą tapo žinoma, kai Kauno rajono savivaldybė 2007 m. sausio 26 d. pateikė atsiliepimą į skundą. Skundas teismui dėl 1994 m. kovo 14 d. sprendimo buvo pateiktas tik 2007 m. balandžio 19 d., todėl akivaizdu, kad buvo praleistas apskundimo terminas. Kadangi visi kiti byloje ginčijami administraciniai aktai ir civiliniai sandoriai yra išvestiniai iš Užliedžių apylinkės Tarybos 1994 m. kovo 14 d. sprendimo, tai akivaizdu, kad, nenuginčijus minėto sprendimo, neįmanoma patenkinti ir kitų ieškovų pareikštų reikalavimų. Atsakovo teigimu, nors pirmosios instancijos teismas ir konstatavo, kad Užliedžių apylinkės tarybos sprendimo apskundimui turėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnio 4 dalyje numatytas sutrumpintas 3 mėnesių senaties terminas, atsakovė mano, kad tai neįtakoja galutinio rezultato byloje – terminą apskųsti Užliedžių apylinkės Tarybos 1994 m. kovo 14 d. sprendimą ieškovės yra praleidusios. Atsakovė taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad, skirstant asmeninio ūkio žemę S. ir J. R. turėtoje žemėvaldoje, žemės suteikimo tvarka ir procedūra nebuvo pažeista. Kaip patvirtina ištrauka iš 1993 m. preliminarinio žemės reformos žemėtvarkos projekto, šiame projekte S. ir J. R. žemėvalda pažymėta kaip asmeninio ūkio žemė. Sprendžiant pagal asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktus, asmeninio ūkio žemės sklypai nors ir buvo atmatuoti po 1994 m. sausio 1 d., bet atmatuoti žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui. Faktas, kad valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planas derintas tik 1994 m. eigoje, nedaro įtakos asmeninio ūkio žemės neteisėtumui. Atsakovo teigimu, byloje nebuvo įrodyta, kad asmeninio ūkio žemė buvo suteikta, pažeidžiant teisės aktų nuostatas, todėl ginčijamas apylinkės tarybos sprendimo neteisėtumas neįrodytas ir nėra galimybės panaikinti ir vėlesnius su tuo susijusius administracinius aktus. Atsakovė taip pat teigia, kad ieškovams negrąžintos natūra žemės dalis sudaro 9,22 ha, tuo tarpu ieškovai ginčija 11,95 ha sklypo skyrimą, t.y. viršija savo reikalavimo teisę ir vien šis faktas yra pagrindas ieškinį atmesti.

44Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Kauno rajono savivaldybės administracija prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime teigia, kad teisminėje praktikoje laikoma, jog faktas, jog asmeninio ūkio sklypų ribos nebuvo paženklintos suteikimo momentu, nesudaro pagrindo vėlesnį tokio veiksmo atlikimą laikyti neteisėtu, jeigu paženklinimo aktu užbaigiama suteiktos ir naudojamos asmeninio ūkio žemės įteisinimo procedūra. Šiuo metu valstybės išperkama, t.y. pretendentams negrąžinama 11,95 ha ginčo sklypo. Pagal Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimą, nuostata, pagal kurią jeigu negalima grąžinti žemės natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir gynimo principui, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą. Atsakovo nuomone, nepagrįsti ir ieškovių apeliacinio skundo argumentai dėl senaties taikymo.

45Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos veterinarijos akademija prašo apeliaciniame skunde išdėstytų reikalavimų klausimą spręsti teismo nuožiūra. Teigia, kad apeliaciniame skunde nėra reikalavimų, susijusių su Lietuvos veterinarijos akademija.

46Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė D. S. prašo ieškovių apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime teigia, kad nepagrįstas yra apeliančių teiginys, jog teismas ieškinio senatį taikė savo iniciatyva. Ieškinio senatį taikyti prašė ne tik ji savo atsiliepime į ieškinį ir jos atstovės paaiškinimais, bet ir A. Š. savo atsiliepimu į ieškinį. Ieškinio senatį prašė taikyti ir Kauno apskrities viršininko administracija ir šiam prašymui pritarė tiek savivaldybės, tiek Veterinarijos akademijos atstovai, tai patvirtina teismo posėdžio protokolas. Ši pozicija išsakyta ne tik parengiamųjų, bet ir teismo posėdžių metu. Atsiliepimai su reikalavimu taikyti senatį buvo pateikti 2007 m. lapkričio mėnesį, tuo tarpu ieškovai ieškinį tikslino 2008 m. kovo 25 d., 2009 m. gegužės 18 d., vyko parengiamieji posėdžiai, kurių metu taip pat buvo išsakyta pozicija dėl ieškinio senaties instituto taikymo. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų ar atsikirtimų dėl ieškinio senaties, neprašė atnaujinti senaties termino. Ieškovai ne tik turėjo galimybę sužinoti apie apylinkės tarybos 1994 m. kovo 14 d. sprendimą, bet, turėdami oficialius 1999 m., 2005 m. raštus apie žemių išdalinimą asmeniniams ūkiams, turėjo realią galimybę sužinoti apie nuosavybės teisių atkūrimo aktus. Žemės suteikimo asmeniniam ūkiui procedūra nebuvo pažeista. LRV 1993 m. spalio 19 d. nutarimas Nr. 785 įpareigojo žemėtvarkos Tarnybas iki 1994 m. rugpjūčio 1 d. pateikti visus duomenis apie gyventojų asmeniniam ūkiui suteiktus žemės sklypus. Todėl sklypas G. S. buvo suteiktas laiku ir nepažeidžiant tvarkos ir ji turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą naudoti sklypą, nes dirbo Veterinarijos akademijoje šiltnamiuose. Yra išlikę sąrašai apie asmeninio ūkio žemės naudotojus.

47Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas L. B. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad yra praleistas terminas ginčyti 1994 m. kovo 14 d. Užliedžių apylinkės Tarybos sprendimą. Ieškovai patys pripažįsta, kad apie šį sprendimą jiems tapo žinoma, kai Kauno rajono savivaldybės meras 2007 m. sausio 26 pateikė atsiliepimą į skundą. Tuo tarpu skundas teismui buvo pateiktas tik 2007 m. balandžio 19 d. Byloje neįrodyta, kad asmeninio ūkio žemė buvo suteikta pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Neįrodžius, kad apylinkės tarybos sprendimas neteisėtas, nėra galimybės panaikinti vėlesnius su juo susijusius administracinius aktus ar sandorius.

48Apeliacinis skundas atmestinas.

49Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

50Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovių V. K. ir O. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 15 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

51CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir 1964 m. CK (galiojusio ginčijamo administracinio akto - Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 43 sesijos 1994 m. kovo 14 d. nutarimo „Dėl asmeninio ūkio žemės skyrimo naudotojams tvirtinimo“ - priėmimo metu) 90 straipsnio 1 dalyje bei 85 straipsnio 2 dalyje.

52Tiek pagal šiuo metu galiojančio 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatą, tiek pagal 1964 m. CK 86 straipsnio nuostatą ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

53Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad ieškinio senaties institutas nustatytas siekiant užtikrinti civilinių santykių stabilumą, kad asmens teisė turi būti ginama, jeigu pats asmuo operatyviai kreipiasi teisminės gynybos ir kad ypač svarbu užtikrinti ieškinio senaties termino instituto taikymą žemės santykiuose, nes žemės reforma negali vykti amžinai, o ieškinio senaties instituto netaikymas neleistų operatyviai užbaigti žemės reformos, neužtikrintų žemės civilinės apyvartos stabilumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2005, 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2009).

54Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą iš esmės, padarė išvadą, kad atsakovų prašymu ieškovų reikalavimams taikytina ieškinio senatis, nes ieškovai neprašo atnaujinti praleisto termino ir terminas yra praleistas be svarbių priežasčių. Taigi, vienas iš pagrindų, kuriuo pirmosios instancijos teismas atmetė šioje byloje pareikštą ieškinį, yra ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo, t.y. CK CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas ieškinį atmesti.

55Aplinkybei, ar iš tiesų pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė šį įstatyme nustatytą savarankišką pagrindą ieškinį atmesti, išsiaiškinti būtina nustatyti šias aplinkybes: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, ar teismas taikė tą ieškinio senaties terminą, kurį nustato įstatymas tokio pobūdžio reikalavimui (reikalavimams), ar nebuvo pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, jeigu jis buvo praleistas, ar ieškinio senatį ieškovas taikė, ginčo šaliai reikalaujant.

56Nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškinio senaties termino ir sprendimu taikyti ieškinio senatį, ieškovės savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kada joms tapo žinoma apie 1994 m. kovo 14 d. sprendimą, kada jis joms buvo įteiktas. Apeliančių teigimu, nei 1999 m. birželio 4 d., nei 2005 m. joms nebuvę pranešta apie 1994 m. kovo 14 d. sprendimą, jo nuorašas nebuvęs įteiktas, o institucijos tik nurodę, kad žemė išdalinta, tuo tarpu Registrų centre ieškovės negalėję gauti konkrečios informacijos, nes žemės ūkio paskirties laukuose žemės sklypų identifikaciniai duomenys nenurodomi.

57Kreipdamiesi su skundu dėl Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. įsakymo panaikinimo šioje byloje, ieškovai, be kita ko, nurodė šias aplinkybes: 1999 m. balandžio 22 d. Lietuvos veterinarijos akademija jiems pranešė, kad ji naudojasi 800 ha žemės ūkio paskirties žeme mokymo tikslais; 1999 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko administracijos raštu Nr. K-428/2 pranešta, kad 7,87 ha suteikta aštuoniems piliečiams kaip asmeninio ūkio žemė, tačiau nepranešta, kada ir kokiu pagrindu, kas suteikęs žemę asmeniniam ūkiui; 2005 m. lapkričio 10 d. Kauno žemėtvarkos skyrius pranešė, kad 3,30 ha naudojama asmeniniam ūkiui, o 6,30 ha bus grąžinama visiems trims pretendentams ir 1,90 ha S. R. , kaip asmeninio ūkio naudotojui. Taigi, nors 1999 metais ieškovams ir nebuvo įteikti administraciniai aktai, kuriais atsakovams buvo suteikta žemė asmeniniam ūkiui, tačiau jau tada ieškovams faktiškai tapo žinoma apie asmeninio ūkio žemės sklypų suteikimą žemės sklype, į kurį jie pretendavo atkurti nuosavybės teises natūra, o tai reiškia, kad jiems tuo metu tapo žinoma apie jų teisių (atkurti žemės nuosavybės teises natūra buvusio savininko valdytame žemės sklype) pažeidimą. Būdami atidūs ir rūpestingi, ieškovai jau tuomet privalėjo imtis priemonių savo teisėms apginti (jeigu tokiu pažeidimu buvo įsitikinę), būdami pretendentai į nuosavybės atkūrimą natūra, jie turėjo teisę ir galimybę kreiptis į nuosavybės atkūrimą ir valstybinės žemės tvarkymą atliekančias valstybės įgaliotas institucijas dėl konkrečios informacijos apie asmeninio ūkio žemės suteikimą sklype, į kurį jie siekė atkurti žemės nuosavybę natūra ir buvo padavę tokį prašymą įstatymo nustatyta tvarka, reikalauti atitinkamų sprendimų nuorašų ir juos ginčyti teisme, jeigu sprendimai, jų įsitikinimu, pažeidžia jų teises. Tačiau ieškovai nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jie būtų siekę išsiaiškinti tokių sprendimų egzistavimą, kad, jiems reikalaujant, sprendimai jiems nebūtų buvę pateikti. Todėl pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai turėjo galimybę ginti savo pažeistas teises teismine tvarka dar

581999 metais, tačiau savo teisių atžvilgiu buvo aplaidūs ir nerūpestingi.

59Pažymėtina, kad atsakovas Kauno rajono savivaldybės meras, 2007 m. sausio 26 d. pateikdamas atsiliepimą į ieškovių skundą (t. 1, b.l. 39), kartu su atsiliepimu pateikė Kauno rajono Užliedžių apylinkės Tarybos protokolų kopijas, tarp jų ir 1994 m. kovo 14 d. 1-ojo šaukimo Tarybos 43 sesijos protokolo, kuriame yra išdėstytas ieškovių skundžiamas nutarimas dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo, kopiją (t. 1, b.l. 50-62). Tačiau skundą su reikalavimu pripažinti negaliojančiais Kauno rajono Užliedžių apylinkės Tarybos sprendimus, tarp jų ir 1994 m. kovo 14 d. sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės skyrimo, ieškovai teismui padavė tik 2007 m. birželio 25 d. (t. 2, b.l. 79-85, 90).

60Šioje byloje taip pat kilo klausimas, koks terminas turėtų būti taikomas ieškovų reikalavimams dėl sprendimo, kuriuo atsakovams buvo suteikta asmeninio ūkio žemė, t.y. Kauno rajono Užliedžių apylinkės Tarybos 1994 m. kovo 14 d. nutarimo, panaikinimo.

61Skundą dėl minėto apylinkės tarybos nutarimo panaikinimo ieškovai pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui, t.y. tuo metu, kai ši byla buvo nagrinėjama administracine tvarka. Terminą tokiam skundui paduoti tuo metu nustatė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau tekste ABTĮ), kurio 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Joks kitas įstatymas kitokio termino skundui ar ieškiniui dėl individualaus akto, priimto žemės skyrimo asmeniniam ūkiui klausimu, nenustato. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra nuosekliai laikomasi teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, kad kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti - administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2006; 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008, 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2008). Šioje byloje pareikšti reikalavimai dėl individualaus pobūdžio administracinių aktų, tarp jų ir Kauno rajono Užliedžių apylinkės Tarybos 1994 m. kovo 14 d. sprendimo dėl asmeninio ūkio žemės skyrimo, pripažinimo negaliojančiais, yra savarankiški administracinio teisinio pobūdžio reikalavimai, todėl jiems taikomi administracinių bylų teisenos terminai, šiuo konkrečiu atveju - ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Kaip jau minėta, apie asmeninio ūkio žemės sklypų skyrimą žemės sklype, į kurį ieškovai pretendavo atkurti nuosavybės teises natūra, jiems buvo žinoma jau 1999 m. balandžio-birželio mėnesiais. Paties administracinio akto - Kauno rajono Užliedžių apylinkės Tarybos 1994 m. kovo 14 d. sprendimo dėl asmeninio ūkio žemės sklypų skyrimo - nuorašas šioje byloje pateiktas 2007 m. sausio 26 d. Tuo tarpu skundą dėl šio akto pripažinimo negaliojančiu ieškovai pateikė tik 2007 m. birželio 25 d. (t. 2, b.l. 79-85, 90). Todėl iš esmės pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai praleido įstatymo nustatytą terminą pažeistoms teisėms ginti.

62Ieškovės teigia, kad, taikydamas ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl 1997 m. lapkričio 10 d. pažymų, Kauno apskrities viršininko 2005 m. gegužės 19 d. įsakymo, kuriuo ieškovėms pripažinta teisė atkurti nuosavybės teises natūra po 6,72 ha, bei 1999 m. birželio 4 d. pranešimo apie asmeninio ūkio žemės išdalinimą neįvardintiems asmenims santykio.

63Iš tiesų, Nuosavybės teisių atkūrimo byloje (šios bylos lapai Nr. 50-52) yra 1997 m. lapkričio 10 d. pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Vienoje iš jų nurodyta, kad pagal S. R. pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, kad į buvusio savininko S. R. ir K. R. nuosavybės teisėmis valdytą Kauno apskrities Kauno rajono Vijūkų kaime 20,15 ha žemės pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą S. R. turi nuosavybės teises į 6,72 ha žemės. Analogiškas ir kitų dviejų pažymų, išduotų V. K. bei V. R. . R. , turinys, nurodantis, kad šie asmenys turi nuosavybės teises atitinkamai į 6,72 ha ir 6,71 ha žemės. Taigi, apeliantų nurodytų pažymų turinys įrodo tik tai, kad yra pateikti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, pagal kuriuos minėti asmenys turi teisę atkurti nuosavybės teises į atitinkamą dalį žemės. Tačiau šios pažymos niekaip neįrodo, kad nuosavybės teises į šią žemę ieškovams ketinama atkurti natūra.

64Byloje taip pat yra Kauno apskrities viršininko 2005 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. 02-05-4844 nuorašas (t. 4, b.l. 69). Šiuo įsakymu iš tiesų buvo patvirtintas piliečių, susigražinančių žemę, mišką ir vandens telkinius natūra sąrašas, kuriame įrašyti ir S. R. , V. K. bei V. R. , susigrąžinantys po 6,72 ha (V. R. - 6,71 ha) žemės. Tačiau, kaip jau minėta, patys ieškovai savo skunde (t. 1, b.l. 6) pripažino, kad jau 2005 m. lapkričio 10 d. Kauno rajono žemėtvarkos skyrius jiems pranešė, kad 3,30 ha naudojama asmeniniam ūkiui, o 6,30 ha bus grąžinta trims pretendentams ir 1,90 ha S. R. , kaip asmeninio ūkio naudotojui. Taigi, nors iš Kauno apskrities viršininko 2005 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. 02-05-4844 turinio ieškovai ir galėjo tikėtis, kad jiems bus atkurtos nuosavybės teisės į visą buvusių savininkų žemę natūra, tačiau jau 2005 m. lapkričio 10 d. jiems tapo aišku, kad dalis žemės naudojama asmeniniam ūkiui ir į šią dalį nuosavybės teisės nebus atkurtos natūra. Taigi, šie apeliantų nurodyti dokumentai neįrodo, kad jiems nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie galimą jų teisių (teisės atkurti nuosavybės teises į žemę natūra) pažeidimą jau 2005 m. lapkričio mėnesį. Priešingai, aplinkybė, kad 2005 m. lapkričio mėnesį ieškovams buvo pranešta, jog 3,30 ha naudojama asmeniniam ūkiui, o tik 6,30 ha bus grąžinta trims pretendentams, įrodo, kad jau tada jie turėjo subjektyviai suvokti apie savo teisių pažeidimą.

65Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinio senaties terminą ieškovai praleido be svarbių priežasčių. Nei savo skunduose, nei ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje, nei apeliaciniame skunde ieškovai nenurodo jokių objektyvių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad terminą ginčyti administracinius aktus dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo, tarp jų Kauno rajono Užliedžių apylinkės Tarybos 1994 m. kovo 14 d. sprendimą, jie praleido dėl svarbių priežasčių. Apeliacinio skundo teiginiai, kad ieškovai negalėjo gauti konkrečios informacijos, nes žemės ūkio paskirties laukuose žemės sklypų identifikaciniai duomenys nenurodomi, yra abstraktūs ir nepatvirtina fakto, kad jie informacijos apie konkrečius sprendimus asmeninio ūkio suteikimo klausimais reikalavo iš valstybės įgaliotų institucijų, bet jos negavo. Kaip jau minėta, ieškovai nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jie būtų siekę išsiaiškinti tokių sprendimų egzistavimą, kad, jiems reikalaujant, sprendimai nebūtų buvę pateikti.

66Ieškovai taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio senatį taikė savo iniciatyva, kad atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepime neprašė taikyti senatį konkrečių jam pareikštų reikalavimų atžvilgiu, o ieškinio senatį pagal papildomą KAVA paaiškinimą teismas taikė, neišsprendęs prašymo taikyti senatį priėmimo klausimo. Tačiau šie apeliantų teiginiai nesudaro pagrindo išvadai, kad teismas pažeidė CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatą ir ieškinio senatį taikė nesant ginčo šalies reikalavimo.

67Ieškovai teigia, kad tik atsakovai L. N. ir A. Š. atsiliepimuose prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, ieškovų nuomone, konkretaus termino senatis galėjo būti taikoma tik šiems asmenims.

68Tačiau ieškinio senatį prašė taikyti ne tik minėti atsakovai, bet ir kiti šioje byloje atsakovais patraukti asmenys.

69Savo atsiliepime į ieškinį atsakovė D. S. nurodė, kad ieškinį dėl Apylinkės Tarybos 1994 m. kovo 14 d. sprendimo ieškovai pareiškė, praleidę terminą tokiam ieškiniui pareikšti, reikalavo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti (t. 3, b.l. 7).

70Ieškovai savo apeliaciniame skunde teigia, kad teismas taikė ieškinio senatį pagal papildomą KAVA paaiškinimą, neišsprendęs prašymo taikyti senatį priėmimo klausimo, taip pažeisdamas jų teisę atsikirsti, šalių lygiateisiškumo ir sąžiningumo principus.

71Pažymėtina, kad reikalavimas taikyti ieškinio senatį nėra ieškininis ar priešieškininis reikalavimas ir jam netaikomi proceso teisės normų reikalavimai, kurie yra taikomi ieškiniui ar priešieškiniui pareikšti ir jo priėmimo klausimui išspręsti. Todėl tokio prašymo priėmimo klausimo teismas atskirai neturi svarstyti ir ši aplinkybė negali būti pripažįstama šalių lygiateisiškumo ir sąžiningumo principų pažeidimu.

72Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį reikalavimui dėl sprendimo, kurio pagrindu atsakovams buvo suteikti asmeninio ūkio žemės sklypai.

73Apeliantės taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žemė asmeniniam ūkiui atsakovams buvo suteikta, nepažeidžiant bei laikantis jos suteikimo metu galiojusių teisės normų. Jų teigimu, teismas netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 7 dalies nuostatą. Pasak ieškovių, byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių daryti prielaidą, jog asmeninio ūkio žemė pretenduojamos susigrąžinti žemės ribose buvo pradėta naudoti anksčiau, nei nuo 1994 m. Pasak ieškovių, teismas nepagrįstai nevertino byloje esančių įrodymų, netinkamai taikė teisės normas, netinkamai taikė ir aiškino LR Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 308 nuostatas.

741991 m. birželio 18 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustatė, kad „Valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytųjų asmenų išperkama, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo būdus, jeigu pagal galiojusius įstatymus suteikta ūkininkui, taip pat užimta sodybinių sklypų bei suteikta prie nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų ir kitų pastatų (sodybų) kaimo vietovėje“.

751993 m. liepos 15 d. įstatymu Nr. 1-229 (įsigaliojo nuo 1993 m. liepos 22 d. ir galiojo iki 1995 m. birželio 16 d.) pakeitus ir papildžius Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas jau nustatė, kad „Valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytųjų asmenų išperkama, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo būdus, jeigu pagal galiojusius įstatymus suteikta valstiečio ūkiui steigti bei asmenims, statantiems ūkininko sodybas; žemės sklypai, kuriuos užima privačių namų valdos (sodybos) ir kiti nuosavybės teise priklausantys pastatai kaimo vietovėje; žemė, suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui arba tarnybinėms žemės daloms arba numatyta gyventojų asmeninio ūkio poreikiams pagal rajonų valdybose iki 1993 m. gruodžio 31 d. apsvarstytus žemės reformos žemėtvarkos projektus, arba iki šios datos suteikta ir paženklinta vietovėje. Šiose teritorijose esančiuose vienkiemiuose gyvenantiems asmenims gali būti paliekamas iki 3 ha žemės ūkio naudmenų plotas žemės susigrąžinimui natūra, jeigu gyventojai, šiame plote turintys asmeniniam ūkiui suteiktus žemės sklypus, sutinka žemę asmeniniam ūkiui naudoti kitoje vietoje“.

76Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimas Nr. I-41.1 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ teisę gauti iki 3 ha asmeninio ūkio žemės numatė kaimo vietovėse gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams, kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmenims - iki 2 ha žemės vienai šeimai. Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarką buvo pavesta nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Šis pavedimas įgyvendintas Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“. Šioje tvarkoje buvo numatytos dvi turinčių teisę gauti asmeninio ūkio žemės asmenų grupės: žemės ūkio įmonių darbuotojai (buvę darbuotojai), kuriems pageidaujant, suteikiama asmeniniam ūkiui iki 3 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai; kiti kaimo vietovėje gyvenantys ir dirbantys asmenys bei pensininkai, kuriems suteikiama asmeniniam ūkiui iki 2 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai. Suteiktų gyventojams asmeniniam ūkiui žemės sklypų ribas vietoje buvo pavesta nustatyti įmonės, kurios teritorijoje žemė suteikta, sudarytai komisijai. Ši įmonė turėjo tvarkyti ir asmeninio ūkio žemės apskaitą, o žemės naudojimą ir apskaitą buvo pavesta kontroliuoti apylinkės Tarybai ir rajono savivaldybės žemėtvarkos tarnybai.

77Taigi, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, pagrindiniuose teisės aktuose, reglamentavusiuose žemės asmeniniam ūkiui suteikimą (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimas Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimas „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo ir įforminimo tvarkos“) nebuvo reikalaujama atsižvelgti į buvusio žemės savininko interesus ir žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikiama, atsižvelgiant tik į žemės ūkio ar kitų įmonių ir pretendento į asmeninį ūkį interesus. Tokios kitiems asmenims asmeniniam ūkiui naudoti suteiktos žemės išpirkimas iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, bei galimybės asmeninio ūkio žemės naudotojams šią žemę neterminuotai naudoti ar įstatymų nustatyta tvarka įgyti privačion nuosavybėn numatymas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d nutarimu buvo pripažintas neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

78Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtino Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarką. Šios Tvarkos 16 punktas nustatė, kad žemės sklypai asmeniniam ūkiui prie gyvenviečių matuojami žemėje, kuri pagal nustatytąja tvarka apsvarstytus rajono valdyboje žemės reformos žemėtvarkos projektus numatyta naudoti asmeniniam ūkiui, o nauji žemės sklypai asmeniniam ūkiui po 1994 m. sausio 1 d. turi būti matuojami tik žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, arba laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus.

79Taigi, sprendžiant asmeninio ūkio žemės suteikimo atsakovams fiziniams asmenims teisėtumo klausimą šioje byloje, svarbu nustatyti, ar pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus ginčo žemę buvo numatyta naudoti asmeniniam ūkiui, ar ginčo žemė buvo naudojama asmeniniam ūkiui.

80Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra laikomasi taisyklės, jog kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas iki 1994 m. sausio 1 d. arba po 1994 m. sausio 1 d., bet žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės sklypo asmeniniam ūkiui atmatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę grąžinant ją natūra, o faktas, jog asmeninio ūkio sklypų ribos nebuvo paženklintos asmeninio ūkio suteikimo momentu, nesudaro pagrindo vėlesnį tokio veiksmo atlikimą laikyti neteisėtu, jeigu paženklinimo aktu užbaigiama suteiktos ir naudojamos asmeninio ūkio žemės įteisinimo procedūra (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-154-2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3 K-3-532/2004).

81Byloje yra pateikta ištrauka iš 1993 m. preliminarinio žemės reformos žemėtvarkos projekto, pagal kurį ginčo žemė, patenkanti į S. ir J. R. žemėvaldos ribas, nurodyta kaip asmeninio ūkio žemė - ,,žaliojoje zonoje“ esanti žemė (t. 3, b.l. 141). Byloje esantis žemės ūkio bendrovės ,,Romainiai“ 2009 m. kovo 3 d. raštas (t. 7, b.l. 27) patvirtina, kad ši bendrovė nuo 1992 m. pagal Užliedžių agrarinės reformos tarnybos pateiktus sąrašus bei atsakovų - fizinių asmenų - prašymus jiems teikdavo asmeninio ūkio žemės apdirbimo paslaugas. Tai, kad atsakovai fiziniai asmenys iki 1994 m. sausio 1 d. faktiškai naudojosi asmeninio ūkio žeme, patvirtina ir Kauno apskrities archyvo pažymos dėl žemės naudojimo bei gyvulių laikymo bei Kauno rajono savivaldybės administracijos Užliedžių seniūnijos pažymos dėl išrašų iš ūkinių knygų (t. 6, b.l. 141-152). Taigi, byloje esantys duomenys iš esmės patvirtina aplinkybę, kad ginčo žemės sklypas, į kurį ieškovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, iki 1994 m. sausio 1 d. buvo naudojamas asmeniniam ūkiui, todėl faktas, kad asmeninio ūkio žemės sklypai atsakovams buvo atmatuoti (žemė paženklinta) po šios datos (1994 m. gegužės - 1995 m. kovo mėn.) neleidžia daryti išvados, kad asmeninio ūkio žemė buvo suteikta neteisėtai. Nenustačius, kad atsakovams fiziniams asmenims žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta neteisėtai, nėra pagrindo pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais vėliau dėl šios žemės disponavimo priimtus administracinius aktus bei sudarytus sandorius.

82Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad specialieji įstatymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą nustato ribotą ad hoc restituciją, taikytiną nusavinto turto grąžinimui, tačiau šis įstatymas reglamentuoja santykius tarp valstybės ir asmenų, pretenduojančių atkurti nuosavybę, o tuo atveju, kai šiame santykyje dalyvauja ir tretieji asmenys, kurie dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų įgijo grąžintiną turtą, turi būti subsidiariai taikomos CK normos, nustatančios savininkų ir sąžiningų įgijėjų teisių apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3 K-3-662/2004). Taigi net ir tuo atveju, jeigu šioje byloje ir būtų nustatyta, kad atsakovams asmeninio ūkio žemė buvo suteikta, pažeidžiant galiojusiais teisės aktais nustatytą, tvarką, turėtų būti sprendžiamas jų sąžiningumo klausimas, kuris šioje byloje nebuvo keliamas.

83Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuosavybės teisės į žemę gali būti atkuriamos ne tik natūra, bet ir kitais įstatyme nustatytais būdais: suteikiant žemę nuosavybėn kitoje vietoje, išmokant kompensaciją, kitaip atlyginant įstatymo nustatyta tvarka. Todėl vien žemės suteikimo faktas asmeniniam ūkiui nereiškia, jog yra pažeidžiamos asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2009).

84Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytais motyvais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylą iš esmės išsprendė teisingai ir ieškinį dėl nuosavybės teisių atkūrimo atmetė pagrįstai ir todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovių apeliacinį skundą.

85Atmetus ieškovių apeliacinį skundą, iš jų atsakovei D. S. priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (išlaidos advokato pagalbai apmokėti), dėl kurių priteisimo prašymą ir išlaidas patvirtinančius įrodymus ši atsakovė pateikė kartu su atsiliepimu į ieškovių apeliacinį skundą (t. 7, b.l. 188-190, CPK 93 str. 1, 3 d., 98 str.).

86Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

87Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

88Priteisti iš ieškovių V. K. ir O. R. po 200 Lt iš kiekvienos bylinėjimosi išlaidų atsakovei D. S. .

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. Į Kauno apygardos teismą su ieškiniu kreipėsi ieškovės V. K. ir O. R. ir... 4. 1. Pripažinti negaliojančiais 2006 m spalio 26 d. Kauno apskrities... 5. 2. Pripažinti negaliojančiais:... 6. 2.1. 1994 m. kovo 14 d. Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos 1-ojo... 7. 2.2. Kauno apskrities viršininko 2002 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 02-05-853... 8. 2.3. Kauno apskrities viršininko 2003 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr.... 9. 3. Pripažinti negaliojančiais:... 10. 3.1. Kauno apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr.... 11. 2005 m. rugpjūčio 22 d. Kauno m. 19-ojo notarų biuro notarės A. U.... 12. 3.2. 2004 m. gruodžio 7 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr.... 13. Kauno rajono notarės Ramutės Siliūnienės 2005 m. vasario 22 d. paveldėjimo... 14. 3.3. 2005 m. sausio 28 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr.52/18872,... 15. 2005 m. balandžio 22 d. Kauno m. 19-ojo notarų biuro notarės A. U. išduotą... 16. 2005 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-8992, patvirtintą... 17. 3.4. 2006 m. birželio 1 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr.... 18. 3.5. 2006 m. rugpjūčio 30 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr.... 19. 2007 m. balandžio 25 d. Kauno m. 17-o notarų biuro notarės R. I.... 20. 3.6. 2005 m. lapkričio 4 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr.... 21. 2006 m. balandžio 13 d. Kauno m. 18-ojo notarų biuro notarės B. G.... 22. 3.7. 1997 m. sausio 15 d. Kauno apskrities valdytojo administracijos sprendimą... 23. 2005 m. rugpjūčio 22 d. Kauno m. 19-ojo notarų biuro notarės Aušros... 24. 3.8. 2007 m. lapkričio 5 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr.... 25. 2007 m. lapkričio 22 d. Kauno m. 20-ojo notarų biuro notarės R. V.... 26. A. Š. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis su Z. Š. parduoda 0,50 ha... 27. 2008 m. spalio 6 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 8399,... 28. 4. Pripažinti negaliojančia 2001 m. birželio 18 d. valstybinės žemės... 29. Ieškinyje nurodė, jog 1991 m. rugsėjo 6 d. pateikiant prašymus atkurti... 30. Kauno apygardos teismas 2009 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį atmetė ir... 31. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas nurodė, kad ieškovams dalis žemės... 32. Apeliaciniu skundu ieškovės V. K. ir O. R. prašo panaikinti Kauno apygardos... 33. Apeliaciniame skunde ieškovės nurodo, kad atsisako dalies reikalavimų ir... 34. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:... 35. 1. Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nukrypo nuo LAT praktikos,... 36. 2. Teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, todėl... 37. 3. Teismas nepagrįstai senatį taikė savo iniciatyva, nepagrįstai senatį... 38. 4. Pagal LAT praktiką, nagrinėjant klausimą dėl sprendimo, kuriuo suteikta... 39. 5. Apie 1999 m. kovo 14 d. sprendimą ieškovėms tapo žinoma administracinės... 40. 6. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 7... 41. 7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 27 d. nutartyje, priimtoje... 42. 8. Kauno apskrities viršininko administracijai buvo privalomas pretendentų... 43. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Kauno apskrities viršininko... 44. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Kauno rajono savivaldybės... 45. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos veterinarijos akademija... 46. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė D. S. prašo ieškovių... 47. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas L. B. prašo apeliacinį skundą... 48. Apeliacinis skundas atmestinas.... 49. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos... 50. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal... 51. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga... 52. Tiek pagal šiuo metu galiojančio 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalies... 53. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad ieškinio senaties institutas... 54. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą iš esmės, padarė... 55. Aplinkybei, ar iš tiesų pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė šį... 56. Nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškinio senaties... 57. Kreipdamiesi su skundu dėl Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d.... 58. 1999 metais, tačiau savo teisių atžvilgiu buvo aplaidūs ir nerūpestingi.... 59. Pažymėtina, kad atsakovas Kauno rajono savivaldybės meras, 2007 m. sausio 26... 60. Šioje byloje taip pat kilo klausimas, koks terminas turėtų būti taikomas... 61. Skundą dėl minėto apylinkės tarybos nutarimo panaikinimo ieškovai pateikė... 62. Ieškovės teigia, kad, taikydamas ieškinio senatį, pirmosios instancijos... 63. Iš tiesų, Nuosavybės teisių atkūrimo byloje (šios bylos lapai Nr. 50-52)... 64. Byloje taip pat yra Kauno apskrities viršininko 2005 m. gegužės 19 d.... 65. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad... 66. Ieškovai taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio senatį... 67. Ieškovai teigia, kad tik atsakovai L. N. ir A. Š. atsiliepimuose prašė... 68. Tačiau ieškinio senatį prašė taikyti ne tik minėti atsakovai, bet ir kiti... 69. Savo atsiliepime į ieškinį atsakovė D. S. nurodė, kad ieškinį dėl... 70. Ieškovai savo apeliaciniame skunde teigia, kad teismas taikė ieškinio... 71. Pažymėtina, kad reikalavimas taikyti ieškinio senatį nėra ieškininis ar... 72. Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro... 73. Apeliantės taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad... 74. 1991 m. birželio 18 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-1454... 75. 1993 m. liepos 15 d. įstatymu Nr. 1-229 (įsigaliojo nuo 1993 m. liepos 22 d.... 76. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimas... 77. Taigi, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, pagrindiniuose... 78. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816... 79. Taigi, sprendžiant asmeninio ūkio žemės suteikimo atsakovams fiziniams... 80. Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra laikomasi taisyklės, jog kai žemės... 81. Byloje yra pateikta ištrauka iš 1993 m. preliminarinio žemės reformos... 82. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad specialieji įstatymai... 83. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuosavybės teisės į žemę gali... 84. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytais motyvais, daro... 85. Atmetus ieškovių apeliacinį skundą, iš jų atsakovei D. S. priteisiamos... 86. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1... 87. Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 88. Priteisti iš ieškovių V. K. ir O. R. po 200 Lt iš kiekvienos bylinėjimosi...