Byla 2-2643/2013

Dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 11 d. nutarties, kuria išspręstas bankroto bylos atsakovui iškėlimo klausimas, civilinėje byloje Nr. B2-829-280/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Conlex“ ieškinį

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo R. K. firmos „Floribunda“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 11 d. nutarties, kuria išspręstas bankroto bylos atsakovui iškėlimo klausimas, civilinėje byloje Nr. B2-829-280/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Conlex“ ieškinį,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „Conlex“ kreipėsi į teismą prašydamas iškelti atsakovui R. K. firmai „Floribunda“ bankroto bylą. Ieškovas nurodė, jog 2012 m. rugsėjo 26 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi iš UAB „Rudilė“ perėmė reikalavimo teisę į atsakovo 26 335,65 Lt skolą. Atsakovui 2013 m. vasario 22 d. buvo išsiųstas pranešimą dėl perimto reikalavimo ir įpareigojimas per 31 dieną padengti įsiskolinimą. Atsakovas skolos nesumokėjo, todėl ieškovas mano, kad atsakovo įmonė yra nemoki ir jai turi būti keliama bankroto byla. Be to, ieškovo teigimu, pareiškimai teismui dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo teikiami nuo 2011 metų, tai rodo, jog R. K. firmos „Floribunda“ finansiniai sunkumai nėra laikini.

5Papildomai ieškovas nurodė, kad atsakovas neteisingai nurodo savo skolų dydį. Ieškovo žiniomis, atsakovas nuo 2011 metų neatsiskaito su kreditoriais: UAB „Dyzelita“ skola siekia 99 791,68 Lt, UAB „Storent“ – 33 994,51 Lt. Vien šių įsiskolinimų suma sudaro 133 786,19 Lt, o atsakovas nurodo, kad pradelstų įsiskolinimų dydis tik 72 848,9 Lt. Ieškovas mano, jog atsakovo atstovė teismui teikia tiesos neatspindinčius duomenis apie įmonės finansinę situaciją.

6Atsakovo atstovė su ieškinio reikalavimais nesutiko. Tvirtina, kad įmonė turi laikinų finansinių sunkumų, tačiau yra veikianti, sudaro sutartis, jas vykdo ir yra moki. Atsakovo atstovės teigimu, įmonėje dirba 28 asmenys, įmonės turimas turtas ir debitoriniai įsipareigojimai viršija įmonės įsiskolinimus, todėl pagrindo kelti įmonei bankroto bylą nėra.

7Įvertinęs pateiktus atsakovo finansinę padėtį patvirtinančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartimi atsisakė atsakovui iškelti bankroto bylą, konstatavęs, jog įmonė vykdo veiklą, o jos finansiniai sunkumai yra laikini.

8Lietuvos apeliacinis teismas pagal ieškovo atskirąjį skundą įvertinęs minėtos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, sprendė, jog pirmosios instancijos teismas nustatydamas atsakovo turimo turto vertę ir pradelstų įsipareigojimų dydį formaliai vertino pateiktus finansinius duomenis, nesiaiškino atsakovo turto sudėties bei realios jo vertės, todėl skundžiamą 2013 m. birželio 28 d. Panevėžio apygardos teismo nutartį panaikino ir atsakovo bankroto bylos iškėlimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

9II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

10Panevėžio apygardos teismas 2013 m. spalio 11 d. nutartimi iškėlė atsakovui R. K. firmai „Floribunda“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi skyrė UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“.

11Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, deklaruodamas savo mokumą, nuo 2013 m. gegužės mėn. neatsiskaito su kreditoriais, neteikia visų duomenų apie įmonės veiklą, skolų dydį ir jų susidarymo aplinkybes, kas liudija, jog R. K. firma „Floribunda“ yra faktiškai nemoki, todėl jai keliama bankroto byla.

12III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13Atsakovas R. K. firma „Floribunda“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atsisakyti iškelti atsakovui bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

141. Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, užtikrinančias atsakovo teisę pareikšti atsikirtimus į pareikštus reikalavimus, pateikti bylos nagrinėjimui reikšmingą medžiagą bei garantuojančias teisę į apeliaciją.

152. Skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes atsakovo įmonė yra moki ir pagrindo jai iškelti bankroto bylą, nėra.

16Atsiliepimu į atsakovo R. K. firmos „Floribunda“ atskirąjį skundą ieškovas UAB „Conlex“ prašo skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą nutartį. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

171. Ieškovo manymu, pirmosios instancijos teismas suteikė pakankamą terminą atsakovui dokumentams pateikti, todėl atskirojo skundo argumentai dėl apribotų atsakovo procesinių teisių, galėjusių lemti netinkamą bylos išnagrinėjimą – atmestini.

182. Tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovo pateikti įrodymai, tiek ir apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi duomenys nepaneigia skundžiamu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, jog atsakovo įmonė yra nemoki.

19IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovui iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atsakovo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).

21Dėl trečiojo asmens įtraukimo į bylos nagrinėjimą

22Lietuvos apeliaciniam teismui civilinę bylą pagal atsakovo R. K. firmos „Floribunda“ atskirąjį skundą skyrus nagrinėti teismo posėdyje, buvo gautas S. A. prašymas įtraukti jį į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, ir iškelti atsakovui bankroto bylą. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, gali įstoti į bylą iki baigiamųjų kalbų pradžios ir tik pirmosios instancijos teisme (CPK 46 str. 1 d.). Naujų byloje dalyvaujančių asmenų įstojimas į bylą apeliacinės instancijos teisme negalimas. Bylos medžiaga patvirtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme S. A. tokio prašymo nebuvo pareiškęs, skundžiamoje teismo nutartyje jo prašymas ir prašymo pagrįstumas nebuvo vertinami, todėl S. A. prašymas įtraukti jį į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu netenkinamas.

23Dėl teisės būti išklausytam pažeidimo

24Nesutikimą su skundžiama nutartimi apeliantas visų pirma grindžia tuo, jog teismas nustatęs neprotingai trumpą terminą teismo įpareigojimams įvykdyti, neatsižvelgęs į tai, jog atsakovo vadovė sirgo, apribojo atsakovo teisę būti išklausytam, pateikti savo atsikirtimus į reiškiamus reikalavimus bei teismo reikalaujamus įrodymus.

25Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su bylos medžiaga nesutinka su šiais atskirojo skundo argumentais ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Nagrinėjant bylą dėl bankroto bylos atsakovo įmonei iškėlimo, atsakovas laiku nevykdė teismo įpareigojimų, dėl ko buvo atidedami teismo posėdžiai sudarant galimybę atsakovui tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui (t. 1, b. l. 73, 99). Atsakovas pirmosios instancijos teismui ne kartą teikė prašymus dėl posėdžių atidėjimų (t. 1, b. l. 168, 173, 185), kurie buvo tenkinami (t. 1, b. l. 171), todėl atsakovo teiginiai, jog teismas nepaisė atsakovo prašymų atidėti teismo posėdžio datą- nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, jog atsakovo prašymas atidėti ir 2013 m. spalio 11 d. teismo posėdžio datą dėl atsakovo atstovės ligos, teisme buvo gautas paskirtą teismo posėdžio dieną, kartu su prašymu atsakovas nepateikė įrodymų apie atsakovo vadovės nedarbingumą (t. 1, b. l. 173), nors teikdamas prieš tai buvusį prašymą žadėjo juos pateikti (t. 1, b. l. 168). Šios aplinkybės bei tai, jog atsakovas žinodamas apie atidėtą teismo posėdžio datą ir atsakovo vadovės ligą iš anksto nepasirūpino tinkamu atstovavimu teisme, leidžia manyti, jog 2013 m. spalio 11 d. atsakovo prašymas atidėti teismo posėdį buvo netenkintas pagrįstai ir neapribojo atsakovo galimybės tinkamai būti atstovaujamam bylos nagrinėjimo metu.

26Apeliacinės instancijos teismas vertindamas atskirojo skundo argumentus dėl teismo nustatyto neprotingai trumpo termino reikalaujamiems įrodymams pateikti, mano jog jie taip pat nepagrįsti. Terminas įrodymas pateikti iki 2013 m. rugsėjo 20 d. buvo nustatytas 2013 m. rugsėjo 11 d. raštu (t. 1, b. l. 156). Terminas, kaip teisingai pažymėjo ieškovas, neprieštarauja Įmonių bankroto įstatyme (toliau tekste - ĮBĮ) nustatytiems terminams (ĮBĮ 9 str. 1 d.), bei užtikrina operatyvų bankroto bylos nagrinėjimą. Be to, atsakovas įstatymo jam suteikta teise prašyti pratęsti teismo nustatytą terminą (CPK 77 str.) nepasinaudojo, kas rodo, jog atsakovui nustatytas terminas buvo pakankamas įpareigojimams įvykdyti. Nutartyje jau aptarta, jog sudarant atsakovui galimybę pateikti visus bylos nagrinėjimui būtinus duomenis, teismas buvo atidėjęs teismo posėdžio datą (t. 1, b. l. 171), ne kartą ragino atsakovą bendradarbiauti su teismu, buvo įvardijęs konkrečius prašomus pateikti duomenis, tačiau atsakovas teismo įpareigojimų ir raginimų nepaisė.

27Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo dalyką sudaro tiek teisės, tiek ir fakto klausimai (CPK 320 str. 1 d.), todėl šalis, manydama, kad buvo pažeista jos teisė būti išklausytai, turi teisę atskirajame skunde nurodyti atsikirtimus ir argumentus, kuriuos būtų išsakiusi pirmosios instancijos teismui ir pateikti duomenis, kurie negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui (CPK 314 str.). Nagrinėjamu atveju atsakovas apeliacijos galimybe pasinaudojo, atskirajame skunde išdėstė aplinkybes ar argumentus, kuriuos jo manymu, turėjo vertinti pirmosios instancijos teismas, iškeldamas įmonei bankroto bylą, bei pateikė naujus įrodymus. Būtina pažymėti ir tai, jog be kartu su atskiruoju skundu pateiktų papildomų duomenų, ruošiantis civilinės bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme buvo gauti nauji atsakovo finansinę padėtį pagrindžiantys duomenys. Kadangi vienu iš atskirojo skundo argumentų buvo teigiama, jog atsakovui bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo suteikta galimybė pateikti su bylos nagrinėjimu susijusių įrodymų bei atsikirtimų į pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas, siekiant sudaryti apeliantui galimybę išsakyti nuomonę byloje sprendžiamu klausimu, užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir įvertinti skundžiamos nutarties pagrįstumą, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi atidėjo civilinės bylos nagrinėjimą ir nutarė išreikalauti iš apelianto papildomus bylos nagrinėjimui būtinus duomenis ir įrodymus. Teismo nustatytu terminu atsakovas pateikė visus, jo manymu, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi aptartus įrodymus, kuriuos teismas 2013 m. gruodžio 12 d. teismo posėdžio metu priėmė ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Esant išdėstytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas mano, jog šiuo atveju apeliantui buvo sudarytos galimybės pateikti atsikirtimus į reiškiamus reikalavimus, bylos nagrinėjimui būtinus duomenis ir įrodymus, todėl atsakovo teisės būti išklausytam pažeidimas neįžvelgiamas ir šis atskirojo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

28Dėl pagrindo R. K. firmai „Floribunda“ kelti bankroto bylą

29Remiantis Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 7 dalies nuostatomis, bankroto byla iškeliama, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojams atlyginimus; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali atsiskaityti ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Taigi įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.). Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, įvertinant jo svarbą procesiniams sprendimams, kurie yra itin reikšmingi tiek įmonės likimo, tiek kreditorių interesų gynimo aspektais, kiekvienu atveju šalių teikiami duomenys apie įmonės finansinę padėtį, kreditorių skaičių, įsipareigojimų apimtis, jų (ne)tinkamą vykdymą, prievolių vykdymo pradelstų terminų kiekį, trukmę, priežastis, įmonės veiklą, perspektyvas ir pan. turi būti įvertinami ne formaliai, o pagal maksimaliai surinktus šioje stadijoje duomenis apie realią įmonės situaciją.

30Siekiant surinkti visą aktualią ir būtiną bylos nagrinėjimui medžiagą, apeliantui buvo sudarytos galimybės pateikti finansines ataskaitas, atspindinčias tikrąją įmonės finansinę būklę. Vykdydamas teismo įpareigojimus bei ginčydamas ieškovo teiginius dėl pagrindo įmonę pripažinti nemokia, apeliantas pateikė 2013 metų balansą. Kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas ne kartą delsė pateikti įmonės balansą, o teikiamų finansinių ataskaitų duomenys, kaip pažymėta 2013 m. lapkričio 28 d. nutartyje, prieštaringi, todėl apeliacinės instancijos teismas apelianto pateiktus balanso duomenis apie įmonės turimą turtą ir įsipareigojimus vertina kartu su kitais byloje esančias duomenimis.

31Kaip matyti iš pateiktų duomenų, R. K. firmos „Floribunda“ 2013 m. spalio mėnesio balanse (t. 2, b. l. 60-61) bendra apskaityto bendrovės turto vertė - 585 200 Lt, iš jos 165 652 Lt sudaro ilgalaikis materialusis turtas (pastatai, biologinis turtas) bei 292 654 Lt trumpalaikis turtas (atsargos, per vienerius metus gautinos sumos, pinigai). Siekdamas pagrįsti įmonės mokumą, apeliantas papildomai pateikė turto vertintojo UAB „Ober Haus“ konsultaciją dėl atsakovui priklausančio turto rinkos kainos, kuri jų teigimu sudarytų 330 000 Lt (t. 2, b. l. 67-68). Apeliacinis teismas pažymi, jog įmonės mokumui ar nemokumui nustatyti svarbi yra aktuali įmonės balansinio turto vertė ir ją pagrindžiantys įrodymai, šiuo atveju konsultacija suteikta 2012 m. vasario mėnesį, be to ji nelaikoma tinkamu įrodymu pagrindžiančiu nekilnojamojo turto rinkos vertę, kadangi neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje nustatytų turto arba verslo vertinimo ataskaitai keliamų reikalavimų. Dėl to, apeliantui nekilnojamą turtą balanse įvertinus 165 652 Lt suma ir nesant tai paneigiančių duomenų, jie laikytini pagrįstais. Tuo tarpu įmonės balanse nurodyto biologinio turto (sodinukų) vertė - 126 894 Lt ir atsargų sumos – 180 163 Lt, įrodymais nepagrįstos. Dar daugiau abejonių apeliacinės instancijos teismui kelia apelianto pateiktų duomenų, apie gautinas per vienerius metus sumas, teisingumas. Apeliantas nurodė, jog 2013 m. lapkričio 30d. debitorių skolos sudaro 125 593,51 Lt, bei pateikė įmonės debitorių sąrašą (t. 2, b. l. 110). Teismas šiuos duomenis vertino kartu su kitais byloje esančiais apelianto pateiktais debitorių sąrašais ir nustatė, jog pagal 2013 m. birželio 1 d. debitorių sąrašą, jų įsipareigojimai įmonei sudarė 233 542,31 Lt (t. 1, b. l. 98), 2013 m. spalio 1 d. įsipareigojimai tesudaro 110 705,95 Lt (t. 2, b. l. 11), 2013 m. spalio 31 d. debitorių skolos - 103 731 Lt (t. 2, b. l. 63). Vien remiantis nurodytais duomenimis matyti, jog įmonė per antrąjį 2013 metų pusmetį turėjo gauti iš skolininkų virš 100 000 Lt, tačiau duomenų apie tokių lėšų gavimą nepateikta. Apeliacinės instancijos teismas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi įpareigojo apeliantą pateikti įrodymus, kokiu pagrindu yra susidarę apelianto nurodomi reikalavimai debitoriams, tačiau šių duomenų apeliantas nepateikė. Be to, teismui detaliai įvertinus kiekvieną iš 2013 m. lapkričio 30 d. debitorių sąraše nurodytų atsakovo skolininkų nustatyta, jog atsakovo nurodomi asmenys: UAB „AR Constructions“, G. M. IĮ ir UAB „SK Capital“, juridinių asmenų registre neregistruoti. Šios aplinkybės rodo, jog apelianto pateiktas debitorių sąrašas, o kartu ir balanse esantys duomenys apie gautinas sumas nėra tikslūs, apelianto nurodomi reikalavimai galimai nėra realūs, o nurodyti tik tam, jog dirbtinai pagerintų įmonės finansinę būklę, atspindimą finansinėse ataskaitose. Tokią nuomonę apeliacinis teismas susidarė įvertinęs tai, jog apeliantas ir po daugelio teismo raginimų vengia pagrįsti įrodymais, kokiu pagrindu atsirado jo reikalavimai skolininkams, be to apeliantas kaip papildomą debitorių 2013 m. lapkričio 30 d. sąraše nurodo UAB „Dyzelita“, nes, kaip teigiama paaiškinimuose, jam apeliantas inicijavo bylą, tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, UAB „Dyzelita“ apeliantas pareiškė neturtinį reikalavimą dėl iškeldinimo iš patalpų. Duomenų apie šalis siejusią nuomos sutartį, kurios pagrindu apeliantas turėtų teisę reikalauti iš UAB „Dyzelita“ nuomos mokesčio nepateikta, todėl ir teisinio pagrindo į debitorių sąrašą įtraukti minėtą įmonę su 31 862,56 Lt dydžio įsiskolinimu, susidariusiu už nesumokėtą nuomą, nėra. Apeliantas taip pat pateikė į bylą vienašalį įskaitymą, kuriuo grindžia nurodyto dydžio UAB „Dyzelitos“ skolą apeliantui. Lietuvos apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog remiantis kasacinio teismo praktika, vienašališkai negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu. Tai reiškia, kad į reikalavimus, dėl kurių priimtas res judicata galią turintis teismo sprendimas ir kurie yra pripažinti vykdytinais procesine tvarka, vienašališkai negalima įskaityti reikalavimų, kurių vykdytinumas remiasi vien materialiosios teisės normomis, ypač kai faktinės aplinkybės tokios, kad yra didelė tikimybė, jog dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas. Priešingu atveju būtų nepagrįstai ribojamos galimybės naudotis nuosavybe ir varžomas teisingumo įgyvendinimas, nes kiekvieną kartą, teismui patenkinus kreditoriaus reikalavimą, skolininkas galėtų pateikti vienašalį pareiškimą dėl įskaitymo, kurio pagrįstumo aiškinimasis neišvengiamai nukeltų teisingumo vykdymą ir atitinkamai realų reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio mėn. 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2012). Nesat kitų įrodymų apie galimą UAB „Dyzelitos“ skolos apeliantui susidarymą, jis laikytina nepagrįstai įtrauktu į debitorių sąrašą ir kelia abejones dėl kitų jame nurodytų duomenų teisingumo.

32Nustatant įmonės (ne)mokumą, esminės reikšmės turi ne tik į įmonės balansą įrašyto turto vertė, bet ir jos santykis su pradelstų įsipareigojimų sumomis. Sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Siekiant nustatyti šiuos duomenis, teismas ne kartą įpareigojo apeliantą pateikti ne tik kreditorių sąrašą, bet ir išskirti jame pradelstus mokėjimus. Pagal paskutinius aktualius apelianto pateiktus duomenis matyti, jog 2013 m. lapkričio 30 d. turimų įsipareigojimų suma sudaro 154 814,59 Lt, iš jų bylos nagrinėjimo dienai vykdytini tik 24 356,65 Lt (t. 2, b. l. 110). Tačiau šie duomenys, teismo vertinimu, neatspindi realių įmonės finansinių įsipareigojimų masto, viena tai, jog apeliantas teigia turintis 12 452 Lt dydžio įsipareigojimą UAB „Karga“, vykdytiną 2013 m. gruodžio 30 d., paneigta įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6784-828/2013, kuriuo iš apelianto UAB „Karga“ naudai priteista 25 920,60 Lt dydžio skola.

33Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartyje pažymėta, jog įmonė 2013 m. birželio 1 d. kreditorių sąraše pateikė duomenis apie įsiskolinimą už žemės nuomos mokestį, skolą V. N. IĮ ir IĮ „Rimaida“, tačiau į 2013 m. lapkričio 30 d. kreditorių sąrašą įsiskolinimai šiems kreditoriams neįtraukiami, todėl apeliantas buvo įpareigotas pateikti teismui, įrodymus apie atsiskaitymus su minėtais kreditoriais. Nustatytu terminu apeliantas, pagrįsdamas atsiskaitymą su nurodytais asmenimis, pateikė tik duomenis apie skolų suderinimą su V. N. IĮ (t. 2, b. l. 90), įrodymų apie kitų skolų padengimą nepateikta, o Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, IĮ „Rimaida“ kreipėsi į teismą dėl 6 468,66 Lt dydžio skolos iš apelianto priteisimo ir prašymas teismo įsakymu yra patenkintas. Abejoti atsakovo pateiktų duomenų apie įmonės kreditorius teisingumu leidžia ir tai, jog be 2013 m. lapkričio 30 d. patektame sąraše nurodytų kreditorių į jį, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, turėtų būti įtraukti ir kiti kreditoriai: UAB „Dyzelita“ su 92 574,42 Lt reikalavimu, IĮ „Pritinas“ su 2 804,29 Lt reikalavimu, be to UAB „Senovė“ iš apelianto preliminariu sprendimu priteista 10 940,44 Lt skola ir nors procesinis sprendimas neįsiteisėjęs, bet reikalavimą vertinęs teismas pripažino jį pagrįstu. 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi buvo pažymėta, jog tiek remiantis 2013 metų balanso duomenimis, tiek VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto išrašų informacija, nustatyta, jog įmonė turi įsipareigojimų ir kredito įstaigoms, tačiau duomenys apie juos kreditorių sąraše nepateikti, dėl ko teismas apeliantą įpareigojo patikslinti teikiamą kreditorių sąrašą. Apeliantas nurodė, jog šis kreditorius yra R. Z., tačiau balanse ši skola įvardinta kaip skola kredito įstaigoms, todėl nesant įrodymų, jog būtent užtikrinant šios skolos grąžinimą įmonė yra įkeitusi turtą, duomenys 2013 m. lapkričio 30 d. kreditorių sąraše laikytini netiksliais.

34Pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje esančius įrodymus apie įmonės turimą turtą ir pradelstus įsipareigojimus pažymėjo, jog yra pagrindo abejoti atsakovo pateiktų finansinių duomenų pagrįstumu, šiai išvadai, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes pritaria ir apeliacinės instancijos teismas. Teismas pažymi, jog apeliantas nuo 2013 metų gegužės mėnesio delsia pateikti teismams duomenis apie tikrąją įmonės finansinę padėtį, o ir pateikiami duomenys yra neišsamūs, netikslūs bei prieštarauja vieni kitiems. Todėl, nagrinėjamu atveju, sprendžiant atsakovo nemokumo ar mokumo klausimą turi būti vadovaujamasi, ne formaliomis ĮBĮ nuostatomis dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Šiuo atveju turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės. Viena iš jų yra tai, ar įmonė tebevykdo veiklą. Bylos nagrinėjimo metu apeliantas nurodė, jog įmonė atlieka darbus pagal 2012 m. liepos 20 d. su UAB „Irdaiva“ pasirašytą Statybos rangos sutartį (t. 1, b. l. 104-110) bei pagal 2013 m. birželio 19 d. su UAB „Statybos ir rekonstrukcijos darbai“ sudarytą sutartį (t. 1, b. l. 111-113). Sutarties su UAB „Statybos ir rekonstrukcijos darbai“ darbai turėjo būti atlikti iki 2013 m. liepos 25 d., todėl ši sutartis nėra laikytina tinkamu įrodymų pagrindžiančių įmonės vykdomą veiklą, nes įrodo tik anksčiau šalis siejusius santykius, o duomenų apie jų tęstinumą nėra. Apelianto duomenys apie sutarties su UAB „Irdaiva“ vykdymą nėra pagrįsti: teismui nurodoma, jog pagal šią sutartį jau atlikta darbų 735 130 Lt sumai, tačiau duomenų apie minėtų sumų sumokėjimą nėra. Nėra įrodymų ir apie tai, jog UAB „Irdaiva“ pripažįsta tokios vertės darbų atlikimą ir juos sutinka apmokėti. Todėl nors byloje ir yra pateiktos sutartys, kuriomis remiantis įmonė įrodinėja vykdomą veiklą, tačiau nesant duomenų ir įrodymų, jog ši veikla teikia įmonei pajamas, kurios galėtų būti skirtos atsiskaitymams su kreditoriais, kyla abejonių dėl jų realaus vykdymo. Apeliacinio teismo vertinimu, tuo atveju, jei įmonė tikrai vykdytų veiklą ir iš jos gautų pajamas, atsakovo skolos įmonės darbuotojams neaugtų, o 26 335,65 Lt dydžio skola ieškovui būtų padengta, kadangi bylos medžiaga rodo priešingas aplinkybes, atsakovo teiginiai dėl įmonės gebėjimo toliau tęsti darbus ir atsiskaityti su kreditoriais laikytini deklaratyviais.

35Apeliantas tikina teismą, jog vykdant sutartį su UAB „Irdaiva“ dar bus atlikta darbų už 575 607 Lt sumą (t. 2, b. l. 41), tačiau akivaizdu, jog tokios vertės ir masto darbų atlikimui įmonė turi turėti pakankamą darbuotojų skaičių. Apeliantas pateikė duomenis, jog 2013 m. lapkričio 28 d. įmonė turėjo 11 darbuotojų (t. 2, b. l. 84), tačiau byloje esančios darbo sutartys įrodo, jog dėl įmonės vykdomos veiklos sezoniškumo dauguma iš darbo sutarčių buvo terminuotos ir iš nurodyto darbuotojų sąrašo bylos nagrinėjimo metu įmonėje tebedirba trys asmenys (t. 2, b. l. 13-19, 97-106). Todėl, teismui pagrįstai kyla abejonės dėl apelianto teiginių, dėl ketinamų vykdyti darbų apimties ir už juos gautinų sumų, realumo.

36Esant išdėstytoms aplinkybėms teismas mano, jog apelianto patiriami finansiniai sunkumai nėra laikini. Kadangi nepaisant daugelio teismo raginimų ir reikalavimų pateikti realius ir aktualius įmonės finansinę padėtį patvirtinančius duomenis, apeliantas kaip jau pažymėta, pateikė netikslius duomenis, remiantis jais teismas negali vienareikšmiškai spręsti apie įmonės nemokumą, kaip savarankišką sąlygą bankroto bylos iškėlimui, tačiau pažymi, jog vėlavimo išmokėti darbuotojui atlyginimą faktas yra savarankiška sąlyga, kurią nustatęs teismas turi iškelti įmonei bankroto bylą, nepriklausomai nuo įmonės mokumo ar nemokumo (ĮBĮ 4 str. 1 d.). Ši bankroto bylos iškėlimo sąlyga apima ne tik tuos atvejus, kai įmonė vėluoja išmokėti darbo užmokestį įmonėje dirbantiems darbuotojams, bet ir tuos atvejus, kai įmonė neatsiskaito su buvusiais darbuotojais, su kuriais darbo sutartys yra pasibaigusios. Apeliantas buvo nurodęs, jog jo skolos darbuotojams siekia 3 021 Lt (t. 2, b. l. 63), tačiau bylos nagrinėjimo metu padengus dalį skolų, neišmokėti atlyginimai tesiekia 601 Lt (t. 2, b. l. 107-110). Apeliantas pripažįsta, jog turi skolų darbuotojams, tačiau nepaisant jų dydžio – negali jų padengti, nors pateikto balanso duomenimis įmonė turi pakankamai lėšų atsiskaityti su darbuotojais (t. 2, b. l. 109). Be to, kalbant apie apelianto nurodytus atsiskaitymus su darbuotojais, yra pagrindo manyti, jog jie taip pat neatitinka tikrovės. Apeliacinės instancijos teisme buvo gautas buvusio R. K. firmos „Floribunda“ darbuotojo S. A. prašymas įtraukti jį į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, nepaisant to, jog jo prašymas nebuvo tenkintas, teismas negali ignoruoti kartu su prašymu jo pateiktų duomenų, iš kurių matyti, jog apelianto įsiskolinimas darbuotojui siekia 2 452,42 Lt, tuo tarpu apelianto pateiktais duomenis skola tesudaro 498,08 Lt (t. 2, b. l. 109).

37Išdėstytų aplinkybių visuma ir vengimas atsiskaityti su buvusiu darbuotoju, leidžia teigti, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bankroto bylos iškėlimą reglamentuojančias teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes, sąlygojančias R. K. firmos „Floribunda“ bankroto bylos iškėlimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Teismo vertinimu, apeliantui nepaneigus pirmosios instancijos nustatytų aplinkybių, ir nepateikus įrodymų, jog įmonė padengė ar ketina padengti susidariusius įsiskolinimus, tęsia veiklą, kuri garantuotų lėšas ir atsiskaitymą su kreditoriais, tarp jų ir su buvusiu darbuotoju, atsakovo teiginiai dėl įmonės gebėjimo toliau tęsti darbus ir atsiskaityti su kreditoriais laikytini deklaratyviais ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos nutarties. Teismas taip pat nenustatė ir absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d., 1 p., 338 str.).

38Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

39Atmesti atskirąjį skundą.

40Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.