Byla 2A-84-945/2018

Dėl skolos priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Mindaugo Šimonio, Arvydo Žibo,

2rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tradela“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tradela“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Licatrans“, trečiajam asmeniui „Tank Trans Polska“ Sp. Z o. o. dėl skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4Ginčo esmė

5

1. Ieškovė patikslintu ieškiniu (2 t., b. l. 61–64, 3 t., b. l. 22–25) prašė priteisti iš atsakovės 7 350 Eur skolą, 246,47 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad trečiasis asmuo atsakovei pagal 6 užsakymus 2013 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais atliko krovinių pervežimus, tačiau atsakovė tinkamai nevykdė pareigos atsiskaityti, liko skolinga 7 350 Eur. 2014 m. lapkričio 17 d. reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovė perėmė trečiojo asmens reikalavimo teisę į atsakovės skolą. Už vėlavimą atsiskaityti atsakovė privalo mokėti palūkanas.
2. Atsakovė atsiliepimu (1 t., b. l. 94–98) prašė ieškinį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad 2013 m. gruodžio 31 d. skolų sudengimo aktu dalį skolos atsakovė įskaitė, o kitą dalį sumokėjo 2014 m. sausio 22 d. bankiniu pavedimu. Reikalavimo perleidimo sutartis negalėjo būti sudaroma, nes nebuvo prievolės pagal reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytas sąskaitas faktūras. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, nes Tarptautinio krovinių vežimo keliais konvencijoje (toliau – CMR konvencija) įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams pagal vėliausią sąskaitą faktūrą pareikšti suėjo 2015 m. kovo 20 d., o ieškovė į teismą kreipėsi 2015 m. birželio 9 d.
3. Trečiasis asmuo pateikė rašytinius paaiškinimus (2 t., b. l. 69–70), kuriuose nurodė, kad su ieškovės reikalavimais sutinka visiškai. Trečiasis asmuo niekada nepripažino atsakovės priešpriešinio reikalavimo, nurodyto skolų sudengimo akte Nr. 13-063. Šio akto trečiasis asmuo nepasirašė, savo antspaudu jo nepatvirtino, o reikalavimo teisę į atsakovės skolą perleido ieškovei.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. Kauno apylinkės teismas 2017 m. liepos 11 d. sprendimu (3 t., b. l. 148–154) ieškovės patikslintą ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei 424,74 Eur dokumentų vertimo išlaidų, 3 000 Eur už advokato pagalbą, priteisė iš ieškovės valstybei 98,80 Eur dokumentų vertimo išlaidų ir 18,89 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
2. Teismas nustatė, kad 2013 m. trečiasis asmuo atsakovės užsakymu vykdė krovinių pervežimus. Trečiasis asmuo savo, kaip vežėjo, pareigas vykdė tinkamai, todėl atsakovei kilo pareiga sumokėti už krovinių pervežimą. Atsakovė su trečiuoju asmeniu atsiskaitė iš dalies, neapmokėjo sąskaitų faktūrų, išrašytų 7 350 Eur sumai.
3. Atsisakymą atsiskaityti atsakovė grindė 2013 m. gruodžio 30 d. pretenzija trečiajam asmeniui už pristatymų į Slovakiją (Belušą) vėlavimą. Atsakovė nurodė, kad netesybų suma sudarė būtent 7 350 Eur. Atsakovė tvirtino 2013 m. gruodžio 31 d. skolų sudengimo aktu Nr. 13-063 atlikusi priešpriešinių reikalavimų (skolos ir netesybų) įskaitymą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tokia atsakovės pozicija yra nepagrįsta. Nors trečiojo asmens ir atsakovės 2011 m. gruodžio 20 d. sudarytoje paslaugų teikimo sutartyje Nr. K11027 ir buvo numatytos netesybos už vėlavimą nusiųsti automobilį į pakrovimo vietą ar vėlavimą pristatyti krovinį (sutarties 6.4 p., 5.1.13 p.), atsakovė nepateikė į bylą jokių sutartinių prievolių pažeidimą patvirtinančių įrodymų. Trečiasis asmuo pareigą mokėti netesybas neigė. Atsakovei neįrodžius reikalavimo teisės egzistavimo fakto, teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad atliktas vienašalis prievolių įskaitymas yra teisėtas.
4. Prievolių įskaitymą įvertinęs kaip neteisėtą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2014 m. lapkričio 17 d. reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu trečiojo asmens reikalavimo teisė atsakovei buvo galiojanti.
5. Teismas pripažino, kad ginčo reikalavimui turėjo būti taikomas CMR konvencijos 32 straipsnyje įtvirtintas 1 metų ieškinio senaties terminas, prasidedantis praėjus 3 mėnesiams po užsakymų vežti krovinius pasirašymo. Paskutinis užsakymas pateiktas 2013 m. gruodžio 19 d., todėl ieškinio senaties terminas reikalavimui atsiskaityti prasidėjo 2014 m. kovo 20 d. Dar iki termino pradžios trečiasis asmuo buvo informuotas apie atsakovės atsisakymą atsiskaityti, tačiau pretenziją, kuri sustabdė termino eigą, pareiškė tik 2014 m. lapkričio 18 d. Termino eiga atsinaujino 2015 m. sausio 20 d., kai atsakovė pateikė atsakymą į pretenziją. Vienerių metų terminas reikalavimams pagal vėliausią sąskaitą faktūrą pareikšti suėjo 2015 m. gegužės 22 d. Ieškinys pareikštas 2015 m. birželio 11 d., t. y. praleidus ieškinio senaties terminą.
6. Teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Teismas nurodė, kad ilgalaikiai trečiojo asmens ir atsakovės bendradarbiavimo santykiai ir aplinkybė, jog trečiasis asmuo yra užsienio valstybės įmonė, nėra svarbi priežastis praleisti ieškinio senaties terminą. Trečiajam asmeniui buvo žinoma, kad atsakovė neketina vykdyti įsipareigojimų. Pradiniam kreditoriui negalėjo būti nežinomi jo vykdomą verslą reglamentuojantys teisės aktai, trečiasis asmuo naudojosi teisininkų paslaugomis. Silpnesniąja teisinio santykio šalimi negali būti laikoma ir ieškovė, kurios veikla yra skolų išieškojimas.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

1. Apeliaciniu skundu (4 t., b. l. 3–12) ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės patikslintą ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Byloje negalėjo būti taikomas ieškinio senaties terminas pagal CMR konvenciją. Ginčas tarp šalių kilo ne dėl atsiskaitymo už krovinių pervežimą, o dėl vienašalio priešpriešinių prievolių įskaitymo teisėtumo. Ginčai dėl įskaitymų į CMR konvencijos taikymo sritį nepatenka. Į konvencijos taikymo sritį nepatenka ir ginčai dėl vežimo mokesčio sumokėjimo. Dėl nurodytų priežasčių ieškinio reikalavimams turėjo būti taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas.
2. Net ir tuo atveju, jeigu byloje turi būti taikomos CMR konvencijos nuostatos, sąmoningas atsakovės vengimas atsiskaityti lemia, kad reikalavimams pareikšti turėjo būti taikomas CMR konvencijos 32 straipsnyje įtvirtintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsakovės veiksmų sąmoningumą patvirtina tai, kad ji atsisakė vykdyti prievolę, kurią pati pripažino. Be to, atsakovė užskaitė nevienarūšes prievoles, susijusias su skirtingų užsakymų vykdymu, užskaitymą atliko formaliai, siekdama išvengti atsiskaitymo.
3. Ieškinio senaties termino praleidimo pasekmės neturėjo būti taikomos, nes atsakovė savo prievolę ieškovei yra pripažinusi pasirašydama skolų suderinimo aktą ir įvykdydama dalį prievolės. Prievolės pripažinimas nutraukė ieškinio senaties termino eigą.
4. Teismas neteisingai nustatė ir vienerių metų ieškinio senaties termino pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalį pradžią. Trečiasis asmuo apie tai, kad atsakovė neketina sumokėti už suteiktas paslaugas, anksčiausiai galėjo suprasti 2014 m. sausio 22 d., kai buvo gautas dalinis atsakovės apmokėjimas už trečiojo asmens atsakovei pateiktas sąskaitas faktūras. Pridėjus CMR konvencijoje nurodytus tris mėnesius ir papildomus du mėnesius, kai terminas, teismo vertinimu, buvo sustojęs, akivaizdu, kad ieškinio senaties terminas baigėsi 2015 m. birželio 24 d.
5. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas, terminas turi būti atnaujintas. Svarbiomis priežastimis vėlesniam ieškinio pareiškimui turi būti pripažinti faktai, kad ginčo šalis siejo bendradarbiavimo santykiai. Atsakovei nesumokant už pervežimą, trečiasis asmuo, o paskui ir ieškovė, bandė išieškoti skolą ne teismo tvarka. Be to, trečiasis asmuo yra užsienio valstybės įmonė, kuriai sunkiau kreiptis dėl teisinės gynybos Lietuvoje.
6. Atsakovei iš ieškovės priteistas atstovavimo išlaidų atlyginimas yra per didelis. Atsakovė į bylą pateikė nesudėtingo turinio atsiliepimą į ieškinį. Neturėtų būti atlyginamos ir pasirengimo bylos nagrinėjimui išlaidos, taip pat išlaidos šalutinėms paslaugoms.
2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą (4 t., b. l. 22–34) atsakovė prašo skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė nurodo, kad ant 2013 m. gruodžio 31 d. skolų sudengimo akto buvo ir trečiojo asmens antspaudas, o tai reiškia, kad šis aktas buvo suderintas ir pasirašytas abiejų šalių. Teismas klaidingai nurodė, kad atsiliepimą į ieškinį atsakovė grindė skolos įskaitymu. Atsakovė įrodinėjo, kad ieškovės reikalaujamos apmokėti sąskaitos buvo apmokėtos 2014 m. sausio 22 d. bankiniu pavedimu. Teismas turėjo vertinti trečiojo asmens atlikto 2014 m. sausio 22 d. bankiniu pavedimu gautų lėšų paskirstymo, o ne atsakovės 2013 m. gruodžio 31 d. skolų sudengimo akto teisėtumą. Trečiasis asmuo, pasirašęs 2013 m. gruodžio 31 d. skolų sudengimo aktą ir iš atsakovės gavęs 2014 m. sausio 22 d. bankinį pavedimą, negalėjo gautų sumų paskirstyti taip, kad gautos sumos padengtų jau padengtas sąskaitas. Pradinis kreditorius 2014 m. lapkričio 17 d. sutartimi dėl reikalavimo teisės perleidimo ieškovei perleido negaliojančią reikalavimo teisę. Ieškovė neturi reikalavimo teisės į įskaitytąsias sąskaitas, nes 2013 m. gruodžio 31 d. sudengimo aktu buvo įskaitytos kitos, nei šioje byloje ieškovės reikalaujamos apmokėti, sąskaitos. Trečiasis asmuo jokių pretenzijų atsakovei dėl tariamai neteisingo prievolės įvykdymo nereiškė, nepranešė apie kitokį įmokų paskirstymą ir įmokų nereikalavo paskirstyti kitokiu eiliškumu, t. y. sutiko su bankinio pavedimo mokėjimo paskirtyje nurodytu įmokų paskirstymu. 2016 m. vasario 8 d. pradinio kreditoriaus raštas dėl sumų įskaitymo paminėtas tik apeliaciniame skunde. Be to, šis raštas reikšmės neturi, nes mokėjimo pavedime aiškiai nurodyta, kurios sąskaitos faktūros apmokėtos. Reikalavimai atlyginti žalą ir sumokėti užmokestį už suteiktas paslaugas yra piniginiai reikalavimai, todėl jie yra vienarūšiai ir gali būti įskaityti. Atsakovė nurodo sutinkanti su teismo sprendimo dalimi dėl vienerių metų ieškinio senaties termino taikymo. Ieškovė neįrodė tyčinio atsakovės veiksmų pobūdžio. Ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama praėjus trims mėnesiams nuo vežimo sutarčių sudarymo, o ne nuo 2014 m. sausio 22 d. bankinio pavedimo. Ieškovė neteikė prašymo teismui atnaujinti ieškinio senaties terminą, nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių šis terminas turėjo būti atnaujintas, todėl teismas pagrįstai jo neatnaujino. Atsakovė nurodo, kad bylinėjimosi išlaidas teismas paskirstė tinkamai.
3. Trečiasis asmuo atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

6Teisėjų kolegija

konstatuoja:

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
2. Apeliaciniu skundu ieškovė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės reikalavimai atmesti pritaikius ieškinio senatį. Teismo sprendimo dalies, kuria spręstas klausimas dėl įsiskolinimo pagal krovinių pervežimo sutartį egzistavimo, atsakovės atlikto priešpriešinių reikalavimų įskaitymo neteisėtumo ir reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovei perduotų teisių į atsakovės įsiskolinimą trečiajam asmeniui galiojimo, ieškovė apeliaciniu skundu neginčija, todėl jos teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nepatenka į apeliacinio proceso ribas (CPK 320 str.). Atsakovė apeliacinio skundo CPK 306–307 straipsniuose nustatyta tvarka nepateikė, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl atsakovės atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodytų argumentų, nesusijusių su ieškovės pateikto skundo pagrįstumo vertinimu.
3. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad ginčo reikalavimui turėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 10 metų ieškinio senaties terminas, kadangi byloje kilo ginčas dėl įskaitymo teisėtumo. Ieškovės vertinimu, nei šiam ginčui, nei ginčui dėl atsiskaitymo pagal krovinių vežimo sutartį CMR konvencija netaikoma. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kaip matyti iš ieškinio turinio, byloje reiškiamas reikalavimas dėl atsiskaitymo už tarptautinį krovinių pervežimą. Vadovaujantis CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalimi, konvencija taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra konvencijos narė. Užsakovu pagal krovinių pervežimo užsakymus buvo Lietuvos įmonė, vežėju – Lenkijos įmonė, todėl vežimo santykiams turi būti taikoma CMR konvencija. Teisės pateikti ieškinį dėl vežimų taikant CMR konvenciją terminas nustatytas konvencijos 32 straipsnyje. Nei šiame straipsnyje, nei kituose konvencijos straipsniuose nėra išimčių, kurios leistų spręsti, kad CMR konvencijoje įtvirtintas specialus ieškinio senaties terminas netaikomas reikalavimams dėl atsiskaitymo už krovinių vežimą. Išvadą, kad reikalavimams dėl atsiskaitymo už krovinių vežimą taikomas CMR konvencijos 32 straipsnis, patvirtina ir nuosekli Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, formuojama panašiose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2010, 2011 m. gegužės 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2011, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).
4. Vadovaujantis CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalimi, teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. Tačiau tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju – senaties terminas yra treji metai. Apeliaciniu skundu ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad turi būti taikomas 1 metų ieškinio senaties terminas. Ieškovė nurodo, kad piktybiški atsakovės veiksmai sąlygoja būtinybę taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Šį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstą. Į bylą pateikti įrodymai leidžia spręsti, kad atsakovė prievolės atsiskaityti nevykdė aiškiai įvardindama tokio savo elgesio pagrindą. Atsakovė 2013 m. gruodžio 30 d. išrašė trečiajam asmeniui sąskaitą dėl netesybų (1 t., b. l. 132–133), 2013 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo aktu (1 t., b. l. 100) nurodė įskaitanti priešpriešinį reikalavimą, likusią skolos už krovinių pervežimą sumą sumokėjo trečiajam asmeniui 2014 m. sausio 22 d. (1 t., b. l. 99, 3 t., b. l. 45–48). Iš trečiojo asmens 2014 m. vasario 5 d. ir 2015 m. gegužės 5 d. raštų atsakovei (2 t., b. l. 5–13) turinio akivaizdu, kad trečiajam asmeniui buvo žinomos priežastys, dėl kurių atsakovė atsisako vykdyti savo prievolę. Atsakovė laikėsi pozicijos, kad ji neturi finansinės prievolės trečiajam asmeniui, ir šią poziciją aiškiai deklaravo. Aplinkybė, kad toks elgesys teismo sprendimu buvo pripažintas nepagrįstu, neįrodo atsakovės veiksmų piktybiškumo. Būtent aiškiai įvardintas atsakovės atsisakymo vykdyti prievolę pagrindas leidžia spręsti, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė kitokia faktinė situacija, nei ieškovės cituotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2009, kurioje priimta 2009 m. sausio 16 d. nutartimi kasacinis teismas, pripažinęs, jog piniginiam reikalavimui taikomas CMR konvencijos 32 straipsnis, šiame straipsnyje įtvirtintą 3 metų ieškinio senaties terminą pritaikė nurodydamas, kad atsakovas prievolę pripažino, tačiau sąmoningai jos nevykdė, nenurodydamas jokių aplinkybių, kurios būtų trukdžiusios atsiskaityti laiku ir tinkamai. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas CMR konvencijos 32 straipsnyje įtvirtintą 1 metų ieškinio senaties terminą teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
5. Ieškovė apeliaciniu skundu ginčija ir pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ieškinio senaties termino pradžios. Ieškovė nurodo, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo to momento, kai trečiasis asmuo sužinojo apie savo teisių pažeidimą, t. y. nuo 2014 m. sausio 22 d., kai trečiasis asmuo sužinojimo apie atsakovės atliktą mokėjimą už krovinių pervežimą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra ieškinio senaties pradžios taisyklė ginčo santykiui netaikoma, kadangi CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalies c) punkte yra nustatyta speciali ieškinio senaties termino pradžios taisyklė, pagal kurią ieškinio senaties terminas prasideda praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo. Diena, kurią prasideda senaties terminas, į jį neįskaitoma. Toks teisinis reglamentavimas lemia, kad reikalavimui atsiskaityti pagal 2013 m. lapkričio 6 d. krovinių pervežimo užsakymą Nr. 1311034 DVE (1 t., b. l. 13–15) senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2014 m. vasario 7 d., pagal 2013 m. lapkričio 12 d. krovinių pervežimo užsakymą Nr. 1311092LE (1 t., b. l. 22–24) – nuo 2014 m. vasario 13 d., pagal 2013 m. lapkričio 19 d. krovinių pervežimo užsakymą Nr. 1311156LE (1 t., b. l. 19–21) – nuo 2014 m. vasario 20 d., pagal 2013 m. gruodžio 5 d. krovinių pervežimo užsakymą Nr. 1312048 D2E (1 t., b. l. 10–12) – nuo 2014 m. kovo 6 d., pagal 2013 m. gruodžio 19 d. krovinių pervežimo užsakymą Nr. 1312175DV-E (1 t., b. l. 16–18) ir 2013 m. gruodžio 19 d. krovinių pervežimo užsakymą Nr. 1312174DVD2 (1 t., b. l. 25–27) – nuo 2014 m. kovo 20 d. Tokią išvadą patvirtina ir nuosekli Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, formuojama panašiose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2010, 2011 m. gegužės 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2011, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).
6. Nutarties 16 pastraipoje pateikta išvada, kad atsakovė laikėsi pozicijos, jog ji neturi finansinės prievolės trečiajam asmeniui, ir šią poziciją aiškiai deklaravo, paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovės sutikimas su prievole nutraukė ieškinio senaties eigą (CK 1.130 str. 2 d.). Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime, atsakovės veiksmai įskaitant dalį priešpriešinių reikalavimų, o kitą prievolės dalį įvykdant, buvo atlikti iki 2014 m. sausio 22 d., kai ieškinio senaties termino eiga nebuvo prasidėjusi. Vadovaujantis CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalimi, pretenzijų pateikimas raštu pristabdo senaties termino veikimą iki tos dienos, kai pretenzija atmetama ir grąžinami prie jos pridėti dokumentai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė pateikė į bylą duomenis apie vieną po senaties termino pradžios atsakovei teiktą 2014 m. lapkričio 18 d. pretenziją (3 t., b. l. 109). Neigiamas atsakymas į pretenziją ieškovei įteiktas 2015 m. sausio 20 d. (3 t., b. l. 110). Nuo šios dienos senaties termino eiga atsinaujino, t. y. senaties termino eiga buvo sustojusi 2 mėnesius ir 2 dienas. Nuo 2014 m. vasario 7 d. skaičiuojamas terminas ieškiniui dėl įsiskolinimo pagal 2013 m. lapkričio 6 d. krovinių pervežimo užsakymą Nr. 1311034 DVE pareikšti pasibaigė 2015 m. balandžio 9 d., nuo 2014 m. vasario 13 d. skaičiuojamas terminas ieškiniui dėl įsiskolinimo pagal 2013 m. lapkričio 12 d. krovinių pervežimo užsakymą Nr. 1311092LE pareikšti pasibaigė 2015 m. balandžio 15 d., nuo 2014 m. vasario 20 d. skaičiuojamas terminas ieškiniui dėl įsiskolinimo pagal 2013 m. lapkričio 19 d. krovinių pervežimo užsakymą Nr. 1311156LE pareikšti pasibaigė 2015 m. balandžio 22 d., nuo 2014 m. kovo 6 d. skaičiuojamas terminas ieškiniui dėl įsiskolinimo pagal 2013 m. lapkričio 19 d. krovinių pervežimo užsakymą Nr. 1311156LE pareikšti pasibaigė 2015 m. gegužės 8 d., nuo 2014 m. kovo 20 d. skaičiuojamas terminas ieškiniui dėl įsiskolinimo pagal 2013 m. gruodžio 19 d. krovinių pervežimo užsakymą Nr. 1312175DV-E (1 t., b. l. 16–18) ir 2013 m. gruodžio 19 d. krovinių pervežimo užsakymą Nr. 1312174DVD2 pareikšti pasibaigė 2015 m. gegužės 22 d. Pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo teismui išsiųstas 2015 m. birželio 10 d. (1 t., b. l. 57), t. y. praleidus ieškinio senaties terminą visiems reikalavimams pareikšti.
7. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). Apeliaciniu skundu ieškovė prašo tuo atveju, jeigu teismas pripažins, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas, šį terminą atnaujinti. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti termino praleidimo priežasčių svarbą (CPK 178 str.). Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tiek trečiasis asmuo iki 2014 m. lapkričio 17 d. reikalavimo perleidimo sutarties (1 t., b. l. 8–9) sudarymo, tiek ir ieškovė po reikalavimo teisių perėmimo elgėsi neapdairiai, patvirtina keletas reikšmingų faktinių aplinkybių. Pirma, kaip minėta šios nutarties 16 ir 18 pastraipose, apie atsakovės atsisakymą vykdyti prievolę trečiasis asmuo buvo informuotas ieškinio senaties terminui neprasidėjus. Antra, į bylą nepateikta įrodymų, kurie leistų spręsti, kad trečiasis asmuo iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo reiškė pretenzijas atsakovei ar ėmėsi kokių nors kitų aktyvių veiksmų skolai išieškoti. Aplinkybė, kad vežėjas yra užsienio juridinis asmuo, nėra reikšminga, kadangi teisiniam santykiui taikomos tarptautinės teisės normos (CMR konvencija), kurios trečiajam asmeniui, kaip vežimo verslu užsiimančiam subjektui, negali būti nežinomos. Trečia, silpnesne teisinio santykio šalimi negali būti laikoma ir ieškovė, kuri, kaip nurodoma 2014 m. lapkričio 17 d. reikalavimo perleidimo sutartyje (1 t., b. l. 8–9), vykdo skolų išieškojimo veiklą. Ketvirta, ieškovei perėmus reikalavimo teises iki ieškinio senaties termino pagal anksčiausią krovinio pervežimo užsakymą pabaigos (2014 m. vasario 7 d.) buvo likę daugiau nei du su puse mėnesio, pagal vėliausią krovinio pervežimo užsakymą (2014 m. kovo 20 d.) – keturi mėnesiai. Ieškovė neįvardijo jokių argumentų, dėl kokių priežasčių buvo delsiama inicijuoti teisminį procesą. Penkta, reikalavimo perleidimo sutarties 1 straipsnio 3 dalies, 2 straipsnio 4 dalies nuostatos patvirtina trečiojo asmens ir ieškovės veiksmų vientisumą, kadangi ieškovė, net ir perimdama reikalavimo teisę, iš esmės veikė pradinio kreditoriaus interesais, kadangi net ir reikalavimo patenkinimo atveju ieškovė tebūtų gavusi komisinius, o likusią sumą būtų privalėjusi grąžinti trečiajam asmeniui. Be to, trečiasis asmuo sutartimi įsipareigojo atlyginti ieškovei dalį bylinėjimosi išlaidų. Apibendrindama nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti vertinamos kaip svarbios, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir šiuo pagrindu ieškinį atmetė (CK 1.131 str. 1 d.).
8. Ieškovė apeliaciniu skundu nurodė nesutinkanti ir su ginčijamo sprendimo dalimi dėl atstovavimo išlaidų paskirstymo. Atsakovė pateikė duomenis apie 4 729,24 Eur atstovavimo išlaidas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (1 t., b. l. 170–184, 2 t., b. l. 35–38, 75–78, 118–121, 3 t., b. l. 113–120). Pirmosios instancijos teismas priteisiamą išlaidų atlyginimo sumą sumažino iki 3 000 Eur.
9. Šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė reikalauti atstovavimo išlaidų atlyginimo, įtvirtinta CPK 98 straipsnio 1 dalyje. Šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.). Atsakovės atstovas parengė 2015 m. birželio 26 d. prieštaravimus dėl teismo įsakymo išdavimo (1 t., b. l. 71–72), už kuriuos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.7 punktais, gali būti priteisiamas maksimalus 178,62 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (714,49 Eur (2014 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių)) * 0,25 = 178,62 Eur). Tuo pačiu principu skaičiuojant išlaidas už kitus atstovo atliktus veiksmus (Rekomendacijų 7, 8,2, 8.11, 8.17 punktai) gaunama 1 749,50 Eur (699,80 Eur * 2,5) už 2015 m. rugpjūčio 10 d. atsiliepimą į ieškinį (1 t., b. l. 94–98), 983,97 Eur (756,90 Eur * 1,3) už 2016 m. balandžio 25 d. atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimo (2 t., b. l. 106–112), 743,52 Eur (699,80 Eur * 1* 0,1 + 713,90 Eur * 3 * 0,1 + 735,10 Eur * 2 * 0,1 + 756,90 Eur * 1 * 0,1 + 771,90 Eur * 2 * 0,1 + 822,80 Eur * 1 * 0,1) už 2015 m. rugsėjo 29 d., 2015 m. lapkričio 9 d., 2015 m. gruodžio 15 d. (du), 2016 m. sausio 21 d., 2016 m. vasario 3 d., 2016 m. gegužės 16 d., 2016 m. spalio 24 d., 2016 m. lapkričio 3 d., 2017 m. sausio 11 d., 2017 m. vasario 1 d., 2017 m. birželio 13 d. procesinius prašymus (1 t., b. l. 112, 125–127, 170–171, 2 t., b. l. 3–4, 35–36, 75–76, 118–119, 3 t., b. l. 3, 16–17, 62–63, 70–71, 113–114). Bendra suma už procesinių dokumentų parengimą – 3 655,61 Eur (178,62 Eur + 1 749,50 Eur + 983,97 Eur + 743,52 Eur). Ši suma yra didesnė už tą, kurią priteisė teismas. Be to, atsakovės atstovas dalyvavo 2015 m. lapkričio 9 d., 2015 m. gruodžio 15 d., 2016 m. sausio 21 d., 2016 m. vasario 9 d., 2017 m. balandžio 24 d., 2017 m. birželio 15 d. teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė 5 val. 30 min. (1 t., b. l. 158–159, 2 t., b. l. 22–23, 39–40, 81–82, 3 t., b. l. 94–95, 125–126) (8,5 * 822,80 Eur * 0,1 = 699,38 Eur). Įvertinusi atsakovės atstovo atliktų veiksmų apimtį, taip pat kilusio ginčo pobūdį, reikalaujantį tarptautinės teisės normų taikymo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pripažinti atsakovei iš ieškovės priteistą atstovavimo išlaidų sumą per didelė nėra pagrindo (CPK 93 str., 98 str.).
10. Apeliacinio skundo argumentus pripažinusi nepagrįstais, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
11. Vadovaujantis CPK 93, 98 straipsniais, atmetus apeliacinį skundą turi būti išspręstas atsakovės turėtų išlaidų atlyginimo klausimas. Atsakovė pateikė teismui duomenis apie 1 344,21 Eur atstovavimo išlaidas apeliaciniame procese (4 t., b. l. 40–42). Atsakovės atstovas parengė 2017 m. rugsėjo 22 d. atsiliepimą į apeliacinį skundą. Vadovaujantis Rekomendacijų 7, 8.11 punktais, maksimali atstovavimo išlaidų už šį procesinį veiksmą suma – 1 062,88 Eur (817,60 Eur * 1,3). Be to, teismui pateiktas ir 2017 m. spalio 5 d. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, maksimali suma už kurį sudaro 83,87 Eur (838,70 Eur * 0,1) (Rekomendacijų 7 p., 8.17 p.). Maksimali išlaidų suma, kuri gali būti atlyginama – 1 146,75 Eur (1 062,88 Eur + 83,87 Eur). Būtent šio suma, vadovaujantis CPK 93, 98 straipsnių nuostatomis, priteisiama atsakovei iš ieškovės.
12. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad atsakovei tenka pareiga atlyginti teismų išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Už ginčijamo sprendimo vertimą į lenkų kalbą buvo sumokėta 177,90 Eur (3 t., b. l. 180). Be to, už procesinių dokumentų įteikimą apeliaciniame procese sumokėta 11,48 Eur. Bendra 189,38 Eur (177,90 Eur + 11,48 Eur) išlaidų suma priteisiama iš atsakovės valstybei (CPK 96 str.).

Nutarė

7Apeliacinį skundą atmesti.

8Kauno apylinkės teismas 2017 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

9Priteisti atsakovei UAB „Licatrans“, juridinio asmens kodas ( - ), iš ieškovės UAB „Tradela“ 1 146,75 Eur (tūkstančio šimto keturiasdešimt šešių eurų 75 ct) atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.

10Priteisti valstybei iš ieškovės UAB „Tradela“ 189,38 Eur (šimto aštuoniasdešimt devynių eurų 38 ct) išlaidų atlyginimą.

11Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.