Byla 1A-391-478/2018

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui Ričardui Gailevičiui, nuteistojo G. M. gynėjai advokatei Marytei Vietaitei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, ir nuteistas laisvės apribojimo 6 (šešiems) mėnesiams bausme, įpareigojant jį nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba būti registruotam darbo biržoje, taip pat laisvės apribojimo laikotarpiu G. M. uždrausta lankytis restorane „N.“.

3Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose.

4Kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

5Iš nuteistųjų G. M. ir E. K. priteistos proceso išlaidos, iš kiekvieno po 4,05 Eur (keturis eurus 5 ct) (pašto išlaidų) valstybei.

6Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas E. K., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

7Teisėjų kolegija

Nustatė

8

    1. G. M. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. birželio 18 d., apie 2.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, restorane „N.“, ( - ), restorano lankytojų ir darbuotojų akivaizdoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, reikšdamas nepasitenkinimą baro darbuotojais, šioje viešoje vietoje, tyčia įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir bare buvusių asmenų akivaizdoje grasino baro darbuotojai G. B. susidoroti su ja fiziškai, plūdo ją necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais, stumdė ją ir sudavė G. B. delnu į galvą, taip sukeldamas nukentėjusiajai G. B. fizinį skausmą ir tokiu moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu veikimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją ir taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
    2. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. M. prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 19 d. nuosprendį pakeisti – patvirtinti susitaikymo protokolą, sudarytą tarp jo ir nukentėjusiosios G. B.; atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, t. y. kaltininkui susitaikius su nukentėjusiąja.
      1. Skunde nuteistasis nurodo, kad apylinkės teisme visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo. Supranta, kad pasielgė labai blogai, tačiau jo veiksmams turėjo įtakos ir pačios nukentėjusiosios elgesys, kuris išprovokavo jo nusikalstamus veiksmus. Nepaisant to, savo nusikalstamą veiką jis vertina kritiškai. Nukentėjusiosios jis atsiprašė, ši jam atleido. Apylinkės teismui jis pateikė susitaikymo su nukentėjusiąja protokolą, tačiau teismas jo netvirtino, pažymėdamas, kad jo atžvilgiu vyksta kiti ikiteisminiai tyrimai pagal BK 284 straipsnį, 286 straipsnį. Tokia apylinkės teismo išvada yra neteisinga ir prieštaraujanti galiojantiems įstatymams. Yra visos sąlygos taikyti jo atžvilgiu BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Jis nusikalto būdamas neteistas, savo kaltę pripažino, nukentėjusiosios atsiprašė ir pasižada ateityje daugiau niekada nenusikalsti.
    3. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
    4. Nuteistojo G. M. apeliacinis skundas atmetamas.
    5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju nuteistasis G. M. savo kaltės įrodytumo bei veikos kvalifikacijos pagal BK 284 straipsnį neginčija, tačiau nesutinka, jog nebuvo pagrindo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko (BK 38 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė ir pagrįstai atsisakė tvirtinti apelianto ir nukentėjusiosios G. B. susitaikymo protokolą.
    6. BK 38 straipsnio 1 dalies dispozicija numato, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo atsakomybės, jeigu yra nustatomos 1–4 punktuose numatytos sąlygos, t. y. jeigu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, susitaikė su nukentėjusiuoju arba valstybės institucijos atstovu ir yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Būtinas visų šių sąlygų konstatavimas. Be to, teismas nuosprendyje turi ne tik konstatuoti, bet ir įrodymais pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą ir, tik esant visoms šioms sąlygoms, apsvarstyti galimybę taikyti kaltininkui šią baudžiamojo įstatymo nuostatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-536/2012, 2K-32-511/2017). Taigi, net ir nustačius visas BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, bet ne pareiga.
    7. Esant neprivalomai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšiai, teismas „ad hoc“ (konkrečiu atveju) sprendžia, ar tikslinga atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės. Motyvuoti asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės galima atsižvelgiant į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į kaltininko asmenybę, jo elgesį iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, veikos padarymo metu (teistumo nebuvimas, teigiamas socialinis elgesys, kritinis požiūris vertinant padarytą nusikalstamą veiką bei pastangos sušvelninti ja sukeltus padarinius ir pan.) bei įvertinant nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, padarinių sunkumą.
    8. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad G. M. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos ikiteisminio tyrimo metu prisipažino tik iš dalies (1 t., b. l. 116), parodė, kad 2017 m. birželio 18 d., ( - ) esančiame restorane „N.“, tarp jo ir barmenės įvyko žodinis konfliktas dėl to, kad ši atsisakė jam įpilti alaus. Jis barmenės nestumdė, jai nesudavė ir negrasino, galėjo tik delnu trinktelėti per barą. Įtariamajam pateikus restorano-svečių namų „N.“ 2017 m. birželio 18 d. vaizdo įrašą (kuriame aiškiai užfiksuota, kaip G. M. agresyviai pastumia barmenę, po to suduoda delnu jai į galvą, grasina suduoti kumščiu), jo pozicija dėl pareikšto įtarimo pasikeitė, t. y. G. M. savo kaltę pripažino pilnai, teigė, kad dėl savo poelgio labai gailisi, jo elgesiui turėjo įtakos alkoholis bei tai, kad restoranas jau užsidarė, buvo nuneštas jo alkoholis, todėl jis iš tiesų apstumdė barmenę (1 t., b. l. 119-120).
    9. 2017 m. gruodžio 12 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu (2 t., b. l. 13-17) G. M. buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį ir nubaustas galutine 120 MGL dydžio (4519,20 Eur) bauda, tačiau su paskirtąja bausme jis nesutiko ir pateikė prašymą surengti bylos nagrinėjimą teisme (2 t., b. l. 24). Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nuteistasis parodė, kad nusipirkęs alaus, bokalą su alumi buvo pasistatęs ant stalo, po kurio laiko jis buvo nuneštas, dėl to kilo žodinis konfliktas. Jis pasakė padavėjai, ką ji daranti, ši jam grubiai rusiškai atsakė, todėl jis taip pat atsakė rusišku keiksmažodžiu, jis ją pastūmė būdamas afekto būsenoje, išgėręs. Gal delnu nukentėjusiosios galvą ir palietė, bet tikrai nebuvo smūgio. Nukentėjusiąją pastūmė, nes ši jį įžeidė. Dėl girtumo nepamena visų aplinkybių (2 t., b. l. 71). Nors pirmosios instancijos teismas šiuos parodymus pripažino kaip visišką kaltės pripažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, tačiau apeliacinės instancijos teismas laiko, kad prisipažinimas dėl inkriminuotos veikos nėra nuoširdus.
    10. Vadovaujantis teismų praktika, tik savanoriškas kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip aplinkybė, leidžianti švelninti bausmę ar nuo jos atleisti. Kai kaltininkas duoda tik iš dalies teisingus parodymus ar prisipažįsta tik dėl surinktų įrodymų, nelaikoma savanorišku prisipažinimu. Teismas, spręsdamas, ar yra ši sąlyga, turi įvertinti parodymų visumą, nustatyti, ar kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes ir ar prisipažįsta padaręs veiką ir kaltas dėl padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69/2013). Teisėjų kolegija sprendžia, kad G. M. savo kaltę stengiasi minimizuoti, save pateikti iš geresnės pusės, neva jis buvo provokuojamas, įžeistas nukentėjusiosios, todėl jo neteisėtas elgesys buvo tik afekto būsenos reakcija į jam nepriimtinus veiksmus. Tačiau surinkti bylos duomenys nepatvirtina jokio provokuojančio ar rizikingo nukentėjusiosios G. B. elgesio.
    11. Ikiteisminio tyrimo metu G. B. parodė, kad įvykio metu dirbo restorane, esančiame ( - ). G. M. su kompanija ji žino, nes jie dažnai restorane kelia įvairius konfliktus, todėl administracija buvo nurodžiusi jų neaptarnauti. Vakaro metu ji pamatė, kad G. M. nuo baro paėmė bokalą su alkoholio likučiais, kuris buvo nurinktas nuo stalų plovimui. Ji liepė jam padėti bokalą atgal, tada G. M. pradėjo ant jos staugti, vadinti „šiukšle“, „valkata“, „kurva“, rėkė, kad ji neturi teisės varyti jo iš restorano. Jai pasakius, kad restoranas užsidaro, G. M. staugė, kad paseks ją iki namų ir „užkas“. Po to ją stipriai pastūmė, delnu trenkė per galvą, buvo užsimojęs trenkti kumščiu, bet netrenkė, tik pagrasino. Sumuštą galvos vietą jai skaudėjo, bet į medikus nesikreipė, policijai pareiškimo nerašė, nes buvo labai išsigandusi, sutrikusi, bijojo ir dabar bijo, kad G. M. su savo draugais gali su ja susidoroti (1 t., b. l. 67-68). Pirmosios instancijos teisme G. B. paliudijo, kad norėjo iš klientų paimti alkoholį, kad restoranas galėtų užsidaryti. G. M. galėjo pasakyti necenzūrinių žodžių, bet iš pradžių ji bokalą paėmė gražiai. Bokale dar buvo likę alaus, pripažįsta, gal ir negerai padarė. Jai buvo žinoma, kad nuteistasis restorane yra nepageidaujamas asmuo, direktorius buvo nurodęs jo neaptarnauti. Apie tai žinojo ir pats G. M. su kompanija. Administratorė taip pat buvo sakiusi, kad jei kompanija elgiasi tvarkingai, juos aptarnauti galima. Apsižodžiavimas vyko dėl nunešto alaus. G. M. jai grasino žodžiais, ar grasino fiziniu susidorojimu, neprisimena. Po apsižodžiavimo nuteistasis ją vieną kartą pastūmė, delnu nestipriai sudavė į galvą. G. M. po incidento prašė jos surašyti susitaikymo protokolą, per pažįstamus susirado, kur ji dirba, jos atsiprašė. Nukentėjusioji patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (2 t., b. l. 71-72). Šie parodymai patvirtina, kad nukentėjusioji jokių priešingų teisei veiksmų neatliko. Restorano darbo laikui besibaigiant, ji surinko tuščius ir nebaigtus gerti bokalus su alkoholiu, gražiai informavo klientus, kad baras užsidaro, tačiau G. M., priėjęs prie nukentėjusiosios, reiškė šiai nepagrįstas pretenzijas, t. y. būtent jis inicijavo žodinį konfliktą, po ko panaudojo fizinį smurtą G. B. atžvilgiu, stumdamas ją ir suduodamas delnu per galvą. Šiems veiksmams apeliantas neturėjo jokios dingsties, aiškinimas, kad nukentėjusioji jį įžeidė ir jis veikė afekto būsenoje, vertinamas kritiškai, kaip siekis sušvelninti savo kaltę, išvengti griežto baudžiamumo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad G. M. nuoširdžiai neatskleidė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, motyvų bei priežasčių, dalį savo kaltės bandė nepagrįstai perkelti nukentėjusiajai. Toks neteisingas apelianto bylos faktinių aplinkybių iškraipymas pripažįstamas kaip teismo klaidinimas, siekiant pateisinti savo nusikalstamus veiksmus ir sušvelninti savo vaidmenį darant nusikaltimą. Ši aplinkybė kelia abejonių dėl G. M. atgailos nuoširdumo bei pagrindo manyti, kad jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.
    12. Tai, kad nukentėjusioji G. B. atleido nuteistajam, nereiškia imperatyvo teismui taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nusikaltimą padariusį asmenį. Pažymėtina, kad nukentėjusioji prisipažino bijanti nuteistojo, todėl neatmetama galimybė, jog susitaikymo protokolas buvo pasirašytas vien dėl to, kad G. B. nebenorėjo turėti jokių reikalų su apeliantu. Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose nukentėjusiojo privataus intereso kompensuoti nusikaltimu padarytą žalą patenkinimo negalima laikyti lemiančia aplinkybe taikyti BK 38 straipsnio nuostatas, nes nusikaltimu yra padaroma žala ne tik nukentėjusiajam, bet ir valstybei, teisės saugomam interesui, todėl teismas turi atsižvelgti į nusikaltimo pobūdį. Nustatant šio intereso pažeidimo mastą, įvertinamas realus veikos pavojingumas, kaltininko asmenybė, jo atgaila ir tikimybė pasitaisyti.
    13. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad incidentas restorane-svečių namuose „N.“ apelianto su draugų kompanija buvo sukeltas nebe pirmą kartą. „N.“ direktorius M. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad G. M. su draugais pastoviai kelia daug rūpesčių, dėl ko nuolat kviečiama apsauga ir policija (1 t., b. l. 22-25). Analogiškai apie pastovius konfliktinius asmenis, t. y. G. M. bei jo kompaniją, M. M. paliudijo ir pirmosios instancijos teisme (2 t., b. l. 72-73). Jis patvirtino, kad nuteistasis jo vadovaujamame restorane yra nepageidaujamas asmuo, nes nuolat sukelia konfliktus, t. y. muštynes ir pan. Personalo prašymų, teisėtų reikalavimų ši kompanija nevykdo, kas sukelia nepasitenkinimą tiek darbuotojų, tiek kitų klientų. Dėl 2017 m. birželio 18 d. įvykusio incidento jis visiškai nesistebi, nes tai neprognozuojami asmenys, kurie yra grasinę susidorojimu ir jam, yra reiškę įvairius grasinimus. Šie duomenys patvirtina, kad apeliantas elgiasi įžūliai, demonstruoja nepagarbą aplinkai bei aplinkiniams, priešpastato save kitų asmenų teisėtiems interesams, nuolat trikdo restorano-svečių namų „N.“ darbą. Į pastabas, prašymus nuteistasis nereaguoja, elgiasi jam vienam priimtinais veikimo būdais, kas negali būti ignoruojama.
    14. BK 38 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui susitaikius su nukentėjusiąja sąlygos imperatyviai nereikalauja, jog asmuo būtų pirmą kartą teisiamas dėl baudžiamojo nusižengimo, neatsargaus arba nesunkaus ar apysunkio tyčinio nusikaltimo, tačiau ankstesnių teistumų, kriminalinės praeities įvertinimas reikšmingas BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyto kriterijaus nustatymui, t. y. pagrindui manyti, kad naujos nusikalstamos veikos nebus daromos. Teisėjų kolegija, įvertinusi G. M. charakterizuojančią medžiagą, negali daryti išvados, kad jis laikysis įstatymų ir nebenusikals.
    15. Apeliantas anksčiau teistas du kartus: 2009 m. rugsėjo 21 d. Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį - vienerių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymą atidedant dvejų metų laikotarpiui; 2012 m. birželio 20 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį – trejų metų laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymą atidedant trejų metų laikotarpiui. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį duomenimis (2 t., b. l. 55-60) nustatyta, kad G. M. 2015 m. liepos 13 d. buvo išregistruotas iš probuojamųjų asmens duomenų registro, todėl laikytina, kad apelianto teistumas yra išnykęs (BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Nepaisant to, šie duomenys neigiamai apibūdina nuteistąjį. Atkreiptinas dėmesys, kad 2012 m. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu G. M. taip pat nuteistas dėl viešosios tvarkos pažeidimo, t. y. dėl analogiško nusikaltimo, dėl kurio šiuo metu siekia būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Taigi, nuteistasis iš savo ankstesnių patyrimų nesimoko, kartoja tas pačias klaidas. Jam du kartus buvo atidėtas realus laisvės atėmimo bausmės vykdymas, tačiau švelnus baudžiamumas jam nebuvo pakankamai efektyvus, nes jis ir vėl nusikalto.
    16. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad šiuo metu apylinkės teisme G. M. atžvilgiu nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas BK 284 straipsnyje, 286 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytų nusikalstamų veikų padarymu. Nors dėl šių veikų jam galioja nekaltumo prezumpcija, kol nėra įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, tačiau ši informacija taip pat neigiamai charakterizuoja apeliantą bei patvirtina, kad jis nėra vertas būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina ir tai, kad G. M. yra jauno, darbingo amžiaus, gim. ( - ), tačiau Sodros duomenimis (1 t., b. l. 128) jis niekur nedirba, duomenų apie jo draudėjus iš viso nėra. Nors šiuo metu apeliantas yra registruotas Kauno teritorinės darbo biržos ( - ) skyriuje (2 t., b. l. 66), tačiau įregistruotas jis yra tik nuo 2018 m. sausio 5 d. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad užsiimti darbo paieškomis nuteistasis nusprendė ne dėl noro integruotis į darbo rinką ir tokiu būdu sąžiningai užsidirbti pragyvenimui, tačiau dėl siekio būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės. Tai netiesiogiai patvirtina aplinkybė, kad į darbo biržą jis registravosi tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. praėjus geram pusmečiui nuo inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.
    17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų; iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-942/2016). Analizuojamu atveju G. M. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiąja neskatintų jo keisti savo netinkamo elgesio, rinktis socialiai priimtinus veikimo variantus. Fizinės jėgos bei autoriteto demonstravimas nėra suderinamas su viešoje vietoje deramu rodyti elgesiu. Apelianto vertybinė skalė yra atitolusi nuo įstatymų imperatyvų, todėl šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmės paskyrimas jam yra tinkama, adekvati ir proporcinga bausmė. Pažymėtina, jog apylinkės teismas tikslingai paskyrė ir baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, bei įpareigojimus nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, per du mėnesius pradėti dirbti ar būti registruotam darbo biržoje, nesilankyti restorane „N.“.
    18. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad baudžiamasis įstatymas G. M. atžvilgiu yra pritaikytas tinkamai, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti pateikto apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

9Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

10nuteistojo G. M. apeliacinį skundą atmesti.

11Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Ryšiai