Byla 2A-544-544/2012
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys: Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija, Molėtų rajono savivaldybės administracija

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų (pranešėja), Birutės Valiulienės, Zinos Mickevičiūtės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-55-732/2012 pagal pareiškėjo L. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys: Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija, Molėtų rajono savivaldybės administracija.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4Pareiškėjas L. D. pareiškimu sodybos atstatymo tikslu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. 6230-0001-0019, esančiame Matelių k., Molėtų rajono savivaldybėje, iki 1967 m. buvo sodyba, kurią sudarė gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai. Nurodė, kad iki 1967 m. dabar jo valdomame žemės sklype stovėjo tėvų statyta sodyba, kurią sudarė gyvenamasis namas ir jo priklausiniais buvę ūkiniai pastatai: tvartas, pirtis, 2 klojimai ir klėtis, kuri šiuo metu nepatenka į pareiškėjui priklausantį žemės sklypą. Po tėvų mirties šeimai priklausiusį gyvenamąjį namą valdė pareiškėjo sesuo O. D., kuri jį pardavė Molėtų rajono „Gališkių“ kolūkiui, o šis namą nugriovė. Sodybos ūkinis pastatas klėtis (svirnas) tuo metu priklausė pareiškėjo broliui A. D., kuris 1973 m. ją pardavė LTSR SAM Onkologijos mokslinio tyrimo institutui. Pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, kuriame buvo gyvenamasis namas ir tvartas, išskyrus aplink sodybos ūkinį pastatą-klėtį suformuotą žemės sklypą, kuris priskirtas valstybės išperkamai žemei. Juridinę reikšmę turinčio faktą įrodinėja rašytiniais įrodymais, statinių liekanomis, liudytojų parodymais. Labanoro regioninio parko direkcija nesutinka su jo reikalavimu dėl to, jog mano, kad pagal Saugomų teritorijų įstatymą, Labanoro regioninio parko apsaugos reglamentą bei Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas jo tėvų sodybos negalima laikyti buvusia. Nurodė, jog iš pateiktų duomenų matyti, kad gyvenamasis namas buvo parduotas ir nukeltas, o šios sodybos ūkinis pastatas (klėtis), sodas ir šulinys liko gretimuose kitiems asmenims priklausančiuose žemės sklypuose. Teismų praktika patvirtina, kad buvusios sodybos atstatymo teisė nesiejama su sodybos išnykimo priežastimis, gyvenamasis namas yra pagrindinis sodybos objektas juridinę reikšmę turinčiam faktui dėl sodybos buvimo nustatyti (b. l. 3-9).

5Molėtų rajono apylinkės teismas 2012-05-04 sprendimu pareiškimą patenkino.

6Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia valdomame žemės sklype atstatyti sodybą, tačiau archyvo duomenų nepakanka gyvenamojo namo buvimo faktui nustatyti. Kadangi pareiškėjo valdomas sklypas yra Labanoro regioniniame parke, jame draudžiama naujų pastatų statyba, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (LR Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p.). Todėl fakto apie buvusią sodybą nustatymas sukels pareiškėjui teisines pasekmes (LR CPK 444 str. 1 d.). Teismas nustatė, kad Matelių k., Molėtų raj. iki II Pasaulinio karo gyveno pareiškėjo tėvo J. ir A. D. šeima. Sesuo O. D. 1967 m. namą pardavė „Gališkių“ kolūkiui. Atkuriant nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pareiškėjui teko žemės sklypas, kuriame yra išlikę gyvenamojo namo ir kitų ūkinių pastatų pamatai. Vienas ūkinis pastatas – klėtis - yra kitame valstybei priklausančiame žemės sklype. Teismas faktą, kad žemės sklype, kurį pareiškėjas valdo nuosavybės teise, buvo gyvenamasis namas, kurio pamatai ir iki ūkiniai pastatai išlikę iki šių dienų, nustatė vadovaudamasis liudytojų A. G., V. K. parodymais, rašytiniais įrodymais: 1955-1957, 1958-1966 metų ūkinių kygų ištraukų, 2008-04-22 pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre Nr. 83794, patikros akto dėl žemės sklypo, 1952 m. laidos Tarybinės armijos Generalinio štabo topografinio žemėlapio M 1:25000; I. K. įmonės ortofoto nuotraukos, antstolės N. V. 2008-11-18 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenimis. Kadangi pareiškėjo sklype yra išlikę gyvenamojo namo ir kitų ūkinių pastatų - priklausinių liekanos, todėl teismas sprendė, jog prašymas yra pagrįstas, juridinio fakto apie gyvenamojo namo buvimą nustatymas pagal LR saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p., Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 5.11. p.; 5.15. p., 8.17. p. sukurs teisines pasekmes. Teismas nesutiko su Labanoro regioninio parko nuomone, kad šalia pareiškėjui priklausančio sklypo yra kitas sklypas, kuriame yra išlikęs buvusios D. sodybos priklausinys – klėtis, todėl tik šiame sklype galėtų būti atkurta sodyba. Teismas nurodė, kad buvusios D. sodybos priklausinys - klėtis - yra žemės sklype, kurios pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra kita; naudojimo būdas-visuomeninės paskirties teritorijos; naudojimo pobūdis- mokslo ir mokymo, kultūros ir sporto, sveikatos apsaugos bei statinių statybos. Šiame sklype gyvenamųjų namų statyba negalima, nes pagal paskirtį tai nėra privačios namų valdos žemės sklypas. Teismas pažymėjo, kad LVAT 2010-02-25 sprendime, kuris turi prejudicinę galią šioje byloje, konstatuota, kad pareiškėjas turi teisę siekti, kad buvusios sodybos statinių buvimo faktas būtų nustatytas nustatant juridinę reikšmę turintį faktą teismine tvarka (b. l. 139-142).

7Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija prašo panaikinti 2012-05-04 Molėtų rajono apylinkės teismo sprendimą ir bylą nutraukti. Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodo, kad teismas neįsigilino į buvusios sodybos sąvoką, neteisingai vertino statybų galimybes saugomoje teritorijoje, nukrypo nuo formuojamos LAT praktikos. Teismas patenkino pareiškimą, nors sodyba, dėl kurios atkūrimo prašomas patvirtinti juridinis faktas, dar egzistuoja, kas neatitinka juridinio fakto nustatymo tikslo. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjo gyvenamasis namas buvo parduotas ir nukeltas, o šios sodybos priklausiniai (ūkinis pastatas (klėtis), sodas, šulinys) šiuo metu tebėra savo buvusiose vietose, bet nebe L. D. priklausančiame, o kaimyniniame sklype. Buvę sodybos priklausiniai (sodybos liekanos) niekada nebuvo nukelti, sunaikinti ar kitaip pakeista jų buvimo vieta. Pagal LR saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p., statybos saugomoje teritorijoje gali būti vykdomos esamoje sodyboje ir jeigu yra susidariusi situacija, kad sodybos dėl objektyvių priežasčių nebėra, tada buvusios sodybos vietoje tame sklype kur buvo gyvenamasis namas. Statybos techniniame reglamente STR 1.01.09:2003 nurodyta, jog (esama) sodyba - nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatytas vieno buto gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais (pagalbinio ūkio. kitos (išskyrus sodų) paskirties, kaimo turizmo, sporto paskirties inžineriniais statiniais ir kitais statiniais). Galima teigti, kad esama sodyba - žemės sklypas su pastatytu gyvenamuoju namu ir priklausiniais. Labanoro regioninio parko apsaugos reglamente apibrėžta, jog buvusi sodyba - sodyba, kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų, arba kai sodyba pažymėta vietovės ar kituose planuose, arba kurios buvimo faktas įrodytas teismo sprendimu. Buvusi sodyba, tai tokia sodyba (žemės sklypas su pastatytu gyvenamuoju namu ir priklausiniais), kuri buvo ir šiuo metu jos visai nebėra, tai yra nėra užstatyto žemės sklypo (yra tik išlikęs sodybos žymėjimas archyviniuose vietovės planuose arba žemėlapiuose, arba nėra jokių duomenų, kad net reikia imtis ypatingosios teisenos ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą). Molėtų rajono apylinkės teismas neįvertino tos aplinkybės, kad D. šeimos sodyba nebuvo likviduota iki galo, todėl jos negalima laikyti buvusia. Teismas skundžiamuoju sprendimu atvėrė kelią susidaryti situacijai, kai keli asmenys, įsigiję žemės ūkio paskirties žemės su nukelto gyvenamojo namo vieta, įgytų tapačias teises su savininku, kurio žemėje liko suformuotas sodybinis sklypas su sodybos pastatais. Nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytą faktinį ir teisinį nuosavybės atkūrimą, teismas turėjo išsiaiškinti LR saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. teisės normos turinį ir jos taikymą, ir tik tada spręsti nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas pareiškėjui ar ne (b. l. 147-149).

8Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas L. D. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apelianto argumentas, kad Labanoro regioninio parko direkcijos dėstomi argumentai dėl jo pareiškimo nepagrįstumo reiškia piktnaudžiavimą jai suteiktais įgaliojimais. Apeliantės 2008-10-15 rašto Nr.Vl(8.43)-632 turinys apie tai, kad gyvenamasis namas buvo parduotas ir nukeltas, o jo priklausiniai liko dabar pareiškėjui nepriklausančiame sklype, todėl išdavus projektavimo sąlygas, du sklypai turėtų namų valdos statusą, vietoje vienos sodybos atsirastų dvi, prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms, nepagrįsti teisės normomis, prieštarauja suformuotai teismų praktikai šiuo klausimu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009-02-21 sprendime ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-02-25 sprendime konstatavo, kad minėtame 2008-10-15 rašte nurodytas teisės aiškinimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-02-25 sprendime pažymėjo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką vien tik ūkio pastatų buvimo faktas, neįrodžius, kad sklype buvo ir gyvenamasis namas, neduoda pagrindo išvadai apie sodybos buvimą padaryti, todėl nenustačius aplinkybės, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuris yra draustinyje, yra buvęs gyvenamasis namas, juridinę reikšmę turintis faktas dėl sodybos buvimo negalėtų būti nustatomas. Apeliantė su jo sklypu besiribojantį žemės sklypą vertina kaip namų valdą, o jame esantį ūkinį pastatą – klėtį - laiko ar ateityje ketina laikyti gyvenamuoju namu. Esamas gretimo žemės sklypo naudojimo teisinis režimas nenumato gyvenamosios paskirties. Toks gretimo žemės sklypo ir jame esančio ūkinio panaudojimo būdas galėtų būti nustatytas tik parengus atitinkamus teritorijų planavimo dokumentus ir pastato rekonstrukcijos projektą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad buvusios sodybos gyvenamasis namas buvo būtent jam priklausančiame žemės sklype. Ne visi sodybos priklausiniai išlikę, nes visai neišliko tėvų sodybos šulinys, o gretimame žemes sklype esantis šulinys buvo iškastas jau po sodybos nugriovimo, skunde minimas sodas neegzistavo ir neegzistuoja, nugriovus gyvenamą namą klėtelė seniai nebenaudojama. Gretimame žemės sklype esantį ūkinį pastatą, šulinį ir patį žemės sklypą reikėtų vertinti kaip po 1967 m. sodybos nugriovimo suformuotus daiktą ir žemėvaldą, neturinčius nieko bendra su jo tėvų sodyba. Sodybą gali sudaryti daug pastatų, bet esminis sodybos pastatas yra gyvenamasis namas. Nesuprantamas apelianto teiginys, kad sodyba nebuvo ”likviduota" iki galo, nes neaišku kiek ji turėjo būti likviduota, kad apeliantė ją laikytų buvusia. Buvusi sodyba yra istorinis faktas, nes buvo nugriautas gyvenamasis namas, vėliau buvo nugriauti ar sunyko ir kiti ūkiniai pastatai, išskyrus klėtelę, kuri netapo gyvenamuoju namu. Gretimame žemės sklype negalima „atstatyti" sodybos, nes negalima atstatyti to, ko nebuvo. Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. nuostata, kuria vadovavosi teismas, numato jam akivaizdžią sodybos atstatymo teisę (b. l. 159-163).

9Apeliacinis skundas atmestinas, o Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

10Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

11Teismas ypatingosios teisenos tvarka nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.). Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 str. 1 d., 445 str.). Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. numatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą. Taigi, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas yra vienas iš būdų regioninio parko teritorijoje buvusios sodybos faktui patvirtinti tuo atveju, kai egzistuoja visos CPK 444 str. 1 d., 445 str. nustatytos sąlygos. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka, todėl išsamiai nekartoja pirmosios instancijos teismo išvadų, argumentų ir motyvų, kurių pagrindu buvo padaryta išvada, jog nurodytos sąlygos egzistuoja, o byloje yra pakanakmai faktinių duomenų buvusios sodybos faktui regioninio parko teritorijoje patvirtinti.

12Apeliacinio skundo argumentai vertinti nepagrįstais dėl šių motyvų.

13Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kurio tikslas – buvusios sodybos atkūrimas, kad jam priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. 6230-0001-0019, esančiame Matelių k., Molėtų rajono savivaldybėje, į kurį jam atkurtos nuosavybės teisės, iki 1967 m. buvo sodyba, kurią sudarė gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai. Bylos medžiaga nustatyta, kad minėta sodyba buvo Matelių k., Molėtų raj. Ir iki II Pasaulinio karo ten gyveno pareiškėjo tėvai. Pareiškėjo sesuo O. D. 1967 m. gyvenamąjąį namą pardavė „Gališkių“ kolūkiui ir jis buvo nukeltas. Byloje neginčijami faktai, jog pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, kuriame buvo gyvenamasis namas ir tvartas, o greta esančančio valstybei priklausančio sklypo ribose yra išlikęs sodybos ūkinis pastatas – klėtis, priklausanti privačiam asmeniui. Faktą, kad pareiškėjui priklausančio sklypo ribose buvo sodybos dalis – gyvenamas namas - patvirtino pareiškėjo paaiškinimai, byloje apklaustų liudytojų parodymai, sklype likusių pastatų liekanos, taip pat teismo sprendime nurodytų rašytinių įrodymų turinys. Suinteresuotas asmuo Labanoro regioninio parko direkcija po to, kai pareiškėjas pateikė papildomų įrodymų, nebeginčijo fakto, kad pareiškėjui priklausiančiame sklype buvo sodybos gyvenamasis namas. Minėtas suinteresuotas asmuo pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo nepripažįsta ir ginčija teismo sprendimą ne todėl, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio sklypo ribose nebuvo gyvenamojo namo, o todėl, jog mano, kad pagal Saugomų teritorijų įstatymo, Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nuostatas sodybos negalima laikyti buvusia, kadangi ji nebuvo visiškai likviduota: gyvenamasis namas, buvęs pareiškėjo sklypo ribose, buvo parduotas ir nukeltas, pasikeitė jo savininkas, o šios sodybos ūkinis pastatas (klėtis), sodas ir šulinys liko pareiškėjui nepriklausančiame kaimyniniame sklype. Teisėjų kolegijos nuomone, šie argumentai nepagrįsti ir apeliantas be pagrindo tvirtina, kad sodybą galima atstatyti tik tame sklype, kuriame stovi išlikęs sodybos priklausinys – klėtis. Aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtintame Statybos techniniame reglamento STR 1.01.09:2003 5.38 punkte nustatyta, kad sodyba – tai juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju pastatu (namu) ir jo priklausiniais (ūkiniais, buitiniais, verslo pastatais ir įrenginiais). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad pagrindinis sodybos atitinkamame žemės sklype elementas yra gyvenamasis pastatas. Šioje praktikoje taip pat nurodoma, kad taikant Saugomų teritorijų įstatymo 3 str., 9 str. 2 d. 8 p. sodybos atstatymas galimas tik tuo atveju, kai pareiškėjas siekia atstatyti visą sodybą, o ne atskirus jos pastatus, t. y. jei įgyjant (atkuriant) nuosavybę į žemę buvusios sodybos pastatai patenka į keletą skirtingų žemės valdų, buvusi sodyba gali būti atstatyta tik vienoje iš jų – toje, kurioje buvo gyvenamasis namas ir pagrindiniai pastatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2007, 2007 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2007; 2008 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2009 ir kt.). Šiuo atveju pagal byloje pateiktus įrodymus kaimyniniame su pareiškėjui žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. 6230/0001:459, esantis išlikęs ūkinis pastatas – klėtis (uniklaus Nr. 6289-5000-6016) – niekada nebuvo ir nėra pagrindinis sodybos elementas – gyvenamasis namas, jos paskirtis yra kita (ūkio) (b. l. 75-76), žemės sklypo naudojimo būdas – visuomeninės paskirties teritorijos, naudojimo pobūdis – mokslo ir mokymo, kultūros ir sporto, sveikatos apsaugos pastatų bei statinių statybos (b. l. 77-78). Todėl suinteresuoto asmens argumentas, kad po pareiškėjo prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo sodyboje atsiras du gyvenamieji namai neturi pagrindo. Faktas, kad gyvenamasis namas buvo parduotas ir nukeltas, šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingas. Pastatai leidžiami statyti buvusios sodybos teritorijoje ir nėra numatyta išlygų dėl priežasčių, kurios sąlygojo sodybos išnykimą. Kaip minėta, pagrindinis sodybos atitinkamame žemės sklype elementas yra gyvenamasis pastatas. Nei Saugomų teritorijų įstatyme, nei Labanoro regioninio parko apsaugos reglamente nenustatyta, kad buvusi sodyba būtinai turėjo priklausyti asmeniui, kuris yra dabartinio žemės sklypo savininkas bei nenustatyta, kokiu būdu sodybos turėjo nelikti, kad ją būtų galima laikyti buvusia minėtų teisės aktų turinio prasme. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui žemės sklypas priklauso nuosavybės teise, sodybos praeityje egzistavimo tame sklype faktas yra įrodytas byloje esančiais įrodymais. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai sprendė dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-02-25 sprendimo prejudicinės reikšmės, taip pat tinkamai aiškino ir taikė Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento, patvirtinto aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 419, 7 punkto, LR saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 punkto turinį ir jų taikymo praktiką ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos šiuo klausimu. Todėl, įvertinęs bylos įrodymų visumą, teismas pagrįstai nusprendė, kad jie yra pakankami išvadai apie tai, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame sklype buvo sodyba, padaryti.

14Apeliaciniame skunde nurodytose teismo nutartyse faktinės bylų aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, nes daugumoje sklypų buvo likę ūkio pastatų liekanų, todėl kasacinis teismas yra pasisakęs, kad vien tik ūkio pastatų buvimo faktas, neįrodžius, kad sklype buvo ir gyvenamasis namas, neduoda pagrindo išvadai apie sodybos buvimą padaryti. Dėl to apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nepagrįsti.

15Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

16Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai