Byla e2-632-186/2017
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „ŠIAULIŲ BANKO TURTO FONDAS“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 16 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. e2-2770-560/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EMILĖ“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „ŠIAULIŲ BANKO TURTO FONDAS“ ir uždarajai akcinei bendrovei „MINERA“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas UAB „EMILĖ“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančiais ab initio (liet. „nuo sudarymo momento“) sandorius, kurių pagrindu buvo įkeistas UAB „EMILĖ“ priklausantis turtas ir turtinės teisės: 2013 m. sausio 24 d. sutartinės hipotekos sandorį (identifikavimo kodas: 20120130004644); 2013 m. sausio 31 d. sutartinės hipotekos sandorį (identifikavimo kodas: 20120130005892); 2013 m. kovo 21 d. sutartinio įkeitimo sandorį (identifikavimo kodas: 20220130014707) ir 2013 m. kovo 21 d. sutartinio įkeitimo sandorį (identifikavimo kodas: 20220130014706).
  2. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo procesą antstolio A. N. vykdomojoje byloje Nr. 0157/16/01437. Nurodė, jog antstolis vykdo vykdomąją bylą Nr. 0157/16/01437, kurioje yra išieškoma iš ieškovei priklausančio turto, kuris atsakovei UAB „ŠIAULIŲ BANKO TURTO FONDAS“ buvo įkeistas pirminiu įkeitimu bei antriniu įkeitimu buvo įkeistas atsakovei UAB „MINERA“. Nesustabdžius vykdymo proceso ieškovei priklausantis turtas bus realizuotas, todėl net ir esant palankiam teismo sprendimui, t. y. pripažinus ginčijamus hipotekos sandorius negaliojančiais, teismo sprendimo įvykdymas pasidarys nebeįmanomas, kadangi galimai neteisėtai įkeistas ir ieškovei priklausantis turtas bus perleistas tretiesiems asmenims. Tokia situacija reikštų, jog ieškovė netektų jai teisėtai priklausančio turto ir galimo palankaus teismo sprendimo įgyvendinimas pasidarytų neįmanomas.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 16 d nutartimi ieškovės prašymą tenkino iš dalies ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė vykdymo procesą antstolio A. N. vykdomojoje byloje Nr. 0157/16/01437 dėl atsakovėms UAB „ŠIAULIŲ BANKO TURTO FONDAS“ ir UAB „MINERA“ įkeisto turto – negyvenamosios patalpos – gamybinių – komercinių patalpų, esančių Švitrigailos g. 29, Vilniuje ir žemės sklypo nuomos teisės Vytenio g. 50, Vilniuje, nuosavybės teise priklausančių ieškovei UAB „EMILĖ“ pardavimo iš varžytynių.
  2. Teismas, susipažinęs su ieškinyje išdėstytais argumentais, sprendė, kad ieškinio reikalavimai yra tikėtinai ir pagrįsti. Nustatė, kad antstolis A. N. vykdo išieškojimą bylose dėl skolos išieškojimo iš skolininkės UAB „EMILĖ“ kreditorių UAB „ŠIAULIŲ BANKO TURTO FONDAS“ ir UAB „MINERA“ naudai nukreipiant išieškojimą į hipoteka įkeistą turtą. Antstolis jau paskelbė dalies įkeisto turto (patalpų, esančių Švitrigailos g. 29, Vilniuje ir žemės sklypo nuomos teisės Vytenio g. 50, Vilniuje), pardavimą iš antrųjų varžytynių, o ieškovė ieškiniu ginčija 2013 m. sausio 24 d. ir 2013 m. sausio 31 d. sutartinės hipotekos sandorius, kuriais atsakovėms buvo įkeistas turtas, kurio atžvilgiu antstolis yra paskelbęs varžytynes. Teismas sprendė, jog nesustabdžius vykdymo proceso, ieškovei priklausantis įkeistas turtas gali būti parduotas, todėl galimai patenkinus ieškinį, toks teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas. Esant paskelbtoms dviejų įkeistų objektų pardavimo varžytynėms teismas ieškovės prašymą tenkino iš dalies ir stabdė vykdymo veiksmus tik dėl objektų, kurių pardavimą iš varžytynių patvarkymu paskelbė antstolis.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Atskirajame skunde atsakovė UAB „ŠIAULIŲ BANKO TURTO FONDAS“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškinį pareiškė ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paprašė asmuo, neturintis įgalinimų veikti UAB „EMILĖ“ vardu.
    2. Nors ieškiniu ginčijami sandoriai, siekiant įrodyti, kad jie buvo sudaryti, neturint UAB „EMILĖ“ akcininko pritarimo, ir, kad sandoriai prieštaravo įmonės tikslams, tačiau sandoriai buvo patvirtinti notaro, be to, 2012 m. gruodžio 19 d. UAB „EMILĖ“ vienintelio akcininko sprendimu, akcininkas tiesiogiai pritarė UAB „EMILĖ“ turto ir turtinių teisių įkeitimui. Taigi ieškinys nėra preliminariai pagrįstas.
    3. Ieškovė nereiškia jokių pretenzijų dėl sandorių, kurių pagrindu buvo įkeistas UAB „EMILĖ“ turtas galiojimo (pradinis sandoris – tai 2012 m. gruodžio 19 d. obligacijų pasirašymo sutartis). Be to, jau yra išduoti trys vykdomieji įrašai, patvirtinantys, kad UAB „EMILĖ“ nesumokėta skola UAB „ŠIAULIŲ BANKO TURTO FONDAS“ yra 921 277,44 Eur.
    4. Ieškovė neįrodinėjo, kad patalpos, dėl kurių pardavimo sustabdymo buvo paskirtos laikinosios apsaugos priemonės, yra tiesiogiai reikalingos jos veiklai, kaip tam tikrais specifiniais požymiais apibrėžtas objektas. Be to, nors teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies, antstolis sustabdė vykdymo veiksmus varžytinėse, kurios jau buvo įvykusios ir, kuriose patalpos sėkmingai buvo parduotos. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, nebuvo įmanoma pabaigti varžytinių, pasirašant aktus, įforminančius varžytinių rezultatą. Tokiu būdu atsirado prielaidos pirkėjui atsisakyti savo ketinimų įsigyti patalpas ir sėkmingai pabaigti vykdymo procesą.
    5. Laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas, uždraudžiant atlikti vykdomuosius veiksmus, vertintinas kaip neracionalus ir netinkamas sprendimas. Jeigu ieškovės ieškinys būtų patenkintas, net ir panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė galėtų apginti savo galimai pažeistas teises, priteisiant prarasto (parduoto) turto vertę, o atsakovėms patenkinti tokį reikalavimą nebūtų sudėtinga.
  2. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė UAB „EMILĖ“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Įmonės vadovas, patikrinęs sudarytus sandorius, išsiaiškino aplinkybes, suteikiančias pagrindą ieškiniui pareikšti. Bendrovės vadovas Bulgarijos Respublikos pilietis I. M. V. paskirtas eiti direktoriaus pareigas nuo 2015 m. birželio 10 d. Šis asmuo, kaip įmonės direktorius, yra įregistruotas Juridinių asmenų registre, todėl šiais duomenimis nėra pagrindo abejoti, kol jie nėra nuginčyti ar ginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Būtent šis įmonės vadovas, patikrinęs bendrovės veiklą, nustatė, kad buvę vadovai sudarė ginčo sandorius neturėdami tam įgaliojimų (visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo), todėl sudarė teisinių paslaugų sutartį su atstovaujančiu bendrovę advokatu, kuris surašė ir ieškovės vardu pateikė ieškinį teismui. Atsakovės abejonės dėl tinkamo atstovavimo šioje byloje yra deklaratyvios.
    2. Teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, ieškinio reikalavimų turinį ir taikė adekvačias kilusio ginčo išsprendimui būtinas laikinąsias apsaugos priemones. Aplinkybė, kad vienas iš varžytinių objektų buvo parduotas varžytinėse, nekeičia laikinųjų apsaugos priemonių turinio ir jomis siekiamo tikslo. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir pardavus ginčo sutartimis įkeistus objektus, palankaus ieškovei teismo sprendimo atveju, jis nebegalėtų būti įvykdytas.
    3. UAB „EMILĖ“ pagrindinė veikla nekilnojamojo turto objektų vystymas ir nuoma. Kiekvienas objektas, kurį ji valdo ir naudoja versle yra specifinis ir susijęs su verslo sprendimais. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir pardavus ginčo sutartimis įkeistus objektus, bendrovė nebegalėtų tinkamai apginti savo teisių.
  3. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė UAB „MINERA“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Preliminari ieškinio analizė leidžia daryti išvadą, kad ieškovė pateikė akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, o laikinųjų apsaugos priemonių buvo prašoma vieninteliu tikslu – sustabdyti priverstinio turto pardavimo procedūras. Kartu su atskiruoju skundu pateiktas UAB „EMILĖ“ akcininko 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, patvirtina faktą, kad ieškinys yra teikiamas nesąžiningai, siekiant sąmoningai suklaidinti teismą ir nurodant teiginius, kurie neatitinka tikrovės.
    2. Su ieškiniu nebuvo pateikti įrodymai, patikimai patvirtinantys ieškovės atstovo galimybę veikti įmonės vardu. Ieškinį pateikė asmuo, turintis atstovavimo sutartį su įmonės vadovu, apie kurio paskyrimo aplinkybes jau pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. e2A-826-370/2016), kurioje nustatyta, kad parašas akcininko sprendime dėl UAB „EMILĖ“ vadovo paskyrimo yra suklastotas.
    3. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones buvo sustabdyti vykdymo veiksmai po to, kai varžytinės jau itin sėkmingai buvo įvykusios. Laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas leistų ženkliai sumažini ieškovės įsiskolinimą UAB „ŠIAULIŲ BANKO TURTO FONDAS“ atžvilgiu.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Pagal apeliantės atskirajame skunde suformuluotus pagrindus, kuriais kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, apeliacijos dalyką sudaro klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šis klausimas sprendžiamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrinama ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai).

3Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
  2. Lietuvos apeliaciniam teismui apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė tokius įrodymus: UAB „EMILĖ“ 2012 m. gruodžio 19 d. akcininko sprendimą, vykdomuosius įrašus Nr.: 2300, 2301, 2302, antstolio 2016 m. spalio 6 d. patvarkymą dėl turto pardavimo iš pirmųjų varžytinių (reg. Nr. B-91725), antstolio 2016 m. gruodžio 8 d. patvarkymą dėl turto pardavimo iš antrųjų varžytinių (reg. Nr. B-99352), antstolio 2017 m. sausio 18 d. patvarkymą dėl vykdymo veiksmų sustabdymo (reg. Nr. B-103001); išrašą iš e-varžytinių sistemos. Šie duomenys, apeliantės vertinimu, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.
  3. Nagrinėjamu atveju paminėti nauji įrodymai buvo pateikti kartu su atskiruoju skundu, vadinasi byloje dalyvaujantiems asmenimis buvo sudarytos galimybės susipažinti su jais ir pareikšti savo nuomonę dėl jų pagrįstumo. Prieštaravimų dėl apeliantės pateiktų naujų įrodymų priėmimo nepareikšta. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo nagrinėjamas nepranešus apeliantei, dėl ko ji neturėjo galimybės įrodymų pateikti anksčiau, ir, kad naujų įrodymų priėmimas šiuo atveju nepažeidžia šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų, juos priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

4Dėl pradėto bylos proceso teisėtumo

  1. Pradėto proceso teisėtumo klausimas yra aktualus viso proceso metu, t. y. visose civilinio proceso stadijose bylą nagrinėjant teisme. Tai reiškia, kad net ir tuomet, kai apeliacine tvarka sprendžiami klausimai, kurie tiesiogiai nėra susiję su pradėto proceso teisėtumu, pavyzdžiui, sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba atsisakyti jas taikyti teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. „savo iniciatyva“, „pagal pareigas“) gali ir turi įsitikinti pradėto ir vykstančio proceso teisėtumu (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-896/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio mėn. 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-919/2012).
  2. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė ieškinio priėmimo klausimą neįvertinęs ieškovės atstovo įgalinimų. Kaip matyti ieškinį bei prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės vardu pateikė advokatas A. B.. Byloje pateikta 2016 m. lapkričio 4 d. atstovavimo sutartis, sudaryta tarp minėto advokato ir UAB „EMILĖ“, atstovaujamos jos direktoriaus I. M. V., kuris, kaip patvirtina Juridinių asmenų registro duomenų bazėje esanti informacija, šiai bendrovei vadovauja nuo 2015 m. birželio 10 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis, CK 197 straipsnio 2 dalis, CK 2.66 straipsnis). Be to, net ir paaiškėjus, kad byloje dalyvaujančio asmens vardu procesinį dokumentą pasirašė asmuo, neturintis įgaliojimų atstovauti teisme, toks trūkumas galėtų būti taisytinas per ieškinio trūkumų šalinimo institutą, įvirtintą CPK 115 straipsnio 2 dalyje (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-708/2013). Taigi akivaizdžių aplinkybių, kad procesas šioje byloje prieš apeliantę yra pradėtas neteisėtai, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

5Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

  1. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikalinga konstatuoti abiejų sąlygų egzistavimą, o teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar asmens prašyme nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
  2. Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas išdėstytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje, kurios 10 punkte numatyta ir ieškovės UAB „EMILĖ“ prašytos taikyti laikinosios apsaugos priemonės rūšis – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. Ieškovė prašė sustabdyti vykdymo procesą vykdomojoje byloje Nr. 0157/16/01437, kurioje yra išieškoma iš ieškovei priklausančio ir apeliantei UAB „ŠIAULIŲ BANKO TURTO FONDAS“ bei atsakovei UAB „MINERA“ įkeisto nekilnojamojo turto. Tokio prašymo pagrindas yra nagrinėjamoje byloje ieškovės ginčijami hipotekos sandoriai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė pagrindė, jog jos reikalavimo patenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas taptu neįmanomas arba iš esmės pasunkėtų ir jos prašymą iš dalies (dviejų hipotekos objektų atžvilgiu) patenkino. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, ieškinio reikalavimus bei atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prielaidos.
  3. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad akivaizdžių duomenų, jog nagrinėjamu atveju apskritai nebūtų galima priimti ieškovei palankaus teismo sprendimo, nėra, todėl ieškinio tikėtino pagrįstumo klausimą teismas išsprendė tinkamai. Kaip minėta, teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, preliminariai (prima facie) įvertina pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Apeliantė, atskirajame skunde nurodydama, jog pareikštas ieškinys yra prima facie nepagrįstas, iš esmės dėsto savo nesutikimo su pareikštu ieškiniu motyvus, kurių vertinimas bus atliekamas išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės, o ne šioje civilinės bylos stadijoje, kuomet sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas. Šiuo atveju atskirojo skundo argumentai neleidžia daryti išvados, kad jau šioje bylos nagrinėjimo stadijoje būtų akivaizdžiai matyti, jog ieškinys negali būti tenkinamas ir dėl to neatsirastų ir pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybei.
  4. Reikšmingas ir antrosios sąlygos – teismo sprendimo įvykdymo galimų komplikacijų – įvertinimas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs tai, kad antstolis vykdo ieškovės įkeisto turto priverstinį pardavimą varžytynėse pagal hipotekos kreditorių UAB „ŠIAULIŲ BANKO TURTO FONDAS“ ir UAB „MINERA“ reikalavimus, pagrįstai nusprendė, kad įvykus ieškovės įkeisto turto priverstiniam pardavimui varžytynėse, toks turto realizavimas galėtų turėti esminės įtakos ieškovės ir (arba) trečiųjų asmenų, įgijusių šį turtą, interesams (CK 4.96 straipsnis). Kadangi pateikti duomenys patvirtina faktines aplinkybės, kad išieškojimo iš ieškovės turto vykdymo procesas jau yra prasidėjęs egzistuoja reali grėsmė, jog ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų dėl iš ieškovės išieškoto turto (ar jo dalies) grąžinimo, dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą sustabdyti kreditorių (išieškotojų) UAB „ŠIAULIŲ BANKO TURTO FONDAS“ ir UAB „MINERA“ interesais vykdomus išieškojimo veiksmus iš ieškovės turto pagal šioje byloje ginčijamus hipotekos sandorius.

6Dėl proporcingumo principo

  1. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovės, tiek atsakovės teisėtus interesus ir nė vienai iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Viena vertus, pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tada, jeigu įgyvendinamas teismo procesinis sprendimas, kuriuo patenkinami reikalavimai. Taigi teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, turi įvertinti, ar jų netaikius teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės arba nepasidarys apskritai nebeįmanomas. Kita vertus, ieškinio pateikimo faktas pats savaime negali suteikti pranašumo kitos šalies (atsakovės) atžvilgiu, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis bei jų užtikrinimui prašomos taikyti prevencinio pobūdžio priemonės iš esmės priklauso nuo pareiškėjos (ieškovės) valios.
  2. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į apeliantės atskirojo skundo ir atsakovės UAB „MINERA“ atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, susijusius su tuo, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių negalima sėkminga elektroninių varžytinių, kuriose nustačius pradinę kainą 573 000 Eur, nekilnojamojo turto objektas buvo parduotas už 850 000 Eur, baigtis, vertina, kad proporcingumo principą šioje situacijoje iš esmės galėtų atitikti atsakovės nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutas (CPK 146 straipsnio 1 dalis).
  3. Dar daugiau, CK 146 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovė turi teisę reikalauti, kad ieškovė atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, atlyginimo, be kita ko, yra išaiškinęs, kad CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta procesą civilinėje byloje pralaimėjusios šalies civilinė atsakomybė, kurios tikslas – atlyginti (kompensuoti) procesą laimėjusiai šaliai nuostolius, atsiradusius dėl pralaimėjusios procesą šalies prašymu teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškinio atmetimas yra būtina atsakovės patirtų nuostolių atlyginimo sąlyga, nes ieškovė, prieš pateikdama ieškinį, reikšdama prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, suvokia, kad tokio prašymo tenkinimas dar nereiškia ieškinio pagrįstumo. Dėl to tokiu atveju ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ginčo išsprendimo, veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti atsakovei atsiradusius nuostolius. Atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovės prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą atskiru ieškiniu CPK 146 straipsnio 2 dalies tvarka prašydamas taikyti kreditorei deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovės atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-411/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-556-415/2015).
  5. Paminėtų teisės išaiškinimų kontekste ieškovei UAB „EMILĖ“, kurios prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, turėtų būti aktuali bendrojo pobūdžio pareiga elgtis itin atidžiai ir rūpestingai bei įvertinti galimą padarinių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo riziką.

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Nutarė

8Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai