Byla 3K-7-335/2013
Dėl nuostolių atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Rimvydo Norkaus, Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Janinos Stripeikienės (pranešėja), Juozo Šerkšno ir Dalios Vasarienės,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. G. ir I. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. G. ir I. G. ieškinį atsakovui V. G. (V. G. ) dėl nuostolių atlyginimo.

3Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5R. G. ir V. G. iki ginčų teisme priklausė po 50 procentų UAB „Neapolis“ akcijų. Kilus nesutarimų dėl vadovavimo bendrovei, 2007 m. birželio 14 d. UAB „Neapolis“ visuotiniame akcininkų susirinkime buvo aptartos ieškovui R. G. priklausančių UAB „Neapolis“ 5000 vnt. paprastųjų vardinių akcijų pardavimo sąlygos. 2007 m. birželio 27 d. akcininkų susirinkimo nutarimu buvo patvirtinta, kad šios bylos ieškovas pirks iš atsakovo akcijas, tačiau akcijų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta, nes šalys nesutarė dėl atsiskaitymo sąlygų ir tvarkos. Šalims kreipusis į teismą dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo, abiejų prašymu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Pirmosios instancijos teismas buvo iš dalies patenkinęs atsakovo V. G. ieškinį: patvirtino, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta, priteisė iš ieškovo atsakovui 9 mln. Lt ir nustatė atsiskaitymo tvarką, bylos dalį dėl ieškovo priešieškinio nutraukė ieškovui jo atsisakius, panaikino laikinąsias apsaugos priemones atsakovo akcijoms. Apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi, konstatavęs, kad šalys nesusitarė dėl apmokėjimo už akcijas tvarkos, panaikino ankstesnius teismų sprendimus ir ieškinį atmetė, nustatęs, kad šalių derybos dėl akcijų pirkimo–pardavimo buvo nebaigtos.

6Atsakovo reikalavimams užtikrinti nurodytoje byloje nuo 2007 m. spalio 15 d. iki 2009 m. gegužės 5 d. buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės: areštuotas šis ieškovams priklausantis turtas:

  1. 5000 vnt. UAB „Neapolis“ paprastųjų vardinių akcijų. Ieškovas nurodė, kad dėl akcijoms pritaikyto arešto buvo nutrauktos derybos dėl jų pardavimo už 9 000 000 Lt; panaikinus areštą, jų vertė buvo sumažėjusi dėl ekonominės situacijos ir ieškovas jas pardavė už 3 000 000 Lt, taigi patyrė 6 000 000 Lt nuostolį;
  2. 29 580 vnt. UAB „Pušų alėja“ paprastųjų vardinių akcijų, kurias antstolis įvertino 2 958 000 Lt. Ieškovas nurodė, kad šios akcijos per arešto laikotarpį nuvertėjo iki 500 000 Lt, už šią sumą ieškovas buvo priverstas jas parduoti, nes dėl ilgalaikio arešto, negalėjimo be trukdžių plėtoti verslo įsiskolino verslo partneriams bei valstybės institucijoms, taigi patyrė 2 313 000 Lt nuostolių;
  3. 619/1216 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (bendras plotas 0,1216 ha), kurio rinkos vertė arešto metu buvo 180 000 Lt. Ieškovai nurodė, kad, panaikinus areštą šiam turtui po to, kai jie į antstolio depozitinę sąskaitą įnešė 180 000 Lt, 2008 m. lapkričio 12 d. jis buvo parduotas tik už 100 000 Lt, taigi ieškovai patyrė 80 000 Lt nuostolių.
  4. 0,1443 ha bendro ploto žemės sklypas ir 152 kv. m gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), kurių rinkos vertė arešto metu buvo 914 000 Lt. Ieškovai nurodė, kad 2009 m. sausio 13 d. antstolio patvarkymu šis turtas buvo įvertintas tik 693 000 Lt. Analogiškas turtas 2009 m. spalio 1 d. buvo parduotas už 550 000 Lt. Taigi ieškovai patyrė 364 000 Lt nuostolių;
  5. 0,1220 ha bendro ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė arešto metu buvo 354 000 Lt. Ieškovai nurodė, kad 2009 m. sausio 13 d. antstolio patvarkymu šis sklypas buvo įvertintas 203 000 Lt. Po laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo šio turto vertė krito iki 200 000 Lt, taigi ieškovai patyrė 154 000 Lt nuostolių;
  6. 0,1216 ha bendro ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė pagal antstolio įvertinimą buvo 354 000 Lt. Ieškovai nurodė, kad 2009 m. sausio 13 d. antstolio patvarkymu šis sklypas buvo įvertintas 202 000 Lt. Po laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo šio turto vertė krito iki 200 000 Lt, taigi ieškovai patyrė 154 000 Lt nuostolių;
  7. biuro patalpos (duomenys neskelbtini), kurių rinkos vertė arešto metu buvo 860 000 Lt. 2007 m. ieškovo butas tuo pačiu adresu kainavo 870 000 Lt, 2008 m. pradžioje ieškovas už šią kainą buvo radęs buto pirkėją, bet dėl arešto jo parduoti negalėjo, o panaikinus areštą buvo priverstas butą parduoti už 300 000 Lt, todėl patyrė 500 000 Lt nuostolių;
  8. ieškovų lėšos bankų sąskaitose (2007 m. gruodžio 6 d. turto aprašu areštuota 3 531 000 Lt). Dėl arešto ieškovas negalėjo laiku sumokėti mokesčių VMI, jam buvo priskaičiuoti delspinigiai, kurie kartu su antstolio išlaidomis jiems išieškoti yra 20 594,78 Lt. Ieškovai dėl areštų negalėjo laiku vykdyti prievolių pagal bankų paskolas, todėl jiems buvo priskaičiuota 3623,09 Lt ir 587,56 Lt delspinigių; be to, ieškovas per arešto laikotarpį sumokėjo 266 487,50 Lt palūkanų UAB „Amadea“, nes negalėjo grąžinti paimtos iš šios bendrovės 1 825 000 Lt paskolos;
  9. 1000 vnt. UAB „Amadea“ paprastųjų vardinių akcijų, kurių rinkos vertė tuo metu buvo 100 000 Lt.

7Ieškovai, remdamiesi CK 1.137 straipsniu, CPK 147 straipsnio 3 dalimi, prašė teismo priteisti iš atsakovo 9 599 216 Lt nuostoliams, atsiradusiems dėl nepagrįsto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginti, penkių procentų dydžio procesinių palūkanų.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.

10Teismas pažymėjo, kad šalys ankstesnėje civilinėje byloje viena kitai reiškė priešpriešinius reikalavimus, kaltino viena kitą nesąžiningu elgesiu derybų dėl akcijų pirkimo–pardavimo metu, vengimu sudaryti sutartį, nepagrįstų reikalavimų kėlimu. Atsižvelgęs į tai, kad abi šalys dalyvavo derybose ir siūlė savo variantus, o nesusitarusios abi kreipėsi į teismą bei prašė taikyti viena kitai laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, jog atsakovas elgėsi nesąžiningai (CPK 185 straipsnis, CK 6.163 straipsnis). Teismas iš išnagrinėtos civilinės bylos nustatė, kad abi šalys sąžiningai klydo, manydamos, jog 2007 m. birželio 27 d. UAB „Neapolis“ akcininkų susirinkimo nutarimu sandoris dėl akcijų perleidimo jau buvo sudarytas, nes abi beveik vienu metu kreipėsi į teismą, prašydamos tai pripažinti. Tai, kad tik 2009 m. gegužės 5 d. teismo nutartimi iki galo buvo išspręstas šalių ginčas dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir sąlygų, negalima konstatuoti, jog dėl užsitęsusio bylinėjimosi kalta viena iš šalių. Be to, ieškovas su analogišku reikalavimu, kurio vėliau atsisakė, kreipėsi pirmas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui iki ieškinio pareiškimo.

11Teismas pažymėjo, kad nors atsakovo kaltės dėl nuostolių atsiradimo ir nereikia įrodinėti, nes pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį ją pats savaime suponuoja faktas, jog ieškinys buvo atmestas, o prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovas veikė savo rizika, tačiau byloje būtina įrodyti, kad buvo realiai patirti nuostoliai. Sprendžiant, ar negautos pajamos gali būti pripažintos nuostoliais, įrodinėjimo dalyku šioje byloje turi būti aplinkybės, kad negautos pajamos buvo planuotos iš anksto, dar iki laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, buvo pagrįstos (realios), tarp jų ir laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo egzistuoja priežastinis ryšys.

12Teismas, spręsdamas dėl negautų pajamų nepagrįstai areštavus 5000 vnt. UAB „Neapolis“ akcijų, atsižvelgė į tai, kad laisvą atsakovo akcijų pirkėjo pasirinkimas buvo ribojamas Akcinių bendrovių įstatymo, kuriame nustatyta kito akcininko (ieškovo) pirmumo teisė įsigyti parduodamas akcijas. Ieškovas nurodė, kad atsakovas 2007 m. birželio 26 d. pasiūlė jam pirkti savo akcijų dalį už 9 000 000 Lt, taip pat pripažino, jog, vykstant šalių deryboms, 2007 m. rugpjūčio mėnesį gavo pasiūlymą ir derėjosi su Vokietijos kompanija Motorenreparatur & Technikservice GmgH Mukran dėl savo 50 proc. akcijų paketo (5000 akcijų) pardavimo už 2 750 000 eurų (9 495 200 Lt), derybos su šia kompanija nutrūko 2007 m. spalio 15 d. pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Kita vertus, ieškovas pats 2007 m. spalio 4 d. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad šalių sutartis dėl atsakovo akcijų pirkimo–pardavimo sudaryta jo iškeltomis sąlygoms. Tokį prieštaringą ieškovo elgesį teismas vertino kaip keliantį abejonių jo sąžiningumu bei tikraisiais tikslais; dar labiau nesuprantamu, nelogišku ir neatitinkančiu bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pripažino jo elgesį, kai jis, 2008 m. gegužės 14 d. gavęs kitos Vokietijos kompanijos Technical Service&Marine Logistics GmbH pasiūlymą pirkti visą 100 proc. UAB „Neapolis“ akcijų paketą už preliminarią 17 000 000 eurų (58 697 600 Lt) kainą, taip pat nepasinaudojo proga išpirkti atsakovo akcijas jo pasiūlytomis sąlygomis. Akivaizdu, kad tokiomis sąlygomis ieškovui naudingiau buvo baigti derybas atsakovo siūlomomis sąlygomis, sumokėti prašomą sumą ir uždirbti keleriopą pelną; bet kuris kitas apdairus ir rūpestingas verslininkas būtų pasielgęs būtent taip. Faktą, kad dėl 2008 m. pabaigoje–2009 m. pradžioje prasidėjusios pasaulinės ekonominės krizės nuvertėjo nekilnojamasis turtas ir įmonių, užsiimančių tokio turto plėtra ir pardavimu, akcijos, teismas pripažino visiems žinoma ir neįrodinėtina aplinkybe (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Ieškovo pateiktuose turto vertinimuose nematyti turto nuvertėjimo būtent dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; juose UAB „Neapolis“ priklausantis nekilnojamasis turtas 2008 m. kovo 26 d. įvertintas 56 960 000 Lt, 100 proc. akcijų paketas 2008 m. balandžio 1 d. – 19 086 000 Lt, 50 proc. akcijų paketas 2008 m. lapkričio 4 d. – 5 421 000 Lt; toks akcijų kainų skirtumas dar gali būti paaiškinamas ir tuo, kad 100 proc. akcijų paketas visada patrauklesnis dėl paprastesnio įgyjamos bendrovės valdymo ateityje. Byloje pateiktų įvertinimų ir ekspertizės aktų nustatytos UAB „Neapolis“ akcijų vertės yra labai skirtingos: 2010 m. gegužės 12 d. ekspertizės akte nurodyta, kad 2007 m. spalio 5 d. 50 proc. akcijų paketas buvo vertas net 10 263 750 Lt, o po 2009 m. gegužės 5 d. teigiama verte negali būti vertinamas. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad mainus į UAB „Sanpaulė“ akcijas ieškovas įgyvendino savo nuožiūra, nesivadovaudamas jokiais objektyviais mainomų objektų įvertinimais. Teismas konstatavo, kad tarp laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo ir ekonominės krizės padarinių – akcijų ar nekilnojamojo turto nuvertėjimo – nebuvo tiesioginio priežastinio ryšio, taigi už šiuos nuostolius negali būti atsakinga nė viena iš šalių. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė konkrečių faktų, kokių veiksmų jis negalėjo atlikti, kokio nekilnojamojo turto ir kokiems realiems pirkėjams negalėjo parduoti. Be to, iš ieškovo į bylą pateiktų turto arešto aktų registro duomenų matyti, kad areštuotos UAB „Pušų alėja“ ir UAB „Neapolis“ akcijos buvo įkeistos Hansabankui. UAB „Neapolis“ akcijos ir priklausantis turtas negalėjo būti parduodami ir be atsakovo kaip akcininko, turinčio 50 proc. akcijų, žinios, o pagal ABĮ 47 straipsnį jis turėjo pirmumo teisę pirkti akcijas. Ieškovas nėra pateikęs jokių duomenų, kad iki laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo realiai būtų ketinęs parduoti šių bendrovių akcijas ir turėjęs realų pirkėją joms. Ieškovas UAB „Pušų alėja“ akcijų pardavimo sandorį sudarė pats, objektyvaus akcijų vertinimo byloje nepateikta.

13Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė savo ketinimų dar iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo parduoti jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą, neįrodė ir tiesioginio ryšio tarp turto nuvertėjimo ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

14Ieškovas į bylą yra pateikęs duomenis iš turto arešto registro, kad buvo areštuotos ieškovo asmeninės lėšos sąskaitose, tačiau nepateikė įrodymų, kad šiose sąskaitose buvo lėšų, kad jos buvo areštuotos, kokios tai buvo sumos, ir kad būtent dėl to jis negalėjo vykdyti finansinių operacijų. Be to, iš pateiktų duomenų matyti, kad areštai ieškovų lėšoms buvo uždėti ir kitose bylose, pvz., civilinėje byloje Nr. 2-340-370/2009, nagrinėtoje Klaipėdos apygardos teisme pagal atsakovo ieškinį ieškovams dėl 366 024 Lt skolos už parduotus sklypus priteisimo, civilinėje byloje Nr. 2S-678-524/2008.

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 11 d. nutartimi atmetė ieškovų apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, pareikšdamas nepagrįstą ieškinį, atliko neteistus veiksmus, todėl jo kaltės atskirai įrodinėti nereikia.

16Kolegijos vertinimu, apeliantų pateikti Vokietijos bendrovių raštai su pasiūlymais pirkti UAB „Neapolis“ akcijas nėra pakankami pirkimo–pardavimo sandorio realumui pagrįsti. Iš bendrovės Technical Services & Marine Logistics GmbH pasiūlymo matyti, kad bendrovė siekė įsigyti 100 proc. UAB „Neapolis“ akcijų, tačiau R. G. neturėjo tokio akcijų paketo, norėdamas sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį su šia Vokietijos bendrove, jis, pirma, turėjo įsigyti 50 proc. akcijų paketą iš atsakovo, bet to nepadarė ir netapo vieninteliu UAB „Neapolis“ akcininku. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks šio ieškovo elgesys yra prieštaringas ir leidžia daryti išvadą, jog jis neturėjo rimtų ketinimų sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį su šia bendrove. Iš bendrovės Motorenreparatur & Technikservice GmbH Mukran pasiūlymo matyti, kad bendrovė siekė įsigyti 50 proc. akcijų paketą trejiems metams su ne mažesne kaip 10 proc. investicine grąža, akcijų išpirkimą įvykdant per 12,5 metų. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas, norėdamas sudaryti sandorį su šia bendrove, pirmiausia turėjo kreiptis į atsakovą ir ABĮ nustatyta tvarka pasiūlyti jam įsigyti akcijų paketą. Byloje nėra duomenų ir atsakovas teigia, kad tokio pasiūlymo negavo, reiškia, joks sandoris negalėjo būti pradėtas ir negalėjo nutrukti. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kad pasiūlyme nurodytos sąlygos apskritai galėjo būti įgyvendintos. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad ieškovas nesiėmė realių priemonių pirkimo– pardavimo sandoriui sudaryti ir su Vokietijos bendrovėmis sutartų sąlygų nevykdė, tai patvirtina ir apeliantų pateikti raštai, kuriais nurodytos bendrovės atsiėmė savo pasiūlymus pirkti akcijas, nes ieškovas neįvykdė savo pareigų, reiškia, ieškovų nurodytos negautos pajamos dėl UAB „Neapolis“ akcijų nepardavimo yra hipotetinės, o ne realios.

17Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis dėl priežastinio ryšio nebuvimo: iš bylos medžiagos nematyti, kad akcijų vertė krito būtent dėl laikinųjų apsaugos priemonių, o ne dėl ekonominio nuosmukio; be to, nustačiusi, kad ieškovo prašomi atlyginti nuotoliai yra hipotetiniai, vertino, jog jo teiginiai, kad ekonominis nuosmukis pats savaime nebūtų sukėlęs tiek daug nuostolių, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės.

18Aplinkybę, kad dėl UAB „Pušų alėja“ akcijų arešto buvo atimta galimybė plėtoti šios įmonės veiklą, pritraukti naujų investuotojų bei laiku atsiskaityti su kreditoriais, ieškovai grindė UAB „Pušų alėja“ 2010 m. balandžio 26 d. pažyma, tačiau kolegija suabejojo jos, kaip įrodymo, patikimumu, nes ieškovas yra buvęs UAB „Pušų alėja“ akcininkas; be to, kitų įrodymų, jog akcijų areštas trukdė plėtoti įmonės veiklą ir tai padarė įtaką akcijų vertei, byloje nebuvo pateikta. Kolegija pažymėjo, kad UAB „Pušų alėja“ akcijų vertė priklauso nuo daugelio aplinkybių, todėl, nesant įrodymų, jog būtent pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nulėmė jų vertės sumažėjimą, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovų reikalavimas priteisti nuostolių atlyginimą dėl UAB „Pušų alėja“ akcijų arešto yra pagristas; be to, 2009 m. gegužės 12 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties 2.2.2 punktas, kuriame nustatyta, kad didžioji akcijų kainos dalis bus mokama po pusės bei pusantrų metų nuo sutarties sudarymo, paneigia ieškovų teiginius, kad jie buvo priversti skubiai parduoti UAB „Pušų alėja“ akcijas.

19Ieškovai nepateikė įrodymų, kad jie tikrai ketino parduoti turtą (duomenys neskelbtini), nenurodė konkrečių pirkėjų; juolab kad atsakovas nedarė jokių kliūčių parduoti šį turtą, todėl, atsiradus pirkėjui, ieškovai galėjo tai padaryti. Tai patvirtina aplinkybė, kad nurodytas turtas buvo parduotas po to, kai ieškovai įnešė į antstolio depozitinę sąskaitą reikalingą sumą ir areštas šiam turtui buvo panaikintas. Iš byloje esančios medžiagos kolegija nustatė, kad ieškovai savo nuostolius kildina iš ekonominio nuosmukio padarinių, tačiau laikinosios apsaugos priemonės nelėmė ekonominės krizės bei jos padarinių, todėl atsakovui nekilo pareigos atlyginti ieškovams nuostolius, atsiradusius ne dėl jo prašytų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, o dėl ekonominio nuosmukio.

20Argumentus dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), kolegija atmetė tapačiais motyvais, kaip ir argumentą dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), nepardavimo.

21Kolegija taip pat pažymėjo, kad įmonių ir institucijų apskaičiavimų, iš kurių matyti, kiek ieškovai nesumokėjo palūkanų, delspinigių, PVM ir GPM, pateikimas teismui nėra pakankamas įrodymas, jog būtent dėl atsakovo prašymu taikyto arešto ieškovai negalėjo atlikti šių mokėjimų.

22Kolegija padarė išvadą, kad ieškovai neįrodė patirtų nuostolių ir jų priežastinio ryšio su atsakovo prašymu taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

23III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

24Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio d. nutartį ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo šių kasatorių patirtą žalą ir nuostolius. Kasacinis skundas grindžiamas argumentais dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos jų taikymo praktikos. Kasatorių teigimu, Lietuvos Aukščiausio Teismo suformuotose įrodymų vertinimo taisyklėse neišspręsta reikšminga teisės aiškinimo problema – ar galima vienos iš šalių teiginius bei pateiktus įrodymus, kuriuose nenurodyta esminių šalių ketinimų sąlygų, vertinti kaip vieną iš pagrindinių, turintį didesnę įrodomąją vertę įrodymų ar lygiaverčiu su kitais byloje surinktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas šalių sutartį (ketinimą parduoti akcijas) vertino pagal CPK 197 straipsnio 1 dalį, bet nekreipė dėmesio į tai, kad Klaipėdos apygardos teismas nepripažino tokios sutarties sudaryta, todėl, kasatorių nuomone, jie turi teisę į patirtų dėl uždėto arešto nuostolių atlyginimą, nes yra priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir patirtos žalos ir nuostolių. Teismai, vertindami įrodymus, klaidingai nustatė, kad neva kasatoriai galėjo išparduoti savo turtą ir taip padengti skolas bei pagerinti savo padėtį, neįrodė savo ketinimų dar iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo parduoti žemės sklypus, tačiau neįvertino, kad UAB „Pušų alėja“ buvo sudariusi su kasatoriais sutartį dėl užstatymo teisių ir ant jų žemės statė jai priklausančius gyvenamuosius namus, kuriuos po to pati pardavinėjo, todėl kasatoriai nebegalėjo laiku parduoti žemės. Teismai vertino tik faktą, kad buvo ketinimas sudaryti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau nevertino byloje pateiktų kitų įrodymų ir kasatorių parodymų, t. y. su atsakovu nebuvo konkrečiai sutarta akcijų paketo pardavimo kaina, bet jis vienašališkai reikalavo 9 mln. Lt, kai bendra viso akcijų paketo pardavimo kaina buvo tik 10 mln. Lt. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo įvertinti tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus, argumentuotai paneigti arba patvirtinti pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, įvertinti gautų įrodymų visumą, padaryti išvadas ir jas pagrįsti, tačiau vertino tik pateiktų įrodymų dalį, o pagrindinė įrodymų, surinktų apeliacinės instancijos teisme, dalis liko neįvertinta ar įvertinta prieštaringai, todėl pažeista įrodymų vertinimo – tikimybės pusiausvyros principo – taisyklė. Teismai neįvertino aplinkybės, kad kasatorius realiai valdyti 100 proc. UAB „Neapolis“ akcijų paketą turėjo labai trumpą laiką ir negalėjo realiai sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties. Teismai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones visam kasatorių asmeniniam turtui, elgėsi labai nesąžiningai, turėdamas išankstinį norą tyčią juos sužlugdyti. Teismai nevertino tos aplinkybės, kad, nors ir nebuvo atsisakyta ketinimo parduoti UAB „Neapolis“ akcijas ir, tai patvirtinus Vokietijos bendrovės „Technical Services & Marine Logistics GmbH“, atsakovas areštų nepanaikino ir savo akcijų paketo nepardavė, tai įrodo atsakovo norą bet kokiomis pastangomis pakenkti kasatoriui. Šioje byloje kasatorius, norėdamas įrodyti savo sąžiningumą ir atsakingumą atsakovui, rėmėsi tik realiais įrodymais, kuriuos teismas vertino kaip netiesioginius, nesusijusius su nagrinėjama byla. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. kovo 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Z. K. v. K. K. , Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-147/2005, nurodė, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas, tačiau svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais ir būtų pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė, todėl, kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą. Teismas, vertindamas įrodymus ir vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, turėjo įvertinti visus – tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus: įvertinti ieškovų paaiškinimus ir faktų visumą, nes pagal išvadas turto vertei nustatyti matyti, kad atsakovas tyčia nepardavė savo turimo 50 proc. akcijų paketo tol, kol nepakenkė kasatoriui. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo – tikimybių pusiausvyros principo – taisyklę, nes, pasak kasatoriaus, jo pateikti įrodymai patvirtina, kad tie faktai buvo, o atsakovo nepagrįsti ieškiniai kasatoriams teisėtai panaikinti ir jo uždėtas areštas per didelei sumai buvo neleistinas, todėl kasatoriai, negalėdami laisvai disponuoti savo asmeniniu turtu, patyrė žalą. Atsakovo nesąžiningumą įrodo tai, kad jis kasatoriui priklausančias 50 proc. UAB „Neapolis“ akcijų įvertino tik 1 Lt, nors pats už savo 50 proc. akcijų paprašė 9 mln. Lt. Atsakovo veiksmai prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones visam kasatorių turtui už 9 mln. Lt laikytini nusikalstamais, nes atsakovas (pats būdamas verslininkas) labai gerai suvokė, kad kasatorių šeima dėl to patirs didelių nuostolių.

25Atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 11 d. nutartį, pridėti naujus įrodymus, skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Jis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime šalių ketinimas pirkti–parduoti akcijas nebuvo vertinamas kaip sutartis. Kasatorių teiginiai, kad teismas klaidingai nustatė, jog neva jie galėjo išparduoti savo turtą ir taip padengti skolas ir pagerinti savo padėtį; kad tam, jog parduotų turtą potencialiam pirkėjui, jie turėjo įnešti į antstolio depozitinę sąskaitą sumą, lygią antstolio turto įvertinimui, kuri buvo didesnė, nei už parduodamą turtą siūlyta pirkėjų kaina; kad atsakovas puikiai suprato, jog antstolis areštavo daug didesnės vertės turtą, negu buvo jo pareikšto ieškinio suma, neatitinka tikrovės, nes bylą nagrinėję teismai tokių aplinkybių nekonstatavo ir atitinkamų motyvų nepateikė. Pagal CPK 681 straipsnio 1 dalį areštuoto turto vertę turėjo nustatyti antstolis, o kasatoriai turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę dėl nustatomos areštuoto turto vertės; atsakovas negalėjo daryti įtaką kasatorių areštuojamo turto vertei labiau nei jie; tinkamos areštuojamo turto vertės nustatymas buvo antstolio pareiga. Kasatoriai, teigdami, kad atsakovas prieštaravo bet kokiems jų bandymams sumažinti arešto mastą, klaidina teismą. Argumentais dėl neturėjimo galimybės parduoti žemės sklypus kasatoriai įrodinėja naujas faktinio pobūdžio aplinkybes, nors juos paneigiančias faktines aplinkybes jau nustatė apeliacinės instancijos teismas. Aplinkybių, kad atsakovas atliko nesąžiningus veiksmus ir sutrikdė kasatorių ir UAB „Pušų alėja“ prekybą nekilnojamuoju turtu, siekė kasatorius sužlugdyti, teismai nenustatė, šis kasatorių teiginys neatitinka tikrovės. Įrodymų, susijusių su tariamu atstovo tikslu sužlugdyti kasatorių, skunde net nenurodyta. Kartu pažymėtina, kad nė vienoje byloje teismai nenustatė, kad 9 mln. Lt būtų buvusi netinkama ar nepagrįsta kaina už atsakovo valdytą UAB „Neapolis“ 50 proc. akcijų paketą. Iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai vertino kasatorių pateiktus patikslinto ieškinio, apeliacinio skundo pagrindą sudarančius argumentus, dėl jų pasisakė. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad, kasatoriui derantis su atsakovu dėl akcijų pardavimo atskirais laikotarpiais po 2007 m. birželio 26 d., atsakovo turėtų UAB „Neapolis“" akcijų vertė net viršijo kasatoriaus reikalautus 9 mln. Lt. Kasatorių teiginys dėl akcijų pardavimo Vokietijos bendrovei Technical Sevices & Marine Logistics GbmH neatitinka tikrovės, juo įrodinėjamos faktinio pobūdžio aplinkybes; kasatoriai apeliaciniame skunde šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių neginčijo. Kasatorių pozicija yra prieštaringa: skunde nurodyta, kad derybos dėl akcijų pardavimo nutrūko, kai potencialiems pirkėjams tapo žinoma apie ginčą su atsakovu, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė 2009 m. gegužės 5 d. nutartį; ši pozicija laikytina nepagrįsta bei nesudarančia pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Kasatorių teiginys, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota ir nepagrįsta, neatitinka tikrovės ir tai matyti iš nutarties turinio. Tai, kad teismų atlikto įrodymų vertinimo rezultatas buvo kitoks teismo įsitikinimas nei siekė kasatoriai, savaime nėra pagrindas teigti, jog teismai padarė kasatorių nurodytus pažeidimus. Kasatoriai nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, kad realiai ketino parduoti kokį nors turtą ar atlikti kokius nors kitus veiksmus, kuriuos būtų sutrukdžiusios atsakovo prašymu teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (ar, išskyrus vienintelį atvejį, kad kasatoriai būtų dėję bent kokių nors pastangų tariamą trukdymą pašalinti), todėl kasatoriai būtų patyrę žalą. Kasatoriai iš viso nenurodo, kokias CPK straipsnio nuostatas pažeidė apeliacinės instancijos teismas. Be to, atsakovo įsitikinimu, kasatorių teiginys, kad esą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nėra išspręsta reikšminga įrodymų vertinimo problema, kurios pats kasatorius aiškiai neįvardija, vertintinas kritiškai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra tinkamai suformuluotos pagrindinės įrodymu vertinimo taisyklės, taip pat taisyklės dėl skirtingų įrodymų įrodomosios galios (reikšmingumo) bei tikimybių pusiausvyros principo, o kasatoriai nenurodė jokių pagrįstų priešingų argumentų. Teismai tinkamai taikė su įrodymų vertinimu ir tikimybių pusiausvyros principu susijusias CPK ir teismų praktikoje įtvirtintas taisykles, įvertino visus įrodymus, susijusius su įrodinėjimo dalyku, nustatė bylos aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, pasisakė dėl nustatytų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, įrodymus ištyrė nešališkai ir visapusiškai; vien ta aplinkybė, kad teismai kritiškai įvertino kai kuriuos kasatorių teiktus netiesioginius įrodymus, susijusius su tariamomis UAB „Neapolis“ akcijų pardavimo dviem Vokietijos įmonėms galimybėmis bei tariamu negalėjimu plėtoti UAB „Pušų alėja“ veiklos bei parduoti akcijas, nėra pagrindas teigti, kad atitinkamų įrodymų teismai neįvertino. Teismai, nepažeisdami tikimybės pusiausvyros taisyklės, pagal byloje nustatytas aplinkybes įvertino kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšme ir įrodymų visetą. Skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis negali būti laikoma precedentu šioje civilinėje byloje, nes bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.

26Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

27IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

28Dėl atsakovo teisės gauti nuostolių, padarytų ieškovo prašymu taikant laikinąsias apsaugos priemones, kai ieškinys atmestas, atlyginimo tvarkos ir sąlygų pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį

29Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrų ribojimų nustatymu atsakovui ar jo turtui bei turtinėms ir neturtinėms teisėms (CPK 145 straipsnis). Įstatyme įtvirtinta ieškovo teisė prašyti atsakovui taikyti atitinkamus ribojimus taip pat apima ir ieškovo bei atsakovo interesų pusiausvyros principo įgyvendinimą. CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo institutas yra šalių interesų pusiausvyros išraiška. CPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Ši įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2011 m. spalio 1 d. (2011 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XI-1480 387 straipsnis), iki tol analogiškas nuostolių atlyginimo institutas buvo nustatytas CPK 147 straipsnio 3 dalyje. Kadangi civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus (CPK 3 straipsnio 8 dalis), tai nagrinėjamoje byloje aiškinamos ir taikomos kasatorių ginčijamos ir bylos nagrinėjimo metu galiojančios CPK 146 straipsnio 2 dalies nuostatos. Pagal CPK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas teisė į nuostolių dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimą gali būti susieta su atlyginimo užtikrinimu, taip pat nustatytas terminas iki kada po to, kai įsiteisėja sprendimas dėl ieškinio atmetimo, galima pareikšti prašymą atlyginti nuostolius, kad galiotų tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimas. Iš esmės teisinis nuostolių atlyginimo instituto reguliavimas po 2011m. spalio 1 d. išliko, buvo praplėstas tik atsakovo teisių įgyvendinimas – galimybė kreiptis nuostolių atlyginimo per keturiolika dienų po to, kai įsiteisėja teismo sprendimas atmesti ieškinį, taip pat, laiku nepasinaudojus nurodyta galimybe, atsakovui išlieka teisė bendra tvarka reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo (CPK 146 straipsnio 2 dalis). Dėl to teismų praktika dėl CPK 147 straipsnio 3 dalies dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo lieka aktuali taikant ir CPK 146 straipsnio 2 dalį.

30Taigi CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta procesą civilinėje byloje pralaimėjusios šalies civilinė atsakomybė, kurios tikslas – atlyginti (kompensuoti) procesą laimėjusiai šaliai nuostolius, atsiradusius dėl pralaimėjusios procesą šalies prašymu teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškinio atmetimas yra būtina atsakovo patirtų nuostolių atlyginimo sąlyga, nes ieškovas, prieš pateikdamas ieškinį, reikšdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, suvokia, kad tokio prašymo tenkinimas dar nereiškia ieškinio pagrįstumo. Dėl to tokiu atveju ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ginčo išsprendimo, veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti atsakovui atsiradusius nuostolius.

31Įstatymų leidėjas CPK 146 straipsnio 2 dalyje neapibrėžė civilinės atsakomybės sąlygų. Aptariamoje normoje nenurodyta civilinė atsakomybė be kaltės, tačiau tokia išvada išplaukia iš to, kad ieškovas, suvaržydamas kito asmens teisę, atitinkamai turi prisiimti riziką, jeigu ieškinys nebus patenkintas. Išplėstinė teisėjų kolegija remiasi jau suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl CPK 147 straipsnio taikymo. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, atlyginimo, inter alia yra išaiškinęs, kad, atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą atskiru ieškiniu CPK 147 straipsnio 3 dalies tvarka prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. V. v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-74/2011; 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-7-411/2010; 2006 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Militzer and Munch Fortransas“ v. „Lex System“ GmbH, bylos Nr. 3K-3-589/2006). Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad, sprendžiant klausimą dėl nuostolių, padarytų taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo ieškovui, prašiusiam taikyti tokias priemones, yra taikoma griežtoji civilinė atsakomybė. Teismų praktikos aktualumas pabrėžtinas ir taikant teisės aiškinimo lyginamąjį metodą atsižvelgiant į užsienio teisės institutus, pvz., Vokietijos teisėje taip pat galioja principas, kad ieškovas, reikšdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, uždraudžiant atsakovui su nekilnojamuoju turtu atlikti tam tikrus veiksmus, veikia savo rizika ir atsakomybės ieškovui taikymui užtenka fakto, kad ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas, t. y. ieškovas atsako be kaltės (Vokietijos CPK 945 straipsnis). Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisinio reguliavimo pokyčius, konstatuoja, kad, priteisiant nuostolius dėl to, jog ieškovo prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau ieškinys buvo atmestas, civilinės atsakomybės sąlygos dėl CPK 147 straipsnio 3 dalies suformuotoje kasacinio teismo praktikoje išlieka nepakitusios taikant ir CPK 146 straipsnio 2 dalį.

32Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Militzer and Munch Fortransas“ v. Vokietijos bendrovė „Lex System“ GmbH, bylos Nr. 3K-3-589/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ACUMEN“ v. UAB „ROVĖ“, bylos Nr. 3K-3-469/2009; 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-7-411/2010) pasisakyta, kad, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Neteisėti veiksmai yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba veiksmų, kuriuos draudžia įstatymai ar sutartis, atlikimas, arba bendrojo pobūdžio reikalavimų elgtis atidžiai ir rūpestingai bei taip, kad niekam nepadarytum žalos, pažeidimas (CK 6.246 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis). Neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sąlyga pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir atmesti.

33Kiekvienas suinteresuotas asmuo, kuris mano, kad jo teisė pažeista, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Civilinė byla gali būti iškelta tik suinteresuoto asmens iniciatyva (nemo judex sine actore; nemo invitus agere cogitur), teismas tai savo iniciatyva padaryti negali. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, nustačius, jog atsakovo turtinių teisių suvaržymo pagrindas neteisėtas, nes ieškinys pripažintas nepagrįstu, rizikos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimų padarinių atlyginimo nustatymas atitinka proceso šalių teisių ir interesų lygiateisiškumo, proceso rungimosi ir dispozityvumo principus, pagal kuriuos šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio Kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13, 17 straipsniai). Dėl to ieškovas, kreipdamasis į teismą ir prašydamas suvaržyti priešingos šalies teises, kad būtų užtikrintas jo interesų gynimas, turi numatyti, kad, neįrodžius savo reikalavimo pagrįstumo, jam gali tekti atlyginti atsakovui dėl taikyto suvaržymo patirtus nuostolius, t. y. ieškovas veikia savo rizika. Teismai taip pat turi įvertinti reikalavimo pagrįstumą bei reikalavimo taikyti suvaržymus atsakovo turtui atitiktį ieškovo reikalavimams tenkinti ieškinį. Dėl to tiek ieškovo veiksmai, kreipiantis į teismą, tiek prašant teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek civilinės bylos užvedimas bei vėliau atsiradusi žala dėl nepagrįstai taikytų laikinųjų apsaugos priemonių bei civilinės atsakomybės ieškovui pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį taikymas nepripažintini teisės kreiptis į teismą suvaržymais.

34Šios Lietuvos civilinio proceso teisės normos taikymui pagrįsti pagal analogiją gali būti remiamasi užsienio teismų praktika, t. y. bylą pralaimėjusios šalies pareiga padengti kitai šaliai nuostolius buvo nagrinėjama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo, kuris byloje Klauz v. Croatia, no. 28963/10, 2013 m. liepos18 d. priėmė sprendimą ir nurodė, kad reikalavimas pralaimėjusiai šaliai sumokėti kitos šalies patirtas proceso išlaidas, proporcingas sėkmei procese ir priklausančias nuo ieškinio vertės, gali būti laikomas teisės kreiptis į teismą suvaržymu, tačiau toks ribojimas nelaikytinas per se nesuderinamu su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi. Vis dėlto konkrečioje byloje apskaičiuotas atitinkamų išlaidų dydis yra itin svarbus veiksnys, vertinant, ar pareiškėjas pasinaudojo (ar ne) teise kreiptis į teismą.

35CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė taikoma taip pat ir už būsimą žalą, kurios dydį (nuostolius) teismas gali įvertinti remdamasis realia tokios žalos atsiradimo tikimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Alytaus regiono Aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Graanul invest“, bylos Nr. 3K-7-465/2008). Civilinė atsakomybė yra skirta visiškai kompensuoti nukentėjusiajam dėl padaryto delikto atsiradusius nuostolius (lot. restitutio in integrum).

36Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB ,,Leandra“, bylos Nr. 3K-3-411/2004; 2008 m. vasario 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. J. firma ,,Tastos statyba“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-62/2008, išaiškinta, kad nuostolius išlaidų forma apibūdina tokie požymiai: realumas, būtinumas ir protingumas. Šioje byloje kaip viena iš nuostolių formų yra negautos pajamos, kurioms taip pat taikytini nurodyti požymiai ir remiamasi šiuos požymius suformuota teismų praktika. Teismas, apskaičiuodamas nukentėjusio asmens dėl išlaidų dydį, nulemtą žalą padariusio asmens neteisėtų veiksmų, tiria kiekvieną su tuo susijusį bylos įrodymą. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“; bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. D. v. L. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-402/2012).

37Taigi turėjo būti įvertintos visos aplinkybės, galinčios turėti reikšmės nustatant negautų pajamų faktą ir jų dydį. Pirma, negautų pajamų numatomumas, kai atsakovas sugeba įrodyti, kad patyrė tokius nuostolius, kuriuos buvo numatęs sudarydamas sutartį. Antra, negautos pajamos turi būti įrodytos su pagrįstu tikrumu, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės lėmė atsakovo ateities įplaukų praradimą. Trečia, prarastų pajamų apskaičiavimas, kurį nustato teismas, remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Ketvirta, vertintini paties atsakovo, kurio turtui buvo taikyti procesiniai suvaržymai, veiksmai – kaip jis, siekdamas tam tikro pelno, naudojosi savo turtinėmis teisėmis, kol nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir vėliau jas taikius, t. y. ar jis veikė aktyviai, siekdamas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones. Praradimai gali atsirasti tik tada, kai uždraudus atlikti tam tikrus veiksmus su nekilnojamojo turto ar akcijų pardavimu, atsakovui atimama galimybė gauti naudą, įgyvendinant turtines teises į areštuotą turtą. Praradimams atsirasti taip pat svarbu įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apimtį ir trukmę. Be to, negautos pajamos turi ir realumo požymių (CK 6.249 straipsnio 3 dalis), t. y. nukentėjusysis turi konkrečiai nurodyti, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apribojant disponavimą turtu paveikė suvaržyto turto vertę ir jo, kaip verslininko, galimybę plėtoti nekilnojamojo turto verslą. Nuostoliai turi būti realūs, šalims draudžiama kurti hipotetinius nuostolius.

38Nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai taikė tik tiesioginio priežastinio ryšio taisyklę, kad ieškovas gali būti atsakingas už tą savo veiksmus padarytą žalą, kuri yra tiesioginis laikinųjų užtikrinimo priemonių taikymo padarinys ir tokia žala nebūtų kilusi, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikytos. Kadangi nagrinėjamoje byloje analizuojamas delikto atvejis yra specialusis, o jį įtvirtinanti teisė norma nenustato kitokių sąlygų, tai tokiu atveju negali būti taikomas kitoks priežastinis ryšys nei taikomas kitais deliktų atvejais (žr., pvz, CK 6.270, 6.271straipsnį; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. D. v. J. M. , bylos Nr. 3K-3-465/2012). CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu, t. y. jei atitinkami asmens veiksmai turėjo įtakos žalai atsirasti, tai tokiam asmeniui gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Taigi CK 6.247 straipsnyje apibūdintas priežastinis ryšys taikytinas ir tada, kai asmens elgesys gali būti ne vienintelė priežastis žalai atsirasti, tačiau pakankama. Be to, svarbu nustatyti, kad atsiradusi žala neturėtų būti pakankamai nutolusi nuo atliktų veiksmų.

39Tuo tikslu teismai turi taikyti CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) ir CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėta, kad ginčuose dėl žalos atlyginimo pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis rėmėsi ieškovas ieškinyje, priklauso ieškovui, o aplinkybes, kuriomis rėmėsi atsakovas atsikirtime į ieškinį, – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“ v. S. Č., bylos Nr. 3K-3-642/2006). Ši taisyklė aktuali ir įrodinėjant būsimą žalą, kuri grindžiama realia tikimybe, kad nuostoliai bus patirti ateityje. Kai dėl atsakingo už žalą asmens padaryto delikto žala dar nėra patirta nukentėjusio asmens, gali būti atlyginama tik tokia žala, kuri nukentėjusiojo yra įrodyta kaip tikrai atsirasianti ateityje ir jos atsiradimas yra neišvengiamas.

40Išplėstinė teisėjų kolegija, peržiūrėdama apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl CPK 185 straipsnio taikymo, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas, grįsdamas savo reikalavimą CK 6.249 straipsnio 3 dalimi, turėjo įrodyti, jog kainų bei akcijų vertės skirtumas neišvengiamai buvo; teismui turėjo būti pateikti tokie įrodymai, kurie pašalintų bet kokias abejones dėl tokios žalos atsiradimo ateityje.

41Pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Dėl to teismas nustato reikšmingas faktines aplinkybes teisingam bylos išnagrinėjimui įvertinęs bylos įrodymų visumos ir kiekvieno iš jų atskirai įrodomąją reikšmę. Nagrinėjamos bylos kontekste sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą svarbu įvertinti tų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, kurie pagrįstų atsakovo įrodinėjamą žalą ir jos dydį, t. y. ieškovui kilo pareiga įrodyti, o teismui – nustatyti teisingą padarytų nuostolių (negautų pajamų) dydį ir priežastinį ryšį tarp atsiradusių nuostolių ir atsakovo veiksmų.

42Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovas dėl nuostolių, patirtų dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo į teismą kreipėsi po to, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje V. G. v. R. G. , bylos Nr. 3K-3-168/2009, atmetė atsakovo ieškinį dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta ir akcijų apmokėjimo. Atsakovui nurodytoje byloje pareiškus ieškinį, Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. spalio 15 d. nutartimi buvo areštuotas ieškovui R. G. priklausantis turtas uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą. Toks draudimas disponuoti turtu galiojo iki 2009 m. gegužės 5 d., iš viso 1,5 metų. Ieškovo teigimu, arešto faktas bei nepalankios ekonominės sąlygos sumažino akcijų faktinę vertę bei galimybes pritraukti užsienio investuotojų į verslo centrų statybų verslą, itin suprastėjo bendrovės veiklos rezultatai, todėl jis buvo priverstas turimą UAB „Neapolis“ 5000 vienetų nominalios 100 Lt vertės akcijų paketą iškeisti į 4000 vienetų 10 Lt nominalios vertės akcijų UAB „Senpaulė“ akcijų paketą, priklausiusį Lux House Limited Liability Partnership, veikiančiai Didžiojoje Britanijoje, mainų šalims akcijų paketus įvertinant 3 000 000 Lt. Dėl šių mainų ieškovas nurodė patyręs 6 000 000 Lt nuostolių. Nors bylą nagrinėję teismai nurodė, kad areštuoto turto vertė sumažėjo dėl visuotinai žinomos aplinkybės – finansinės ir ekonominės krizės, kuri labai pablogino situaciją tiek akcijų, tiek nekilnojamojo turto rinkose, tačiau teismai tai įvardijo tik kaip vienintelę priežastį, neatsižvelgė į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laiką, kad ieškinio užtikrinimo priemonės buvo pritaikytos, kai nekilnojamojo turto ir finansų rinkose buvo fiksuotas rinkų dalyvių aktyvumas, o panaikintos, kai žymiai pablogėjo situacija rinkose, t. y. negalima sutikti su teismo išvadomis, kad areštuoto turto nuvertėjimas, negalėjimas jo perleisti buvo tik rinkose vykusių nestabilumų rezultatas.

43Teismai byloje nustatė, kad ginčo šalys neveikė aktyviai siekdamos parduoti įmonių akcijas ir taip gauti pelno, tačiau neįvertino, kaip teismo nustatyti ribojimai turėjo įtakos ieškovo veiksmams aktyviai veikti siekiant parduoti akcijas kitiems asmenims. Taigi teismai nepagrįstai ginčo santykiams taikė tik tiesioginį priežastinį ryšį, o ne CK 6.247 straipsnyje nustatytas taisykles. Teismų praktikoje pažymėta, kad priežastinio ryšio taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado; civilinėje atsakomybėje pripažįstamas atsakomybės pagrindu ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijusi su žalingais padariniais; taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. UAB „Klaipėdos autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-3-53/2010). Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra yra savarankiška civilinio proceso dalis, kuri gali padaryti žalos jau pirmajame bylinėjimosi etape, kai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jau nebegalima ištaisyti klaidos, tai tokiu atveju atsakovui suteikiama galimybė pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį siekti kompensuoti nuostolius reiškiant ieškinį dėl nuostolių, padarytų ieškovo prašymu taikant laikinąsias apsaugos priemones, kai ieškinys atmestas, atlyginimo.

44Esant tokioms aplinkybėms, išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytą teismų praktiką dėl civilinės atsakomybės sąlygų, sprendžia, kad bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl ieškinio reikalavimų atlyginti nuostolius, patirtus taikius laikinąsias apsaugos priemones UAB „Pušų alėja“ paprastosioms vardinėms akcijoms, žemės sklypui (duomenys neskelbtini), žemės sklypui ir gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini), žemės sklypams (duomenys neskelbtini), biuro patalpoms (duomenys neskelbtini), lėšoms bankų sąskaitose, UAB „Amadea“ paprastosioms vardinėms akcijoms, atmetimo, yra padarytos nepažeidžiant CPK 185 straipsnio, ieškovams neįrodžius šių reikalavimų pagrįstumo pagal CPK nuostatas, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamų teismų procesinių dokumentų dalis dėl nurodytų nuostolių priteisimo.

45Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami klausimą dėl nuostolių atsiradimo fakto dėl UAB „Neapolis“ akcijų arešto ir ieškovų patirtos žalos, netinkamai taikė proceso teisės normas dėl priežastinio ryšio taikymo ir įrodymų vertinimo, neteisingai sprendė nuostolių atlyginimo dydžio klausimą, neatskleidė bylos esmės. Teismai neįvertino aplinkybės, kad UAB „Neapolis“ akcijų kaina (9 mln. Lt) buvo nustatyta paties atsakovo, šiam reiškiant ieškinį civilinėje byloje; jog ieškovas reikalavimus atlyginti nuostolius kildina iš fakto, kad atsakovas praeityje kitoje byloje buvo pareiškęs jam ieškinį dėl UAB „Neapolis“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta; byloje taip pat liko neįvertintos aplinkybės, ar UAB „Neapolis“ ir UAB „Senpaulė“ akcijų mainai, šalių įvertinti 3 000 000 Lt, buvo tikrai būtini ir realūs, ar nebuvo kitų akcijų perleidimo galimybių. Šie pažeidimai atitinka CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą kasacijos pagrindą, todėl teismų sprendimų dalys, kuriomis atmestas ieškinio reikalavimas priteisti nuostolius, atsiradusius dėl nepagrįsto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovui negalint parduoti UAB „Neapolis“ paprastųjų vardinių akcijų, naikintinos. Kadangi reikia išaiškinti ir nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos pirmosios instancijos teisme, o padaryti pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, tai byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

46Atsakovo prašymai pridėti naujus įrodymus ir skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka atmestini. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad teisminio nagrinėjimo dalyką kasaciniame teisme lemia kasacinio skundo ribos, o apskųsto teismo sprendimo teisėtumas tikrinamas remiantis byloje surinktais įrodymais (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kasaciniame procese draudžiama remtis naujomis aplinkybėmis ir naujais įrodymais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad byloje nebuvo nurodyta argumentuotų priežasčių, kodėl sprendžiant teisės aiškinimo ir taikymo klausimą būtų pagrindas skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

47Dėl bylinėjimosi išlaidų

48Kasaciniame teisme patirta 26,24 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 10 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi bylos dalis grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl teismo ir šalių turėtų išlaidų priteisimo turės pasisakyti teismas, dar kartą išnagrinėjęs bylą.

49Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 356 straipsnio 2 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

Nutarė

50Atsakovo prašymo pridėti naujus įrodymus ir skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinti.

51Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 11 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti nuostolius, atsiradusius dėl nepagrįsto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalint parduoti UAB „Neapolis“ paprastųjų vardinių akcijų, ir dėl šios dalies bylą grąžinti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui; kitas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 11 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

52Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Išplėstinė teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. R. G. ir V. G. iki ginčų teisme priklausė po 50 procentų UAB „Neapolis“... 6. Atsakovo reikalavimams užtikrinti nurodytoje byloje nuo 2007 m. spalio 15 d.... 7. Ieškovai, remdamiesi CK 1.137 straipsniu, CPK 147 straipsnio 3 dalimi, prašė... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 10. Teismas pažymėjo, kad šalys ankstesnėje civilinėje byloje viena kitai... 11. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovo kaltės dėl nuostolių atsiradimo ir... 12. Teismas, spręsdamas dėl negautų pajamų nepagrįstai areštavus 5000 vnt.... 13. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė savo ketinimų dar iki laikinųjų... 14. Ieškovas į bylą yra pateikęs duomenis iš turto arešto registro, kad buvo... 15. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012... 16. Kolegijos vertinimu, apeliantų pateikti Vokietijos bendrovių raštai su... 17. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis dėl... 18. Aplinkybę, kad dėl UAB „Pušų alėja“ akcijų arešto buvo atimta... 19. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad jie tikrai ketino parduoti turtą (duomenys... 20. Argumentus dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), kolegija atmetė... 21. Kolegija taip pat pažymėjo, kad įmonių ir institucijų apskaičiavimų, iš... 22. Kolegija padarė išvadą, kad ieškovai neįrodė patirtų nuostolių ir jų... 23. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 24. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo... 25. Atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą... 26. Išplėstinė teisėjų kolegija... 27. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 28. Dėl atsakovo teisės gauti nuostolių, padarytų ieškovo prašymu taikant... 29. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrų ribojimų... 30. Taigi CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta procesą civilinėje byloje... 31. Įstatymų leidėjas CPK 146 straipsnio 2 dalyje neapibrėžė civilinės... 32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo... 33. Kiekvienas suinteresuotas asmuo, kuris mano, kad jo teisė pažeista, turi... 34. Šios Lietuvos civilinio proceso teisės normos taikymui pagrįsti pagal... 35. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas... 36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 37. Taigi turėjo būti įvertintos visos aplinkybės, galinčios turėti... 38. Nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai taikė tik tiesioginio priežastinio... 39. Tuo tikslu teismai turi taikyti CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo... 40. Išplėstinė teisėjų kolegija, peržiūrėdama apeliacinės instancijos... 41. Pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymus,... 42. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovas dėl nuostolių, patirtų... 43. Teismai byloje nustatė, kad ginčo šalys neveikė aktyviai siekdamos parduoti... 44. Esant tokioms aplinkybėms, išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į... 45. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje... 46. Atsakovo prašymai pridėti naujus įrodymus ir skirti bylą nagrinėti... 47. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 48. Kasaciniame teisme patirta 26,24 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 49. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 50. Atsakovo prašymo pridėti naujus įrodymus ir skirti bylą nagrinėti žodinio... 51. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 52. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...