Byla 2A-216-302/2017
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Antano Rudzinsko,

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. J. L. ir atsakovės Lietuvos–Anglijos uždarosios akcinės bendrovės „Jadeclaud - Vilma“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-374-565/2016 pagal ieškovo P. J. L. ieškinį atsakovei Lietuvos–Anglijos uždarajai akcinei bendrovei „Jadeclaud - Vilma“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė Latvijos įmonė F-Tex SIA (toliau – F-Tex) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 151 675,06 Eur (523 700,20 Lt) nepagrįstai gautų lėšų, 108 713,23 Eur (375 365,06 Lt) palūkanų, 8,19 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodė, kad Vokietijos bendrovė Neo Personal Light Clothing GmbH (toliau – Neo) jau 2001 metais buvo nemoki, ką patvirtina 2001-04-03 Neo raštas, kuriame nurodyta, kad Neo turi didelių skolų, yra prarasta daugiau kaip pusė akcinio kapitalo, todėl Neo vadovas turi kreiptis į teismą dėl Neo likvidavimo. 2001 metų liepos mėnesį buvo pradėta Neo likvidavimo procedūra, tačiau 2002-08-12 sprendimu Neo akcininkai nutarė padidinti Neo įstatinį kapitalą ir tęsti veiklą, todėl Neo likvidavimas buvo nutrauktas. Duisburgo miesto apylinkės teismo 2004-06-08 sprendimu Neo buvo pradėta bankroto procedūra, 2005-01-18 sprendimu Neo buvo iškelta bankroto byla. 2001 m. vasario – birželio mėnesiais Neo, būdama nemoki, išmokėjo atsakovei 90 085,70 GPB ir 1 900 Eur. Ieškovo teigimu, 2001 m. vasario – birželio mėnesiais F-Tex taip pat buvo Neo kreditorius (F-Tex kreditorinis reikalavimas (259 770,63 Eur) patvirtintas Diusburgo apylinkės teismo 2004-07-29 sprendimu), todėl Neo, būdama nemoki, išmokėjusi pinigų sumas atsakovei, pažeidė F-Tex teises.
  3. Pagal Vokietijos civilinio kodekso 812 straipsnį ir 819 straipsnį. taip pat pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 2 dalį nepagrįstai praturtėjęs asmuo privalo grąžinti viską, ką gavo be pagrindo arba atlyginti turto vertę jo gavimo metu, todėl atsakovė turi grąžinti be pagrindo gautas sumas taikant mokėjimų atlikimo dieną galiojusį atitinkamos valiutos oficialų kursą.
  4. Ieškovo teigimu, šioje byloje taikytina Vokietijos teisė (Vokietijos bankroto įstatymo 133 str. 1 d. ir Vokietijos civilinio kodekso 142 str. 1 d., 812 str., 819 str., 288 str. 1 d., 291 str.), nes ši civilinė byla yra glaudžiai susijusi su Vokietijoje iškelta Neo bankroto byla.
  5. 2011-04-25 reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi Nr.25/04/2011-1 (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis) F-Tex perleido P. J. L. visus F-Tex reikalavimus į atsakovę ir į Neo, galiojančius sutarties sudarymo dieną.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės Lietuvos - Anglijos UAB „Jadeclaud-Vilma“ ieškovui P. J. L. 90 085,70 GBP sumą eurais pagal valiutų kursą, galiojantį faktinę mokėjimo, vykdant teismo sprendimo, dieną, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo 2009-01-08 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 13 858,71 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovo reikalavimas yra susijęs su Vokietijos įmonės Vokietijoje atliktais veiksmais, sukėlusiais žalą, todėl, remdamasis CK 1.43 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad šalių teises ir prievoles, atsirandančias dėl padarytos žalos, nukentėjusiojo pasirinkimu nustatomos pagal valstybės, kurioje padarytas veiksmas ar buvo kokių žalą sukėlusių aplinkybių, teisę arba pagal žalos atsiradimo vietos valstybės teisę, sprendė, kad reikalavimui dėl 2001 m. vasario – birželio mėnesiais atliktų mokėjimo pripažinimo negaliojančiais taikytina Vokietijos teisė.
  3. Įvertinęs į bylą pateiktas Vokietijos teisininkų išvadas dėl Vokietijos teisės turinio ir Vokietijos bankroto įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, teismas darė išvadą, kad, siekiant atliktus mokėjimus pripažinti negaliojančiais, reikia nustatyti šias aplinkybes: 1) skolininkas atlieka savavališkus veiksmus, diskriminuojančius jo kreditorius; 2) tokius veiksmus skolininkas atlieka per 10 metų iki prašymo pradėti bankroto procedūrą pateikimo; 3) dėl tokių skolininko veiksmų kreditoriai patenka į nepalankią padėtį; 4) kita šalis (mokėjimų gavėja) žinojo apie tokį skolininko ketinimą.
  4. Teismas nustatė, kad: 1) 2001-04-03 rašte Neo nurodė, jog ji turi didelių skolų, yra prarasta daugiau kaip pusė akcinio kapitalo, todėl pagal Vokietijos įstatymus turi būti likviduojama; 2) Generalinės sutarties pagrindu Neo 2001 m. kovo –birželio mėnesiais pervedė atsakovei iš viso 90 085,70 GBP, įrodymų apie Neo 2001 m. vasario mėnesį atsakovei atliktą 1 900 Eur pervedimą ieškovas nepateikė; 3) 2001-09-17 Tarpusavio atsiskaitymo sutartimi Neo ir F-Tex susitarė, kad Neo pagal užsakymų vykdymo sutartį yra skolinga F-Tex 493 390,87 DM, kad į šią sumą yra įskaitomas Neo 261 571,09 DM Neo reikalavimas, o likusią 231 819,78 DM sumą Neo sumą perleisdama F-Tex reikalavimo teisę į Neo skolininkus; 3) Duisburgo miesto apylinkės teismas 2004-07-29 sprendimu patvirtino 198 377 Eur F-Tex kreditorinį reikalavimą Neo, kuris susidarė už prekes, pristatytas nuo 2001-03-11 iki 2001-05-01; 4) Neo, būdama sunkioje turtinėje padėtyje, turimas pinigines lėšas 2001 m. kovo – 2001 m. birželio panaudojo atsiskaitymui tik su atsakove, nors tuo metu buvo skolinga ir kitam kreditoriui – F-Tex.
  5. Nors su F-Tex vėliau buvo atsiskaityta Tarpusavio atsiskaitymų sutartimi perleidžiant F-Tex reikalavimo teises į Neo kreditorius, tokį atsiskaitymą, teismas vertino kaip nelygiavertį atsiskaitymui pinigais, be to, teismas pažymėjo, kad šis atsiskaitymas buvo sąlyginis – t. y. atsiskaitoma tada ir tiek, kai F-Tex faktiškai gauna mokėjimus iš Neo skolininkų. Įvertinęs tai, kad Duisburgo miesto apylinkės teismas 2004-07-29 sprendimu patvirtino 198 377 Eur F-Tex kreditorinį reikalavimą, kuris susidarė už prekes, pristatytas nuo 2001-03-11 iki 2001-05-01, teismas darė išvadą, kad Neo skolininkai neatsiskaitė su F-Tex, todėl Neo skola F-Tex liko galioti. Neo turimomis piniginėmis lėšomis atsiskaičius su atsakove ir F-Tex negavus mokėjimų iš Neo skolininkų pagal Tarpusavio atsiskaitymų sutartimi perleistus reikalavimus, Neo nebeturėjo galimybės atsiskaityti su Neo.
  6. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes ir į tai, kad piniginių lėšų pervedimo laikotarpiu tiek Neo, tiek atsakovės vadovas buvo tas pats asmuo – J. M. A. S., teismas darė išvadą, kad atsakovė žinojo apie sunkią Neo finansinę padėtį ir apie tai, kad Neo ketina diskriminuoti F-Tex, todėl sprendė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja 9 punkte nurodytos sąlygos, būtinos siekiant nuginčyti Neo atliktus mokėjimus 90 085,70 GBP sumai.
  7. Įvertinęs tai, kad Sutaryje dėl teisių perleidimo Neo bankroto administratorius ir F-Tex susitarė, jog F-Tex sumokės Neo 33 procentus nuo pajamų, gautų iš perleidžiamų reikalavimų, teismas sprendė, kad teisės užginčyti perleidimas nagrinėjamu atveju neprieštaravo Neo bankroto bylos tikslams. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovė bet kuriuo atveju nereiškė reikalavimo pripažinti Sutartį dėl teisių perleidimo negaliojančia.
  8. Nors Sutarties dėl teisių perleidimo 1 punkte c) dalyje kaip perleidžiamas konkrečiai nurodytas tik vienas iš ginčijamų mokėjimų, t. y. mokėjimas 9 799,25 GBP sumai, tačiau įvertinęs visą 1 punkto turinį, kuriame nurodyta, kad jeigu patikrinus verslo dokumentus arba kitomis aplinkybėmis paaiškėtų, jog Neo gali pateikti kitus reikalavimus tretiesiems asmenims, šie reikalavimai taip pat perleidžiami F-Tex, teismas darė išvadą, jog Neo bankroto administratorius F-Tex perleido reikalavimo teises nuginčyti ir kitus ieškinyje nurodytus mokėjimus.
  9. Kaip nepagrįstą teismas atmetė ir atsakovės teiginį, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad ieškovas F-Tex ieškinį pareiškė nepraleidęs ieškinio senaties termino, o pagal CK 1.128 straipsnį prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jei įstatymai nenustato ko kita.
  1. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
  1. Atsakovė Lietuvos–Anglijos uždaroji akcinė bendrovė „Jadecloud-Vilma“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimo dalį, kuria buvo iš dalies tenkintas ieškovo P. J. L. ieškinys ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, prijungti naujus rašytinius įrodymus ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pateikia šiuos esminius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:
    1. Teismas, vertindamas atsakovės gautų mokėjimų teisėtumą, nepagrįstai taikė Vokietijos teisę. Europos Sąjungos teisės aktuose ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje suformuluota aiški taisyklė, kad bylose dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriams nepalankių sandorių nuginčijimo užsienio valstybės teisė negali būti taikoma, jei pagal nacionalinę teisę, taikytiną ginčijamam sandoriui, ieškinys negalėtų būti tenkinamas. Ginčijamiems mokėjimams taikoma teisė turi būti nustatoma pagal sutarties, kurios pagrindu atlikti mokėjimai, teisę. Ginčijami mokėjimai buvo atlikti, vykdant 2001 m. sausio 3 d. Generalinę sutartį krovinių gabenimui, kuria atsakovė, kurios registracijos vieta – Lietuvos Respublika, įsipareigojo pagal Neo užsakymus gabenti krovinius iš Jelgavos (Latvijos Respublika) į Didžiąją Britaniją. Vadovaujantis CK 1.37 straipsnio 4 dalimi, ginčijamiems mokėjimams turi būti taikoma Lietuvos teisė. Pagal Lietuvos teisę ieškinys negalėtų būti tenkinamas, kadangi bankroto administratoriaus teisė ginčyti sandorius/reikšti ieškinius negali būti perleidžiama (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 str. 5 d. 8 p.); praleistas ieškinio senaties terminas – bankroto administratorius ieškinį privalo pareikšti per vienerių metų terminą (CK 6.66 str. 3 d.); neįrodytos sąlygos, kurioms esant sandorį galima pripažinti negaliojančiu actio Pauliana instituto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pagal CK 1.43 straipsnį nagrinėjamu atveju taikytina Vokietijos teisė. Minėtas straipsnis nustato taikytiną teisę tik ginčuose dėl deliktinės žalos atlyginimo, o pareikštas ieškinys savo esme yra actio Pauliana ieškinys dėl sandorių negaliojimo ir restitucijos taikymo.
    2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas turi reikalavimo teisę į atsakovę. Ieškovo reikalavimo teisė, perimta iš bankroto administratoriaus Sutartimi dėl teisių perleidimo, nuo Neo bankroto procedūros pabaigos pasibaigė/nebegalioja. Pagal Vokietijos teisę ir teismų praktiką bankroto administratoriaus teisių perleidimo sandoris galioja su sąlyga, kad už perleistą reikalavimą yra sumokėtas lygiavertis atlyginimas. Nagrinėjamu atveju ieškovas nesumokėjo bankrutuojančiai Neo sumos, lygiavertės perimtam reikalavimui. Neo bankroto procedūra buvo baigta ir Neo yra išregistruota iš juridinių asmenų registro, todėl dabar nėra jokių galimybių sumokėti bankrutavusiai įmonei/jos kreditoriams. Net ir tuo atveju, jei reikalavimo teisių iš bankroto administratoriaus perėmimas būtų laikomas tebegaliojančiu, ieškovas reikalavimo į atsakovę nėra perėmęs tokia apimtimi, kokia nurodyta ieškinyje. Sutartyje dėl teisių perleidimo nėra konkrečiai apibrėžta, kokie reikalavimai perleidžiami ieškovui, o praėjus daugiau kaip metams po reikalavimo perleidimo, pats bankroto administratorius reikalavo iš atsakovės įvykdyti jam prievolę.
    3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė per vėlai pradėjo kelti klausimą dėl ieškovo reikalavimo teisės galiojimo. Ieškinys teisme buvo gautas 2008 metų pabaigoje, procesiniais dokumentais šalys apsikeitė 2009 metais. Parengiamuosiuose posėdžiuose atsakovė negalėjo teikti argumentų dėl ieškovo reikalavimo teisės pasibaigimo, kadangi Neo išregistruota iš juridinių asmenų registro tik 2014 m. kovo mėnesį. Ieškovo pakeitimo klausimas byloje nebuvo išspręstas nuo 2012 metų, kadangi civilinė byla buvo sustabdyta ir atnaujinti tik 2016 m. kovo 4 d. Priešieškinis dėl Sutarties dėl teisių perleidimo pripažinimo negaliojančia įstatyme nustatyta tvarka nebuvo pareikštas, kadangi ieškovas šio sandorio, kaip negaliojančio CK 1.78 – 1.96 straipsniuose numatytais pagrindais, neįrodinėjo, atsakovė tik laikėsi pozicijos, kad ieškovo reikalavimo teisė pasibaigė, t. y. ji nebegalioja nuo 2014 m. kovo mėnesio, kai Neo buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro.
    4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad egzistuoja Vokietijos bankroto įstatymo 133 straipsnyje nurodyti pagrindai. Ieškovas neįrodė, kad ginčijamų mokėjimų atlikimo metu Neo buvo nemoki (byloje nėra jokių finansinių dokumentų, įrodančių įmonės nemokumą; bankroto byla įmonei buvo iškelta tik 2005 metais). Taip pat ieškovas neįrodė, kad ginčijamų mokėjimų atlikimo metu egzistavo kiti kreditoriai, kurie turėjo galiojančią reikalavimo teisę į Neo. Teismo išvada, kad ieškovas buvo vienintelis Neo kreditorius, grindžiama dokumentu, rodančiu ieškovo kreditorinio reikalavimo dydį bankroto byloje, bet neįrodančiu, kad ginčijamų mokėjimų atlikimo metu ieškovas buvo Neo kreditorius. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad tarp ieškovo ir Neo buvo ginčas dėl Neo pareigos mokėti, todėl laikytina, kad ieškovas ginčijamų mokėjimų atlikimo metu neturėjo galiojančios neginčytinos reikalavimo teisės. Neo atsiskaitė su ieškovu netrukus po to, kai buvo atsiskaityta su atsakove. Ieškovo reikalavimo teisė į Neo atsinaujino tik 2004 metais, kai tretieji asmenys, į kuriuos Neo perleidimo reikalavimo teises ieškovui, neatsiskaitė su ieškovu, o atsinaujinusi reikalavimų suma sudarė tik 22 928 Eur. Teismo nurodomas Duisburgo teismo 2004-07-29 sprendimas, kuris neva nustatė ieškovo kreditorinį reikalavimą, neegzistuoja. Be to, ieškovas neįrodė, kad Neo siekė, jog kiti kreditoriai patektų į nepalankią padėtį. Neo mokėjimus atsakovei atliko vadovaudamasi galiojančia ir vykdytina sutartimi. Neo pagrįstai galėjo tikėtis atsiskaityti su visais kreditoriais. Su ieškovu buvo atsiskaityta sudarant tarpusavio atsiskaitymų sutartį, kuria susitarta dėl skolos dydžio, įskaitymo ir likusios skolos padengimo perleidžiant reikalavimo teises į trečiuosius asmenis.
    5. Teismas nepagrįstai atsisakė prijungti prie bylos atsakovės teiktus rašytinius įrodymus (Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 17 d. sprendimą ir Vokietijos advokatų kontoros Buchalik Brommerkamp 2016-05-12 nuomonę), todėl jie teikiami su apeliaciniu skundu.
    6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neįsigilino į daugelį aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui. Teismas nesiaiškino Neo finansinės padėties ginčijamų mokėjimų atlikimo metu, netyrė, ar ieškovas turėjo galiojančią reikalavimo teisę į Neo ginčijamų mokėjimų atlikimo metu ir koks buvo ieškovo kreditorinio reikalavimo dydis, neišsiaiškino visų bylai svarbių Vokietijos teisės taikymo klausimų, o tai sudaro pagrindą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Žodinis bylos nagrinėjimas būtinas ir dėl to, kad byloje prašoma taikyti Vokietijos teisę, o teismui Vokietijos teisė nėra gerai žinoma. Jei teismas nuspręstų taikyti Vokietijos teisę, šalys galėtų atsivesti į žodinį bylos nagrinėjimą Vokietijos teisės ekspertus.
  2. Ieškovas P. J. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimo šias dalis: 1) dalį, kurioje teismas nustatė konvertavimo į eurus valiutų kursą, galiosiantį faktinę mokėjimo, vykdant teismo sprendimą, dieną; 2) dalį, kurioje Vilniaus apygardos teismas atmetė ieškinį dalyje dėl 108 713,23 Eur dydžio palūkanų, paskaičiuotų nuo nuginčytų mokėjimų faktinės mokėjimo dienos iki ieškinio pareiškimo dienos, priteisimo; 3) dalį, kurioje Vilniaus apygardos teismas priteisė 5 procentų dydžio palūkanas už teismo priteistas sumas už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 4) dalį, kurioje Vilniaus apygardos teismas atmetė ieškinį dalyje dėl 1 900 Eur dydžio sumos priteisimo, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pateikia šiuos esminius argumentus:
    1. Teismas teisingai nusprendė, kad nagrinėjamam ginčui turi būti taikoma Vokietijos materialinė teisė, tačiau ši teisė privalo būti taikoma dėl kitokių motyvų nei nurodė pirmosios instancijos teismas. Teismas nepagrįstai ieškinį kvalifikavo kaip ieškinį, pareikštą dėl žalos atlyginimo, be to, nepagrįstai sprendė, kad ginčui taikytinai teisei nustatyti yra būtina taikyti Lietuvos tarptautinės privatinės teisės normas. Neo yra Vokietijos bendrovė, Neo bankroto bylą iškėlė Vokietijos teismas, remdamasis Vokietijos teise, bankroto administratoriumi buvo paskirtas Vokietijos administratorius, kuris, remdamasis Vokietijos teise Negaliojimo raštais nuginčijo Neo mokėjimus, atliktus atsakovei iš Vokietijos banko sąskaitos. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad santykių tarp Neo ir atsakovės, atsiradusių dėl tokio nuginčijimo, turinį sudaro Vokietijos materialinė teisė. Tiek Europos Teisingumo Teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurie sprendė teismų jurisdikcijos klausimą, vieningai konstatavo, kad šiai bylai yra taikoma Vokietijos teisė. Asmens pasikeitimas prievolėje nepakeičia ir negali pakeisti prievolės turinio ir/ar šiai prievolei taikytinos teisės, juolab, kad šiuo konkrečiu atveju pradinis kreditorius pasikeitė reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu (cesija), o cesija yra vienas iš subrogacijos atvejų, dėl kurios nepasikeičia pati pradinė prievolė ir nauji santykiai neatsiranda. Išvadą dėl Vokietijos materialinės teisės taikymo papildomai pagrindžia ir Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų normos. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatomis negalima remtis, kadangi jis taikomas tik po jo įsigaliojimo iškeltoms byloms, tačiau tokia teismo pozicija vertintina kaip itin siauras Reglamento 43 straipsnio aiškinimas. Vokietijos teisės taikymą pagrindžia ir 2001-01-03 Generalinė sutartis, sudaryta tarp atsakovės ir Neo, pagal kurią buvo atlikti ginčo mokėjimai.
    2. Ieškovo į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad po to, kai bankroto administratorius Negaliojimo raštais nuginčijo Neo mokėjimus, atliktus atsakovei, yra taikomos nepagrįsto praturtėjimo teisės normos, o ne normos dėl žalos atlyginimo, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas.
    3. Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ieškovo pozicijos, pagrįstos Vokietijos bankroto įstatymo 134 straipsnio „Neatlyginti veiksmai“ taikymu, t. y. kad yra visos sąlygos pripažinti, jog nuginčyti mokėjimai buvo atlikti ne pagal 2001-01-03 Generalinę sutartį krovinių gabenimui, sudarytą tarp Neo ir atsakovės, o fiktyvios (tariamos) sutarties pagrindu, t. y. neatlygintinai.
    4. Teismas nepagrįstai, remdamasis CK 6.36 straipsnio 3 dalimi, nustatė konvertavimo iš GPB į EUR valiutų kursą, galiosiantį faktinę mokėjimų atlikimo dieną. Teismas privalėjo remtis Vokietijos materialinės teisės normomis ne tik sprendžiant dėl 90 085,70 GBP sumos priteisimo, bet nuosekliai taikyti Vokietijos materialinės teisės normas sprendžiant ir dėl valiutų kurso, taikytino šiai 90 085,70 GBP dydžio sumai.
    5. Teismas privalėjo priteisti visas 108 713,23 Eur dydžio palūkanas, paskaičiuotas nuo nuginčytų mokėjimų faktinės mokėjimo dienos iki ieškinio pareiškimo. Duisburgo apylinkės teismas 2005-01-18 sprendimu iškėlė Vokietijos įmonei Neo bankroto bylą, todėl reikalautos priteisti palūkanos turėjo būti be ginčo (su tuo iš esmės sutiko ir atsakovė) priteistos nuo 2005-01-18 iki ieškinio pareiškimo (2008-12-31). Teoriškai ginčas galėjo vykti tik dėl palūkanų už laikotarpį nuo nuginčytų faktinių mokėjimų 2001 metais iki 2005-01-18 (Neo bankroto bylos iškėlimo dienos). Vilniaus apygardos teismo atsisakymas apskritai priteisti palūkanas už visą atsakovės naudojimosi lėšomis, gautomis nuginčytais mokėjimas, laikotarpį prieštarauja Vokietijos teisės normoms ir visuotinai pripažįstamiems teisės principams, kuriais yra grindžiama bet kuri civilizuota teisės sistema. Atsakovės mokėtinų palūkanų norma, apskaičiuota pagal Vokietijos Centrinio banko skelbiamą 2001 m. pirmo ketvirčio bazinę palūkanų normą, yra 9,26 proc.
    6. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, nepagrįstai ieškovui iš atsakovės už priteistą 90 085,70 GBP sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2009-01-08) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisė tik 5 procentų metines palūkanas. Vietoj Lietuvos teisės normų Vilniaus apygardos teismas privalėjo ir toliau nuosekliai remtis Vokietijos materialinės teisės normomis, sprendžiant ginčą dėl tų pačių materialinių teisinių santykių. Pagal Vokietijos civilinio kodekso 291 straipsnį atsakovės mokėtinų palūkanų norma, apskaičiuota pagal Vokietijos Centrinio banko skelbiamą 2008 m. antro ketvirčio bazinę palūkanų normą, yra 8,19 proc. Ginčo dėl šių palūkanų dydžio apskaičiavimo byloje nekilo.
    7. Vilniaus apygardos teismas, nurodydamas neatitinkantį tiesos teiginį, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie Neo 2001 m vasario mėnesį atsakovei atliktą 1 900 Eur pervedimą, nepagrįstai ieškovui nepriteisė minėtos sumos. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (bankroto administratoriaus 2008-06-20 ir 2008-12-30 nuginčijimo raštai) patvirtina, kad ir minėta suma buvo pervesta atsakovei. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose šios sumos gavimo fakto taip pat neginčijo.
    8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovės prašytas priteisti 74 847,29 Eur bylinėjimosi išlaidas vertino kaip pagrįstas bei atitinkančias bylos sudėtingumą ir advokato darbo sąnaudas. Įvertinęs aplinkybių visumą ir atsakovės procesinį elgesį, teismas turėjo nukrypti nuo bendros bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės. Bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas nagrinėjamu atveju atitiktų 48 506,42 Eur bylinėjimosi išlaidos.
  3. Atsakovė Lietuvos–Anglijos uždaroji akcinė bendrovė „Jadecloud-Vilma“ atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pateikia šiuos esminius argumentus:
    1. Aplinkybė, kad ieškinys susijęs su Vokietijoje vykusiais teisiniais procesais, nesudaro pagrindo taikyti Vokietijos teisės ginčijamų mokėjimų atžvilgiu. Būtinas aiškus teisinis pagrindas, kurio ieškovas neįrodė. Vokietijos teisė negali būti taikoma šioje byloje remiantis Reglamento 13 straipsniu, kuris nustato aiškią taisyklę, kad jei pagal nacionalinę teisę, taikytiną ginčytinam sandoriui, sandoris negalėtų būti nuginčytas, užsienio valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisė netaikoma. Ginčijamus mokėjimus atsakovė gavo vykdant 2001 m. sausio 3 d. Generalinę sutartį krovinių gabenimui, todėl taikytinos teisės klausimas turi būti nustatomas analizuojant šiam sandoriui taikytiną teisę. Atsižvelgiant į tai, kad nėra tarptautinių sutarčių, kurios nustatytų taikytiną teisę nagrinėjamam sandoriui, teismas turėjo vadovautis CK normomis. Šalims nepasirinkus taikytinos teisės, taikytina CK 1.37 straipsnio 4 dalis. Šioje teisės normoje numatyta jog taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Generaline sutartimi atsakovė įsipareigojo pagal Neo užsakymus gabenti krovinius iš Jelgavos (Latvijos Respublika) į Didžiąją Britaniją. Taigi, labiausiai būdinga sutarčiai pareiga yra krovinių gabenimas, o šią pareigą turinčios vykdyti atsakovės registracijos vieta – Lietuvos Respublika, todėl ginčijamiems mokėjimams taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Nepagrįsta ieškovo pozicija, kad neva ESTT ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje yra konstatavę Vokietijos teisės taikymo teisėtumą, kadangi šioje byloje tiek ESTT, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra sprendę tik bylos teismingumo klausimą.
    2. Ieškovo ieškinys savo esme yra actio Pauliana ieškinys dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriams nepalankių sandorių nuginčijimo. Pagal Lietuvos teisę toks ieškinys nagrinėjamu atveju negali būti tenkinamas, kadangi bankroto administratoriaus teisė reikšti ieškinį negali būti perleidžiama, praleistas ieškinio senaties terminas (CK 6.66 str. 3 d.), be to, neįrodytos visos sąlygos, kurios būtinos siekiant sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana instituto pagrindu .
    3. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad, nustatant taikytiną teisę, ieškinys turi būti kvalifikuojamas kaip ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ir atitinkamai taikytina teisė nustatoma pagal taisykles, taikytinas nepagrįsto praturtėjimo institutui. Be to, nepagrįsta ir ieškovo pozicija, kad Neo atlikti mokėjimai atsakovei yra nuginčyti bankroto administratoriaus raštais. Iš teismui pateiktų ESTT sprendimų akivaizdu, kad bankroto administratorius mokėjimų teisėtumą turi ginčyti teisme ir sandoriai/mokėjimai nėra laikomi nuginčytais, kol nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo šiuo klausimu.
    4. Ieškovo dėstomi argumentai, kad 2001-01-03 Generalinė sutartis yra tariamas sandoris, kad atsakovė neva nepagrindė sutarties reikalingumo/tikslingumo, nesirėmė šia sutartimi ją nutraukdama ir pan., nebuvo tirti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl ieškovas šių klausimų apeliaciniame skunde kelti negali (CPK 306 str. 2 d.).
    5. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad teismas privalėjo nustatyti konvertavimo iš GBP į EUR valiutų kursą, galiojusį faktinę mokėjimų atlikimo dieną.
    6. Ieškovas nepagrįstai reikalauja iš atsakovės priteisti 108 713,23 Eur palūkanų. Bankroto administratorius pareikalavo iš atsakovės grąžinti gautus mokėjimus 2008-12-30, iki to momento atsakovė neturėjo pareigos grąžinti iš Neo gautas sumas. Kadangi palūkanos mokamos už prievolės neįvykdymą laiku, atsakovei negali kilti pareiga mokėti palūkanas už laikotarpį, kol neegzistuoja pati prievolė. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys teisme buvo pareikštas jau kitą dieną po bankroto administratoriaus reikalavimų pateikimo, teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovui priteistinos tik procesinės palūkanos už bylos nagrinėjimo laiką teisme, o priteisti palūkanų už ankstesnį laikotarpį nėra pagrindo. Procesinės palūkanos skaičiuojamos ne pagal Vokietijos, bet pagal valstybės, kurioje nagrinėjama byla teisę, todėl teismas pagrįstai iš atsakovės priteisė 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo.
    7. Ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad neva teismas turėjo jam priteisti ir 1 900 Eur sumą. Šiam reikalavimui pagrįsti ieškovas nepateikė į bylą jokių įrodymų, o savo reikalavimo teisę grindė iš esmės tik tuo, kad bankroto administratorius reikalavo iš atsakovės sumokėti šią sumą, o atsakovė to neginčijo. Bankroto administratoriaus raštai nėra pakankami įrodymai dėl piniginių lėšų pervedimo atsakovei. Pagal Vokietijos teisę bankroto administratorius turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, įskaitant aplinkybę, kad reikalaujama suma buvo sumokėta atsakovei.
    8. Nepagrįsti ir ieškovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju turėjo nukrypti nuo bendros bylinėjimosi išlaidų.
  4. Ieškovas P. J. L. atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, atsisakyti prie bylos prijungti atsakovės teikiamus naujus įrodymus bei tenkinti ieškovo apeliacinį skundą. Pateikia šiuos esminius argumentus:
    1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Vokietijos materialinė teisę. Po to, kai Neo bankroto byloje teismo paskirtas bankroto administratorius Negaliojimo raštais nuginčijo Neo mokėjimus, atliktus atsakovei pagal Vokietijos teisę, atsirado naujas santykis tarp Neo ir atsakovės, kurio turinį (t.y. šalių teises ir pareigas), apibrėžia Vokietijos materialinė teisė.
    2. Neo bankroto administratorius 2007-08-28 Sutartimi dėl teisių perleidimo perleido pradinei ieškovei - Latvijos bendrovei F-Tex SIA (vieninteliam Neo kreditoriui), su kuriuo turėjo būti atsiskaityta netgi anksčiau negu su atsakove, teisę reikalauti grąžinti visus mokėjimus, nuginčytus Negaliojimo raštais. Reikalavimo teisė, kurią įgijo ieškovas minėtos Sutarties dėl teisių perleidimo pagrindu, yra galiojanti ir nepasibaigė. Priešingai negu teigia atsakovė, Neo bankroto administratoriaus sprendimas sudaryti Sutartį dėl teisių perleidimo neprieštaravo bankroto tikslui. Sutartyje dėl teisių perleidimo buvo numatytas lygiavertis atlyginimas. Atsakovės teiginiai ir išvedžiojami dėl neva nelygiaverčio atlyginimo, įtvirtinto Sutartyje dėl teisių perleidimo, neturi jokio pagrindimo bei prieštarauja oficialiai Vokietijos vyriausybės pozicijai šioje byloje. Net, jeigu teismas spręstų, kad atlygis yra iš tikrųjų yra neekvivalentiškas, tai pagal Vokietijos teisę reikalavimo perleidimas gali įvykti nebūtinai už ekvivalentinį atlygį. Faktas, kad pradinis ieškovas F-Tex kol kas neįmokėjo minėto atlyginimo pagal Sutartį dėl teisių perleidimo, nekeičia minėtų išvadų. Suėjus daugiau negu 16 metų nuo nuginčytų mokėjimų atlikimo ir daugiau negu 8 metams nuo civilinės bylos pradžios ir ieškovui vis dar neatgavus ieškiniu reikalaujamų priteisti sumų, natūralu, kad neatsirado ir negalėjo atsirasti pareiga sumokėti Sutartyje dėl teisių perleidimo numatytą atlyginimą, nes neatsirado Sutartyje dėl teisių perleidimo numatyta sutartinė sąlyga –mokėjimai iš atsakovės vis dar nėra atgauti, tačiau vien dėl to, kad atlyginimas vis dar nėra sumokėtas, Sutartis dėl teisių perleidimo dėl to netapo neatlygintinė. Neo bankroto administratorius, siekdamas patenkinti vienintelio kreditoriaus F-Tex kreditorinį reikalavimą ir remdamasis jam suteikta įstatymine diskrecija, nusprendė perleisti pradiniam ieškovui F-Tex reikalavimo teisę ir taip dengti jo reikalavimą. Faktas, kad Neo bankroto procedūra yra baigta, nekeičia minėtų išvadų teisingumo.
    3. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad net jei reikalavimo teisių iš bankroto administratoriaus perėmimas būtų laikomas tebegaliojančiu, tai ieškovas nėra perėmęs reikalavimo į atsakovę tokia apimtimi, kokia yra nurodyta ieškinyje. Sutartimi dėl teisių perleidimo buvo perleistos visos reikalavimo teisės. Šalių bendradarbiavimas buvo įgyvendintas tokiu būdu, kad Neo bankroto administratoriui pateikė Negaliojimo raštus (pagal Vokietijos civilinio kodekso 143 str. 1 d. sandoris nuginčijamas pateikiant rašytinį pareiškimą kitai šaliai), o grąžinimo reikalavimo vykdymas buvo perleistas sutartimi ieškovui. Negaliojimo raštai patvirtina, kad šioje byloje nagrinėjami reikalavimai buvo perleisti ieškovui. Negaliojimo raštais bankroto administratorius pareikalavo, kad atsakovė įvykdytų prievolę ieškovui, nurodydamas pradiniam ieškovui F-Tex atstovavusių advokatų kontoros „Lang & Rahmann“ depozitinę sąskaitą. Atsakovės teiginiai, kad Negaliojimo raštais bankroto administratorius reikalavo, kad atsakovė įvykdytų prievolę jam, prasilenkia su tikrove ir prieštarauja bylos medžiagai, kuri patvirtina, jog „Lang & Rahmann“ advokatai atstovavo F-Tex bendrovę. Visas atsakovės keliamas abejones galima išsklaidyti paprasčiausiu būdu - apklausiant liudytoju patį bankroto administratorių p. D. H..
    4. Yra visos Vokietijos bankroto įstatymo 133 straipsnyje nurodytos sąlygos priteisti ieškiniu reikalaujamas sumas iš atsakovės: 1) Neo buvo bankrutuojanti (galiausiai ši bendrovė buvo likviduota); 2) Neo mokėjimai atsakovei atlikti per paskutiniuosius 10 metų iki prašymo iškelti Neo bankroto bylą; 3) F-Tex buvo Neo kreditorius; 4) Neo siekė, kad kreditorius F-Tex patektų į nepalankią padėtį; 5) atsakovė buvo nesąžininga, nes žinojo apie Neo ketinimus pastatyti kreditorių F-Tex į nepalankią padėtį ir apie Neo gresiantį bankrotą.
Teisėjų kolegija

konstatuoja:

5IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde (- uose) nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo (- ų) ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

7Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

  1. Atsakovė Lietuvos - Anglijos uždaroji akcinė bendrovė „Jadeclaud-Vilma“ prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino daugelio faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam ginčo išsprendimui, t. y. nesiaiškino Neo finansinės padėties, Neo mokumo ginčijamų mokėjimų atlikimo metu, netyrė, ar ieškovas turėjo galiojančią reikalavimo teisę į Neo ginčijamų mokėjimų atlikimo metu ir kt. Be to, atsakovė pažymėjo, kad žodinio bylos nagrinėjimo būtinybę sąlygoja ir tai, kad byloje prašoma taikyti Vokietijos teisę, kuri teismui nėra gerai žinoma. Ieškovas neprieštaravo atsakovės prašymui bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
  2. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), tačiau apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014 ir kt.).
  3. Pastebėtina, kad tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, pagal kurią tam tikromis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas, siekdamas veiksmingo teisingumo vykdymo bylą gali išspręsti remdamasis rašytine medžiaga (kai nagrinėjama problema nekelia teisės ar fakto klausimų, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir šalių rašytiniais pareiškimais); taigi teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – dėl specialių proceso požymių ir sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas gali būti pateisinamas aukštesnės instancijos teismuose, jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme (Oganova v. Georgia, no. 25717/03, 13 November 2007, par. 27, 28).
  4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės nurodyti motyvai, t. y. kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino daugelio bylai reikšmingų aplinkybių, jeigu būtų nustatyta, kad jie yra pagrįsti, sudarytų pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, tačiau nepatvirtina išimtinio būtinumo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Be to, ir tai, kad byloje prašoma taikyti Vokietijos teisę savaime negali suponuoti būtinybės bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka.
  5. Nei atsakovei, nei ieškovui nepateikus jokių išimtinių aplinkybių (pvz. būtinybė apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, bei savo poziciją išsamiai išdėsčius procesiniuose dokumentuose, prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

8Dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo prie bylos

  1. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo prie bylos prijungti naujus rašytinius įrodymus: Vokietijos advokatų kontoros Buchalik Brommerkamp 2016-05-12 nuomonę dėl Vokietijos teisės taikymo ir 2016-07-27 Duisburgo teismo raštą. Tuo atveju, jei teismas prijungtų atsakovės su apeliaciniu skundu teikiamus rašytinius įrodymus, ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prie bylos prašo prijungti Vokietijos advokato p. A. D., besispecializuojančio Vokietijos bankroto klausimų srityje, išvadą, kuri, atsakovės teigimu, paneigia ieškovo teikiamoje advokato nuomone pateiktus išaiškinimus.
  2. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).
  3. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017, 40 punktas).
  4. Įvertinusi naujai teikiamų rašytinių įrodymų turinį, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje yra sprendžiamas klausimas, susijęs su Vokietijos teisės taikymu, dėl kurio tarp šalių yra kilęs ginčas, o šalių teikiami įrodymai yra tiesiogiai susiję su byloje nagrinėjimais klausimais, bei į tai, kad minėtų rašytinių įrodymų prijungimas prie bylos neužvilkins bylos nagrinėjimo, sprendžia, kad būtų pagrįsta šiuos įrodymus prijungti prie bylos ir juos vertinti kartu su kitais įrodymais.

9Dėl rašytinių paaiškinimų prijungimo prie bylos

  1. 2017-03-23 ieškovas P. J. L. teismui pateikė rašytinius paaiškinimus ir Duisburgo apylinkės teismo bankroto lentelės Nr. 61 IN 104/04 nuorašą, kuris, ieškovo teigimu, patvirtina, kad F-Tex kreditorinis reikalavimas sudaro 259 770,63 Eur. 2017-04-03 atsakovė Lietuvos -Anglijos UAB „Jadecloud - Vilma“, tvirtindama, kad šis rašytinis įrodymas jau yra pateiktas į bylą, pateikė prašymą neprijungti minėto rašytinio įrodymo.
  2. 2017-04-03 ieškovas P. J. L. teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriais siekia įrodyti, kad byla turi būti nagrinėjama taikant Vokietijos teisę.
  3. CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Šia įstatymo nuostata siekiama įgyvendinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą (CPK 7 str.). Kadangi pateikiamais rašytiniais paaiškinimais ieškovas iš esmės papildo apeliacinio skundo ir atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą argumentus, paaiškinimus atsisakoma priimti (CPK 323 str.).
  4. Atsižvelgiant į tai, kad šis rašytinis įrodymas jau yra byloje (t. 1, b.l. 18), atsisakyti prie bylos prijungti ieškovo su rašytiniais paaiškinimais pateiktą Duisburgo apylinkės teismo bankroto lentelės Nr. 61 IN 104/04 nuorašą.

10Dėl faktinių bylos aplinkybių

  1. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad Duisburgo apylinkės teismas 2005-01-18 sprendimu iškėlė Vokietijos įmonei Neo Personal Light Clothing GmbH bankroto bylą dėl nemokumo (t. 1, b.l. 182-185). 2007-08-23 Neo bankroto administratorius ir F-Tex, atstovaujama advokatų kontoros „Lang & Rahmann“, sudarė sutartį dėl teisių perleidimo, kuria Neo perleido F-Tex visus Neo reikalavimus į trečiuosius asmenis (t. 1, b.l. 7-48). Neo bankroto administratorius 2008-06-20 ir 2008-12-30 raštais atsakovei pareiškė, kad ginčija šiuose raštuose nurodytus 2001 m. kovo – birželio mėnesiais Neo atsakovei atliktus mokėjimus už prekių pervežimą ir reikalauja, kad atsakovė šias sumas grąžintų, pervesdama jas į advokatų kontoros „Lang & Rahmann“, kuriai suteikta teisė reikalauti grąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas, sąskaitą (t. 1, b.l. 31-36, 37-40).
  2. 2009-01-05 F-Tex kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 151 675,06 Eur (523 700, 20 Lt) nepagrįstai gautų lėšų, 108 713, 23 Eur (375 365,06 Lt) palūkanų, 8,19 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. 2011-04-25 reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi Nr.25/04/2011-1 F-Tex perleido P. J. L. visus F-Tex reikalavimus į atsakovę, taip pat į Neo, galiojančius šios sutarties sudarymo dieną (t. 4, b.l. 19-21). Vilniaus apygardos teismo 2016-03-04 nutartimi pradinis ieškovas F-Tex buvo pakeistas nauju ieškovu P. J. L..
  3. Duisburgo apylinkės teismo 2013-10-30 sprendimu Neo bankroto byla buvo nutraukta dėl turto nepakankamumo, nes avansu nebuvo sumokėta pinigų suma, kuri būtų pakankama bylos išlaidoms padengti, o Neo yra išregistruota iš Prekybos registro dėl nemokumo (t. 6 , b.l. 31-32, 33-34).
  4. Vilniaus apygardos teismas, konstatavęs, kad egzistuoja Vokietijos bankroto įstatymo 133 straipsnyje nurodyti pagrindai, 2016 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės UAB „Jadeclaud-Vilma“ ieškovui P. J. L. 90 085,70 GBP sumą eurais pagal valiutų kursą, galiojantį faktinę mokėjimo, vykdant teismo sprendimo, dieną, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo 2009-01-08 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 13 858,71 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmetė. Tiek ieškovas, tiek atsakovė su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

11Dėl atsakovės apeliacinio skundo

  1. Atsakovė Lietuvos - Anglijos UAB „Jadecloud-Vilma“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimo dalį, kuria buvo iš dalies tenkintas ieškovo P. J. L. ieškinys ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamam ginčui taikė Vokietijos teisę; 2) teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas turi reikalavimo teisę į atsakovę; 3) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog egzistuoja Vokietijos bankroto įstatymo 133 straipsnyje nurodyti pagrindai.

12Dėl ginčui taikytinos teisės

  1. Kilus ginčui iš tarptautinį (užsienio) elementą turinčio teisinio santykio, teismui pirmiausia tenka atsakyti mažiausiai į du klausimus: pirma, ar ginčas nagrinėtinas Lietuvos teisme, t. y. turi būti išspręstas teismingumo klausimas. Šiuo klausimu jau yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 12 d. nutartyje, kuria buvo nuspręsta, jog ginčas yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Antra, būtina atsakyti į klausimą, kurios valstybės materialinę teisę reikia taikyti nagrinėjant ir sprendžiant šalių ginčą, t. y. tenka spręsti teisės sistemų kolizijos problemą. Pažymėtina, kad, pripažinus, jog byla teisminga Lietuvos Respublikos teismui, savaime nereiškia, jog ji turi būti sprendžiama pagal Lietuvos Respublikos materialinę teisę.
  2. Iš šalių procesinių dokumentų matyti, kad ieškovas prašo nagrinėjamam ginčui taikyti Vokietijos teisę, tuo tarpu atsakovė nuosekliai laikosi pozicija, kad teismas, nagrinėdamas tarp šalių likusį ginčą, turi vadovautis Lietuvos Respublikos teisės normomis. Atsakovė tvirtina, kad ieškinys savo esme yra actio Pauliana ieškinys dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriams nepalankių sandorių nuginčijimo, todėl remdamasi CK 1.37 straipsnio 4 dalimi, prašo ginčą nagrinėti pagal Lietuvos Respublikos teisę.
  3. Daugelyje sričių santykių, susijusių su tarptautiniu (užsienio) elementu, teisinis reguliavimas yra unifikuotas tarptautinėmis sutartimis. CK 1.10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, Lietuvos teismai, spręsdami kilusius ginčus, taip pat privalo vadovautis reglamentų, nustatančių taikytinos teisės klausimus, nuostatomis.
  4. Nagrinėjamu atveju galėtų būti aktualūs šie tarptautinės teisės aktai: 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, Sutartinėms prievolėms taikytinos teisės klausimus reglamentuojantis 2008 m. birželio 17 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 593/2008 ir Reglamentas Nr.864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės.
  5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau minėtoje 2012 m. gegužės 12 d. nutartyje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškinys Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų prasme paduotas civilinėje ar komercinėje byloje, todėl aiškiai nurodė, jog šioje byloje pareikštas reikalavimas nepatenka į Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo sritį, todėl ieškovės samprotavimai apie šio Reglamento taikymą atmestini kaip neturintys jokio teisinio pagrindo.
  6. Sutartinėms prievolėms taikytinos teisės klausimus reglamentuoja 2008 m. birželio 17 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I), kuris pakeitė 1980 m. Romos konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, galiojusią iki 2009 m. gruodžio 17 d. Lietuva prisijungė prie šios konvencijos 2005 m. balandžio 14 d. Lietuvai šią konvenciją ratifikavus 2006 m. kovo 30 d. įstatymu Nr. X-528, ji Lietuvos Respublikai įsigaliojo 2006 m. gruodžio 1 d. Kadangi ginčo mokėjimai buvo atlikti 2001 m. vasario – birželio mėn., t. y. tada, kai Romos konvencija Lietuvos Respublikai dar negaliojo, tai ši konvencija nagrinėjamu atveju negali būti taikoma (Romos konvencijos 17 str.).
  7. Reglamento Nr.864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma II) 31 straipsnyje nustatyta, kad šis Reglamentas taikomas po šio Reglamento įsigaliojimo įvykusiems įvykiams, sukėlusiems žalą. Reglamentas įsigaliojo 2009 m. sausio 11 d. Ginčijami mokėjimai buvo atlikti 2001 m. vasario – birželio mėn., t. y. iki Reglamento Nr.864/2007 įsigaliojimo, kas suponuoja išvadą, kad Reglamento Nr.864/2007 taikymas negalimas.
  8. Atsižvelgiant į tai, kad nėra tarptautinių sutarčių, kurios nustatytų taikytiną teisę nagrinėjamam sandoriui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK normomis. Sutartinėms prievolėms taikytiną teisę reglamentuoja CK 1.37 straipsnio nuostatos, pagal kurias taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė labiausiai susijusi, teisė, o CK 1.43 straipsnio nuostatos taikytinos prievolėms, atsirandančioms dėl padarytos žalos. CK 1.43 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalių teisės ir prievolės, atsirandančios dėl padarytos žalos, nukentėjusiojo pasirinkimu nustatomos pagal valstybės, kurioje padarytas veiksmas ar buvo kitokių žalą sukėlusių aplinkybių, teisę arba pagal žalos atsiradimo vietos valstybės teisę.
  9. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė Latvijos įmonė F-Tex SIA Sutarties dėl teisių perleidimo, kuria Neo bankroto administratorius perleido reikalavimo teisę į atsakovę Lietuvos - Anglijos UAB „Jadecloud-Vilma”, pagrindu pastarajai pareiškė reikalavimą grąžinti šios iš bankrutuojančios Vokietijos įmonės, kurios kreditoriai yra ieškovas su atsakove, neteisėtai pervestas lėšas (ieškovė F-Tex SIA 2011-04-25 reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi Nr.25/04/2011-1 visus reikalavimus į atsakovę ir į Neo perleido ieškovui P. J. L.). Taigi šis reikalavimas reiškiamas ne bankroto administratoriaus, o bankrutuojančios Vokietijos bendrovės kreditoriaus kitam šios įmonės kreditoriui. Ieškovas ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos - Anglijos UAB „Jadecloud-Vilma” 151 675,06 Eur (523 700, 20 Lt) nepagrįstai gautų lėšų, 108 713,23 Eur (375 365, 06 Lt) palūkanų, 8,19 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  10. Taigi ieškovas yra privatus asmuo, kuriam sutarties pagrindu bankroto administratorius perleido teisę reikšti neteisėtai pervestų lėšų priteisimo reikalavimą kitam bankrutuojančios įmonės kreditoriui. Toks privatus kreditorius (ieškovas), priešingai nei bankroto administratorius, kuris iš esmės privalo veikti dėl kreditorių interesų, pats sprendžia, ar pasinaudoti savo įgytomis reikalavimo teisėmis. Pažymėtina, kad kai asmuo, kuriam perleistos teisės, nusprendžia pasinaudoti savo reikalavimo teisėmis, jis veikia dėl savo paties interesų siekdamas išimtinai tik asmeninės naudos. Taigi jo ieškinio padariniai skiriasi nuo bankroto administratoriaus pareikšto ieškinio dėl nuginčijimo, kurio tikslas yra padidinti įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvus, padarinių.
  11. Nurodytų argumentų kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškinio reikalavimai išeina už sutartinės atsakomybės ribų, t. y. ieškovo ir atsakovės nesieja jokiai sutartiniai teisiniai santykiai, ir į tai, kad pinigai atsakovei buvo pervesti remiantis galiojančia 2001-01-03 Generalinė sutartimi, o ieškovo esminis siekis šioje byloje yra kompensuoti galimai patirtą žalą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškinys vertintinas kaip ieškinys dėl žalos priteisimo.
  12. CK 1.43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalių teisės ir pareigos pagal prievoles, atsirandančias dėl padarytos žalos, nustatomos pagal valstybės, kurioje padarytas veiksmas ar buvo kitokių žalą sukėlusių aplinkybių, teisę arba pagal žalos atsiradimo vietos valstybės teisę.
  13. Neo yra Vokietijos bendrovė, kuriai bankroto byla buvo iškelta Vokietijoje; bankroto administratorius, remdamasis Vokietijos teise, Negaliojimo raštais ginčijo Neo atsakovei iš Vokietijos banko sąskaitos neva neteisėtai atliktus mokėjimus. Taigi ieškinys iš esmės yra susijęs su Vokietijoje vykusiais teisiniais procesais, kas suponuoja išvadą, kad šiuo atveju taikytina Vokietijos teisė. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tai, kad pinigai buvo pervesti atsakovei, kurios registracijos vieta yra Lietuvos Respublika, negali lemti priešingos išvados.
  14. Vadovaujantis tuo, kad išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tarp šalių kilusį ginčą pagrįstai nagrinėjo vadovaudamasis Vokietijos teise.

13Dėl ieškovo Latvijos įmonės F-Tex SIA reikalavimo teisės

  1. Ieškovas savo reikalavimą šioje byloje grindžia 2007-08-28 sutartimi dėl teisių perleidimo, kuria Neo bankroto administratorius perleido Latvijos įmonei F-TEX SIA (pirminei ieškovei) bankrutuojančios Neo reikalavimo teises į trečiuosius asmenis, inter alia teisę ginčyti Neo atliktus mokėjimus atsakovei. Ginčo dėl to, kad toks sandoris pagal Vokietijos teisę yra galimas, iš esmės nėra. Tokio sandorio galimumą patvirtina ir Vokietijos aukščiausiojo teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendime pateikti išaiškinimai (t. 4, b.l. 121-130), tačiau atsakovė kelia minėto sandorio galiojimo klausimą tuo aspektu, kad toks sandoris gali būti laikomas galiojančiu tik tuo atveju, jei teisių perėmėjas sumoka bankrutuojančiai įmonei (jos kreditoriams) lygiavertę kompensaciją. Atsakovės teigimu, F-TEX lygiaverčio atlygio už perimtą reikalavimą iki Neo bankroto procedūrų pabaigos nesumokėjus, jo reikalavimo teisė, kuri vėliau buvo perleista ieškovui P. J. L., nebegalioja.
  2. Sutiktina su atsakove, kad pagal Vokietijos teisę reikalavimo perleidimo sandoris galioja su sąlyga, kad teisių perėmėjas bankrutuojančiai įmonei yra sumokėjęs lygiavertį atlyginimą. Šią išvadą, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina jau minėtas Vokietijos aukščiausiojo teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimas (t. 4, b.l. 121-130), kuriame aiškiai nurodyta, kad reikalavimo perleidimas be priešpriešinės prievolės prieštarauja bankroto proceso tikslui, t. y. atkurti skolininko turtą, iš kurio galėtų būti tenkinami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai; Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2012 m. balandžio 19 d. prejudiciniame sprendime taip pat yra nustatęs, kad bankroto administratoriaus teisė ginčyti sandorius gali būti perleidžiama, jeigu už tai sumokamas ekvivalentiškas atlygis visų kreditorių naudai (t. 3, b.l. 230-241). Be to, ir Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė, pastabose, teiktose ESTT, yra nurodžiusi, kad bankroto administratorius teisę užginčyti skolininko veiksmus, kurie buvo atlikti prieš bankroto bylos iškėlimą, pagal Vokietijos bankroto kodekso 143 straipsnį, gali perleisti trečiajam asmeniui, tačiau toks perleidimas negali prieštarauti bankroto proceso tikslams, perleidžiama turi būti už tam tikrą atlygį, priskirtiną bankrutuojančios įmonės turtui (t. 3, b.l. 169-176).
  3. Taigi tam, kad bankroto administratoriaus teisių perleidimas galiotų, turi būti susitariama dėl priešpriešinės prievolės. Nors priešpriešinė prievolė nebūtinai turi būti tokio paties dydžio kaip perleidžiamo reikalavimo vertė, tačiau turi būti aiškiai susitarta dėl aiškaus atlyginimo dydžio ir atsiskaitymo tvarkos. Jeigu sutartos priešpriešinės prievolės įvykdymas nebūtų niekaip užtikrinamas, toks teisių perleidimas, teisėjų kolegijos nuomone, prieštarautų bankroto proceso tikslui – padidinti turto, iš kurio būtų galima tenkinti kreditorių reikalavimus ir padengti bankroto procedūrų kaštus, masę.
  4. Iš 2007-08-23 sutarties dėl teisių perleidimo, sudarytos tarp Neo bankroto administratoriaus ir F-TEX, 3 punkto matyti, kad nagrinėjamu atveju sutarties šalys susitarė iš esmės dėl 33 procentų „sėkmės mokesčio“, kuris būtų mokamas Neo nuo pajamų gautų iš perleidžiamų reikalavimų (t. 1 b.l. 45-48). Nei 2007-08-23 sutartyje, nei kokiame kitame dokumente nebuvo susitarta, kaip realiai ši priešpriešinė prievolė bus įvykdyta ir pateks į bankrutuojančios įmonės turto masę. Kaip matyti iš į bylą pateikto Vokietijos aukščiausiojo teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimo turinio, teismas minėtame sprendime dėl tokių atvejų, kai bankroto administratorius iš bankrutuojančios įmonės turto perleidžia reikalavimo teisę į trečiuosius asmenis kitam asmeniui, tačiau į bankrutuojančios įmonės turtą realiai neįtraukiama jokia priešpriešinė prievolė, nepasisakė, tačiau iš Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės, pastabų, teiktų ESTT, matyti, kad susitarimas dėl procentinio atlygio nuo pareiškus ieškinį dėl nuginčijimo bankroto byloje gautos sumos yra dažnai pasitaikantis praktikoje, todėl darytina išvada, kad iš esmės toks susitarimas dėl „sėkmės mokesčio“ yra galimas, tačiau būtina užtikrinti, kad ši priešpriešinė prievolė patektų į bankrutuojančios įmonės turto masę.
  5. Tarp šalių nėra ginčo, kad Neo bankroto procedūra yra baigta. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2013-10-30 Duisburgo teismo sprendimu, remiantis Vokietijos bankroto įstatymo 207 straipsniu, Neo bankroto byla buvo nutraukta, kadangi nebuvo sumokėta pinigų suma, kuri būtų pakankama bylos išlaidoms padengti, 2014 metais įmonė buvo likviduota ir išregistruota iš Prekybos registro dėl nemokumo (t. 6, b.l. 31-34). Duomenys, kad su bankrutuojančia Neo už perleistus reikalavimus iki įmonės likvidavimo buvo atsiskaityta, į bylą nepateikti. To, kad nebuvo atsiskaityta, neneigia ir pats ieškovas. Susiklosčius tokiai situacijai, sutiktina su atsakove, kad, nesumokėjus bankrutuojančiai įmonei iki jos išregistravimo atlygio už perleistus reikalavimus, teisių perėmėjo reikalavimo teisė nustojo galioti, kadangi taip ir liko neįvykdyta viena iš esminių reikalavimo teisių perleidimo sutarties sąlygų, nustatanti atsiskaitymą su teisių perleidėju.
  6. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai atsižvelgdamas tik į tai, kad 2007-08-23 sutarties dėl teisių perleidimo 3 punkte yra įtvirtinta sąlyga dėl atsiskaitymo, visiškai nevertino faktinės susiklosčiusios situacijos, susijusios su atlyginimu už bankroto administratoriaus perleistas reikalavimo teises, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovas turi reikalavimo teisę į atsakovę.
  7. Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste sutiktina su atsakove, kad abejonių dėl ieškovo reikalavimo teisės į atsakovę kelia ir ta aplinkybė, kad praėjus daugiau nei metams nuo to laiko, kai bankroto administratorius perleido reikalavimo teises F-TEX, pats bankroto administratorius kreipėsi į atsakovę su reikalavimu grąžinti atitinkamas pinigų sumas. Atkreiptinas dėmesys, kad 2007-08-28 sutartyje dėl teisių perleidimo aiškiai nenurodoma, kokį laikotarpį, sumas ar kokius sandorius toks perleidimas apima, o Neo bankroto administratorius 2008-06-20 raštu pareikalavo, kad atsakovė sumokėtų bankrutuojančiai Neo 43 247,75 GPB ir 1 529 DM kaip sumas 2001 m. sausio – birželio mėnesį neva neteisėtai sumokėtas į atsakovės sąskaitą (t. 1, b.l. 31-36), ir 2008-12-30 raštu reikalavo bankrutuojančiai įmonei sumokėti 48 316,5 GBP bei 1 900 Eur (t. 1, b.l. 37-41). Minėtuose raštuose bankroto administratorius nieko neužsimena apie tai, kad reikalavimo teisės į šias pinigų sumas yra perleistos F-TEX.
  8. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad ieškovui iki Neo bankroto procedūros pabaigos nesumokėjus bankrutuojančiai įmonei atlygio už perleistą reikalavimą, ieškovo reikalavimo teisė, perimta iš Neo bankroto administratoriaus, pasibaigė, t. y. nustojo galioti.

14Dėl Vokietijos bankroto įstatymo 133 straipsnyje nurodytų pagrindų egzistavimo

  1. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2000 m. birželio 5 d. buvo įsteigta Neo. 2000-11-20 Neo ir F-Tex sudarė tiekimo sutartį, pagal kurią F-Tex įsipareigojo tiekti tekstilės produktus Neo (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 5). 2001-01-03 tarp Neo ir atsakovės Lietuvos - Anglijos UAB „Jadeclaud - Vilma“ buvo sudaryta Generalinė krovinių gabenimo sutartis, kuria buvo sutarta, kad nuo 2001-01-02 atsakovė perima centralizuotą pervežimų organizavimą ir realizavimą įmonėms SIA Redtex, Inndash ir SIA F-Tex. Generalinės sutarties 3 punkte buvo numatyta, kad sąskaitas už visus pervežimus, atliktus SIA Redtex, Inndash ir SIA F-Tex, bus išrašomos Neo (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 7). Už pagal Generalinę sutartį atliktus pervežimus atsakovė Neo išrašinėjo sąskaitas (atsiliepimo į ieškinį priedai Nr. 12-16, 17, 18-26, 28-38, 38), kurios buvo apmokėtos 2001 m. vasario – birželio mėnesiais šioje byloje ginčijamais mokėjimais.
  2. Vokietijos bankroto įstatymo 129 straipsnyje įtvirtinta bankroto administratoriaus teisė, remiantis Vokietijos bankroto įstatymo 130 – 146 straipsniais, ginčyti/paskelbti niekiniais tam tikrus iki bankroto bylos iškėlimo skolininko sudarytus sandorius, dėl kurių bankrutuojančios įmonės kreditoriai patenka į nepalankią padėtį, ir reikalauti pagal juos atliktis mokėjimus bankrutuojančiai įmonei.
  3. Pagal Vokietijos bankroto įstatymo 133 straipsnio 1 dalį gali būti ginčijami tokie veiksmai, kuriuos per paskutinius dešimt metų iki prašymo pradėti bankroto procedūrą pateikimo arba po tokio prašymo pateikimo atliko skolininkas, siekdamas tyčia pakenkti savo kreditoriams, jeigu šių veiksmų metu kitai šaliai buvo žinoma apie skolininko tyčią. Laikoma, kad kita šalis žinojo, jeigu ji suprato, kad skolininkui gresia nemokumas ir kad šie veiksmai pakenkė kreditoriams.
  4. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal byloje pateiktas Vokietijos teisininkų teisines išvadas dėl Vokietijos teisės turinio (t. 4, b.l. 39-66, b.l. 99-127) bei pagal Vokietijos bankroto įstatymo 133 straipsnio 1 dalies nuostatas, siekiant užginčyti įmonės prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus sandorius, reikia nustatyti šių aplinkybių visumą: 1) būsimas bankroto skolininkas atlieka savavališkus veiksmus, diskriminuojančius jo kreditorius; 2) tokius veiksmus skolininkas atlieka per 10 metų iki prašymo pradėti bankroto procedūrą pateikimo; 3) dėl tokių skolininko veiksmų kreditoriai patenka į nepalankią padėtį; 4) kita šalis (mokėjimų gavėja) žinojo apie tokį skolininko ketinimą.
  5. Pasisakydamas dėl Neo nemokumo, pirmosios instancijos teismas įvertino vienintelę aplinkybę, t.y. tai, kad 2001-04-03 rašte, adresuotam F-Tex, Neo direktorius, siekdamas spręsti įmonę užklupusias finansines problemas, nurodė, kad įmonė turi didelių skolų, todėl pagal Vokietijos įstatymus turi būti likviduojama (t. 1, b.l. 21-24). Remdamasis šiuo rašytiniu įrodymu, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad jau 2001 metais Neo atitiko nemokios įmonės statusą.
  6. Sutiktina su atsakove, kad įmonės nemokumas yra objektyviai patikrinama įmonės būsena, kuri turi būti nustatoma iš finansinių įmonės dokumentų, t. y. balanso, kuriame atsispindi visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai, pelno (nuostolių) ataskaitų, kuriose nurodomos visos per ataskaitinį laikotarpį įmonės uždirbtos pajamos, patirtos sąnaudos ir gauti veiklos rezultatai, pinigų srautų ataskaitų, kuriose atsispindi įmonės ataskaitinio laikotarpio pinigų ir pinigų ekvivalentų įplaukos bei išmokos, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitų, kuriose pateikiama informacija apie nuosavo kapitalo pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį, ir pan. Nagrinėjamu atveju, įvertinus vien tik įmonės direktoriaus neoficialaus pobūdžio laišką, nesant kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių Neo nemokumą, teisiškai nepagrįsta būtų konstatuoti, kad 2001 m. kovo – birželio mėnesiais, kai buvo vykdomi mokėjimai atsakovei, Neo buvo nemoki.
  7. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl Neo nemokumo verčia abejoti ir ta aplinkybė, kad 2002-08-12 įmonės akcininkai nutarė padidinti įmonės įstatinį kapitalą ir tęsti įmonės veiklą (t. 1, b.l. 9-17), kuri buvo vykdoma net iki 2005-01-18, kai įmonei Duisburgo apylinkės teismo sprendimu buvo pradėta bankroto procedūra.
  8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Duisburgo apylinkės teismo registro išrašą (t. 1, b.l. 18-20), kuriame nurodyta, kad Duisburgo apylinkės teismo 2007-07-29 sprendimu nustatytas F-Tex 198 377 Eur kreditorinis reikalavimas, susidaręs už prekių pristatymą nuo „03.11 iki 01.05.01“, skundžiamame sprendime darė išvadą, kad ieškovė F-Tex ginčijamų mokėjimų, kurie buvo atlikti 2001 m. kovo – birželio mėnesiais, atlikimo metu buvo Neo kreditorius. Atsakovė, tvirtindama, kad ginčijamų mokėjimų atlikimo metu F-Tex apskritai neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į Neo, apeliaciniame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.
  9. Visų pirma, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas buvo Neo kreditorius, kritiškai vertintina dėl to, jog ši išvada iš esmės grindžiama tik dokumentu, neva patvirtinančiu ieškovo kreditorinio reikalavimo dydį Neo bankroto byloje, bet neįrodančiu, kad būtent ginčijamų mokėjimų atlikimo metu ieškovas buvo Neo kreditorius. Į bylą nepateikus teismo procesinio sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas F-Tex 198 377 Eur kreditorinis reikalavimas Neo bankroto byloje, ar kitų įrodymų dėl skolos F-Tex atsiradimo momento ir jos mokėjimo terminų, nėra galimybės nustatyti, kada suėjo terminas atsiskaityti už laikotarpiu nuo 2001-03-11 iki 2001-05-01 pristatytas prekes.
  10. Sprendžiant klausimą, ar F-Tex ginčijamų mokėjimų atlikimo metu buvo Neo kreditorius, būtina įvertintini į bylą pateiktų rašytinių įrodymų ir duomenų visumą. Iš Tarpusavio atsiskaitymų sutarties matyti, kad 2000-11-20 Neo ir F-Tex sudarė užsakymų vykdymo sutartį, kuria F-Tex įsipareigojo Neo užsakymu už atlygį pagaminti tekstilės produkciją (t. 1, b.l. 235-238, atsiliepimo į ieškinį 42 priedas). Tarpusavio atsiskaitymų sutartyje, sudarytoje 2001-09-17, konstatuota, kad Neo pagal Užsakymų vykdymo sutartį yra skolinga F-Tex mažiausiai 493 390,87 DM. Tarpusavio atsiskaitymų sutartimi Neo ir F-Tex susitarė, kad į šią sumą yra įskaitomas 261 571,09 DM Neo reikalavimas F-Tex, o likusią 231 819,78 DM sumą Neo sumoka perleisdama F-Tex reikalavimo teises į Neo skolininkus (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 41). Taigi minėta atsiskaitymo ir reikalavimų perleidimo sutartimi šalys susitarė dėl atsiskaitymo. Tokiu būdu maždaug vienu metu (trijų mėnesių skirtumas) Neo atsiskaitė su atsakovu už pagal sutartį atliktus pervežimus ir su pradiniu ieškovu F-Tex, įskaitant tarpusavio skolas ir likusiai sumai Neo perleidžiant reikalavimo į savo skolininkus teises. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai, kad Neo atsiskaitęs su atsakove atliko savavališkus veiksmus, diskriminuojančius jo kreditorius. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad dėl Neo skolos F-Tex buvo kilę ginčai, kurie buvo nagrinėti teisme. Duisburgo apylinkės teismas 2004-05-17 sprendime (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 42) konstatavo, kad 2001-09-17 atsiskaitymo ir reikalavimų perleidimo sutartis yra neįvykdyta tik dėl 22 928 Eur sumos, kuri ir buvo priteista iš Neo F-Tex. Taigi tik nuo minėto 2004-05-17 teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos F-Tex įgijo neginčijamą ir galiojančią reikalavimo teisę į Neo.
  11. Į bylą buvo pateiktas ir Duisburgo miesto apylinkės teismo išrašas, kuriame nurodoma, kad 2004-07-29 sprendimu buvo patvirtintas 198 377 Eur F-Tex kreditorinis reikalavimas, susidaręs už prekes, pristatytas nuo „03-11 iki 01-05-01” (t. 1, b.l. 18-20), tačiau pats teismo sprendimas į bylą pateiktas nebuvo, todėl net nėra aišku, kokiu būdu 2004-05-17 sprendime nurodyta ir priteista suma padidėjo iki patvirtinto kreditorinio reikalavimo dydžio ir kada ši suma susidarė, t. y. ar ši skola taip pat susidarė tuo metu, kai Neo atsiskaitė su atsakovu. Atsakovės su apeliaciniu skundu pateiktame 2016-07-28 Duisburgo apylinkės teismo rašte nurodoma, kad žinoma yra tik apie 2004-07-29 sprendimą, o duomenų apie 2004-07-29 sprendimą rasti nepavyko, kas taip pat kelia abejonių dėl tikrosios F-Tex reikalavimo sumos dydžio, tačiau bet kuriuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad abu šalių nurodomi teismo sprendimai buvo priimti 2004 metais, kas suponuoja išvadą, jog F-Tex galiojančią ir neginčijamą reikalavimo teisę į Neo ir įgijo tik 2004 metais, o ne 2001 m. kovo – birželio mėnesiais, kai buvo vykdomi ginčijami mokėjimai atsakovei.
  12. Kritiškai vertintina ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsiskaitymas su F-Tex, perleidžiant jam reikalavimo teises į trečiuosius asmenis, negali būti vertinamas kaip lygiavertis atsiskaitymui pinigais. Remiantis sutarties laisvės principu, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Nagrinėjamu atveju toks atsiskaitymo būdas, koks jis buvo numatytas 2001-09-17 Tarpusavio atsiskaitymų sutartyje, tenkino kreditorių F-Tex, o pretenzijos buvo pradėtos reikšti tik tada, kai tretieji asmenys visiškai su F-Tex neatsiskaitė.
  13. Nurodytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad ieškovas neįrodė, jog ginčijamų mokėjimų atlikimo metu pradinė ieškovė F-Tex neturėjo neginčijamos ir galiojančios reikalavimo teisės į Neo, todėl Neo 2001 m. kovo – birželio mėnesiais atlikti mokėjimai, kurie buvo atlikti turint tam teisinį pagrindą (2001 m. sausio 3 d. Generalinė sutartis dėl krovinių gabenimo) niekaip negalėjo jo diskriminuoti ir pastatyti į nepalankią padėtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju Neo, atlikdama mokėjimus atsakovei, siekė tiesiog tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus pagal išrašytas sąskaitas–faktūras verslo partneriui. Duomenų, kad ginčijamų mokėjimų atlikimo metu Neo turėjo kitų kreditorių, į bylą pateikta nebuvo.
  14. Ieškovo argumentas, kad 2001-01-03 Generalinė sutartis yra tariamas sandoris, nes atsakovė neva nepagrindė sutarties reikalingumo/tikslingumo, nesirėmė šia sutartimi ją nutraukdama ir pan., nebuvo tirti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma (CPK 306 str. 2 d.).
  15. Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad iš šalių paaiškinimų ir į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog tiek Neo, tiek F-Tex faktinis akcininkas buvo P. J. L., būtent paties P. J. L. iniciatyva ir buvo įsteigta Neo, kurios oficiali akcininkė buvo I. D. (J. S. žmona), o direktorius J. S.. Tiek Neo, tiek F-Tex vykdė bendrą veiklą (F-Tex tiekė gaminius Neo, atsakovė Lietuvos - Anglijos UAB „Jadeclaud - Vilma“ nuo 2001-01-02 vykdė centralizuotą pervežimų organizavimą ir realizavimą P. J. L. įmonėms, įskaitant ir F-Tex, už visus pervežimus, atliktus F-Tex, sąskaitos buvo išrašomos Neo) (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 1). Kadangi ir Neo, ir F-Tex veikloje dalyvavo bei ją kontroliavo P. J. L., tikėtina, jog ginčijami mokėjimai atsakovei Lietuvos - Anglijos UAB „Jadeclaud - Vilma“ nebuvo atlikti ne be P. J. L. žinios. Jau buvo minėta, kad 2000-11-20 Neo ir F-Tex buvo sudariusios užsakymų vykdymo sutartį, kuria F-Tex įsipareigojo Neo užsakymu gaminti tekstilės produkciją, o Neo turėjo organizuoti produkcijos pristatymą ir už tai atsiskaityti su atsakove Lietuvos - Anglijos UAB „Jadeclaud - Vilma“. Atsakovei atlikti ginčijami mokėjimai, kuriais buvo atsiskaitoma už suteiktas paslaugas, negali būti vertinami kaip žalingi Neo kreditoriams (kaip teigiama ieškinyje vienintelis Neo kreditorius buvo F-Tex), kadangi jie ir buvo vykdomi paties F- Tex interesais, t. y. siekiant platinti F-Tex pagamintą produkciją.
  16. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, jog ieškovas neįrodė, kad yra visos Vokietijos bankroto įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos, būtinos norint užginčyti įmonės iki bankroto bylos iškėlimo skolininko sudarytus sandorius, kas sudarytų teisinį pagrindą tenkinti ieškinį dėl atitinkamų pinigų sumų priteisimo iš atsakovės.
  17. Konstatavus, kad bankroto administratorius neturėjo jokios reikalavimo teisės į atsakovę, darytina išvada, kad 2007-08-23 sutartis dėl reikalavimo teisių perleidimo į atsakovę, sudaryta tarp Neo bankroto administratoriaus ir F-Tex, apskritai negalėjo būti sudaryta, kadangi bankroto administratorius neturėjo jokios reikalavimo teisės, kurią būtų galėjęs perleisti.

15Dėl ieškovo apeliacinio skundo

  1. Ieškovas P. J. L. apeliaciniame skunde kvestionuoja šias Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimo dalis: 1) dalį, kurioje teismas nustatė konvertavimo į eurus valiutų kursą, galiosiantį faktinę mokėjimo, vykdant teismo sprendimą, dieną; 2) dalį, kurioje Vilniaus apygardos teismas atmetė ieškinį dalyje dėl 108 713,23 Eur dydžio palūkanų, paskaičiuotų nuo nuginčytų mokėjimų faktinės mokėjimo dienos iki ieškinio pareiškimo dienos, priteisimo; 3) dalį, kurioje Vilniaus apygardos teismas priteisė 5 proc. dydžio palūkanas už teismo priteistas sumas už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 4) dalį, kurioje Vilniaus apygardos teismas atmetė ieškinį dalyje dėl 1 900 Eur dydžio sumos priteisimo.
  2. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau padarytas išvadas, sprendžia, kad, konstatavus, jog ieškinys yra nepagrįstas, ieškovo apeliacinio skundo reikalavimai, tampa teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisako.
  3. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

16Dėl bylos procesinės baigties

  1. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovo reikalavimą, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, yra teisinis pagrindas atsakovės apeliacinis skundą tenkinti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

17Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

  1. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, panaikinus pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, ieškovės ieškinį atmetant, turi būti perskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos.
  2. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
  3. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir ieškovės ieškinys yra atmetamas, daro išvadą, kad ieškovė praranda savo teisę į pirmos instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  4. Pagal pateiktus į bylą duomenis atsakovė Lietuvos–Anglijos UAB „Jadeclaud - Vilma“ patyrė 74 847,29 Eur bylinėjimosi išlaidų (t 6., b.l. 43-109).
  5. Pažymėtina, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos už teisinę pagalbą gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-533/2008).
  6. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: 1) ar prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas; 4) bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 p.).
  7. Nagrinėjamu atveju atsakovės prašomų atlyginti išlaidų dydis akivaizdžiai viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje spręsto ginčo sudėtingumą, analizuotų faktinių aplinkybių apimtį, suteiktų teisinių paslaugų mastą ir kokybę, sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju ir yra pagrindas priteisti didesnę bylinėjimosi išlaidų sumą negu numatyta Rekomendacijose. Bet kuriuo atveju ieškovės prašoma priteisti 74 847,29 Eur bylinėjimosi išlaidų suma vertintina kaip pernelyg didelė, todėl ji atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisingumo ir protingumo principus bei į paties ieškovo apeliaciniame skunde pateiktą poziciją, kokia bylinėjimosi išlaidų suma nagrinėjamu atveju galėtų būti vertinama kaip atitinkanti bylos sudėtingumą ir advokatų darbo ir laiko sąnaudas, mažintina iki 48 000 Eur.
  8. Pirmos instancijos teismas šioje byloje turėjo 34 Eur išlaidų už procesinių dokumentų siuntimą bylos dalyviams, kurios taip pat priteistinos iš bylą pralaimėjusios šalies – ieškovo.

18Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

  1. Tenkinus atsakovės apeliacinį skundą, o ieškovo apeliacinį skundą atmetus, spręstinas klausimas dėl atsakovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.
  2. Atsakovės bylinėjimosi išlaidas sudaro 1 673 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą ir išlaidos advokatui už suteiktas teisines paslaugas, kurias pagal atsakovės pateiktus duomenis sudaro 8 975,38 Eur.
  3. Atsižvelgiant į teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį bei į suteiktos teisinių paslaugų mastą, teisėjų kolegijos manymu, teisinga ir pagrįsta atsakovei būtų priteisti 4 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
  4. Taigi iš viso atsakovei Lietuvos - Anglijos UAB „Jadeclaud - Vilma“ iš ieškovo P. J. L. priteistina 52 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų viso bylos nagrinėjimo metu.

19Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

20Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo tenkintas, bei sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių panaikinti, ir toje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo P. J. L. ieškinį atsakovei Lietuvos - Anglijos uždarajai akcinei bendrovei „Jadeclaud - Vilma“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo atmesti.

21Priteisti atsakovei Lietuvos - Anglijos uždarajai akcinei bendrovei „Jadeclaud - Vilma“ (j.a.k. 110552090) 48 000 Eur (keturiasdešimt aštuonis tūkstančius eurų), valstybei 34 Eur (trisdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme iš ieškovo P. J. L. (kodas ( - ))

22Kitoje dalyje Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23Priteisti atsakovei Lietuvos - Anglijos uždarajai akcinei bendrovei „Jadeclaud - Vilma“ (j.a.k. 110552090) iš ieškovo P. J. L. (kodas ( - )) 4 500 Eur Eur (keturis tūkstančius penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai