Byla 2A-482-163/2012
Dėl skolos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei saugojimą priteisimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alona Romanovienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo D. T. apeliacinį skundą ir ieškovės UAB „Sauda“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Sauda“ ieškinį atsakovui D. T., trečiajam asmeniui Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl skolos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei saugojimą priteisimo,

Nustatė

2ieškovė UAB „Sauda“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovo D. T. priteisti 4572 Lt skolos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-04-27 buvo surašytas transporto priemonės Audi 90, valst. Nr. ( - ) kurios savininkas yra atsakovas D. T., paėmimo protokolas dėl kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimo. Remiantis 2001-05-04 sutartimi tarp ieškovės ir Vilniaus miesto VPK, pareigūnai perdavė automobilį į UAB „Sauda“ saugojimo aikštelę. Transporto priemonės saugojimo paslaugos buvo teikiamos nuo transporto priemonės pastatymo į saugojimo aikštelę dienos, t. y. nuo 2008-04-27. Pagal transporto priemonių specializuotų aikštelių ir techninės pagalbos įkainius už transporto priemonės nuvežimą iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ar valdytojo imamas 225 Lt mokestis už nuvežimą, mokestis už pirmą saugojimo mėnesį yra po 15 Lt už kiekvieną parą ir po 240 Lt per mėnesį už kiekvieną kitą saugojimo mėnesį. Ieškinio surašymo teismui dieną skola ieškovei sudarė 6435 Lt, tačiau ji, teikdama ieškinį, įsiskolinimą sumažinimo iki 4572 Lt.

3Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-10-03 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo D. T. 3283,29 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3283,29 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2010-07-08 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo nei 223 Lt bylinėjimosi išlaidų UAB „Sauda“ naudai. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę, šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. VĮ ,,Regitra“ duomenis, automobilis Audi 90 nuosavybės teise priklauso atsakovui D. T.. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad 2007 m. vasarą išdavė įgaliojimą dėl automobilio Audi 90 perleidimo fiziniam asmeniui, taip pat įrodymų apie tai, kas faktiškai įvykio metu valdė automobilį, todėl konstatavo, kad pagrindo keisti atsakovą nėra. Nurodė, kad ieškovė, saugodama atsakovui priklausančią transporto priemonę, patyrė išlaidas, todėl iš atsakovo priteisė ieškovės turėtas pasaugos išlaidas nuo 2008-04-27, t. y. automobilio sulaikymo dienos, iki 2009-04-10, t. y. Konstitucinio Teismo 2009-04-10 nutarimo Nr. 27/08-29/08-33/08 priėmimo dienos, kurias sudarė: transportavimo kaina 225 Lt, 1-30 paros – 450 Lt, 10 mėn. po 240 Lt, 13 d. po 8,33 Lt, viso 3283,29 Lt, bei 5 proc. dydžio kompensacinio pobūdžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

4Atsakovas D. T. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-10-03 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas byloje surinktus įrodymus išnagrinėjo neobjektyviai, neišsamiai, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliantas teigia, kad 2011-06-03 teismui pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog automobilį Audi 90, valst. Nr. ( - ) pardavė V. L., gyv. ( - ), todėl prašė šį asmenį įtraukti atsakovu į bylą, pakeičiant pradinį atsakovą, t. y. D. T.. Nesutinka su teismo argumentu, kad jis nepateikė jokių įrodymų apie tai, kas faktiškai įvykio metu valdė automobilį, kadangi 2008-04-27 transporto priemonės Audi 90 iš asmens R. J. paėmimo protokolas surašytas šio asmens, o ne atsakovo vardu, todėl ši aplinkybė pagrindžia faktą, kad atsakovas tuo metu automobiliu nesinaudojo. Apeliantas pažymi, kad nors transporto priemonė ir buvo drausta įprastine transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimis, tačiau jis draudimo polisų nesudarinėjo, nes automobilis jam nepriklausė. Nurodo, kad įrodymų dėl to, kad 1997–1998 metų laikotarpyje buvo išdavęs įgaliojimą dėl automobilio Audi 90 perleidimo fiziniam asmeniui, negalėjo gauti iš šį įgaliojimo patvirtinusios notarės, nes jam nėra žinoma įgaliojimo sudarymo data ir registracijos numeris. Teismas nepateikė jokių argumentų ir motyvų, pagrindžiančių, jog atsakovo nurodyti asmenys – V. L. ir R. J. nėra susiję su šia byla, nekvietė šių asmenų į teismo posėdį ir jų neapklausė, todėl byloje surinkti įrodymai ištirti nevisapusiškai, o asmuo, kuris privalo atlyginti išlaidas, teismo nustatytas nepagrįstai. Pagal formuojamą teismų praktiką daikto (transporto priemonės) įregistravimas atitinkame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo (atsakovas) yra to daikto savininkas, todėl, apelianto manymu, teismas nepagrįstai nurodė, kad sudarius sandorį dėl transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo, yra privaloma įregistruoti duomenis apie sandorio sudarymą, pakeičiant registre duomenis apie transporto priemonės savininką.

5Ieškovė UAB „Sauda“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-10-03 sprendimą dalyje dėl laikotarpio už transporto priemonės saugojimą sutrumpinimo iki 2009-04-10 Konstitucinio Teismo nutarimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti iš atsakovo D. T. 4572 Lt išlaidų už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, 5 proc. dydžio metinių palūkanų ir 137 Lt žyminį mokestį UAB „Sauda“ naudai; sprendimą dalyje dėl išlaidų už viešą paskelbimą spaudoje ir kuro sąnaudų palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovo 70 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą. Nurodo, kad teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, neteisingai interpretavo Konstitucinio Teismo 2009-04-10 nutarimą, kad nuo šios datos transporto priemonių savininkai nebeturi pareigos atlyginti saugojimo išlaidų. Teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl po šio nutarimo atsakovas, kaip transporto priemonės savininkas, praranda pareigą atlyginti teisėto saugotojo patirtas išlaidas. Šiame nutarime nėra jokios nuostatos, kuri įpareigotų ieškovą saugoti transporto priemones neatlygintinai savo sąskaita, atvirkščiai – įtvirtinta nuostata, jog išlaidos, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės saugojimo aikštelę ir jos saugojimu turi būti atlygintos iki transporto priemonės atsiėmimo dienos, o šias išlaidas atlygina transporto priemonės savininkas ir valdytojas solidariai. Dėl to, jo transporto priemonių savininkai privalo atlyginti teisėto saugojimo patirtas išlaidas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Ieškovė pažymi, kad atsakovas byloje ginčijo tai, jog jis yra transporto priemonės savininkas, tačiau neginčijo reikalaujamų išlaidų dydžio, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo iniciatyva, nesant atsakovo prašymo sumažino reikalaujamą sumą.

6Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį skundą atmesti. Nurodo, kad byloje nepateikta jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad transporto priemonės savininkas yra ne D. T.. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika būtent viešame registre įregistruotas asmuo, siekdamas įrodyti nuosavybės teisės perleidimo faktą, turi pateikti įrodymus apie konkrečių aplinkybių egzistavimą. Nei transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties, nei įgaliojimo, nei kitų dokumentų, galinčių patvirtinti atsakovo poziciją, D. T. nepateikė, o iš jo pateis pateiktų dokumentų, draudimo sutarčių matyti, kad pažeidimo padarymo dieną transporto priemonės savininku buvo D. T..

7Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-10-03 sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

8Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

9Pagal CPK 329 str. 2 d. 2 p. absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl išlaidų, atsiradusių už transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei saugojimą, priteisimo. Ieškovė UAB „Sauda“, kaip transporto priemonių priverstinio nuvežimo bei saugojimo paslaugas teikiantis ūkio subjektas, prašo iš atsakovo D. T. priteisti 4572 Lt skolos bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už transporto priemonės Audi 90, valst. Nr. ( - ) kuri VĮ „Regitra“ yra registruota atsakovo vardu, priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Atsakovas su ieškiniu nesutinka, motyvuodamas tuo, kad jis 2007 m. vasarą išdavė įgaliojimą dėl šio automobilio perleidimo fiziniam asmeniui ir jo savininku pripažintinas V. L.. Taip pat nurodo, kad iš transporto priemonės protokolo paėmimo protokolo matyti, kad automobilis už Kelių eismo taisyklių pažeidimus buvo paimtas iš jo valdytojo R. J., taigi atsakovas nebuvo transporto priemonės valdytojas ar jos savininkas, todėl neprivalo atlyginti jos priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų.

10Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 d. nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010). Nagrinėjamu atveju atsakovas teigia, kad automobilio savininkas yra ne jis, bet V. L., o faktinis jo valdytojas įvykio metu buvo R. J., nes iš bylos duomenų matyti, kad automobilis už Kelių eismo taisyklių pažeidimus buvo paimtas iš šio asmens. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, nurodydamas, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad 2007 m. vasarą išdavė įgaliojimą dėl automobilio Audi 90 perleidimo fiziniam asmeniui, pagal VĮ „Regitra“ duomenis šis automobilis nuosavybės teise priklauso atsakovui D. T., pažymėjo, kad byloje taip pat nėra įrodymų apie tai, kas faktiškai įvykio metu valdė automobilį.

11Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad tik įstatyme, bet ne poįstatyminiame akte gali būti nustatyta privaloma tam tikrų sandorių teisinė registracija. Įstatymuose nėra nustatyta reikalavimo privalomai įregistruoti transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį. Privalomas automobilio įregistravimas, skirtingai nuo jo pirkimo–pardavimo sutarties, nėra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, todėl savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas. Tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo registre. Ši taisyklė taikytina ir sprendžiant ginčą, kuris asmuo privalo atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010). Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas 2011-06-03 prašyme teismui nurodė, kad automobilį AUDI 90, valst. Nr. ( - ) pardavė asmeniu V. L., nurodė jo asmens kodą, gyvenamosios vietos adresą bei pateikė prašymą pradinį atsakovą, t. y. D. T. pakeisti tinkamu atsakovu – V. L. (t. 1, b. l. 148–149). Iš byloje esančių transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių laikotarpiais nuo 2004-04-13 iki 2005-04-12, nuo 2005-06-11 iki 2006-06-10, nuo 2005-09-10 iki 2006-09-09, nuo 2006-09-10 iki 2007-09-09, nuo 2006-10-07 iki 2007-10-06 matyti, kad draudėjo vardu jas sudarė V. L. (t. 1, b. l. 165–170). Iš įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 12/1434228 laikotarpiu nuo 2008-04-15 iki 2009-04-14 matyti, kad šią sutartį draudėjo vardu sudarė R. J. (t. 1, b. l. 159–160). Šis asmuo nurodytas ir 2008-04-27 Transporto priemonės paėmimo protokole kaip asmuo, iš kurio paimta transporto priemonė už tai, kad jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 68 punktą ir kuriam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (t. 1, b. l. 12). Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovė yra pareiškusi ieškinį registre nurodytam automobilio savininkui atsakovui D. T., o šis ginasi, teigdamas, kad nuosavybės teisę į transporto priemonę yra perleidęs kitam asmeniui, pastarasis turėjo būti įtrauktas į bylą šalimi arba trečiuoju asmeniu. Taigi atsakovui teigiant, kad jis dar iki eismo įvykio buvo pardavęs automobilį, teismas neįtraukė į bylą asmenų, kurių materialiosioms teisėms ir pareigoms turės įtakos ieškovės reikalavimo išsprendimas, todėl nenustatė asmenų, kurie pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą privalo atlyginti išlaidas ieškovei, t. y. neidentifikavo tikrojo automobilio savininko ir/ar valdytojo. Todėl pirmosios instancijos teismui į nagrinėjimą bylą neįtraukus asmenų, kurių materialiosioms teisėms ir pareigoms turės įtakos šios bylos išsprendimas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja absoliutų Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-10-03 sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Nustačius CPK 329 str. 2 d. nurodytą ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindą, šis sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 1 p.).

12Dėl kitų apeliaciniuose skunduose išdėstytų aplinkybių, kuriomis yra ginčijamas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-10-03 sprendimas, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jų pagrįstumas gali būti vertinamas nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme.

13Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

Nutarė

14Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai