Byla 3K-3-317-611/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Smėliakalnis“ ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „BSI kompanija“ dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – akcinė bendrovė „Swedbank“ ir V. D..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės pagal preliminariąją sutartį atsiradimo momentą bei galimybę kreditoriui keisti savo teisių gynimo būdą patvirtinus jo finansinį reikalavimą skolininko bankroto byloje, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė V. R. ieškiniu prašė teismo CK 1.80 straipsnio, 1.138 straipsnio 1, 2, 5 punktų, 4.48 straipsnio, 6.147 straipsnio ir 6.401 straipsnio pagrindais pripažinti, kad ji įgijo nuosavybės teisę į butą Vilniuje, ( - ) (toliau – ir ginčo butas, Butas), panaikinti 2010 m. lapkričio 26 d. varžytynių protokolo ir varžytynių akto Nr. 1 dalis dėl buto Vilniuje, ( - ), perleidimo ab initio, taikyti restituciją pinigais, priteisiant jai iš atsakovės UAB „Smėliakalnis“ 200 000 Lt (57 924 Eur), 6 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškovė V. R. ir atsakovė UAB „BSI kompanija“ (šiuo metu bankrutavusi) 2008 m. balandžio 2 d. sudarė preliminariąją sutartį (toliau – Preliminarioji sutartis), kurios 1.1 punkte susitarė, kad pardavėja (BUAB „BSI kompanija“) įsipareigoja šios sutarties apimtimi, sąlygomis ir terminais parengti statinio projektą, pastatyti Butą ir perduoti jį pirkėjai (V. R.) nuosavybės teise, o pirkėja įsipareigoja priimti nuosavybės teise perduodamą Butą, kurio planas nurodytas sutarties priede ir kurio pagrindiniai duomenys apibrėžti sutarties 1.2 ir 1.3 punktuose, bei sumokėti jo kainą.
  4. Ieškovė V. R. ir „Nordea Bank Finland Plc“ 2008 m. kovo 28 d. sudarė būsto kreditavimo sutartį dėl 91 230 Eur tikslinio kredito suteikimo, kredito paskirtis – statomo Buto įsigijimas. „Nordea Bank Finland Plc“ pervedė atsakovei BUAB „BSI kompanija“ 311 000 Lt (90 071,83 Eur) pagal Preliminariąją sutartį. Atsakovė BUAB „BSI kompanija“ įsipareigojo baigti statybos darbus iki 2009 m. birželio mėn.
  5. 2009 m. spalio 2 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi iškelta BUAB „BSI kompanija“ bankroto byla, jos metu žemės sklypas Vilniuje, Žirmūnų g. 70C, ir jame esantis nebaigtos statybos statinys (kuriame turėjo būti pastatytas ieškovės Butas) parduotas atsakovei UAB „Smėliakalnis“ pagal 2010 m. lapkričio 26 d. varžytynių aktą Nr. 1. Butas Vilniuje, ( - ) , parduotas trečiajam asmeniui V. D..
  6. Ieškovė teigė, kad ji 2008 m. balandžio 17 d. sumokėjo visą Buto statybos kainą, todėl nuo to momento ji įsigijo nuosavybės teisę į Butą (t. y. dar iki BUAB „BSI kompanija“ bankroto bylos iškėlimo). Ieškovei finansavus esminius Buto statybos darbus ir visiškai atsiskaičius su BUAB „BSI kompanija“ ieškovei pripažintina nuosavybės teisė į Butą (CK 1.138 straipsnio 1 punktas). Kadangi Buto pardavimo iš varžytynių metu jo savininkė buvo ieškovė, o ne BUAB „BSI kompanija“, 2010 m. lapkričio 26 d. varžytynių protokolo dalis ir varžytynių akto Nr. 1 dalis dėl Buto perleidimo prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, nes Butą galėjo perleisti tik jo savininkė, t. y. ieškovė (CK 4.48 straipsnio 1 dalis).

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 27 d. sprendimu patenkino ieškovės V. R. ieškinį, pripažindamas ieškovės nuosavybės teisę į butą Vilniuje, ( - ), panaikindamas 2010 m. lapkričio 26 d. varžytynių protokolo dalį ir 2010 m. lapkričio 26 d. varžytynių akto Nr. 1 dalį dėl buto Vilniuje, ( - ), perleidimo, taikydamas restituciją pinigais ir priteisdamas ieškovei iš atsakovės UAB „Smėliakalnis“ piniginį ekvivalentą – 200 000 Lt (57 924 Eur), 6 proc. metinių procesinių palūkanų.
  2. Teismas, nustatęs, kad ieškovė visiškai atsiskaitė su atsakove BUAB „BSI kompanija“ už Buto statybą, kad pagal 2007 m. spalio 5 d. BUAB „BSI kompanija“ ir AB „Swedbank“ susitarimą dėl 2007 m. birželio 21 d. kredito sutarties lėšos, gautos pagal preliminariąsias sutartis, turėjo būti naudojamos išimtinai tik objektui (pastatui, kuriame yra Butas) statyti, padarė išvadą, kad ieškovė finansavo Buto statybą (CK 6.401 straipsnio 5 dalis) ir aktyviai prisidėjo savo lėšomis prie naujo nuosavybės objekto sukūrimo (CK 4.47 straipsnio 4 punktas).
  3. Teismas, atsižvelgdamas į CK 6.401 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą specialų nuosavybės teisės įgijimo būdą, padarė išvadą, kad ieškovė, sumokėjusi visą sutartą būsto pirkimo kainą, tačiau sutarties vykdymui nutrūkus dėl pardavėjos BUAB „BSI kompanija“ bankroto, įgijo nuosavybės teisę į Butą dar iki BUAB „BSI kompanija“ bankroto bylos iškėlimo. Teismas pripažino ieškovės nuosavybės teisę į Butą (CK 1.138 straipsnio 1 punktas).
  4. Teismas, konstatavęs, kad ginčo buto savininkė buvo ieškovė, bet ne atsakovė BUAB „BSI kompanija“, sprendė, kad 2010 m. lapkričio 26 d. varžytynių protokolo dalis ir varžytynių akto Nr. 1 dalis dėl Buto perleidimo prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, nes Butą galėjo perleisti tik jo savininkė (CK 4.48 straipsnio 1 dalis). Teismas panaikino 2010 m. lapkričio 26 d. varžytynių protokolo dalį ir varžytynių akto Nr. 1 dalį dėl Buto perleidimo ab initio.
  5. Teismas nurodė, kad atsakovė UAB „Smėliakalnis“ buvo nesąžininga, nes kaip verslininkė, susijusi su nekilnojamojo turto rinkos veikla, įsigydama nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, turėjo ir galėjo žinoti, kad pirko atsakovei BUAB „BSI kompanija“ nepriklausantį turtą. Teismas, vadovaudamasis CK 6.147 straipsnio 2 dalimi, priteisė iš atsakovės UAB „Smėliakalnis“ 200 000 Lt (57 294 Eur) ginčo buto vertės (pagal preliminarią informaciją apie turto vertę).
  6. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovių UAB „Smėliakalnis“ ir BUAB „BSI kompanija“ apeliacinius skundus, 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmesti ieškovės V. R. ieškinį, priteisti iš ieškovės UAB „Smėliakalnis“ naudai 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir grąžinti UAB „Smėliakalnis“ 1447 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.
  7. Kolegija nustatė, kad ieškovė atsiskaitė už Butą dar jo nepastačius. Ieškovė finansavo Buto statybos darbus. Įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl atsakovės BUAB „BSI kompanija“ bankroto bylos iškėlimo, atsakovės bankroto administratorius išsiuntė ieškovei pranešimą, kad BUAB „BSI kompanija“ nevykdys sudarytos Preliminariosios sutarties įsipareigojimų. Atsakovės BUAB „BSI kompanija“ bankroto byloje ieškovė pareiškė 317 468,80 Lt (91 945,32 Eur) dydžio finansinį reikalavimą, šis buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartimi.
  8. Atsakovės BUAB ,,BSI kompanija“ kreditorių komitetas 2010 m. birželio 16 d. nutarė visą įmonės nekilnojamąjį turtą parduoti iš varžytynių ir nustatė šio turto (tarp jo – ir žemės sklypo bei nebaigto statyti pastato, esančių Vilniuje, Žirmūnų g. 70C, toliau – ir Pastatas) pradines pardavimo kainas. Atsakovė UAB ,,Smėliakalnis“ įsigijo žemės sklypą bei nebaigtą statyti pastatą iš varžytynių, ir, užbaigusi statybos darbus, pardavė Butą trečiajam asmeniui V. D..
  9. Kolegija nurodė, kad faktinis Pastato baigtumo procentas tuo metu, kai UAB ,,BSI kompanija“ pasamdytas rangovas sustabdė statybos darbus, nebuvo įregistruotas. Kolegija iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad iki atsakovės UAB ,,BSI kompanija“ bankroto bylos iškėlimo buvo atlikta tik šiek tiek daugiau nei pusė visų Pastato statybos darbų. Šių darbų nebuvo atlikta tiek, kad būtų galima teigti, jog ginčo butas tuo metu jau egzistavo kaip atskiras turtinis vienetas. Kolegija pažymėjo, kad nors pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį nuosavybės teisę į butą pirkėjas įgyja nuo tada, kai sumoka visą preliminariojoje sutartyje nustatytą statybos kainą (CK 4.49 straipsnio 2 dalis), realiai ši teisė gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, jeigu daiktas yra sukurtas.
  10. Kolegija nurodė, kad atsakovė UAB ,,Smėliakalnis“ atliko beveik pusę visų statybos darbų po to, kai įsigijo nebaigtą statyti Pastatą iš varžytynių, bankrutavus UAB ,,BSI kompanija“. Kolegija sprendė, kad atsakovės UAB ,,Smėliakalnis“ nuosavybės teisė į Butą atsirado CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu, nes be jos investicijų ginčo daiktas apskritai nebūtų buvęs sukurtas.
  11. Kolegija pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovė dar iki UAB ,,BSI kompanija“ bankroto suprato, kad Pastato statybos darbai laiku nebus užbaigti. Ieškovė, gindama savo pažeistas teises, pirmiausia siekė atgauti visus už Butą sumokėtus pinigus, dalyvavo BUAB „BSI kompanija“ bankroto procese, todėl jai turėjo būti žinoma apie nebaigtą statyti Pastatą, t. y. kad dalis statybos darbų buvo atlikta, tačiau butai dar nebuvo suformuoti. Ieškovei taip pat turėjo būti žinoma, kad minėtame bankroto procese buvo nuspręsta parduoti nebaigtą statyti Pastatą iš varžytynių, kadangi ieškovės finansinis reikalavimas buvo patvirtintas dar iki BUAB ,,BSI kompanija“ kreditorių komiteto 2010 m. birželio 16 d. nutarimo priėmimo.
  12. Kolegija sprendė, kad ieškovei būtų pagrindas pripažinti nuosavybės teisę į Butą pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį, jeigu šį reikalavimą ji būtų pareiškusi dar iki BUAB ,,BSI kompanija“ kreditorių komitetui priimant nutarimą nustatyti žemės sklypo ir nebaigto statyti Pastato pradinę pardavimo kainą. Tokiu atveju iš varžytynių parduodamo turto kaina būtų nustatoma atsižvelgiant ir į ieškovės daiktines teises į šį turtą, o varžytynių dalyviai atsižvelgtų į tai priimdami sprendimus dėl parduodamo turto įsigijimo. Priešingas susidariusios situacijos vertinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų (CK 1.5 straipsnis).
  13. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė pakeitė savo teisių gynimo būdą tik po to, kai UAB ,,Smėliakalnis“, iš varžytynių įsigijusi Pastatą ir investavusi į jį papildomų lėšų, Nekilnojamojo turto registre įregistravo atskirus turtinius vienetus – butus. Toks ieškovės elgesys nėra sąžiningas atsakovės UAB ,,Smėliakalnis“ atžvilgiu.
  14. Kolegija nurodė, kad nebaigtas statyti Pastatas buvo perleistas atsakovės BUAB ,,BSI kompanija“ kreditorių (tarp jų ir pačios ieškovės) sprendimu. Ieškovė neginčijo minėto BUAB ,,BSI kompanija“ kreditorių komiteto 2010 m. birželio 16 d. nutarimo, nepareiškė reikalavimo pripažinti jos nuosavybės teisę į Butą iki šio nutarimo priėmimo.
  15. Kolegija konstatavo, kad tai, jog atsakovė UAB „Smėliakalnis“ nesikreipė į bankroto administratorių ir nepasidomėjo dėl sudarytų preliminariųjų sutarčių, susijusių su įsigyjamu turtu, neįrodo šios atsakovės nesąžiningumo. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad buvo priimtas BUAB ,,BSI kompanija“ kreditorių komiteto 2010 m. birželio 16 d. nutarimas parduoti iš varžytynių žemės sklypą ir nebaigtą statyti Pastatą, kuriame butai nebuvo suformuoti kaip atskiri turtiniai vienetai, o ieškovė, gavusi bankroto administratoriaus pranešimą dėl Preliminariosios sutarties nutraukimo, pateikė finansinį reikalavimą, tačiau ne reikalavimą dėl nuosavybės teisės į Butą pripažinimo, sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog varžytynių dalyvė UAB „Smėliakalnis“ galėjo ir turėjo žinoti, kad parduodamas turtas ateityje gali būti suvaržytas bankrutavusios įmonės kreditorių pareikštų daiktinių reikalavimų.
  16. Kolegija sprendė, kad kadangi nėra pagrindo pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į ginčo butą pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir kitus ieškinio reikalavimus dėl varžytynių protokolo dalies bei varžytynių akto dalies panaikinimo ir restitucijos taikymo.
  17. Kolegija nurodė, kad atsakovė UAB „Smėliakalnis“, paduodama apeliacinį skundą, sumokėjo 1447 Eur žyminį mokestį. Bylą inicijavo bankrutuojančios įmonės kreditorė, atsakove dalyvavo ir bankrutuojanti įmonė, todėl kitų šioje byloje dalyvaujančių asmenų atžvilgiu turi būti taikomas CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą. Kolegija konstatavo, kad atsakovė UAB „Smėliakalnis“ neturėjo pareigos mokėti žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą šioje byloje.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė V. R. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių įgijimą į būstą pagal preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis, sudarytas su bankrutavusiu statytoju (CK 6.401 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas grindė savo sprendimą visiškai kitu, Lietuvos A. T. praktikoje nesuformuluotu šios normos taikymo kriterijumi – ieškinio dėl nuosavybės teisių į būstą pareiškimo momentu. Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimus iš esmės dėl to, kad ji per vėlai kreipėsi į teismą dėl savo teisių gynimo. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad pagal Preliminariąją sutartį ieškovei nuosavybės teisė į Butą turėjo pereiti jo dar net nebaigus statyti, taip pat netinkamai įvertino ieškovės sąžiningumą, padarė klaidingą prielaidą, jog tenkinus ieškinį ieškovė įgytų nuosavybės teisę į svetimą (UAB „Smėliakalnis“ sukurtą) turtą. Teismas, pripažinęs, kad ieškovė finansavo Buto statybos darbus, negalėjo paneigti ieškovės nuosavybės teisės į Butą (jo piniginį ekvivalentą) arba ekvivalentą, apskaičiuotą pagal Buto vertę BUAB „BSI kompanija“ bankroto bylos iškėlimo metu. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad alternatyvus teisių gynimo būdas (nuosavybės teisės į Butą pripažinimas CK 6.401 straipsnio 5 dalies pagrindu) ieškovės buvo pasirinktas tik po to, kai ji suprato, jog jos finansinis reikalavimas BUAB „BSI kompanija“ bankroto byloje nebus patenkintas. Dėl to ieškovė negali būti pripažinta nesąžininga UAB „Smėliakalnis“ atžvilgiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad nuosavybės teisė į statomą turtą pereina statytojui, o pripažįstant asmenį statytoju svarbu išsiaiškinti, kas užsakė objekto statybas, kas jas finansavo ir kas vėliau siekė įgyti nuosavybės teisę į naujai statomą objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2004). Ieškovė įgijo nuosavybės teisę į Butą dar iki iškeliant bankroto bylą atsakovei BUAB „BSI kompanija“, todėl jos reikalavimo pareiškimo momentas negali būti juridiškai reikšmingas faktas, paneigiant ieškovės nuosavybės teisę į ginčo butą.
    2. Apeliacinės instancijos teismo išvados, nurodytos skundžiamame sprendime, prieštarauja viena kitai. Teismas pripažino atsakovės BUAB „BSI kompanija“ ir jos klientų indėlį į Buto bei apskritai viso pastato pastatymą, tačiau, kita vertus, teismo sprendime iš esmės nurodoma, kad, ieškovei pavėlavus pareikšti reikalavimą dėl nuosavybės teisės į Butą pripažinimo, šis paties teismo konstatuotas prisidėjimas prie Buto sukūrimo neturi reikšmės, nors CK 6.401 straipsnio 5 dalis nenurodo tokios išimties. Apeliacinės instancijos teismas pats konstatavo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ieškovė galėjo reikšti tiek finansinį reikalavimą atsakovės BUAB „BSI kompanija“ bankroto byloje, tiek ir pareikšti ieškinį dėl nuosavybės teisės į Butą pripažinimo atskiroje byloje. Todėl, vadovaujantis ginčijamame teismo sprendime nurodyta logika, ieškovei turėjo būti priteista bent Buto vertė, apskaičiuota pagal faktinį jos dydį BUAB „BSI kompanija“ bankroto bylos iškėlimo metu.
    3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino Buto statybos baigtumo procento teisinę reikšmę, atkuriant ieškovės nuosavybės teisę į Butą. CK 6.401 straipsnio 5 dalis yra specialioji, nustatanti išimtį iš bendrosios taisyklės, kad negalima įgyti nuosavybės teisės į būsiantį sukurtą nekilnojamąjį turtą. Remiantis Preliminariosios sutarties sąlygomis (Preliminariosios sutarties 3.1.11, 4.1, 4.6 punktai), CK normomis ir teismų praktikos nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2004; 2014 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2014), ieškovės nuosavybės teisė į Butą atsirado, neatsižvelgiant į tai, ar jis baigtas, ar įregistruotas, ar už jį visiškai atsiskaityta, o teisė naudotis Butu ieškovei turėjo būti suteikta net neatlikus Pastato pripažinimo tinkamu naudoti procedūros.
    4. Byloje nėra pagrindo teigti, kad, tenkinus ieškovės ieškinį, UAB „Smėliakalnis“ sumokėtų už Butą du kartus. CK 6.307 straipsnio, 6.323 straipsnio 1 dalies nuostatos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008) patvirtina, kad, tenkinus ieškovės ieškinį, UAB „Smėliakalnis“ turi pagrindą atgauti visas už Butą sumokėtas lėšas iš atsakovės BUAB „BSI kompanija“. Be to, UAB „Smėliakalnis“ jau yra gavusi pajamų iš Buto, parduodama jį trečiajam asmeniui V. D. už sumą, kuri buvo kur kas didesnė nei ieškovės piniginis reikalavimas šioje byloje.
    5. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis sprendime nurodomais ieškinio atmetimo pagrindais dėl ieškovės reikalavimo pareiškimo momento, nes tai prieštarauja CK 6.401 straipsnio 5 dalies tikslui, vadovaujantis jais BUAB „BSI kompanija“ nemokumo rizika būtų nepagrįstai perkelta ieškovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011). Vartotojo teisių apsauga panašiais atvejais turi būti taikoma nepriklausomai nuo to, ar siekiamas įgyti būstas buvo perduotas pirkėjui, ar pirkėjas jame gyveno. Nurodyti teismų praktikos išaiškinimai leidžia manyti, kad jų taikymui esminę reikšmę turi tik vienas juridinis faktas – išankstinis vartotojo atliktas atsiskaitymas už siekiamą įgyti būstą ar bent už jo dalį.
    6. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą (CPK 176–185 straipsniai), nustatydamas UAB „Smėliakalnis“ sąžiningumą ir taip nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Nagrinėjamoje situacijoje UAB „Smėliakalnis“ buvo nesąžininga, nes ji, būdama verslo subjektas, besispecializuojantis nekilnojamojo turto rinkos srityje, prieš dalyvaudama varžytynėse turėjo galimybę kreiptis į BUAB „BSI kompanija“ bankroto administratorių, pasidomėti dėl sudarytų preliminariųjų sutarčių, susijusių su įsigyjamu turtu, bei sužinoti esmines aplinkybes dėl perkamo milijoninės vertės nekilnojamojo turto. Toks UAB „Smėliakalnis“ pasyvus elgesys neatitinka protingo ir profesionalaus elgesio standartų, keliamų verslininkams profesionalams, todėl vertintinas kaip nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). UAB „Smėliakalnis“ pažeidė sąžiningumo pareigą, todėl jai turi būti taikoma CK 6.147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga atlyginti didžiausią turto (Buto) vertę. Be to, remiantis CK 6.147 straipsniu, atsakovės sąžiningumo faktas reikšmingas tik dėl priteistino piniginio ekvivalento dydžio, bet ne pačiam piniginio ekvivalento priteisimo faktui. Atsakovei UAB „Smėliakalnis“ bet kokiu atveju kyla pareiga atlyginti ieškovės nuostolius.
  2. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė UAB „Smėliakalnis“ prašo netenkinti ieškovės kasacinio skundo, palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
    1. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimas yra sisteminio ir loginio CK 6.401 straipsnio 5 dalies normos bei daiktinės teisės normų aiškinimo rezultatas, o ne naujos CK 6.401 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo taisyklės sukūrimas. Kasatorė neteisingai nurodė, kad ši CK norma yra specialioji.
    2. Kasatorė klaidingai nurodo, kad nuosavybės teisė į Butą jai turėjo pereiti dar net nebaigus jo statyti. Kasatorė negalėjo įgyti nuosavybės teisės į Butą savo nurodytu metu, nes jo dar nebuvo. Pagal Preliminariosios sutarties 3.2.2–3.2.4., 4.1 punktų sąlygas, Butas turėjo būti perduotas kasatorei tik po to, kai būtų pasiektas jo 70 proc. baigtumas ir jis būtų suformuotas kaip atskiras turtinis vienetas, o jo perdavimas būtų įformintas pasirašant pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį (kuri kartu būtų ir perdavimo–aktas). Tačiau pradinė statytoja BUAB „BSI kompanija“ niekada nepasiekė 70 proc. pastato ir jame esančių butų statybos baigtumo, nesuformavo aptariamo Buto kaip atskiro turtinio vieneto ir neperdavė jo kasatorei. Ginčo butas buvo pastatytas ir suformuotas kaip atskiras vienetas jau vėliau atsakovės UAB „Smėliakalnis“ lėšomis.
    3. Kasatorė neteisingai nurodo, kad ji finansavo Buto statybą, nes tai atsakovė BUAB „BSI kompanija“ darė trečiojo asmens AB „Swedbank“ paskolintomis lėšomis, o ieškovės lėšos buvo skirtos BUAB „BSI kompanija“ paskolai grąžinti, bet ne ginčo pastato statyboms finansuoti.
    4. Kasatorė turėjo teisę reikalauti iš pardavėjos grąžinti pinigines lėšas, bet ne Butą. Kasatorės nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse objektai (butai) jau būdavo suformuoti kaip atskirti turtiniai vienetai (nuosavybės teisės objektai) iki preliminariųjų sutarčių nutraukimo. Tačiau šioje byloje UAB „BSI kompanija“ nesukūrė Preliminariojoje sutartyje nurodyto objekto, nutraukė ją, o objektą vėliau sukūrė nauja turto įgijėja UAB „Smėliakalnis“.
    5. Kasatorė neteisingai teigia, kad nuosavybės teisių nepripažinimas, kai vartotojas iš anksto finansavo viso Buto statybą, padarytų CK 6.401 straipsnio 5 dalies normą neįgyvendinamą praktikoje. Ši norma veikia, kai egzistuoja nuosavybės teisės objektas. Jeigu nuosavybės teisės objektas nesukurtas, finansuotojas gali gintis kitais teisių gynimo būdais, pvz., reikalauti grąžinti už statybą sumokėtus pinigus (šios bylos atveju – reikšti finansinį reikalavimą BUAB „BSI kompanija“ bankroto byloje).
    6. Kasatorė reikalavo pripažinti jos nuosavybės teisę į Butą ir atlyginti jo ekvivalentą pinigais, kai Butas jau buvo pastatytas, nors dar iki kreipimosi į teismą žinojo, kad pastatas parduotas UAB „Smėliakialnis“, kuri sumokėjo už jį ir savo lėšomis sukūrė naujus turtinius vienetus (butus). Tačiau iki ieškinio pareiškimo teisme ieškovė neteikė jokių pretenzijų UAB „Smėliakalnis“. Toks kasatorės elgesys yra nesąžiningas piktnaudžiavimas savo teisėmis.
    7. Kasatorės argumentai dėl CPK 178–185 straipsnių pažeidimo nėra teisiškai motyvuoti. Vertinant UAB „Smėliakalnis“ sąžiningumą, būtina atsižvelgti į tai, kad dar iki sprendimo varžytynėse parduoti bankrutuojančios įmonės turtą priėmimo bei varžytynių paskelbimo Preliminarioji sutartis buvo nutraukta. Nutraukta ir negaliojanti sutartis, kurios šalis UAB „Smėliakalnis“ niekada nebuvo ir apie ją nežinojo, negali ir neturi sukelti jokių neigiamų teisinių padarinių jai, kaip sąžiningai turto įgijėjai. Be to, Preliminariosios sutarties sudarymo faktas niekada nebuvo išviešintas įstatymo nustatyta tvarka. UAB „Smėliakalnis“ varžytynių metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie Preliminariąją sutartį ir tariamas kasatorės teises į Pastate esantį Butą. Kasatorė nepateikė įrodymų, patvirtinančių UAB „Smėliakalnis“ nesąžiningumą, kuris pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalį nepreziumuojamas, jį įrodyti privalo tai teigianti proceso šalis.
  3. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė BUAB „BSI kompanija“ prašo palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2015m. lapkričio 23 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Butas yra pagal individualius požymius apibūdinamas daiktas, todėl prievolės sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį bei perduoti pagal individualius požymius apibūdinamą daiktą pirkėjo nuosavybėn atsiradimas siejamas su tokio daikto sukūrimu, kad būtų galimybė identifikuoti daiktą pagal jo individualius požymius. Todėl iki daikto sukūrimo tokia prievolė neegzistuoja, dėl to negalimas jos įvykdymas natūra (CK 6.60 straipsnis). Kasatorė pasirinko savo teisių gynimo būdą, pareikšdama finansinį reikalavimą BUAB „BSI kompanija“ bankroto byloje (CK 6.60 straipsnio 2 dalis). Be to, BUAB „BSI kompanija“ bankroto procese nebuvo galimybės perduoti ieškovei Buto ir dėl to, kad jis buvo įkeistas statybas finansavusiai AB „Swedbank“, todėl Butas negalėjo būti perduotas ieškovei be šios bendrovės sutikimo.
    2. Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė pirmiausia siekė atgauti visus už Butą sumokėtus pinigus. Kasatorė pakeitė savo teisių gynimo būdą tik po to, kai UAB „Smėliakalnis“, investavusi į Pastatą papildomų lėšų, Nekilnojamojo turto registre įregistravo atskirus turtinius vienetus – butus.
    3. Kasatorė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant UAB „Smėliakalnis“ sąžiningumą, nepagrindžia apeliacinės instancijos teismo vertinant įrodymus padarytų teisės normų pažeidimų, bet pateikia nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo. Kasatorė iš esmės siekia, kad byloje būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, susijusios su UAB „Smėliakalnis“ sąžiningumu, negu tos, kurios nustatytos apeliacinės instancijos teismo sprendime.
    4. Esant byloje Lietuvos apeliacinio teismo nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad varžytynių dalyvis galėjo ir turėjo žinoti, jog parduodamas turtas ateityje gali būti suvaržytas bankrutavusios įmonės kreditorių pareikštų daiktinių reikalavimų. Toks neapibrėžtumas neatitiktų pačių varžytynių esmės – realizuoti konkretų bankrutuojančios įmonės turtą.
  4. Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB „Swedbank“ prašo palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai nustatė, kad iki to momento, kai BUAB „BSI kompanija“ pasamdytas rangovas sustabdė pastato, kuriame yra ginčo butas, statybos darbus, šių darbų nebuvo atlikta tiek, kad būtų galima teigti, jog ginčo butas tuo metu jau egzistavo kaip atskiras vienetas. CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nurodyta nuosavybės teisė į Butą gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, kai daiktas sukurtas.
    2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad UAB „Smėliakalnis“ nuosavybės teisė į Butą atsirado CK 4.47 straipsnio 4 dalies pagrindu, nes be jos investicijų ginčo daiktas apskritai nebūtų sukurtas.
    3. Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai pripažino, kad kasatorė iki BUAB „BSI kompanija“ bankroto suprato, jog pastato, kuriame yra ginčo butas, statybos darbai nebus įvykdyti laiku. Kasatorė pareiškė finansinį reikalavimą BUAB „BSI kompanija“ bankroto byloje, jis buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartimi. Taigi kasatorė tokiu būdu pirmiausiai siekė atgauti visus už ginčo butą sumokėtus pinigus.
    4. Kasatorė kaip BUAB „BSI kompanija“ kreditorė turi teisę ginti savo reikalavimus, tačiau, įgyvendinama šią savo teisę, ji turėjo galimybę pasirinkti ir laiku apsispręsti, ko ji labiau siekia. Kasatorė savo teisių gynybos būdą pakeitė tik po to, kai UAB „Smėliakalnis“, investavusi savo lėšas į ginčo pastatą, Nekilnojamojo turto registre įregistravo atskirus turtinius vienetus – butus. Toks kasatorės elgesys, nepaisant to, kad ji yra vartotoja, buvo nesąžiningas UAB „Smėliakalnis“ atžvilgiu.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl nuosavybės teisės į būsimą butą atsiradimo momento

  1. CK 4.49 straipsnyje nustatyta, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (1 dalis). Pagal sandorį nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą įgyjama nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatymo (2 dalis). Nuosavybės teisė į būsimą daiktą, išskyrus registruotiną daiktą, gali būti sutartimi perleista iš anksto (4 dalis).
  2. CK 6.165 straipsnyje įtvirtinta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (1 dalis). Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (3 dalis). Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (4 dalis). Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (5 dalis).
  3. CK 6.401 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pirkėjas – fizinis asmuo gali sudaryti preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas – juridinis asmuo įsipareigoja pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje numatytą gyvenamąjį namą ar butą ir po to sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, o pirkėjas įsipareigoja pastatytą gyvenamąjį namą ar butą nupirkti už preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad preliminariojoje sutartyje gali būti numatyta, jog pirkėjas finansuoja gyvenamojo namo ar buto statybą sutartyje numatytomis sąlygomis, o pardavėjas atlieka užsakovo funkcijas. Šiuo atveju visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą pirkėjas įgyja nuo visos preliminariojoje sutartyje numatytos statybos kainos sumokėjimo.
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.401 straipsnyje reglamentuojama preliminarioji nepastatyto būsto (gyvenamojo namo ar buto) pirkimo–pardavimo sutartis yra specifinė preliminariosios sutarties rūšis, turinti bendrųjų preliminariosios sutarties požymių, taip pat specifinių, išskiriančių ją iš kitų preliminariųjų sutarčių. Tokios sutarties šalių teisės ir pareigos yra daug platesnės nei sutarties, sudarytos pagal CK 6.165 straipsnį. Sutarties šalis – pardavėjas – įsipareigoja ne tik sudaryti pagrindinę sutartį, bet ir pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje nurodytą būstą. Preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties išskirtinumas iš kitų preliminariųjų sutarčių yra tas, kad pirkėjas savo pažeistas teises gali ginti ne tik remdamasis CK 6.165 straipsnio 4 dalimi, bet ir reikalauti prievolę įvykdyti natūra (t. y. įpareigoti pardavėją sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį) bei naudotis visais kitais civilinių teisių gynimo būdais (CK 1.138 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį Nr. 3K-3-460/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  5. Sudarydamas CK 6.401 straipsnyje reglamentuotą sutartį, pirkėjas siekia patenkinti savo gyvenamojo būsto poreikį. Tais atvejais, kai jis finansuoja gyvenamojo namo ar būsto statybą (CK 6.401 straipsnio 5 dalis), jis aktyviai savo lėšomis prisideda prie naujo nuosavybės objekto sukūrimo (CK 4.47 straipsnio 4 punktas). Dėl šios priežasties CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nustatytas specialus pirkėjo nuosavybės įgijimo būdas skiriasi nuo bendrosios CK 6.393 straipsnio 4 dalyje ir 6.398 straipsnyje reglamentuotos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perdavimo ir įgijimo tvarkos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad statybos metu kuriamo objekto užsakovas yra statytojas. Jis, pagamindamas naują daiktą, ketina sukurti sau nuosavybės teisę. Taip jis įgyvendina savo ekonominį poreikį sukurti ir turėti daiktą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 8 d. nutartį Nr. 3K-3-261/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad aplinkybė, jog pardavėjas nustatytais terminais nepabaigė sutartų darbų ir nebuvo pasirengęs perduoti pirkėjui – fiziniam asmeniui buto, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla, nepaneigia fizinio asmens nuosavybės teisių į ginčo turtą atsiradimo CPK 6.401 straipsnio 5 dalies pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartį Nr. 3K-3-460/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  7. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėta CK 6.401 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama sistemiškai su kitomis CK ir kitų įstatymų įtvirtintomis daiktines teises reglamentuojančiomis teisės normomis. Tai reiškia, jog tam, kad į tokiu būdu sukuriamą nekilnojamąjį daiktą (butą, gyvenamąjį namą) galėtų būti įgyjamos nuosavybės teisės, jis turi būti suformuotas kaip turtinis vienetas ir įregistruotas viešame Nekilnojamojo turto registre. Tokia išvada išplaukia iš Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 4 dalies, 3 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 1 dalies 2 punkto, 11 straipsnio, 13 straipsnio normų sisteminės analizės. Teisėjų kolegija pažymi, kad viešame registre gali būti registruojamas ir nebaigtas statyti statinys, atitinkamai civilinės apyvartos ir nuosavybės teisės objektu gali būti ir nebaigtas statyti statinys (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadovaudamasi šiame nutarties punkte aukščiau aptartu sisteminiu minėtų normų aiškinimu, teisėjų kolegija išaiškina, kad kai butas ar gyvenamasis namas yra suformuotas kaip nekilnojamas daiktas įstatymų nustatyta tvarka ar kaip civilinių teisinių santykių objektu galintis būti nebaigtas statyti statinys, asmuo pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį nuosavybės teises į butą ar gyvenamąjį namą (jo dalį) įgyją nuo visos kainos sumokėjimo momento.
  8. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovės ir atsakovės BUAB „BSI kompanija“ sudaryta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis atitinka CK 6.401 straipsnio 5 dalies sąlygas, ieškovė finansavo buto statybą, sumokėjo visą buto kainą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad gyvenamojo namo, buto statybos, kurią finansavo kasatorė, baigtumas yra 62 procentai. Be to, parduodant iš varžytynių, daugiabutis gyvenamasis namas buvo suformuotas kaip savarankiškas turtinis vienetas. Nors apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo butas jo pardavimo UAB „Smėliakalnis“ metu nebuvo suformuotas kaip atskiras turtinis vienetas, tai nepaneigia ieškovės teisės į dalį Nekilnojamojo turto registre įregistruoto nebaigto statyti Pastato.
  9. Taigi, atsakovei BUAB „BSI kompanija“ suformavus daugiabutį gyvenamąjį namą kaip atskirą turtinį vienetą prieš vykdant šio statinio varžytynes, kasatorė įgijo nuosavybės teisę į šio gyvenamojo namo dalį, lygią jos buto plotui visame namo plote. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovė BUAB „BSI kompanija“ pardavė iš varžytynių kasatorei priklausantį turtą, dėl to pagrįstai pripažino negaliojančiomis 2010 m. lapkričio 26 d. varžytynių protokolo ir varžytynių akto Nr. 1 dalis dėl ginčo buto perleidimo.
  10. Aplinkybė, kad kasatorė neskundė BUAB „BSI kompanija“ kreditorių komiteto 2010 m. birželio 16 d. nutarimo dėl bankrutuojančiai bendrovei priklausančio turto pardavimo iš varžytynių, nepaneigia kasatorės teisių į jos pažeistų teisių gynybą, nes atsakovės BUAB „BSI kompanija“ kreditorių komitetas negalėjo nuspręsti dėl ieškovei įstatymo (t. y. CK 6.401 straipsnio5 dalies) numatytu pagrindu nuosavybės teise priklausančios daugiabučio namo dalies pardavimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas neteisingai sprendė, kad ieškovei būtų buvęs pagrindas pripažinti nuosavybės teisę į Butą, jei ji būtų pareiškusi tokį reikalavimą iki 2010 m. birželio 16 d. BUAB „BSI kompanija“ kreditorių komiteto nutarimo priėmimo.

13Dėl įgijėjo sąžiningumo sampratos aiškinimo ir taikymo

  1. CK 6.147 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę.
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų. Toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-168/2007; 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis Nr. 3K-3-361/2009; kt.).
  3. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė UAB „Smėliakalnis“ buvo sąžininga Pastato įgijėja, nes šis Pastatas buvo perleistas kreditorių (tarp jų – pačios ieškovės) sprendimu.
  4. Kaip minėta (žr. šios nutarties 37 punktą), kreditorių komiteto nutarimu, kuriuo nuspręsta parduoti Pastatą iš varžytynių, negalėjo būti sprendžiamas klausimas dėl ieškovei priklausančio turto pardavimo. Todėl vien ta aplinkybė, kad Pastatas buvo perleistas BUAB „BSI kompanija“ kreditorių sprendimu, nesuponuoja išvados, jog UAB „Smėliakalnis“ buvo sąžininga Buto įgijėja.
  5. Atsakovė UAB „Smėliakalnis“ yra juridinis asmuo, kuris verčiasi nekilnojamojo turto prekyba, todėl darytina išvada, kad ji, įsigydama nebaigtą statyti Pastatą iš bankrutuojančios įmonės per varžytynes, turėjo ir galėjo numatyti, jog šis Pastatas buvo statomas ne tik iš bankrutuojančios įmonės, bet ir iš galbūt fizinių asmenų (potencialių Pastate esančių butų savininkų – statytojų) lėšų. Be to, atsakovė UAB „Smėliakalnis“, įsigydama Pastatą iš specifinį statusą turinčios įmonės (bankrutuojančio juridinio asmens), turėjo pareigą domėtis įsigyjamo iš varžytynių turto savininkais ir tuo, ar nebus pažeisti bankrutuojančios įmonės kreditorių (tarp jų – butų savininkų) interesai.
  6. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovės UAB „Smėliakalnis“ pasyvų elgesį, susijusį su BUAB „BSI kompanija“ kreditorių interesų užtikrinimu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą teigti, jog UAB „Smėliakalnis“ buvo nesąžininga Pastato įgijėja. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.147 straipsnio 2 dalį, priteisdamas ieškovei 200 000 Lt už Butą.

14Dėl kreditoriaus teisės pakeisti pažeistų teisių gynimo būdą po to, kai bankroto byloje patvirtintas jo finansinis reikalavimas

  1. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad kasatorė, pasirinkusi savo teisių gynimo būdą ir pareiškusi finansinį reikalavimą atsakovės BUAB „BSI kompanija“ bankroto byloje (šis bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartimi buvo patvirtintas), neteko teisės keisti savo teisių gynimo būdo ir todėl negali reikalauti nuosavybės teisių pripažinimo į butą pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį. Teisėjų kolegija sutinka su kasatorės kasacinio skundo argumentu, kad tokia teismo išvada nepagrįsta.
  2. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, teisinė galimybė pareikšti ne tik piniginio pobūdžio, bet ir kitokius turtinius reikalavimus, siekiant daikto išreikalavimo ar nuosavybės teisės pripažinimo, turi būti suteikiama, nes, tokios galimybės nesuteikus, į bankrutuojančios įmonės turto masę gali patekti ir jai nepriklausantis daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutartis Nr. 3K-3-261/2011).
  3. Įmonių bankroto įstatymo normose nustatyta kreditorių teisė atsisakyti visų ar dalies savo reikalavimų. Tokiu atveju teismas išbraukia reikalavimų atsisakiusį kreditorių iš kreditorių sąrašo (jeigu jis atsisakė visų reikalavimų) (Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 2 dalis). Taigi kreditorius turi savarankišką ir nevaržomą teisę atsisakyti dalies ar visų bankroto byloje patvirtintų savo reikalavimų. Tai reiškia, kad kreditorius, turėdamas galimybę savo pažeistą teisę ginti ne tik piniginio pobūdžio reikalavimu, gali ja pasinaudoti ir pareikšti teismui kitokio turtinio (nepiniginio) pobūdžio reikalavimą, naujo reikalavimo pateikimo metu ar jį išnagrinėjus atsisakydamas teismo patvirtintų finansinių reikalavimų.
  4. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl kreditoriaus galimybės keisti savo pažeistų teisių gynimo būdą, yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl kreditoriaus kitokio pobūdžio reikalavimo pagrįstumo, atsižvelgtina į šalių materialiųjų teisinių santykių pobūdį, šalių teisinį statusą ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Jei kreditorius, kuris kartu yra vartotojas, grindžiantis savo reikalavimą CK 6.401 straipsnio 5 dalimi, prašo apginti jo teisę ir kitais būdais (pvz., pripažinti jam nuosavybės teisę į būstą po to, kai patvirtintas jo į būsto statybą įdėtų lėšų dydžio kreditoriaus reikalavimas), tai konstatavus teisių pažeidimą tokia teisė turėtų būti ginama. Aplinkybė, jog kreditorius pareiškia ieškinį dėl nuosavybės pripažinimo ne bankroto, bet atskiroje byloje, neturi teisinės reikšmės kreditoriaus pažeistų teisių gynybai; toks reikalavimas negali būti atmetamas vien tuo pagrindu, kad bankroto byloje yra patvirtintas finansinis reikalavimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį Nr. 3K-3-460/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  5. Taigi apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad kasatorė, pasirinkusi vieną savo pažeistų teisių gynimo būdą ir pareikšdama finansinį reikalavimą bankroto byloje, nebeturi teisės reikalauti nuosavybės teisės į butą, nukrypo nuo minėtos kasacinio teismo praktikos ir nepagrįstai apribojo jos teisę keisti savo pažeistų teisių gynimo būdą. Atitinkamai nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas tokius kasatorės veiksmus laikė nesąžiningais.
  6. Apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad kasatorė pirmiausiai siekė atgauti visus už ginčo butą sumokėtus pinigus, teisėjų kolegijos nuomone, nesuponuoja išvados, kad ieškovė buvo nesąžininga, reikšdama ieškinį dėl 200 000 Lt (57 924 Eur) priteisimo po to, kai Pastatas buvo baigtas statyti ir butai buvo registruoti Nekilnojamojo turto registre. Tokią išvadą leidžia daryti ir tai, kokiu būdu ieškovė gynė savo pažeistas teises. Patvirtinus finansinį reikalavimą BUAB „BSI kompanija“ bankroto byloje kasatorė kreipėsi į teismą su ieškiniu UAB „Smėliakalnis“ ne reikalaudama grąžinti jai Butą natūra, tačiau prašydama atlyginti jo piniginį ekvivalentą. Kasatorė tokiais veiksmais iš esmės siekė to paties, ko ir atsakovės BUAB „BSI kompanija“ bankroto byloje – atgauti pinigus, sumokėtus už statomą Butą. Kaip minėta, toks bankrutavusios įmonės kreditorės elgesys iš esmės neprieštarauja sąžiningumo principui (žr. šios nutarties 47 punktą).
  7. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino teisės normas dėl būsimo buto nuosavybės teisės atsiradimo momento ir teikė pernelyg didelę reikšmę bankrutavusios įmonės kreditorių komiteto nutarimui, spręsdamas dėl būsimo buto savininkės tikrosios valios turinio. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, susijusius su ieškovės ir atsakovės UAB „Smėliakalnis“ sąžiningumu, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, išaiškinančios bankrutavusios įmonės kreditorių teisių gynimo alternatyvas.
  8. Dėl paminėtų materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų (šios nutarties 50 punktas) buvo priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės. Skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas atmesti ieškovės ieškinį ir priteisti iš jos atsakovės UAB „Smėliakalnis“ naudai 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo panaikinamas ir dėl šios dalies paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.

15Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

  1. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas kasatorės ieškinys dėl varžytynių protokolo ir varžytynių akto dalies panaikinimo bei 200 000 Lt (57 924 Eur) priteisimo, ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomas apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 5 dalis) ir paskirstomos kasaciniame teisme turėtos išlaidos.
  2. Atsakovė UAB „Smėliakalnis“ apeliacinės instancijos teisme turėjo 1447 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai nusprendė grąžinti UAB „Smėliakalnis“ šį sumokėtą žyminį mokestį CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Todėl Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo dalis dėl 1447 Eur žyminio mokesčio grąžinimo UAB „Smėliakalnis“ paliekama galioti.
  3. Ieškovė ir atsakovė BUAB „BSI kompanija“ nepateikė į bylą duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2016 m. vasario 10 d. nutartimi ieškovė atleista nuo 1085 Eur dydžio žyminio mokesčio už kasacinį skundą mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Vadovaujantis 96 straipsnio 1 dalimi, žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista, turi būti priteistas iš atsakovių (neatleistų nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo) valstybės naudai lygiomis dalimis (t. y. po 542,50 Eur iš kiekvienos). Kadangi atsakovė BUAB „BSI kompanija“ yra bankrutavusi, iš jos nepriteisiama dalis žyminio mokesčio, mokėtino už ieškovės kasacinio skundo padavimą (t. y. 542,50 Eur) (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 96 straipsnio 3 dalis).
  5. Kasacinis teismas turėjo 4,79 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus ieškovės kasacinį skundą, šios išlaidos lygiomis dalimis (t. y. po 2,30 Eur) turi būti priteistos iš atsakovių. Įvertinus tai, kad iš atsakovės BUAB „BSI kompanija“ valstybės naudai priteistina 2,30 Eur bylinėjimosi išlaidų suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, šių valstybės išlaidų atlyginimas iš atsakovės BUAB „BSI kompanija“ nepriteisiamas.
  6. Patenkinus ieškovės kasacinį skundą, atsakovės UAB „Smėliakalnis“ turėtos bylinėjimosi išlaidos (1769,63 Eur už advokato pagalbą) neatlyginamos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Iš atsakovės UAB „Smėliakalnis“ valstybei priteistina 544,80 Eur (542,50 Eur dalis žyminio mokesčio už ieškovės kasacinį skundą + 2,30 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

17Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo dalį, kuria atmestas V. R. ieškinys ir iš V. R. uždarosios akcinės bendrovės „Smėliakalnis“ naudai priteista 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, panaikinti ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą.

18Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo dalį, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Smėliakalnis“ grąžintas 1447 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą, palikti nepakeistą.

19Priteisti valstybei iš uždarosios akcinės bendrovės „Smėliakalnis“ (j. a. k. 301077650) 544,80 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt keturis Eur 80 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

20Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai