Byla 2A-1235-794/2015
Dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje – V. Z., J. A. Z. ir D. Z.)

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Z. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje – V. Z., J. A. Z. ir D. Z.).

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė J. Z. ieškiniu prašė: 1) pripažinti atsakovo AB SEB banko atliktą vienašališką kredito sutarties Nr. 1450618074218-32 nutraukimą neteisėtu; 2) pripažinti, kad kredito teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovo tęsiasi; 3) nustatyti atsiskaitymo su atsakovu grafiką už susidariusią skolą: kredito įmokas atnaujins nuo 2014-09-25 ir padengs visą išieškomą skolą (138797,05 Lt) iki kredito sutartyje numatytos datos, t. y. iki 2016-10-25. Įmokas mokės kiekvieno mėnesio 25 dieną, iš viso per laikotarpį 2014-09-25 – 2016-10-25 susidarytų 26 mėnesiai (26 įmokos), kas mėnesį įmokėtų po 5338,35 Lt. Paaiškino, kad 2006-10-26 sudarė su banku kredito sutartį, pagal kurią jai buvo suteiktas 250000 Lt kreditas iki 2016-10-25, nustatant fiksuotas 5,22 procento palūkanas. Bankui buvo įkeistas nekilnojamasis turtas administracinės patalpos ( - ), kurios priklauso ieškovei ir kitiems bendrasavininkiams D. Z. ir V. Z., kurio sutuoktinė yra J. A. Z. 2009-12-30 kredito sutartis buvo pakeista šalių susitarimu, pagal kurį nustatyta, kad pradinio kredito likutis susitarimo dieną sudaro 174369,76 Lt, papildomai suteiktas 40000 Lt kreditas ir 10319,23 Eur kreditas. Dėl ekonominės krizės ieškovei atsirado finansinių sunkumų mokant bankui įmokas, todėl bankas kredito sutartį vienašališkai nutraukė nuo 2013-06-17. Iš viso kredito skola sutarties nutraukimo dieną sudarė 23073,99 Lt, o bendras kredito likutis – 147490,05 Lt. Atsakovo vienašališkas sutarties nutraukimas, nepaisant daugkartinių ieškovės siekių geranoriškai išspręsti situaciją ir restruktūrizuoti skolą, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Atsakovas nesiekė bendradarbiauti, geranoriškai spręsti susidariusios situacijos, bet iš karto neteisėtai ėmėsi kraštutinės priemones – sutarties nutraukimo, nukreipdamas išieškojimą į įkeistą turtą, net nevertindamas, kokias sunkias pasekmes sukels tokie veiksmai. Esant pradelstai vos 23000 Lt sumai, sukeliamos neproporcingai sunkios pasekmės, nukreipiant išieškojimą į daugiau nei pusės milijono litų vertės patalpas ir jas parduodant už gerokai mažesnę nei rinkos vertę. Banko interesai nebūtų pažeisti, jei skola būtų restruktūrizuota, atsižvelgiant į ekonominį sunkmetį ir patiriamus laikinus finansinius sunkumus. Ieškovė artimiausiu metu planuoja gauti pajamų iš naujų užsakymų, todėl kredito sutartinius santykius nėra kliūčių atnaujinti (t. I, b. l. 1-4, 73-75).

5Atsakovas AB SEB bankas prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad kredito sutartimi ieškovė įsipareigojo pagal grafike nustatytus terminus grąžinti kreditą ir sumokėti apskaičiuotas palūkanas. Paskutinį mokėjimą ieškovė atliko 2012-12-10 ir nuo tada jokių mokėjimų pagal sutartį neatlieka iki šiol. Ieškovė sistemingai pažeidinėjo esmines sutarties sąlygas, todėl bankas jai siuntė įspėjimus apie galimas prievolių nevykdymo pasekmes, o 2013-06-17 sutartį nutraukė. Bankas, kaip kreditorius, turėjo teisę nutraukti kredito sutartį vadovaudamasis ne tik sutartimi (5.2 p., 4.1-4.10 p.), bet ir Finansinių įstaigų įstatymo 31 str. 7 d. 4 p., CK 6.217 str. 1 d., Vartojimo kredito įstatymo 19 str. Ieškovė su banku faktiškai nebendradarbiavo. Kadangi prievolių įvykdymas užtikrintas hipoteka tik dėl dalies kredito sutartyje nurodytų prievolių, išreikštų litais, bankas kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo dėl 138406,55 Lt skolos. Dėl prievolės, išreikštos eurais, bankas kreipėsi į teismą ginčo teisenos tvarka. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-09-02 sprendimu už akių banko ieškinį patenkino ir priteisė iš ieškovės banko naudai 6215,85 Eur skolą. Ieškovė kalba tik apie tam tikro dydžio sumų mokėjimą ateityje, tačiau neaišku kokiu teisiniu pagrindu ji sau numato privilegijas. Ieškiniu ieškovė siekia tik sutrukdyti hipotekos kreditoriui gauti kuo greitesnį savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto vertės ir tuo sudaryti galimybę ieškovei kuo ilgiau naudoti savo poreikiams šį turtą (t. I, b. l. 48-50, 77-79).

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 18 d. sprendimu ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu atmetė. Nustatė, kad šalys sudarytoje kredito sutartyje buvo sutarę, jog bankas turi teisę nutraukti sutartį anksčiau, negu nustatyta sutartyje, prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėja padaro esminių sutarties pažeidimų, tarp kurių – kredito gavėjos įsipareigojimų nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Ieškovė sutartinių įsipareigojimų nevykdė nuo 2012-12-10, jai buvo siūloma galimybė restruktūrizuoti kredito sutartį, 2013-05-17 ieškovė buvo įspėta apie pradelstų mokėjimų padengimą ir sutarties nutraukimą nuo 2013-06-17, jei ieškovė nepadengs pradelstų mokėjimų. Iki nurodyto termino ieškovo pradelstų mokėjimų nepadengė, todėl 2013-06-17 bankas kredito sutartį nutraukė. Teismas vertino, jog sutartis buvo nutraukta ieškovei nevykdant sutartinių įsipareigojimų (pagal grafiką negrąžinant kredito bankui ir nemokant apskaičiuotų palūkanų), kas pagal sutarties sąlygas laikytina esminiu sutarties pažeidimu. Teismas pažymėjo, kad ieškovė yra advokatė, t. y. profesionali teisininkė, kuriai, kaip sutartinių teisinių santykių subjektui, turėjo būti žinomos galimos sutarties nevykdymo pasekmės. Nevykdant sutartinių įsipareigojimų dar nuo 2012-12-10, ieškovė neatliko jokių mokėjimų bankui, kurie patvirtintų objektyvų jos siekį atkurti teisinius santykius. Tokių mokėjimų ieškovė neatliko net ir po bylos iškėlimo teisme. Vertindamas ieškovės įsiskolinimo visą sumą ir pradelstų įsipareigojimų dydį teismas padarė išvadą, jog ji yra ganėtinai ženkli. Atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-02 sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-31274-433/2013 iš ieškovas banko naudai taip pat priteista 6 215,85 EUR skolos, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013-07-24 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 644 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat atsižvelgė į pateiktus duomenys apie kitas ieškovės skolas. Šiuo atveju atsakovas turėjo teisę nutraukti sudarytą sutartį su ieškove ne tik pagal sutarties sąlygas ir CK 6.217 straipsnio nuostatas, tačiau ir pagal Finansinių įstaigų įstatymo normas bei Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsnio taisykles. Teismas tarp šalių sudarytą kredito sutartį vertino kaip vartojimo sutartį. Tačiau remdamasis teismų praktika dėl vartotojams taikomos papildomos apsaugos nurodė, kad papildoma apsauga nereiškia, jog vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis Nr. 3K-3-58/2012). Nurodė, jog pripažįstant sutarties stabilumo principo svarbumą sutartiniuose santykiuose, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę. Pažymėjo, jog aplinkybės, kad įkeisto turto vertė yra didesnė, negu jis yra parduodamas, kad pardavus turtą iš varžytinių gali būti patirtas nuostolis ir pan. nėra tiesioginis šios bylos nagrinėjimo dalykas ir toks klausimas galėjo būti sprendžiamas atskira tvarka. Teismas įvertino, jog teiginiai dėl žalos patyrimo paneigtų paties prievolių įvykdymo užtikrinimo instituto esmę, nes ir patys turto, kuris buvo įkeičiamas, savininkai, turėjo procesinę teisę kontroliuoti, kaip skolininkė vykdo prievolę, kurią jie užtikrino, galėjo imtis priemonių dėl įkeisto turto pakeitimo kitu turtu, vertindami šio turto svarbą ir pan. Dėl ekonominės krizės sukeltų sunkumų ieškovei vykdant sutartį ir skolos restruktūrizavimo teismas nurodė, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų laikinų finansinių sunkumų priežastis, o pateikti dokumentai (teisinių paslaugų sutartys, sąskaita-faktūra) nepatvirtina galimybės vykdyti ieškovės įsipareigojimus pagal jos pačios siūlomą mokėjimų grafiką. Ieškovė taip pat nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad esą ieškovei patyrus finansinius sunkumus, ji iš karto būtų kreipusis į banką bei reiškusi prašymą dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Todėl sprendė, jog bendradarbiavimo principas nebuvo pažeistas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas padarė išvadą, jog atsakovas turėjo teisę taikyti išimtinę sutarties šalių teisių gynimo būdą – sutarties nutraukimą (t. I, b. l. 169-176).

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9Ieškovė J. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Paaiškino, kad teismas tinkamai neįvertino vartojimo kredito sutarties sąlygų sąžiningumo aspektu, o apsiribojo tik konstatavimu, kad tariamai kredito gavėjas pats patvirtino, kad supranta, jog nutraukus sutartį, skola bus išieškoma iš įkeisto nekilnojamo turto, neatsižvelgiant į įkeisto nekilnojamojo turto statusą, o jeigu realizavus nekilnojamąjį turtą gauta suma būtų nepakankama skoliniam įsipareigojimui padengti, išieškojimas būtų nukreipiamas į bet kurį likusį skolininko turtą. Bankas vienašališkai nustatė tik jam vienam palankias sąlygas, įtvirtindamas, kad atsiims skolą (savo investiciją) nepriklausomai nuo jokių sąlygų. Bankas gali nutraukti sutartį ir vykdyti išieškojimą iš įkeisto turto bei iš likusio turto, nepriklausomai nuo skolininko kaltės dėl nemokumo, nepriklausomai nuo objektyvių aplinkybių (ekonominės krizės), ir netgi nepaisydamas nei skolininko, nei kitų jo išlaikytinių interesų. Bankui pradelstų mokėti įmokų suma sutarties nutraukimo dienai sudarė vos 23000 litų, neskaitant palūkanų ir delspinigių, o bendra skolos našta (iki 2016 m.), kuri šiuo metu išieškoma, nesiekia 140000 litų. Tuo tarpu išieškojimas nukreiptas į turtą, kurio vertė yra 550000 Lt, tačiau jo varžytynių kaina – 424000 Lt. Pardavus turtą iš antrųjų varžytynių prarasta vertė sudarytų apie 250 tūkst. Lt. Išieškojimas nukreiptas ne tik į ieškovo, bet ir į trečiųjų asmenų turtą, dėl ko jie, nebūdami banko skolininkai, patiria žymią turtinę žalą. Ginčo atveju bankas patenkina visus savo kreditorinius reikalavimus iš karto, kelerius metus prieš sutartyje numatytą terminą, tuo tarpu banko klientas praranda visą savo turtą, patiria didžiulius nuostolius, lieka be pragyvenimo šaltinio, ir dar gali likti netgi skolingas bankui. Visiškai nepriimtina, kad visą savo veiklos riziką bankas mėgina perkelti ant skolininko fizinio asmens, kuris yra ir akivaizdžiai silpnesnė teisinio santykio šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 13 d. nutartis Nr. 3K-3-1345/2000, 2001 m. birželio 13 d. nutartis Nr. 3K-3-645/2001, 2002 m. vasario 20 d. nutartis Nr. 3K-3-390/2002). Ginčo atveju faktiškai bankas neturi jokios rizikos neatgauti savo investicijos iki numatyto sutartyje termino, tuo tarpu visa riziką, yra perkelta banko klientui. Vartotojas neturi jokių galimybių daryti įtakos banko primestoms standartinėms sutarties sąlygoms, nes kitaip net negautų kredito. Todėl yra akivaizdus vartojimo sutarties sąlygų visumos nesąžiningumas. Banko atliktas vienašališkas sutarties nutraukimas, nepaisant ieškovės daugkartinių pastangų geranoriškai išspręsti situaciją ir restruktūrizuoti skolą, buvo nepagrįstas ir neteisėtas. Šiuo metu susidariusi situacija yra visiškai neteisinga, kadangi ja iš esmės pažeidžiamas šalių interesų balansas, nors šalių padėtis turėtų būti lygi. Bankas visiškai nesiekė bendradarbiauti, geranoriškai spręsti susidariusios situacijos, bet iš esmės iš karto neteisėtai ėmėsi kraštutinės priemonės – sutarties nutraukimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad banko atstovas per teismo posėdį pripažino, jog apeliantė ne kartą telefonu kontaktavo su banku dėl skolos restruktūrizavimo, tačiau nesulaukė jokio sprendimo. Teismas neįvertino, kad ieškovė pateikė pakankamų įrodymų apie savo turtinės padėties pagerėjimą ir gebėjimą artimiausiu metu pradėti tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus, neatsižvelgė ir į naujai įsigaliojusių Europos parlamento ir Europos Tarybos direktyvų reikalavimus, susijusius su vartotojų teisių apsauga (t. II, b. l. 1-4).

10Atsakovas AB SEB bankas atsiliepimu prašo ieškovės J. Z. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-18 sprendimą palikti nepakeistą. Paaiškino, kad bankas, kaip kredito įstaiga, skolindamas pinigus, privalo siekti, jog skolinimo rizika būtų kuo mažesnė. Todėl bankas, teikdamas kreditus, privalo reikalauti, kad skolininkas užtikrintų prievolių įvykdymą. Šiuo atveju prievolės įvykdymas užtikrintas hipoteka. Hipotekos sandorį šio sandorio šalys sudarė gera valia, sandoris nėra ginčijamas įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais. Antstolio organizuotas įkeisto turto rinkos vertės nustatymas nebuvo skundžiamas. Skolininkė ir įkeisto daikto savininkai turi teisę iki varžytynių pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją, kas turėtų įtakos turto pardavimui už didesnę kainą. Apeliantė jokių prašymų ar siūlymų dėl sutarties sąlygų pakeitimo iki sutarties nutraukimo bankui raštu nėra teikusi. Atvirkščiai, bankas pats siūlė ieškovei galimybę restruktūrizuoti kredito sutartį, apie tai ieškovę informuodamas 2013-04-15 elektroniniu laišku. Tačiau ieškovė jokio atsakymo nepateikė. Tik nutraukus sutartį ieškovė 2014-01-21 elektroniniu laišku kreipėsi banką, tačiau ne kredito sutarties restruktūrizavimo, o informacijos apie skolą gavimo tikslu. Pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-02 sprendimą už akių (civilinė byla Nr. 2-31274-433/2013) iš apeliantės banko naudai yra priteista 6215 Eur skola, procesinės palūkanos ir 644 Lt bylinėjimosi išlaidų, tačiau sprendimo apeliantė nevykdo iki šiol. Apeliantė turi neįvykdytų prievolių ir kitiems kreditoriams, vidutinė įsiskolinimų trukmė – 733 dienos (t. II, b. l. 12-14).

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Apeliacinis skundas atmestinas.

13Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas).

14Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės J. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.

15Byloje kilo ginčas dėl kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo. Skundžiamu sprendimu teismas konstatavo, kad atsakovas teisėtai nutraukė kredito sutartį. Kadangi apeliantė ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą, todėl apeliacinio proceso tikslas yra patikrinti ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog atsakovas teisėtai nutraukė kredito sutartį.

16Nustatyta, kad ieškovė 2006-10-26 su atsakovu AB SEB banku sudarė kredito sutartį, pagal kurią ieškovei iki 2016-10-25 buvo suteiktas 250000 Lt kreditas, kurio paskirtis Vereins und Westbank AG refinansavimui (dengimui) ir asmeninių poreikių tenkinimui, kredito grąžinimas užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka (t. I, b. l. 11-13). 2009-12-30 buvo sudarytas susitarimas pakeisti 2006-10-26 kredito sutarties sąlygas, kuriame nurodyta, kad kredito likutis kredito sumos pakeitimo dieną – 174369,76 Lt, papildomai suteikiama kredito dalis, skirta Visa Platinum kortelės kredito dengimui ne didesnė kaip 40000 Lt, papildomai suteikiama kredito dalis, skirta lizingo daliniam dengimui, ne didesnė kaip 10319,23 Eur, nauja kredito suma, sudaryta iš kredito likučio bei papildomai suteiktos kredito dalių, kredito valiuta, ne didesnė kaip: 214369,76 Lt, 10319,23 Eur (t. I, b. l. 14-16). Kredito sutartį bankas vienašališkai nutraukė 2013-06-17 (t. I, b. l. 17). Paskutinius mokėjimus pagal kredito sutartį ieškovė atliko 2012-12-10 (t. I, b. l. 54). 2013-04-15 bankas siūlė ieškovei galimybę restruktūrizuoti kreditą (t. I, b. l. 80). Negavęs jokio atsakymo, 2013-05-17 bankas informavo ieškovę, jog 2013-05-16 skola bankui sudaro 797,64 Eur ir 27046,26 Lt bei įspėjo, jog iki 2013-06-17 nepadengus įsiskolinimo, kredito sutartis bus nutraukta nuo 2013-06-17 (t. I, b. l. 17-81). Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, ieškovė įsiskolinimo nepadengė, todėl atsakovas nuo 2013-06-17 vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Banko 2013-05-17 rašto (įspėjimo) analizė rodo, kad bankas vienašališkai kredito sutartį nutraukė CK 6.217 str. 1 d., 5 d., taip pat kredito sutarties bendrosios dalies 5.2. p., 4.1. p. pagrindu.

17Pagal CK 6.217 str. 1 d. šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 str. 2 d.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, analizuojant CK 6.217 str. 2 d. įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, pirma, vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis Nr. 3K-7-297/2012; 2015 m. liepos 15 d. nutartis Nr. e3K-3-420-969/2015). Ginčo atveju atsakovas kredito sutartį vienašališkai nutraukė pagal kredito sutarties bendrosios dalies 5.2. p., kuris numato, kad bankas turi teisę ne mažiau kaip prieš 15 kalendorinių dienų raštu (registruotu laišku) įspėjęs kredito gavėją, vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą, jeigu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Tokiais pažeidimais laikomi bendrosios dalies 4.1.- 4.10 p. nustatytų kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Sutarties 4.1 p. nustato ieškovai įsipareigojimą vykdyti prievoles atsakovui pagal sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą bankui bei sumokėti apskaičiuotas palūkanas. Taigi kredito grąžinimo ir kitų pagal sutartį mokėtinų sumų nemokėjimas sutartyje nustatytu terminu ir tvarka yra laikomas esminiu sutarties pažeidimu, suteikiančiu teisę bankui vienašališkai nutraukti sutartį ir reikalauti prieš terminą grąžinti visą negrąžinto kredito ir kitų pagal sutartį mokėtinų piniginių sumų dalį.

18Apeliantės siekis atnaujinti ir toliau vykdyti kredito sutartį leidžia daryti išvadą, jog apeliantė pripažįsta, jog netinkamai vykdė kredito sutartį, tačiau nesutinka, jog pažeidimas, dėl kurio buvo nutraukta sutartis, yra esminis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantės pozicija nesutinka. Kaip jau buvo nustatyta byloje, apeliantė kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nebevykdo nuo 2012-12-10, apeliantė nesumokėjo nei vienos įmokos ir teisminio proceso metu. Aplinkybė, jog apeliantė šešis mėnesius kredito sutarties galiojimo laikotarpiu ir iš viso daugiau nei pustrečių metų nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, sudaro pagrindą teigti, jog sistemingai ir iš esmės pažeidė sutartį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sutarties atnaujinimas turi būti orientuotas į perspektyvą, t.y. apeliantės gebėjimą ateityje savo prievoles bankui vykdyti tinkamai ir gera valia, o šiuo konkrečiu atveju apeliantė nepateikė į bylą įrodymų, jog ji yra ar bus pajėgi vykdyti ateityje prašomą atnaujinti kredito sutartį, ieškovė taip pat nesiėmė jokių aktyvių veiksmų bent jau dėl dalies pradelstų įsipareigojimų likvidavimo. Apeliantės argumentai, jog riziką turėtų prisiimti bankas taip pat nepagrįsti, kadangi teismų praktikoje nurodoma, kad bankas, kaip kredito įstaiga, negali atsisakyti savo lūkesčių ir sudaryti kokias tai ypatingas (išskirtines) sąlygas ieškovei, nes tai neatitiktų interesų pusiausvyros, pagaliau prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Bankas, kaip finansų įstaiga, turi rūpintis ne tik savo verslo rizika, bet ir stabdyti skolinių įsiskolinimų augimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis Nr. 3K-7-272/2011). Taip pat pažymėtina, jog įspėjimo apie sutarties nevykdymo metu neįvykdyta prievolės suma sudarė daugiau nei 12 proc. visos kredito sumos. Ši suma laikytina pakankamai ženklia ir taip pat sudarančia pagrindą sutarčiai nutraukti. Kredito įmokų mokėjimas yra esminė kredito gavėjo pareiga ir sutarties sąlyga, tuo tarpu kredito davėjo esminis interesas sutartyje yra laiku gauti prievolių (į)vykdymą. Todėl kredito įmokų nemokėjimą sutartyje nustatyta tvarka pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip esminį sutarties pažeidimą, dėl kurio bankas turėjo pagrindą nutraukti su ieškove sudarytą kredito sutartį. Ginčo dėl to, jog atsakovas laikėsi sutarties bendrosios dalies 5.2 punkte numatytos sutarties nutraukimo tvarkos, nėra. Todėl įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį ir šia teise pasinaudojo laikydamasis sutartyje nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos.

19Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad šalių sudaryta kredito sutartis yra vartojimo, nevertino jos sąžiningumo aspektu. Apeliantės teigimu, visuma kredito sutarties sąlygų yra nesąžininga, nes bankas vienašališkai nustatė tik jam vienam palankias sąlygas, neprisiimdamas jokios rizikos dėl savo investicijos (suteikto kredito) neatgavimo. Taigi iš esmės apeliantė laiko nesąžiningomis sutarties sąlygas, kuriomis užtikrintas kredito grąžinimas. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantės pozicija nesutinka.

20Pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo aspektu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis Nr. 3K-3-500/2014).

21Kaip jau buvo minėta, ginčo atveju atsakovas kredito sutartį vienašališkai nutraukė pagal kredito sutarties bendrosios dalies 5.2. p., kuris numato, kad bankas turi teisę ne mažiau kaip prieš 15 kalendorinių dienų raštu (registruotu laišku) įspėjęs kredito gavėją, vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą, jeigu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Tokiais pažeidimais laikomi bendrosios dalies 4.1.-4.10 p. nustatytų kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Tuo tarpu ieškovė įsipareigojo vykdyti prievoles atsakovui pagal sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą bankui bei sumokėti apskaičiuotas palūkanas (4.1 p.). Ieškovė taip pat patvirtino, kad ji susipažino su sutarties sąlygomis prieš pasirašydama sutartį ir jas suprato (20.1 p.); supranta, kad nutraukus sutartį, skola bus išieškoma iš įkeisto nekilnojamojo turto, neatsižvelgiant į įkeisto nekilnojamojo turto statusą ir nepilnamečių bei kitų jame gyvenančių išlaikytinių interesus (20.4 p.). Ieškovei nuo 2012-12-10 nevykdant įsipareigojimų, atsakovas 2013-05-17 raštu kreipėsi į ieškovę ir paragino iki 2013-06-17 sumokėti susidariusį įsiskolinimą bei įspėjo, kad nustatytu terminu reikalavimo neįvykdžius, sutartis bus nutraukta. Ieškovei nepadengus įsiskolinimo susidariusio per 6 mėnesių laikotarpį atsakovas kredito sutartį nutraukė tik 2013-06-17. Taigi kredito sutarties nutraukimą reglamentuojančios sutarties sąlygos buvo taikomos ieškovės naudai, nukeliant sutarties nutraukimo terminą ilgesniam laikui, nei buvo numatyta kredito sutartyje. Iš ieškinio turinio bei ieškovės pirmosios instancijos teismui teiktų dokumentų matyti, jog ieškovė yra profesionali teisininkė (advokatė). Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog ieškovei, kaip profesionaliai teisininkei, turėjo būti žinomos galimos sutarties nevykdymo pasekmės. Atitinkamai ieškovei turėjo būti puikiai žinomos ir kredito užtikrinimo sąlygos. Įvertinus šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, jog kredito sutarties sąlygos yra nesąžiningos.

22Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ginčo šalių pasisakymus ginčo klausimu ir juos įvertinusi konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis Nr. 3K-3-287/2010).

23Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, neišsprendė klausimo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-13 nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis buvo sustabdytas išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. 0179/13/00875 iš įkeistų administracinių patalpų, esančių ( - ), panaikinimo (t. I, b. l. 28-29). Todėl apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmos instancijos teismo sprendimą iš esmės nepakeistą, patikslina sprendimo rezoliucinę dalį, nurodydamas, jog 2014-02-13 nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės naikinamos (CPK 150 str. 2 d.).

24Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

25Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

26Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį nurodant, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-13 nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis buvo sustabdytas išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. 0179/13/00875 iš įkeistų administracinių patalpų, esančių ( - ), panaikinamos.

27Nutarties patvirtintą kopiją siųsti Turto arešto aktų registrui, proceso dalyviams ir antstoliui R. V.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė J. Z. ieškiniu prašė: 1) pripažinti atsakovo AB SEB banko... 5. Atsakovas AB SEB bankas prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad kredito... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 18 d. sprendimu ieškinį... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 9. Ieškovė J. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės... 10. Atsakovas AB SEB bankas atsiliepimu prašo ieškovės J. Z. apeliacinį skundą... 11. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 12. Apeliacinis skundas atmestinas.... 13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 14. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal... 15. Byloje kilo ginčas dėl kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo.... 16. Nustatyta, kad ieškovė 2006-10-26 su atsakovu AB SEB banku sudarė kredito... 17. Pagal CK 6.217 str. 1 d. šalis gali nutraukti sutartį,... 18. Apeliantės siekis atnaujinti ir toliau vykdyti kredito sutartį leidžia... 19. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas... 20. Pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, Lietuvos... 21. Kaip jau buvo minėta, ginčo atveju atsakovas kredito sutartį vienašališkai... 22. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo... 23. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, neišsprendė klausimo... 24. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 25. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą palikti iš... 26. Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį nurodant, kad Vilniaus miesto... 27. Nutarties patvirtintą kopiją siųsti Turto arešto aktų registrui, proceso...