Byla 3K-3-500/2014
Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių A. B. ir B. J. kasacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Bigbank, AS, ieškinį atsakovėms A. B. ir B. J. dėl skolos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas Bigbank, AS, prašė priteisti solidariai iš atsakovių A. B. ir B. J. 32 571,19 Lt skolą, kurią sudaro 17290,42 Lt negrąžintas kreditas, 12 626,57 Lt sutartinių palūkanų iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo, 2654,20 Lt delspinigių, ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5Byloje nustatyta, kad 2008 m. liepos 11 d. vartojimo kredito sutartimi (toliau – Kredito sutartis) atsakovei A. B. suteikta 4344,3 Eur (15 000 Lt) kredito paskola, nustatyta 24,99 proc. metinė palūkanų norma. Prie Kredito sutarties šalys 2009 m. kovo 24 d., 2009 m. rugsėjo 6 d. ir 2009 m. gruodžio 9 d. pasirašė susitarimus atitinkamai Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 dėl kredito sumos padidinimo (toliau – Susitarimai) ir nustatė naujus mokėjimo terminus. Atsakovės A. B. pasirašytos Kredito sutarties kylančių prievolių įvykdymą užtikrino laidavimo sutartis (toliau – Laidavimo sutartis), sudaryta ieškovo – kredito davėjo ir atsakovės B. J.

6Byloje kilo ginčas dėl prievolės grąžinti paskolą vykdymo, delspinigių, palūkanų dydžio ir solidariosios skolininko prievolės.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

8Telšių rajono apylinkės teismas 2013 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė solidariai iš atsakovių A. B. ir B. J. ieškovui Bigbank, AS, 17 290,42 Lt negrąžinto kredito, 12 626,57 Lt sutartinių palūkanų, 2654,20 Lt delspinigių, 5 proc. metines procesines palūkanas.

9Teismas nurodė, kad ieškovo ir atsakovės B. J. Laidavimo sutartyje nurodyta, kad laiduotojas yra atsakingas už būsimus kredito gavėjo prisiimtus įsipareigojimus, neviršijančius 67 556 Lt. Laidavimo sutarties galiojimo laikas – iki 2020 m. rugpjūčio 1 d., ši sutartis pasibaigia tada, kai pasibaigia ja užtikrinama prievolė. Teismas konstatavo, kad pagal Laidavimo sutartį atsakovės yra solidariosios bendraskolės, kreditorius (ieškovas) turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Teismas atmetė atsakovų teiginius, kad yra įvykusi kredito sutarties novacija ir laiduotojas nebeatsako pagal Laidavimo sutartį, taip pat nemažino delspinigių sumos, nes pats ieškovas sumažino priskaičiuotų delspinigių sumą nuo pagal Kredito sutartį priskaičiuotų delspinigių 15 734,28 Lt iki prašomų priteisti 2654,20 Lt. Teismas prašymą dėl skolos grąžinimo išdėstymo dalimis atmetė, pažymėjęs, kad tai prieštarautų ieškovo interesams ir visiškai iškreiptų šalių sudarytų sutarčių esmę.

10Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

11Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu bei argumentais ir pažymėjo, kad atsakovės nepagrįstai teigia, jog pasirašant Kredito sutartį ir Susitarimus, jos buvo suklaidintos. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu neneigė, kad ieškovo siūlomos kredito teikimo sąlygos jai tiko. Susitarimais dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimo buvo atidedamas kredito gavėjos sutartinių įsipareigojimų vykdymas, suteikiami papildomi kreditai, dengiama dėl atsakovių kaltės susidariusi skola bei pratęsiamas kredito grąžinimo terminas. Kolegija sprendė, kad nepaneigtas ieškovo argumentas, jog Susitarimai patvirtina, kad abi šalys bendradarbiavo, jis siekė padėti atsakovei atkurti mokumą. Atsakovė turėjo galimybę Kredito sutarties keitimo sąlygas apsvarstyti ir numatyti galimus teisinius padarinius.

12Teisėjų kolegija nesutiko atsakovių reikalavimu sumažinti palūkanas ir delspinigius, nes Kredito sutarties ir Susitarimų sąlygos dėl sutartinių palūkanų dydžio nėra klaidinančios ar netikėtos. Pagal 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojusio Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalį bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Vartojimo kredito kaina neatitiktų šių reikalavimų, jeigu metinė norma sutarties sudarymo momentu būtų didesnė kaip 200 proc. Susitarime Nr. 3 metinė kredito grąžinimo norma buvo nustatyta 42,75 proc. per metus, o nustatyta 26,37 proc. sutartinė palūkanų norma atitiko protingumo kriterijų. Šalių pasirašytame mokėjimo grafike nurodytos vienodo dydžio mėnesinės įmokos po 526,25 Lt per mėn., kurios yra sudarytos iš palūkanų ir pagrindinės kredito sumos. 17 290,42 Lt vartojimo kreditas buvo suteiktas 114 mėnesių, t. y. 9,5 metų, su 26,37 proc. palūkanomis. Tai, kad didesnę mėnesio įmokos dalį sudarys palūkanos, neleidžia daryti išvados, jog sutartinės palūkanos yra aiškiai per didelės, nes pagal metinių išmokų (anuiteto) grąžinimo metodą mokėjimo grafiko pradžioje didesnę įmokos dalį sudaro palūkanos, tačiau grafiko viduryje mėnesinę įmoką sudarančių grąžinamo kredito dalies ir palūkanų proporcinis santykis išsilygina, o mokėjimo grafiko pabaigoje pagrindinę įmokos dalį sudaro grąžinamas kreditas. Šalys palūkanų už naudojimąsi paskola dydį ir mokėjimo tvarką nustato susitarimu, o komercinių bankų vidutinė palūkanų norma taikoma tais atvejais, kai šalys nesusitarusios dėl palūkanų normos. Ieškovo veikla – teikti kreditus ir gauti už juos atlyginimą, t. y. palūkanas. Bigbank, AS, filialas, veikiantis Lietuvos Respublikoje, vartojimo kreditams teikti pinigus skolinosi už 11,20 proc. metinę palūkanų sumą, taip pat turėjo daryti privalomus specialiuosius atidėjimus paskoloms, įvertinti kaštus, susijusius su vartojimo kredito suteikimu, vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra. Reikalaujamų delspinigių dydį ieškovas sumažino nuo 15 734,28 Lt iki 2654,20 Lt, t. y. procentine išraiška nuo 0,5 proc. iki 0,08 proc. per dieną.

13Laidavimo sutartyje numatyta, kad laiduotojas atsakingas už būsimus kredito gavėjo prisiimtus įsipareigojimus, tokius kaip Kredito sutarties pakeitimai ar papildymai; laiduotojas atsakys tokia pačia suma kaip ir Kredito gavėjas už palūkanų, baudų, delspinigių mokėjimą, skolos išieškojimo išlaidų ir nuostolių atlyginimą. Laiduotojas ir kredito gavėjas atsako kredito davėjui kaip solidarieji skolininkai, tačiau laiduotojas nėra atsakingas už įsipareigojimus, viršijančius 67 556 Lt, o Laidavimo sutarties galiojimo laikas nustatytas iki 2020 m. rugpjūčio 1 d. Sutartyje nurodyta, kad Laidavimo sutartis pasibaigia, kai pasibaigia ja užtikrinama prievolė, todėl ieškovas kaip kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abi skolininkės bendrai, tiek bet kuri iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Su Laidavimo sutartimi atsakovė susipažino ir ją pasirašydama sutiko su nustatytomis sąlygomis.

14Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovių argumentais, kad šalių sutartiniuose santykiuose įvyko novacija. Paskolos sutarties pakeitimas, jeigu prievolės dalykas išliko pinigų grąžinimas, nereiškia novacijos, nes nekeičiamos pagrindinės prievolės dalykas, jos vykdymo būdas ar prievolės šalys (CK 6.141, 6.142 straipsniai).

15Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu netenkinti atsakovių prašymo išdėstyti įsiskolinimo sumokėjimą po 150 Lt kas mėnesį, nes tokiu būdu paskola būtų grąžinta po 16,5 metų. Tai prieštarautų ieškovo interesams ir visiškai iškreiptų šalių sudarytų sutarčių esmę.

16III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

17Kasaciniu skundu atsakovės prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį bei grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

181. Teismai ginčo vartojimo kredito sutartį (CK 6.886 straipsnis) vertino kaip bet kurią kitą sutartį. Vartojimo sutarties sąlygos privalėjo būti teismo išnagrinėtos sąžiningumo vartotojui aspektu, tačiau byloje to nebuvo padaryta (CK 6.188 straipsnis). Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, tačiau teismai negynė silpnesniosios šalies interesų. Teismai neatsižvelgė į su atsakove A. B. sudarytų Susitarimų esmę. Iš Susitarimų turinio matyti, kad iš esmės kreditas buvo didinamas ieškovo iniciatyva, ta apimtimi, kuria atsakovė vėluoja vykdyti savo įsipareigojimus, kaskart pridedant sutarties sudarymo mokestį. Atsakovių nuomone, tai rodo, kad A. B. iš kredito daugiau ar realios naudos negavo, o refinansavimo sandoriais (Susitarimais) tik pablogintos jos įsipareigojimų ieškovui vykdymo sąlygos, tačiau dėl savo finansinio neišprusimo vartotoja tuo metu šito negalėjo įvertinti. Neva išskirtiniais pasiūlymais ieškovas klaidino atsakovę A. B. dėl mokėjimų esmės, nes pusė sumos, mokamos pagal pasiūlymo sąlygas, įskaitoma kaip įforminimo mokestis ir keletas reikalavimų, t. y. mokama už patį pasinaudojimą pasiūlymu mokėti mažesnes įmokas. Faktiškai įsipareigojimas kreditoriui nė kiek nesumažėja, o klientas klaidingai verčiamas manyti, kad jam sudarytos išskirtinės sąlygos vykdant kredito sutartį kelis mėnesius mokėti mažesnes įmokas.

192. Versdamasis pinigų skolinimu, ieškovas turėjo didesnę kreditavimo teisinių santykių patirtį nei atsakovė. Jis buvo stipresnioji paskolos sutartinių santykių šalis, galėjusi piktnaudžiauti savo pranašesne padėtimi nustatant palūkanas. Ieškovo pranašumas matyti šalių susitarime dėl palūkanų – nustatytos 26,37 proc. palūkanos neatitinka protingumo kriterijaus. Tokios palūkanos smarkiai viršija 2009 m. gruodžio mėn. vidutinį metinių palūkanų vartojimo paskoloms dydį (16–17 proc.), yra lupikiškos, prieštarauja įstatymui. Atsakovė, pasirašydama ieškovo parengtą Kredito sutartį, palūkanų dydžiui negalėjo daryti įtakos. Nesumažindamas palūkanų dydžio, apeliacinės instancijos teismas neatliko savo pareigos vykdyti teisingumą. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl metinės kredito grąžinimo normos, rėmėsi Vartojimo kredito įstatymu, kuris kredito sutarties sudarymo metu dar negaliojo (įsigaliojo 2011 m. balandžio 1 d.).

203. Apeliacinės instancijos teismas laikė 0,08 proc. per dieną delspinigių dydį pagrįstu vien todėl, kad toks dydis buvo nustatytas Kredito sutartyje, neatsižvelgdamas į tai, kad ieškovas neįrodė, jog prašoma priteisti delspinigių suma sudaro minimalius nuostolius. Vartojimo kredito įstatyme įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi (Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Bigbank, AS, filialas, veikiantis Lietuvos Respublikoje, lėšas vartojimo kreditams teikti skolinosi už 11,20 proc. metinių palūkanų. Paskolos dokumente kaip skolintojas nurodytas ieškovas – Bigbank, AS. Tai reiškia, jog ieškovo paskolos teisiniai santykiai neva susiklosto su pačiu savimi, nes filialas nėra juridinis asmuo.

214. Teismai be pagrindo laikė atsakovę B. J. solidariąja bendraskole, nes Laidavimo santykiai buvo pasibaigę refinansavus sandorį ir nustačius naujas sąlygas, o leidimas keisti Kredito sutartį be laiduotojos sutikimo nebuvo duotas. Laidavimo sutartis sudaryta tik su pradine Kredito sutartimi, tačiau ieškinys tenkintas pagal 2009 m. gruodžio 9 d. Susitarimo Nr. 3, kuris laikytinas savarankiška kredito sutartimi, sąlygas. Atsakovės B. J. laidavimas apėmė tik 15 000,00 Lt kreditą, 24,99 proc. palūkanas ir Kredito sutarties Nr. 0803171/951a sudarymo mokestį. Kadangi kiekvienas Susitarimas (Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3) buvo refinansavimo sandoris, tai kai ankstesnio susitarimo sąlygos netenka galios, vykdomas tik naujasis sandoris. Teismai privalėjo arba nustatyti tinkamą B. J. įsipareigojimų apimtį, arba ieškinį jos atžvilgiu atmesti. 2008 m. liepos 11 d. Laidavimo sutarties skyriuje „Laidavimu užtikrinama prievolė“ išdėstyta sąlyga „Laiduotojas taip pat yra atsakingas kredito davėjui ir už būsimus Kredito gavėjo prisiimtus įsipareigojimus, tokius kaip Kredito sutarties pakeitimai ir papildymai, naujų kredito sutarčių sudarymas ateityje tokia prievolės suma, kokia Kredito gavėjas įsipareigoja Kredito gavėjui“ prieštarauja imperatyviosioms CK 6.78 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintoms teisės normoms, nes negali būti laiduojama už būsimą prievolę, kuri nėra aiškiai apibūdinta.

22Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo šiuo argumentus:

231. Ar konkreti vartojimo sutarties sąlyga yra nesąžininga, yra vertinamasis požymis. Teismas tai sprendžia kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas faktines bylos aplinkybes ir atsižvelgdamas į bendruosius sąžiningumo kriterijus. Šiuo atveju pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, nagrinėję civilinę bylą, nenustatė, jog Kredito sutarties, jos Susitarimų sąlygos neatitiktų sąžiningumo kriterijų ar iš esmės pažeistų šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Sąžiningumo principo taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių aplinkybių. Vienas iš sąžiningumo vertinimo aspektų yra vertinimas, ar skaidrios sutarties sąlygos, t. y. ar sąlygos yra aiškios ir suprantamos, ar pateikta visa reikšminga informacija. Tiek Kredito sutarties, tiek Susitarimų sąlygos išreikštos aiškiai, suprantamai normalių gebėjimų asmeniui. Visos sutartinės sąlygos nėra išvestinės ar spėjamos, jos tiesiogiai suformuluotos rašytiniame Kredito sutarties bei Susitarimų tekste, pateiktos nuosekliai, tokiu pat šriftu, todėl neapsunkina susipažinimo ir tinkamo turinio suvokimo, ieškovas sudarė visas galimybes tinkamai susipažinti su sutartinėmis sąlygomis. Kredito gavėja iki sutartinių santykių su ieškovu turėjo paskolos teisinių santykių patirties. Teismai, išanalizavę Kredito sutarties, Susitarimų esmines sąlygas bei kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad Kredito sutarties ir Susitarimų, kuriais buvo pakeista Kredito sutartis, sąlygos nėra klaidinančios, netikėtos, ar neatitinkančios protingumo kriterijų. Taigi tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai Kredito sutartį bei jos vėlesnius pakeitimus vertino ne kaip bet kurią kitą sutartį, o kaip konkrečią ieškovo ir kasatorės A. B. sudarytą Kredito sutartį, neprieštaraujančią bendriesiems sąžiningumo reikalavimams. Ieškovas, bendradarbiaudamas su kredito gavėja, atsižvelgdamas į jos prašymus suteikti papildomus kreditus įmokoms pagal Kredito sutartį sumokėti, juos tenkino. Susitarimų sudarymas buvo priemonė išvengti kasatorių finansinės padėties pablogėjimo, nes nutraukus Kredito sutartį abiem solidariosioms skolininkėms būtų tekusi pareiga nedelsiant grąžinti visą skolą. Kasatorė pirmosios instancijos teismui nurodė, kad ji siekė tęsti sutartinius santykius, nes kiti bankai jai atsisakė suteikti kreditus.

242. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas sutarčių laisvės principą, sutartinių palūkanų dydžio nustatymo klausimą palieka šalių prerogatyvai. Toks šalių susitarimas dėl palūkanų yra traktuotinas kaip šalių sutartas mokestis už naudojimąsi paskolos suma. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas kasatorių argumentus dėl sutartinių palūkanų mažinimo, įvertino Kredito sutarties bei Susitarimų sudarymo aplinkybes, Kredito sutarties šalių elgesį, sutartinių santykių pobūdį, Kredito sutarties trukmę, sąlygos dėl sutartinių palūkanų dydžio išraiškos būdą, jo atskleidimą Kredito sutartyje, atsižvelgė į skolinimo riziką, ieškovo veiklos pobūdį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tarp šalių sudarytą Kredito sutartį bei Susitarimus, netaikė Vartojimo kredito įstatymo, bet palygino Susitarime Nr. 3 sutartą metinę kredito grąžinimo normą (42,75 proc.) su Vartojimo kredito įstatyme nustatyta riba ir konstatavo, kad ji neviršyta.

253. Teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad konkrečiu atveju netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta. Be to, teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia. Kasatorių argumentas dėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnyje nustatyto vartojimo kredito sutartims taikytino ne didesnio nei 0,05 proc. per dieną netesybų dydžio, nepagrįstas, nes šis įstatymas įsigaliojo vėliau, nei šalys sudarė Kredito sutartį bei Susitarimus, susitardamos dėl netesybų dydžio. Įstatymas neturi atgalinio veikimo galios. Dėl kasatorių argumento, kad ieškovas pinigus už 11,2 proc. palūkanų neva pasiskolino iš savęs, ieškovas pažymi, kad ieškovas, vykdydamas veiklą Lietuvos Respublikoje, neteikia terminuotųjų indėlių paslaugos, todėl yra privertas pinigines lėšas pasiskolinti įsipareigodamas pagal paskolų sutartis.

264. Laiduotoja B. J. Laidavimo sutartimi įsipareigojo atsakyti ieškovui už visus įsipareigojimus, kurie kyla iš Kredito sutarties, taip pat už būsimus kasatorės A. B. prisiimtus įsipareigojimus, tokius kaip Kredito sutarties pakeitimai ar papildymai, naujų kredito sutarčių sudarymas ateityje. Laiduotoja aiškiai sutiko, kad Kredito sutartis būtų keičiama, todėl neegzistuoja jos atsakomybės pasibaigimo teisinių pagrindų, o sutartis neprieštarauja CK 6.78 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintoms teisės normoms. Be to, tai, kad buvo pakeista Kredito sutartis, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad iš esmės pasikeitė prievolė ir dėl to be laiduotojos sutikimo padidėjo jo atsakomybė arba atsirado kitos laiduotojai nepalankios pasekmės. Ieškovo, kaip sutartinių santykių dalyvio, veiksmai visada buvo sąžiningi laiduotojos atžvilgiu, šalims buvo siunčiami visi pranešimai dėl sutarties, įspėjimai. Dėl to teismai pagrįstai iš Kasatorių priteisė skolą solidariai.

27Teisėjų kolegija

konstatuoja:

28IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

29Dėl vartojimo kredito sutarties teisinio reglamentavimo

30Kasatorė nurodo, kad teismai ginčo Kredito sutartį vertino kaip bet kurią kitą sutartį, nors vartojimo sutarties sąlygos privalėjo būti teismo išnagrinėtos sąžiningumo vartotojui aspektu; vartotojų teisių apsauga ir gynimas turi būti vertinami kaip viešasis interesas, tačiau teismai negynė silpnesniosios šalies interesų, neatsižvelgė į ieškovo iniciatyva su kasatore sudarytų susitarimų esmę; ieškovas klaidino atsakovę A. B. dėl mokėjimų esmės.

31Su šiais kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo kredito sutartis tada, kai ji atitinka ne tik tokiai sutarčių rūšiai, bet ir bendruosius vartojimo sutartims keliamus reikalavimus. Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnio 1 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties apibrėžtimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar profesiniams) poreikiams; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. Č. v. UAB „Makveža“, bylos Nr. 3K-3-256/2009; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. A. v. AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Citadele“ banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-189/2012; kt.).

32Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo sutartis yra įvardyta kredito sutartimi. Vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekiadami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto.

33Ginčo vartojimo kredito sutartis tarp šalių pasirašyta 2008 m. liepos 11 d. Šios sutarties sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (toliu – Direktyva). Ji buvo priimta, siekiant suderinti valstybių narių įstatymus vartojimo kredito srityje, bendrojoje rinkoje sumažinti kredito davėjų konkurencijos iškraipymus ir padidinti vartotojų galimybes sudaryti vartojimo kredito sutartis kitose valstybėse narėse. Taip pat buvo siekta apsaugoti vartotojus nuo nesąžiningų kredito sąlygų. Pagal Direktyvos nuostatas vartotojas turi gauti tinkamą informaciją apie kredito suteikimo sąlygas bei kainą ir apie savo įsipareigojimus kredito įstaigai. Tokioje informacijoje turi būti nurodyta bendros kredito kainos metinė norma arba, jei tokios normos nustatyti negalima, bendra suma, kurią turi sumokėti vartotojas. Direktyvos 4 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad rašytinėje sutartyje nurodoma bendros kredito kainos metinė norma arba bent metinė palūkanų norma ir nuo sutarties sudarymo taikomi mokesčiai bei sąlygos, kuriems esant jie gali būti keičiami. Direktyva dėl minimalaus kreditavimo reglamentavimo suderinimo neužkirto kelio valstybėms narėms priimti griežtesnių nuostatų vartotojų teisių apsaugos srityje. Šios Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Rašytiniame pasiūlyme nurodomas bendros kredito sumos apskaičiavimo pavyzdys. Įvertinus šias nuostatas matyti, kad Lietuvos Respublikoje Direktyvos nuostatos buvo įgyvendintos pasirenkant variantą, kad kredito davėjas visais atvejais turi nurodyti metinę kredito normą. Metinė kredito norma turėjo būti apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą metodiką. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nebuvo įtvirtinta nuostatų, numatančių, kad tam tikrą ribą viršijanti metinė kredito norma būtų preziumuojama kaip nesąžininga.

34Iš byloje esančios vartojimo kredito sutarties, kurią pasirašė kreditorius ir kredito gavėja (kasatorė), matyti, kad sutartyje nurodyta kredito suma litais ir eurais, metinė palūkanų norma – 24,99 proc. kredito sumos, sutarties sudarymo mokestis, kredito išmokėjimo tvarka. Be to, tą pačią dieną buvo sudarytas ir šalių pasirašytas kredito grąžinimo mokėjimo grafikas, kuriame nurodytos kiekvieną mėnesį mokėtinos įmokos per dešimties metų laikotarpį. Šiame grafike detaliai nurodyta, kokia mokama suma sudaro grąžinamą kreditą, palūkanas, kokią sumą iš viso kasatorė privalo mokėti kiekvieną mėnesį. Mokėjimo grafiko paskutinėje eilutėje absoliučiais skaičiais yra nurodyta bendra kredito suma – 15 000 Lt, bendra palūkanų suma, kurią kasatorė įsipareigoja sumokėti už suteiktą kreditą. Tas pats pasakytina ir apie kasatorės sudarytus papildomus susitarimus dėl kredito sumos padidinimo, kurių sąlygos surašytos viename lape. Kiekviename iš šių susitarimų nurodyti kredito gavėjo neįvykdyti finansiniai įsipareigojimai kredito davėjui, kokio dydžio papildomas kreditas yra suteikiamas, nurodoma palūkanų norma, susitarimo mokestis, kaip paskirstomas papildomas kreditas, ir pagal Direktyvos bei tuo metu galiojusio CK 6.887 straipsnio reikalavimus nurodoma metinė kredito grąžinimo norma, kuri pagal paskutinį susitarimą dėl kredito sumos padidinimo sudarė 42,75 proc. per metus. Prie kiekvieno šių susitarimų vėl buvo sudaromi detalūs kredito grąžinimo grafikai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant nurodytoms bylos aplinkybėms, tiek pradinė vartojimo kredito sutartis, tiek papildomi susitarimai prie šios sutarties buvo informatyvūs, aiškūs, trumpi ir lengvai suprantami vartotojui, net ir neturinčiam patirties šioje srityje. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo sutikti su kasatorių argumentu, kad, būdamas stipresnioji paskolos sutartinių santykių šalis, ieškovas piktnaudžiavo savo padėtimi.

35Kasatorės nurodo, kad ieškovo pranašumas matyti šalių susitarime dėl 26,37 proc. palūkanų normos nustatymo, nes tokios palūkanos neatitinka protingumo kriterijaus, jos smarkiai viršija 2009 m. gruodžio mėnesį buvusį vidutinį metinių palūkanų vartojimo paskoloms dydį (16–17 proc.), yra lupikiškos. Teisėjų kolegija su šiuo kasacinio skundo argumentu nesutinka. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į specifinį (specialųjį) vartojimo kredito santykių teisinį reglamentavimą. Tiek Direktyvoje, tiek CK 6.887 straipsnyje be kitų reikalavimų nustatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma ir palūkanų norma, tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Esant nurodytoms metinei kredito grąžinimo normai ir palūkanų normai, vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Aptartą situaciją palyginus su šiuo metu galiojančiu vartojimo kredito reglamentavimu Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. (dėl to šiam ginčui jis negali būti taikomas), pažymėtina, kad šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc. Sprendžiant šalių ginčą ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas Kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami. Nagrinėjamoje byloje metinė kredito grąžinimo norma (pagal paskutinįjį susitarimą) sudaro 42,75 proc. per metus. Toks dydis yra daug mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme, todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo jį mažinti, kartu mažinant šalių sutartyje nustatytą palūkanų normą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorė remiasi 2009 m. gruodžio mėnesį buvusiu vidutiniu metinių palūkanų vartojimo paskoloms dydžiu. Šis rodiklis apskaičiuojamas apibendrinat įvairiose vartojimo kredito sutartyse taikytus skirtingus palūkanų dydžius, tiek didesnius, tiek mažesnius už vidutinįjį. Skirtingą palūkanų dydį gali lemti skirtingos sutarčių sąlygos, sudarančios objektyvų pagrindą nustatyti konkretaus dydžio palūkanas. Minėta, kad šioje byloje nėra duomenų apie Kredito sutartyje nustatyto palūkanų dydžio nepagrįstumą, sudarančių pagrindą jį mažinti. Kasacinio skundo argumentas dėl per didelių delspinigių priteisimo ieškovui taip pat atmestinas. Delspinigiai paties ieškovo iniciatyva buvo sumažinti nuo 15 734,28 Lt iki 2654,20 Lt ir sudaro 0,08 proc. per dieną. Kasatorė rėmėsi Vartojimo kredito įstatyme įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Minėta, kad Vartojimo kredito įstatymas nagrinėjamoje byloje negali būti taikomas, nes jo 49 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo – tai kasatorė pagrįstai nurodė sprendžiant palūkanų priteisimo klausimą. Vertinant galiojančiame įstatyme nustatytą netesybų dydį palyginamuoju aspektu, pažymėtina, kad jis žymiai nesiskiria nuo priteistojo iš kasatorės, todėl nėra pagrindo ieškovo reikalaujamas netesybas pripažinti neprotingai didelėmis ir (ar) lupikiškomis bei jas mažinti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vigysta“ v. V. L. , bylos Nr. 3K-3-502/2009).

36Dėl laidavimo

37Kasatorės nurodo, kad teismai be pagrindo laikė atsakovę B. J. solidariąja bendraskole, nes laidavimo santykiai buvo pasibaigę refinansavus sandorį ir nustačius naujas sąlygas; Laidavimo sutartis sudaryta tik dėl pagrindinės kredito sutarties, o leidimas keisti kredito sutartį be laiduotojo sutikimo nebuvo duotas. Su šiais kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Vadovaujantis CK 6.70 straipsniu, prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, laidavimu, garantija, ir kitais sutartyje numatytais būdais. Gali būti užtikrinamas tiek esamų, tiek būsimų prievolių įvykdymas. CK 6.78 straipsnyje, detalizuojant pirmiau nurodytą straipsnį, nustatyta, kad laidavimu gali būti užtikrinamas tiek esamos, tiek būsimos, tačiau pakankamai apibūdintos prievolės įvykdymas. Prie pagrindinės prievolės užtikrinimo priskirtinas ir papildomų (šalutinių) prievolių užtikrinimas. Byloje nustatyta, kad 2008 m. liepos 11 d. Laidavimo sutartimi B. J. įsipareigojo nustatyta tvarka ir terminais atsakyti kredito davėjui (ieškovui) už visus įsipareigojimus, kurie kyla iš vartojimo kredito sutarties, jeigu kredito gavėjas (A. B. ) neįvykdo visos savo prievolės ar jos dalies iki Kredito sutartyje nustatyto kredito grąžinimo termino. Taip pat nustatyta, kad laiduotojas yra atsakingas už būsimus kredito gavėjo prisiimtus įsipareigojimus, tokius kaip kredito sutarties pakeitimai ar papildymai, naujų kredito sutarčių sudarymas ateityje tokia prievolės suma, kokia kredito gavėjas įsipareigoja kredito davėjui, taip pat baudų, delspinigių, palūkanų mokėjimą, skolos išieškojimo išlaidų ir nuostolių atlyginimą. Laiduotojas ir kredito gavėjas atsako solidariai, tačiau laiduotojas nėra atsakingas už įsipareigojimus, viršijančius 67 556 Lt. Esant tokioms Laidavimo sutarties sąlygoms, kurių laiduotoja įstatymo nustatyta tvarka neginčijo, nėra pagrindo teigti, kad atsakovei A. B. sudarius Susitarimus dėl kredito sumos padidinimo, laidavimo santykiai baigėsi, juolab kad nebuvo viršyta Laidavimo sutartyje nustatyta maksimali 67 556 Lt įsipareigojimų suma. Taip pat šiuo atveju nėra pagrindo tvirtinti, kad buvo pažeisti CK 6.78 straipsnio reikalavimai, nes galimi vartojimo kredito sutarties pakeitimai buvo aptarti Laidavimo sutartyje, o realiai sudaryti Susitarimai papildė pagrindinę Kredito sutartį, nesukurdami naujos prievolės, dėl kurios nebuvo tartasi Laidavimo sutartyje.

38Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

39Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

40Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 41,34 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

41Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

42Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

43Priteisti valstybei iš A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir B. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 20,67 Lt (dvidešimt litų 67 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

44Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas Bigbank, AS, prašė priteisti solidariai iš atsakovių A. B. ir B.... 5. Byloje nustatyta, kad 2008 m. liepos 11 d. vartojimo kredito sutartimi (toliau... 6. Byloje kilo ginčas dėl prievolės grąžinti paskolą vykdymo, delspinigių,... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė... 8. Telšių rajono apylinkės teismas 2013 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį... 9. Teismas nurodė, kad ieškovo ir atsakovės B. J. Laidavimo sutartyje nurodyta,... 10. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m.... 11. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu bei... 12. Teisėjų kolegija nesutiko atsakovių reikalavimu sumažinti palūkanas ir... 13. Laidavimo sutartyje numatyta, kad laiduotojas atsakingas už būsimus kredito... 14. Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovių argumentais, kad šalių... 15. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu netenkinti atsakovių... 16. III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai... 17. Kasaciniu skundu atsakovės prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo... 18. 1. Teismai ginčo vartojimo kredito sutartį (CK 6.886 straipsnis) vertino kaip... 19. 2. Versdamasis pinigų skolinimu, ieškovas turėjo didesnę kreditavimo... 20. 3. Apeliacinės instancijos teismas laikė 0,08 proc. per dieną delspinigių... 21. 4. Teismai be pagrindo laikė atsakovę B. J. solidariąja bendraskole, nes... 22. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir... 23. 1. Ar konkreti vartojimo sutarties sąlyga yra nesąžininga, yra vertinamasis... 24. 2. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas sutarčių laisvės principą,... 25. 3. Teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik... 26. 4. Laiduotoja B. J. Laidavimo sutartimi įsipareigojo atsakyti ieškovui už... 27. Teisėjų kolegija... 28. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 29. Dėl vartojimo kredito sutarties teisinio reglamentavimo... 30. Kasatorė nurodo, kad teismai ginčo Kredito sutartį vertino kaip bet kurią... 31. Su šiais kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Kasacinis... 32. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo sutartis yra įvardyta kredito... 33. Ginčo vartojimo kredito sutartis tarp šalių pasirašyta 2008 m. liepos 11 d.... 34. Iš byloje esančios vartojimo kredito sutarties, kurią pasirašė kreditorius... 35. Kasatorės nurodo, kad ieškovo pranašumas matyti šalių susitarime dėl... 36. Dėl laidavimo... 37. Kasatorės nurodo, kad teismai be pagrindo laikė atsakovę B. J. solidariąja... 38. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad... 39. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo... 40. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 41,34 Lt bylinėjimosi... 41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 42. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013... 43. Priteisti valstybei iš A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir B. J. (a. k.... 44. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...