Byla 2A-711-267/2013
Dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. S. ieškinį atsakovei J. Š., tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje R. Š. ir S. Š., dėl turto ir kompensacijos priteisimo bei pagal atsakovės J. Š. priešieškinį ieškovui J. S. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas J. S. pateikė ieškinį atsakovei J. Š., kuriuo prašė pripažinti turtą: žemės sklypą (unikalus Nr. nežinomas) ir ant jo stovintį gyvenamąjį namą (unikalus Nr. nežinomas) su priklausiniais, esančius ( - ), ( - ), ( - ) bei 0,3 ha žemės sklypą (unikalus Nr. nežinomas) ir ant jo stovintį gyvenamąjį namą (unikalus Nr. nežinomas) su priklausiniais, esančius ( - ), ( - ), ( - ) 11000 Lt vertės bylos šalių bendrąja daline nuosavybe; pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į ½ dalį žemės sklypo (unikalus Nr. nežinomas) ir ant jo stovinčio gyvenamojo namo (unikalus Nr. nežinomas) su priklausiniais, esančių ( - ), ( - ), ( - ) (bendra nurodyto turto vertė – 20000 Lt); pripažinti ir priteisti ieškovui iš atsakovės 7500 Lt kompensaciją už atsakovės parduotą ½ dalį 0,3 ha žemės sklypo ir ant jo stovinčio gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių ( - ), ( - ), ( - ) pripažinti ir priteisti ieškovui iš atsakovės 5500 Lt kompensaciją už bendrai sukauptas lėšas. Nurodė, kad nuo 1993 m. sausio bylos šalys pradėjo gyventi kartu kaip šeima, vesti bendrą ūkį, neįregistravę santuokos. Pragyvenę 4 m., sukaupė 12000 Lt, už juos nusprendė įsigyti 2 sodybas, esančias ( - ), ( - ) (trūkstamus 6000 Lt ieškovas pasiskolino iš sūnaus, kuris 1996 m. buvo pardavęs turtą). Nekilnojamąjį turtą įregistravo atsakovės vardu, ( - ) abu apsigyveno 1997 m. Vėliau su atsakove įgijo įvairaus kilnojamojo turto, o gyvendami kartu sutaupė 11000 Lt, kuriuos atsakovė panaudojo savo asmeniniais interesais: sūnui už 8000 Lt nupirko automobilį, už 1000 Lt – automobilio priekabą, už 2000 Lt – motobloką žemės purenimui. 2004 m. atsakovė už 15000 Lt pardavė sodybą, esančią ( - ), ( - ), ( - ) Nuo 2009 m. atsakovė nebegrįžta į namus, esančius ( - ), ( - ), ( - )

6Atsakovė J. Š. procesiniuose dokumentuose nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Pasak atsakovės, ji pažinojo ieškovą iš matymo kaip milicijos pareigūną, jų su ieškovu nesiejo šilti emociniai ryšiai, kadangi ieškovas neturėjo jokio turto, buvo labai prastai apsirengęs, atrodė apgailėtinai, iš gailesčio ji priėmė jį gyventi kartu panaudos pagrindais, priregistravo ieškovą. Bendro ūkio su ieškovu nevedė, visus piniginius reikalus tvarkė atskirai, ieškovas tik padengdavo dalį komunalinių išlaidų.

7Atsakovė J. Š. 2012 m. gegužės 9 d. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė iškeldinti ieškovą iš gyvenamojo namo, tvarto, daržinės, sandėlio, kiemo rūsio, kitų kiemo statinių, esančių ( - ), ( - ), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Priešieškinį grindė tuo, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo ir neturėjo kur gyventi, todėl ji su ieškovu 1997 m. sudarė neterminuotą būsto ( - ), ( - ), ( - ) panaudos sutartį. Už tai ieškovas buvo įsipareigojęs prižiūrėti sodybą ir ūkį. Prieš 3 m. (skaičiuojant nuo 2012 m.) atsakovė buvo priversta išsikelti iš namų, nes ieškovas neleidžia jai ir / ar jos vaikams atvykti sutvarkyti aplinką, rašo skundus policijai.

8II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

9Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė. Teismas pripažino, kad gyvenamasis namas, tvartas, daržinė, sandėlis, kiemo rūsys, kiti inžineriniai kiemo statiniai (šulinys, kiemo aikštelė, tvora, lauko tualetas), esantys adresu ( - ), ( - ), ( - ) yra bylos šalių J. S. ir J. Š. bendroji dalinė nuosavybė ir pripažino ieškovui J. S. nuosavybės teises į ½ dalį išvardintų nekilnojamojo turto objektų. Taip pat pripažino, kad 0,3 ha ploto žemės sklypas ir ant jo esantis kiemo statinys (šulinys), esantys adresu ( - ), ( - ), ( - ) buvo bylos šalių J. S. ir J. Š. bendroji dalinė nuosavybė ir priteisė ieškovui J. S. iš atsakovės J. Š. 5350 Lt kompensaciją už nurodytą parduotą turtą.

10Teismas nustatė, kad nuosavybės teisių objektai, dėl kurių teisinio statuso ir priklausomybės nuosavybės teisėmis byloje kilo ginčas (2 sodybos ( - )), buvo įgyti iki įsigaliojant 2000 m. CK, todėl spręsdamas pareikštus reikalavimus teismas rėmėsi 1964 m. CK nuostatomis. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas nusprendė, kad ieškovas su atsakove nuo 1993 m. palaikė nuolatinius, stabilius šeiminius ryšius neįregistravęs santuokos, kūrė su ja bendrą ūkį, o ne gyveno pas atsakovę panaudos sutarties pagrindais. Kadangi ieškovas sodybos ( - ) įgijimo metu pagal savo fizines ir finansines galimybes prisidėjo prie bendros su atsakove nuosavybės kūrimo (remonto), teismas tenkino reikalavimą dėl gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių ( - ), pripažinimo bendrąja daline nuosavybe bei ½ jo dalies pripažinimo ieškovui nuosavybės teisėmis. Patenkinęs šį reikalavimą, priešieškinį dėl ieškovo iškeldinimo iš gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių ( - ), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, teismas atmetė (CPK 143 str. 2 d. 2 p.). Kadangi nei 1997 m. birželio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, nei Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nebuvo nurodyta, jog atsakovei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis ( - ), ( - ), ( - ) teismas atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti bendrąja daline nuosavybe žemės sklypą, esantį ( - ), ( - ), ( - ) ir jo nuosavybės teises į ½ dalį minėto žemės sklypo.

11Dėl sodybos ( - ), ( - ), teisinio statuso ir priklausomumo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovei ar trečiajam asmeniui R. Š. nepareiškus savarankiškų materialinių reikalavimų, susijusių su 1997 m. kovo 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, teismas remėsi tuo, kas joje nurodyta expressis verbis, t. y. kad atsakovė (viena ar su ieškovu), o ne trečiasis asmuo R. Š. yra nekilnojamojo turto savininkė. Teismas, sulyginęs 1997 m. kovo 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir 2004 m. lapkričio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartį, susijusias su sodyba ( - ), nustatė, kad atsakovė 1997 m. įsigijo 23,57 m2 naudingo ploto gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais 2I1/m, 3I1/m, 4I1/m, 5I1/m, priestatą 1I1/m, kitus statinius, tačiau 2004 m. atsakovė už 10 000 Lt pardavė 0,3 ha žemės sklypą, už 1 300 Lt – nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (baigtumas 19 %), plane pažymėtą 7A1, už 3 000 Lt – 37 m2 užstatyto ploto pagalbinį ūkio pastatą, plane pažymėtą 6I1/b, už 700 Lt – kiemo statinius (šulinį) (bendra sandorio vertė 15000 Lt). Spręsdamas klausimą, kas ir kieno sąskaita atliko minėtus pakeitimus, teismas pripažino, kad bylos šalys sodyboje ( - ) negyveno, ieškovas ten savo daiktų nelaikė ir pan., todėl tikėtina, kad ja naudojosi (tvarkėsi) trečiasis asmuo R. Š.. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą tenkino iš dalies ir iš atsakovės priteisė 5350 Lt (15000 Lt – 1300 Lt už nebaigtą statyti gyvenamąjį namą – 3000 Lt naujai pastatytą pagalbinį ūkio pastatą) ÷ 2) dydžio kompensaciją už parduotą ½ žemės sklypo su kiemo statiniais, esančiais ( - ) dalį, kuri priklausė ieškovui ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis.

12Pasisakydamas dėl 5500 Lt kompensacijos priteisimo, teismas nurodė, kad iš pernelyg abstrakčių, nenuoseklių žodinių ir rašytinių įrodymų nuotrupų teismui nepavyko nustatyti, kas (kam), kada, už kiek, kieno sąskaita pirko kilnojamuosius ginčo objektus: automobilį, automobilio priekabą ir motobloką; nepavyko nustatyti šių objektų individualių savybių, pagal kurias juos būtų galima identifikuoti ir susieti su konkrečiais juridiniais faktais. Todėl remdamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, konstatavo, kad ieškovas ne iki galo įgyvendino CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigą, todėl atmetė reikalavimą priteisti jam iš atsakovės 5500 Lt kompensaciją už tai, kad ji pusę sumos iš sutaupytų 11 000 Lt panaudojo savo (savo artimųjų) interesais.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

14Apeliantė J. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovo ieškinys ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti, priteisti iš ieškovo J. S. visas bylinėjimosi išlaidas atsakovei J. Š.. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Apeliantė nurodo, kad remiantis 1964 m. CK 472-1 straipsniu (galiojanti redakcija nuo 1994-05-17 iki 1998-06-24) jungtinės veiklos sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta. Tokia sutartis byloje nepateikta, todėl teismas nepagrįstai ir neteisėtai laiko sudarytą šalių jungtinės veiklos sutartį. Šiaulių apylinkės teismas, tenkindamas ieškinį, vadovavosi sandorių sudarymo metu negaliojančiomis materialinės teisės normomis, nes laikė, kad jungtinės veiklos sutarčiai taikomas paprastos rašytinės formos reikalavimas. Šiaulių apylinkės teismas savo sprendime nurodo, kad įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis), tačiau teismas ieškinį tenkino remdamasis neleistinais liudytojų parodymais (CPK 197 str. 2 d.).
  2. Mano, kad teismo sprendimas grindžiamas prielaidomis apie faktines bylos aplinkybes, nurodant, kad, remiantis ieškovo paaiškinimu, kad per 4 bendro gyvenimo su atsakove metus, jis sukaupė 12000,00 Lt. Apeliantei akivaizdu, kad iš rašytinių bylos dokumentų, dėl kurių teismas nepasisako, jų nevertina ir neanalizuoja, ieškovas net neuždirbo tiek pinigų (12000,00 Lt) per 4 metus. Teismas nepasisako dėl ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, dėl byloje esančių rašytinių įrodymų, ieškovo paties duotų parodymų, bei jo kviestų liudytojų neatitikimų ir remdamasis prielaidomis tai laiko tinkamais įrodymais byloje.
  3. Pažymi, kad atsakovė prašė teismo išreikalauti atitinkamus įrodymus apie ieškovo turtą, likusį po jo žmonos mirties, dokumentus apie ištuoką, apie ieškovo sūnaus parduotą turtą iš kurio, ne va, ieškovas gavo pinigų, teismas buvo priėmęs 2012-04-05 dienos nutartį ir įpareigojęs pateikti šiuos ieškovą atitinkamus įrodymus, tačiau ieškovas šio nutarties neįvykdė, o teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
  4. Be to, teismas nepasisakė, dėl aplinkybių, kodėl pirkimo-pardavimo sutartys nebuvo sudarytos paties ieškovo vardu, jei laikė, kad šis turtas įgytas už ieškovo sūnaus ir jo sutaupytas pinigines lėšas.
  5. Mano, kad teismo išvados dėl įrodymų vertinimo yra prieštaraujančios viena kitai, nes ieškovo sūnaus parodymus teismas vertino kaip pakankamai tikėtinus, o atsakovės apklaustų liudytojų parodymais, nurodant svainystės ryšius, teismas atsisakė vadovautis ir juos vertino kaip suinteresuotų asmenų bei juos atmetė. Tokie teismo motyvai dėl liudytojų parodymų skirtingo vertinimo, esant tapačioms aplinkybėms, kelia abejonių dėl teismo nešališkumo.
  6. Nurodo, kad aplinkybė, jog trečiasis asmuo S. Š. davė mamai 10000,00 Lt sodybos pirkimui byloje tiek trečiųjų asmenų, tiek atsakovės bei nesuinteresuoto asmens liudytojos O. J. parodymais yra visiškai įrodyta ir patvirtinta kitais netiesioginiais įrodymais.
  7. Taip pat nurodo, kad byloje yra pateikta daug rašytinių įrodymų – elektros tiekimo sutartis, namo draudimo dokumentai, kurie sudaryti išskirtinai atsakovės vardu ir kuriuos teismas turėjo vertinti kaip turinčius didesnę įrodomąją galią, tačiau nepagrįstai ir neteisėtai juos atmetė.
  8. Ieškovo ( - ) registracijos duomenys – nuo 1998-03-09. Pažymi, kad byloje buvo konstatuota, jog įsigijus atsakovei turtą, kurį laiką ( - ) gyveno ir turtą prižiūrėjo pats ieškovas, kaip panaudos gavėjas už suteiktą gyvenamąjį plotą, tačiau ieškovas negalėjo pateikti nei vieno rašytinio įrodymo, apie jo dalyvavimą tvarkant nuosavybę, sutarčių sudarymą, remonto medžiagų pirkimą, kitus įgaliojimus, teismas nevertino šių aplinkybių, o atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus (turinčius didesnę įrodomąją galią) atmetė, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
  9. Teismas nenustatė, kokio dydžio buvo šalių įnašai į bendrą dalinę nuosavybę, jei tokie buvo, kokia dalimi remonto darbų (kokia apimtimi) buvo prisidėta prie bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo ir ar tokia apimtis gali būti vertinama kaip bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimas, o tik konstatavo sprendimu, kad bendrosios dalinės nuosavybės dalys yra lygios.
  10. Remiantis CPK 266 str., teismas sprendimu sprendė dėl asmenų, neįtrauktų į bylą teisių ir pareigų, nes neįtraukė byloje trečiuoju asmeniu žemės sklypo, esančio ( - ), ( - ), savininko, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 str. 2 d. 2 p., todėl Šiaulių apylinkės teismo sprendimas naikintinas.
  11. Mano, kad byloje nėra paneigta aplinkybė, kad sodyba ( - ), buvo pirkta išskirtinai trečiojo asmens R. Š. interesais ir už jo pinigus. Tai patvirtino ir ieškovo kviesta liudytoja, buvusi R. Š. sutuoktinė Z. Š., kurios parodymus teismas vertino kaip nešališkus. Ji teigė, kad sodybą nupirko R. Š. mama su J.. Taigi akivaizdu, kad net ieškovo valios nebuvo įsigyti šią sodybą nuosavybės teisėmis ir jokie jo pinigai nei darbas šiai sodybai įsigyti nebuvo panaudoti.
  12. Apeliantės teigimu ieškovas, neįrodė kad tiek sodybos pirkimo metu, tiek parduodant sodybą, esančią ( - ), ( - ), jis turėjo kokias tai teises į šį turtą ir siekė jas įgyvendinti, be to niekada šių sandorių neginčijo. Mano, kad teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, išėjo už ieškinio ribų, nes sprendė klausimą, dėl kurio nebuvo teikiami įrodymai byloje CPK 265 str. 2 d. Nei ieškovas savo ieškiniu, nei atsakovė neprašė skaičiuoti turto vertės pagal pastatytus ar rekonstruotus pastatus, sodyba, esanti ( - ), ( - ), niekada nebuvo ieškovo, todėl jokia kompensacija jam negali būti priteisiama.

15Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas J. S. su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti. Ieškovas sutinka, kad tarp šalių nebuvo notariškai patvirtintos jungtinės veiklos sutarties, dar daugiau, tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė jungtinės veiklos sutartis. Tačiau, rašytinės sutarties (notariškai patvirtintos) nebuvimas, nepaneigia teisinio fakto, kad tarp šalių buvo susiklostę turtiniai santykiai, turintys vieną tikslą – sukurti ir įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo tikslams. Mano, kad teismas visapusiškai, išsamiai, motyvuotai, tinkamai taikydamas materialinės teisės normas priėmė teisėtą sprendimą, o vertindamas aplinkybes, rėmėsi vidiniu įsitikinimu, pateiktais byloje įrodymais, vadovavosi įstatymais, todėl nepažeidė jokių įrodinėjimo taisyklių, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas.

16Tretieji asmenys R. Š. ir S. Š. atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžiantis materialines ir procesines teisės normas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl yra naikintinas. Visiškai sutinka su atsakovės J. Š. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir prašo teismo jais remiantis panaikinti 2013-06-10 Šiaulių apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti atsakovės priešieškinį, o ieškovo ieškinį atmesti.

17IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Apeliacinis skundas atmestinas

19Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis, todėl pasisako tik dėl atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytų esminių argumentų.

20Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl jungtinės veiklos teisinių santykių tarp nesusituokusių asmenų egzistavimo. Ginčas vyksta dėl to, ar nekilnojamasis turtas, esantis ( - ), ( - ), ( - ) bei ( - ), ( - ), ( - ) buvo įsigytas kaip vieno asmens nuosavybė, ar kaip bendroji kelių asmenų nuosavybė. Ieškovas teigia buvus ginčo šalių jungtinę veiklą įsigyjant du gyvenamuosius namus, esančius anksčiau minėtu adresu, o apeliantė (atsakovė) neigia ne tik buvus ieškovo ir jos susitarimą įsigyti bendrąją nuosavybę, bet ir apskritai bendrą ūkio tvarkymą su ieškovu.

21Byloje nėra ginčo, kad šioje byloje taikytinos 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – ir 1964 m. CK) nuostatos, kadangi nuosavybės teisė į ginčo nekilnojamąjį turtą įgyta iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo, be to, apeliacinės instancijos teismas nekartoja skundžiamo teismo sprendimo motyvų dėl 1964 m. CK įtvirtintos sutartinės jungtinės veiklos sampratos, kadangi ji pirmosios instancijos teismo sprendime atskleista tinkamai, pagrįstai remiantis nurodoma kasacinio teismo praktika. Vis dėlto, būtina atsakyti į atsakovės apeliacinio skundo argumentą, kad, atsakovės manymu, teismas, taikydamas 1964 m. CK 4721 neteisingai taikė materialinės teisės normas, kadangi jungtinės veiklos sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta, ir tenkindamas ieškinį nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis).

22Nors apeliantė teisingai atkreipia dėmesį, kad nuo 1994-05-17 dienos iki 1998-06-24 galiojusiame 1964 m. CK redakcijos 4721 straipsnyje buvo numatyta privaloma notarinė sutartinės jungtinės veiklos forma, tačiau apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo motyvą, kad tokia sutarties forma turėjo būti taikoma ir teismo nustatytai tarp ginčo šalių sudarytai junginės veiklos sutarčiai, atmeta kaip nepagrįstą ir prieštaraujantį kasacinio teismo išaiškinimams. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010 nurodė, jog 1964 m. CK 472 straipsnio redakcija buvo keičiama 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. I-459 ir įsigaliojo nuo 1994 m. birželio 10 d. ir šiuo įstatymu buvo pakeistas 1964 m. CK 472 straipsnis, nurodant, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigojo užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens, o užsiimti komercine ūkine veikla remiantis tokia sutartimi buvo leidžiama tik įregistravus įmonę, bei kodeksas papildytas 4721 straipsniu, kuriame nurodyta, kad jungtinės veiklos sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta. 1964 m. CK 4721 straipsnio redakcija 1998 m. birželio 11 d. įstatymu Nr. VIII-783 buvo pakeista patikslinant, kad jungtinės veiklos sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta steigiant ūkinę bendriją. Kasacinis teismas išaiškino, kad 1964 m. CK 4721 normos pakeitimai buvo susiję su komercinės ūkinės veiklos reglamentavimu, todėl jei ginčo šalys buvo privatūs fiziniai asmenys, jiems galiojo sutarties formą reglamentavę 1964 m. CK 41-43 straipsniai. Nors ginčo santykiams buvo nustatyta privaloma rašytinė sandorio forma, o įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis), toks įrodymų leistinumo apribojimas, remiantis CK 1.93 straipsnio 6 dalimi, kuri taikytina nagrinėjamo ginčo atveju (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), nėra absoliutus. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvai įrodymų leistinumo taisyklių taikymo aspektu šios kategorijos bylose reiškia, kad teismai turi teisę taikyti minėtą įrodymų leistinumo taisyklės išimtį, kai yra pagrindas konstatuoti, jog gyvenusių kartu ir tvarkiusių bendrą ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės bus neapgintos vien dėl to, kad nėra jungtinę veiklą patvirtinančio rašytinio susitarimo, nors šalių tarpusavio santykių praktika, susiklosčiusi situacija, šalių ketinimai, jų elgesys siekiant tikslo ir kiti veiksmai leistų teisinius santykius kvalifikuoti kaip jungtinę veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009).

23Apeliacinės instancijos teismo manymu, byloje įrodyta, kad kartu gyvenę ir tvarkę bendrą ūkį ieškovas ir atsakovė bendrai veikė siekdami vienodo tikslo: įsigyti dalinės nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ) ir ( - ), ( - ), ( - ) o nekilnojamuoju turtu, esančiu ( - ), ( - ), ( - ) tuo pačiu ir naudotis bei jį valdyti. Tai lemia, kad, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktas), todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai pagrįstai taikė įrodinėjimo leistinumo taisyklės išimtį ir nagrinėjamoje byloje rėmėsi liudytojų parodymais.

24Kaip matyti iš atsakovės apeliacinio skundo, apeliantė iš esmės nesutinka su byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu, taip pat siekia kitokio liudytojų parodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo manymu, aplinkybę, kad ieškovas su atsakove gyveno kartu ne tik atsakovės namuose ( - ) bet ir gyvenamajame name, esančiame ( - ), ( - ), vedė bendrą ūkį, prisidėjo prie namo tvarkymo, patvirtino liudytojų (bylos šalių kaimynų) M. G. L., Z. Š., A. K., A. K., R. P. parodymai, kurie yra nuoseklūs ir detalūs, byloje nėra duomenų dėl šių liudytojo suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo jais abejoti. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesivadovavo atsakovės artimų giminaičių (sūnų) teisme duotais paaiškinimais, kadangi jie gali būti tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi atsakovės naudai. Teisėjų kolegija taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, įvertino liudytojų parodymus, kurie patvirtina, kad abi šalys prisidėjo prie nekilnojamojo turto, esančio ( - ) ir ( - ), ( - ), ( - ) įsigijimo. Byloje yra duomenys, kad ieškovas ne tik turėjo asmeninių pajamų (pvz., 1 t., 6–7 b. l.), bet ir kartu su atsakove, atsakovės namuose ( - ) gyveno ūkiškai, augino gyvulius, gaudavo iš ūkio pajamų (liudytojų I. I. ir A. I. parodymai). Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad nekilnojamasis turtas, esantis ( - ), ( - ), ( - ) už kurį pirmosios instancijos teismas ieškovui priteisė kompensaciją kaip už parduotą turtą, priklausė atsakovės sūnui R. Š., o šį teiginį atsakovė grindžia buvusios R. Š. sutuoktinės Z. Š. parodymais. Tačiau iš minėtos liudytojos parodymų ir tokių teiginių kaip „mama ir J. jam nupirko namą jos vardu, o kai atiduosime skolą – perrašys jo vardu“, „skolos tikrai nesumokėjo“ akivaizdu, kad nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ), ( - ), ( - ) įgijo atsakovė kartu su ieškovu ir šis turtas iki jo pardavimo buvo bendroji nuosavybė (1 t., 135 b. l.).

25Pasisakant dėl ieškovės argumento, kad teismas nepagrįstai nustatė lygias bendrosios dalinės nuosavybės dalis, pažymėtina, kad sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip (1964 m. CK 121 straipsnis, 474 straipsnio l dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis Nr. 3K-3-1029/2001; 2003 m. vasario 17 d. nutartis Nr. 3K-3-236/2003; 2004 m. sausio 14 d. nutartis Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis Nr. 3K-3-235/2008). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ginčo šalių sudarytos žodinės sutarties dalyvių įnašus pagrįstai laikė lygiais, nes rašytinės sutarties dėl jungtinės veiklos šalys nesudarė, todėl abiejų šalių dalyvavimas lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienai šaliai, kaip jungtinės veiklos dalyviui, sukūrė po ½ dalį ginčo turto.

26Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta atsakovės argumentus, kad ieškovas ginčo turtu naudojosi tik panaudos pagrindais. Atkreiptinas atsakovės dėmesys, kad pagal bylai reikšmingu laikotarpiu galiojusio 1964 m. CK nuostatas, panaudos sutarčiai (1964 m. CK 366 straipsnis) buvo taikomos taisyklės, nustatytos šio kodekso 298, 301, 305, 307, 311, 314-316 straipsniuose, kas lėmė, kad ilgesniam kaip vienerių metų terminui sudaryta panaudos sutartis privalėjo būti rašytinė (1964 m. CK 298 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, išskyrus atsakovės paaiškinimus, apie panaudos sutarties tarp ginčo šalių sudarymą, atsakovės apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip visiškai nepagrįsti.

27Atmestinas atsakovės apeliacinio skundo argumentas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Pasak atsakovės, teismas sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, nes neįtraukė į bylą trečiuoju asmeniu žemės sklypo, esančio ( - ), ( - ), ( - ) savininko. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra pasisakyta dėl žemės sklypo savininko teisių ir pareigų, žemės sklypas nebuvo pripažintas ginčo šalių bendra daline nuosavybe, nebuvo nustatytos jokios ginčo šalių teisės į minėtą sklypą, nes teismas apskritai nenustatė žemės sklypo savininko. Tai, kad teismas pripažino gyvenamąjį namą, kuris pastatytas ant kito savininko žemės sklypo, bendra daline ginčo šalių nuosavybe, nesukuria ir nepanaikina jokių teisių ir pareigų žemės sklypo savininko atžvilgiu.

28Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012). Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo konstatuoti kitokių faktinių aplinkybių, nei jas nustatė Šiaulių apylinkės teismas, ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, tinkamai laikėsi įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo taisyklių, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl šių taisyklių taikymo, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegijos atmetami kaip visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys suformuotai teisminei praktikai (CPK 178 str., 185 str.). Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių, t. y. vertinant įrodymus galima remtis tikėtinumo taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Todėl nagrinėjamoje byloje nustačius labiau tikėtiną aplinkybę, kad bylos šalys buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį, vedė bendrą ūkį ir siekė bendrai įsigyti nekilnojamąjį turtą, sutikti su apeliantės skundo motyvais dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir procesinės teisės normų pažeidimo apeliacinės instancijos teismas neturi įstatyminio pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo, ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai ir buvo priimtas neteisėtas sprendimas.

29Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, objektyviai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus bei byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimus, padarė pagrįstas išvadas ir priėmė motyvuotą sprendimą.

30Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jiems pritaria ir, remdamasi bylos medžiaga bei CPK 320 str. 1 d. nuostata, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nustačiusi, kad nėra CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinį skundą atmeta.

31Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

32Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovas J. S. pateikė ieškinį atsakovei J. Š., kuriuo prašė pripažinti... 6. Atsakovė J. Š. procesiniuose dokumentuose nurodė, kad su ieškiniu nesutinka... 7. Atsakovė J. Š. 2012 m. gegužės 9 d. pareiškė priešieškinį, kuriuo... 8. II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį... 10. Teismas nustatė, kad nuosavybės teisių objektai, dėl kurių teisinio... 11. Dėl sodybos ( - ), ( - ), teisinio statuso ir priklausomumo pirmosios... 12. Pasisakydamas dėl 5500 Lt kompensacijos priteisimo, teismas nurodė, kad iš... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė... 14. Apeliantė J. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės... 15. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas J. S. su juo nesutinka... 16. Tretieji asmenys R. Š. ir S. Š. atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodo,... 17. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 18. Apeliacinis skundas atmestinas... 19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 20. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl jungtinės veiklos teisinių... 21. Byloje nėra ginčo, kad šioje byloje taikytinos 1964 m. Civilinio kodekso... 22. Nors apeliantė teisingai atkreipia dėmesį, kad nuo 1994-05-17 dienos iki... 23. Apeliacinės instancijos teismo manymu, byloje įrodyta, kad kartu gyvenę ir... 24. Kaip matyti iš atsakovės apeliacinio skundo, apeliantė iš esmės nesutinka... 25. Pasisakant dėl ieškovės argumento, kad teismas nepagrįstai nustatė lygias... 26. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta atsakovės argumentus, kad... 27. Atmestinas atsakovės apeliacinio skundo argumentas dėl absoliutaus sprendimo... 28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima... 29. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie... 30. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jiems... 31. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 32. Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą palikti...