Byla 1A-291-64-2010

1Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės, teisėjų Zigmo Kavaliausko, Broniaus Zalagos, sekretoriaujant Irenai Skaringienei, dalyvaujant prokurorui Sigitui Dobiliauskui, gynėjai advokatei Virginijai Pluščiauskienei, nuteistajai E. Z., nukentėjusiajai L. Š.,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. Z. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. Z. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir nuteista 15 MGL (19850 Lt) dydžio bauda.

3Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4E. Z. nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad ji 2009 m. spalio 27 d. apie 19.30 val. ( - ), viešoje vietoje, t.y. prekybos centre „( - )“, įžūliais veiksmais tyčia suduodama ne mažiau 5 smūgius rankomis L. Š. į veidą, padarė nubrozdinimus veide, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei suplėšė darbinius rūbus, tuo demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

5Apeliaciniu skundu nuteistoji E. Z. prašo panaikinti nuosprendį ir ją išteisinti, nes mano, kad teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko padarė neteisingą galutinę išvadą. Nurodo, kad ji ir nukentėjusioji yra buvusios bendradarbės, kartu dirbo Kelmės „( - )“ pardavėjomis. Teigia, kad dėl jai nežinomų veiksnių, kiekvieną kartą, kai ji užeina į buvusią darbovietę apsipirkti, L. Š., apsaugos darbuotojai viešai rodo į ją pirštais, sekioja iš paskos, užgaulioja. Nurodo, kad įvykio vakare, tai yra 2009-10-27 apie 19 val. 30 min. eilinį kartą pastebėjo rodant į ją pirštus, todėl neiškentusi, buvusiai bendradarbei parodė liežuvį. Nežino, kokiais įstatymais vadovaudamasi, L. Š. atbėgo prie jos su maišeliu rankoje ir sudavė jai į veidą, tai yra L. Š. pradėjo ją mušti. Teigia, kad jai nieko kito neliko, kaip gintis tokiais pat veiksmais. Kokią teisę turėjo L. Š. ją užpulti ir išprovokuoti incidentą? Taip pat teigia, kad teismo prašė prijungti prie baudžiamosios bylos Kelmės rajono PK baudžiamąją bylą Nr. 67-1-00424-09, kur pareigūnas Ž. A., matęs vaizdo įrašą apie incidentą, tuoj po įvykio davė parodymus apie tai, ką matė vaizdo juostoje. Savo parodymuose jis aiškiai nurodė, kad matė kaip L. Š. ranka, kurioje kažką turėjo, sudavė jai (apeliantei) į veidą bei matė, kad vėliau abi vienai kitai sudavė per veidą. Incidentas truko apie 15-20 sekundžių. Kodėl teismas nevertino šio bešališko pareigūno pirminių parodymų? Teigia, kuo ji kalta, kad sąmoningai parduotuvės apsaugos darbuotojai sunaikino L. Š. nepalankią vaizdo juostą, kurioje buvo tiesiogiai užfiksuotas incidentas? Kaip čia išeina, kad pardavėja L. Š. jai, pirkėjai, pirma suduoda į veidą ir taip sukelia abipuses muštynes parduotuvėje, yra nukentėjusioji, o ji priversta gintis nuo jos užpuolimo, tampa kaltinamąja? Ar kaltinimas grindžiamas tik eksperto išvadomis dėl atsiradusių sužalojimų jai, nesigilinant į priežastinį ryšį tarp jos veiksmų ir atsiradusių sužalojimų? Kodėl teigiama, kad ji pradėjo konfliktą, parodydama liežuvį, jei L. Š. su apsaugos darbuotoju akivaizdžiai žeminančiai, matant kitiems pirkėjams, rodė į ją kiekvienas su pirštu, o ji kaip atsaką į tai parodė jiems liežuvį? Teigia, kad abi viešoje vietoje, parduotuvėje, pradedant L. Š., jai ginantis, tampė viena kitai už plaukų, tai kodėl L. Š. nėra pareikšta kaltinimo dėl tos pačios veikos? Teismas nevertino jų asmeninių santykių ir incidento paskatų. Ji savo veiksmais atsakė tik į L. Š. veiksmą ir neketino užsipulti niekuo dėtų kitų žmonių, tai yra jos siekis buvo apsiginti tik nuo įžūlaus L. Š. jai sudavimo be jokios priežasties į veidą. Teismas nepasisakė ir nevertino tos aplinkybės, kad L. Š. pradėjo incidentą suduodant jai ranka su maišeliu į veidą. Ar tai priimtinas pardavėjos elgesys pirkėjo atžvilgiu? Teismas nevertino kvalifikacijos atžvilgiu jos ir L. Š. tarpusavio nesutarimus viešoje vietoje pagal BK 28 str. Mano, kad turėjo teisę kaip pirkėja gintis nuo pardavėjos L. Š. fizinio užpuolimo tais pačiais veiksmais, kaip ir užpuolusioji. Todėl, jei teismas jos neišteisintų, mano, kad turėtų būti abi teisiamos už tą pačią veiką. Yra įsitikinusi, kad tiek L. Š., tiek ji pati neturėjo teisės parduotuvėje aiškintis asmeninius santykius ir dėl to abi turi būti lygios prieš įstatymą. Dėl šios priežasties arba ji turi būti išteisinta, pritaikius BK 28 str., arba, kitu atveju, kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 str. reikalavimų, byla turėtų būti grąžinta prokurorui kaltinimui pareikšti visų asmenų atžvilgiu, padariusių veiką.

6Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

7Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų tirdamas bei vertindamas įrodymus. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos prasmę, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą. Tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320-388 psl.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga vertinant įrodymus – jie turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Šiuo atveju pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 ir 4 d. numatytus reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys analizuojamas, aptariant nuteistosios kaltę. Taigi, pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl apeliantės kaltės, padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

8Asmens veika gali būti pripažinta nusikalstama tik tuo atveju, jei joje yra tam tikros baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nusikalstamos veikos sudėtis yra tam tikrų požymių visuma. Nusikalstamos veikos sudėčiai pirmiausia priklauso objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, kurie būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikaltimo sudėties, t. y. veika negali būti pripažinta nusikalstama.

9Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyvus požymis, įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkiniams šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka ir toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, neteisėtas žmogaus laisvės ribojimas, gyvūno kankinimas kitų žmonių akivaizdoje, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis ar leisti laisvalaikį ir pan. Vadovaujantis teismine praktika ir teisės teorija, viešoji vieta laikoma tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys ir ne būtinai jų turi būti daug. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje net nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Kad prekybos centras „( - )“ yra vieša vieta, kolegijai abejonių nekyla, nes šiose patalpose ne tik buvo pirkėjų, bet ir dirbo šio prekybos centro darbuotojai, kurių interesus nuo viešosios tvarkos pažeidimų taip pat saugo įstatymas.

10Byloje neginčijamai nustatyta, jog atėjusi į prekybos centrą „( - )“ nuteistoji apsaugos darbuotojui, kuris su ja pasisveikino, atsakė, kad „su šiukšlėmis nesisveikina“, tokiu būdu E. Z. demonstravo nepagarbą ne tik asmeniui, bet ir darbo metu pareigas atliekančiam asmeniui. Nuteistoji tai patvirtino ir pripažino, kad nukentėjusiajai parodė liežuvį. Nors apeliantė anksčiau ir dirbo toje pačioje parduotuvėje, tačiau tai nesuteikė jai, kaip pirkėjai, teisės elgtis nepagarbiai ir nemandagiai su kitais asmenimis, taip pat su prekybos centro darbuotojais, juos vadinti niekinamąją reikšme turinčiu žodžiu, rodyti liežuvį, kas pagal moralės normas laikytinas nepadoriu asmens gestu kitam asmeniui ir rodo žmogaus nepagarbą aplinkiniams. Byloje apklausti liudytojai parodė, kad nuteistąją pažinojo kaip konfliktuojančią asmenybę, todėl vengė su ja bendrauti. Liudytoju apklaustas apsaugos darbuotojas A. Š. parodė, kad po to, kai į jo pasisveikinimą E. Z. atsakė nemandagiai, jis alkoholinių gėrimų skyriuje dirbusiai L. Š. pasakė apie į prekybos centrą atėjusią E. Z.. Nukentėjusioji patvirtino, kad tik kai jai buvo pranešta apie atėjusią E. Z., ji pamatė ją ateinančią ir įžeidinėjančią ją ir prie jos stovėjusį apsaugos darbuotoją. Taip pat nukentėjusioji parodė, kad norėdama, kad E. Z. nustotų įžeidinėjusį, priėjo prie nuteistosios ir rankoje laikytu popieriniu dovanų maišeliu mostelėjo. Liudytoja R. B. patvirtino girdėjusi nukentėjusiąją sakant E. Z. liautis įžeidinėti ir išeiti lauk. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kad nuteistosios išsakyti žodžiai ir liežuvio parodymas yra laikomi nepadoriais, vulgariais, užgauliais kitų asmenų atžvilgiu, kolegija daro išvadą, kad pati nuteistoji išprovokavo konfliktą. Aplinkybę, kad L. Š. ranka mostelėjo E. Z., o nesudavė smūgį, kaip teigia nuteistoji, patvirtino liudytojai Z. L., A. Š. ir Ž. A., kurie peržiūrėję filmuotą medžiagą, matė L. Š. mostą rankoje laikytais popieriniais maišeliais, kurie nieko nekliudė. Be to, liudytojas Ž. A. parodė, kad pas į policijos komisariatą atėjusią E. Z. nebuvo matyti jokių smurto žymių, o L. Š. matytą mostelėjimą rankoje turėtu dovanų maišeliu, vertino kaip E. Z. erdvės pažeidimą, o ne kaip smūgį. Tiesioginio L. Š. smūgio nuteistajai byloje apklausti liudytojai patvirtino nematę, o nukentėjusiosios mostelėjimas rankoje laikomu popieriniu dovanų maišeliu laikytinas kaip raginimas nuteistajai išeiti iš prekybos centro, todėl daroma išvada, kad nuteistoji neturėjo priežasties gintis nuo nukentėjusiosios neteisėtų veiksmų, kadangi jų nebuvo atlikta. Priešingai, pagal liudytojų Ž. A., A. Š. ir Z. L. parodymus, jie filmuotoje medžiagoje matė, kaip pati E. Z. pirmoji atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu – abiem rankomis kibo L. Š. į viršutinę kūno dalį, po ko L. Š. rankomis kibo į E. Z.. Kiti byloje apklausti liudytojai parodė, kad matė kaip nuteistoji ir nukentėjusioji, įsikibusios viena kitai į plaukus, stumdėsi ir jas išskyrė liudytoja R. B.. Nukentėjusioji parodė, kad būtent nuteistoji jai, po mostelėjimo rankoje laikomu popieriniu dovanų maišeliu, kaire ranka kibo į veidą, vėliau įsikibo į plaukus. Liudytoja R. B. matė kaip nuteistoji rankoje laikytu skėčiu buvo užsimojusi suduoti smūgį nukentėjusiajai. Be to pačios nuteistosios parodymai, kad jai buvo sulaužytas skėtis, patvirtina, kad ji nukentėjusiajai sudavė smūgį skėčiu. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, kad nuteistoji pirma nukentėjusiajai sudavė smūgius, t.y. viešoje vietoje naudojo fizinį smurtą, padarė nukentėjusiai sužalojimus – nubrozdino nagais veidą, dėl ko bėgo kraujas, suplėšė prijuostę – kolegija daro išvadą, kad tokie nuteistosios veiksmai laikytini įžūliu elgesiu atliktu viešoje vietoje. Nuteistosios tvirtinimas, kad pati nukentėjusioji pirma sudavė smūgius, o ji tik gynėsi, tėra tik apeliantės deklaratyvus teigimas, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, kyla klausimas, kaip du asmenys tuo pačiu metu be jokios priežasties vienas kito atžvilgiu gali panaudoti fizinį smurtą? Tai nelogiška, nes kažkuris vienas iš dviejų asmenų pradeda konfliktą, nors, kad ir užgauliu, įžeidžiančiu žodžiu. Be to, liudytojai, kurie matė filmuotą medžiagą, kurioje yra užfiksuotas nuteistosios atėjimas į prekybos centrą, neparodė matę kaip nukentėjusioji ar apsaugos darbuotojas A. Š. pirštais akivaizdžiai žeminančiai rodė į apeliantę. Liudytojai parodė, kad filmuotoje medžiagoje buvo matyti kaip A. Š. ir L. Š. kalbasi. Taigi, jokių akivaizdžiai žeminančių gestų pirštais į nuteistąją nebuvo rodoma, dėl ko nėra pagrindo manyti, kad nuteistoji buvo įžeista apsaugos darbuotojo ar pačios nukentėjusiosios. Įvertinus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje bei nuosprendyje nurodytus ištirtus įrodymus, daroma išvada, kad šiuo konkrečiu atveju būtent nuteistoji buvo konflikto iniciatorė, ji pirma pradėjo įžūliai elgtis prekybos centre, atitraukė darbuotojus nuo jų įprastinio darbo, atkreipė pirkėjų dėmesį. Nors pagal liudytojos I. R. parodymus, pirkėjas tik nusijuokė ir nuėjo, tačiau liudytojas A. Š. parodė, kad buvo šoke pamatęs dvi besimušančias moteris. Taigi, byloje pagrįstai nustatyta ir skundžiamu nuosprendžiu pripažinta, kad E. Z. viešoje vietoje įžūliais veiksmais tyčia sudavė smūgius nukentėjusiai ir tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

11Apeliantė skunde teigia, kad jos veiksmai turėjo būti kvalifikuojami BK 28 str. prasme, t.y. esant būtinajai ginčiai. Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-558/2006, 2K-342/2006, 2K-627/2007, 2K-186/2008, 2K-336/2008, 2K-487/2009 ir kt.). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Vis dėlto ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos, kurių turinys atskleidžiamas BK 28 str. 3 d., t. y. tik esant visoms būtinoms sąlygoms vienu metu: a) nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas; b) tai padaroma tiesiogine tyčia (besiginantysis suvokia, jog gynybai nėra būtini tokie padariniai, tačiau jų nori ir siekia); c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Net ir esant visoms šioms būtinoms sąlygoms vienu metu, įstatymas numato du atvejus, kuriems esant nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos. Neužtraukia baudžiamosios atsakomybės veikimas, kai: a) būtinosios ginties ribos peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.

12Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos matyti, kad realaus, pavojingo bei akivaizdaus kėsinimosi į E. Z. nebuvo, priešingai, tai ji elgėsi įžūliai, užgauliojo prekybos centro darbuotojus, elgėsi vulgariai (rodė liežuvį pardavėjai), kas rodo, kad pati nuteistoji provokavo konfliktą. Be to, kaip jau buvo minėta, byloje nėra objektyvių duomenų patvirtinančių, kad nukentėjusioji pirma tyčia sudavė smūgį nuteistajai, dėl ko nuteistosios teigimu ji turėjo priežastį gintis taip pat panaudodama fizinį smurtą. Atsižvelgiant į šias paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistosios teigimas, jog ji veikdama būtinosios ginties sąlygomis, sužalojo nukentėjusiąją, tėra deklaratyvus ir vertintinas kaip apeliantės siekis išvengti atsakomybės už jos atliktus neteisėtus ir įžūlius veiksmus viešoje vietoje.

13Remiantis išdėstytu, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino E. Z. kalta padarius viešosios tvarkos pažeidimą, kurio metu nežymiai sužalojo nukentėjusiąją L. Š.. Taigi nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais dėl E. Z. kaltumo nėra pagrindo.

14Nepagrįstas nuteistosios skundo prašymas bylą grąžinti prokurorui, nes surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 str. reikalavimų. Šį prašymą nuteistoji grindžia iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir savo nekaltumą pagal jai inkriminuotą nusikaltimą, t.y. kad kaltinamajame akte turėjo būti nurodyti ir nukentėjusiosios veiksmai arba ir pati nukentėjusioji turėjo būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Iš byloje esančio kaltinamojo akto matyti, kad jis surašytas laikantis BPK 219 str. numatytų kaltinamajam akto turiniui keliamų reikalavimų, t.y. jame nurodytas teismas, kuriam teisminga byla, įtariamojo anketiniai duomenys, nusikalstamos veikos aprašymas, pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, Lietuvos Respublikos BK straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką ir kitos BPK 219 str. nurodytos aplinkybės. Apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl baudžiamosios bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje taip pat nenustatė, kad kaltinamasis aktas būtų surašytas iš esmės nesilaikant BPK 219 str. reikalavimų. Be to, pastebėtina, kad nukentėjusiosios atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas 2009-12-24 nutarimu buvo nutrauktas, nesant L. Š. veikoje nusikalstamos veikos požymių. Duomenų, kad šis prokuroro nutarimas būtų panaikintas, byloje nėra pateikta, taip pat nėra pateikta naujai paaiškėjusių aplinkybių, dėl ko būtų pagrindas dėl to paties įvykio L. Š. atžvilgiu nutrauktą ikiteisminį tyrimą atnaujinti. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad nėra pagrindo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti prokurorui.

15Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

16Nuteistosios E. Z. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 18 d. nuosprendžio atmesti.