Byla e2A-407-186/2016
Dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tretieji asmenys AAS „Gjensidige Baltic“, gydytojas chirurgas V. G., gydytoja D. D

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Rudzinsko, Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1097-777/2015 pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Regioninei Telšių ligoninei dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tretieji asmenys AAS „Gjensidige Baltic“, gydytojas chirurgas V. G., gydytoja D. D..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovė A. D. 2015 m. kovo 16 d. kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės priteisti 11 585 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos už 1 metus 3 mėnesius ir 23 dienas iki kreipimosi į teismą su ieškiniu dienos, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo kreipimosi į teismą su ieškiniu iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad yra mirusiosios R. D. (toliau – pacientė) įpėdinė pagal įstatymą – duktė. Gydytojai netinkamai atliko jiems pavestas pareigas, susijusias su pacientės gydymu bei medicininės pagalbos suteikimu laiku, dėl to pacientę ištiko staigi mirtis. Atsakovės medicinos specialistai nustatė ligonei neteisingą diagnozę – gastroenterekolitą, nors pagal žodinius pacientės paaiškinimus apie sunkią kepenų ligą bei biologinių skysčių tyrimo rezultatus gydytojai turėjo galimybę nustatyti tikslią ligos diagnozę – ūminį kepenų funkcijos nepakankamumą – bei skirti tinkamą gydymą. Be to, medicinos specialistai nesiėmė jokių priemonių tam, kad nedelsiant pacientė greitosios medicinos pagalbos automobiliu būtų išgabenta į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

8Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, jog ieškovė kreipėsi į teismą praleidusi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 punkte nurodytą 30 dienų terminą ir sprendė, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamoje byloje nėra praleistas.

9Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. faktines bylos aplinkybes, šalių paaiškinimus, pacientės medicininius dokumentus, Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų teisių priežiūros skyriaus (toliau – VASPVT) 2014 m. balandžio 5 d. ataskaitą Nr. T3-50/2014, Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija (toliau – PSPŽNK) 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 56-2, teismas konstatavo, kad pacientei 2013 m. spalio 27 d. ligoninėje buvo atlikti visi tyrimai, tinkamai nustatyta diagnozė, o skirtas gydymas buvo adekvatus pacientės sveikatos būklei, diagnostinių ir gydymo klaidų teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas nebuvo padaryta. Vadovaudamasis VASPVT ataskaitos išvadomis teismas sprendė, kad ieškovės argumentai, jog atsakovės medicinos specialistai nustatė ligonei neteisingą diagnozę bei skyrė netinkamą gydymą, yra nepagrįsti.

10Teismas, vertindamas ieškovės įrodinėjamas aplinkybes, kad medicinos specialistai nesiėmė jokių priemonių tam, jog nedelsiant pacientė greitosios medicinos pagalbos automobiliu būtų išgabenta į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas, sprendė, kad bylos duomenys nepaneigė atsakovės atstovų, taip pat ir gydytojos D. D. paaiškinimų, jog pacientės būklė 2013 m. spalio 27 d. 22.00 val. (pasiimant pacientę artimiesiems iš ligoninės) buvo stabili (t. y., kad pacientė buvo transportabili). Byloje nėra duomenų, kad pacientės artimieji būtų nurodę, jog neturi galimybės nuosavu transportu vykti į klinikas ar išsakę nesutikimą vykti nuosavu transportu, juolab kad jie ir 2013 m. spalio 28 d., apie 00.30 val. (po 2,5 val.), nuosavu transportu (vežė ieškovės draugė ir kaimynė D. M.) išvyko į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas. Todėl, teismo nuomone, gydytoja D. D. turėjo pasirinkimo galimybę, t. y. siūlyti pacientės artimiesiems dėl pacientės transportavimo skubotumo į klinikas vykti ir nuosavu transportu. Teismas pažymėjo tai, kad byloje nėra duomenų, jog gydytoja D. D. aiškiai ir suprantamai, pasirašytinai būtų išaiškinusi pacientei bei jos artimiesiems apie pacientės sveikatos būklę ir galimas rizikas išrašant iš ligoninės tokios būklės, kokios buvo pacientė. Todėl PSPŽNK išvadas, kad žala, teikiant skundžiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas pacientei VšĮ Regioninėje Telšių ligoninėje, buvo padaryta, tačiau atsakovės suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos (gydytojų padaryti norminių aktų pažeidimai) mirties priežasčiai, ligos eigai tiesioginės įtakos neturėjo, teismas pripažino pagrįstomis. Taip pat teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog PSPŽNK sprendimu nustatytas 200 Eur neturtinės žalos dydis būtų nepakankamas (per mažas) ieškovės patirtai neturtinei žalai, kilusiai dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pacientei R. D. VšĮ Regioninėje Telšių ligoninėje, kompensuoti.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12Apeliantė (ieškovė) A. D. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Teismas, spęsdamas dėl atsakovės atsakomybės, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teismo išvados nepagrįstos bei neišsamios, taip pat byloje netinkamai taikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, susijusi su paciento gyvybei padarytos žalos atlyginimu.
  2. Panevėžio bei Santariškių gydymo įstaigų specialistai pagal turimą informaciją bei išorinius ligos požymius pacientei iš karto nustatė tikslią ir teisingą diagnozę - ūmini kepenų funkcijos nepakankamumą. Atsakovė gydytojai netinkamai nustatė ligos diagnozę, nepaskyrė tinkamo gydymo bei neorganizavo pacientės skubaus pervežimo į aukštesnio lygio paslaugas teikiančią ligoninę. Tai patvirtina Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2014 m. gegužės 15 d. įsakymas Nr. T1-633, kuriame išvardinti pažeidimai dėl bendros dokumentacijos tinkamo pildymo.
  3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeistas Telšių ligoninės direktoriaus 2012 m. sausio 18 d. įsakymas Nr. VI-6 „Dėl pacientų pervežimo į kitas asmens sveikatos priežiūros įstaigas“. Pacientei ir ją lydinčiam asmeniui nebuvo išaiškinta pareiga pasirūpinti nuosavu transportu ir skubos tvarka nuvykti į Vilniaus gydymo įstaigą. Akivaizdu, kad gydytoja D. D., siekdama sutaupyti ligoninės lėšas pervežant sunkų, nors galimai stabilios būklės pacientą, pasirinko pigesnį būdą, t. y. ligonio išsiuntimą į kitą gydymo įstaigą, jo paties rizika.
  4. Atsižvelgiant į neturtinės žalos pasekmes (neigiamą įtaką ieškovės sveikatai), kilusias pasekmes (labai artimo žmogaus mirtis), žalą padariusių asmenų kaltės formą (didelis neatsargumas tinkamai neatliekant pavestų pareigų, pasireiškęs rūpestingumo, atidumo reikalavimų laikymosi neužtikrinimu), o taip pat vadovaujantis protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principais turėjo būti nustatytas pagrindas visiškai patenkinti ieškovės reikalavimus (Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 13, 14 straipsniai, CK 6.250 straipsnis).
  5. 2015 m. sausio 15 d. sveikatos apsaugos ministerijos pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimo Nr. 56-2 išvados dėl diagnozės nustatymo, sveikatos būklės, skubios pagalbos suteikimo ir gydymo klaidų, nesutapo su VASPVT ataskaita Nr. T3-50/2014. Dėl byloje esančių įrodymų prieštaringumo teismas privalėjo paskirti specialių žinių turinčius ekspertus. Byloje buvo būtina išaiškinti proceso dalyviams (ir ieškovei) apie tokio tyrimo tikslingumą, tyrimo apimtis bei galimas išvadas nagrinėjamu klausimu. Todėl apeliacinės instancijos teisme skirtina teismo deontologinė ekspertizė, pavedant ją atlikti Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos institutui.

14Atsakovė VšĮ Regioninė Telšių ligoninė atsiliepime prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

15Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Apeliacinio skundo pagrindas visiškai nėra pagrindžiamas teisiniais argumentais (CPK 306 straipsnio 4 dalis). Skundo teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais.
  2. Asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelėje (Forma 025/a-LK) II dalyje „Galutinės diagnozės“ yra įrašyta „Kepenų funkcijos nepakankamumas“. Vadinasi gydytojai dėjo maksimalias pastangas pacientės atžvilgiu ir nustatė tinkamą diagnozę. Ligoninėje paslaugos pacientei buvo teikiamos vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, o pacientės tolesniam gydymui lemiamą reikšmę turėjo ne paskutinį vakarą ir naktį atlikti veiksmai. Tai patvirtino ir PSPŽN komisijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimas.
  3. Paciento atsakovės ligoninėje anksčiau gydyta nebuvo. Pacientės šeimos gydytojas dirba VšĮ „Telšių rajono pirminės sveikatos priežiūros centre“, kurį ieškovės atstovas klaidingai tapatindavo su atsakove, kalbėdamas apie šeimos gydytojo pareigas. Nors pacientė pradėjo blogai jaustis dar 2013 m. spalio 7 d., tačiau į ligoninę kreipėsi tik 2013 m. spalio 27 d. (kai pilvo skausmai tapo nebepakeliami). Taigi pacientė pati nebuvo dėmesinga savo sveikatai, nesiėmė visų atsargumo priemonių.
  4. Tai, kad PSPŽN komisijos sprendime Nr. 56-2 nurodytos išvados nesutapo su VASPVT kontrolės ataskaita Nr. T3-50/2014, nepatvirtina prieštaringumo fakto. Atsakovės suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir gydytojų padaryti norminių teisės aktų pažeidimai, ką patvirtino VASPTV direktoriaus įsakymas Nr. T1-633, parengtas vadovaujantis ataskaita Nr. T3-50/2014, pacientės mirties priežasčiai, ligos eigai tiesioginės įtakos neturėjo.

16Trečiasis asmuo AAS „Gjensidige Baltic“ atsiliepime prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Byloje pateiktos komisijos išvados patvirtina, kad ligoninėje pacientei buvo atlikti visi reikiami tyrimai ir jai tinkamai nustatyta diagnozė. Pacientę apžiūrėjęs chirurgas V. G. įvertino jos būklę savo kompetencijos ribose ir nukreipė pacientę pas medicinos gydytoją D. D..
  2. Pacientė iš ligoninės buvo išleista esant stabilioms gyvybinėms funkcijoms ir įvertinus tai, kad namiškiai ją greičiau nuosavu transportu nuveš į VUL SK. Atsakovės darbuotojų veiksmai buvo visiškai teisėti - gydytojai turėjo teisę esant stabiliai pacientės būklei išleisti ją vežti į kitą įstaigą nuosavu transportu.
  3. Apie savo sveikatos būklę ir poreikį itin rūpintis savo sveikata pacientė buvo informuota dar VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose prieš atliekant kepenų transplantaciją. Paciento sutikimu kepenų transplantacijai buvo informuota, jog po operacijos visą laiką bus reikalingas gydymas, kad organizmas neatmestų kepenų; po operacijos bus reikalinga nuolat atlikti kraujo tyrimus būklei stebėti. 2013 m. spalio 23 d. šeimos gydytoja nurodė atlikti kraujo tyrimus ir vykti į VULSK, tačiau pati pacientė nusprendė pirma susitvarkyti formalumus Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyboje ir tik po to vykti į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas. 2013 m. spalio 25 d. pacientė gavo siuntimą iš Telšių atlikti biocheminius kraujo tyrimus. Šių kraujo tyrimų rezultatai su neigiamais rodikliais ligoninėje buvo gauti 2013 m. spalio 25 d. 11:05, tačiau pacientė jų neatsiėmė, todėl galima spręsti ir apie pačios pacientės aplaidumą ir nesirūpinimą savo sveikata.
  4. Indikacijų skirti reanimobilį atsakovės ligoninėje nebuvo. Pacientės būklei po kelių valandų ženkliai pablogėjus, pacientė iš Panevėžio ligoninės į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas buvo išvežta reanimobiliu.

18IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

20Byloje kilo ginčas ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientui suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas sąlygas bei proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir ar yra pagrindas atlyginti neturtinę žalą.

21Dėl sveikatos priežiūros įstaigos civilinės atsakomybės, kylančios iš asmens sveikatos priežiūros santykių.

22Apeliantė inicijavo teisminį ginčą dėl VšĮ Regioninės Telšių ligoninės netinkamai suteiktų medicininių paslaugų, t. y., apeliantės įsitikinimu, netinkamai nustatytos diagnozės, pacientės netransportavimo greitosios medicinos pagalbos automobiliu į kitą gydymo įstaigą ir dėl to įvykusios pacientės (apeliantės motinos) mirties. Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.264 straipsnis, 6.283 straipsnis, 6.284 straipsnis). Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą.

23Atsakomybė atsiranda tada, kai nustatytos visos jos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai). Asmuo (ieškovas), pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos. Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, o tais atvejais, kai kaltės prezumpcija yra paneigiama, ieškovas turi įrodyti ir žalą padariusio asmens kaltę (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl gydytojo veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, turi būti vertinama, ar konkrečiomis aplinkybėmis gydytojas teikė medicinos pagalbą dėdamas maksimalias pastangas (maksimalių pastangų principas), imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai. Gydytojų veiksmai vertinami ne jų rezultato, o proceso aspektu, kadangi priežiūros įstaigas ir pacientus sieja prievolė užtikrinti atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį, bet ne prievolė pasiekti ir garantuoti rezultatą. Pagrindinis teisinis aktas, nustatantis gydytojo ir paciento tarpusavio santykių principus bei gydytojo atsakomybės pagrindus, yra Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, kurio 3 straipsnyje yra įtvirtinta teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų rodiklius ir jų turinio reikalavimus nustato sveikatos apsaugos ministras. Pacientas turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo / neteikimo / netinkamo suteikimo, atlyginimą. Žalos atlyginimo sąlygos ir tvarka nustatyta Įstatymo V skyriuje, Civiliniame kodekse ir kituose teisės aktuose (Įstatymo 13 straipsnis, 24 straipsnio 1 dalis).

24Nagrinėjamu atveju apeliantės reiškiami reikalavimai atsakovei siejami su neteisėtais jos darbuotojų veiksmais (neveikimu) dviem medicininės pagalbos teikimo etapais: 1) dėl atsakovės darbuotojų gydytojų (speliaclistų) V. G. bei D. D. veiksmų, nustatant neteisingą ligos diagnozę; 2) dėl atsakovės gydytojos D. D. veiksmų, nesiimant pakankamų priemonių, jog pacientė nedelsiant greitosios medicinos pagalbos automobiliu būtų nuvežta į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas.

25Dėl (ne)teisingai nustatytos diagnozės.

26Apeliantės įsitikinimu, žodiniai pačios pacientės paaiškinimai apie sunkią kepenų ligą, tai, kad gydytojams buvo žinoma, jog pacientei buvo atlikta kepenų persodinimo operacija, biologinių skysčių tyrimo rezultatai, akivaizdžiai patvirtina, jog gydytojai netinkamai nustatė diagnozę – gastroenterekolitą bei tai, jog gydytojai turėjo galimybes nustatyti tikslią ligos diagnozę – ūminį kepenų funkcijos nepakankamumą bei skirti tinkamą gydymą. Apeliantės teigimu, atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo ir maksimalių pastangų stoka apžiūrint pacientę, nulėmė netinkamą, nekokybišką sveikatos paslaugų teikimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, sprendė, kad 2013 m. spalio 27 d. pacientei ligoninėje buvo atlikti visi tyrimai, tinkamai nustatyta diagnozė, o gydymo ir diagnostinių klaidų teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas padaryta nebuvo. Nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis bylos svarstymui pateiktų duomenų visumos vertinimo kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo.

27Konkrečių gydytojų veiksmų (neveikimo) atitikties sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui klausimas reikalauja specialių žinių, todėl tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013).

28Pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalį Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Ši komisija sudaroma ketveriems metams iš 7 asmenų, turinčių medicininį, teisinį arba kitą universitetinį aukštąjį išsilavinimą, sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Parenkant atstovus į šią komisiją, atsižvelgiama į tai, kad joje vienodai būtų atstovaujama pacientų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų interesams. Ne mažiau kaip 2 šios komisijos nariai turi būti pacientų teises ginančių nevyriausybinių organizacijų deleguoti atstovai (Įstatymo 4 dalis). Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, svarstydama prašymą, turi teisę gauti visą reikiamą informaciją ir dokumentus, reikalingus sprendimui priimti, ir kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus dėl išvadų, kurioms reikalingos specialios žinios, gavimo dienos (Įstatymo 5 dalis).

29Kaip matyti iš PSPŽNK komisijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 56-2, komisija, įvertinusi jai pateiktą informaciją bei komisiją konsultavusių specialistų išvadas nustatė, kad atsakovės gydytojai (specialistai) pacientei medicinines paslaugas suteikė kokybiškai, t. y. ligoninėje pacientei buvo atlikti tyrimai ir tinkamai nustatyta preliminari diagnozė, skirtas gydymas buvo adekvatus pacientės sveikatos būklei. Antai ir VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės chirurginių instrumentinių skyriaus vedėjas A. G., atsakydamas į Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklos tarnybos klausimą dėl gydytojo V. G. veiksmų, nustatant pacientei diagnozę, pripažino, kad pacientę dėl pilvo skausmo konsultavęs gydytojas chirurgas V. G. (turintis ir gydytojo anesteziologo reanimatologo licenciją) nepakankamai įvertino pacientės būklę ir nenustatė teisingos diagnozės, o nukreipęs pacientę gydytojo terapeuto konsultacijai, rekomendacijų dėl tolimesnio pacientės tyrimo nepateikė. Tačiau, konsultantas A. G. paaiškino ir tai, kad pirmasis pacientę apžiūrėjęs tuo metu ligoninės priėmimo – skubios pagalbos skyriuje budėjęs gydytojas chirurgas V. G., remdamasis pacientės skundais, anamneze, objektyvaus tyrimo duomenimis, nustatęs diagnozę (t. y. gastroenterekolitas), pacientės būklę vertino kaip chirurgas. Taigi šis gydytojas, nenustatęs ūmios chirurginės patologijos, reikalaujančios chirurginio gydymo nukreipė pacientę terapeutės – gydytojos D. D. konsultacijai. Atsakydamas į klausimą dėl pacientei 2013 m. spalio 27 d. suteiktų medicininių paslaugų savalaikiškumo ir kokybės, konsultantas A. G., patvirtino, kad pacientė buvo ištirta tinkamai, teisingai (kokybiškai) nustatyta diagnozė bei paaiškino, jog gydytoja D. D., apžiūrėjusi pacientę po chirurgo konsultacijos, įvertino skundus, anamnezes duomenis, objektyvaus bei kraujo tyrimų duomenis ir nustatė diagnozę – būklė po kepenų transplantacijos, ūminis hepatorenalinis sindromas. Pacientė buvo stebima ir gydoma priėmimo skyriaus stebėjimo palatoje, taikytas medikamentinis gydymas dėl hipotonijos bei pilvo neintensyvių skausmų (skaitmeninė skalė 3). Išnykus skausmams ir koregavus hipotoniją gydytoja pacientę nukreipė gastroenterologo konsultacijai bei stacionariam gydymui į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas. VASPVT 2014 m. balandžio 5 d. ataskaitoje Nr. T3-50/2014 taip pat nebuvo pripažinta, kad gydytoja D. D., tyrusi pacientės pilvo skausmus, būtų nustačiusi netinkamą diagnozę ir/ ar skyrusi netinkamą gydymą. Jokių neteisėtų gydytojos veiksmų, tiesiogiai susijusių su diagnostinėmis ar rekomenduojamo gydymo klaidomis VASPVT ataskaitoje nenustatyta. Šioje ataskaitoje diagnozavimo veiksmų aspektu pateiktos išvados tik gydytojo V. G. veiksmų, nustatant pacientės diagnozę. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais dėl neteisingos diagnozės nustatymo ir sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo nevertinti specialistų nuomonių, kurie nagrinėjamą situaciją analizavo, pagal faktų bei aplinkybių visumą. Be to, atsakovės vidaus darbo tvarkos taisyklės, patvirtintos 2011 m. kovo 29 d. direktoriaus įsakymu Nr. V1-69, reglamentuoja, jog priėmimo – skubios pagalbos skyriuje turi būti nustatyta preliminari diagnozė, jei įmanoma – galutinė. Taigi net vėlesnis preliminarios diagnozės pakeitimas (koregavimas) nebūtų laikomas priėmimo – skubios pagalbos skyriuje dirbusių gydytojų diagnostinė ir / ar gydymo klaida, nes akivaizdu, kad pirminės apžiūros metu nustatyti galutinę diagnozę gali būti ir objektyviai neįmanoma. Teisėjų kolegijos nuomone, pastangų maksimalumas taip pat turi savo ribas ir, esant vienu metu keletui ligų būdingų simptomų, negalėtų būti aiškinamas kaip reikalavimas iš gydytojo teisingai įtarti ar, juo labiau, diagnozuoti vieną konkrečią ligą ar teikti informaciją dėl visų egzistuojančių ligų, kurioms nespecifiniai simptomai yra panašūs.

30Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau nurodytais argumentais bei byloje esančiais įrodymais, neturi pagrindo daryti išvados, kad atsakovė bei gydytojai V. G. ir D. D., 2013 m. spalio 27 d. nustatydami pacientei diagnozę ir priėmimo – skubios pagalbos skyriuje skirdami gydymą, pažeidė reikalavimus dėl maksimalių atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo bei atsargumo pastangų. Sveikatos priežiūros įstaigas ir pacientus sieja prievolė užtikrinti atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį, bet ne prievolė pasiekti ar garantuoti rezultatą, kadangi gydytojas dėl objektyvių priežasčių negali garantuoti rezultato.

31Dėl pacientės transportavimo.

32Apeliantės teigimu, atsakovė elgėsi aplaidžiai ir tuo aspektu, jog nesiėmė priemonių nedelsiant pacientę greitosios medicinos pagalbos automobiliu nuvežti į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas. Tokie atsakovės neteisėti veiksmai, netinkamai suteikiant sveikatos priežiūras paslaugas, apeliantės įsitikinimu, ir lėmė pacientės mirtį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą (tarp jų ir Telšių ligoninės direktoriaus 2012 m. sausio 18 d. įsakymą Nr. VI-6 „Dėl pacientų pervežimo į kitas asmens sveikatos priežiūros įstaigas“ bei jo 4.1 punktą), konstatavo, kad pacientės transportavimas į siunčiamas klinikas greitosios pagalbos automobiliu nebuvo vienintelis teisingas sprendimas, nes gydytoja turėjo pasirinkimo galimybę - siūlyti pacientės artimiesiems dėl pacientės transportavimo skubotumo į VUL SK vykti nuosavu transportu. Teisėjų kolegijos nuomone, ir ši pirmosios instancijos teismo išvada nagrinėjamoje byloje yra pagrįsta ir teisinga.

33VASPVT 2014 m. balandžio 5 d. ataskaitoje Nr. T3-50/2014 nustatyta, kad 2013 m. spalio 27 d. pacientės sveikatos priežiūros paslaugos buvo suteiktos, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, o būtent: gydytoja D. D. neįformino rašytinio pacientės sutikimo dėl tyrimų, procedūrų, konsultacijų priėmimo – skubios pagalbos skyriuje (1 punktas); gydytoja D. D. pacientės medicininės apžiūros, anamnezės, objektyvaus tyrimo, tyrimų, gydymo plano sudarymo duomenis įformino „Gydytojo konsultanto atsakymo siuntėjui lape“, bet ne „Asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės (apskaitos forma Nr. 025/a-LK) „Gydytojų įrašai“ lape (2 punktas); gydytoja D. D. pacientės Gydytojo konsultanto atsakymo siuntėjui lape pasirašė, kaip gydytoja terapeutė (3 punktas); gydytoja D. D. nepildė „Priėmimo skyriaus gydytojo įrašo ( - ) lapo (4 punktas); gydytoja D. D. priėmimo skubios pagalbos skyriuje pacientės Gydytojo konsultanto atsakymo siuntėjui lape nepagrindė skubios pagalbos teikimo indikacijų (5 punktas); gydytoja D. D. priėmimo skubios pagalbos skyriuje pacientės ambulatorinėje apskaitos kortelėje nepažymėjo pacientei 2013 m. spalio 27 d. atliktų tyrimų rezultatų vertinimo (6 punktas); gydytoja D. D. neorganizavo pacientės pervežimo iš VšĮ Regioninės Telšių ligoninės priėmimo-skubios pagalbos skyriaus į aukštesnio lygio paslaugas teikiančią asmens sveikatos priežiūros įstaigą ligoninės ar Greitosios medicinos pagalbos transportu su pacientę lydinčiu medicinos personalu (7 punktas); priėmimo skubios pagalbos skyriuje pacientę konsultavęs gydytojas chirurgas V. G. nenustatė teisingos diagnozės - hepatorenalinio sindromo (8 punktas). PSPŽNK komisijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 56-2, komisija padariusi išvadą, jog surinktų įrodymų pakanka, nustatyti teisinį priežastinį ryšį tarp atsakovės personalo veikų ir pacientės pablogėjusios sveikatos būklės (vėliau pasibaigusios letaline išeitimi), nusprendė, kad žala, teikiant apeliantės skundžiamas sveikatos priežiūros paslaugas pacientei buvo padaryta, todėl PSPŽNK komisija, apeliantės skundą patenkinusi iš dalies įpareigojo atsakovę atlyginti 200 Eur dydžio neturtinę žalą. PSPŽNK komisija, pasisakydama dėl apeliantei atlygintinos neturtinės žalos dydžio mažinimo (iki 200 Eur sumos), pažymėjo, kad pagal specialistų pateiktas išvadas, ligoninės (atsakovės) suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos mirties priežasčiai tiesioginės įtakos neturėjo, be to, komisijos įvertinimu, neturtinės žalos atlyginimas mažintinas ir dėl to, jog pati pacientė nevykdė savo, kaip pacientės pareigų ir, nors ir buvo siunčiama, laiku nenuvyko į Santariškių klinikos Hepatologijos gastroenterologijos ir dietologijos centrą.

34Teisėjų kolegija pažymi, kad bet kuriuo atveju specialistų išvados teismui nėra privalomos, o turi būti įvertintos pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Todėl specialistų (gydytojo A. G., komisijos) įvertinimai bei išvados neatleidžia teismo nuo pareigos gydytojų veiksmų teisėtumą analizuoti teisiškai, vertinti visus byloje esančius reikšmingus ginčo išsprendimui įrodymus bei iš įrodymų visumos spręsti dėl gydytojų veiksmų (ne)teisėtumo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CPK 185 straipsnis).

35Pirmosios instancijos teismas nustatė ir bylos svarstymui pateiktų įrodymų visuma patvirtina tai, kad pacientei 2011 m. liepą buvo diagnozuota C kepenų cirozė (antiHbcor +), o 2012 m. rugsėjo 20 d. atlikta ortopinė kepenų transplantacija (Belghiti). Pacientės būklė pradėjo blogėti ir progresavo bendras silpnumas jau nuo 2013 m. spalio 7 d. Į atsakovės priėmimo – skubios pagalbos skyrių pacientė buvo atvežta 2013 m. spalio 27 d. (apie 19.40 val.). Budintis gydytojas V. G. nustatęs diagnozę – gastroenterekolitą, pacientę tolimesnėms konsultacijoms nusiuntė priėmimo – skubios pagalbos skyriaus budinčiai gydytojai (terapeutei) D. D.. Priėmimo – skubios pagalbos skyriuje pacientei buvo taikyta ambulatorinė paslauga, taikyta infuzoterapija, sulaukus kraujo, šlapimo tyrimo atsakymo, buvo įvertinti pakitimai ir pacientei buvo išrašytas siuntimas į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas. Artimieji pacientę iš atsakovės priėmimo – skubios pagalbos skyriaus pasiėmė apie 22.00 val. ir apie 00.30 val. (praėjusius 2,5 val. po išrašymo) į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas pacientę vežė apeliantės draugė (kaimynė). Ties Panevėžiu pacientės sveikatos būklė pablogėjo (pasidarė silpna, labai skaudėjo pilvą), todėl buvo iškviestas greitosios medicinos pagalbos automobilis, pacientė buvo paimta iš gatvės (prie PC „Babilonas“) ir atvežta į VšĮ Respublikinę Panevėžio ligoninę. 2013 m. spalio 28 d. 8.30 val. reanimobiliu pacientė buvo transportuota į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas, 10.23 val. buvo paguldyta į 1-ąjį reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių, o 2013 m. spalio 28 d. 12.40 val. konstatuota pacientės fiziologinė mirtis.

36Vadovaudamasis ginčo medicininių paslaugų teikimo metu galiojusiu atsakovės direktoriaus 2012 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. VI-6 „Dėl pacientų pervežimo į kitas asmens sveikatos priežiūros įstaigas“ 4.1. punktu, nustatančiu, kad esant stabiliai paciento būklei, užtikrinus jo transportavimą ir sutikus ligonį lydintiems asmenis dėl ligonio transportavimo skubotumo, pacientai gali būti vežami į kitą gydymo įstaigą nuosavu transportu, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažino, jog nagrinėjamoje situacijoje pacientės transportavimo nuosavu transportu būdas buvo galimas (tinkamas). Apeliantės įsitikinimu siunčiant į klinikas nuosavu transportu apeliantė buvo nepagrįstai suklaidinta, nes pacientei buvo išrašytas paprastas siuntimas bei nebuvo tinkamai (pasirašytinai) išaiškinta apie, tai, jog vykti privaloma skubiai. Tačiau byloje esantys įrodymai liudija buvus kitas šio įvykio aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šalių bei liudytojų paaiškinimais nustatė, kad pacientę apeliantės draugės ir kaimynės transporto priemonė 2013 m. spalio 28 d. apie 00.30 val., t. y. praėjusius 2,5 val. po išrašymo buvo išvežta į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas. Taigi nėra pagrindo spręsti, jog pacientę atlydėję asmenys (artimieji), gydytojos D. D. paaiškinimus apie poreikį vykti į kitą gydymo įstaigą būtų laikę tik rekomendacinio pobūdžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės (paremtos ir specialistų išvadomis), jog pacientę į priėmimo – skubios pagalbos skyrių atlydėjusiems artimiesiems pasirašytinai (o dėl to galimai ir aiškiai / suprantamai) nebuvo išaiškinta (nurodyta) pacientės sveikatos būklės sudėtingumas bei būtinybė skubiai vykti į klinikas, t. y. norminių aktų, reglamentuojančių gydytojų veiklą pažeidimas, šiuo atveju negalėjo įtakoti pacientės ligos eigos. Nėra pagrindo spręsti, jog vien pacientės artimųjų pasirašytinis informavimas (rašytinio jų sutikimo gavimas) dėl vežimo į kitą gydymo įstaigą nuosavu transportu būtų įtakojęs ginčo pasekmių atsiradimą. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai ir nesutinka su apeliantės dėstomais argumentais, kad VASPVT 2014 m. balandžio 5 d. ataskaitoje Nr. T3-50/2014 nustatyti pažeidimai lėmė neigiamas pasekmes, – nustatyti teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų pažeidimai teikiant pacientei sveikatos priežiūros paslaugas, t. y. medicininės dokumentacijos nepilnas užpildymas, savaime neturėjo įtakos pacientės būklei, ligos diagnozavimui ir jos pasekmėms.

37Šie išaiškinimai nagrinėjamu atveju suponuoja išvadą, kad apeliantės mamos mirtis pati savaime negali lemti atsakomybės taikymo gydymo įstaigai, o byloje esanti įrodymų dėl padarytų pažeidimų visuma, nors ir nėra toleruotina ar pateisinama, nelaikytina pakankama priežastiniam ryšiui tarp gydytojos veiksmų ir atsiradusios žalos konstatuoti. Šiuo atveju neigiamos pasekmės (R. D. mirtis) atsirado ne dėl gydytojos įrašo apie transportavimą savo automobiliu sutikimą nebuvimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti apeliantės išimtinio pobūdžio išgyvenimų kaip pagrindo nustatyti pinigais priteistiną neturtinę žalą. Artimojo netektis visais atvejais sukelia tam tikrą žalą, tačiau ji gali būti įvertinama pinigine verte ir priteisiama iš neteisėtus veiksmus atlikusių asmenų tik nustačius visas privalomas civilinės atsakomybės sąlygas.

38Dėl įrodinėjimo pareigos.

39Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė skunde nepagrįstai prašo paskirti deontologinę ekspertizę, pavedant ją atlikti Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto ekspertams. Tokį savo prašymą apeliantė motyvuoja tuo, kad dėl VASPVT 2014 m. balandžio 5 d. ataskaitos Nr. T3-50/2014 ir PSPŽNK komisijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 56-2 išvadų nesutapimo (įrodymų prieštaringumo), ekspertizę privalėjo paskirti pirmosios instancijos teismas.

40Apeliantė byloje kėlė atsakovės – sveikatos priežiūros įstaigos – civilinės atsakomybės klausimą. Jau minėta, kad civilinei atsakomybei konstatuoti reikia nustatyti atsakovės neteisėtus veiksmus, apeliantės žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltę (CK 6.245-6.250 straipsniai). Pareiga įrodyti tris pirmąsias atsakomybės sąlygas šiuo atveju teko apeliantei (CPK 178 straipsnis). Taigi nors byloje sprendžiama dėl neturtinės žalos, padarytos sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų veiksmais, atlyginimo, toks ginčo pobūdis savaime neleidžia laikyti jo nedispozityviu ir dėl to riboti šalių rungimosi principo veikimą (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 179 straipsnio, reglamentuojančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, 1 dalis nustato, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys; jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus. Tačiau teismo pareiga pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus negali būti sutapatinama su CPK 212 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise skirti ekspertizę. Be to, ekspertizės skyrimas visais atvejais turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas. Nagrinėjamoje byloje dalyvaujantis asmenys teismo ekspertizės pirmosios instancijos teisme skirti neprašė, o bylą išnagrinėjęs teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, įrodymų nepakankamumo ir / ar prieštaringumo, priešingai nei apeliantė, neįžvelgė, todėl pagrindo skirti ekspertizę savo iniciatyva taip pat neturėjo. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis), padarė apeliantei nepalankias išvadas, nesudaro pagrindo tenkinti jos prašymo dėl ekspertizės skyrimo apeliacinės instancijos teisme.

41Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nenustatyta įstatyme (CPK 329, 330 straipsniai) įtvirtintų pagrindų, įgalinančių panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio1 dalies 1 punktas).

42Dėl bylinėjimosi išlaidų.

43Atsakovė VšĮ Regioninė Telšių ligoninė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Iš pateiktų įrodymų (laikotarpio nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. suvartotų degalų detalizacijos ir UAB „Lukoil Baltija“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų) matyti, kad prašomas priteisti 88,99 Eur išlaidas atsakovė patyrė dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu. Tokie įrodymai turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog byloje nesama duomenų apie dalyvaujančių asmenų (nagrinėjamu atveju atsakovės) turėtas bylinėjimosi išlaidas, skundžiamame sprendime jų atlyginimo klausimo nesprendė. Todėl nagrinėjant bylą ieškovės apeliacinio skundo ribose, šios atsakovės išlaidos negali būti priteisiamos.

44Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

45Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovė A. D. 2015 m. kovo 16 d. kreipėsi į teismą ir prašė iš... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 8. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, jog ieškovė kreipėsi į teismą... 9. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. faktines bylos... 10. Teismas, vertindamas ieškovės įrodinėjamas aplinkybes, kad medicinos... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 12. Apeliantė (ieškovė) A. D. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos... 13. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    14. Atsakovė VšĮ Regioninė Telšių ligoninė atsiliepime prašo Klaipėdos... 15. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Apeliacinio... 16. Trečiasis asmuo AAS „Gjensidige Baltic“ atsiliepime prašo Klaipėdos... 17. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
      1. Byloje... 18. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 19. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame... 20. Byloje kilo ginčas ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė... 21. Dėl sveikatos priežiūros įstaigos civilinės atsakomybės, kylančios iš... 22. Apeliantė inicijavo teisminį ginčą dėl VšĮ Regioninės Telšių... 23. Atsakomybė atsiranda tada, kai nustatytos visos jos sąlygos: neteisėti... 24. Nagrinėjamu atveju apeliantės reiškiami reikalavimai atsakovei siejami su... 25. Dėl (ne)teisingai nustatytos diagnozės.... 26. Apeliantės įsitikinimu, žodiniai pačios pacientės paaiškinimai apie... 27. Konkrečių gydytojų veiksmų (neveikimo) atitikties sąžiningo, protingo ir... 28. Pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio... 29. Kaip matyti iš PSPŽNK komisijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 56-2,... 30. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau nurodytais argumentais bei... 31. Dėl pacientės transportavimo.... 32. Apeliantės teigimu, atsakovė elgėsi aplaidžiai ir tuo aspektu, jog... 33. VASPVT 2014 m. balandžio 5 d. ataskaitoje Nr. T3-50/2014 nustatyta, kad 2013... 34. Teisėjų kolegija pažymi, kad bet kuriuo atveju specialistų išvados teismui... 35. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir bylos svarstymui pateiktų įrodymų... 36. Vadovaudamasis ginčo medicininių paslaugų teikimo metu galiojusiu atsakovės... 37. Šie išaiškinimai nagrinėjamu atveju suponuoja išvadą, kad apeliantės... 38. Dėl įrodinėjimo pareigos.... 39. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė skunde nepagrįstai prašo... 40. Apeliantė byloje kėlė atsakovės – sveikatos priežiūros įstaigos –... 41. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nenustatyta įstatyme (CPK 329, 330... 42. Dėl bylinėjimosi išlaidų.... 43. Atsakovė VšĮ Regioninė Telšių ligoninė kartu su atsiliepimu į... 44. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 45. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti...