Byla 2A-615-430/2018
Dėl skolos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henricho Jaglinskio ir Virginijaus Kairevičiaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „R.“ (toliau – UAB „R.“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „R.“ ieškinį atsakovei P. dėl skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 5257,77 Eur skolos, 1924,34 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  1. Ieškinyje nurodė, kad 2013 m. vasario 1 d. tarp šalių buvo sudaryta patalpų nuomos sutartis, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo išnuomoti atsakovei iki 2018 m. sausio 31 d. patalpas, esančias ( - ), Vilniuje, o atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei kiekvieną mėnesį 2 593,44 Lt (751,11 Eur) dydžio nuomos mokestį ir susimokėti komunalinius mokesčius. Atsakovei patalpos buvo perduotos, tačiau atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė ir neapmokėjo ieškovės nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2016 m. kovo 1 d. išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už 2015 m. rugpjūčio mėn.-2016 m. vasario mėn. patalpų nuomą, likdama skolinga 5257,77 Eur sumą. 2015 m. rugsėjo 2 d. ieškovė informavo atsakovę apie susidariusį įsiskolinimą. 2016 m. vasario 15 d. ieškovė informavo atsakovę, kad jų nuomos sutartis nutraukiama nuo 2016 m. vasario 29 d., prašydama atsakovės atstovą dalyvauti vykdant patalpų priėmimą ir perdavimą. Į minėtą patalpų priėmimą ir perdavimą atsakovės atstovas neatvyko, tačiau buvo surašytas patalpų paėmimo aktas, kuriame nurodyti nuomotų patalpų defektai ir apskaitos prietaisų rodmenys. 2016 m. vasario 29 d. ieškovė informavo atsakovę apie įvykusį patalpų paėmimą ir įsiskolinimą. Papildomai ieškovė paskaičiavo atsakovei nuomos sutarties 3.4 punkte numatytus delspinigius bendrai 1 924,34 Eur sumai.
  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 23 d. preliminariu sprendimu ieškovės reikalavimus patenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovės 5257,77 Eur skolos, 1 924,34 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 7182,11 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2016 m. gruodžio 23 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 107,73 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  1. Atsakovė pareiškė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, prašydama panaikinti preliminarų sprendimą, atmesti ieškinį ir priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. vasario 1 d. ginčo nuomos sutartis, kurios pagrindu ieškovė reiškia reikalavimus atsakovei, teisėtai nutraukta nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., t. y. remiantis nuomos sutarties 7.4 punktu, pranešus ieškovei apie tai raštu prieš 3 mėnesius iki sutarties nutraukimo. Atsakovė tinkamai įvykdė pareigą grąžinti išsinuomotas patalpas ieškovei, dėl to ieškovė neturėjo teisės toliau skaičiuoti nuomos mokestį už laikotarpį po nuomos sutarties nutraukimo, nes nutraukus nuomos sutartį ir grąžinus turtą ieškovei, pasibaigė atsakovės prievolė vykdyti mokėjimus pagal ginčo nuomos sutartį. Pažymėjo, jog nuomos mokestis už 2015 m. rugpjūčio mėn. laikotarpį laikytinas tinkamai apmokėtu įskaičius ieškovei anksčiau sumokėtą avansinį mokėjimą pagal nuomos sutarties 3.1 punktą.
  1. Ieškovė atsiliepime į atsakovės prieštaravimus nesutiko su atsakovės prieštaravimais, prašė 2016 m. gruodžio 23 d. teismo preliminarų sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad ginčo nuomos sutarties 7.4 punktas nenumatė nė vienai iš šalių teisės terminuotą sutartį nutraukti vienašališkai, o numatė nuomos sutarties nutraukimą tik pagal šalių susitarimą arba teisminiu keliu. Teigė, jog dėl atsakovės nepakankamo bendradarbiavimo susiklosčiusioje situacijoje, ieškovė negavo planuotų pajamų, be to ieškovė išrašydama ir pateikdama atsakovei apmokėjimui PVM sąskaitas faktūras, gautinas pajamas apmokestino ir sumokėjo valstybei mokesčius. Neigia aplinkybę, jog atsakovė ieškovei grąžino turtą, nes patalpos ieškovei nebuvo perduotos, o patalpų raktai vis dar buvo pas atsakovę. Nurodė, jog ginčo patalpos perimtos iš atsakovės tik suradus naujus nuomininkus. Ieškovė taip pat teigia, kad atsakovė nėra sumokėjusi nuomos mokesčio už 2015 m. rugpjūčio mėn., kadangi avansinis mokėjimas negalėjo būti ir nebuvo įskaitytas remiantis nuomos sutarties sąlygomis.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 7 d. galutiniu sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmetė.
  1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teismui priėmus preliminarų sprendimą, iš atsakovės prieštaravimų ir prie jo pridėtų rašytinių įrodymų paaiškėjo, kad šalių nuomos sutartis pasibaigė atsakovei vienašališkai ją nutraukus nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., ir būtent nuo to laikotarpio ieškovė neturėjo teisinio pagrindo reikalauti nuomos mokesčio mokėjimo pagal pasibaigusią nuomos sutartį.
  1. Teismas konstatavo, kad atsakovė, vadovaudamasi ginčo nuomos sutarties 7.4 punktu, išlaikė nuomos sutartyje numatytą sutarties nutraukimo procedūrą, tinkamai informavo ieškovę apie nuomos sutarties nutraukimą, o ieškovės atsikirtimai, kad ji galbūt negavo nurodyto pranešimo, nepagrįsti ir neatitinka ieškovės atstovo paaiškinimų, vėlesnio šalių elektroninio susirašinėjimo turinio.
  1. Teismas pažymėjo, jog patalpos ieškovei buvo grąžintos tinkamai 2015 m. rugpjūčio 28 d., ir tai, kad ieškovė tik 2016 m. kovo 10 d. priėmė iš antstolio Turto perdavimo aktą ir patalpų raktus, neduoda pagrindo priešingai išvadai, nes pati ieškovė, delsdama perimti patalpas, prisiėmė iš to kylančias pasekmes. Daiktas nebuvo grąžintas anksčiau dėl pačios ieškovės vengimo jį priimti, todėl tai nesukuria prievolės atsakovei mokėti nuomos mokestį už ginčo laikotarpį. Tai, kad ieškovė 2016 m. vasario 15 d. pranešimu informavo atsakovę apie nuomos sutarties nutraukimą nuo 2016 m. vasario 29 d. nepaneigia jau įvykusio sutarties nutraukimo atsakovės valia nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., kuris nėra nuginčytas, ir nesukuria teisėto pagrindo reikalauti nuomos mokesčio pasibaigus nuomos sutarčiai.
  1. Teismas konstatavo, jog 2015 m. rugsėjo 2 d. ieškovės atsakovei išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. 32 už 2015 m. rugpjūčio mėnesio nuomos mokestį (t. y. iki nuomos sutarties pabaigos) 751,11 Eur sumai yra teisėta, tačiau esant bylos duomenims, jog atsakovė yra sumokėjusi ieškovei avansą, kuris pakankamas šiam likusiam nesumokėtam nuomos mokesčiui padengti, šis pagrįstai atsakovės reikalavimu įskaitytas į nuomos mokestį.

8III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. galutinį sprendimą ir palikti galioti preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinys buvo patenkintas.
  1. Ieškovė nurodo, kad teismas klaidingai nustatė ginčo esmę ir bylos nagrinėjimo ribas.
  1. Ieškovė nesutinka su atsakovės nurodytu 2015 m. rugsėjo 1 d. vienašališku nuomos sutarties nutraukimu remiantis sutarties 7.4 punktu, kadangi šiame nuomos sutarties punkte nenumatytas vienašališkas sutarties nutraukimas, šiuo pagrindu šalių sutartis vienašališkai negalėjo būti nutraukta. Sutartis vienašališkai galėjo būti nutraukta, remiantis pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Tuo tarpu ieškovė, remdamasi sutarties 7.3.3 punktu, pagrįstai nutraukė sutartį 2016 m. vasario 29 d., kadangi atsakovė nemokėjo nuomos mokesčio per nustatytą terminą, tačiau teismas šių aplinkybių neįvertino.
  1. Ieškovė pažymėjo, kad teismas sprendime nepaisė sutarčių aiškinimo taisyklių, nesiėmė vertinti ir aiškinti ginčo sutarties sąlygų turinio, nors byloje ieškovė ir atsakovė skirtingai traktuoja nuomos sutarties sąlygų 7.4 punkto dalį. Teismas privalėjo išsiaiškinti šalių tikrąją valią sudarant šią sutartį. Ieškovės vertinimu, atsakovė nesąžiningai traktavo minėtą nuostatą, aiškindama, kad ji besąlygiškai, bet kada, bet kokiomis aplinkybėmis, visiškai neatsižvelgiant į ieškovės elgesį ir patalpų būklę, suteikia atsakovei teisę nutraukti sutartį neteisminiu keliu. Šis sutarties punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo suteikiama šalims teisė sutartį nutraukti ne vienašališkai (kai yra įstatyme numatyti pagrindai ir ieškovės kaltės), bet derybų keliu, kai yra aplinkybės trukdančios turtą naudoti, nepriklausančios nei nuo nuomininko, nei nuo nuomotojo. Sutartis turi būti aiškinama, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties tikslą ir esmę.
  1. Ieškovės vertinimu, atsakovės nurodytas vienašališkas nuomos sutarties nutraukimas ir patalpų perdavimas buvo tik imituotas, dėl to ieškovė neturėjo pareigos turtą priimti anksčiau laiko ir elgėsi teisėtai, nes sutarties 8.1 punktas nustatė, kad ieškovė jas turi priimti pasibaigus sutarties terminui. Patalpos po 2015 m. rugsėjo 1 d. ir toliau išliko atsakovės valdyme. Ieškovės manymu, atsakovė neįrodė, kad tinkamai informavo ieškovę apie planuojamą turto perdavimą ir tinkamai turtą perdavė ieškovei, o antstolio paaiškinimai yra nereikšmingi.
  1. Ieškovė pažymi, kad teismas klaidingai laikė, jog yra tinkamai atsiskaityta už 2015 m. rugpjūčio mėnesį dėl garantinio mokėjimo įskaitymo, kadangi įskaitymas buvo numatytas tik, kai tam pritaria nuomotojas, kai sutartis nepažeista, o visos prievolės įvykdytos. Šiuo atveju ieškovė įskaitymui sutikimo nedavė, nesutiko sutartį nutraukti anksčiau laiko, atsakovė sutartį pažeidė, dėl to garantinis mokėjimas įskaitytas skaičiuojant atsakovei delspinigius dėl sutarties prievolių nevykdymo. Sutartį nutraukus anksčiau laiko, garantinis mokėjimas iš esmės negalėjo būti įskaitomas į atsiskaitymą dėl pilnai neįvykdytos prievolės.
  1. Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti, palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. galutinį sprendimą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
  1. Atsakovė nurodo, kad priešingai nei teigia ieškovė, teismas, priimdamas skundžiamą galutinį sprendimą, nepadarė esminių civilinio proceso normų pažeidimų, atskleidė ginčo esmę, įvertino ir ištyrė reikšmingas faktines bylos aplinkybes, ištyrė šalių pateiktus įrodymus, tinkamai pritaikė teisės normas ir pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus.
  1. Atsakovės manymu, ieškovė apeliaciniame skunde iškraipė byloje esančių įrodymų turinį ir sąmoningai nutylėjo esminius faktus, kuriuos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino. Tai, kad ieškovė nepatenkinta sprendimu, savaime nesudaro pagrindo sprendimą pripažinti neteisėtu ar negaliojančiu.
  1. Atsakovės teigimu, teismas tinkamai nustatė nagrinėjamos bylos ribas, nes ieškinys pareikštas dėl skolos pagal nuomos sutartį priteisimo. Ieškovės argumentai dėl vienašališko nuomos sutarties nutraukimo neteisėtumo išeina už ieškovės pareikšto ieškinio ribų. Nuomos sutarties teisėtumo klausimas nebuvo nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, dėl to nuomos sutartis ginčo laikotarpiu (ieškovės nurodomu skolos laikotarpiu) nebegaliojo. Jeigu teismas būtų tyręs nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą, teismo būtų pažeidęs esminius proceso principus atsakovės atžvilgiu.
  1. Atsakovė nesutinka su ieškovės argumentais, kad atsakovė neturėjo teisės inicijuoti nuomos sutarties nutraukimo be ieškovės sutikimo, nes pranešimas apie sutarties nutraukimą yra sutarties šalies valios išraiška, kuriai kitos šalies sutikimo nereikia. Civiliniuose teisiniuose santykiuose negali priversti prieš asmens valią priversti jo vykdyti sutartį. Toks sutarties nutraukimas buvo numatytas šalių ginčo sutartyje, dėl to atsakovė išreiškė tokią valią nutraukti šią nuomos sutartį.
  1. Atsakovė nesutinka su ieškovės argumentais, kad atsakovė imitavo sutarties nutraukimą ir patalpų perdavimą, nes, atsakovės įsitikinimu, teismas, atlikęs visapusišką įrodymų tyrimą, pagrįstai nusprendė, jog atsakovė tinkamai įvykdė pareigą grąžinti išsinuomotą daiktą ieškovei. Nuomotojo atsisakymas priimti nuomininko perduodamą daiktą, nepaneigia daikto perdavimo fakto, o nuomotojo atsisakymas pasirašyti patalpų priėmimo ir perdavimo aktą po to, kai šios patalpos faktiškai buvo atlaisvintos, neturi teisinės reikšmės. Šiuo atveju atsakovė atlaisvino turtą, kelis kartus informavo ieškovę apie pagal nuomos sutartį išsinuomoto turto grąžinimą, papildomai buvo pasitelktas antstolis, kuris aktyviai siekė perduoti patalpų raktus ieškovei, tačiau pati ieškovė nebendradarbiavo ir nenorėjo susigrąžinti patalpų.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nagrinėjamoje byloje, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
  1. Byloje nustatyta, kad šalys 2013 m. vasario 1 d. sudarė patalpų nuomos sutartį, kuria ieškovė išnuomojo atsakovei iki 2018 m. sausio 31 d. 144,08 kv. m bendro ploto patalpas, esančias ( - ) (unikalūs Nr. ( - ), Nr. ( - )) (b. l. 18-21) (Sutarties 2.1 punktas), o atsakovė įsipareigojo už išnuomotas patalpas mokėti ieškovei kiekvieną mėnesį 2 593,44 Lt (751,11 EUR) dydžio nuomos mokestį ir susimokėti patalpoms tenkančius mokesčius (Sutarties 3.1–3.3 punktai). Atsakovė 2014 m. gruodžio 23 d. pranešimu informavo ieškovę, kad planuoja išsikraustyti iš nuomojamų patalpų ir pranešime nurodė planuojamo išsikraustymo motyvus (b. l. 75). Ieškovė 2015 m. sausio 8 d. pranešimu informavo atsakovę, kad nesutinka nutraukti nuomos sutarties anksčiau laiko (b. l. 76). Atsakovė 2015 m. birželio 1 d. pranešimu informavo ieškovę, kad nuomos sutarties 7.4 punkto pagrindu nutraukia nuomos sutartį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., motyvuodama tuo, kad šis nuomojamas turtas tapo nebereikalingas nuomininko vykdomų funkcijų įgyvendinimui (b. l. 31–32, 70). Ieškovė 2015 m. birželio 25 d. pranešimu informavo atsakovę, kad nesutinka nutraukti patalpų nuomos sutarties (b. l. 71). Ieškovė 2015 m. liepos 1 d. elektroniniu laišku dar kartą patvirtino, jog nesutinka nutraukti nuomos sutarties, taip pat patvirtino, jog gauna iš atsakovės visą informaciją elektroniniu paštu (b. l. 71–72). Atsakovė 2015 m. rugpjūčio 24 d. pranešimu informavo ieškovę, kad 2015 m. rugpjūčio 28 d. 10.00 val. planuojamas turto grąžinimas, dėl to atsakovė prašo ieškovės vadovo dalyvauti turto grąžinime arba nurodyti nuomotojo atstovą, kuris bus įgaliotas nuomotojo vardu priimti turtą ir pasirašyti turto grąžinimo aktą (b. l. 33). Turto perdavime ieškovės atstovas nedalyvavo, o šias aplinkybes faktinių aplinkybių konstatavimo protokole pažymėjo antstolis G. B. (b. l. 34). 2015 m. rugpjūčio 28 d. surašytas turto grąžinimo aktas ir apie tai kelis kartus pranešimais informuota ieškovė (b. l. 35–37, 39–40). Siekdama įteikti ieškovei dokumentus, susijusius su turto perdavimu ir grąžinti pastato raktus, atsakovė pasitelkė antstolį, kuris 2015 m. rugsėjo 29 d. pranešimu informavo, kad pavyko susisiekti su ieškovės vadovu, tačiau šis dokumentų ir raktų neatsiėmė, atsisakė bendrauti (b. l. 38). 2016 m. kovo 10 d. ieškovės vadovas atsiėmė iš atsakovės patalpų raktus ir dokumentus, susijusius su 2015 m. rugpjūčio 28 d. pasirašytu turto grąžinimo aktu (b. l. 41). 2015 m. lapkričio mėn. ieškovė elektroniniu paštu atsakovei siuntė sąskaitas už patalpų nuomą ir informavo, jog sutartis sudaryta iki 2017 metų, dėl to nėra ir negali būti nutraukta (b. l. 63–64). Ieškovė nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2016 m. kovo 1 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitas faktūras už 2015 m. rugpjūčio mėn.-2016 m. vasario mėn. patalpų nuomą, bendrai 5257,77 Eur sumai (b. l. 11-17). 2015 m. lapkričio 11 d. ir 2015 m. lapkričio 25 d. elektroniniais laiškais (b. l. 63–64) atsakovė pakartotinai informavo ieškovę apie nutrūkusius nuomos santykius ir tai, jog ieškovė neturi teisinio pagrindo skaičiuoti atsakovei nuomos mokestį ar kitus mokėjimus bei grąžino išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Serija RPVPA Nr. 34. Ieškovė 2016 m. vasario 15 d. pranešimu (b. l. 8) informavo atsakovę, jog šiai vėluojant mokėti nuomos mokestį ir susidarius dideliam įsiskolinimui, nuomos sutartis nuo 2016 m. vasario 29 d. nutraukiama, pareikalavo atlaisvinti patalpas ir apmokėti 5257,77 EUR dydžio nuomos mokesčio įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. iki 2016 m. vasario mėn., taip pat informavo, kad 2016 m. vasario 29 d. 10.00 val. vyks patalpų priėmimas ir perdavimas ir atsakovė prašoma jame dalyvauti. 2016 m. vasario 29 d. atsakovė surašė patalpų paėmimo aktą (b. l. 5), kuriame nurodė, jog vienašališkai atsiima patalpas, esančias ( - ), ir ( - ), aprašyti patalpų paėmimo metu nustatyti patalpų defektai, nurašyti apskaitos prietaisų rodmenys.
Dėl terminuotos patalpų nuomos sutarties nutraukimo tvarkos
  1. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų. Sutarties laisvės principas apima ir sutarties šalių teisę bet kada nutraukti sutartį jų bendru sutarimu. Taigi sutarties šalys gali visais atvejais vienašališkai nutraukti sutartį, jei tokia teisė numatyta šalių sudarytoje sutartyje ir jei toks susitarimas neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). CK 6.498 straipsnyje nustatyta, kad nuomininkas turi teisę pareikšti teisme reikalavimą nutraukti nuomos sutartį prieš terminą šiame straipsnyje arba nuomos sutartyje nustatytais pagrindais. Suteikiant sutarties šalims teisę vienašališkai nutraukti sutartį įstatyme ar joje nustatytais atvejais, šalių teisių ir pareigų pusiausvyra nepažeidžiama, nes vienai iš šalių piktnaudžiaujant vienašalio nutraukimo teise, kita turi teisę teisme reikalauti pripažinti tokius veiksmus neteisėtais ir atlyginti nuostolius, tokiu atveju teismas įvertina, ar sutartis nutraukta pagrįstai ar teisėtai, taip apgina sąžiningos šalies interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011).
  1. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2013 m. vasario 1 d. šalys sudarė patalpų nuomos sutartį, kurioje sutarties sąlygų 7 skyriuje aptarė nuomos sutarties nutraukimo galimybes. Šios sutarties sąlygų 7.4 punktas numatė, kad nuomotojas ir nuomininkas turi teisę reikalauti priešlaikinio sutarties nutraukimo, jei naudojimasis turtu tampa negalimas dėl priežasčių, už kurias nei nuomotojas, nei nuomininkas neatsakingas arba, jeigu turto vykdomų funkcijų įgyvendinimui nereikia. Apie ketinimą nutraukti sutartį prieš laiką, šalys turi įspėti viena kitą raštu prieš 3 (tris) mėnesius. Bylos duomenimis, atsakovė apie ketinimą pasinaudoti šia sutarties sąlyga ieškovę informavo 2014 m. gruodžio 23 d., nurodydama nuomotojui planuojamo sutarties nutraukimo priežastis ir motyvus. 2015 m. birželio 1 d. pranešimu informavo ieškovę, kad nuomos sutarties 7.4 punkto pagrindu nutraukia nuomos sutartį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., nurodama, kad nuomojamas turtas nebereikalingas nuomininko vykdomų funkcijų įgyvendinimui (t. y. pranešime dėl nutraukimo nurodyta konkreti nuomos sutarties 7.4 punkte numatyta sąlyga, kuriai esant nuomininkas/nuomotojas turi teisę reikalauti sutarties nutraukimo).
  1. Taigi, sutarties turinys leidžia teigti, kad nuomos sutartyje buvo numatyti konkretūs atvejai, kada ir kokia tvarka nuomininkui/nuomotojui leidžiama nutraukti sutartį. Šia teise atsakovė pasinaudojo ir remdamasi sutarties 7.4 punktu, pasiūlė ieškovei nutraukti ginčo nuomos sutartį (motyvuojant 7.4 punkte numatytų sąlygų buvimu). Ieškovei atsisakius nutraukti sutartį bendru sutarimu, atsakovė nutraukė nuomos sutartį vienašališkai. Nagrinėjamu atveju atsakovė, vienašališkai nutraukdama šalių sudarytą ginčo nuomos sutartį pagal šalių suderintą 7.4 sutarties punktą, laikėsi šioje sąlygoje nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos (CK 6.218 straipsnis), t. y. informavo (įspėjo) ieškovę jos žinomu buveinės adresu ir elektroniniu paštu per nustatytą terminą (prieš 3 mėnesius iki nutraukimo), nurodė nutraukimo priežastis, pasiūlė suderinti patalpų atsiėmimo datas. Tai, kad pranešimai įteikti patvirtina ieškovės atstovo paaiškinimai ir vėlesnis šalių elektroninis susirašinėjimas. Iš 2015 m. birželio 25 d. ir 2015 m. liepos 1 d. ieškovės raštų (b. l. 71) turinio matyti, kad ieškovė žinojo apie atsakovės pradėtą sutarties nutraukimo procedūrą, jai prieštaravo.
  1. Apeliantas neginčija vienašališko sutarties nutraukimo įstatymo nustatyta tvarka (t. y. neprašo pripažinti atsakovės atliktą vienašališką sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu), tačiau teigia, jog sutarties 7.4 punktas negali būti pripažintas pagrindu vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą, šis sutarties punktas taikomas tik nutraukiant sutartį abipusiu šalių sutikimu.
  1. Kaip minėta, vienašališkai sutartį galima nutraukti tik sutartyje ar įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka, tačiau šalys skirtingai aiškina sutarties 7.4 punkto paskirtį. Kadangi nagrinėjamoje byloje yra ginčas dėl sutarties sąlygos aiškinimo, turi būti vadovaujamasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, numatytomis CK 6.193-6,195 straipsniuose, ir suformuluotomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010, 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2011, 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2012). CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Pažymėtina, kad ieškovė yra juridinis asmuo, t. y. verslo subjektas, dėl to jai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai ir ji negali būti laikoma silpnesne sandorio šalimi. Aiškinant nuomos sutarties 7.4 punktą, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, derinant šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Nagrinėjamoje byloje ginčo nuomos sutarties šalių tikrosios valios aiškinimas susijęs su sutartyje vartojama patalpų nuomos sąvoka, kadangi atsakovė siekė išsinuomoti sau patalpas biurui, norėdama vykdyti asociacijos funkcijas (Sutarties 1.1 punktas), o ieškovė siekė atlygio (nuomos mokesčio) už suteiktas patalpas (Sutarties 3.1 punktas). Šalys numatė, jog sutartis galioja penkerius metus iki 2018 m. sausio 31 d. (Sutarties 2.1 punktas). Tuo tarpu pagal sutarties 7.4 punktą yra galimybė nutraukti terminuotą nuomos sutartį anksčiau termino, jei naudojimasis patalpomis negalimas arba šių patalpų vykdomų funkcijų įgyvendinimui sutartam terminui nebereikia. Tokia sutartyje nustatyta sąlyga iš esmės atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus bendruosius teisės principus, nes jeigu šiomis patalpomis negalima naudotis ar jų tiesiog nebereikia planuotam funkcijų įgyvendinimui (planuotam nuomos laikotarpiui – nuomininko nuomos tikslui), šalis neturi būti verčiama vykdyti terminuotą sutartį prieš savo valią ir be tikslo. Sutarties šalys turi teisę tokias sąlygas aptarti sutartyje, ką šiuo atveju ir padarė.
  1. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuomos sutarties 7.4 punktas apibrėžtas detaliai (nėra paslėpta sutarties sąlyga) ir nustato, kad tiek nuomininkas, tiek nuomotojas turi teisę reikalauti nuomos sutarties nutraukimo, kai yra šiame punkte numatytos sąlygos (t. y. jei naudojimasis nuomojamu turtu tampa negalimas dėl priežasčių, už kurias nei nuomotojas, nei nuomininkas nėra atsakingas arba jeigu turto vykdomų funkcijų įgyvendinimui nereikia). Taigi, pagal šias sutarties nuostatas pasirinkimo teisė nutraukti sutartį anksčiau laiko, jeigu atsiras bent viena iš sutarties 7.4 punkte išvardytų aplinkybių, suteikta tiek nuomotojui, tiek nuomininkui, laikantis nustatytos įspėjimo apie sutarties nutraukimą procedūros (t. y. sutarties šaliai įspėti raštu kitą šalį prieš 3 mėnesius). Šiame punkte nustatytas 3 mėnesių prieš sutarties nutraukimą įspėjimo terminas ir lingvistinė šios sutarties sąlygos formuluotė tikėtinai rodo, jog šalys numatė ir galimą vienašališką sutarties nutraukimą, priešingai nei teigia ieškovė, jog šis sutarties punktas gali būti taikomas tik esant šalių bendram sutarimui dėl sutarties nutraukimo. Nelogiška būtų numatyti įspėjamuosius terminus apie numatomą sutarties nutraukimą, jeigu sutartis nustatytų sutarties nutraukimą tik bendru sutikimu. Be to pažymėtina, kad įspėjimo termino (prieš kelis mėnesius iki sutarties nutraukimo) nustatymas iš esmės išlaiko šalių interesų pusiausvyrą, leidžia kitai sutarties šaliai iš anksto sužinoti kitos šalies poziciją bei išvengti papildomų nuostolių nutraukiant sutartį, suteikiant nuomotojui pakankamai laiko susirasti kitus nuomininkus iki sutarties nutraukimo termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004). Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, daroma išvada, jog nepaisant to, kad ginčo nuomos sutartis buvo terminuota, sudaryta penkeriems metams, tačiau šalys sutartyje susitarė dėl galimybės nutraukti sutartį prieš terminą sutartyse nurodytais atvejais (ne tik įstatymo nustatytais atvejais), o sutarties 7.4 punkte papildomai aptarta ir numatyta galimybė (teisė) tiek nuomotojo, tiek nuomininko reikalavimu nutraukti nuomos sutartį nepasibaigus nuomos sutarties terminui ir nesant nuomininko/nuomotojo kaltės (esant punkte nurodytoms sąlygoms), numatant, kad tokiu būdu nutraukdamas sutartį, nuomotojas/nuomininkas turi įspėti nuomotoją/nuomininką apie sutarties nutraukimą prieš 3 mėnesius. Priešingas aiškinimas prieštarautų teismų praktikai, būtų pažeisti sutarties laisvės, teisėtų lūkesčių, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
  1. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja, ar atsakovė 2015 m. birželio 1 d. teisėtai/neteisėtai nutraukė sutartį minėtu sutartyje nurodytu pagrindu (t. y. ar šiuo nagrinėjamu atveju realiai buvo 7.4 punkte numatytos sąlygos nutraukti šalių nuomos sutartį), nes toks vertinimas peržengtų apeliacinio skundo ribas.
  1. Kolegija pažymi, kad 2016 m. vasario 29 d. vienašalis nuomos sutarties nutraukimas neturi teisinės reikšmės (nesukelia teisinių pasekmių), kadangi ginčo nuomos sutartis buvo nutraukta 2015 m. rugsėjo 1 d. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vienašališkai nutraukiama sutartis laikoma nutraukta nuo įspėjime (pranešime) nurodytos datos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011).
  1. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad ji nebuvo tinkamai informuota apie planuojamą turto perdavimą, nuomotos patalpos jai nebuvo tinkamai perduotos ir po 2015 m. rugsėjo 1 d. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais ieškovės skundo argumentais ir pritaria pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog ieškovė buvo tinkamai informuota apie planuojamą patalpų perdavimą (grąžinimą), o patalpos faktiškai perduotos ieškovei daug vėliau dėl pačios vengimo jas priimti. Tai patvirtina byloje esantys įrodymai (pranešimai ir šalių elektroniniai susirašinėjimai) (b. l. 33, 71–74), kurie buvo siunčiami ieškovės sutartyje nurodytu buveinės adresu ir elektroniniu paštu (iš kurio buvo siunčiamos sąskaitos ir kiti ieškovės pranešimai/atsakymai atsakovei). Antstolio G. B. 2015 m. rugsėjo 29 d. pranešimas ir atsakovės pranešimai/elektroniniai laiškai (rašyti jau po 2018 m. rugpjūčio 28 d. įvykusio vienašališko patalpų perdavimo) tikėtinai patvirtina, jog ieškovė nesiekė bendradarbiauti ir perimti iš atsakovės nuomotą turtą (b. l. 37–40, 71–72). Grąžinant turtą buvo surašytas turto grąžinimo aktas, o aplinkybes dėl patalpų perdavimo ir priėmimo eiga užfiksavo antstolis faktinių aplinkybių konstatavimo protokole (b. l. 34–35). Atsižvelgdama į tai kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė tinkamai perdavė (grąžino) ieškovei išnuomotas patalpas, o ieškovės argumentai, kad ieškovė galimai nežinojo apie patalpų perdavimą, laikomi nepagrįstais.
Dėl po sutarties nutraukimo ieškovės išrašytų sąskaitų ir atlikto garantinio mokėjimo įskaitymo pagrįstumo
  1. Sutartinė civilinė atsakomybė kyla, kai asmuo neįvykdo ar netinkamai įvykdo savo sutartinę prievolę. Prievolė atsiranda iš sandorių ar kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Ginčo šalis iki 2015 m. rugsėjo 1 d. siejo nuomos santykiai (terminuota nuomos sutartis, pagal kurią atsakovė už jai nuomojamas patalpas turėjo mokėti ieškovei mėnesinį nuomos mokestį ir kitus mokesčius), tačiau nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. tarp šalių nebuvo galiojančio sandorio, iš kurio galėjo atsirasti prievolė mokėti nuomos mokestį, sutartis buvo nutraukta (pasibaigusi). Ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros už nuomos laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. (b. l. 11-16) laikomos išrašytomis be teisinio pagrindo, nes pasibaigus sutarčiai atsakovė neturi prievolės mokėti ieškovei nuomos mokestį už grąžintas iki sutarties pasibaigimo patalpas. 2015 m. rugsėjo 2 d. ieškovės išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. 32 (b. l. 17) 751,11 EUR sumai už 2015 m. rugpjūčio mėn. už laikotarpį iki nuomos sutarties pabaigos, dėl to ji turėjo būti apmokėta. Atsakovė 2015 m. rugpjūčio 28 d. pranešimu reikalavo ieškovės padengti nuomos mokesčio skolą už šį laikotarpį iš sumokėto avansinio (garantinio) mokėjimo (b. l. 36), ir dėl to manė, kad yra tinkamai atsiskaičiusi už šį laikotarpį.
  1. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad įskaitymo (kaip prievolės pabaigos pagrindo) taikymui įstatyme nustatytos tam tikros sąlygos: pirma, jog būtų galima atlikti įskaitymą, prievolės šalys turi turėti vienai kitai abipusių teisių ir pareigų; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2006; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 522/2010; 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2011). Taigi, viena iš būtinų įskaitymo sąlygų – abi šalis saistančios priešpriešinės prievolės. Ieškovė neginčija, kad avansinis (garantinis) mokėjimas buvo gautas sudarant nuomos sutartį, jis buvo pakankamas nuomos mokesčio skolai už 2015 m. rugpjūčio mėnesį apmokėti, tačiau teigia, kad įskaitymas negalėjo būti atliktas, nes atsakovė pažeidė sutartį, jos sutikimo dėl įskaitymo nebuvo, garantinis mokėjimas įskaitytas skaičiuojant atsakovei delspinigius dėl sutarties prievolių nevykdymo.
  1. Pažymėtina, kad garantinio mokėjimo paskirtį po sutarties pabaigos, šalys buvo aptarusios sutarties 3.1 punkte. Šiame punkte numatyta, kad garantinis mokėjimas po sutarties pabaigos, nuomininkui tinkamai ją vykdant, per 3 mėnesius grąžinamas nuomininkui, arba pagal šalių susitarimą įskaitomas į nuomos mokestį, atitinkamai sumažinant mokėtiną nuomos mokestį, arba kitus mokėjimus (už suteiktas paslaugas ar pan.). Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų netinkamai vykdžiusi nuomos sutartį, išskyrus neapmokėtą 2015 m. rugsėjo 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 32, tačiau, kaip patvirtina bylos įrodymai, atsakovė dar iki šios sąskaitos išrašymo dienos (2015 m. rugpjūčio 28 d.) prašė avansinį mokėjimą (kaip numatyta sutarties 3.1 punkte) įskaityti į paskutinį nuomos mokesčio mokėjimą (b. l. 36). Ieškovė nesutiko garantinio mokėjimo užskaityti į nuomos mokestį (motyvuodama, kad nuomos sutartis negalėjo būti nutraukta) ir garantinio mokėjimo atsakovei negrąžino. Nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė teigė, kad garantinis mokėjimas užskaitytas į delspinigius, tačiau teismui nepateikė įskaitymą patvirtinančių dokumentų (CPK 178 straipsnis). Sutartis numatė, jog garantinis mokėjimas gali būti įskaitytas į nuomos mokestį tik pagal šalių susitarimą, tačiau ieškovei, pačiai nesutikus garantinio mokėjimo įskaityti į nuomos mokestį, avansas po sutarties pasibaigimo turėjo būti grąžintas atsakovei (sutarties 3.1 punktas). Kolegijos vertinimu, po atsakovės pareiškimo dėl įskaitymo ieškovė nesprendė avansinio mokėjimo likimo, todėl sąžininga ir protinga, kad atsakovei grąžintinas garantinis mokėjimas užskaitomas į nuomos mokestį (CK 1.5 straipsnis).
  1. Kiti ieškovės apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti, neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
  1. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra teisinio pagrindo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. galutinis sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  1. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą teigė, kad prašo priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių dydį patvirtinantys dokumentai bus pateikti CPK nustatyta tvarka. Įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas atsakovė iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, dėl to jos nepriteistinos.

10Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai