Byla 3K-3-624/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Sigito Gurevičiaus, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Ferteksos transportas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Ferteksos transportas“ ieškinį atsakovui Baltarusijos Respublikos įmonei „Gamybinis susivienijimas „Beloruskalij“ dėl skolos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „Ferteksos transportas“ 2005 m. birželio 17 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad 1998 m. kovo 30 d. sudarė su atsakovu geležinkelio vagonų nuomos sutartį, pagal kurią išnuomojo atsakovui 216 geležinkelio vagonų kroviniams gabenti. 2003 m. gruodžio 10 d. ir 2004 m. sausio 29 d. papildomais susitarimais Nr. 6 ir Nr. 7 šalys sutarė, kad dalį vagonų atsakovas naudos tik veždamas krovinius nustatytu maršrutu ir už naudojimąsi šiais vagonais mokės ieškovui po 9,05 JAV dolerio, o už kitų vagonų nuomą – po 12 JAV dolerių už parą; atsakovas įsipareigojo atsiskaityti pasibaigus mėnesiui per 10 darbo dienų nuo ieškovo sąskaitos ir paslaugų suteikimo akto gavimo dienos, o pavėlavęs apmokėti sąskaitas – mokėti 0,1 proc. delspinigius už kiekvieną dieną. Ieškovas nurodė, kad atsakovas pažeidė sutarties sąlygas dėl vagonų naudojimo maršrutų, nepasirašė paslaugų suteikimo suderinimo aktų, todėl jam buvo laikinai uždrausta naudotis dalimi vagonų (CK 6.58, 6.207 straipsniai). Ieškovas taip pat nurodė, kad 2005 m. gegužės 6 d. nusiuntė atsakovui sąskaitą už 2005 m. balandžio mėnesį, o 2005 m. birželio 4 d. – už 2005 m. gegužės mėnesį, tačiau atsakovas jų iki 2005 m. gegužės 20 d. ir iki 2005 m. birželio 28 d. neapmokėjo. Ieškovas, remdamasis CK 6.37, 6.38, 6.59, 6.71 straipsniais, prašė teismą priteisti iš atsakovo 348 944,88 Lt skolos, 24 143,90 Lt delspinigių ir 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. vasario 13 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 15 000 Lt, o valstybės naudai – 19 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas sprendime nurodė, kad 1998 m. kovo 30 d. šalys sudarė turto nuomos sutartį, pagal kurią ieškovas už sutartą kainą išnuomojo specifines transporto priemones – vagonus, pritaikytus trąšoms vežti, o atsakovas įsipareigojo mokėti nuomos mokestį bei remontuoti vagonus ieškovo sąskaita (CK 6.477 straipsnis). Šia sutartimi atsakovas įsipareigojo 150 vagonų naudoti tik veždamas krovinius šalių aptartu maršrutu (CK 6.489 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad atsakovas pažeidė šią nuostatą, ir ieškovas, manydamas, jog šis pažeidimas yra esminis, įgijo teisę nutraukti nuomos sutartį (CK 6.217, 6.497 straipsniai). Teismo nuomone, ieškovas už sutarties nuostatų pažeidimą galėtų reikalauti iš atsakovo nuostolių atlyginimo, nuomos kainų skirtumo, tačiau jis negalėjo sustabdyti nuomininkui perduotų vagonų judėjimo, t. y. negalėjo visiškai uždrausti nuomininkui naudotis išsinuomotu turtu. Kartu teismas pažymėjo, kad iš šalių susirašinėjimo matyti, jog atsakovas sustabdė nuompinigių mokėjimą ieškovui dėl to, kad šis uždraudė naudotis išsinuomotu turtu (CK 6.207 straipsnio 2 dalis), ir atsakovas neprivalo mokėti nuomos mokesčio už tuos vagonus, kuriais naudotis jam buvo uždrausta (CK 6.206 straipsnis). Teismas taip pat nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovas 2005 m. rugsėjo 23 d. pripažino 196 300 JAV dolerių skolą atsakovui už vagonų remontą, ir atsakovas 2005 m. spalio 18 d. raštu ieškovui pranešė, kad 35 977,50 ir 48 563,65 JAV dolerių ieškovui mokėtinų nuompinigių už naudojimąsi vagonais 2005 m. balandžio ir gegužės mėn. jis įskaito į sumą, kurią turėtų gauti iš ieškovo už šių vagonų remontą. Teismas konstatavo, kad atsakovo prievolė ieškovui pasibaigė įskaitymu (CK 6.130, 6.131 straipsniai), todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinį.

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 6 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. vasario 13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad ieškovas pareiškė ieškinį dėl 128 779 JAV dolerių priteisimo, ir dalį ieškinio, t. y. dėl 84 541 JAV dolerio, atsakovas pripažino bei pranešė ieškovui, jog šią sumą įskaito. Kolegija pažymėjo, kad pagal CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktą draudžiama įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme, tačiau nagrinėjamoje byloje atsakovas pripažino skolą, kuri buvo įskaityta, ieškovas taip pat pripažino savo skolą atsakovui, taigi šiuo atveju šalių ginčo nėra, todėl CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas netaikytinas. Kolegijos nuomone, būtų neprotinga versti bylinėtis šalis, pripažįstančias viena kitos skolą, kad ši skola būtų patvirtinta teismo sprendimu, ir tokia situacija neatitiktų civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų (CPK 7 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovo atliktas įskaitymas yra teisėtas, taigi atsakovo prievolė ieškovui yra pasibaigusi, todėl ieškinys – atmestinas.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Ferteksos transportas“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. vasario 13 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo žemesnės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

101. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė nuomos santykius reglamentuojančias teisės normas. Teismas, nurodęs, kad ieškovas negalėjo sustabdyti atsakovui išnuomotų vagonų judėjimo, o už sutarties sąlygų pažeidimą jis galėtų reikalauti nuostolių atlyginimo arba nutraukti sutartį, suvaržė ieškovo teises, taip pat pažeidė sutarčių laisvės principą, t. y. teisę laisvai naudotis iš sutarties kylančiomis teisėmis. Ieškovas neturėjo intereso nutraukti visą sutartį, nes atsakovas tik dalį išsinuomotų vagonų naudojo ne sutartyje nurodytais maršrutais. Ieškovo veiksmai, uždraudžiant atsakovui naudotis šiais vagonais ne pagal paskirtį, vertintini kaip savigyna (CK 6.253 straipsnio 8 dalis), kuri ginčo atveju buvo būtina, nes atsakovas, sąmoningai pažeisdamas sutartį, kėlė pavojų, kad nežinomais maršrutais naudojami vagonai gali būti nuvaryti į užsienį ir prarasti. Be to, šia savigynos priemone ieškovas pasinaudojo tik tiek, kiek buvo būtina: sudaręs su atsakovu ekspedijavimo sutartį, ieškovas iš karto atšaukė savo prašymą sustabdyti vagonų judėjimą.

112. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas dėl prievolės (sutarties) vykdymo sustabdymo (CK 6.206 straipsnis, 6.207 straipsnio 2 dalis). Teismas neįvertino to fakto, kad atsakovas pirmasis pažeidė sutartinius įsipareigojimus, be to, jis elgėsi nesąžiningai, nes, gavęs aiškų ieškovo draudimą pakeisti krovinių judėjimo maršrutą, vis tiek gabeno krovinius kitais maršrutais. CK 6.207 straipsnio, reglamentuojančio teisę sustabdyti sutarties vykdymą, nuostatos analogiškos CK 6.58 straipsnio, reglamentuojančio skolininko teisę sustabdyti prievolės įvykdymą. CK 6.58 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad prievolės šalis neturi teisės sustabdyti prievolės įvykdymą, jeigu kita prievolės šalis negali įvykdyti savo pareigos dėl priešingos šalies kaltės. Nagrinėjamoje byloje susiklostė būtent tokia situacija. Atsakovas, pažeisdamas sutartį, naudojo vagonus kroviniams vežti kitais, negu nustatyti sutartyje, maršrutais, todėl ieškovas įgijo teisę sustabdyti savo sutartinės prievolės vykdymą, laikinai atimdamas iš atsakovo galimybę naudotis dalimi jam išnuomotų vagonų. Tuo tarpu atsakovas neįgijo teisės sustabdyti savo sutartinės prievolės mokėti nuompinigius vykdymą, nes jis pirmasis savo kaltais nesąžiningais veiksmais pažeidė sutartį, o pagal visuotinai žinomą teisės principą iš neteisėtų veiksmų negali atsirasti jokia teisė (ex injuria non oritur ius).

123. Teismai pažeidė teisės normas, reglamentuojančias priešpriešinių reikalavimų įskaitymą (CK 6.130, 6.131 straipsniai, 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iki šios civilinės bylos iškėlimo šalių priešpriešiniai reikalavimai nebuvo įskaityti: atsakovas pareiškimą apie įskaitymą pateikė tik atsiliepime į ieškinį. Be to, ieškovas nėra pripažinęs 196 300 JAV dolerių sumos už vagonų remontą. Teismai rėmėsi tik ieškovo 2005 m. rugsėjo 23 d. laiško išrašu, tačiau iš viso šio laiško turinio matyti, kad ieškovas tik preliminariai pranešė atsakovui, jog 196 300 JAV dolerių suma galėtų būti pripažinta remonto ir vagonų transportavimo išlaidomis. Šie preliminarūs ieškovo pareiškimai negali būti vertinami kaip jo įsipareigojimas sumokėti atsakovui jo nurodytą sumą. Vien dėl to, kad atsakovo pareiškimas dėl įskaitymo padarytas jau prasidėjus teismo procesui, t. y. po to, kai ieškovo reikalavimas tapo teisme ginčijamu reikalavimu, šis įskaitymas negalėjo būti pripažintas, nes įstatymas įsakmiai draudžia įskaityti reikalavimus, kurie yra ginčijami teisme (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš šios bylos šalių susirašinėjimo matyti, kad ieškovas ginčijo atsakovo reikalavimą dėl atsiskaitymo už vagonų remontą, be to, ir pats atsakovas ginčijo savo prievolę mokėti ieškovui nuompinigius dėl to, kad jam buvo atimta teisė naudotis dalimi išsinuomotų vagonų.

134. Teismai, pripažindami atsakovo pareiškimą apie reikalavimų įskaitymą, išdėstytą atsiliepime į ieškinį, pažeidė CPK 142 straipsnio nuostatas. Atsiliepime į ieškinį atsakovas turi nurodyti nesutikimo su ieškiniu motyvus, t. y. atsikirtimus į ieškovo reikalavimus (CPK 142 straipsnio 2 dalis), tačiau negali reikšti savarankiškų reikalavimų. Tokius reikalavimus atsakovas gali pareikšti tik pateikdamas priešieškinį. Teismai, priimdami atsakovo atsiliepime į ieškinį pareikštą reikalavimą dėl įskaitymo, taip pripažino atsakovo reikalavimus, kurie nėra įrodyti ir apskritai nepagrįsti. Atsakovo vengimas pareikšti priešieškinį ir reikalavimų išreiškimas atsiliepime į ieškinį reiškia jo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis), nes taip atsakovas išvengė žyminio mokesčio mokėjimo. Teismai, pateisindami atsakovo poziciją nereikšti priešinio ieškinio, nepagrįstai rėmėsi proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principu. Nei bylos šalys, nei teismas negali pateisinti imperatyvių procesinių pareigų nevykdymo ir kitų proceso dalyvių teisių pažeidimo ar ribojimo, remdamiesi šio principo įgyvendinimu. Be to, šis principas reikalauja, kad šalys sąžiningai naudotųsi savo procesinėmis teisėmis ir jomis nepiktnaudžiautų (CPK 7 straipsnio 2 dalis).

145. Teismai pažeidė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias teisės normas. Dalis ieškovo reikalavimų patenkinta, pritaikius įskaitymą, apie kurį atsakovas pareiškė jau vykstant teismo procesui. Tai reiškia, kad atsakovas pripažino dalį ieškinio reikalavimų, t. y. dėl 84 541 JAV dolerio. Taigi bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstytos pagal CPK 93 straipsnio 2 dalies ir 94 straipsnio 1 dalies nuostatas. Visų bylinėjimosi išlaidų priteisimas atsakovui, neatsižvelgus į tai, kad dalį ieškovo reikalavimų atsakovas patenkino teismo proceso metu, ir neįvertinus atsakovo nesąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis, pažeidžia šalių procesinio lygiateisiškumo principą (CPK 17 straipsnis).

15Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

161. Apeliacine tvarka buvo peržiūrėta tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo teisėtumo, taigi kasacinio skundo argumentai dėl nuomos santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo negali būti nagrinėjami kasaciniame teisme, nes ši teismo sprendimo dalis nebuvo peržiūrėta apeliacine tvarka (CPK 341 straipsnio 1 punktas).

172. Teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias įskaitymą (CK 6.130, 6.131, 6.134 straipsniai). Atsakovas, gavęs ieškovo ieškinio pareiškimą dėl skolos sumokėjimo, laikydamasis CK 6.131 straipsnyje nustatytos pranešimo apie įskaitymą tvarkos, pareiškė apie vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, todėl šalių priešpriešinės prievolės dėl 84 541,15 JAV dolerio baigėsi CK 6.130 straipsnyje nustatytu pagrindu. Teismai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir jas tinkamai teisiškai kvalifikavo. Šalys tiek iki bylos iškėlimo, tiek jos nagrinėjimo teisme metu neginčijo tarpusavio priešpriešinių reikalavimų dalies, kuri buvo atsakovo įskaityta, gavus ieškovo ieškinį. Be to, kasatorius niekada neneigė skolos atsakovui, ir tai patvirtina tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek kasatoriaus atstovų pasisakymai teismo posėdžių metu. CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto įskaitymo ribojimas siejamas būtent su ginču dėl įskaitytinų sumų, o ne su bet kokiu ginču dėl tų pačių ar analogiškų šalių santykių. Dėl to ta aplinkybė, kad atsakovas apie įskaitymą pareiškė prasidėjus teismo procesui, nedaro atlikto įskaitymo neteisėto. Antra vertus, atsiliepime į ieškinį buvo tik nurodytos su priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu susijusios aplinkybės ir konstatuotas įskaitymo faktas, o įskaitymas atliktas atskiru dokumentu. CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos normos tikslas – užkirsti kelią šaliai nepagrįstai taikyti įskaitymą, jei šios šalies reikalavimą ar jo dalį ginčija teisme šalis, kuriai norima taikyti įskaitymą. Nagrinėjamoje byloje kasatorius neginčijo atsakovo reikalavimo teisės dėl 84 541,15 JAV dolerio, taigi dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų nebuvo ginčo teisme.

183. Priešieškinio pareiškimas yra atsakovo teisė, bet ne pareiga, todėl kasatoriaus argumentai dėl atsakovo vengimo pareikšti priešieškinį – nepagrįsti. Be to, atsakovas, pasinaudojęs įstatymo suteikta teise atlikti įskaitymą, neturėjo pagrindo reikšti priešieškinį. Atsiliepime į ieškinį atsakovas nepareiškė jokių reikalavimų ieškovui, o tiesiog informavo teismą apie tai, kad dėl atlikto priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo ieškovas neturi materialiosios reikalavimo teisės ir procesinės teisės į šio reikalavimo patenkinimą. Atsakovo veiksmai, gavus ieškinio pareiškimą, atitiko proceso ekonomiškumo principą, nes, pareiškus priešieškinį, būtų padidėjusi bylos apimtis ir sudėtingumas, o rezultatas būtų tas pats – priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai būtų įskaityti (CPK 143 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

194. Teismai nepažeidė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančių teisės normų. Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį žyminio mokesčio priteisimas iš atsakovo, proporcingai patenkintiems ieškinio reikalavimams, siejamas su trijų aplinkybių visetu: reikalavimas patenkintas pareiškus ieškinį teisme; dėl to ieškovas atsisakė ieškinio reikalavimų ar jų dalies; ieškovas prašo teismo priteisti iš atsakovo žyminį mokestį, sumokėtą už atsisakytų reikalavimų dalį. Ginčo atveju iš šių trijų aplinkybių yra tik viena – ieškinio reikalavimų dalis patenkinta įskaitymu po ieškinio pareiškimo, taigi nėra pagrindo priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidų dalies (CPK 94 straipsnio 1 dalis). CPK 93 straipsnio 2 dalis apskritai negali būti taikoma, nes ieškinys atmestas visiškai.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

22Pagal 1998 m. kovo 30 d. sutartį ieškovas nuomojo atsakovui geležinkelio vagonus kroviniams gabenti. Šalys 2003 m. gruodžio 10 d. papildomame susitarime Nr. 6 sutarė, kad 150 vagonų, kurių nuomos kaina – 9,05 JAV dolerio už parą, atsakovas naudos tik trąšoms maršrutu Kalij-3BČ stotis „Draugystė“ – Kalij-3BČ gabenti, o kitus vagonus, kurių nuomos kaina – 12 JAV dolerių už parą, galės naudoti ir kitais maršrutais. Pagal Sutarties 2.2.3 punktą atsakovas įsipareigojo remontuoti vagonus ieškovo sąskaita. Atsakovas vagonus, kurie turėjo būti naudojami specialiu maršrutu, naudojo kroviniams kitais maršrutais gabenti, nes, jo teigimu, nuo 2005 m. kovo mėn. nurodytu maršrutu nebuvo krovinių, be to, jis prašė ieškovo leisti naudoti šiuos vagonus kitais maršrutais ir siūlė mokėti už jų nuomą po 12 JAV dolerių arba atsiimti šiuos vagonus. Ieškovas su tokiu atsakovo siūlymu nesutiko, kreipėsi į judėjimą geležinkeliais reguliuojančias institucijas ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ nuo 2005 m. balandžio 1 d. uždraudė ieškovo nurodytų atsakovui nuomojamų vagonų judėjimą. Šis draudimas buvo panaikintas 2005 m. gegužės 17 d., t. y. po to, kai ginčo šalys 2005 m. gegužės 3 d. pasirašė krovinių ekspedijavimo sutartį. Ieškovas 2005 m. birželio 17 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo nesumokėtą vagonų nuomos mokestį: už 2005 m. balandžio mėnesį – 40 725 JAV dolerius už vagonų, kuriems nustatytas specialus maršrutas, ir 23 760 JAV dolerių už laisvai galinčių judėti vagonų nuomą; už 2005 m. gegužės mėnesį – 42 082,50 JAV dolerio už 150 vagonų, kuriems nustatytas specialus maršrutas, ir 23 212 JAV dolerių už kitų vagonų naudojimą; iš viso – 129 779,50 JAV dolerio, t. y. 348 944,88 Lt. 2005 m. spalio 18 d. atsakovas pranešė ieškovui, kad ieškovas yra skolingas už nuomojamų vagonų remontą, todėl atsakovas įskaito 35 977,50 ir 48 563,65 JAV dolerio, iš viso – 84 541,15 JAV dolerio ieškovui mokėtinų nuompinigių už naudojimąsi vagonais 2005 m. balandžio ir gegužės mėn. į sumą, kurią turėtų gauti iš ieškovo už šių vagonų remontą.

23V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

24Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pagal ginčo šalių 1998 m. kovo 30 d. sutartį ir vėliau sudarytus papildomus susitarimus ieškovas nuomojo atsakovui geležinkelio vagonus kroviniams gabenti, o atsakovas mokėjo ieškovui už šių vagonų nuomą pagal sutartus tarifus. Teismai taip pat nustatė, kad atsakovas sutartyje buvo įsipareigojęs remontuoti vagonus ieškovo sąskaita, o ieškovas – sumokėti atsakovui už vagonų remontą. Šalių ginčas kilo dėl to, kad, ieškovo teigimu, dalį vagonų atsakovas naudojo pažeisdamas sutarties sąlygas, todėl atsakovui buvo taikomas draudimas naudotis šiais vagonais, o atsakovas, teigdamas, jog nėra krovinių, kuriuos galėtų gabenti šalių aptartu maršrutu , o ieškovas nereaguoja į prašymus leisti naudoti šiuos vagonus ir kitais maršrutais, sustabdė nuomos mokesčio už 2005 m. balandžio ir gegužės mėn. mokėjimą, be to, atsisakė mokėti šį mokestį už vagonus, kuriais naudotis jam buvo uždrausta. Ieškovui pareiškus ieškinį dėl nuomos mokesčio už naudojimąsi vagonais 2005 m. balandžio ir gegužės mėn. priteisimo, atsakovas, nurodęs, kad ieškovas yra skolingas jam už nuomojamų vagonų remontą ir sutikdamas, jog turi sumokėti nuomos mokestį už naudojimąsi tais vagonais, kuriais naudotis nebuvo taikytas draudimas, pareiškė apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, t. y. įskaitė, pagal jo apskaičiavimus, ieškovui mokėtiną už vagonų nuomą sumą į sumą, kurią, pagal atsakovo apskaičiavimus, jis turėtų gauti iš ieškovo už nuomojamų vagonų remontą. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad šalys turi viena kitai priešpriešinių sutartinių prievolių, todėl atsakovas teisėtai pasinaudojo įskaitymo teise.

25Kasaciniame skunde teigiama, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai pažeidė priešpriešinių reikalavimų įskaitymą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.130, 6.131 straipsniai), nes nėra aiški ieškovo skolos atsakovui už vagonų remontą suma, be to, įstatymas imperatyviai draudžia įskaityti reikalavimus, kurie yra ginčijami teisme (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tuo tarpu atsakovas pareiškė apie įskaitymą jau prasidėjus teismo procesui, t. y. po to, kai ieškovo reikalavimas tapo teisme ginčijamu reikalavimu.

26Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais iš dalies sutinka. Vienas iš įstatyme nurodytų prievolės pasibaigimo pagrindų – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. CK 6.131 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Iš šių įstatymo nuostatų matyti, kad įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Taigi tam, kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, užtenka vienos prievolės šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita šalis. Tai reiškia, kad įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, taikymui įstatymas nustato tam tikras sąlygas. Iš CK 6.130 straipsnyje įtvirtintų nuostatų matyti, jog tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors, minėta, įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą. Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovo skolą už vagonų nuomą, turėjo patikrinti, ar atsakovo pareiškimas apie įskaitymą atitiko įstatymo nustatytas sąlygas (CK 6.130 straipsnio 1 dalis).

27Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo šalys turi viena kitai abipusių sutartinių įsipareigojimų ir jų reikalavimai – priešpriešiniai: atsakovas turi mokėti nuomos mokestį už naudojimąsi iš ieškovo nuomojamais vagonais, o ieškovas yra įsipareigojęs mokėti atsakovui už nuomojamų vagonų remontą. Akivaizdu, kad šie priešpriešiniai reikalavimai yra vienarūšiai, t. y. abi šalys turi prievoles mokėti viena kitai tam tikras pinigų sumas. Taip pat nustatyta, kad šie priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai galiojantys ir vykdytini. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė vienos iš būtinų įskaitymo sąlygų, t. y. nenustatė ginčo šalių priešpriešinių reikalavimų konkrečių dydžių: tiek iš byloje esančių ginčo šalių pateiktų procesinių dokumentų, tiek iš teismų procesinių sprendimų matyti, jog šalių nurodytos priešpriešinių reikalavimų sumos gerokai skiriasi. Bylą nagrinėję sprendė, kad šalių susirašinėjimo medžiaga patvirtina, jog ieškovas pripažino 196 300 JAV dolerių dydžio skolą atsakovui už vagonų remontą, o atsakovas – kad turėtų sumokėti ieškovui už naudojimąsi vagonais 2005 m. balandžio ir gegužės mėn. iš viso 84 541,15 JAV dolerio. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad šių skolų sumų šalys galutinai nesuderino. Ieškovui 2005 m. birželio 17 d. pareiškus ieškinį dėl vagonų nuomos mokesčio priteisimo, vyko šalių susirašinėjimas dėl jų tarpusavio skolų dydžio. 2005 m. rugsėjo 23 d. ieškovas rašte atsakovui nurodė, kad nesutinka su atsakovo 2005 m. rugsėjo 19 d. rašte įvardyta skolos už vagonų remontą ir transportavimą suma, nes, pagal jo atliktus apskaičiavimus, atsakovo išlaidomis vagonų remontui ir transportavimui galėtų būti pripažinta 196 300 JAV dolerių suma, tuo tarpu atsakovo skola ieškovui – 203 478,22 JAV dolerio, ir ieškovas siūlė atlikti būtent tokių sumų įskaitymą (T. 2, b. l. 174–176). Tačiau atsakovas 2005 m. rugsėjo 30 d. vėl pateikė ieškovui pretenziją dėl 293 472,60 JAV dolerio sumos už vagonų remontą (T. 1, b. l. 190, 191). Teismo posėdžių metu atsakovas taip pat ginčijo savo prievolės ieškovui už vagonų nuomą dydį, remdamasis tuo, kad jam buvo atimta teisė naudotis dalimi išsinuomotų vagonų, o ieškovas nesutiko su atsakovo už vagonų remontą reikalaujama suma (T. 2, b. l. 166, 170; T. 3, b. l. 43), tačiau teismai nesiaiškino ir netyrė šalių nurodytų jų reikalavimų viena kitai dydžių. Taip pat pažymėtina, kad pagal byloje surinktą medžiagą galima spręsti, jog šalių priešpriešiniai reikalavimai nėra vienodo dydžio. Jeigu priešpriešinių reikalavimų dydžiai nesutampa, t. y. jeigu vienas reikalavimas yra didesnis už kitą, galimas dalinis įskaitymas (CK 6.131 straipsnio 4 dalis). Tačiau tokiam įskaitymui vėlgi turi būti žinomi tikrieji (tikslūs) priešpriešinių reikalavimų dydžiai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo atveju, nenustačius, kokias konkrečiai sumas skolingos viena kitai ginčo šalys, nebuvo galima spręsti dėl atsakovo pareiškimo apie įskaitymą teisėtumo ir pagrįstumo.

28Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad CK 6.134 straipsnyje nustatyti atvejai, kuriais draudžiama atlikti įskaitymą. Vienas iš įstatymo nustatytų įskaitymo draudimų – draudžiama įskaityti reikalavimus, ginčijamus teisme (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisme ginčijamus reikalavimus draudžiama įskaityti dėl to, kad jie nėra aiškūs ir apibrėžti, ir tokių reikalavimų įskaitymas negalimas tol, kol teismas nepatvirtina atitinkamo reikalavimo pagrįstumo bei jo dydžio. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas taikytinas tais atvejais, kai skolininkas apskritai ginčija savo prievolę kreditoriui, o kai skolininkas dalį reikalavimo pripažįsta, tai nurodytas įstatymo draudimas įskaityti reikalavimus netaikomas, tik būtina nustatyti neginčijamos prievolės apimtį. Dėl to atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą nurodytas teiginys, kad aplinkybė, jog atsakovas apie įskaitymą pareiškė prasidėjus teismo procesui šioje byloje, nėra pagrindas teismams taikyti CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtų teisingas, jeigu teismas būtų nustatęs aiškius šalių priešpriešinių reikalavimų dydžius. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovo prašymas taikyti įskaitymą iš esmės reiškia atitinkamų ieškovo reikalavimų ar jų dalies pripažinimą, tačiau šiuo aspektu apeliacinio teismo nutartis nėra informatyvi: teismas nepasisakė dėl to, kad atsakovas ginčija dalį savo piniginės prievolės (pavyzdžiui, nesutinka mokėti nuomos mokesčio už tuos vagonus, kuriais jam buvo laikinai uždrausta naudotis, nesutinka su reikalavimu mokėti delspinigius), taip pat liko neaišku dėl ieškinio dalies, viršijančios atsakovo pripažintą ieškinio dalį.

29Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė prievolės pasibaigimą dėl įskaitymo reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 6.130, 6.131, 6.134 straipsniai). Kadangi byloje nenustatyti tiek atsakovo piniginės prievolės ieškovui, tiek ieškovo piniginės prievolės atsakovui konkretūs dydžiai, o šių dydžių nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis), yra pagrindas grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

30Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė nuomos santykius reglamentuojančias teisės normas, taip pat teisės normas dėl prievolės (sutarties) vykdymo sustabdymo (CK 6.206 straipsnis, 6.207 straipsnio 2 dalis).

31Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 340 straipsnio 1 dalį kasacijos objektas yra apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis. Ši įstatymo nuostata turi būti aiškinama kartu su CPK 341 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad apeliacine tvarka buvo peržiūrėta tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo teisėtumo, todėl kasacinio skundo argumentai dėl nuomos santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo negali būti nagrinėjami kasaciniame teisme. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais. Iš ieškovo apeliacinio skundo matyti, kad ieškovas ginčijo tik pirmosios instancijos teismo išvadas dėl šalių prievolės pasibaigimo įskaitymu (T. 3, b. l. 25–26). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad šie klausimai yra tiesiogiai susiję su sprendžiamu šalių ginču, nustatant jų tarpusavio skolų dydžius, taigi turi būti apsvarstyti iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

32Kasaciniame skunde nurodoma, kad atsakovo pareiškimas apie reikalavimų įskaitymą buvo išdėstytas atsiliepime į ieškinį, tačiau jame atsakovas turi nurodyti nesutikimo su ieškiniu motyvus (CPK 142 straipsnio 2 dalis) ir negali reikšti savarankiškų reikalavimų – tokius reikalavimus atsakovas gali pareikšti tik pateikdamas priešieškinį.

33Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek atsiliepimo į ieškinį pateikimas, tiek priešieškinio pareiškimas yra atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdai, ir kurį iš jų pasirinkti, sprendžia atsakovas. Nagrinėjamoje byloje atsakovas, gindamasis nuo ieškovo pareikštų reikalavimų, pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė nesutikimo su jam reiškiamais reikalavimais paaiškinimus ir argumentus, tarp jų ir tai, kad ieškovo reikalavimai nebegali būti tenkinami, nes atsakovo prievolė jam yra pasibaigusi dėl įskaitymo (CPK 142 straipsnis). Byloje yra nustatyta, kad atsakovas apie įskaitymą pranešė ieškovui 2005 m. spalio 18 d. atskiru raštu (T. 2 b. l. 83–85), taigi ieškovas nepagrįstai nurodo, jog apie įskaitymą atsakovas pareiškė tik atsiliepime į ieškinį. Esant tokioms bylos aplinkybėms, kasacinio skundo argumentus dėl CPK 142 straipsnio pažeidimo, taip pat dėl atsakovo vengimo pareikšti priešieškinį ir jo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis) teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

34Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad dalis ieškovo reikalavimų patenkinta, pritaikius įskaitymą, apie kurį atsakovas pareiškė jau vykstant teismo procesui, tai reiškia, jog atsakovas pripažino dalį ieškinio reikalavimų, todėl teismai turėjo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas pagal CPK 93 straipsnio 2 dalyje ir 94 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles.

35Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais iš dalies sutinka. Byloje nustatyta, kad atsakovas apie jo prievolės sumokėti už vagonų nuomą ieškovui pasibaigimą dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo pareiškė jau prasidėjus teismo procesui. Tokia faktinė situacija teisiškai galėtų būti kvalifikuojama kaip dalies ieškinio reikalavimų pripažinimas (CPK 140 straipsnio 2 dalius), ir ši situacija turėtų būti vertinama tiek priimant procesinį sprendimą dėl ieškinio tenkintinumo (t. y. dėl ieškinio patenkinimo iš dalies), tiek sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą (CPK 93 straipsnis). Kadangi byloje nenustatyti konkretūs priešpriešinių reikalavimų dydžiai ir byla grąžinama nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs nurodytus bylos faktus, turėtų atitinkamai išspręsti minėtus klausimus, laikydamasis proceso teisės normų reikalavimų.

36Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

37Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui naujos sudėties.

38Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.