Byla 1A-438-478/2017

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, Evelinai Dzenytei, Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, išteisintajai L. K., jos gynėjai advokatei Jurgitai Jablonskienei, nukentėjusiųjų De. K. ir Do. K. atstovui advokato padėjėjui Ramūnui Putinui, psichologei Kristinai Savickaitei, ekspertėms R. D., A. Š., Z. M.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Osvaldo Stadaliaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį (keturios veikos: 2015 m. gegužės mėn., 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. birželio 18 d. ryto veika ir 2015 m. birželio 18 d., apie 21.00 val., veika), konstatavus, kad ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

3Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinta.

4De. K. ir Do. K. atstovo pateiktas civilinis ieškinys atmestas.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6

    1. L. K. išteisinta iš kaltinimo, kad ji 2015 m. gegužės mėnesio viduryje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, ( - ) gatvėje, prie profesinės mokyklos, tyčia vieną kartą ranka sudavė į sprandą savo mažamečiui sūnui De. K., gim. ( - ), kas mažamečiui nukentėjusiajam De. K. sukėlė fizinį skausmą.
      1. Be to, ji išteisinta iš kaltinimo, kad 2015 m. birželio 12 d., apie 19.00 val., ( - ) namo kieme, tyčia vieną kartą ranka sudavė į veidą savo mažamečiui sūnui Do. K., gim. ( - ), kas mažamečiui nukentėjusiajam Do. K. sukėlė fizinį skausmą.
      2. Be to, ji išteisinta iš kaltinimo, kad 2015 m birželio 18 d., ryte, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, namuose, esančiuose ( - ), tyčia kumščiu vieną kartą sudavė į nugarą savo mažamečiui sūnui Do. K., gim. ( - ), tokiu būdu padarydama odos nubrozdinimą nugaroje, kas mažamečiui nukentėjusiajam Do. K. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.
      3. Be to, ji išteisinta iš kaltinimo, kad 2015 m birželio 18 d., apie 21.00 val., namuose, esančiuose ( - ), tyčia kumščiu vieną kartą sudavė į nugarą savo mažamečiui sūnui De. K., gim. ( - ), o jam pargriuvus su laidu vieną kartą sudavė per kojas, tokiu būdu padarydama odos nubrozdinimus kairio dilbio srityje bei poodines kraujosruvas dešinėje blauzdoje, kas mažamečiui nukentėjusiajam De. K. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.
    2. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroras Osvaldas Stadalius prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį. Baudžiamąją bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi skundas paduodamas išteisintosios padėtį sunkinančiais pagrindais. Byloje atnaujinti įrodymų tyrimą ir į teismo posėdį kviesti bei apklausti ekspertę R. D. (teismo vaikų ir paauglių psichiatrė-ekspertė), ekspertę A. Š. (teismo vaikų ir paauglių psichologė), teismo medicinos ekspertę Z. M.. Atnaujinus ir atlikus įrodymų tyrimą, priimti naują nuosprendį, kuriuo: L. K. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės mėn. fizinio skausmo sukėlimas mažamečiui De. K.) ir nuteisti 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme. L. K. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje (2015 m. birželio 12 d. fizinio skausmo sukėlimas mažamečiui Do. K.) ir nuteisti 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme. L. K. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje (2015 m. birželio 18 d. nežymus sveikatos sutrikdymas mažamečiui Do. K.) ir nuteisti 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme. L. K. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje (2015 m. birželio 18 d. nežymus sveikatos sutrikdymas mažamečiui De. K.) ir nuteisti 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti bausmes iš dalies sudedant ir paskirti galutinę subendrintą bausmę - 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pagrįstai manant, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 1 metams 6 mėnesiams, įpareigoti nuo 22.00 iki 6.00 val. būti savo namuose pagal nurodytą gyvenamąją vietą, jei tai nesusiję su darbu, ir paskirti baudžiamojo poveikio priemonę - dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant pareigą išklausyti visą programos kursą per 1 metus (BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 722 straipsnis). Iki įsiteisės nuosprendis, paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti nepakeistą, pradėjus vykdyti bausmę - panaikinti. Civilinį ieškinį - 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti, atmesti kaip nepagrįstą, kadangi vaikai patiria traumą dėl abiejų tėvų kaltės, bei atsižvelgiant į tai, kad vaikai myli motiną, kuri jais rūpinasi ir juos myli, tačiau dėl savo socialinių įgūdžių stokos nesugeba įveikti traumuojančias situacijas, todėl priteistos žalos dydis gali dar labiau pagilinti motinos ir vaikų nesutarimus.
      1. Skunde prokuroras nurodo, kad teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, neteisingai vertindamas nukentėjusių mažamečių Do. K. ir De. K. parodymų patikimumą ir nepagrįstai juos pripažindamas kaip neatitinkančius tikrovės (kritiškai) bei nevertindamas mažamečių parodymus patvirtinančių kitų duomenų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas dėl įrodymų vertinimo, kas lėmė neteisingą padarytų veikų teisinį įvertinimą. Šie įstatymų pažeidimai pripažintini esminiais, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.
      2. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas, todėl ir neteisingas išvadas, vadovavosi išimtinai kaltinamosios L. K. pateikta gynybine versija, kurios nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys, bei neteisingai vertino kitus byloje esančius rašytinius dokumentus - Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimą civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje. Nors paminėti rašytiniai dokumentai patvirtina E. K. galimą priešiškumą L. K. atžvilgiu, tačiau tai negali paneigti kitų byloje esančių duomenų, kurie įtvirtina L. K. atliktus smurtinius veiksmus mažamečių nukentėjusiųjų atžvilgiu: visų pirma, pačių mažamečių Do. ir De. K. parodymų, duotų teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kai šiose apklausose dalyvavo specialistė psichologė A. K., VTAS atstovė E. T., taip pat Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Teismo psichiatrijos, Teismo psichologijos ekspertizės aktų Nr. 103MS-50/2016 ir Nr. 103MS-51/2016, kuriuose mažamečiai iš esmės patvirtina, jog motina smurtavo jų atžvilgiu. Pažymima, kad teismui nusprendus ir pakartotinai apklausus mažamečius nukentėjusius Do. ir De. 2017 m. vasario 1 d. teisiamojo posėdžio metu, šie dar kartą patvirtino buvus fiziniam smurtui, kurį naudojo motina. Teismas nepagrįstai nevertino ir neatsižvelgė į kitus byloje esančius duomenis, kurie patvirtina mažamečių nukentėjusių duotų parodymų nuoseklumą ir išsamumą: Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje Nr. G1719/15(02) nurodyta, jog Do. K. konstatuota odos nubrozdinimas nugaroje. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu paveikus nugaros sritį ir galėjo būti padarytas tiriamojo nurodytu laiku, t. y. 2015 m. birželio 18 d. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje Nr. G1720/15(02) nurodyta, jog De. K. konstatuota odos nubrozdinimai kairio dilbio srityje, poodinės kraujosruvos dešinėje blauzdoje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti tiriamojo nurodytu laiku, t. y. 2015 m. birželio 18 d. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Specialistė Z. M. paaiškinimo protokole nurodė, jog Do. K. nubrozdinimas nugaroje galėjo būti padarytas kietu buku daiktu. Buvo nustatytas nubrozdinimas, pasidengęs rudu šašu. Kraujosruva galėjo būti ir išnykusi. Apžiūros metu kraujosruva nugaroje nekonstatuota. Neatmetama galimybė, kad toks sužalojimas galėjo atsirasti nugriuvus ar atsitrenkus į kietą buką daiktą. De. K. nugaroje sužalojimai nebuvo konstatuoti. Dešinėje blauzdoje padaryta kraujosruva kietu buku daiktu, kuriuo galėjo būti ir kietas laidas. Abiem vaikams padaryti sužalojimai, kurie buvo konstatuoti jų apžiūros metu, buvo labai maži.
      3. Visos šios procesiniuose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės negali būti pripažintos viena kitai prieštaraujančiomis, kadangi nuosekliai papildo ir patvirtina viena kitą, įrodant, kad ne kas kitas, o L. K., naudodama fizinį smurtą mažamečių atžvilgiu, nežymiai sutrikdė jiems sveikatą. Jokio pagrindo netikėti nukentėjusių mažamečių parodymais nėra, jie yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios.
      4. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus vertinti visus byloje surinktus duomenis. 2016 m. gruodžio 6 d. teisiamojo posėdžio metu teismas protokoline nutartimi, prieštaraujant prokurorui ir nukentėjusiųjų mažamečių įgaliotajam atstovui advokato padėjėjui Ramūnui Putinui, nusprendė teisiamajame posėdyje pakartotinai apklausti mažamečius nukentėjusius Do. ir De., nors minėti mažamečiai buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Tokiu būdu teismas ne tik nepaisė Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Teismo psichiatrijos, Teismo psichologijos ekspertizės aktuose Nr. 103MS-50/2016 ir Nr. 103MS-51/2016 ekspertų rekomendacijų - nedalyvauti mažamečiams Do. ir De. ikiteisminio tyrimo veiksmuose ir teismo posėdyje, bet ir šiurkščiai pažeidė mažamečių nukentėjusiųjų teisėtus lūkesčius ir interesus tikėtis veiksmingos apsaugos nuo baudžiamojo proceso traumuojančio poveikio. Kita vertus, teismui nusprendus ir pakartotinai apklausus mažamečius nukentėjusius, kai šie dar kartą patvirtino buvus fiziniam smurtui, kurį naudojo motina, šių mažamečių parodymų teismas visiškai nevertino ir netyrė, nes dėl jų nuosprendyje net nepasisakė. Toks įrodymų vertinimas akivaizdžiai pažeidžia įrodymų vertinimo taisykles.
      5. Pirmosios instancijos teismui kilus abejonių dėl poveikio mažamečiams Do. K. ir De. K., nesiimta priemonių šiam poveikiui nustatyti, t. y. į teisiamąjį posėdį nekviestos ir neapklaustos tą galimą poveikį nustačiusios ekspertės R. D. ir A. Š.. Teismas, neturėdamas specialių žinių (vaikų psichiatrijos, psichologijos), savaip interpretavo ekspertų išvadas ir tokiu būdu padarė klaidingas išvadas dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių - L. K. naudoto fizinio smurto mažamečių vaikų atžvilgiu.
      6. Teismas, vertindamas liudytojų R. K. ir S. K. parodymus (policijos pareigūnai, kurie 2015 m. birželio 18 d. pagal pranešimą atvyko į L. K. butą), iškraipė jų esmę, kadangi minėti pareigūnai vaikus rado suguldytus lovoje, kurie buvo užsikloję antklode. Skunde pažymima, jog policijos pareigūnai R. K. ir S. K., reagavę į pranešimą dėl smurto prieš vaikus, vaikų neapžiūrėjo, o tik pabendravę, girdint vaikų motinai (kaltinamajai L. K.), nustatė, kad vaikai ramūs ir tvarkingi. Vaikams esant po antklode, pareigūnai negalėjo matyti galimų sužalojimų tiek ant vaikų nugaros, tiek ant kojų ar sėdmenų. Todėl šių liudytojų parodymai negali paneigti L. K. inkriminuoto kaltinimo.
      7. Teismas, vertindamas įrodymus, nesiėmė jokių priemonių byloje iškilusioms abejonėms ir prieštaravimams taip nukentėjusių mažamečių ir kaltinamosios parodymų pašalinti, t. y. nekvietė į posėdį ekspertų, kurie atliko mažamečių psichologinį ir psichinį tyrimą, nekvietė teismo medicinos specialistės, atlikusios sveikatos sutrikdymo tyrimą mažamečiams. Atkreipiamas dėmesys, kad teismas, pasisakydamas apie galimus ikiteisminio tyrimo trūkumus: „prokuroras nepasirūpino, kad mažamečiai būtų izoliuoti nuo galimai įtaką darančių asmenų“, nepagrįstai išplėtė prokuroro kompetencijos ribas. Vaiko paėmimas iš šeimos (atskyrimas nuo tėvų), visų pirma, yra Vaiko teisių apsaugos tarnybos pareigūnų kompetencija. Šioje byloje surinkti duomenys patvirtina, jog Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui Lauros ir E. K. šeima yra žinoma nuo 2013 m. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad byloje nagrinėjami įvykiai yra 2015 m. gegužės mėn. - 2015 m. birželio 18 d., o ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2015 m. liepos 30 d. prokurorui panaikinus Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK tyrėjos priimtą nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo organizuojamos mažamečių Do. K. ir De. K. apklausos teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Po mažamečių apklausos, įvertinus visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, nebuvo pagrindo mažamečius atskirti nuo tėvų - mažamečiai savo apsisprendimu ir pasirinkimu, dalyvaujant VTAS, pasirinko gyventi su E. K., tačiau nevaržomai lankytis ir bendrauti su motina L. K.. Todėl teismo padaryta išvada, kad prokuroras nesiėmė priemonių mažamečius izoliuoti nuo šeimos, yra visiškai nepagrįsta.
      8. Skunde pažymima ir tai, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas, pasisakydamas ir vertindamas prokuroro baigiamąją kalbą teisme, nepagrįstai ją iškraipė. Pasak teismo, kaltinimas L. K. pagal prokuroro baigiamąją kalbą grindžiamas pačios L. K. parodymais. Tačiau, priešingai tokiems teismo teiginiams, prokuroras savo baigiamojoje kalboje aiškiai pasakė, kad kaltinamoji L. K. kalta neprisipažįsta, tačiau prieš kiekvieną veikos epizodą pacitavo kaltinamosios parodymus, juos sugretindamas su kitais byloje esančiais duomenimis, tokiu būdu siekiant paneigti kaltinamosios iškeltas gynybines versijas. Tokia baigiamosios kalbos struktūra siekta argumentuotai ir išsamiai vertinti visas bylos aplinkybes.
      9. Prokuroras skunde nurodo, kad mažamečių Do. K. ir De. K. parodymai nėra vienintelis įrodymų šaltinis, mažamečių parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Teismo išvada, kad E. K. yra priešiškai nusiteikęs kaltinamosios L. K. atžvilgiu, negali būti pagrindu netikėti mažamečių parodymais. Teismas neatsižvelgė, neanalizavo ir net nemėgino išsiaiškinti, kodėl mažamečiai Do. ir De. būtų linkę neteisingai apkalbėti savo motiną. Taip pat teismas ignoravo byloje surinktus objektyvius duomenis dėl sužalojimų mažamečiams padarymo laiko, pobūdžio, traumos susidarymo mechanizmo. Tokiu būdu teismas neįvykdė pareigos išnagrinėti baudžiamąją bylą jos nagrinėjimo teisme ribose. Siekiant išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, pašalinti abejones dėl mažamečiams ir jų duotiems parodymams galimos įtakos bei poveikio, byloje būtina atnaujinti įrodymų tyrimą.
    3. Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų De. K. ir Do. K. atstovas advokato padėjėjas Ramūnas Putinas prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir L. K. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat atnaujinti įrodymų tyrimą ir kviesti apklausai prokuroro apeliaciniame skunde nurodytas ekspertes. Atsiliepime pažymima, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi išimtinai kaltinamosios parodymais, kurie prieštaravo visai baudžiamojoje byloje surinktai medžiagai. Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Mažamečių nukentėjusiųjų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, tačiau apylinkės teismas tai ignoravo, be to, nebandė pašalinti tarp nukentėjusiųjų ir kaltinamosios parodymų esančių prieštaravimų.
    4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokuroras bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji L. K. ir jos gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

7Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Osvaldo Stadaliaus apeliacinis skundas tenkinamas

8

    1. Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
    2. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
    3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, ištyrusi byloje esančius įrodymus ir pati atlikusi įrodymų tyrimą, sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra surinkta pakankamai L. K. kaltės įrodymų, kurie pagrįstų jos veikoje esant BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl L. K. nekaltumo neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jos padarytos remiantis išimtinai išteisintosios L. K. parodymais, pernelyg sureikšminant mažamečių vaikų Do. ir De. K. tėvų tarpusavio nesutarimus, visiškai neatžvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atmetė nukentėjusiųjų Do. ir De. K., liudytojų E. K., E. J., Dov. K. parodymus, jų neanalizavo. Teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes įrodymus vertino selektyviai, neįvertino įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumos, nevertino visų kaltinamosios, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų ir rašytinių bylos įrodymų, nelygino jų tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, todėl pateikė nemotyvuotas, bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Toks nuosprendis negali būti pripažintas nei pagrįstu, nei teisėtu, todėl apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu (BPK 326 straipsnio 4 dalis).
    4. Pagal suformuotą teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-221/2008). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, jog turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Tik įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir padaryti išvadas apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą.
    5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, Nustatė
      1. L. K. 2015 m. gegužės mėnesio viduryje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, ( - ) gatvėje, prie profesinės mokyklos, tyčia vieną kartą ranka sudavė į sprandą savo mažamečiui sūnui De. K., gim. ( - ), kas mažamečiui nukentėjusiajam De. K. sukėlė fizinį skausmą.
      2. Be to, ji 2015 m. birželio 12 d., apie 19.00 val., ( - ) namo kieme, tyčia vieną kartą ranka sudavė į veidą savo mažamečiui sūnui Do. K., gim. ( - ), kas mažamečiui nukentėjusiajam Do. K. sukėlė fizinį skausmą.
      3. Be to, ji 2015 m birželio 18 d., vakare, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, namuose, esančiuose ( - ), tyčia kumščiu vieną kartą sudavė į nugarą savo mažamečiui sūnui Do. K., gim. ( - ), tokiu būdu padarydama odos nubrozdinimą nugaroje, kas mažamečiui nukentėjusiajam Do. K. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.
      4. Be to, ji 2015 m birželio 18 d., apie 21.00 val., namuose, esančiuose ( - ), tyčia su laidu vieną kartą sudavė per kojas savo mažamečiui sūnui De. K., gim. ( - ), vaikas nugriuvo, tokiu būdu padarydama odos nubrozdinimus kairio dilbio srityje bei poodines kraujosruvas dešinėje blauzdoje, kas mažamečiui nukentėjusiajam De. K. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

9Dėl 2015 m. gegužės mėn. nusikalstamos veikos

10

    1. Kaltinamoji L. K., apklausiama pirmosios instancijos teisme, kalta neprisipažino ir parodė, kad po skyrybų su vyru E. K. vaikai Do. ir De teismo sprendimu buvo palikti gyventi su ja. Prasidėjo problemos dėl vyrui priteistų alimentų mokėjimo. Iš pradžių jis išlaikymą teikė, vėliau visai nebemokėjo. Susidarė apie 13 000 Lt skola. E. K. buvo iškelta baudžiamoji byla. Vyras nori, kad vaikai gyventų su juo, todėl ir prasidėjo kaltinimai smurtu prieš mažamečius vaikus. 2015 m. gegužės mėn. viduryje buvo paskambinęs E. K. ir paklausė, ar gali pasiimti vaikus. Ji leido, sakė ateiti prie mokyklos. Aprengusi vaikus laukė prie profesinės mokyklos apie 10-15 min. Pamatė nuo ( - ) atvažiuojantį autobusiuką. Do. su De. pradėjo stumdytis, De. pastūmė Do., o Do. De. apspjovė. Tuomet ji paėmė vaikui už rankos ir tik sulaikė, kad to nedarytų. E. K. pašaukė vaikus. Mašinos priekyje ji matė tik vaikų tėvą, gale buvo užtamsinti langai. Vaikai ją pabučiavo, atsisveikino (3 t., b. l. 50-52).
    2. Nukentėjusysis De. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad viešoje vietoje nebuvo mušamas, tik namuose. Buvo atvejų, kai jis skambindavo tėčiui, nes mama mušdavo. Tėtis buvo sakęs, kad jei kas atsitiktų, jam skambintų. Telefoną buvo nupirkęs tėtis (3 t., b. l. 49-50).
    3. Liudytojas E. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad 2015 m. gegužės mėnesį buvo įvykis, kai jis atvažiavo pasiimti vaikų savaitgaliui. L. K. namas ribojasi su profesinės mokyklos pastatu, prie kurio ir įvyko incidentas. Su buvusia sutuoktine jis buvo susiskambinęs ir pranešęs, kad atvažiuos pasiimti vaikų. Įvykio metu L. K. lydėjo vaikus link jo mašinos. De. lakstė, o Do. ramiai ėjo. Tuomet kaltinamoji paėjo link De. ir trenkė jam į sprandą, patempė vaiką link jo, De. ašarojo, tačiau be balso. Matėsi, kad sprandas raudonas, buvo nestiprus plėmas. Į medikus jis nesikreipė (3 t., b. l. 9-12).
    4. Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimu (1 t., b. l. 47) nustatyta, kad abiejų sutuoktinių bendru sutarimu nutraukta L. K. ir E. K. santuoka. Nepilnamečių vaikų Do. K. ir De. K. gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina L. K.. E. K. įpareigotas vaikams kas mėnesį mokėti po 350 Lt iki jų pilnametystės.
    5. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuos parodymus sugretinus su ikiteisminio tyrimo metu tų pačių asmenų duotais parodymais, spręsti, jog mažamečiui De. K. 2015 m. gegužės mėn. viduryje nebuvo sukeltas fizinis skausmas nėra pagrindo. Nors pirmosios instancijos teismas E. K. parodymus dėl analizuojamo įvykio laikė nenuosekliais ir prieštaringais, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šio liudytojo parodymai, nurodant esmines įvykio aplinkybes, nesiskiria. Atkreiptinas dėmesys, kad E. K. į ikiteisminio tyrimo instituciją kreipėsi ne dėl vienos galimai padarytos nusikalstamos veikos, tačiau dėl visos eilės galimų motinos smurtavimo prieš mažamečius vaikus epizodų. Tai ne pirmas kartas, kai vyras bando įrodyti vaikų motinos netinkamą elgesį su vaikais, todėl itin tiksliai atgaminti visus įvykius nėra paprasta. Ikiteisminio tyrimo metu E. K. parodė, kad 2015 m. gegužės mėn. viduryje jis buvo atvykęs į ( - ) g., prie profesinės mokyklos, kur tiesiogiai matė, kaip L. K. sudavė vieną kartą su ranka De. K. per sprandą. Vaikas verkė. Jis pasakė L. K., kad apsiramintų, ši nieko neatsakė. Dėl šio atvejo jis iš karto nei į Vaikų teisių apsaugos skyrių, nei į policiją nesikreipė, nes ant vaiko smurto žymių nesimatė (1 t., b. l. 27-29). Taigi, šie parodymai iš esmės atitinka tuos, kurie buvo duoti pirmosios instancijos teisme. Tuo tarpu L. K. parodymai pirmosios instancijos teisme yra priderinti prie surinktos tyrimo medžiagos duomenų.
    6. Atkreiptinas dėmesys, kad L. K. ikiteisminio tyrimo metu pirmiausia buvo apklausta kaip liudytoja ir šios apklausos metu nurodė, jog tokio dalyko, kad būtų mušusi savo vaiką, neatsimena. Negali pasakyti, iš kur E. K. nurodė smurtavimo aplinkybes, nes taip nebuvo (1 t., b. l. 43-46). Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, jog kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Todėl asmuo, kuris prokuroro nutarimu yra apklausiamas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, turi teisę apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, reikalauti būti pripažintas įtariamuoju. Tokiam asmeniui negali būti taikoma ir liudytojo atsakomybė, numatyta BPK 83 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255/2009, 2K-348-303/2015, 2K-55-699/2017 ir kt.) šios nuostatos, taip pat ir draudimas versti duoti parodymus prieš save, yra pažeidžiamos, jei kaip liudytojas apklausiamas asmuo, kuris faktiškai yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių apklausos metu nėra pripažintas įtariamuoju BPK nustatyta tvarka. Pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus gauti parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais.
    7. Draudimo versti duoti parodymus prieš save principas (lot. nemo tenetur se ipsum accusare) taip pat įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje ir laikomas viena iš teisės į teisingą procesą garantijų. Konstitucinio Teismo praktikoje šiuo aspektu pasisakyta, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija reiškia, kad fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminaitis galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat kitokion teisinėn atsakomybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei. Nors L. K. kaip liudytojos apklausoje dalyvavo advokatė O. R., tačiau BPK 80 straipsnio 1 punkto pažeidimas vis tiek buvo padarytas. Vis dėlto, šis ikiteisminio tyrimo trūkumas nelaikytinas esminiu, užkirtusiu kelią teisingam bylos išnagrinėjimui. L. K. parodymai, gauti pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus, pripažįstami kaip neturintys įrodomosios reikšmės, todėl apeliacinės instancijos teismas jais nesiremia. Vis dėlto, L. K. buvo apklausta ir kaip įtariamoji, kur jai išaiškinta, be kita ko, ir teisė neduoti parodymų ar neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus. Šios apklausos metu L. K. prisiminė, kad įvykio metu berniukai dūko, stumdėsi, todėl ji priėjusi juos išskyrė su ranka, nenaudodama fizinės jėgos stumtelėjo De. K. link tos pusės, kur matė atvažiuoja E. K., sakydama, jog baigtų peštis su broliu. De. K. nesakė, kad jam skauda, neverkė (2 t., b. l. 3-6). Pirmosios instancijos teisme kaltinamoji dėstė dar išsamesnes aplinkybes, t. y. kad vaikai ne tik stumdėsi, bet ir spjaudėsi. Taigi, praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo inkriminuojamo nusikaltimo (teisme ji apklausta tik 2017 m. vasario 1 d.), kaltinamoji kur kas išsamiau aiškino įvykio aplinkybes, nei apklausiama kaip įtariamoji, teigdama, jog tik drausmino sūnų dėl netinkamo elgesio brolio atžvilgiu ir buvo paėmusi jį už rankos, o ne sudavusi į sprandą. Tačiau tokį aiškinimą teisėjų kolegija vertina kritiškai, kaip gynybinę poziciją.
    8. Nors įvykio metu nukentėjusysis De. K. buvo mažametis, gim. ( - ), tačiau jau galėjo suvokti įvykio faktines aplinkybes ir teisingai identifikuoti su juo atliekamus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad BPK normos, saugodamos nepilnamečius liudytojus ir nukentėjusiuosius nuo psichinių traumų ar kitokių sunkių padarinių, kuriuos gali sukelti jų apklausa, nustato specialias jų apklausos taisykles. Ikiteisminio tyrimo metu paprastai jie apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą, ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo užtikrinti, kad jiems nebūtų daromas neleistinas poveikis, į teisiamąjį posėdį jie kviečiami tik išimtiniais atvejais (BPK 186 straipsnio 2 dalis). Šių reikalavimų ikiteisminio tyrimo metu buvo laikytasi ir De. K. pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas tik vieną kartą, dalyvaujant jo atstovui advokato padėjėjui Ramūnui Putinui, Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei E. T. bei psichologei A. K. (1 t., b. l. 106-107). Apklausa vykdyta laisvo pasakojimo būdu, De. K. neapklaustas detalizuotai apie kiekvieną L. K. inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tačiau iš parodymų turinio visumos matyti, kad mama ne kartą yra smurtavusi jo atžvilgiu, t. y. mušusi. Nors 2015 m. gegužės mėn. įvykio, kai gavo nuo mamos per sprandą, De. K. ikiteisminio tyrimo teisėjai neminėjo, tačiau akivaizdu, jog vaikas akcentavo tuos mušimo atvejus, kurie jam sukėlė didesnį fizinį skausmą ir kur mušimui buvo naudojamos papildomos priemonės – diržas, kabeliukas, o ne vien rankos delnas. Tai, kad mama yra mušusi brolį De. K., ikiteisminio tyrimo teisėjai nurodė ir mažametis Do. K., gim. ( - ) (1 t., b. l. 104-105), tačiau visų mušimo atvejų dėl savo amžiaus jis taip pat nesugebėjo išsamiai atpasakoti.
    9. Nepaisant mažamečių vaikų pasimetimo pasakojant apie motinos smurtą jų atžvilgiu, nesivadovauti E. K. parodymais nėra jokio pagrindo. L. K. aiškinimas, kad buvęs sutuoktinis tiesiog nenori mokėti alimentų vaikams, todėl ją šmeižia, pirmosios instancijos teismo buvo pernelyg sureikšmintas, kas neleido visapusiškai įvertinti surinktų įrodymų visumos. Atkreiptinas dėmesys, kad L. K. pripažino, jog analizuojamo įvykio metu laukė atvažiuojančio buvusio sutuoktinio, kartu su ja buvo abu mažamečiai vaikai, kurie pešėsi tarpusavyje ir ji paėmė Deividui už rankos taip jį suvaldydama, t. y. L. K. pripažino visas įvykio aplinkybes, išskyrus sudavimo į sprandą sūnui De. faktą. Tačiau tuo metu E. K. jau buvo atvažiavęs į sutartą vietą ir aiškiai matė, jog sūnui suduodama per sprandą, dėl ko mažametis neabejotinai juto fizinį skausmą. Todėl sutiktina su prokuroro apeliaciniame skunde nurodytu teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi išimtinai kaltinamosios gynybine versija, kurios nepatvirtina byloje surinktų duomenų visuma. Teisėjų kolegija laiko įrodyta, kad L. K. 2015 m. gegužės mėnesio viduryje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, ( - ) gatvėje, prie profesinės mokyklos, tyčia vieną kartą ranka sudavė į sprandą savo mažamečiui sūnui De. K., kas mažamečiui nukentėjusiajam De. K. sukėlė fizinį skausmą.

11Dėl 2015 m. birželio 12 d. nusikalstamos veikos

12

    1. Kaltinamoji L. K., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad 2015 m. birželio 12 d., apie 19.00 val., jokio nusikalstamo įvykio nebuvo. Jos sesė V. J. turėjo skristi į Angliją. De. paprašė nakvoti pas močiutę, jis norėjo krikšto mamą palydėti į oro uostą. Į oro uostą vežė kaimynas su mašina. Jie grįžo apie 8.30 val. Ji jau buvo atsikėlusi, o Do. su broliuku M. miegojo. Grįžęs De. nuėjo miegoti. Tuomet atsikėlė Do. su M., pavalgė pusryčius, Do. nuėjo prie kompiuterio žaisti. Apie 13.00 val. Do. paprašė išleisti pažaisti į kiemą, dvi valandas buvo lauke. Apie 15.00 val. grįžo ir žaidė iki vakaro prie kompiuterio. 19.00 val. jau vėlu, todėl į lauką jo neleido. Atsikėlė De. ir berniukai žaidė kartu. Pas juos tą dieną niekas atvažiavęs nebuvo (3 t., b. l. 50-52).
    2. Nukentėjusysis Do. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad buvo atvejis, kai su broliu ir mama laukė atvažiuojant tėčio. Tuomet jis spjovė ant žemės ir jam mama dėl to trenkė. Sakė nespjaudyti. Trenkė per veidą, į žandą, į kurią pusę, neatsimena. Įvykį matė tėtis, nes jau buvo atvažiavęs. Buvo dienos metas, vasara. Buvo ir daugiau mamos smurtavimo atvejų – namuose, prie profesinės mokyklos. Mama yra mušusi ir su kompiuterio laiduku (3 t., b. l. 49-50).
    3. Nukentėjusysis De. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad brolį Do. mama mušė, kai tėtis buvo atvažiavęs jų pasiimti, tuomet mama trenkė broliui per veidą. Tai įvyko prie mokyklos. Jis tuo metu buvo šalia brolio. Brolis spjovė ant jo, o mama jam trenkė per veidą. Tuo metu buvo vasara, į mokyklą nereikėjo eiti (3 t., b. l. 49).
    4. Liudytojas E. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad 2015 m. gegužės ar birželio mėnesį buvo atvejis, kai jis, susiskambinęs su buvusia sutuoktine, atvyko pasiimti vaikų savaitgaliui. Viskas vyko prie ( - ) daugiabučio namo. Bestabdydamas mašiną, jis matė, kaip L. K. iš delno trenkė Do. K. per žandą. Vaikas verkė. Jis klausė motinos, ką ji čia daro, ši atsakė, kad Do. spjaudo ant brolio. Viskas vyko prie pat kelio, įvykį matė ne vienas žmogus, tačiau nesikišo (3 t., b. l. 9-12).
    5. Liudytojas E. J., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad E. K. 2015 m. birželio 12 d., vakare, atvažiavo pas buvusią sutuoktinę pasiimti vaikų. Jis buvo kartu su E. K., dar buvo pastarojo brolis ir keli bendradarbiai. Vairavo E. K., jis sėdėjo priekyje, šalia vairuotojo. Jie privažiavo prie daugiabučio. Lauke, prie namo, buvo vaikai, šalia motina. Do. lauke nusispjovė, tuomet L. K. trenkė jam per veidą, t. y. trenkė su delnu per žandą. Vaikas apsiverkė, tėvas jį nuramino. Abu berniukus jie pasiėmė, E. K. važiavo namo, o juos paleido (3 t., b. l. 48-49).
    6. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių parodymų bei ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pakanka L. K. kaltei pagrįsti. Apklausta kaip įtariamoji, L. K. pasirinko gynybinę versiją neigti visus smurtavimo prieš vaikus atvejus, todėl dėl 2015 m. birželio 12 d. veikos aiškino, jog šios dienos pavakarę E. K. neturėjo pasiimti vaikų po darbo. Ji nieko nelaukė. Do. buvo išleidusi į lauką apie 12.00 val., tačiau po poros valandų jis grįžo ir visą laiką buvo namuose ( - ). De. anksti ryte buvo palydėjęs jos seserį į aerouostą, todėl grįžęs namo ilgai miegojo, o atsikėlęs žaidė su broliu (2 t., b. l. 3-6). Taigi, tiek šios apklausos metu, tiek teisiamojo posėdžio metu L. K. neigė, jog matėsi su vaikų tėvu E. K., kuris nuo pat tyrimo pradžios dėstė priešingas aplinkybes. E. K. nuosekliai aiškino, jog pats tiesiogiai matė, kaip buvusi sutuoktinė trenkė D. K. ranka per veidą. Šį incidentą matė ir E. K. bendradarbis E. J., kuris sėdėjo automobilio priekyje, tad matomumo jam niekas neužstojo. Šis liudytojas patvirtino, kad Do. K. lauke nusispjovė ir motina jam trenkė per veidą, t. y. su delnu per žandą. Įvykis vyko po darbo, galėjo būti 2015 m. birželio 12 d. Nors E. J. yra E. K. kolega, juos sieja darbiniai santykiai, tačiau nesivadovauti šiais parodymais nėra pagrindo, nes jie atitinka ir mažamečių vaikų parodymus. Nors mažamečiai liudydami prieštaravo vienas kitam, kas ant ko bei kur spjovė, tačiau tai nėra esminės įrodinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybės. Nepriklausomai nuo to, ar Do. K. nusispjovė ant žemės, ar apspjovė brolį, ar tiesiog su broliu susistumdė, L. K. neturėjo teisės auklėti sūnų fiziniu smurtu.
    7. Ikiteisminio tyrimo teisėjai Do. K. aiškino, kad buvo seniai įvykis, kai mama nestipriai jam davė per veidą. Tačiau kokiomis aplinkybėmis, tai vyko, vaikas aiškino, jog tai atsitiko, kai mama skuto bulves, o M. atsikėlė, jis su broliu De. tuo metu žaidė be garso, bet mama atėjo ir sudavė (1 t., b. l. 104-105). Vyresnėlis De. K. ikiteisminio tyrimo teisėjai papasakojo ir apie analizuojamą L. K. inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. parodė, jog buvo atvejis, kai mama broliui Do. trenkė į veidą, nes šis spjaudėsi. Nors mažamečiai vaikai nesugebėjo tiksliai įvardyti laiko, kada viskas įvyko, tačiau tai pateisintina, nes smurtavimo atvejų buvo ne vienas, be to, apklausos vyko praėjus keliems mėnesiams nuo veikos padarymo, todėl dėl amžiaus bei atitinkamos brandos nebuvimo visiškai suprantama, kad nurodyti konkrečių datų jie negalėjo. Be to, mažamečių klausinėjimas apie byloje tiriamus motinos veiksmus jų atžvilgiu abiem kelia neigiamas emocijas dėl kylančių prieštaringų, dviprasmiškų jausmų (išgyvena lojalumo abiem tėvams konfliktą) bei neįveiktos tėvų skyrybų traumos. Tai pažymėta abiejų vaikų ekspertizės aktuose. Mažamečiai berniukai pilnai nesuvokia, kokios konkrečiai nusikalstamos veikos ir dėl kokių įvykių inkriminuotos jų motinai, jie, duodami parodymus, suvokia tik tai, kad privalo papasakoti apie jų mušimo aplinkybes. Todėl įvykiai jų parodymuose persipina, tačiau tai nereiškia, kad vaikai meluoja ar fantazuoja. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netikėjo nukentėjusių mažamečių parodymais, kurie pagal jų amžių bei gebėjimą atkurti praeities įvykius laikytini nuosekliais ir realistiškais, ką patvirtino ne vienas su vaikais bendravęs ekspertas.
    8. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, laikytina įrodyta, jog L. K. 2015 m. birželio 12 d., apie 19.00 val., ( - ) namo kieme, tyčia vieną kartą ranka sudavė į veidą savo mažamečiui sūnui Do. K., kas nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą.

13Dėl 2015 m. birželio 18 d. nusikalstamos veikos Do. K. atžvilgiu

14

    1. Kaltinamoji L. K., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad 2015 m. birželio 18 d. ryte jokio įvykio nebuvo, nes tą rytą vaikai Do. ir De. buvo pas tėtį. Ji namie buvo su jauniausiu sūnumi M.. Pas tėtį vaikai išvažiavo birželio 13 ar 14 dieną ir prabuvo apie savaitę laiko, grįžo tik birželio 18 d. vakare. Do. nubrozdinimas ant nugaros galėjo atsirasti nuo futbolo treniruotės ar nuo sūpynių (3 t., b. l. 50-52).
    2. Nukentėjusysis Do. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad buvo atvejis, kai namuose kartu su broliu žaidė su „xbox“. Mama sakė sumažinti garsą, jie sumažino, bet atsikėlė broliukas M.. Tada mama jį ir brolį mušė su kompiuterio laiduku (3 t., b. l. 49-50).
    3. Liudytojas E. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad vaikai jam pasakojo, jog buvo mušami su kabeliuku. Do. kaltinamoji su kumščiu davė į nugarą, o De. su kabeliuku (kompiuterio laidu) per kojas mušė. Abu sumušė namuose, ( - ). Ant Do. nugaros stuburkaulio jis matė pailgą dėmę. Vaikai aiškino, jog viskas vyko 2015 m. birželio 18 d. (3 t., b. l. 9-12).
    4. Liudytoja I. L., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad pažįsta tiek L. K., tiek jos vaikus. 2015 m. birželio 18 d. rytą buvo atėjusi pas kaltinamąją atsigerti kavos. Laura buvo su sūnumi M. M., De. ir Do. nebuvo. L. K. sakė, kad jie pas tėvą (3 t., b. l. 14).
    5. Liudytojas O. F., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad nei Do. K., nei De. K. treniruočių metu jokių traumų nėra patyrę. Traumų galėjo būti nebent ant kojos, ant nugaros ne. Kontaktinį futbolą jie žaidžia, tokių traumų nugaroje negali būti. Apie kiekvieną mėlynę negali žinoti (3 t., b. l. 13-14).
    6. Liudytoja D. K., apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad abu mažamečiai vaikai pas juos su E. K. į namus atėjo su futbolininko drabužiais apie 19.00 val. vakaro po treniruotės. Apsiverkę nebuvo, tačiau be nuotaikos. Vaikai sakė, kad nenori eiti namo, nes mama muša. Po pusvalandžio grįžo E. K., ir tuomet ji pamatė vieną dryžį ant Do. nugaros. Vaikas sakė, kad jam motina davė kumščiu į nugarą. Kitam vaikui ant kojos dryžis buvo, galbūt ant dešinės kojos, ant blauzdos, priekinės pusės, 15 - 20 cm. (3 t., b. l. 12-13).

      15

    7. Specialisto išvada Nr. G1719/15(02) (1 t., b. l. 34-35) nustatyta, kad Do. K. konstatuota odos nubrozdinimas nugaroje. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu paveikus nugaros sritį ir galėjo būti padarytas tiriamojo nurodytu laiku, t. y. 2015 m. birželio 18 d. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.
    8. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-50/2016 (2 t., b. l. 69-75) nustatyta, kad Do. K. tiriamų įvykių metu – 2015 m. gegužės – birželio mėn. nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu ir nebuvo laikinoje psichikos sutrikimo būsenoje. Do. K., atsižvelgiant į jam būdingas amžiaus ir individualius-psichologinius ypatumus, galėjo suprasti konkrečias faktines įvykių aplinkybes, jas įsiminti bei vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. Do. K. parodymai yra realistiški, tačiau neabejotinai paveikti objektyvių aplinkybių (tėvų tarpusavio santykiai – aukšto konfliktiškumo). Do. K., remdamasis turimomis žiniomis, galėjo pakankamai gerai suprasti su juo atliekamų veiksmų pobūdį bei iš dalies – jų reikšmę, tačiau dėl savo būsenos (išgąstis, fizinis silpnumas) negalėjo (negalėtų) tokiems veiksmams aktyviau priešintis. Do. K. psichikos sutrikimų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu galėjusių atsirasti dėl byloje nagrinėjamų įvykių, nekonstatuojama, todėl sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas.
    9. Nors, priešingai nei aukščiau išanalizuotos dvi nusikalstamos veikos, Do. K. padaryto odos nubrozdinimo nugaros srityje nei vienas suaugęs liudytojas tiesiogiai nematė, tačiau ši nusikalstama veika laikytina įrodyta abiejų mažamečių vaikų duotais parodymais, taip pat asmenų, mačiusių vaiko sužalojimus bei išklausiusių jo pasakojimą apie mamos mušimą, parodymais, specialisto išvada bei paaiškinimais, kita rašytine bylos medžiaga. Do. K., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad mama vieną kartą yra davusi į nugarą. Davė iš kuloko į nugarą iš dešinės rankos (apklausos metu nukentėjusysis ištiesė dešinį kumštį ir parodė, kas yra kulokas ir kaip jam sudavė). Kai trenkė į nugarą, jam skaudėjo, jis verkė, buvo žymės. Tas žymes dar matė daktarė. Kai mama mušė, jis buvo namuose, kad jį muša, matė brolis De.. Apie šį įvykį jis papasakojo tėčiui (1 t., b. l. 104-105). Atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, Do. K. ekspertei pasakojo, kad mama biškį jį muša, kiek kartų neskaičiavo, laidą paima. Yra mušusi su laidu, su diržu, su ranka. Skaudžiausia su diržu. Buvo atvejis, kai mušė kumščiu per nugarą, bet neatsimena už ką. Pasakodamas apie mamos smurtinį elgesį, Do. K. susigraudino, apsiverkė, kas patvirtina, jog berniukas iš tiesų prisiminė jam skaudžius išgyvenimus. Apie patirtą smurtą jam nesmagu kalbėti, jis gėdijasi, be to, mamą myli, yra įsitikinęs, kad ji daugiau taip nebedarys, t. y. nebemuš. Psichologinį tyrimą aprašiusi ekspertė pažymėjo, kad Do. K. yra drovus, uždaro būdo, jo emociniame fone vyrauja padidinta įtampa. Jo asmenybė pagal amžių nebrandi, turinti intraversijos bruožų. Nors mažamečiui itin svarbi reikšmingų, autoritetingų žmonių nuomonė, kurią jis priima nekritiškai, todėl tikėtinas tiesioginis ir netiesioginis aplinkinių nuomonės, minčių, elgesio ypatumų perėmimas, tačiau tiriamajam nenustatytas padidintas polinkis į įtaigumą. Todėl nesutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Do. K. apie motinos mušimo veiksmus pasakojo verčiamas tėvo E. K., kuris neva primokė vaikus, kaip ir ką jiems kalbėti apklausų metu.
    10. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, pritariant apeliacinį skundą pateikusiam prokurorui, jog pirmosios instancijos teismas, kilus abejonių dėl galimo tėvo poveikio mažamečiams, nepagrįstai nekvietė ir neapklausė eksperčių R. D. ir A. Š.. Į apeliacinės instancijos teismo posėdį kviestos ir paaiškinimus davė specialisto išvadą Nr. G 1719/15(02) surašiusi teismo medicinos ekspertė Z. M. ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 103MS-502016 surašiusios teismo psichiatrė ekspertė, teismo vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė R. D. bei teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė A. Š.. Z. M. patvirtino savo duotą išvadą, t. y. kad Do. K. patirti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, paveikus nugaros sritį. Sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgį kietu buku daiktu, tiek atsitrenkus į kietą buką daiktą. Patirtas traumas aiškino vaikai ir jų tėtis. Rašė objektyviai, pasakojimas atitiko objektyviai nustatytiems sužalojimams. Šie liudytojos parodymai paneigia pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad apie sužalojimų atsiradimą ekspertei pasakojo tik tėvas, kuris pasakojimą kreipė jam norima linkme. Iš specialisto išvados Nr. G 1719/15(02) turinio matyti, kad atliekant tyrimą iš tiesų dalyvavo Do. K. tėvas E. K., tačiau tai nelaikytina išvados subjektyvumą lemiančia aplinkybe. Do. K. yra mažametis, todėl pats savarankiškai atvykti į tyrimo atlikimo vietą negalėjo. Jį atvežė tėvas, kuris buvo šalia, kad vaikas jaustųsi saugus, nebijotų apžiūros. Tačiau jokios įtakos ekspertės darbui nenustatyta.
    11. Ekspertė R. D. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad pilnai tvirtina abu pateiktus ekspertizės aktus: tiek dėl Do. K., tiek dėl De. K.. Tuo metu, kai vyko ekspertizė, jokių psichikos sutrikimų nei vienam berniukui nekonstatuota. Buvo stebėta natūralūs, situaciniai vaikų nerimavimai, graudinimaisi dėl šeimos bei nagrinėjamų įvykių. Taip pat stebėtas vaikų lojalumo konfliktas. Ekspertizės akte buvo rekomenduota Do. K. ir De. K. teisme neapklausinėti dėl psichotraumuojančio poveikio, tačiau pirmosios instancijos teismas šios rekomendacijos nesilaikė ir abu vaikus trumpai apklausė, vis dėlto, ekspertė R. D. pažymėjo, jog vaikų apklausa teisme, jei atlikta laikantis visų reikalavimų, esminės įtakos jų parodymams neturėjo turėti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, apklausdamas Do. K. bei De. K. teisiamojo posėdžio metu, procesinio pažeidimo nepadarė, nes ekspertė nurodė tik rekomendacinio pobūdžio teiginį. Ekspertizės metu R. D. nekilo abejonių, kad Do. K. dėl mušimo aplinkybių pasakoja ne iš savo patirties, kad išgalvotai ar kažkieno nurodymu pasakoja. Emocijos atitiko vaiko pasakojimą, kuris buvo įtikinamas, realistiškas, su detalėmis. Tokio amžiaus vaikai negali suprasti tolimesnių pasekmių, tikslo dėl ko jiems reikėtų meluoti. Jie pasakoja spontaniškai, nuoširdžiai, su detalėmis. Do. K. pasakojimas buvo padrikesnis nei brolio, keli įvykiai buvo sudėti į vieną, bet jo emocijos išraiškingesnės, jis graudenosi, liūdėjo, o to suvaidinti neįmanoma.
    12. Ekspertė A. Š., apklausiama apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad jei ekspertizės metu nustatoma ar kyla abejonių, jog vaikas kalba remdamasis ne asmenine patirtimi, rekomenduojama tokių tiriamųjų parodymus vertinti kritiškai. Šiuo atveju to nebuvo, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į kontekstą, tėvų skyrybas, kurios yra aukšto konfliktiškumo. Dėl pačių faktinių aplinkybių, kad vaikai buvo mušami, abejonių nekilo, nes jie kalbėjo remdamiesi asmenine patirtimi. Vaikams nėra būdinga atgaminti konkrečias datas, sieti įvykius su tiksliomis datomis. Duomenų apie aplinkybes, kurios būtų įteigtos tėvo, nebuvo gauta. Vaikų tarpusavio santykiai yra konkurenciniai, konfliktiniai, jie vienas kitą erzina, o mamos reagavimas į situaciją nėra tinkamas.
    13. Remiantis aukščiau aptartais visų trijų eksperčių parodymais, matyti, jog mažamečiai pasakojo apie realiai patirtus išgyvenimus. Nors tėvas vaikų elgesiui bei neigiamam atsiliepimui apie motiną darė įtaką, tačiau ši įtaka nebuvo tokio lygio, kad jie kurtų visai nebūtus, išgalvotus dalykus. Motiną jie myli, tiki, kad daugiau ji jų neskriaus. Taigi, pritartina apeliacinio skundo teiginiams, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo byloje surinktus objektyvius duomenis dėl mažamečio sužalojimo pobūdžio, odos nubrozdinimo atsiradimo mechanizmo, kas nustatyta specialisto išvada Nr. G1719/15(02) (1 t., b. l. 34-35).
    14. L. K., neigdama savo kaltę, viso proceso metu aiškino, jog 2015 m. birželio 18 d. rytą abu berniukai dar buvo pas tėvą, vaikai sugrįžo tik tos pačios dienos vakare. Kitą dieną jie ėjo į futbolo treniruotę, todėl ten ir galėjo patirti sužalojimus. Pastarąjį teiginį paneigia vaikus treniravęs būrelio treneris O. F., kuris patvirtino, kad nei Do. K., nei De. K. žaidimo metu jokių traumų nėra patyrę. Be to, jei ir būtų galima kelti prielaidą dėl kokio nors kontakto tarp žaidžiančių berniukų buvimo, tai šis kontaktas turėtų būti kojų srityje, bet tikrai ne ant nugaros, kur sužalojimas konstatuotas Do. K.. E. K. sužalojimą ant Do. K. nugaros pastebėjo 2015 m. birželio 19 d., tačiau tuo metu buvo penktadienio vakaras, todėl medicininiam tyrimui vaiką jis nuvežė tik kitos savaitės pradžioje. Nors E. K. aiškino, kad į Valstybinės teismo medicinos tarnybos skyrių abu vaikus pristatė pirmadienį, tačiau iš pateiktos išvados turinio matyti, kad tyrimas pradėtas 2015 m. birželio 23 d., t. y. antradienį. Vis dėlto, ši aplinkybė nekeičia sužalojimo nustatymo fakto. Dėl tyrimo pradėjimo į Kauno apygardos prokuratūros vyriausiąjį prokurorą E. K. kreipėsi pirmadienį, t. y. 2015 m. birželio 22 d. (1 t., b. l. 2), o kitą dieną į medicinos ekspertus. Apžiūrėjus Do. K., nugaros vidurinėje dalyje, stuburo srityje, rastas 1 x 0,6 cm rudas šašas, t. y. nugaros nubrozdinimas jau buvo apsitraukęs šašu. Todėl ekspertė, remdamasi turima patirtimi bei kvalifikacija, nustatė, jog sužalojimas galėjo būti padarytas tiriamojo nurodytu laiku, t. y. 2015 m. birželio 18 d. Do. K. sužalojimą nugaros srityje taip pat matė Dov. K., kuri pirmosios instancijos teisme parodė, kad abu mažamečiai vaikai pas juos su E. K. į namus atėjo su futbolininko drabužiais apie 19.00 val. vakaro po treniruotės, po pusvalandžio grįžo E. K., tuomet ji pamatė vieną dryžį ant Do. nugaros. Vaikas sakė, kad jam motina davė kumščiu į nugarą.
    15. Taigi, ištirtų įrodymų visuma nepatvirtina, jog 2015 m. birželio 18 d. nusikalstama veika buvo padaryta ryte, todėl nusikalstamos veikos padarymo laikas kaltinime L. K. tikslintinas. Abu mažamečiai patvirtino, kad pas mamą iš tėčio grįžo 2015 m. birželio 18 d. vakare. Liudytoja I. L. minėtos dienos ryte buvo užėjusi pas kaltinamąją išgerti kavos ir patvirtino, kad tuo metu su L. K. namuose buvo tik šios mažiausiasis sūnus M.. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad 2015 m. birželio 18 d. veika buvo padaryta vakare, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose, esančiuose ( - ), kai L. K. tyčia kumščiu vieną kartą sudavė į nugarą savo mažamečiui sūnui Do. K., tokiu būdu padarydama odos nubrozdinimą nugaroje, kas pastarajam sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

16Dėl 2015 m. birželio 18 d. nusikalstamos veikos De. K. atžvilgiu

17

    1. Kaltinamoji L. K., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad 2015 m. birželio 18 d. vakare De. atvyko pas ją pasikeisti apatinių kelnyčių. Grįžo ir brolis Do.. Ji klausė, kodėl jie taip vėlai grįžo, Do. sakė, kad De. pritepliojo į kelnytes, atėjo pasikeisti. Vaikai atėjo apie 20.00 val. vieni. Sakė, kad juos atvežė E. K. žmona Dov., kuri laukė prie namo laiptinės. Ji pasakė vaikams, kad atgal jų neišleis, nesvarbu, kad jų laukia. Ji taip pat klausė, kodėl nesiprausė pas tėtį, vaikai atsakė, jog bijojo. Po 10 min. paskambino E. K., klausė, kodėl ji neišleidžia vaikų. Ji atsakė, kad jo balsas nerišlus, be to, jau vakaras, todėl vaikus galės pasiimti ryte. De. verkė, kad ji neišleidžia jo pas tėtį, skambino jos telefonu tėčiui. Ji suėmė De. už rankų ir pasakė, kad taip daryti negalima. Tuomet De. vėl griebė telefoną ir skambino tėčiui, šaukė, kad jį mama muša. Vėliau tos pačios dienos vakarą, apie 21.00-22.00 val., prisistatė policijos pareigūnai, tačiau, nenustatę smurtavimo fakto, išvyko. Ji su kumščiu ar laidu vaikams nėra trenkusi, baudžia juos tik žodžiais. Vaikai meluoja, tėvas juos primoko taip kalbėti, be to, papirkinėja juos saldainiais, pinigais (3 t., b. l. 50-52).
    2. Nukentėjusysis De. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad kai mama mušė, skambino tėčiui. Sakė, kad jį pasiimtų. Kalbėjo su tėčiu, kad jei kas atsitiktų, šiam skambintų. Jis tėčiui sakydavo, kad mama jį muša, dėl to ir nupirko telefoną. Tėčiui nepatiko, kad muša (3 t., b. l. 49).
    3. Nukentėjusysis Do. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad buvo atvejis namuose, kai su broliu Deividu žaidė su „xbox“, ir mama sakė jiems sumažinti garsą. Jie sumažino, bet atsikėlė brolis M.. Juos mama mušė su kompiuterio laiduku. Mama yra ir dar skriaudusi (3 t., b. l. 49-50).
    4. Liudytojas E. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad 2015 m. birželio 18 d., apie 21.00 val., jam paskambino sūnus De. K. ir suriko, kad gelbėtų, nes jį daužo. Tuomet išgirdo L. K. balsą ir ryšys nutrūko. Jis iš karto skambino policijai. Kai jis atvyko į buvusios sutuoktinės namus, policininkai jau buvo išėję. Jie paaiškino, kad vaikai miega, niekas negirtuokliauja. Penktadienį, po vaikų futbolo treniruotės, vaikai patys atėjo pas jį ir jis pamatė randus ant vaikų kojų, rankų, nugaros. Ant De. rankos ir kelio buvo nubrozdinimai, Do. – ant nugaros atsilupusi oda. Vaikai jam sakė, kad mama vakar mušė už tai, kad De. pridarė į kelnes, o Do. pasimaišė po ranka. Penktadienį vakare abdukcija jau nedirbo, todėl vaikus vežė pirmadienį. Abu berniukus pasiėmė pas save ir pas mamą daugiau neleido. Taip pat pranešė policijai, kad vaikus veš tyrimams. Vaikų sužalojimus matė jo artimieji - tėvas, mama, brolis, žmona (3 t., b. l. 9-12).
    5. Liudytoja Dov. K., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad De. ir Do. yra jos vyro vaikai, santykiai su jais geri. Ji yra mačiusi, kaip L. K. muša savo vaikus. Dėl kaltinamajai inkriminuoto nusikaltimo paaiškino, kad 2015 m. birželio mėn. po treniruotės abu berniukai atėjo pas juos į namus. Ji tuomet buvo viena. Vaikai sakė, kad atėjo pas tėtį, ji pasakė, jog šis darbe. Berniukai sakė, kad nenori eiti namo, nes mama muša. Vaikai apsiverkę nebuvo, tačiau be nuotaikos. Pas vieną vaiką ant nugaros ji pamatė dryžį, plėmą. Vaikas sakė, kad mama trenkė į nugarą su kumščiu. Kitam vaikui dryžis buvo ant kojos blauzdos priekinės pusės, apie 15-20 cm. Pirmadienį E. K. nuvežė vaikus apžiūrėti specialistams. Dar iki šio įvykio ji daug kartų buvo girdėjusi vaikų pokalbius su tėvu, kuriam buvo skundžiamasi dėl motinos elgesio, t. y. jų mušimo (3 t., b. l. 12-13).
    6. Liudytojas O. F., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad jis veda futbolo būrelį, treniruoja vaikus, tarp kurių ir Do. su De.. Treniruočių metu šie vaikai jokių traumų nebuvo gavę. Vaikai žaidžia kontaktinį futbolą, tai traumos tikimybė yra nebent ant kojos, bet ne ant nugaros (3 t., b. l. 13-14).
    7. Liudytoja I. L., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad 2015 m. birželio 18 d., vakare, jai paskambino L. K. ir pasakė, kad buvęs vyras iškvietė policiją. Vaikai vakare buvo sugrįžę, tačiau vyresnysis berniukas buvo apsikakojęs. Pas tėvą ji vaikų nebeišleido. Atvykę pareigūnai kaltinamąją patikrino, ir tuo viskas baigėsi. Buvo melagingas iškvietimas. Ji nėra mačiusi, jog kaltinamoji ant savo vaikų šauktų ar jiems trenktų, savo vaikais L. K. rūpinasi (3 t., b. l. 14).
    8. Liudytojas S. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad įvykio dieną buvo iškvietimas, jog vaikas paskambino tėvui, prašė pagalbos, nes jį muša mama. Viskas vyko ( - ). Atvažiavo į įvykio vietą jis ir kolega R. K.. Jokio triukšmo bute nebuvo, duris atidariusi moteris buvo nustebusi, kodėl jie atvyko. Jis paaiškino, jog gautas iškvietimas, kad mušamas vaikas, paprašė leisti pamatyti vaikus. Vaikai buvo ramūs, tvarkingi, atsigulę lovose. Jis klausė vaikų, ar viskas gerai, ar nereikia pagalbos, šie atsakė, kad gerai. Grasinimų nebuvo, vaikai bendravo geranoriškai. Tuomet jis paklausė, kuris skambino tėvui, sakė, jog neskambino. Moteris paaiškino, jog vyksta šeiminis konfliktas, vyras nori pasiimti vaikus. Mušimo žymių ant vaikų nematė, vaikų nugarų ar kojų taip pat nematė. Berniukai vizualiai nebuvo apsiverkę. Išėjus į kiemą, priėjo apie smurtą pranešęs vyras, kuris atrodė agresyvokas, aiškino, jog vaikai nesaugūs, todėl skųsis (3 t., b. l. 30-31).
    9. Liudytojas R. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad su kolega S. K. vyko į iškvietimą dėl galimo motinos smurto prieš vaikus. Triukšmo bute nesigirdėjo. Moteris nustebo, sakė, kad vaikai nuprausti, paguldyti. Namuose buvo tvarkinga. Jo kolega nuėjo pas vaikus, o jis liko su moterimi. Durys į kambarį buvo atidarytos, jis matė vaikus, jie gulėjo po antklode. Vaikai neverkė, smurto žymių nepastebėjo, todėl jie išėjo. Kieme juos pasitiko pranešėjas vyras, kuris matėsi, jog yra neblaivus. Šis pradėjo reikalauti, kad jis su kolega eitų ir nuogus nufotografuotų tuos vaikus. Jis paaiškino, kad tokios teisės neturi, tuomet vyras pasakė, kad skųsis (3 t., b. l. 31-32).
    10. Liudytoja A. J., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad yra kaltinamosios mama, duoti parodymus sutinka. 2015 m. birželio 18 d. vakare vaikai grįžo pas jos dukrą iš tėčio, pas kurį buvo savaitę laiko. Pamačiusi pareigūnus, ji užėjo pas dukrą, durys buvo atidarytos, vaikai gulėjo savo kambaryje, atrodė normaliai, neišsigandę. Ji klausė vaikų, ar viskas gerai, sakė, kad taip. Vyresnysis berniukas papasakojo, kad jam bėda atsitiko, pridarė į kelnes, todėl grįžo nusiprausti. Sumušimų žymių ant vaikų nematė (3 t., b. l. 32-33).
    11. Specialisto išvada Nr. G1720/15(02) (1 t., b. l. 36-37) nustatyta, kad De. K. konstatuota odos nubrozdinimai kairio dilbio srityje, poodinės kraujosruvos dešinėje blauzdoje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti tiriamojo nurodytu laiku, t. y. 2015 m. birželio 18 d. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.
    12. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-51/2016 (2 t., b. l. 76-83) nustatyta, kad De. K. tiriamų įvykių metu – 2015 m. gegužės-birželio mėn. nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu ir nebuvo laikinoje psichikos sutrikimo būsenoje. De. K., atsižvelgiant į jam būdingas amžiaus ir individualius-psichologinius ypatumus, galėjo suprasti konkrečias faktines įvykių aplinkybes, jas įsiminti bei vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. De. K. parodymai yra realistiški, tačiau neabejotinai paveikti objektyvių aplinkybių (tėvų tarpusavio santykiai – aukšto konfliktiškumo). De. K., remdamasis turimomis žiniomis, galėjo suprasti su juo atliekamų veiksmų pobūdį bei iš dalies – jų reikšmę, tačiau dėl savo būsenos (išgąstis, fizinis silpnumas) negalėjo (negalėtų) tokiems veiksmams aktyviau priešintis. De. K. psichikos sutrikimų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu galėjusių atsirasti dėl byloje nagrinėjamų įvykių, nekonstatuojama, todėl sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas.
    13. Teisėjų kolegijos vertinimu, įrodymų, patvirtinančių L. K. kaltę, sukėlus De. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, pakanka. Ikiteisminio tyrimo teisėjai De. K. parodė, kad mama jį mušė per kojas su kabeliuku nuo kompiuterio. Tai buvo seniai, jam tuo metu buvo devyneri metai. Jis su broliu tada grįžo iš tėčio pas mamą, ši supyko, kad jie taip grįžo, sakė, kad neišleis važiuoti pas tėtį. Tada paskambino tėtis ir paklausė, kodėl neišleidžia, tuomet mama paėmė iš jo telefoną ir trenkė per dešinę koją. Nežino, kodėl mama trenkė, gal supyko, kad vėlai grįžo. Buvo ne vėlu, bet tamsu. Tuo metu buvo mokslo metai, savaitgalis. Tą patį vakarą, kai mama jam davė su kabeliuku, jis bėgo, pargriuvo ir užsigavo alkūnę į sieną. Tėtis tą vakarą buvo iškvietęs policiją. Kabeliuką mama laiko pasidėjusi stalčiuje (1 t., b. l. 106-107). Panašias aplinkybes mažametis nukentėjusysis dėstė ir ekspertėms teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimo metu. De. K. pasakojo, kad mama jį mušdavo, būdavo mėlynės. Mušdavo, nes neklausydavo. Jis su broliu dūkdavo, žaisdavo. Mušdavo kabeliuku nuo kompiuterio, mėlynos spalvos. Mušdavo per kojas, per rankas. Kabeliuką ir diržą laikydavo stalčiuje. Birželio 18 d. buvo pas tėtę, tada tėtis atvežė pas mamą pasiimti rūbų persirengti. Mama nedavė rūbų, nebuvo prikakojęs į kelnes, išsipurvino lauke, kai žaidė. Mama pasakė, kad jau neišleis, ir neišleido. Mušė su kabeliuku. Jis skambino tėčiui, sakė gelbėti, nes jį muša. Tėtis iškvietė policiją, pareigūnai klausė, ar jis skambino tėčiui, sakė, kad skambino. Tėtis vežė pas daktarus apžiūrėti, kur yra žaizdos. Jam ant šono buvo nubrozdinimai (mama stūmė, jis į sieną atsitrenkė) (2 t., b. l. 76-83). Kad mamai sumušus, jis skambino tėčiui, vaikas patvirtino ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (3 t., b. l. 49). Ekspertei Z. M. 2015 m. birželio 23 d. apžiūrėjus D. K. nustatyti šie duomenys: kairio dilbio vidiniame paviršiuje viduriniame trečdalyje, pereinant į apatinį trečdalį 1 x 0,3 cm, 2 x 0,2 cm, 0,5 x 0,2 cm, 1 x 0,2 cm, 0,5 x 0,2 cm padengta rudais šašais, iškilusiais virš odos lygio, odos nubrozdinimai; dešinės blauzdos priekiniame paviršiuje apatiniame trečdalyje 0,5 x 1,5 cm melsvai žalsva poodinė kraujosruva; dešinės blauzdos vidiniame paviršiuje viršutiniame trečdalyje neryški 0,5 x 0,5 cm analoginė poodinė kraujosruva. Taigi, sužalojimai nustatyti kairio dilbio srityje bei dešinėje blauzdoje. Šie sužalojimai iš esmės atitinka nukentėjusiojo parodymų visumą, kad buvo mušamas mamos kompiuterio laidu per kojas, taip pat mamai stumiant, bėgdamas nuo jos, pargriuvo, atsitrenkė į sieną ir tokiu būdu susižalojo rankos dilbį. Tai, kad abu buvo mušami su kompiuterio laidu, pirmosios instancijos teisme patvirtino ir Do. K. (3 t., b. l. 49-50).
    14. Kaltinime L. K. inkriminuota, kad ji tyčia kumščiu vieną kartą sudavė De. K. į nugarą, o tik paskui, mažamečiui pargriuvus, su laidu sudavė per kojas. Teisėjų kolegijos vertinimu, smūgio į nugarą sudavimas nėra įrodytas nuoseklia įrodymų grandine, todėl šalintinas iš kaltinimo. Nors žymę (lyg būtų nudrėksta nagais) ant sūnaus De. K. nugaros 2015 m. birželio 19 d., t. y. kitą dieną po nusikaltimo padarymo, teigė matęs E. K., ši aplinkybė nurodyta ir teismo medicinos ekspertei Z. M., tačiau, jau minėta, ekspertė De. K. nugaros srityje jokių sužalojimų nenustatė. Sutiktina, jog E. K. matyta žymė per penkias dienas galėjo išnykti (veika padaryta birželio 18 d., į ekspertus kreiptasi birželio 23 d.), tačiau neatmestina versija, jog tėvas galėjo ir susipainioti duodamas parodymus, nes sužalojimai nugaros srityje buvo konstatuoti kitam mažamečiui Do. K.. Pažymėtina ir tai, kad E. K. tiesiogiai 2015 m. birželio 18 d. nusikalstamos veikos nematė, o pats nukentėjusysis De. K. apie smūgį į nugarą neminėjo nei ikiteisminio tyrimo teisėjai, nei su juo bendravusioms teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertėms, nei apklausiamas pirmosios instancijos teisme. Kadangi visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo asmens naudai, todėl laikytina, jog smūgiavimo į nugarą aplinkybė nepasitvirtino.
    15. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog pareigūnų S. K. ir R. K. parodymai analizuojamu atveju nėra reikšmingi, kadangi jiems atvykus į L. K. namus, abu mažamečiai vaikai buvo paguldyti į lovas, pareigūnai jų kūnų neapžiūrėjo, todėl nematė, ar kur nors nėra paraudimų, mėlynių ir pan. Nors paklausus, ar vaikams nereikia pagalbos, šie atsakė, jog nereikia ir neprisipažino, kad skambino tėčiui bei prašė pagalbos, tačiau tai nereiškia, kad motina tą vakarą jų atžvilgiu nesmurtavo. Vaikai galimai bijojo bendrauti su jiems nepažįstamais asmenimis, be to, netoliese buvo ir pati kaltinamoji, todėl tai neabejotinai veikė mažamečių atsakymus. Liudytojos A. J. parodymai šiuo atveju taip pat neturi reikšmės įrodinėjimo dalykui, kadangi ji įvykio metu vaikus matė tik gulinčius lovose, užsiklojusius antklodėmis. Tai, kad mažamečiai močiutei nesiskundė dėl motinos smurto, nepaneigia L. K. neteisėtų veiksmų.
    16. Kaip ir dėl Do. K. nugaros sužalojimo, taip ir dėl De. K. kojos blauzdos bei rankos dilbio sužalojimo, L. K. kaltės nepripažino, aiškino, jog berniukas galėjo susižeisti žaisdamas kieme ar futbolo treniruotėje. 2015 m. birželio 18 d. vakare ji neva jokio smurto vaikų atžvilgiu nenaudojo, birželio 19 d. apie pietus vaikus išleido į kiemą, kur jie žaidė su draugais, suposi ant sūpynių, spardė kamuolį. Apie 16.00 val. vaikai išėjo į futbolo treniruotę, iš kurios grįžtančių berniukų nesulaukė, nes apie 19.30 val. paskambinęs E. K. pasakė, kad vaikų ji neatgaus, kol nebus padaryta ekspertizė. Šiuos L. K. parodymus teisėjų kolegija vertina kaip gynybos versiją ir ją atmeta, nes ji paneigta kitais byloje aukščiau aptartais įrodymais. Jei vaikai būtų susižaloję žaisdami kieme, tai jiems grįžus iš lauko, L. K. sužalojimus turėjo pastebėti, ypač De. K. kojos sužalojimą. Patyrę traumas, mažamečiai vaikai nėra linkę jų slėpti. Ekspertizės akte Nr. 103MS-51/2016 pažymėta, kad De. K. parodymai byloje yra realistiški, galima pagrįstai manyti, jog juos davė remdamasis asmenine patirtimi, nepaisant to, kad tėvo nuostatos motinos atžvilgiu yra negatyvios ir abu vaikai tai žino. De. K. nenustatytas padidintas polinkis į įtaigumą, tačiau jis gali būti lengviau paveikiamas, atsižvelgiant į jo turimas ribotas žinias apie sudėtingesnius įvykius, negebėjimą numatyti tolimųjų pasekmių, tėvo teikiamų materialinių gėrybių svarbą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertė A. Š. patikslino, kad dėl De. K. parodymų, tai poveikis jam ryškėja ne dėl pačių faktinių, esminių bylos aplinkybių, paties mušimo ir skausmo, bet kontekste, kituose vertinimuose. Kadangi vaikai gyveno su tėvu, tai jo rankose buvo tai, kiek vaikai norės bendrauti su mama, kiek ją mylės ir pan. Melavimo požymių nustatyta nebuvo. Aplinkybes apie mušimą vaikas pakartojo kelis kartus, jas pasakojo nuosekliai.
    17. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo bandyta ieškoti ir nesurastas mušimo įrankis – kompiuterio laidas, kurį vaikai pakankamai išsamiai apibūdino – mėlynos spalvos, laikomas stalčiuje. Tačiau šis tyrimo trūkumas nepaneigia L. K. kaltės. Aukštesnės instancijos teismas taip pat plačiau nepasisako apie kitus pirmosios instancijos teismo nustatytus galimus ikiteisminio tyrimo trūkumus, pavyzdžiui, apylinkės teismo vertinimu, prokuroras nepasirūpino, kad mažamečiai vaikai būtų izoliuoti nuo galimai įtaką darančių asmenų, nes šie galimi trūkumai nėra susiję su L. K. kaltės patvirtinimu ar paneigimu. Teismas vertina bylos medžiagą tokios apimties, kokios ją surinko tyrimą atliekantys pareigūnai. Tuo pačiu pažymėtina, kad, vadovaujantis BPK 287 straipsnio nuostatomis, bylos nagrinėjimo metu teismas turi teisę atlikti bet kokį BPK XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose numatytą proceso veiksmą ar pavesti šiuos veiksmus atlikti ar organizuoti prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui.
    18. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija laiko įrodyta, kad L. K. 2015 m birželio 18 d., apie 21.00 val., namuose, esančiuose ( - ), savo mažamečiui sūnui De. K. tyčia su laidu vieną kartą sudavė per kojas, vaikas nugriuvo, tokiu būdu padarydama odos nubrozdinimus kairio dilbio srityje bei poodines kraujosruvas dešinėje blauzdoje, kas mažamečiui nukentėjusiajam De. K. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

18Dėl bausmės L. K. paskyrimo

19

    1. Skirdamas bausmę, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
    2. Nagrinėjamu atveju nenustatyta L. K. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių (BK 59 straipsnio 1 dalis, 60 straipsnio 1 dalis). Iš viso padarytos keturios užbaigtos nesunkios nusikalstamos veikos dviejų mažamečių atžvilgiu. L. K. sūnų atžvilgiu smurtavo sistemingai, mušdavo juos ne tik ranka, kumščiu, bet ir kompiuterio laidu, kas sukėlė mažamečiams ne tik fizinį skausmą, bet ir nežymų sveikatos sutrikdymą. L. K. anksčiau nėra teista (1 t., b. l. 138), priklausomybės ligų centre neužregistruota (1 t., b. l. 140), VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriuje nesigydė, ambulatoriškai nesilankė (1 t., b. l. 142), šiuo metu nedirba, nes yra vaiko M. M. priežiūros atostogose. Ji gauna išmoką vaikui – 52 Eur ir socialinę pašalpą – 118 Eur (2 t., b. l. 56-57), taigi, jos mėnesinės pajamos yra mažos. Mažamečio M. M. tėvas gyvena atskirai. Kauno Vaiko teisių apsaugos skyriaus duomenimis L. K. ir E. K. šeimos nėra įrašytos į Kauno rajono savivaldybės socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą (2 t., b. l. 43). Kauno rajono savivaldybės administracijos ( - ) seniūnijos L. K. charakterizuojama kaip rūpestinga, tvarkinga mama. Ji gyvena socialiniame būste, visada laiku moka mokesčius. Nei raštiškų, nei žodinių nusiskundimų apie jos šeimą nėra gauta (1 t., b. l. 145).
    3. Aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad L. K. asmenybė nėra itin pavojinga, nusikalstamos veikos mažamečių vaikų atžvilgiu buvo įvykdytos daugiau dėl socialinių, motinystės įgūdžių stokos, nei dėl sąmoningo noro kenkti savo vaikams. Todėl griežtai bausti kaltinamąją nėra objektyvaus pagrindo. BK 140 straipsnio 3 dalies sankcija numato šias alternatyvias bausmių rūšis: baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Prokuroras siūlo L. K. skirti laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant pusantrų metų laikotarpiui. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmą kartą teisiamam asmeniui laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama tik išimtiniais atvejais, kai kitomis poveikio priemonėmis negalima pasiekti bausmės tikslų. Analizuojamu atveju yra susiklosčiusi būtent tokia situacija. Jau minėta, kad L. K. materialinė padėtis yra sunki, todėl net minimalios baudos paskyrimas (įstatymų leidėjas už nesunkaus nusikaltimo padarymą numato baudą nuo 50 iki 2000 MGL) jai būtų nepakeliama finansinė našta. Arešto paskyrimas taip pat neužtikrintų bausmės tikslų, nes L. K. viena augina vos kelių metukų sūnų, todėl jos atskyrimas nuo mažamečio pastarajam būtų traumuojantis įvykis. Todėl sutiktina su prokuroru, jog šiuo atveju tik neilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, atidedant jos vykdymą konkrečiam laikotarpiui, padėtų įgyvendinti bausmės tikslus, numatytus BK 41 straipsnio 2 dalyje. L. K. būtina dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, ugdyti savo motinystės įgūdžius, bendravimo su vaikais, konfliktų sprendimo gebėjimus, o tai galima pasiekti tik su probacijos specialistų pagalba.

20Kiti nuosprendžio klausimai

21

    1. Pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas nukentėjusiųjų De. K. ir Do. K. atstovo advokato padėjėjo Ramūno Putino civilinis ieškinys (2 t., b. l. 139-141), kuriuo prašoma iš kaltinamosios L. K. priteisti 3000 Eur (tris tūkstančius eurų) De. K. ir 3000 Eur (tris tūkstančius eurų) Do. K. neturtinės žalos atlyginimo, taip pat 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) proceso išlaidų už atstovavimą nukentėjusiesiems ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu. Prokuroras tiek savo apeliaciniame skunde, tiek apeliacinės instancijos teismo baigiamųjų kalbų metu prašė civilinį ieškinį 6000 Eur sumai neturtinei žalai atlyginti atmesti kaip nepagrįstą. Dėl bylinėjimosi išlaidų nepasisakė.
    2. Teisėjų kolegija sprendžia, kad neturtinės žalos priteisimas nagrinėjamu atveju nėra tikslingas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
    3. Analizuojamu atveju mušami mažamečiai vaikai neabejotinai juto fizinį skausmą, tačiau nei De. K., nei Do. K. psichikos sutrikimų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu galėjusių atsirasti dėl byloje nagrinėjamų įvykių, nekonstatuota. Abiems vaikams nenustatyta potrauminių reiškinių. Emociškai jie išgyvena tik dėl tėvų skyrybų, jų tarpusavio nesutarimo, nuolatinio konfliktavimo. Vaikai myli abu tėvus, išgyvena dėl šeimos iširimo. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad neturtinės žalos priteisimas tik pagilintų šeimos krizę. Be to, nustatyta, jog netinkamą psichologinį poveikį mažamečiams daro ir jų tėvas E. K., kuris nuolat nepagarbiai, kritiškai atsiliepia apie vaikų motiną, kas šiems kelia vidinius prieštaravimus. Specialistai abiems tėvams (ne tik motinai) yra rekomendavę lankyti specialius tėvystės įgūdžių lavinimo kursus. Tuo pačiu pažymėtina, kad mažamečių nukentėjusiųjų atstovas šioje byloje apeliacinio skundo nėra pateikęs, prokuroras neturtinės žalos prašo nepriteisti, savo skunde civilinio ieškinio pagrįstumo visiškai neanalizuoja, todėl apeliacinės instancijos teismas negali peržengti pateikto apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Neturtinės žalos priteisimas, kai to neprašoma apeliaciniame skunde, pablogintų L. K. teisinę padėtį, o tai draudžia įstatymas (BPK 320 straipsnio 4 dalis), todėl advokato padėjėjo Ramūno Putino ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestina.
    4. Priimant nuosprendį, turi būti išsprendžiamas daiktų ir dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas. Byloje yra kompaktiniai diskai su De. K. ir Do. K. apklausomis (1 t., b. l. 109, 110; 3 t., b. l. 44, 45), jie paliktini saugoti prie bylos medžiagos. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, iš Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK išsireikalavo medžiagą Nr. 65-At-01276-13, kurioje priimtas sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, ši medžiaga grąžintina ją pateikusiai institucijai (3 t., b. l. 42).
    5. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį, turi būti išsprendžiamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas. Jau minėta, prokuroras dėl jų nepasisakė, palikdamas šį klausimą teismo diskrecijai. Iš byloje esančių pinigų priėmimo kvitų Nr. 849172 ir Nr. 849171 (2 t., b. l. 142-143) matyti, kad E. K. advokato padėjėjui Ramūnui Putinui už atstovavimą mažamečiams De. K. ir Do. K. ikiteisminio tyrimo bei pirmosios instancijos teismo metu iš viso sumokėjo 800 Eur.
    6. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad 800 Eur suma yra adekvati ir proporcinga advokato padėjėjo atliktiems veiksmams byloje, todėl jos mažinti nėra pagrindo. Advokato padėjėjas dalyvavo mažamečių apklausose pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat visuose pirmosios instancijos teismo teisiamuosiuose posėdžiuose, ruošė civilinį ieškinį. Todėl 800 Eur suma laikytina bylinėjimosi išlaidomis ir pilnai priteisiama iš L. K..

22Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

23Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Osvaldo Stadaliaus apeliacinį skundą tenkinti.

24Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo L. K. pripažinti kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje, BK 140 straipsnio 3 dalyje, BK 140 straipsnio 3 dalyje, BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti šias bausmes:

25pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės mėnesio veika De. K. atžvilgiu) – laisvės atėmimą 3 (trims) mėnesiams,

26pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. birželio 12 d. veika Do. K. atžvilgiu) – laisvės atėmimą 3 (trims) mėnesiams,

27pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. birželio 18 d. veika Do. K. atžvilgiu) – laisvės atėmimą 5 (penkiems) mėnesiams,

28pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. birželio 18 d. veika De. K. atžvilgiu) – laisvės atėmimą 5 (penkiems) mėnesiams.

29Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes, ir galutinę subendrintą bausmę L. K. paskirti 8 (aštuonis) mėnesius laisvės atėmimo.

30Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, įpareigojant L. K. dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant pareigą išklausyti visą programos kursą per vienerius metus (BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 722 straipsnis); nuo 22.00 val. iki 6.00 val. neišeiti iš namų, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi.

31Panaikinti L. K. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

32De. K. ir Do. K. atstovo advokato padėjėjo Ramūno Putino civilinį ieškinį dėl 6000 Eur neturtinės žalos priteisimo atmesti.

33Priteisti nukentėjusiųjų įstatyminiam atstovui E. K. iš nuteistosios L. K. 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) turėtų išlaidų advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti.

34CD su Do. K. ir De. K. apklausomis palikti saugoti prie bylos medžiagos.

35Atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagą Nr. 65-At-01276-13 grąžinti ją pateikusiai institucijai.

36Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui... 4. De. K. ir Do. K. atstovo pateiktas civilinis ieškinys atmestas.... 5. Teisėjų kolegija... 6.
    1. L. K. išteisinta iš kaltinimo, kad ji 2015 m.... 7. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus... 8.
        1. Baudžiamojo proceso... 9. Dėl 2015 m. gegužės mėn. nusikalstamos veikos... 10.
            1. Kaltinamoji L. K.,... 11. Dėl 2015 m. birželio 12 d. nusikalstamos veikos... 12.
                1. Kaltinamoji L. K.,... 13. Dėl 2015 m. birželio 18 d. nusikalstamos veikos Do. K. atžvilgiu... 14.
                    1. Kaltinamoji L. K.,... 15.
                    2. Specialisto išvada Nr. G1719/15(02) (1 t., b. l. 34-35) nustatyta,... 16. Dėl 2015 m. birželio 18 d. nusikalstamos veikos De. K. atžvilgiu... 17.
                        1. Kaltinamoji L. K.,... 18. Dėl bausmės L. K. paskyrimo... 19.
                            1. Skirdamas bausmę,... 20. Kiti nuosprendžio klausimai... 21.
                                1. Pirmosios instancijos... 22. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 23. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus... 24. Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti... 25. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės mėnesio veika De. K.... 26. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. birželio 12 d. veika Do. K.... 27. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. birželio 18 d. veika Do. K.... 28. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. birželio 18 d. veika De. K.... 29. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti... 30. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, laisvės atėmimo bausmės... 31. Panaikinti L. K. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą... 32. De. K. ir Do. K. atstovo advokato padėjėjo Ramūno Putino civilinį ieškinį... 33. Priteisti nukentėjusiųjų įstatyminiam atstovui E. K. iš nuteistosios L. K.... 34. CD su Do. K. ir De. K. apklausomis palikti saugoti prie bylos medžiagos.... 35. Atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagą Nr. 65-At-01276-13... 36. Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną....