Byla 2A-1798-153/2014
Dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, su darbo santykiais susijusių sumų, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja), Algimanto Kukalio ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Vera Vita“ atstovės advokatės Redvitos Mocevičienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1537-945/2014 pagal ieškovo V. O. ieškinį atsakovei UAB „Vera Vita“ dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, su darbo santykiais susijusių sumų, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje kilo ginčas dėl darbo sutarties sąlygų aiškinimo, materialinės teisės normų, susijusių su darbo santykiais, aiškinimo ir procesinės teisės normų taikymo.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies.

7Priėmė ieškovo atsisakymą nuo reikalavimo priteisti iš atsakovės 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylos dalį dėl šio reikalavimo nutraukė.

8Panaikino darbo byloje Nr. APS-2-16897 Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. DGKS-4090 dalį, kuria buvo atmesti ieškovo reikalavimai dėl iš darbo santykių kylančių sumų priteisimo.

9Priteisė iš atsakovės UAB „Vera Vita“ 884,55 Lt darbo užmokestį, 73,67 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 2 000 Lt už vėlavimą vykdyti finansinius įsipareigojimus už laikotarpį nuo ieškovo atleidimo iš darbo dienos (2011 m. spalio 21 d.) iki šio teismo sprendimo priėmimo (2014 m. balandžio 8 d.) ir po 36,36 Lt (trisdešimt šešis litus 36 ct) vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną esant 5 dienų darbo savaitei už laikotarpį nuo kitos dienos po teismo sprendimo priėmimo (2014 m. balandžio 9 d.) iki jo visiško įvykdymo (visos sumos nurodytos neatskaičius mokesčių) ieškovui V. O..

10Kitus ieškinio reikalavimus atmetė.

11Priteisė atsakovei UAB „Vera Vita“ 1 400 Lt atstovavimo išlaidas iš ieškovo V. O.. Priteisė valstybei iš atsakovės UAB „Vera Vita“ 89 Lt žyminį mokestį ir 6,99 Lt teismo išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

12Dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą atsisakymo.

13Teismas nustatė, kad ieškovas, ieškinyje pareiškęs reikalavimą priteisti jam 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, teismo posėdžio metu šio savo reikalavimo atsisakė. Todėl teismas ieškovo atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo priėmė ir šią bylos dalį nutraukė (CPK 140 str. 1 d., 293 str. 3 p., 294 str. 2 d.). Ieškovui atsisakius reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, teismas nepasisakė dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo dalies, kuria šis ieškovo reikalavimas atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo.

14Dėl termino kreiptis į Darbo ginčų komisiją praleidimo pasekmių.

15Teismas nustatė, kad Darbo ginčų komisija ieškovo reikalavimus dėl su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo atmetė dėl to, jog ieškovas praleido DK 289 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminą. Teismas laikė, jog ieškovas nepraleido 3 metų ieškinio senaties termino (DK 27 straipsnio 2 dalis) kreiptis į teismą, įvertinęs tai, kad ieškovo darbo santykiai tęsėsi nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. iki 2011 m. spalio 21 d. Teismas nustatė, kad ieškovas į Darbo ginčų komisiją kreipėsi 2013 m. spalio 3 d., t. y. praleidęs trijų mėnesių terminą, kuris skaičiuojamas nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeistos jo teisės (DK 295 str. 2 d. 5 p.). Teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovo teisės kreiptis į teismą dėl darbo užmokesčio priteisimo, vadovavosi suformuota kasacinio teismo praktika, jog trijų mėnesių terminas kreiptis į Darbo ginčų komisiją yra procedūrinis, nepainiotinas su ieškinio senaties terminais, sukuriantis kitokius teisinius padarinius, nesiejamas su teismine pažeistų darbo teisių gynyba pareiškiant ieškinį, o šio termino pabaiga negali būti vertinama kaip sukelianti subjektinės teisės išnykimą.

16Dėl mokėtino darbo užmokesčio dydžio.

17Spręsdamas klausimą dėl mokėtino ieškovui darbo užmokesčio dydžio teismas nustatė, kad Darbo sutarties 3 punkte šalys nurodė, jog ieškovui bus mokama 800 Lt mėnesinė alga, bet ne mažiau už Vyriausybės nustatytą minimalų darbo užmokestį, mokama du kartus per mėnesį, 5 punkte nurodė, jog darbo dienos trukmė 4 val., darbo savaitės trukmė 20 val., 5 darbo dienų savaitė, 9 punktu susitarė, jog priedai ir priemokos bus mokami pagal įmonės darbo užmokesčio nuostatus, 19 punkte ieškovas pasirašė, kad susipažino su darbo užmokesčio ir pareiginiais nuostatais.

18Aiškindamas šalių susitarimą teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

19Teismas, vertindamas ginčo šalių argumentus dėl mokėtino ieškovui darbo užmokesčio dydžio, analizavo Darbo užmokesčio dydį reglamentuojančių nuostatų teksto turinį, kurių turinys buvo nurodytas su ieškovu sudarytoje darbo sutartyje ir atsakovės direktoriaus 2009 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. VĮ-01 patvirtintuose UAB „Vera Vita“ darbuotojų darbo užmokesčio nuostatuose. Teismo manymu, darbo sutarties ir / ar darbo užmokesčio nuostatų norma neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog į su ieškovu sudarytą darbo sutartį įrašyta 800 Lt suma nereiškia konkrečiai šiam darbuotojui už su juo sutarto 20 val. per savaitę darbo laiko trukmę nustatyto (proporcingai sumažinto) tarifinio darbo užmokesčio.

20Teismas konstatavo, jog darbdavio nenuoseklumas yra akivaizdus įvertinus darbo santykių su kitais darbuotojais reglamentavimą. Darbo santykių reglamentavimas ne tik neatitinka darbo užmokesčio nuostatuose nustatyto darbo laiko vieneto (mėnesio), bet ir, teismo vertinimu, parodo, jog atsakovės vadovai netiesiogiai pripažino darbo sutartyse įtvirtintų taisyklių daugiareikšmiškumą, ėmėsi jų tikslinimo, kai buvo gautas ieškovo atstovės paklausimas.

21Teismo vertinimu, atsakovės pateikti duomenys, jog ir kitiems darbuotojams tam tikrais laikotarpiais buvo mokamas proporcingai darbo laiko trukmei sumažintas darbo užmokestis (b. l. 150–154, 158–159, t. 1), nepaneigia atsakovės parengtų teisinių dokumentų spragų.

22Teismas nurodė, kad visos teisinio reglamentavimo spragos ir abejonės dėl tikrosios šalių valios vertintinos darbdavio, kaip stipresniosios darbo santykių šalies, pasiūliusios atitinkamą teisinį reglamentavimą, nenaudai.

23Teismo nuomone, itin reikšminga aplinkybė yra tai, jog nors pagal darbo sutartį ir darbo grafiką (b. l. 99–101, t. 1) ieškovas turėjo dirbti po keturias valandas per dieną (nuo 8 iki 12 val.), viso darbo laiko metu buvo fiksuojama, jog ieškovas dirbo po dvi valandas per dieną, kitas laikas buvo žymimas kaip pravaikštos (b. l. 78, 143, 82–88, t. 1). Teismo vertinimu, atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie patvirtintų pravaikštų faktus, o išreikalauti duomenys iš kitų ieškovo darboviečių (b. l. 111–113, 116–118, 165–185, t. 1; b. l. 10–13, t. 2), teismo manymu, neleidžia daryti išvados, jog ieškovo darbo laikas skirtingose darbovietėse dubliavosi. Teismas akcentavo kaip reikšmingą aplinkybę tai, jog atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad iš ieškovo buvo reikalaujama pasiaiškinti, kodėl jis nevykdo savo pareigų kiekvieną darbo dieną, neįvardijo sprendimo, kurio pagrindu darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose buvo fiksuojamos pravaikštos, nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, jog darbuotojui buvo žinoma apie jam fiksuojamas pravaikštas.

24Teismas sprendė, kad labiau tikėtinas atsakovės administracijos darbuotojų siekis turėti alternatyvų (šalia nevienareikšmiškai vertintino susitarimo dėl darbo užmokesčio dydžio) pagrindą mokėti ieškovui mažesnį darbo užmokestį, ir tai, jog pačios atsakovės vadovai nebuvo vienareikšmiškai įsitikinę tikrąja su ieškovu sudaryto rašytinio susitarimo reikšme.

25Nurodytų aplinkybių visuma, nesant tiesioginių įrodymų, patvirtinančių atsakovės nurodyto turinio susitarimo su ieškovu faktą, teismo manymu, leidžia spręsti, jog atsakovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti atsiskaitymo su ieškovu tinkamumą ir pripažinti pagrįsta ieškovo poziciją, jog darbo užmokestis jam turėjo būti skaičiuojamas taikant 800 Lt dydį už 20 darbo valandų savaitę.

26Dėl finansinių reikalavimų.

27Teismas, pripažinęs, jog atsakovė neįrodė egzistavus susitarimą dėl 400 Lt per mėnesį darbo užmokesčio mokėjimo ieškovui, laikė pagrįstu ir tenkintinu ieškinio reikalavimą dėl darbo užmokesčio skirtumo priteisimo ir nusprendė, jog ieškovui turėjo būti mokamas 800 Lt mėnesinis darbo užmokestis, 2011 m. rugpjūčio mėn., todėl ieškovui turėjo būti apskaičiuota 763,64 Lt (800 Lt / 22 darbo dienų*21 faktiškai dirbtos dienos) (skirtumas – 356,24 Lt), 2011 m. rugsėjo mėn. – 690,91 Lt (800 Lt / 22 darbo dienų*19 faktiškai dirbtų dienų) (skirtumas – 322,31 Lt), 2011 m. spalio mėn. – 400 Lt (800 Lt / 20 darbo dienų*10 faktiškai dirbtų dienų) (skirtumas – 206 Lt). Bendra neteisingai apskaičiuoto atlyginimo suma, teismo vertinimu, yra 884,55 Lt, už nepanaudotas atostogas suma sudaro 73,67 Lt.

28Priteisdamas ieškovui kompensaciją už laiku negautus pinigus, teismas įvertino tai, kad į Darbo ginčų komisiją ieškovas kreipėsi praėjus beveik dvejiems metams po darbo sutarties nutraukimo dienos (praleidęs procedūrinį kreipimosi terminą), jog ieškovo darbo santykiai tęsėsi mažiau nei tris mėnesius, bendra jo uždirbta suma sudaro tik 1 854,55 Lt, jo darbo užmokestis sudarė nedidelę dalį bendrų jo per visas darbovietes tuo metu gautų pajamų, dėl to sprendė, jog visos vidutinio darbo užmokesčio sumos priteisimas už laikotarpį nuo ieškovo atleidimo iš darbo iki šio sprendimo priėmimo nepagrįstai suabsoliutintų ieškovo teises ir teisėtus interesus atsakovės atžvilgiu. Nurodytas aplinkybes teismas įvertino kaip pagrindą ieškovui iš atsakovės priteistiną sumą už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti darbo dieną už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos mažinti iki 2 000 Lt. Taip pat teismas sprendė, jog nuo kitos dienos po teismo sprendimo priėmimo iki jo visiško įvykdymo dienos ieškovui priteistina visa 36,36 Lt už kiekvieną darbo dieną esant 5 dienų darbo savaitei vidutinio darbo užmokesčio suma. Teismo vertinimu, toks DK 141 straipsnio 3 dalies taikymas visiškai užtikrins abu šios normos tikslus: taps kompensacija ieškovui už laiku negautus pinigus ir kartu skatins atsakovę finansinius įsipareigojimus įvykdyti kiek įmanoma greičiau.

29Visos priteistinos sumos šiame sprendime nurodytos neatskaičius mokesčių.

30Teismas, iš dalies patenkinęs ieškovo finansinius reikalavimus, panaikino Darbo ginčų komisijos sprendimo dalį, kuria atitinkami reikalavimai atmesti.

31Dėl kitų ieškinyje nurodytų aplinkybių.

32Teismas nevertino ieškovo pateiktų aplinkybių, susijusių su galimu mokesčių slėpimu, kaip nesusijusių su ieškinyje išdėstytais reikalavimais.

33Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

34Teismas nustatė, kad ieškovui priteisti 2 958,22 Lt sudaro apie 11 % pareikštų reikalavimų sumos. Kita bylos dalis išspręsta atsakovės naudai. Teismas laikė verta dėmesio tai, jog dalies reikalavimų ieškovas atsisakė savo iniciatyva, be to, jo finansinių reikalavimų dalinį tenkinimą nulėmė ne ieškovo principinės pozicijos nepagrįstumas, bet netikslūs sumų apskaičiavimai ir pažodinis, galimai būtent jį konsultavusių teisininkų pasiūlytas sankcijos darbdaviui, numatytos DK 141 straipsnio 3 dalyje, vertinimas. Nurodytas aplinkybes kartu su viešojo intereso sąlygojama prioritetine darbuotojo interesų apsauga, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teismas vertino kaip pagrindą nukrypti nuo aukščiau nurodytos proporcijos ir išlaidas tarp šalių paskirstyti santykiu 50 / 50.

35Teismas, įvertinęs, kad ieškovas pateikė duomenis, jog jis turėjo 700 Lt bylinėjimosi išlaidas, šias išlaidas pripažino pagrįstomis ir priteisė ieškovui iš atsakovės 350 Lt bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė pateikė duomenis, jog ji turėjo 3 605 Lt atstovavimo išlaidas (b. l. 3–7, t. 2), iš kurių 105 Lt sudaro PVM. Teismui nekilo abejonių, jog atsakovės turėtos atstovavimo išlaidos yra tiesiogiai susijusios su atsakovės vykdoma veikla, todėl teismo manymu, atsakovė turės teisę susigrąžinti savo veiklos pagrindu sumokėto PVM sumą, lygią PVM sumai, nurodytai PVM sąskaitoje faktūroje, dėl ko atstovavimo išlaidų dalies, kurią sudaro PVM, priteisimo iš ieškovo atveju galėtų be pagrindo pasipelnyti tą pačią sumą tiek prisiteisdama iš ieškovo, tiek ir atsiimdama iš valstybės. Dėl nurodytos aplinkybės prašymo dalis dėl PVM sumos įtraukimo į priteistiną atstovavimo išlaidų atlyginimą, teismo nuomone, atmestina kaip nepagrįsta. Kita dalis sumos – 3 500 Lt- teismo manymu, negali būti pripažinta nepagrįstai didele, todėl jos pusė – 1 750 Lt, priteistina atsakovei iš ieškovo. Priešpriešines bylinėjimosi išlaidų sumas įskaičius tarpusavyje, iš viso atsakovei iš ieškovo priteistinas 1 400 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

36Teismas nurodė, kad už patenkintus ieškinio reikalavimus dėl 2 958,22 Lt priteisimo, mokamas 89 Lt žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 1 p.), tad jo paduodamas ieškinį nemokėjo, todėl, reikalavimą patenkinus, ši suma iš atsakovės priteistina valstybei. Vadovaujantis aukščiau aptarta proporcija, teismas iš atsakovės priteisė valstybei 6,99 Lt teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.

37III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

38Apeliaciniu skundu Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą skundžia atsakovė UAB „Vera Vita“. Apeliantės atstovė Redvita Mocevičienė prašo skundžiamo sprendimo dalį, kurioje patenkinti ieškinio reikalavimai, panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Įpareigoti ieškovą grąžinti išmokėtus 3 310,01 Lt. Priteisti atsakovei UAB „Vera Vita“ bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo.

39Apeliantė nurodė, kad skundžiamo sprendimo ginčijama dalis priimta pažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normas, netinkamai jas išaiškinus ir pritaikius.

40Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus dėl šalių sudaryto susitarimo, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą.

41Teismas, priimdamas sprendimą, į atsakovės poziciją visiškai neatsižvelgė, neatsižvelgė į atsakovės iniciatyva išreikalautus ir pateiktus rašytinius įrodymus.

42Teismo vertinimas, kad egzistuoja nenuoseklumas ir prieštaravimai darbo apmokėjimo sąlygose, aptartose ieškovo darbo sutartyje ir darbdavio patvirtintuose darbo užmokesčio nuostatuose, su kuriais ieškovas pasirašytinai buvo supažindintas, yra nepagrįstas.

43Teismas nesuprantamai interpretuoja Nuostatų 17 punktą teigdamas, kad nenurodoma, jog darbuotojams „mokama tarifinio atlyginimo dalis, proporcinga išdirbtam laikui“, nors Nuostatuose būtent tai ir numatyta – darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo savaitę, darbo dieną, mokamas proporcingai sumažintas tarifinis darbo užmokestis (Nuostatų 17 punktas).

44Teismas, vertindamas šias aplinkybes, privalėjo vadovautis ne tik gramatiškai besiskiriančiomis žodžių reikšmėmis, bet ir tarp darbdavio ir jo darbuotojų susiklosčiusia praktika šiuo klausimu.

45Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šiuo atveju nėra jokių darbo sutarties ar Nuostatų normų, neleidžiančių daryti išvados, jog ieškovui turėjo būti mokama 800 Lt už 20 val. darbą per savaitę. Ir lyg patvirtinimą tam nurodo atsakovės 2012 m. rugpjūčio mėn. darbo sutarčių pataisymus, siejamus su gauta ieškovo pretenzija, nurodydamas, kad tai liudija atsakovės netiesioginį pripažinimą.

46Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad 2012 rugpjūčio mėnesio taisymai darbo sutartyse su darbuotojais buvo atliekami įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-06-20 nutarimą Nr. 718, kurio buvo padidinta minimali mėnesinė alga. Priešingai, jokie įrodymai byloje nepatvirtina ieškovo nurodomos aplinkybės, kad su atsakove buvo sutarta, jog už 4 val. darbo dieną jam bus mokamas 800 Lt atlyginimas.

47Teismas nepagrįstai neįvertino, kad su ieškovu darbo sutartis sudaryta 2011 m. rugpjūčio 2 d. Ieškovui buvo išmokėtas darbo užmokestis už 2011 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius. Ieškovas, gavęs darbo užmokestį, – 309,62 Lt už rugpjūčio mėn., 280,14 Lt už rugsėjo mėn., 211,57 Lt už spalio mėn., turėjo suprasti, kad jam buvo mokama 1 / 2 d. tarifinio darbo užmokesčio už ne visą darbo dieną 4 val. per dieną, už 20 val. darbo savaitės trukmę, kaip buvo sutarta darbo sutartimi. Dėl to padarė neteisingas išvadas, kad darbo užmokestis darbuotojui turėjo būti skaičiuojamas taikant 800 Lt dydį už 20 darbo valandų savaitę.

48Teismas, nustatydamas šalių susitarimo turinį, nepagrįstai neatsižvelgė į šalių elgesį po darbo sutarties sudarymo, įmonėje susiklosčiusią darbo teisinių santykių praktiką. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į faktinius tarp šalių susiklosčiusius santykius ir jų nevertino.

49Teismo nustatyta aplinkybė, jog ieškovui buvo mokamas darbo užmokestis, neatitinkantis darbo sutartyje nurodyto dydžio, patvirtina, kad šiuo atveju šalis siejo būtent tokio turinio susitarimas, kurį abi šalys pripažino, ir tik praėjus beveik metams po darbo santykių nutraukimo ieškovas pradėjo buvusį šalių susitarimą vertinti kitaip.

50Teismas, tirdamas byloje surinktus įrodymus, taip pat netinkamai įvertino duomenis, surinktus iš kitų ieškovo darboviečių, kurie akivaizdžiai liudija, kad ieškovas negalėjo vykdyti darbo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų de f acto, ir nors neišdirbdavo visos darbo laiko normos, pasinaudojęs darbdavio geranoriškumu, gavo visą jam priklausiusį darbo užmokestį.

51Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė darbo teisės normas, reglamentuojančias darbo užmokesčio priteisimą už uždelstą atsikaityti laiką su atleidžiamu iš darbo darbuotoju.

52Teismas netinkamai aiškino minėtas įstatymo nuostatas, priimtas sprendimas dėl šios dalies, kuria atsakovė įpareigota išmokėti už uždelstą atsiskaityti laiką vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, prieštarauja Lietuvos Aukščiausio teismo praktikoje suformuluotoms šios teisės normos aiškinimo ir taikymo taisyklėms.

53Teismas sprendimu konstatavo, kad buvo neišmokėta darbo užmokesčio dalis, o ne visas ieškovui priklausantis darbo užmokestis. Pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju ieškovui buvo neišmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis, nebuvo. Todėl teismo sprendimas priteisti ne neišmokėto darbo užmokesčio dalį už uždelstą laiką, o visą vidutinį darbo užmokestį, yra nepagrįstas.

54Pirmosios instancijos teismas, priimdamas teismo sprendimą, nepagrįstai atsakovei taikė sankciją priteisdamas vidutinį darbo užmokestį, (t. y. 36,36 Lt už kiekvieną darbo dieną), o ne neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

55Teismo pritaikyta sankcija darbdaviui yra neteisinga.

56Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas dėl darbdaviui taikytinos atsakomybės.

57Teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti, jog šiuo atveju nepripažintina, kad atsakovė uždelsė atsiskaityti LR DK 141 straipsnio 3 dalies prasme, t. y. nebuvo pagrindo konstatuoti sąmoningo atsakovės uždelsimo ir darbdaviui neturėtų būti taikoma sankcija dėl netinkamo atsikaitymo su darbuotoju. Priešingas šios teisės normos aiškinimas ir taikymas, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams ir būtų neproporcinga sankcija darbdaviui.

58Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, todėl ši teismo sprendimo dalis naikintina.

59Teismas nepagrįstai, vadovaudamasis LR CPK 93 str. 4 d., laikė, kad šiuo atveju yra pagrindas nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir išlaidas paskirstyti santykiu 50 / 50. Teismas netinkamai aiškino šią procesinės teisės normą.

60Teismas nepagrįstai laikė, kad ieškovo finansinių reikalavimų dalinį tenkinimą nulėmė ne ieškovo principinės pozicijos nepagrįstumas, bet netikslūs sumų apskaičiavimai ir pažodinis, galimai būtent jį konsultavusių teisininkų pasiūlytas sankcijos darbdaviui, numatytos DK 141 str. 3 d., vertinimas. Tokios teismo išvados prieštarauja bylos aplinkybėms.

61Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai, pažeisdamas proporcingumo principą ir netinkamai taikydamas procesines teisės normas, neteisingai paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas, dėl ko ši sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo naikintina.

62Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nenurodė, kokia sprendimo dalis yra vykdytina skubiai, todėl atsakovė, siekdama išvengti teismo nustatytos sankcijos mokėti ieškovui vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, net ir nesutikdama su priimtu teismo sprendimu, teismo sprendimą buvo priversta įvykdyti.

63Atsakovė, vykdydama šioje byloje priimtą teismo sprendimą, 2014-04-24 mokėjimo nurodymu pervedė ieškovui V. O. 3 310,01 Lt. Tuo atveju, jei būtų tenkintas atsakovės apeliacinis skundas, turėtų būti išspręstas ir įvykdyto teismo sprendimo atgręžimo klausimas – ieškovas įpareigotinas pervestą sumą grąžinti atsakovei.

64IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

65Apeliacinis skundas netenkintinas.

66Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

67Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo šalys UAB „Vera Vita“ ir V. O. sudarė darbo 2011 m. rugpjūčio 2 d. sutartį Nr. 74 (b. l. 75–77, t. 1). Šios sutarties 3 punkte šalys susitarė, jog ieškovui V. O. bus mokama mėnesinė alga – 800 Lt, bet ne mažiau už Vyriausybės nustatytą minimalų darbo užmokestį, mokama du kartus per mėnesį. 5 punkte nurodė, jog darbo dienos trukmė 4 val., darbo savaitės trukmė 20 val., 5 dienų darbo savaitė, 9 punkte susitarė, jog priedai ir priemokos bus mokami pagal įmonės darbo užmokesčio nuostatus.

68Byloje kilo ginčas dėl skirtingai traktuojamo ginčo šalių sutartinių sąlygų aiškinimo. Ieškovo įsitikinimu, 800 Lt mėnesinis darbo užmokestis turi būti mokamas ieškovui už ne visą (20 val.) darbo savaitę. Darbdavio atstovė teigia, jog ieškovas klaidingai aiškina šalių susitarimą, nes 800 Lt yra tarifinis atlyginimas, mokamas visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, o ieškovui išreiškus pageidavimą dirbti 4 val. per dieną, su juo buvo sutarta dėl 400 Lt darbo užmokesčio, toks ieškovui ir buvo mokamas.

69Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas sutarties turinį ir tikrindamas ginčo šalių argumentus, darbo sutarties sąlygų suvokimą, tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, ginčo sutartį palygino su atsakovės bendrovėje galiojančiais lokaliniais aktais (darbo užmokesčio nuostatais, 1 t., b. l. 121–123), kitų darbuotojų darbo sutarčių sąlygomis (1 t., b. l. 144–149, 155–157) ir su darbo užmokesčio apskaičiuotais ir išmokėtais darbuotojams dokumentais pagal pirmosios instancijos teismo ištirtas darbo sutartis (1 t., b. l. 150–154, 158–159). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo šalys darbo sutartyje susitarė, jog ieškovui bus mokamas 800 Lt darbo užmokestis už ne visą (20 val.) darbo savaitę, o ne 400 Lt darbo užmokestis, kaip teigia, atsakovė. Pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą patvirtina tai, jog atsakovė skirtinguose dokumentuose skirtingai įvardija darbo užmokesčio sąvoką: atsakovės direktoriaus 2009 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. VĮ-01 patvirtintuose UAB „Vera Vita“ darbuotojų darbo užmokesčio nuostatuose (b. l. 121–123, t. 1), 14 punkte nurodyta, jog įmonės darbuotojams taikoma apmokėjimo sistema pagal darbo laiko vienetą (mėnesį), 15 punkte paminėtos pareigybės (įskaitant ir ieškovo), kurioms, priklausomai nuo darbo sudėtingumo, kvalifikacijos, darbo krūvio ir atsakomybės, direktorius nustato fiksuotą tarifinį atlyginimą, o 17 punkte pažymėta, jog darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo savaitę, darbo dieną, mokamas proporcingai sumažintas tarifinis darbo užmokestis, 35 punkte akcentuojama, jog konkretus darbuotojo tarifinis atlyginimas įrašomas į darbo sutartį, sudaromą su darbuotoju. Tačiau kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovė nustatyto UAB „Vera Vita“ darbuotojų darbo užmokesčio nuostatuose „tarifinio darbo užmokesčio“ sąvokos neperkėlė į darbo sutartį, nes darbo sutartyje yra paminėta „mėnesinės algos“ sąvoka, nors iš nuostatų turinio matyti, jog mėnesinis atlyginimas yra siejamas su tarifiniu atlygiu ir prie jo pridedamais priedais, priemokomis. Be to, darbo laiko vienetas siejamas ne su konkrečia darbo trukme, bet su kalendoriniu laikotarpiu – mėnesiu, viename nuostatų punkte tarifinis atlyginimas siejamas su pareigybėmis (15 p.), kituose – su konkrečiais darbuotojais (8.4, 35 p.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo savaitę, buvo nurodoma, jog jiems mokamas sumažintas tarifinis atlyginimas, o ne nustatoma, jog jiems mokama tarifinio atlyginimo dalis, proporcinga išdirbtam laikui. Taigi nustatęs minėtus prieštaravimus pačios atsakovės patvirtintuose ir pasirašytuose dokumentuose, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovės nenuoseklumą reguliuojant darbo užmokesčio dydžio nustatymą ir apskaičiavimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad esant neaiškumui dėl pačios atsakovės sureguliuotos tvarkos, dėl skirtingai nurodytų darbo užmokesčio sąvokų, visos abejonės aiškinamos darbuotojo naudai. Teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentų, jiems pritaria ir laiko teisingais. Teismas visapusiškai aiškino ginčo šalių susitarimą dėl darbo užmokesčio dydžio, todėl abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs darbo sutarties specifiką ir tikslus, atsižvelgė į CK 6.193–6.195 straipsniuose nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos ir Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; 2010 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos socialdemokratų partija, bylos Nr. 3K-3-235/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. v. AB „Panevėžio statybos trestas“, bylos Nr. 3K-3-202/2011; 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Ž. v. UAB „Flakt“, bylos Nr. 3K-3-86/2013; kt.). Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas suformuotos kasacinės instancijos teismo praktikos šiuo klausimu nepažeidė, taikė ir aiškino teisingai. Taigi apeliantės atstovės argumentai dėl tariamai neteisingai išaiškintų darbo sutarties sąlygų ir dėl to neteisingai nustatyto ginčo darbo užmokesčio dydžio atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 185 str.).

70Negalima sutikti su apeliantės atstovės motyvais, kad darbo sutarčių su atsakovės darbuotojais 2012 m. rugpjūčio mėnesį patikslinimas patvirtina apeliantės argumentus dėl sutarto su ieškovu darbo sutartimi darbo užmokesčio dydžio ir skaičiavimo tvarkos, nes tokiai išvadai padaryti pagrindo nėra. Bylos duomenimis, 2012 m. rugpjūčio mėn. atsakovė su darbuotojais pasirašė darbo sutarčių pakeitimą ir nustatė, jog darbuotojui bus mokamas valandinis minimumas – 5,15 Lt. Tačiau kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, darbo užmokesčio mokėjimo pakeitimai neatitinka darbo užmokesčio nuostatuose nustatyto darbo laiko vieneto (mėnesio), ir kad atsakovė faktiškai atliko pasirašytų bendrovėje darbo sutarčių ir darbo užmokestį reguliuojančio lokalinio atsakovės akto patikslinimą.

71Nėra teisingas apeliantės argumentas, jog ieškovas tariamai sutiko su sumažintu darbo užmokesčiu, nes nereiškė atsakovei pretenzijų dirbdamas atsakovės bendrovėje, o tai, atsakovės manymu, patvirtina, jog ginčo šalys darbo sutartyje susitarė būtent dėl tokio atlyginimo dydžio, kokį atsakovė faktiškai išmokėjo ieškovui, tačiau su šiais apeliantės argumentais sutikti negalima, nes jie prieštarauja bylos medžiagai. Bylos duomenimis, ieškovas ne ginčo tvarka ir teisme gynė savo teisę gauti darbo sutartimi sutartą darbo užmokestį. Ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino pareikšti reikalavimą atsakovei dėl darbo užmokesčio priteisimo. Todėl apeliantės argumentas dėl ieškovo tariamo pritarimo atsakovės veiksmams apskaičiavus sumažintą darbo užmokestį ieškovui atmestinas kaip nepagrįstas.

72Atmestinas apeliantės argumentas, kad ieškovas tariamai nevykdė jam darbo sutartimi priskirtų įsipareigojimų ir darbdavio geranoriškumo toleruojant ieškovo veiksmus. Kaip nustatyta anksčiau, darbo sutartyje ginčo šalys aptarė darbo sąlygas, taip pat darbo laiko trukmę ir mokamo ieškovui darbo užmokesčio dydį. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog ginčo šalys pakeitė darbo sutarties sąlygas dėl apeliantės atstovės nurodytų aplinkybių arba darė vieną kitai nuolaidas negalėdamos vykdyti prisiimtų darbo sutartimi įsipareigojimų, todėl atstovės argumentas dėl ieškovo nepagrįsto reikalavimo priteisti jam visą darbo užmokesčio sumą negali būti vertinamas kaip ieškovo nesąžiningumas, nes tokiai išvadai padaryti nepateikta įrodymų (CPK 12, 178 str.).

73Negalima sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė darbo teisės normas, reglamentuojančias darbo užmokesčio apskaičiavimą už uždelstą laiką. Kaip žinia, pasibaigus darbo sutarčiai neišnyksta jos šalių teisės ir pareigos, atsiradusios, bet neįvykdytos sutarties galiojimo metu. Byloje pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės apie tikruosius darbo sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, taip pat apie jos sudarymo aplinkybes, derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas aplinkybes, teikia pagrindą aptariamą darbo sutarties sąlygą dėl nustatyto ieškovui darbo užmokesčio dydžio (800 Lt – 5 dienų, 20 val. darbo savaitė) aiškinti taip, kaip ją aiškino pirmosios instancijos teismas. Pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką, darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka už uždelstą atsiskaityti laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis) teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje F. B. v. UAB ,,Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010; 2011 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. G. v. Lietuvos ir Kanados UAB ,,Pajūrio mediena“, bylos Nr. 3K-3-247/2011; 2012 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. S. v. UAB „Eurėja“, bylos Nr. 3K-3-179/2012). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad ieškovė 2011 m. rugpjūčio mėn. ieškovui turėjo sumokėti 763,64 Lt darbo užmokestį, tačiau nesumokėjo 356,24 Lt, 2011 m. rugsėjo mėn. turėjo sumokėti 690,91 Lt darbo užmokestį, tačiau nesumokėjo 322,31 Lt, 2011 m. spalio mėn. turėjo sumokėti 400 Lt darbo užmokestį, tačiau nesumokėjo 206 Lt. Bendra skirtumo suma – 884,55 Lt. Taip pat ieškovui buvo apskaičiuota ir išmokėta 84,39 Lt kompensacija už nepanaudotas atostogas, o nesumokėta dalis kompensacijos sudarė 73,67 Lt. Vadovaujantis DK 141 straipsnio 3 dalimi, kai su atleidžiamu iš darbo darbuotoju vėluojama atsiskaityti (neatsiskaitoma jo atleidimo iš darbo dieną) ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką. Negalima sutikti su apeliantės argumentu, kad ginčo santykiams netaikomos CPK 141 str. nuostatos, nes ieškovui, pasak teismo, buvo neišmokėta tik dalis darbo užmokesčio, o ne visas jam priklausantis darbo užmokestis, kadangi tai prieštarauja paminėtam įstatymui (DK 141 straipsnio 3 dalis). Negalima sutikti su apeliantės argumentu, kad teismas neteisingai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, dėl to netinkamai pritaikė atsakovei atsakomybę. Teismas, priteisdamas ieškovui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, įvertino terminą, per kurį ieškovas nesikreipė dėl darbo užmokesčio priteisimo iš atsakovės, ieškovo dirbtą atsakovės įmonėje laikotarpį, ieškovo uždirbtą atsakovės bendrovėje darbo užmokesčio sumą, teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, jiems pritaria ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo ieškovui iš atsakovės priteista sumą už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti darbo dieną už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos yra protingo dydžio (2 000 Lt), todėl nemažintina. Taip pat pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tam, jog būtų užtikrintas operatyvus teismo sprendimo įvykdymas (DK 141 straipsnio 3 dalis), atsakovei taikytina atsakomybė už teismo sprendimo nevykdymą laiku, nusprendęs, jog nuo kitos dienos po teismo sprendimo priėmimo iki jo visiško įvykdymo dienos ieškovui priteistina 36,36 Lt už kiekvieną darbo dieną, esant 5 dienų darbo savaitei, vidutinio darbo užmokesčio suma iš atsakovės. Apeliantės atstovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priteistą sumą turėjo mažinti arba apskritai nepriteisti, tačiau savo pozicijos nepagrindė, disproporcijos tarp priteistos kompensacijos ir padaryto pažeidimo neatskleidė, dėl to teisėjų kolegija nekonstatuoja pagrindo mažinti arba nepriteisti išmokos už uždelstą atsiskaityti laiką.

74Apeliantės motyvai dėl tariamai neteisingai įvertintų byloje įrodymų ir tuo pagrindu padarytų pirmosios instancijos teismo neteisingų išvadų nustatant paskirstytų tarp ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų dydžio proporcijų yra nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais (CPK 178 str.). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylinėjimosi išlaidų sumą kiekvienai iš ginčo šalių, nurodė, kad ieškovas negalėjo savarankiškai apginti savo teisių, todėl naudojosi teisininkų paslaugomis, o tai lėmė ieškovo poziciją dėl pareikštų mokestinių reikalavimų sumos atsakovei. Bylos duomenimis, ieškovas iš esmės teisingai nurodė teisių pažeidimo faktą, teismas su ieškovo argumentais sutiko ir pripažino ieškovo teisę gauti iš atsakovės visą uždirbtą darbo užmokesčio sumą, kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, taigi faktiškai visi ieškovo reikalavimai, susiję su darbo užmokesčio priteisimu iš atsakovės, teismo sprendimu buvo patenkinti. Ieškovas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovės atsisakė (2000 Lt). Ieškovo nurodytas terminas (nuo 2011-10-21 iki 2013-12-03) dėl atsakovės uždelsimo atsiskaityti su ieškovu pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas iš esmės teisingu. Tačiau pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog ieškovo reikalavimai tenkintini iš dalies ir iš atsakovės už vėlavimą nuo 20011-10-21 iki 2014-04-08 įvykdyti finansinius reikalavimus priteisė 2000 Lt ieškovui, o ne 23 901 Lt, kaip prašė ieškovas. Taigi faktiškai visi ieškovo reikalavimai, pareikšti atsakovei, buvo teismo patenkinti. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti ieškovui teisę į 50 procentų bylinėjimosi išlaidų priteisimą, nes ieškovo nesąžiningumo byloje nenustatė (CPK 93 str. 4 d.).

75Kiti apeliacinio skundo motyvai iš esmės pakartoja tuos pačius anksčiau nurodytus atsakovės skunde motyvus dėl skundžiamo teismo sprendimo arba yra teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų procesiniame dokumente nepasisako.

76Esant tokioms aplinkybėms skundžiamas sprendimas nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.), apeliacinis skundas netenkintinas.

77Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija

Nutarė

78Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimo nekeisti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje kilo ginčas dėl darbo sutarties sąlygų aiškinimo, materialinės... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį patenkino... 7. Priėmė ieškovo atsisakymą nuo reikalavimo priteisti iš atsakovės 2 000 Lt... 8. Panaikino darbo byloje Nr. APS-2-16897 Lietuvos Respublikos valstybinės darbo... 9. Priteisė iš atsakovės UAB „Vera Vita“ 884,55 Lt darbo užmokestį, 73,67... 10. Kitus ieškinio reikalavimus atmetė.... 11. Priteisė atsakovei UAB „Vera Vita“ 1 400 Lt atstovavimo išlaidas iš... 12. Dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą atsisakymo.... 13. Teismas nustatė, kad ieškovas, ieškinyje pareiškęs reikalavimą priteisti... 14. Dėl termino kreiptis į Darbo ginčų komisiją praleidimo pasekmių.... 15. Teismas nustatė, kad Darbo ginčų komisija ieškovo reikalavimus dėl su... 16. Dėl mokėtino darbo užmokesčio dydžio.... 17. Spręsdamas klausimą dėl mokėtino ieškovui darbo užmokesčio dydžio... 18. Aiškindamas šalių susitarimą teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos... 19. Teismas, vertindamas ginčo šalių argumentus dėl mokėtino ieškovui darbo... 20. Teismas konstatavo, jog darbdavio nenuoseklumas yra akivaizdus įvertinus darbo... 21. Teismo vertinimu, atsakovės pateikti duomenys, jog ir kitiems darbuotojams tam... 22. Teismas nurodė, kad visos teisinio reglamentavimo spragos ir abejonės dėl... 23. Teismo nuomone, itin reikšminga aplinkybė yra tai, jog nors pagal darbo... 24. Teismas sprendė, kad labiau tikėtinas atsakovės administracijos darbuotojų... 25. Nurodytų aplinkybių visuma, nesant tiesioginių įrodymų, patvirtinančių... 26. Dėl finansinių reikalavimų.... 27. Teismas, pripažinęs, jog atsakovė neįrodė egzistavus susitarimą dėl 400... 28. Priteisdamas ieškovui kompensaciją už laiku negautus pinigus, teismas... 29. Visos priteistinos sumos šiame sprendime nurodytos neatskaičius mokesčių.... 30. Teismas, iš dalies patenkinęs ieškovo finansinius reikalavimus, panaikino... 31. Dėl kitų ieškinyje nurodytų aplinkybių.... 32. Teismas nevertino ieškovo pateiktų aplinkybių, susijusių su galimu... 33. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.... 34. Teismas nustatė, kad ieškovui priteisti 2 958,22 Lt sudaro apie 11 %... 35. Teismas, įvertinęs, kad ieškovas pateikė duomenis, jog jis turėjo 700 Lt... 36. Teismas nurodė, kad už patenkintus ieškinio reikalavimus dėl 2 958,22 Lt... 37. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 38. Apeliaciniu skundu Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą... 39. Apeliantė nurodė, kad skundžiamo sprendimo ginčijama dalis priimta... 40. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus dėl šalių... 41. Teismas, priimdamas sprendimą, į atsakovės poziciją visiškai... 42. Teismo vertinimas, kad egzistuoja nenuoseklumas ir prieštaravimai darbo... 43. Teismas nesuprantamai interpretuoja Nuostatų 17 punktą teigdamas, kad... 44. Teismas, vertindamas šias aplinkybes, privalėjo vadovautis ne tik... 45. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šiuo atveju nėra jokių darbo... 46. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad 2012 rugpjūčio mėnesio... 47. Teismas nepagrįstai neįvertino, kad su ieškovu darbo sutartis sudaryta 2011... 48. Teismas, nustatydamas šalių susitarimo turinį, nepagrįstai neatsižvelgė... 49. Teismo nustatyta aplinkybė, jog ieškovui buvo mokamas darbo užmokestis,... 50. Teismas, tirdamas byloje surinktus įrodymus, taip pat netinkamai įvertino... 51. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė darbo teisės... 52. Teismas netinkamai aiškino minėtas įstatymo nuostatas, priimtas sprendimas... 53. Teismas sprendimu konstatavo, kad buvo neišmokėta darbo užmokesčio dalis, o... 54. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas teismo sprendimą, nepagrįstai... 55. Teismo pritaikyta sankcija darbdaviui yra neteisinga.... 56. Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai vertino byloje nustatytas... 57. Teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti, jog šiuo atveju... 58. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė procesinės teisės normas,... 59. Teismas nepagrįstai, vadovaudamasis LR CPK 93 str. 4 d., laikė, kad šiuo... 60. Teismas nepagrįstai laikė, kad ieškovo finansinių reikalavimų dalinį... 61. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai, pažeisdamas proporcingumo... 62. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nenurodė, kokia sprendimo... 63. Atsakovė, vykdydama šioje byloje priimtą teismo sprendimą, 2014-04-24... 64. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 65. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 66. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 67. Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo šalys UAB „Vera Vita“ ir V. O.... 68. Byloje kilo ginčas dėl skirtingai traktuojamo ginčo šalių sutartinių... 69. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas sutarties turinį ir tikrindamas... 70. Negalima sutikti su apeliantės atstovės motyvais, kad darbo sutarčių su... 71. Nėra teisingas apeliantės argumentas, jog ieškovas tariamai sutiko su... 72. Atmestinas apeliantės argumentas, kad ieškovas tariamai nevykdė jam darbo... 73. Negalima sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas... 74. Apeliantės motyvai dėl tariamai neteisingai įvertintų byloje įrodymų ir... 75. Kiti apeliacinio skundo motyvai iš esmės pakartoja tuos pačius anksčiau... 76. Esant tokioms aplinkybėms skundžiamas sprendimas nekeistinas (CPK 326 str. 1... 77. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333... 78. Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimo nekeisti....