Byla 1S-163-768/2017
Dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2017 m. gegužės 31 d. nutarties

1Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Donatas Jatužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs R. M. (toliau – Pareiškėjas) skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2017 m. gegužės 31 d. nutarties,

Nustatė

2

  1. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūroje 2017 m. gegužės 9 d. gautas Pareiškėjo pareiškimas Nr. ( - ), kuriuo jis prašė pradėti ikiteisminį tyrimą L. B. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 235 straipsnio 3 dalį.
  2. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė Justina Vingilytė 2017 m. gegužės 17 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. ( - ), kadangi nustatė, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  3. Nesutikdamas su priimtu prokurorės nutarimu, Pareiškėjas jį skundė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2017 m. gegužės 31 d. nutartimi Pareiškėjo skundą dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Justinos Vingilytės 2017 m. gegužės 17 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą atmetė.
  4. Skundu, kaip galima suprasti iš jo turinio, Pareiškėjas prašo panaikinti skundžiamą Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2017 m. gegužės 31 d. nutartį, ir įpareigoti prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą L. B. atžvilgiu dėl melagingų parodymų davimo.
    1. Pareiškėjas skunde nurodo, kad L. B. teisminio nagrinėjimo metu davė melagingus, pačios išgalvotus, parodymus, apie nebūtus nusikaltimus tam, kad pakenkti tiek jam, tiek kitiems asmenims. Cituodamas 2011 m. birželio 20 d. protokolą teigia, kad mergina, atsakydama tiek į teismo, tiek į advokato klausimus, melavo. Nurodydamas analogiškus, kaip ir pirmosios instancijos teismui, skundo argumentus, susijusius ne tik su kitu asmeniu (G. V.), tačiau ir su kelione į ( - ) bei ginklo įrėmimu, teigia, jog L. B., būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, vis tiek teismui sąmoningai tyčia melavo, siekdama tiek jį, tiek kitus asmenis apkalbėti.
  5. Skundas atmetamas.
    1. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pateiktą medžiagą Nr. ( - ), pagal kurią buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, Pareiškėjo skundo argumentus, skundžiamą teismo nutartį bei prokurorės nutarimą, konstatuoja, kad ikiteisminis tyrimas dėl Pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių buvo nepradėtas visiškai pagrįstai. Tiek prokurorės nutarime, tiek ir skundžiamoje teismo nutartyje, išdėstyti pakankamai išsamūs ir pagrįsti ikiteisminio tyrimo nepradėjimo motyvai, su kuriais visiškai sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas. Pažymėtina, kad institucijų atstovų priimtuose procesiniuose dokumentuose išdėstyti bei išanalizuoti bylos duomenys, jų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir teismų praktikoje suformuotus duomenų vertinimo kriterijus, o išvados atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą yra pagrįstos, nes negauta objektyvių duomenų, kad būtų padaryta kokia nors nusikalstama veika, t. y., kad L. B., duodama nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, kurie nesutapo su kitais byloje esančiais įrodymais ir dėl ko Pareiškėjas buvo išteisintas, taip elgėsi veikdama tiesiogine tyčia. Kita vertus, skunde aukštesnės instancijos teismui, Pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių naujų skundo argumentų, kurie nebūtų buvę įvertinti priimant ne tik minėtą nutarimą, tačiau ir skundžiamą nutartį. Procesiniuose dokumentuose įvertintos visos aplinkybės, turinčios reikšmės teisiniam nurodytų faktų dėl galimos nusikalstamos veikos vertinimo, atsakyta į skundo argumentus, o padarytos išvados apie galimos nusikalstamos veikos požymių nebuvimą ir dėl sprendimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą paremtos surinktų duomenų visuma. Ta aplinkybė, kad Pareiškėjo argumentai įvertintini kitaip nei jis mano esant teisinga, visai nereiškia, kad duomenų vertinimas neatitinka tai reglamentuojančių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.
    2. Nagrinėjamu atveju matyti, kad Pareiškėjas siekia, jog L. B. būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn, kadangi baudžiamojoje byloje Nr. ( - ) ji davė melagingus parodymus apie neva padarytą sunkų nusikaltimą jos atžvilgiu, todėl mano, kad jos veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnyje, požymių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, jog Pareiškėjas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo (BK 149 straipsnio 3 dalies) buvo išteisintas, nesudaro pagrindo teigti, jog L. B. tyčia siekė melagingai apkaltinti jį, kaip nusikaltimą jos atžvilgiu padariusį asmenį. Iš bylos medžiagos matyti, kad prokurorė atsisakydama pradėti ikiteisminį tyrimą išsamiai analizavo visus byloje esančius duomenis: Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 1 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nuosprendžius; minėtoje byloje nukentėjusiosios L. B. parodymus, duotus tiek užsienio pareigūnams iš karto po sulaikymo, tiek ikiteisminio tyrimo, bei teisminio nagrinėjimo metu; specialistės psichiatrės parodymus; Vaikų raidos centro epikrizę Nr. ( - ); ligoninių pranešimus; teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktus. Ikiteisminio tyrimo teisėja, be to, kas jau paminėta, teisingai pažymėjo ir tai, kad L. B. nusikalstamų veikų padarymo metu bei duodama parodymus pirmosios instancijos teisme buvo nepilnametė, todėl jos parodymų patikimumas dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti vertinamas taip griežtai kaip suaugusiųjų parodymai. Atsižvelgus į aukščiau išdėstytus duomenis, tiek prokurorė, tiek ikiteisminio tyrimo teisėja, padarė išvadą, kad jų visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad L. B. siekdama tyčia apkaltinti Pareiškėją nebūto nusikaltimo padarymu, tyčia davė melagingus parodymus apie jos atžvilgiu padarytas nusikalstamas veikas. Įvertinus minėtų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas pritaria tiek prokurorės, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjos išsamiai pagrįstai išvadai, kad šiuo atveju nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pareiškėjo skunde reiškiama pozicija dėl nusikaltimo sudėties buvimo nukentėjusiosios L. B. veiksmuose, grindžiama subjektyviu duomenų vertinimu, pateikiant savo išvadas, tačiau kaip jau minėta, objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad L. B. savo veiksmais tyčia siekė apkalbėti Pareiškėją nebūto nusikaltimo padarymu ir tyčia davė melagingus parodymus, byloje nebuvo nustatyta. Įvertinus Pareiškėjo skunde nurodomus ir, pasak jo, L. B. duotų parodymų neteisingumą rodančius, duomenis, nėra pagrindo jų vertinti kaip L. B. galimai padaryto nusikaltimo, atitinkančio BK 235 straipsnyje, sudėtį.
    3. Atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria ikiteisminio tyrimo teisėjos skundžiamoje nutartyje padarytai išvadai, jog prokurorės 2017 m. gegužės 17 d. nutarime išsamiai ir motyvuotai pasisakyta dėl Pareiškėjo išdėstytų aplinkybių, susijusių su L. B. galimai padaryta nusikalstama veika. Apeliacinės instancijos teismas pritaria prokurorės, ikiteisminio tyrimo teisėjos priimtų sprendimų motyvams, išvadoms ir jų dar kartą nekartoja. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, preliminarus duomenų atitikimas BK reglamentuotoms nusikalstamų veikų dispozicijoms yra būtinas, todėl pagrįstai prokurorė, atlikusi Pareiškėjo pateiktų duomenų analizę ir nustačiusi, kad pateiktuose duomenyse nėra nusikalstamos veikos, kurią prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą L. B. atžvilgiu, požymių, priėmė sprendimą ikiteisminio tyrimo nepradėti. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, jog prokuroras yra savarankiškas priimdamas sprendimus tyrimo byloje ir nei apylinkės, nei apygardos teismai negali įpareigoti prokuroro pradėti ir užbaigti ikiteisminį tyrimą bei bylą perduoti teismui, jei prokuroro pozicija aptariamu klausimu yra kitokia.
    4. Aukštesnės instancijos teismas turėtų atsakyti į visus apeliaciniame skunde dėstomus teisinius argumentus, bet neprivalo išsamiai atsakyti į kiekvieną apelianto reiškiamą abejonę dėl byloje surinktų duomenų ar jų vertinimo, jei apelianto dėstomų abejonių aptarimas aukštesnės instancijos teismo sprendime negali turėti jokios reikšmės apeliacinės instancijos teismo daromoms išvadoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180/2014, 2K-308/2014). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. mutati mutandis Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59–60).
    5. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, skundą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog šiuo atveju prokurorė motyvuotai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Pareiškėjo pareiškimą, o ikiteisminio tyrimo teisėja priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį, atmetusi Pareiškėjo skundą tuo pačiu klausimu, kadangi šiuo atveju visiškai pagrįstai konstatuota, kad nepadaryta nusikalstama veika, numatyta BK 235 straipsnio 3 dalyje, todėl naikinti skundžiamą ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartį nėra teisinio pagrindo.

3Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

Nutarė

4Pareiškėjo R. M. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2017 m. gegužės 31 d. nutartį.

5Nutartis neskundžiama.

Ryšiai