Byla 2K-308/2014
Dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Gintaro Godos, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutarties.

2Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nuosprendžiu V. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų trims mėnesiams, pagal 227 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

3Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų trims mėnesiams.

4Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta 2005 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų penkiems mėnesiams.

5Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmestas.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7V. B. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su kitu asmeniu, 2012 m. spalio 8 d., apie 12.30 val., automobiliu „Mercedes–Benz“ (valst. Nr. ( - ) kurį pats vairavo, neteisėtai gabeno į šešis paketus sudėtus 2917,78 g baltos spalvos miltelių, turinčių savo sudėtyje labai didelį kiekį – 936,61 g – psichotropinės medžiagos metamfetamino; psichotropinę medžiagą vežė keliu Nr. A5 Kaunas–Marijampolė, Marijampolės kryptimi ir keliu Nr. 189 iki Skriaudžių gyvenvietės, Ramybės g., kur V. B. buvo sulaikytas kelių policijos pareigūnų, o kitas asmuo, siekdamas išvengti psichotropinių medžiagų aptikimo, iš automobilio paėmęs paketus su šiomis medžiagomis, jas gabeno iki Vilties g., Skriaudžiuose, kur, siekdamas išvengti sulaikymo, paketus su psichotropine medžiaga išmetė, o pats pabėgo, taip išvengdamas sulaikymo.

8Be to, pagal BK 227 straipsnio 3 dalį V. B. nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 8 d., apie 12.30 val., būdamas užkluptas darant nusikalstamą veiką ir sulaikytas Alytaus apskrities VPK Kelių policijos skyriaus patrulių, tiesiogiai pasiūlė 12 000 eurų (41 433,6 Lt) kyšį valstybės tarnautojams patruliams D. S. ir D. L., siekdamas valstybės tarnautojų neteisėto veikimo, t. y. kad jis būtų paleistas iš laikino sulaikymo, o paketai su psichotropine medžiaga išmesti, ir taip sunaikinti jo padarytos nusikalstamos veikos įkalčiai.

9Kasaciniu skundu nuteistasis prašo teismų sprendimų dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; teismų sprendimų dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 3 dalį pakeisti – perkvalifikuoti pagal kitą šio straipsnio dalį.

10Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 2 straipsnio 3, 4 dalių, 24 straipsnio 3 dalies, 25 straipsnio 2 dalies, 260 straipsnio 3 dalies, 227 straipsnio 3 dalies nuostatas, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 4 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 46 straipsnio 6 dalies, 177 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržyta jo, kaip kaltinamojo, teisinė padėtis, šie pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Taip pat teismų sprendimai neatitinka jiems keliamų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40, 2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 53, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. apžvalga Dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje).

11Kasatoriaus teigimu, jo kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, veikiant bendrininkų grupe, neįrodyta. Pasak kasatoriaus, neįrodyta, kad jis suvokė gabenęs labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų ir kad norėjo tai daryti, taigi jo veikoje nėra tyčios. Teismas apie jo tyčios turinį, medžiagų kiekį sprendžia iš jo veiksmų kitoje veikoje, numatytoje BK 227 straipsnio 3 dalyje, t. y. kad jo tyčią padarius nusikalstamą veiką rodo ta aplinkybė, jog jis siekė susitarti su policijos pareigūnais, kad prašė išmesti rastą maišą su psichotropinėmis medžiagomis, kad kalbėjo ne apie vieno maišo išmetimą, o tų maišų išmetimą. Tačiau pagal įstatymą turi būti įrodinėjamas kaltininko suvokimas apie tai, kad jis dar iki sulaikymo žinojo gabenęs labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos. Be to, asmens veikoje reikia nustatyti konkretų medžiagų kiekį, o ne susieti labai didelį kiekį su daugiskaitos vartojimu. Į šiuos skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas neatsakė.

12Be to, kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė bendrininkavimą reglamentuojančias nuostatas (BK 24, 25 straipsniai), nepagrįstai visas abejones vertino kaltinamojo nenaudai, išvadas grindė prielaidomis, o ne neginčijamais bylos duomenimis. Anot kasatoriaus, teismai nenustatinėjo ir neįrodinėjo bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, t. y. nenustatė, kuo pasireiškė jo ir tariamo bendrininko veiksmų bendrumas darant nusikalstamą veiką ar kaip pasireiškė susitarimas kartu daryti veiką, taip pat nenustatyta ir tyčia nusikalstamą veiką daryti kartu su bendrininku. Apeliacinės instancijos teismo išvados šiuo aspektu paremtos išimtinai kaltinančiais įrodymais, nevertinant teisinančių, nenustatant jų tarpusavio ryšio, dėl to padarytos išvados prieštarauja objektyviems bylos duomenims.

13Skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad objektyvieji bendrininkavimo požymiai pasireiškė tuo, jog jis (kasatorius) žinojo, kad su juo važiavęs asmuo su savimi vežasi labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, nes, pamatęs policijos pareigūnus, vairuojamą automobilį staigiai pasuko į Skriaudžių gyvenvietę, kad sudarytų kuo geresnes sąlygas bendrakeleiviui su gabenama medžiaga pasislėpti, o pats bandė automobiliu pasišalinti. O subjektyviuosius bendrininkavimo požymius atskleidžia tai, kad žinodamas, kas yra pareigūno D. S. atsinešamame maiše, iš karto pasiūlė išskirtinai didelį 10 000 eurų (vėliau – 12 000 eurų) kyšį. Kasatorius teigia, kad tokios išvados tėra prielaidos, nepatvirtintos objektyviais bylos duomenimis, kurių, beje, ir nėra. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs nesamas veikos aplinkybes, išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, taip pablogindamas jo (kasatoriaus) teisinę padėtį, t. y. suvaržė teisę į teisingo sprendimo priėmimą. Be to, šis teismas nepagrįstai neatsižvelgė į apeliacinio skundo argumentus dėl policijos pareigūnų tarnybinių pareigų vertinimo. Anot kasatoriaus, nėra pagrindo teigti, kad neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis bendrininkaujant tyčia buvo nukreipta ir į kito nusikaltimo dalyką – kyšį valstybės tarnautojams.

14Taip pat niekuo nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tai, jog su juo važiavęs asmuo pabėgo, patvirtina, kad buvo veikiama pagal gerai apgalvotą planą, pasiskirsčius vaidmenimis, tokiu būdu suvokiant veiksmų bendrumą, pobūdį ir pavojingumą. Kasatorius teigia, kad minėto asmens pabėgimas nepatvirtina, jog tarp jųdviejų buvo gerai apgalvotas planas ar kad jie buvo pasiskirstę vaidmenimis. Kasatorius pažymi, kad tarp jų nenustatyti jokie nusikalstami ryšiai, kurie leistų teigti, kad su šiuo asmeniu jie turėjo bendrą planą kartu atlikti tam tikrus nusikalstamus veiksmus, juo labiau byloje nėra duomenų, kad tariamas bendrininkas pabėgo dėl to, kad tai buvo jų plano dalis. Nusikalstamų ryšių nebuvimą su tariamu bendrininku iš dalies patvirtina ikiteisminio tyrimo metu atlikti telekomunikacinių ryšių sekimo veiksmai. Apeliacinės instancijos teismas į skundo argumentus dėl nusikalstamų ryšių nebuvimo su bendrininku neatsakė, nemotyvavo, kodėl nesivadovauja jį teisinančiais įrodymais arba kodėl juos atmeta. Be to, kasatorius nurodo, kad vaidmenų pasiskirstymas reiškia, jog bendrininkams būdingas pakankamai didelis organizuotumo laipsnis, tačiau organizuotumo požymis paprastai apibūdina organizuotą grupę ir nusikalstamą susivienijimą. Bendrininkų grupė nesiekia tokio didelio asmenų susitelkimo laipsnio. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas prielaidą apie vaidmenų pasiskirstymą, daro prieštaringas išvadas: pirma, konstatuoja, kad bendrininkų grupę sudarė du vykdytojai, antra, – kad šiai bendrininkų grupei būdingas dar ir vaidmenų pasiskirstymas, nors pagal BK 24 straipsnį bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas. Bet esmė yra ta, kasatoriaus manymu, kad byloje nėra duomenų, jog su tariamu bendrininku buvo veikiama organizuotai, pasiskirsčius vaidmenimis. Taigi apeliacinės instancijos teismas pavartojo formuluotes, nederančias su nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimais.

15Taip pat kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad bendrininkų grupei konstatuoti pakanka, jog byloje nustatyta informacija bent apie vieną kitą asmenį, veikusį kartu su juo (kasatoriumi). Kasatoriaus manymu, neužtenka vien konstatuoti buvus bendrininkų grupę (nes veikė bent du asmenys), taip pat būtina detalizuoti, kaip konkretus asmuo veikė bendrai su kitu asmeniu, kaip pasireiškė jo, kaip vykdytojo, vaidmuo. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai BK 24 straipsnio 3 dalies prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Kasatorius nurodo, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog jis turėjo tikslą gabenti psichotropines medžiagas ir kad šios medžiagos priklausė ne tik tariamam bendrininkui, bet ir jam, ir kad jie kartu ketino šias medžiagas realizuoti. Teismai nevertino, kad jis neturėjo jokio suinteresuotumo gabenti psichotropines medžiagas, nes tuo metu turėjo ir legalų pragyvenimo šaltinį, ir normalius šeiminius santykius, be to, visą laiką žinojo apie gresiančias lygtinio paleidimo taisyklių pažeidimo pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas į šiuos skundo argumentus neatsakė.

16Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nepažįstamo atsitiktinio pakeleivio versiją paneigia tai, jog policijos pareigūnai pabėgusį iš įvykio vietos asmenį atpažino kaip D. M., kurį jis (kasatorius) pažįsta, nepagrįsta ir neteisėta. Visų pirma, pareigūnų parodymai, kuriais jie atpažino pabėgusį asmenį kaip D. M., gauti neteisėtu būdu, dėl to teismas šiais parodymais BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme negalėjo remtis; antra, teismas padarė esminį BPK pažeidimą, nes nutartyje konkretų asmenį įvardijo kaip padariusį nusikalstamą veiką neįrodęs šio kaltės (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Pagal teismų praktiką į teismo nuosprendį negalima įtraukti tokių formuluočių, kurios liudytų apie dar nenuteistų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleistų ir toje byloje neteisiamų asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką. Tuo atveju, kai kiti nusikalstamą veiką padarę asmenys yra žinomi, teismo nuosprendyje galima vartoti tik tokias sąvokas kaip su asmeniu, kurio byla išskirta, o kai nežinomi – su nenustatytu asmeniu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.3 punktas). Kita vertus, kasatoriaus teigimu, jeigu kartu su juo važiavęs asmuo ir būtų jam pažįstamas, tai dar neįrodo, kad jis (kasatorius) prisidėjo prie to asmens daromos nusikalstamos veikos, nes gabenimo procesas galėjo vykti jam (kasatoriui) to ir nežinant (ši versija nepaneigta). Teismų praktikoje žinomas atvejis, kai asmuo faktiškai įgyvendino disponavimo psichotropinėmis medžiagomis sudėtį pats to nežinodamas. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas sprendė asmens atsakomybės klausimą, kai vieno asmens vairuojamu automobiliu važiuoja kitas asmuo, su savimi turintis didelį kiekį psichotropinių medžiagų, o pirmasis šios aplinkybės nežino (apeliacinė nutartis Nr. 1A-245/2005, kasacinė nutartis Nr. 2K-32/2006). Šioje byloje teismas laikė, kad pirmojo asmens veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties, jeigu neįrodoma, kad toks asmuo žinojo, jog kartu su juo esantis asmuo gabena psichotropines medžiagas.

17Be to, kasatorius pažymi, kad atlikus įvairius tyrimus nerasta jokių pėdsakų, leidžiančių teigti, jog jis turėjo kokį nors ryšį su psichotropinėmis medžiagomis. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino ir šiuos skundo argumentus, į kuriuos atsakė tik tiek, kad šie duomenys su tam tikra išlyga galėtų patvirtinti tik tai, kad jis rankomis nelietė automobilyje gabentos psichotropinės medžiagos. Kasatoriaus manymu, teismai privalo vertinti tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, ir nė vieniems iš jų neteikti prioriteto. Teismas privalėjo įvertinti tai, kad ant jo (kasatoriaus) nebuvo rasta nei daktiloskopinių, nei cheminių, nei biologinių psichotropinių medžiagų pėdsakų, be to, šių medžiagų nerasta atlikus kratas jo ir jo motinos namuose, paėmus įvairių mėginių iš automobilio. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo atmetė šiuos jį teisinančius įrodymus ir nepagrįstai jais nesivadovavo.

18Taigi, kasatoriaus teigimu, teismai nesilaikė teismų sprendimams keliamų reikalavimų, nes juos daugiausia grindė prielaidomis, nepašalintas abejones vertino kaltinamojo nenaudai, taip pažeisdami nekaltumo prezumpcijos principą. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišanalizavo ir nepalygino tarpusavyje visų bylos duomenų, nesusiejo jų į vieningą loginę visumą, nenurodė iš esmės jokių įtikinamų motyvų, kodėl vadovavosi vienais ir atmetė kitus įrodymus, nepašalino abejonių ir prieštaravimų, taigi nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai išnagrinėtos bei išaiškintos visos svarbios bylai aplinkybės. Taigi nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

19Kasatorius, ginčydamas nuteisimą pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, teigia, kad šią veiką kvalifikuojantis požymis (kyšio dydis) neįrodytas, taip pat neįrodyta, kad jo tyčia buvo nukreipta būtent į didesnį negu 250 MGL vertės kyšį. Jo kaltė dėl šios veikos iš esmės pagrįsta vaizdo ir garso įrašu, taip pat policijos pareigūnų D. L. ir D. S. parodymais. Anot kasatoriaus, teismai netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai visas abejones vertino jo nenaudai, išvadas grindė prielaidomis.

20Kasatorius nurodo, kad vaizdo ir garso įrašas gautas neteisėtu būdu, dėl to negalėjo būti pripažintas leistinu įrodymu BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme, juo negalėjo būti grindžiami teismų sprendimai. Minėto įrašo neteisėtumą kasatorius grindžia Policijos patrulių veiklos instrukcijoje nustatytais reikalavimais (20.9 punktas) ir nurodo, kad vaizdo ir garso įrašymo įrangą policijos pareigūnai įjungė slaptai, neįspėję dėl tokių veiksmų atlikimo ir tik gerokai po to, kai jis buvo sulaikytas ir įsodintas į policijos automobilį. Iš užfiksuoto įrašo matyti, kad policijos pareigūnai įrangą įjungia tuo metu, kai jie patys tyčia su juo (kasatoriumi) nekalba (nuo 12.53 iki 13.16 val.), nors pagal instrukciją pokalbį su policijos automobilyje esančiu asmeniu privalo visą laiką fiksuoti. Kasatorius mano, kad taip pareigūnai siekė, jog jis „prisikalbėtų“.

21BPK 20 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Duomenys, gauti neteisėtu būdu, negali būti laikomi įrodymais BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-109/2013). Duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gavo įstatyme nenumatytu būdu, įrodymais nepripažįstami, nesvarbu, kiek jie reikšmingi nustatant bylos aplinkybes. Kita vertus, net ir nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti: 1) ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir 2) ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Detalizuodamas šiuos reikalavimus, teismas suformulavo 2 principines nuostatas: 1) duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, įrodymais nepripažįstami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132/2004); 2) įrodymų leistinumas pažeistas, jeigu duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Tokie duomenys įrodymais nepripažįstami, nesvarbu, kad jų patikimumu neabejojama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4/2007). Kadangi įrašas gautas dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų, juo užfiksuoti duomenys, pasak kasatoriaus, suvaržė jo, kaip kaltinamojo, teises. Teisių suvaržymas pasireiškė tuo, kad jis buvo išprovokuotas kalbėti prieš save, tyčia neįspėjus apie pokalbio įrašinėjimą, ir kad visa tai, ką jis pasakys, bus panaudota prieš jį. Be to, teismai, nuteisdami jį tiek pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tiek pagal 227 straipsnio 3 dalį, iš esmės rėmėsi šiuo vaizdo ir garso įrašu. Teismų argumentas, kad tokie neteisėti duomenų gavimo veiksmai gali būti pateisinami vien ta aplinkybe, kad jis iš anksto turėjo žinoti, jog policijos automobilyje yra vaizdo ir garso įrašymo įranga, yra nepagrįstas, nes taip jam buvo perkelta įrodymų nuginčijimo pareiga. Tai nedera su baudžiamojo proceso paskirtimi (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

22Be to, kasatorius nurodo, kad policijos pareigūnų D. L. ir D. S. parodymai nepagrįstai pripažinti tinkamais ir patikimais įrodymais, nes jie iš esmės yra tarpusavyje suderinti ir melagingi, jų nepatvirtina kiti bylos duomenys. Tačiau jais pagrįsta jo kaltė tiek pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tiek 227 straipsnio 3 dalį. Kasatorius nurodo, kad policijos pareigūnų parodymai negalėjo būti laikomi abejonių nekeliančiais įrodymais, nes: 1) jie patys netiesiogiai provokavo duoti piniginį atlygį ir tartis su jais; kyšio sumos (10 000 ir 12 000 eurų) yra jų pačių sugalvotos (beje, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, kad jis neišsigalvojo 3000 Lt sumos, nes tokia bauda numatyta už nepaklusimą reikalavimui sustabdyti transporto priemonę arba pasitraukimą iš įvykio vietos (ATPK 130 straipsnio 1 dalis); 2) pareigūnų parodymai dėl esminių įvykio detalių išsiskyrė, buvo prieštaringi, neatitiko faktinių aplinkybių. Apie tai išsamiai buvo nurodyta apeliaciniame skunde, tačiau šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma skunde, t. y. nepašalino prieštaravimų ir faktiškai neatsakė į daugelį skundo argumentų. Kasatorius nurodo, kad šio teismo išvada, jog parodymų neatitikimai gali būti paaiškinami tuo, kad tiesiog skirtingų apklausų metu buvo akcentuojami skirtingi įvykio momentai, yra nepagrįsta, nes parodymų davimo esmė yra teisiškai reikšmingų aplinkybių neginčijamas nustatymas, o ne jų akcentavimas vienu ar kitu momentu. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad byloje, išskyrus policijos pareigūnų parodymus, nėra jokių kitų teisiškai reikšmingų ir teisėtais būdais gautų duomenų, kad policijos pareigūnams buvo pasiūlytas didesnio negu 250 MGL dydžio kyšis.

23Taip pat kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo šiurkščiai pažeistos BPK 177 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes policijos pareigūnams D. L. ir D. S. 2012 m. spalio 25 d. duodant parodymus vyr. tyrėja R. V. parodė jiems vaizdo įrašą, kuriame buvo užfiksuota, kaip jis su pažįstamu D. M. apsipirkinėja parduotuvėje „IKI“ (policijos pareigūnai teisme tai patvirtino). Dėl šių pareigūnės veiksmų buvo aiškiai pakenkta teisingam ir nešališkam ikiteisminiam tyrimui, liudytojams D. L. ir D. S. padaryta įtaka, nes po to jie ėmė keisti parodymus, t. y. visas esmines parodymų detales tą dieną sukūrė pagal matytą vaizdo medžiagą, taip apkalbėdami nekaltą asmenį. Taigi teismai nepagrįstai rėmėsi šių liudytojų parodymais kaip įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šis pareigūnės profesinių pareigų pažeidimas neturėjo jokios įtakos apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumui ir teisėtumui, nepagrįsta, nes kaip vienas iš skundo atmetimo argumentų nurodomi būtent šių liudytojų parodymai. Šis pažeidimas iš esmės pakeitė bylos nagrinėjimo eigą ir turėjo reikšmės teisingo sprendimo priėmimui ne tik kitam asmeniui, bet ir jam (kasatoriui).

24Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Tomas Meškauskas atsiliepimu į kasacinį skundą siūlo jį atmesti.

25Prokuroras atsiliepime nurodo, kad nors nuteistasis savo kaltės pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nepripažįsta, tačiau jo veiksmų kryptingumą patvirtina byloje surinkti ir objektyvioje tikrovėje pasireiškę bei teismų išsamiai ištirti faktiniai duomenys. Tiek Kauno apygardos teismas, visapusiškai ištyręs bei detaliai įvertinęs visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, tiek Lietuvos apeliacinis teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, jog V. B. sąmoningai gabeno labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos ir tokie jo veiksmai atitiko visus BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Teismai, vertindami asmens psichinį santykį su padaryta veika, pripažino, jog V. B. versija dėl kaltės jo veiksmuose nebuvimo prieštarauja kitiems byloje surinktiems duomenims ir gali būti suvokiama tik kaip pasirinkta gynybos taktika. Kasatoriaus suvokimą apie automobilyje gabento krovinio turinį patvirtina nuoseklūs liudytojų D. L., D. S., A. S., G. D. K. parodymai, kuriais teismai neturėjo pagrindo abejoti. Be to, bylos nagrinėjimo metu ištirti duomenys, užfiksuoti vaizdo ir garso įraše, specialisto išvadoje Nr. 140-(5415)-ISI-6468, daiktų pateikimo protokole, įvykio vietos, automobilio, PC „IKI“ pateikto vaizdo įrašo apžiūrų protokoluose, policijos pareigūnų vairuoto automobilio judėjimo išklotinėje, patvirtino liudytojų parodymus. V. B. suvokimą apie daromos veikos pavojingumą ir priešingumą teisei atskleidė ir paties nuteistojo elgesys. Faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis, pamatęs policijos pareigūnus, iš esmės pakeitė transporto priemonės vairavimo būdą – kirto ištisinę ženklinimo liniją, staigiai didino greitį, o Skriaudžių gyvenvietę pravažiavo padidintu greičiu. Tyčios nuteistojo veiksmuose buvimo faktą patvirtina ir tai, kad V. B., siekdamas būti paleistas iš laikino sulaikymo bei išmesti paketus su psichotropine medžiaga, tokiu būdu sunaikinant įkalčius, policijos pareigūnams siūlė 12 000 eurų kyšį. Šis faktas atskleidžia ir V. B. veiksmų kryptingumą, nesiekiant išvengti administracinės atsakomybės už padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, bet turint tikslą bet kokia kaina panaikinti bet kokias baudžiamosios atsakomybės taikymo jam sąlygas. Kalbant apie tyčios pasireiškimą V. B. veiksmuose, jo nenaudai liudija ir Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 20 d. nuosprendis, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, padarymo. Taigi, prokuroro nuomone, teismai tinkamai atskleidė visus kasatoriaus padarytos nusikalstamos veikos požymius, taip pat ir suvokimą apie neteisėtą disponavimą labai dideliu psichotropinės medžiagos kiekiu ir kryptingą veikimą.

26Prokuroras nurodo, kad taip pat nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 24 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Skundžiamoje nutartyje teismas atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės yra analogiški kasacinio skundo turiniui, pateikė motyvuotas išvadas dėl šios baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių, patvirtinančių bendrininkavimo bei bendrininkų grupės institutų V. B. veiksmuose buvimą. Šis teismas pripažino, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti visi būtinieji bendrininkavimo požymiai, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję, o jų turinys atskleidžiamas per juos patvirtinančių faktinių bylos aplinkybių visetą. Nusikalstamos veikos pobūdis, suderinti asmenų veiksmai, intensyvus kyšio siūlymas ir siūlyto kyšio suma leido teismui konstatuoti, kad nusikalstama veika buvo padaryta bendrais bendrininkų veiksmais, siekiant vieno tikslo – kartu saugiai gabenti didelį kiekį psichotropinės medžiagos. Teismai nustatė, kad V. B. psichotropinės medžiagas gabeno ne vienas, bet su kitu asmeniu, kuris vėliau pabėgo iš įvykio vietos ir nebuvo nustatytas. Teismai, vadovaudamiesi teismų praktika, šio pabėgimo nepripažino kaip bendrininkavimo ir bendrininkų grupės požymio paneigiančios aplinkybės. Nepritarti byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir sutikti su nuteistojo kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

27Byloje nustatyti visi bendrininkavimo institutui būdingi požymiai, taip pat neginčijamai įrodyta V. B. veiksmams būdinga bendrininkavimo forma – bendrininkų grupė. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai atsiskleidžia per nuteistojo žinojimą, kad su juo važiavęs asmuo su savimi vežėsi labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos. Nustatyta, kad V. B., pamatęs policijos pareigūnus, vairuojamą automobilį staigiai pasuko į Skriaudžių gyvenvietę, kad sudarytų kuo geresnes sąlygas bendrakeleiviui su gabenama psichotropine medžiaga pasislėpti, o pats automobiliu bandė pasišalinti. Byloje taip pat nustatyta, kad V. B. ir su juo veikusio asmens veiksmai pasižymėjo mažiausiu organizuotumu bei bendrininkų ryšių suderinamumu, todėl buvo teisingai pripažinti atitinkantys bendrininkų grupės požymius. Iš bylos medžiagos matyti, kad abu asmenys važiavo viena transporto priemone, toje pačioje transporto priemonėje gabeno psichotropinę medžiagą, t. y. įgyvendino vieną iš BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytų alternatyvių šio nusikaltimo realizavimo būdų. Taip pat nustatyta, kad kito asmens veiksmai, realizuojant BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, patvirtinti ne prielaidomis, kaip nurodė kasatorius, bet teismų išsamiai ištirtais įrodymais. Šios aplinkybės patvirtina ir kitą bendrininkavimo objektyvųjį požymį – veikos bendrumą. Lietuvos apeliacinis teismas teisingai pastebėjo, kad subjektyviuosius bendrininkavimo požymius tiek bendrininkų susitarimą, tiek tyčia veikti kartu atskleidžia tai, jog V. B. sudarė palankias sąlygas bendrakeleiviui pabėgti nuo policijos pareigūnų ir pasislėpti su kartu gabenta psichotropine medžiaga. Šių požymių buvimą patvirtina ir tai, kad V. B., žinodamas, kas yra policijos pareigūno atsineštame maiše, iš karto pasiūlė išskirtinai didelį kyšį. Būtent kyšio siūlymas patvirtina ne tik tą aplinkybę, kad asmuo suvokė komentuojamo maišo turinį, bet ir tai, kad bendrakeleiviai kartu siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės: vienu atveju įgyvendino pabėgimą ir pasislėpimą su psichotropine medžiaga nuo policijos pareigūnų, kitu – kyšio siūlymą policijos pareigūnams, tuo atveju, kai pirmasis elgesio modelis nebūtų sėkmingai įgyvendintas. Taigi, prokuroro nuomone, teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir teisingai V. B. veiksmus kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

28Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 227 straipsnio 3 dalies taikymu, prokuroras nurodo, kad šios nusikalstamos veikos aplinkybės detaliai aptartos teismų sprendimuose. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nustatė, kad nuteistasis policijos pareigūnams tiesiogiai pasiūlė 12 000 eurų kyšį, suvokė šio kyšio dydį ir norėjo taip veikti, pats prašėsi nesodinamas į automobilį, bijodamas dėl jo pokalbių įrašinėjimo. Teismai nustatė, kad kyšio siūlymas buvo pagrįstas noru būti paleistam iš laikino sulaikymo, turint tikslą išmesti paketus su psichotropine medžiaga ir taip sunaikinti jo padarytos veikos įkalčius. Komentuojamos veikos požymiai buvo patvirtinti policijos pareigūnų parodymais. Teismai pripažino, kad šie duomenys neprieštarauja vieni kitiems, jų turinio pagrįstumą patvirtina ir teisiamajame posėdyje išklausytas pareigūnų automobilyje darytas garso įrašas bei jo stenograma. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismai pripažino, jog nuteistąjį sulaikę policijos pareigūnai neįspėjo V. B., kad daromas garso įrašas, taip nesilaikydami Policijos patrulių veiklos instrukcijos 74 punkto reikalavimų. Tačiau teismai šio duomenų rinkimo tvarkos pažeidimo nepripažino kaip turinčio įtakos gautų duomenų patikimumui, todėl nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės.

29BPK 20 straipsnio 4 dalyje nurodoma, jog įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Tačiau įstatymo leidėjo suformuluotas ir šioje baudžiamojo proceso normoje įtvirtintas įrodymų teisėtumo reikalavimas nėra suabsoliutintas. Tam tikras nukrypimas nuo nustatytos proceso veiksmų atlikimo tvarkos nėra laikomas kliūtimi reikšmingus bylai duomenis pripažinti įrodymais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad valstybės institucijų ar pareigūnų įstatymuose nenumatytu būdu gauti duomenys įrodymais paprastai nėra pripažįstami. Tačiau įstatymų leidėjas draudžia tik tokius duomenų rinkimo būdus, kurie nėra teisiškai reglamentuoti. Tais atvejais, kai duomenys, apibūdinantys tam tikras faktines bylos aplinkybes, yra surenkami teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau pažeidžiant tam tikras tų teisės aktų nuostatas, gali būti pripažįstami įrodymais. Jų priskirtinumas įrodymų kategorijai gali būti pripažintas nepagrįstu tuo atveju, jeigu padaryti pažeidimai turėtų įtakos duomenų patikimumui arba dėl šių pažeidimų būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Prokuroras nurodo, kad policijos pareigūnai padarė Policijos patrulių veiklos instrukcijos 74 punkto pažeidimą – neįspėjo nuteistojo dėl policijos automobilyje vyksiančio pokalbio įrašymo. Tačiau minėtas pažeidimas negali būti pripažintas kaip iš esmės pažeidžiantis V. B. teises ir sukeliantis abejonių dėl tokiu būdu surinktų duomenų patikimumo. Tais atvejais, kai pripažįstama, kad atitinkamas bylai reikšmingų duomenų rinkimo būdas pažeidė šiuos procesinius veiksmus reglamentuojančius teisės aktus, būtina išsiaiškinti, kokią įtaką tai turėjo surinktų duomenų patikimumui, šiuo konkrečiu atveju – policijos pareigūnų ir nuteistojo pokalbio eigai ir jo metu daryto garso įrašo objektyvumui ir patikimumui. Akivaizdu, kad nors policijos pareigūnai neįspėjo V. B. apie daromą garso įrašą, tačiau tai savaime neturėjo jokios įtakos minėtu būdu gautų duomenų patikimumui. Įrodymų tyrimo teisme metu nustatyta ir tai, kad pats nuteistasis suvokė apie policijos pareigūnų automobilyje vykstančio pokalbio įrašinėjimą, todėl, siekdamas išvengti valstybės tarnautojams siūlyto kyšio užfiksavimo, prašėsi į jį nesodinamas. Taigi, nors policijos pareigūnai ir padarė jų veiklą reglamentuojančio teisės akto pažeidimus, tačiau tai nėra teisinis pagrindas pripažinti, kad policijos pareigūnų automobilyje darytas garso įrašas yra gautas neteisėtu būdu.

30Atsiliepime nurodoma, kad šioje baudžiamojoje byloje provokacijai būdingų požymių nenustatyta. Policijos pareigūnams kyšis buvo siūlytas ne tik jų automobilyje, bet ir anksčiau, dar nuteistajam būnant lauke. Valstybės tarnautojai jiems pasiūlyto kyšio atsisakė, nesiderėjo dėl jiems pasiūlytos sumos. Policijos pareigūnų parodymų galimą prieštaringumą, jų pagrįstumą ir sąsajas su kitais bylos duomenimis įvertino žemesnės instancijos teismai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BPK reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimų aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Kasatoriui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad Lietuvos apeliacinis teismas ištyrė kasatoriaus argumentus dėl liudytojų policijos pareigūnų parodymų prieštaringumo, pateikė tai patvirtinančias, motyvuotas išvadas bei pakankamai išsamiai pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo teiginių ir argumentų. Dėl kasaciniame skunde nurodyto BPK 177 straipsnio nuostatų pažeidimo išsamiai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kurioje nurodyta, jog šios proceso normos pažeidimas negalėjo turėti įtakos bylos teisingam ir visapusiškam išnagrinėjimui. Minėtos apklausos metu buvo sprendžiamas ne V. B. kaltės nustatymo, o kito asmens (ne šios bylos dalyvio) tapatybės nustatymo klausimas. Teismai konstatavo, kad V. B. kaltės nustatymui neturėjo įtakos minėto procesinio veiksmo pažeidimas.

31Nuteistojo V. B. kasacinis skundas atmestinas.

32Dėl BK 260 straipsnio 3 dalies ir bendrininkavimo nuostatų taikymo

33Didžioji dalis kasacinio skundo argumentų, kuriais nesutinkama su nuteisimu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo kritika. Tokie kasacinio skundo argumentai laikytini nenagrinėtinais, nes kasacinės instancijos teisme byla, kaip tai numato BPK 376 straipsnio 1 dalis, yra nagrinėjama teisės taikymo aspektu, t. y. kasacinės instancijos teismas apskųstus nuosprendžius ir nutartis tikrina nuspręsdamas, ar kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose buvo teisingai aiškintos ir taikytos įstatymų nuostatos. Kita vertus, bylos nagrinėjimas teisės taikymo aspektu reiškia, kad kasacinės instancijos teismas negali iš naujo tirti, vertintini įrodymus, iš naujo nustatyti bylos faktines aplinkybes.

34Kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose darant išvadą, kad nuteistasis, veikdamas bendrininkų grupe, gabeno labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, BPK nustatytos įrodymų rinkimo, tyrimo, vertinimo taisyklės nebuvo pažeistos. Jokių konkrečiais teisiniais argumentais pagrįstų teiginių dėl esminių BPK pažeidimų kasaciniame skunde nenurodoma. Kasatoriaus reiškiama nuomonė, kad jo kaltė nėra įrodyta, nes nėra rasta jo pėdsakų, kad byloje yra nepašalintų abejonių ir panašiai, nėra pagrindas kasaciniam skundui tenkinti. Kasaciniame skunde nurodomos bendrininko atpažinimo aplinkybės taip pat nėra pagrindas konstatuoti, kad yra pagrindas kasaciniam skundui tenkinti, t. y. kad kasatoriaus teisės proceso metu buvo kaip nors suvaržytos ar kad padaryta kitų pažeidimų, dėl kurių teismų sprendimai turėtų būti laikomi neteisingais. Jokios įtakos kasatoriaus nurodomos aplinkybės sunkinančios aplinkybės – bendrininkavimo – nustatymui neturėjo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrįstai remtasi išaiškinimais teismų praktikoje, kad bendrininkavimo konstatavimas yra galimas ir tais atvejais, kai ne visų bendrininkų tapatybė yra tiksliai nustatyta, kad visų bendrininkų kaltės įrodymas nėra būtinas. Kasaciniame skunde nurodomi teismų praktikos pavyzdžiai, kai ne visi automobilyje buvę asmenys buvo pripažįstami kaltais dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų gabenimo, niekaip nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje darytos neteisingos išvados dėl kasatoriaus kaltės. Kiekvienoje baudžiamojoje byloje kaltės klausimai sprendžiami atskirai pagal toje byloje ištirtus įrodymus ir nustatytas aplinkybes. Pagal BK 260 straipsnį kaltais pripažįstami ne tik tie asmenys, kurie tiesiogiai draudžiamas medžiagas laikė, nešė, slėpė ir pan., bet ir kiti asmenys, kurie veikė turėdami tyčią neteisėtai disponuoti draudžiamomis medžiagomis. Nagrinėjamoje byloje kasatoriaus tyčia konstatuota nepadarant esminių BPK pažeidimų, tinkamai pritaikant baudžiamąjį įstatymą. Tai, kad bendrininko atpažinimo faktas turėjo įtakos teismų vidiniam įsitikinimui ir buvo panaudotas kaip vienas iš motyvų, paneigiant kasatoriaus versiją apie atsitiktinį pakeleivį, taip pat nėra BPK pažeidimas.

35Dėl įrodymų, pagrindžiančių teismų išvadas dėl BK 227 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, leistinumo

36Apeliacinės instancijos teismas policijos automobilyje darytą įrašą pripažindamas leistinu įrodymu ir nurodydamas, kad nuteistojo neperspėjimas apie policijos automobilyje daromą įrašą laikytinas Policijos patrulių veiklos instrukcijos pažeidimu, neturėjusiu įtakos įrodymų patikimumui bei iš esmės nesuvaržiusiu nuteistojo teisių, BPK nuostatų nepažeidė. Baudžiamajame procese įrodymai neleistinais pripažįstami ne dėl bet kokių nustatytų taisyklių pažeidimų, o tik dėl tokių pažeidimų, dėl kurių kyla abejonių dėl surinktų įrodymų patikimumo ar dėl pažeidimų, kuriais buvo iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Bylos duomenys neduoda pagrindo daryti išvadą, kad įrodymu byloje pripažintas įrašas iš viso negalėjo būti daromas ar kad jį darant būtų pažeistos įstatymų nuostatos. Vien tik neperspėjimas apie daromą įrašą nėra nei pagrindas konstatuoti, kad įraše užfiksuota informacija gali būti neteisinga, nepatikima, nei pagrindas teigti, jog darant įrašą buvo suvaržytos įstatyme įtvirtintos kaltinamojo teisės. Kasatoriaus teiginiai, kad įraše užfiksuotą tekstą jis sakė išprovokuotas policijos pareigūnų, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

37Kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo teismų sprendimų pagrindimo policijos pareigūnų parodymais tėra nesutikimas su įrodymu vertinimu. Kasatorius nenurodo jokių konkrečių BPK nuostatų, kurios būtų pažeistos šiuos parodymus pripažįstant leistinais įrodymais. Dėl šios priežasties ši kasacinio skundo dalis dėl kasacinių pagrindų nebuvimo yra nenagrinėtina. Kasatoriaus tvirtinimas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, neišnagrinėdamas apeliacinio skundo argumentų dėl netinkamo policijos pareigūnų parodymų vertinimo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, yra nepagrįstas. Apeliaciniame skunde policijos pareigūnų parodymų kritikai skirta daug vietos. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus nagrinėjo ir padarė BPK nuostatas atitinkančią išvadą, kad pareigūnų parodymais remtasi pagrįstai. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas itin išsamiai neatsakinėjo į kiekvieną apeliaciniame skunde dėstytą teiginį apie pareigūnų parodymų nenuoseklumą, prieštaringumą, nereiškia, jog šis teismas apeliacinį skundą išnagrinėjo netinkamai. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų matyti, kad šios instancijos teismas tikrino, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai tyrė ir vertino policijos pareigūnų parodymus. Apeliacinės instancijos teismas privalo atsakyti į visus apeliaciniame skunde dėstomus teisinius argumentus, bet neprivalo išsamiai atsakyti į kiekvieną apelianto reiškiamą abejonę dėl byloje surinktų įrodymų, jei apelianto dėstomų abejonių aptarinėjimas apeliacinės instancijos teismo sprendime negali turėti jokios reikšmės apeliacinės instancijos teismo daromoms išvadoms.

38Dėl BPK 177 straipsnio taikymo

39Kasaciniame skunde neteisingai aiškinamas BPK 177 straipsnio, numatančio, kad ikiteisminio tyrimo duomenys yra neskelbtini, turinys. Šis straipsnis turi garantuoti, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje paskleidžiami duomenys netaptų viešai žinomi. BPK 177 straipsnio nuostatos nepažeidžiamos, jei baudžiamajame procese dalyvaujantys asmenys supažindami su tam tikra ikiteisminio tyrimo metu fiksuota informacija ir toks supažindinimas yra reikalingas siekiant, kad su tais asmenimis atliekami proceso veiksmai būtų sėkmingi. Taigi tai, kad liudytojams D. L. ir D. S. ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja rodė kasaciniame skunde minimą vaizdo įrašą, nelaikytina esminiu BPK pažeidimu, sutrukdžiusiu byloje priimti teisingus sprendimus. Teismai byloje surinktus įrodymus turi vertinti atsižvelgdami ir į tų įrodymų gavimo aplinkybes. Teismai gali pripažinti liudytojų parodymus nepatikimais ar neleistinais įrodymais nustatę, kad parodymai duoti ne apie pačių liudytojų tikrai žinomas reikšmingas bylos aplinkybes, bet apie aplinkybes, kurias nurodyti liudytojų buvo paprašyta, apie kurias liudytojai kalbėjo įtikinti ar kitaip neteisėtai paveikti. Tokie faktai nagrinėjamoje byloje nėra nustatyti. Kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl BPK nuostatų pažeidimo nėra pagrindas kasaciniam skundui tenkinti.

40Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

41Nuteistojo V. B. kasacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nuosprendžiu V. B. nuteistas pagal... 3. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės... 4. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta 2005... 5. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 6. Teisėjų kolegija... 7. V. B. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas... 8. Be to, pagal BK 227 straipsnio 3 dalį V. B. nuteistas už tai, kad 2012 m.... 9. Kasaciniu skundu nuteistasis prašo teismų sprendimų dalis dėl jo nuteisimo... 10. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 2 straipsnio 3, 4 dalių,... 11. Kasatoriaus teigimu, jo kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260... 12. Be to, kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė bendrininkavimą... 13. Skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad objektyvieji bendrininkavimo požymiai... 14. Taip pat niekuo nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tai,... 15. Taip pat kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad... 16. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nepažįstamo atsitiktinio... 17. Be to, kasatorius pažymi, kad atlikus įvairius tyrimus nerasta jokių... 18. Taigi, kasatoriaus teigimu, teismai nesilaikė teismų sprendimams keliamų... 19. Kasatorius, ginčydamas nuteisimą pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, teigia, kad... 20. Kasatorius nurodo, kad vaizdo ir garso įrašas gautas neteisėtu būdu, dėl... 21. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais... 22. Be to, kasatorius nurodo, kad policijos pareigūnų D. L. ir D. S. parodymai... 23. Taip pat kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo šiurkščiai... 24. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir... 25. Prokuroras atsiliepime nurodo, kad nors nuteistasis savo kaltės pagal BK 260... 26. Prokuroras nurodo, kad taip pat nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl... 27. Byloje nustatyti visi bendrininkavimo institutui būdingi požymiai, taip pat... 28. Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 227 straipsnio 3 dalies... 29. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nurodoma, jog įrodymais gali būti tik teisėtais... 30. Atsiliepime nurodoma, kad šioje baudžiamojoje byloje provokacijai būdingų... 31. Nuteistojo V. B. kasacinis skundas atmestinas.... 32. Dėl BK 260 straipsnio 3 dalies ir bendrininkavimo nuostatų taikymo... 33. Didžioji dalis kasacinio skundo argumentų, kuriais nesutinkama su nuteisimu... 34. Kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose darant išvadą, kad... 35. Dėl įrodymų, pagrindžiančių teismų išvadas dėl BK 227 straipsnio 3... 36. Apeliacinės instancijos teismas policijos automobilyje darytą įrašą... 37. Kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo teismų sprendimų pagrindimo policijos... 38. Dėl BPK 177 straipsnio taikymo ... 39. Kasaciniame skunde neteisingai aiškinamas BPK 177 straipsnio, numatančio, kad... 40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi... 41. Nuteistojo V. B. kasacinį skundą atmesti....