Byla 2A-128/2014
Dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo A. T

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2425-798/2012 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo A. T..

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje kilo ginčas dėl draudimo išmokas, žuvus apdraustajam, išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisės į atsakingo už žalą asmens draudiką.

5Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius (toliau – VSDFV) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 148 800 Lt žalos bei 0,04 proc. dydžio delspinigius nuo išieškomos sumos už kiekvieną pavėluotą sumokėti dieną, pradedant nuo 2010 m. gegužės 21 d. (b.l. 1-3). Nurodė, kad 2009 m. kovo 14 d. Rygiškių gatvėje, Griškabūdžio gyvenvietėje, Šakių rajone automobilis VW Golf, v/n ( - ) vairuojamas A. T., susidūrė su dviratininke V. K., vykusia į darbą, kuri nuo patirtų sužalojimų mirė. VSDFV 2010 m. balandžio 9 d. sprendimu pripažino V. K. įvykusį nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą draudiminiu įvykiu ir vadovaudamasis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDĮ) 27 straipsniu paskyrė ir 2010 m. balandžio 13 d. išmokėjo 148 800 Lt dydžio vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus lygiomis dalimis žuvusios šeimos nariams: dukroms J. B. ir R. V. bei motinai E. B.. Eismo įvykio kaltininku pripažintas A. T., kurio civilinė atsakomybė buvo apdrausta draudimo bendrovėje AB „Lietuvos draudimas“. Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 2008 m. rugpjūčio 25 d. sutarties liudijime nurodyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi apdraudžiama šiame draudimo liudijime nurodytą transporto priemonę naudojančių valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo nukentėjusiems tretiems asmenims. Už žalą, padarytą Lietuvos teritorijoje, išmoka mokama pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – TPVCAPDĮ), kurio 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Pagal CK 6.290 straipsnį socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Ieškovo teigimu, vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus yra socialinio draudimo išmoka, todėl VSDFV teisėtai reikalauja iš atsakovo atlyginti patirtą žalą, išmokėjus vienkartinę draudimo išmoką apdraustajai V. K. mirus.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė ieškovui VSDFV 148 800 Lt žalos atlyginimo iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei delspinigius po 0,04 proc. nuo išieškomos sumos (nuo 148 800 Lt) už kiekvieną pavėluotą sumokėti dieną pradedant skaičiuoti nuo 2010 m. gegužės 21 d., bet ne daugiau kaip už 180 dienų (b.l. 131-136). Teismas, vadovaudamasis teismine praktika, padarė išvadą, kad ieškovas turi teisę reikalauti atlyginti iš atsakovo visos išmokėtos socialinio draudimo išmokos, t.y. vienkartinės lygios 100 dydžių einamųjų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe mėnesį, bei periodinės išmokos (Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-368/2012). Taip pat teismas sprendė, kad vienkartinė draudimo išmoka nėra valstybės socialinė parama, o negautų pajamų dėl darbuotojo žūties kompensavimas ir todėl atmetė atsakovo argumentą, kad kompensacijos (vienkartinės bei periodinės) pagal NADPLSDĮ išmokėjimas negali būti laikomas žalos atlyginimu deliktinės atsakomybės prasme, nes jų dydis nėra pagrįstas konkrečiu atveju padarytos žalos dydžio nustatymu, apskaičiavimu ir išreiškimu piniginių ekvivalentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007). Be to, vien periodinės išmokos nekompensuoja šeimos nariams pajamų, kurias jie galėjo gauti, jei nebūtų įvykęs nelaimingas atsitikimas ir žuvęs žmogus. Žuvusiosios V. K. gaunamos pajamos iš darbo buvo jos šeimos narių pragyvenimo šaltinis, nes ji nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. turėjo 22 176,34 Lt draudžiamųjų pajamų. Ieškovas pateikė duomenis, kad 2010 m. balandžio 22 d. paskyrė ir nuo 2009 m. kovo 14 d. išmokėjo periodines draudimo išmokas apdraustajam mirus žuvusiosios V. K. vaikams J. B. ir R. V., už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 14 d. iki 2010 m. kovo 31 d. ir žuvusiosios dukroms išmokėta kiekvienai po 3 582,81 Lt periodinių draudimo išmokų, t.y. už 12 mėnesių laikotarpį, o per mėnesį nukentėjusiajai vidutiniškai buvo išmokama 299 Lt. Taigi, teismas padarė išvadą, kad žuvusioji, gaudama vidutiniškai per mėnesį 1 848 Lt (22 176,34 Lt per 12 mėn.) darbo užmokesčio, skyrė didesniąją jo dalį šeimos poreikiams, todėl vien periodinė išmoka, mokama nukentėjusiesiems, nekompensuoja jų negautų pajamų dėl mamos žūties. 100 mėnesinių atlyginimų (148 800 Lt), kurie buvo išmokėti kaip vienkartinė draudiminė išmoka, būtų gauti tik žuvusiajai išdirbus apie 6 metus ir 7 mėnesius. Tai, kad žuvusioji mirties dieną buvo tik 33 metų amžiaus, buvo darbinga ir dirbo, leido teismui spręsti, kad ji galėjo tęsti darbą iki pensijinio amžiaus, o gal ir dar ilgiau, t.y. skirti šeimai gaunamą darbo užmokestį. Todėl žuvusiosios šeimos nariams išmokėta vienkartinė išmoka vertintina kaip jos negautos pajamos, kurias ji tikėtina būtų gavusi, jei ne jos žūtis.

8Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas, teismas iš atsakovo priteisė 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2010 m. birželio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.). Ieškovo prašymą priteisti delspinigius po 0,04 proc. nuo išieškomos sumos už kiekvieną pavėluotą sumokėti dieną pradedant skaičiuoti nuo 2010 m. gegužės 21 d. tenkino iš dalies, nes yra taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas dėl delspinigių išieškojimo, todėl delspinigius priteisė už 180 dienas (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.).

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (b.l. 138-141). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

  1. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nepagrįstai padarė prielaidas dėl žalos kaip negautų pajamų traktavimo ir neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo išaiškinimą. Ieškovui, subrogacijos pagrindu reiškiant ieškinį, atsiranda pareiga įrodinėti žalos dydį ir jo pagrindimą, kurie būtų taikytini ir pačiam kreditoriui (žuvusiosios V. K. dukterims ir motinai).
  2. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad vienkartinė 148 800 Lt dydžio išmoka buvo išmokėta trims asmenims, kas svarbu ir teisiškai reikšminga nustatant kiekvienam iš jų tenkančią žuvusiojo pajamų dalį, t.y. apskaičiuojant dėl eismo įvykio padarytą žalą. Apelianto teigimu, skaičiuojant žalos dydį, V. K. iki jos žūties gautų pajamų skaičius dalytinas iš keturių asmenų (trys išlaikytiniai ir V. K.).
  3. Teismas neteisingai vertino žuvusiosios V. K. gautų pajamų dydį, nes draudžiamosios pajamos nėra tapačios grynosioms pajamoms, o būtent pastarosios buvo skiriamos pačios žuvusiosios ir jos šeimos narių poreikių tenkinimui. Todėl turėtų būti vertinamos grynosios pajamos. Nustatant grynąsias V. K. pajamas, jos draudžiamosios pajamos mažintinos sumomis, kurios turi būti išskaitomos kaip Gyventojų pajamų mokestis bei socialinio draudimo įmokos.
  4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad periodinės išmokos nėra pakankamos kompensuoti žuvusiosios dukroms bei motinai netektą išlaikymą. V. K. grynosios mėnesio vidutinės pajamos buvo 1 281,90 Lt. Padalijus šią sumą trims išlaikytiniams bei pačiai žuvusiajai, apelianto teigimu, mėnesio vidutinė pajamų dalis, tekusi kiekvienam iš šių asmenų, yra 427,30 Lt. Ieškovas kiekvienai iš V. K. dukterų per mėnesį išmoka vidutiniškai 543,68 Lt sumą (235,95 Lt išmoka apdraustajam mirus ir 307,73 Lt našlaičių pensija), todėl periodinėmis išmokomis išmokama suma viršija iki tol žuvusiosios dukrų gautą jos pajamų dalį. Apeliantas pažymėjo, kad minėtas išmokas jis ieškovui kompensuoja visiškai.
  5. Negautos pajamos negali būti kompensuojamos ilgiau nei trunka išlaikytinio gyvenimo trukmė. V. K. motina, kurią ieškovas priskyrė prie išlaikytinių ir išmokėjo 1/3 vienkartinės 148 800 Lt išmokos dalį, mirė 2010 m. spalio 31 d. Tačiau teismas laikė, kad 148 800 Lt išmoka kompensuoja žuvusiosios išlaikytiniams negautas pajamas už 6 metus ir 7 mėnesius. Ieškovas neįskaitė šios sumos į mokamas periodines išmokas, nesusigrąžino jos iš V. K. įpėdinių.
  6. Teismas pažeidė CK 6.251 straipsnyje įtvirtintą visiško nuostolių atlyginimo principą iš atsakingo dėl žalos padarymo asmens (šiuo atveju apelianto) priteisdamas žalos atlyginimą didesne apimtimi nei ją patyrė nukentėjusio asmens (V. K.) šeimos nariai. Be to, Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarimu pažymėjo, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos gyvybės atėmimo atvejais, įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl gyvybės atėmimo patyrė nukentėjusiojo asmens šeimos nariai, dydį.
  7. Teismo išvada, kad vienkartinė draudimo išmoka skirta negautų pajamų kompensavimui, yra nepagrįsta. Apelianto teigimu, nukentėjusiųjų negautų pajamų atlyginimui yra skirta periodinė išmoka, mokama pagal NADPLSDĮ. Todėl 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų draudimo išmoka negali būti laikoma mirusiojo išlaikytiniams mokama negautų pajamų kompensacija.

11Ieškovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 153-157). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pagal NADPLSDĮ vienkartinė draudimo išmoka yra įvardijama kaip kompensuojanti apdraustojo asmens negautas pajamas ir yra lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų. Todėl ieškovas, išmokėjęs V. K. šeimos nariams vienkartinę draudimo išmoką, CK 6.290 straipsnio 3 dalies pagrindu įgijo teisė reikalauti išmokėtos socialinio draudimo išmokos (148 800 Lt) iš atsakingo draudiko – apelianto.
  2. Teismas tinkamai taikė CK 6.251 straipsnio nuostatas, nes ieškovui buvo priteista padaryta žala, kurią ieškovas patyrė, išmokėdamas vienkartinę draudimo išmoką V. K. šeimos nariams, įvykus draudiminiam įvykiui. Todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas pažeidė CK 6.251 straipsnyje įtvirtintą visiško nuostolių atlyginimo principą.

12IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14Nustatyta, kad 2009 m. kovo 14 d. Griškabūdžio gyvenvietėje, Šakių rajone automobilis VW Golf, v/n ( - ) vairuojamas A. T. (trečiojo asmens byloje), susidūrė su dviratininke V. K., vykusia į darbą, kuri nuo patirtų sužalojimų mirė vietoje. VSDFV Šakių skyrius 2010 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. G15-12 pripažino įvykusį nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą draudiminiu įvykiu ir, vadovaudamasis NADPLSDĮ 27 straipsniu, paskyrė ir išmokėjo 148 800 Lt dydžio vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus lygiomis dalimis žuvusios šeimos nariams: dukrai J. B., dukrai R. V. ir motinai E. B.. Eismo įvykio kaltininku pripažintas trečiasis asmuo A. T., kurio civilinė atsakomybė buvo apdrausta pas atsakovą. VSDFV Šakių skyrius 2010 m. balandžio 15 d. pareiškė pretenziją atsakovui dėl valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo išmokėjus vienkartinę 148 800 Lt draudimo išmoką. Atsakovas informavo, kad pateiktos pretenzijos netenkins. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Apeliantas su tuo nesutinka.

15Apeliacinis skundas tenkintinas.

16Ieškovas, remdamasis CK 6.290 straipsnio 1, 3 dalimis, prašo priteisti iš atsakovo - atsakingo už žalą asmens draudiko išmokėtą žuvusiosios šeimos nariams vienkartinę 148 800 Lt draudimo išmoką, t.y. 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą mėnesį (NADPLSDĮ 11 str. 2 d., 27 str.). Dėl kitų ieškovo privalomų išmokėti/išmokėtų išmokų žuvusiojo šeimos nariams ginčo nėra.

17NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalis nustato, jog šio įstatymo paskirtis yra kompensuoti dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Taigi, įstatymų leidėjas nustatė, kad šiuo įstatymu nustatytos išmokos kompensuoja būtent negautas pajamas (žalą).

18Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas atsakingo už žalą asmens draudikui. Pagal NADPLSDĮ 31 straipsnį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal TPVCAPDĮ, dydį valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja draudimo kompanijos. Taigi, specialiame įstatyme nustatyta, kad draudimo kompanijos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui turėtų atlyginti (o VSDFV - reikalauti) tokią žalą, kokią atsakingo už žalą asmens draudikas turėtų mokėti pareiškusiems reikalavimą atlyginti žalą nukentėjusiems asmenims būtent pagal TPVCAPDĮ nuostatas. Be to, ir pagal CK nuostatas trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, (t.y. VSDFV, perėmusiai nukentėjusiųjų reikalavimo teisę) negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 str.).

19Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 5 dalį eismo įvykio žala laikoma per eismo įvykį padaryta žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui, nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) neturtinė žala arba žala, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys. Pagal TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalį žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, yra laidojimo ir su tuo susijusios išlaidos bei išlaidos žalos atlyginimui dėl maitintojo netekimo. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties.

20Konstitucinis Teismas savo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.

21Taigi, pagal minėtą išaiškinimą socialinio draudimo įstaigos (nagrinėjamu atveju – ieškovas) gali reikalauti tos išmokėtos draudimo išmokos ar jos dalies, kuria atlyginama (dengiama) turtinė žala, padaryta apdraustajam (apdraustajam žuvus - jo šeimos nariams): jei padaryta turtinė žala viršija ar yra lygi išmokėtoms draudimo išmokoms, tokiu atveju socialinio draudimo įstaigos turėtų teisę reikalauti visų draudimo išmokų iš atsakingo už žalos kilimą asmens (jo draudiko), jei turtinė žala padaryta mažesnė už draudimo išmokas – atitinkamos draudimo išmokos dalies.

22NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta kaip apskaičiuojama ir kam išmokama vienkartinė draudimo išmoka – ji yra lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį ir lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), iki jiems sukaks 18 metų, taip pat nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą besimokantys mokiniai ir pagal dieninių ar nuolatinių studijų programą studijuojantys studentai, – iki mokymosi ar studijų pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). Taigi, pagal NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalį mokama vienkartinė draudimo išmoka apskaičiuojama atsižvelgiant į vien tik valstybės nustatomą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, t.y. jos dydis nepriklauso nuo konkrečios situacijos nei dėl mirusiojo (ne)gautų pajamų fakto ir dydžio, nei dėl jokių kitų aplinkybių. Be to, ji pagal NADPLSDĮ mokama ir ją gali gauti ne tik TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalyje nurodyti asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą pagal šį įstatymą, bet ir asmenys, negalintys pretenduoti į žalos negautų pajamų pavidalu atlyginimą pagal TPVCAPDĮ, pavyzdžiui, darbingi tėvai (įtėviai). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nepaisant to, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma šio įstatymo paskirtis yra kompensuoti negautas pajamas, aptariamos vienkartinės draudimo išmokos išmokėjimas pagal savo prigimtį ir paskirtį ne visais atvejais gali reikšti, kad ji atlieka tokio pobūdžio - žalos negautų pajamų forma atlyginimo - funkciją. Kasacinis teismas taip pat yra pripažinęs, jog „...nors NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šiuo įstatymu siekiama kompensuoti dėl nelaimingo atsitikimo darbe prarastas pajamas, ir nustatyta tam tikra metodika vienkartinės laidojimo pašalpos (taip anksčiau įstatyme buvo įvardijama aptariama vienkartinė draudimo išmoka) dydžiui apskaičiuoti, tai nepaneigia šio valstybės socialinę politiką įgyvendinančio įstatymo specifinio statuso ir paskirties, lemiančių išvadą, kad sprendžiant dėl regreso teisės apimties turi būti vadovaujamasi ne NADPLSDĮ, bet CK įtvirtintomis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013). Taigi, teisminėje praktikoje faktiškai pripažįstama, kad pagal NADPLSDĮ išmokamos šios vienkartinės draudimo išmokos paskirtis gali būti ne vien padarytos žalos atlyginimas, bet ir socialinė - tuo atveju, jeigu patirtą turtinę žalą realiai atlygina vien tik jau dalis vienkartinės draudimo išmokos, kita šios išmokos dalis iš esmės atlieka socialinę funkciją. Todėl darytina išvada, kad vienkartinė draudimo išmoka (jos dalis) gali kompensuoti ir negautas pajamas tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įstaigų išmokėtos kitos išmokos jų nepadengia, be to, ji taip pat gali kompensuoti kitą, nesusijusią su negautomis pajamomis, t.y. tiesioginę turtinę žalą, kurią nukentėjusiems asmenims atsakingo už žalą asmens draudikas turėtų atlyginti pagal TPVCAPDĮ nuostatas (pavyzdžiui, laidojimo, sugadinto turto remonto ir pan. išlaidas) ir tuo atveju socialinio draudimo įstaiga turėtų teisę reikalauti ją tokioje apimtyje susigrąžinti iš atsakingo už žalą asmens draudiko (CK 6. 290 str.). Pažymėtina, kad jokių išmokų, kurios viršija padarytą žalą, iš atsakingo už žalą asmens (jo draudiko) reikalauti pagal TPVCAPDĮ nuostatas negalėtų ir nukentėjęs asmuo, jei jis tiesiogiai pats reikalautų žalos atlyginimo. Todėl tai taikytina ir šiuo atveju ieškinį reiškiančiam ieškovui (CK 6.113 str.). Be to, ir atgręžtinio reikalavimo teisė yra įgyjama ne į visą išmokėtą, o į tokio dydžio sumą, kuria atlyginama žala (CK 6.280 str.).

23Nagrinėjamu atveju iš byloje esančio Šakių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 5 d. nuosprendžio matyti, jog tarp trečiojo asmens A. T. ir nukentėjusiųjų buvo sudaryta taikos sutartis, kuria buvo susitarta, jog patirtą 9 649 Lt turtinę žalą atlygins trečiasis asmuo (b.l. 8-11). Apie kitokio dydžio žuvusios šeimai padarytą dėl įvykio turtinę žalą byloje įrodymų nėra. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl aukščiau nurodytų motyvų yra pagrindas pripažinti, kad žuvusios šeimos nariams išmokėta aptariama vienkartinė draudimo išmoka nebuvo skirta ir neatliko turtinės žalos kompensavimo funkcijos, dėl ko vertintina kaip išmokėta realizuojant valstybės socialinę politiką (Konstitucijos 52 straipsnis). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovui iš apelianto vienkartinės draudimo išmokos suma priteista nepagrįstai, dėl ko skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas - ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).

24Kiti apeliacinio skundo argumentai, padarius išvadą, kad vienkartinė draudimo išmoka nepriteistina aukščiau minėtais motyvais, nebeturi esminės reikšmės ginčo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

25Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

26Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

27Priteisti iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus 3‘976 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje kilo ginčas dėl draudimo išmokas, žuvus apdraustajam, išmokėjusios... 5. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino... 8. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas, teismas iš atsakovo... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 10. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ (toliau – apeliantas) apeliaciniu... 11. Ieškovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos... 12. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 13. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 14. Nustatyta, kad 2009 m. kovo 14 d. Griškabūdžio gyvenvietėje, Šakių rajone... 15. Apeliacinis skundas tenkintinas.... 16. Ieškovas, remdamasis CK 6.290 straipsnio 1, 3 dalimis, prašo priteisti iš... 17. NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalis nustato, jog šio įstatymo paskirtis yra... 18. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas atsakingo už žalą asmens... 19. Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 5 dalį eismo įvykio žala laikoma per eismo... 20. Konstitucinis Teismas savo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs,... 21. Taigi, pagal minėtą išaiškinimą socialinio draudimo įstaigos... 22. NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta kaip apskaičiuojama ir kam... 23. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančio Šakių rajono apylinkės teismo 2010... 24. Kiti apeliacinio skundo argumentai, padarius išvadą, kad vienkartinė... 25. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 26. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir... 27. Priteisti iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos...