Byla e2A-782-178/2016
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Dalios Kačinskienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. S. ir V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VitGre“ ieškinį atsakovams A. S., V. S. ir V. M. dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovo ir dalyvio savalaikiai nesikreipus dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo civilinės atsakomybės.
  2. Ieškovė BUAB „VitGre“ pareikštu ieškiniu (patikslintu ieškiniu) prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. S., V. S. ir V. M. 217 047,06 Eur (749 420,10 Lt) žalos; 5 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nesant pagrindų taikyti solidariąją atsakomybę, prašė taikyti dalinę ir solidariąją atsakomybę ir atsižvelgiant į pareigų vykdymo laikotarpį priteisti iš A. S. 16 968,65 Eur (58 589,37 Lt) už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 21 d. padarytą žalą, iš V. S. ir A. S. solidariai 14 062,61 Eur (48 555,39 Lt) už laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. padarytą žalą ir 155 634,89 Eur (53 7376,16 Lt) už laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. gegužės 28 d. padarytą žalą, iš V. M. ir A. S. solidariai 30 380,86 Eur (104 899,04 Lt) už laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 11 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. bendrovei padarytą žalą.
  3. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi iškėlė UAB „VitGre“ bankroto bylą, 2013 m. spalio 8 d. ir 2014 m. balandžio 2 d. nutartimis patvirtino kreditorių reikalavimų sąrašą 926 448,10 Lt sumai. Ieškovės vienintele akcininke iki bankroto bylos iškėlimo ir vadove iki 2011 m. lapkričio 21 d. buvo A. S., vadovais taip pat buvo V. S. nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. ir nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki bankroto bylos iškėlimo bei V. M. nuo 2012 m. gegužės 11 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d.
  4. Nuo 2010 m. bendrovė veikė nuostolingai, jos turtinė padėtis blogėjo. Iš balanso ir sintetinio sąskaitų apyvartos žiniaraščio, sudaryto 2011 m. sausio 1 d., matyti, kad bendrovė turėjo 180 017 Lt vertės turtą ir 177 028,14 Lt įsipareigojimų. Pagal balansą ir sintetinio sąskaitų apyvartos žiniaraštį, sudarytą 2012 m. sausio 1 d., bendrovė turėjo 259 307,49 Lt įsipareigojimų ir 164 550 Lt turto. 2012 m. pirmo pusmečio finansinės atskaitomybė dokumentai rodo, kad bendrovė turėjo 62 718 Lt vertės turtą, o per vienerius metus mokėtinos sumos siekė 329 102 Lt. Remiantis sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraščiu, sudarytu 2013 m. sausio 1 d., bendrovė turėjo 447 058,47 Lt įsipareigojimų. Remiantis sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraščiu, sudarytu 2013 m. gegužės 29 d., bendrovės įsipareigojimai siekė 610 468,43 Lt. Ieškovės teigimu, jau 2011 m. sausio 1 d. egzistavo pagrindai bankroto bylos iškėlimui, nes bendrovė vėlavo ir neatsiskaitė su darbuotojais, jos įsiskolinimai augo, o turto masė buvo mažesnė nei įsiskolinimų dydis. Tačiau atsakovai į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė, toliau vykdė veiklą, taip didindami bendrovės įsiskolinimus. Tai, kad bendrovė yra nemoki, atsakovams buvo žinoma, todėl jie yra solidariai atsakingi už ieškovei ir jos kreditoriams padarytą žalą. Nesant pagrindų taikyti solidariąją atsakomybę, ieškovė pagal turimus finansinius dokumentus ir buhalterinę informaciją atliko papildomus skaičiavimus ir prašo atsakovų atžvilgiu taikyti dalinę atsakomybę (žr. nutarties 2 punktas).
  5. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2012 m. atliko ieškovės veiklos mokestinį patikrinimą, kurio metu nustatė vykdomos veiklos pažeidimų. Už buhalterinės apskaitos organizavimą atsakovė buvo atsakinga laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 28 d. iki 2011 m. lapkričio 21 d., o atsakovai V. S. ir V. M. – laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki bankroto bylos iškėlimo.
  6. Ieškovės skolos 2011 m. sausio 1 d. sudarė 177 028 Lt, o bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma – 926 448,10 Lt. Šių skolų bendrovė negali padengti, todėl išaugęs skolų dydis 749 420,10 Lt laikytinas ieškovės patirta žala.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei solidariai iš V. S. ir A. S. 127 007,36 Eur žalos atlyginimo; valstybei naudai iš V. S. ir A. S. po 1 214 Eur žyminio mokesčio; kitoje dalyje ieškinį atmetė.
  2. Teismas sprendė, kad pagal finansinės atskaitomybės dokumentus 2011 m. sausio 1 d. ieškovė buvo nemoki, todėl A. S., kurios kaip vadovės įgaliojimų pabaiga buvo 2012 m. lapkričio 21 d., privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tuo metu V. S. įmonėje dirbo komercijos direktoriumi, o nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. buvo paskirtas laikinai einančiu direktoriumi (juridinių asmenų registre šios jo pareigos neregistruotos). Nuo 2012 m. lapkričio 23 d. juridinių asmenų registro duomenimis ieškovės vadovu buvo V. S.. Todėl atsakomybė už nesavalaikį kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo tenka bendrovės akcininkei ir vadovei A. S. bei vadovui V. S.. Nuo 2011 m. sausio 1 d. bendrovės skolos didėjo, o A. S. ir V. S. toliau vykdoma veikla jas didino. Todėl jų veiksmai yra priežastiniame ryšyje su bendrovei ir jos kreditoriams padaryta žala – skolų padidėjimu.
  3. Į bylą pateiktas akcininko 2012 m. gegužės 11 d. sprendimas, kuriuo V. M. nuo 2012 m. gegužės 11 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. buvo paskirtas laikinai einančiu direktoriaus pareigas, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad direktoriaus pareigas faktiškai atliko V. S.. Todėl ieškinys V. M. atžvilgiu atmestas.
  4. Aplinkybė, kad A. S. iki bankroto bylos iškėlimo buvo gimdymo ir vaiko priežiūros atostogose, nesumažina jos atsakomybės, nes visą šį laikotarpį ji buvo ieškovės savininkė, o 2011 m. sausio 1 d. ji buvo ir vadovė. Be to, mokėjimo žiniaraščiai patvirtina, kad A. S. nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio vėl dirbo ir gavo darbo užmokestį. Atsakovai yra sutuoktiniai, abu dirbo bankrutavusioje bendrovėje, kuri buvo šeimos verslas. Atsakovams nesutikus skirti byloje ekspertizės dėl žalos dydžio nustatymo ir atsakomybės ribų, teismas A. S. ir V. S. laikė solidariais skolininkais.
  5. Ieškovė skolų apimtį bankroto bylos iškėlimo metu grindžia 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma 926 448 Lt (268 317,87 Eur). Tačiau šia nutartimi kreditoriniai reikalavimai patvirtinti ne ginčo tvarka, todėl jų dydis neturi prejudicinės galios byloje dėl žalos atlyginimo, jei atsakovai tokio kreditorinių reikalavimų dydžio ar jo dalies nepripažįsta.
  6. Formaliai skaičiuojant uždelsto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo padarytos žalos dydis būtų ieškovės nurodoma 217 047,06 Eur suma. Tačiau šalių argumentai patvirtina, kad kreditorinių reikalavimų sąraše, kuriuos administratorius pateikė patvirtinti nurodydamas, kad ginčo dėl jų nėra, yra padidintos kai kurių reikalavimų sumos. Pirmos eilės kreditorinių reikalavimų sąraše patvirtinta 662 349 Lt skola darbuotojams, tačiau ji sumažėjo 262 355,48 Lt išmokėjus darbuotojams iš Garantinio fondo. Pagal darbuotojų reikalavimų struktūrą, uždelsimas atsiskaityti sudaro 210 174,44 Lt. Uždelsimo atsiskaityti sumos sudaro apie 1/3 dalį visų kreditorinių reikalavimų darbuotojams, kurie, kaip rodo atsakovų pateikti skaičiavimai, ne visais atvejais paskaičiuoti pagrįstai. Šalims buvo siūloma prieštaravimams pašalinti ir žalos dydžiui nustatyti skirti buhalterinę ekspertizę, šalys nesutiko, todėl žalos dydį teismas nustatė pagal turimus dokumentus.
  7. VMI atlikus mokestinį patikrinimą nustatyta, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. nustatytas 82 001 Lt neišmokėto darbo užmokesčio įsiskolinimas, kuris antstolių patvarkymais sumažintas 32 772,28 Lt. 2012 m. rugsėjo 30 d. darbuotojų priskaitytų išmokų, susijusių su darbo santykiais, neišmokėtas likutis buvo 49 228,72 Lt. Tačiau iš 2013 m. spalio 8 d. teismo nutartimi patvirtinto kreditorinių reikalavimų sąrašo matyti, kad bankroto bylos iškėlimo metu darbuotojams neišmokėtas darbo užmokestis sudarė 663 620,21 Lt. Tai patvirtina atsakovo paaiškinimą, kad į kreditorinių reikalavimų sąrašą yra įtraukta sumų, kurios darbuotojams jau sumokėtos. Todėl nustatant žalos dydį, teismo patvirtintas kreditorinių reikalavimų dydis mažinamas 210 174,44 Lt suma už uždelstą atsiskaityti laiką, kaip kompensacija už netikslumus kreditorinių reikalavimų sąraše. Atsakovas neginčijo, kad kitiems kreditoriams kreditorinių reikalavimų dydis yra nepagrįstas, todėl laikytina kad bendrovės skolų apimtis bankroto bylos iškėlimo datai, nuo kurios turi būti skaičiuojamas skolų padidėjimas, buvo 716 273,66 Lt (207 447,19 Eur). Nustatant žalos dydį ši suma mažinama mokėtinų sumų ir įsipareigojimų dydžiu, kuris buvo susidaręs 2011 m. sausio 1 d. – 177 028 Lt (51 270,85 Eur), taip pat 24 858,43 Eur suma (gautos lėšos pardavus turtą, realūs debitoriai, lėšos sąskaitose ir kasoje), todėl atlygintinos žalos dydis sudaro 131 318,34 Eur.
  8. Be, to, pagal atsakovo pateiktus argumentus ir byloje esančius duomenis, iš kurių matyti, kad su dalimi kreditorių buvo atsiskaityta, teismas atlygintinos žalos dydį mažino dar 14 884,98 Lt (4 310,98 Eur) suma ir sprendė, kad iš A. S. ir V. S. solidariai priteistina 127 007,36 Eur žalos.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

8

  1. Atsakovai A. S. ir V. S. (toliau – apeliantai) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą pakeisti, panaikinant sprendimo dalį, kuria ieškovės naudai iš atsakovų priteista 127 007,36 Eur žalos atlyginimo; 5 proc. procesinių palūkanų, 1 214 Eur žyminio mokesčio, likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2012 m. bendrovė stengėsi vykdyti veiklą, apeliantai investavo savo asmeninius pinigus į jos išsaugojimą, neprisiėmė naujų įsipareigojimų ir pagrįstai buvo manoma, kad ji nėra pasmerkta žlugti. VMI duomenimis 2011 m. buvo apskaičiuotas 9 665 Lt pelnas, pelno mokestis 2 950 Lt. 2011 m. sausio 1 d. neišmokėtas darbo užmokestis darbuotojams sudarė 24 912 Lt, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. darbo užmokesčio darbuotojams įsiskolinimas sumažintas nuo 82 001 Lt iki 49 228 Lt, t. y. 32 772 Lt suma.
    2. Teismas netinkamai įvertino tai, kad 2011 m. sausio 1 d. bendrovės įsipareigojimai buvo beveik lygūs jos turimo turto vertei, o turtas viršijo bendrovės skolas. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad tai dienai bendrovė turėjo ne tik skolų, bet ir debitorinių reikalavimų kitiems asmenims. Dėl to teismo išvada, kad ieškovė 2011 m. sausio 1 d. buvo nemoki ir jai buvo būtina kelti bankroto bylą, yra nepagrįsta.
    3. Teismas, mažindamas priteistiną žalos dydį, nustatė, kad dalis jau patvirtintų kreditorinių reikalavimų yra nepagrįstai padidinti, tačiau jų visų nepatikrino. Teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą žalos dydžiui nustatyti perkėlė apeliantams, nors tai yra ieškovės pareiga. Nesant byloje pagrįstų įrodymų bei esant paties teismo nustatytiems kreditorinių reikalavimų dydžių nustatymo pažeidimams, teismas netinkamai nustatinėjo žalos dydį.
    4. ĮBĮ gina bankrutuojančios bendrovės kreditorių teises, tačiau nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 16 d. kito ieškovės kreditorinių įsipareigojimų dydžiai, pobūdžiai, kito ir patys kreditoriai. Teismas šių aplinkybių nenagrinėjo, taip pat nenustatinėjo, koks kreditorius ir kiek jis negavo pajamų, dėl apeliantų 2011 m. sausio 1 d. nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Byloje esantys įrodymai nepagrindžia skolos padidėjimo po 2011 m. sausio 1 d. Sprendime nenurodyta, kada ir kokiu pagrindu susidarė skola ir kaip ji didėjo ar mažėjo per atitinkamą laikotarpį. Todėl teismo nustatyta 127 007,36 Eur žala neįrodyta.
    5. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį žala turi būti padaroma konkrečiai kreditoriams, o ne įmonei. Šiuo atveju teismas neišskyrė kreditorių, nenurodė kokia žala, kokiam konkrečiai kreditoriui yra padaryta, o tik nustatė bendrą įmonei padarytą žalą. Ne visi bendrovės finansiniai įsipareigojimai yra laikytini žala kreditoriams, todėl teismas nepagrįstai visas bendrovės skolas vertina kaip apeliantų sukeltą žalą.
    6. Teismas neįvertino aplinkybės, kad 2012 m. spalio 21 d. ieškovė su VMI buvo visiškai atsiskaičiusi. Apeliantai vykdė derybas su Sodra dėl skolų grąžinimo ir jas mokėjo, prašė leisti atsiskaityti su darbuotojais iš areštuotų dėl įsiskolinimo sąskaitų, stengėsi padengti skolas. Skola Sodrai bankroto iškėlimo metu sudarė 55 158 Lt, tačiau teismo patvirtintuose kreditoriniuose reikalavimuose yra nurodoma net 153 287,02 Lt skola. Padaryta teismo klaida nepagrįstai padidino teismo nustatytą apeliantų padarytos žalos dydį 28 420,12 Eur suma.
    7. Teismas nevertino aplinkybės, kad prasidėjus bendrovės mokestiniam patikrinimui, visa dokumentacija buvo paimta, bendrovės administracija neturėjo galimybės tinkamai atsiskaitinėti su kreditoriais, o neturėdama dokumentų ir nebaigus mokestinio patikrinimo, apeliantai neturėjo galimybės kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. VMI pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą nurodoma, kad bendrovė liko skolinga V. S. 54 846,78 Lt, o A. S. 33 709,13 Lt. Todėl bendrą 25 647,56 Eur sumą teismas privalėjo užskaityti į kreditoriams padarytą žalą, sumažindamas šia suma priteistiną žalą.
    8. Įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovė tęsė veiklą apie du mėnesius, darbuotojams buvo priskaičiuojami atlyginimai, mokesčiai valstybei, kurie nebuvo mokami, tuo buvo didinami bendrovės skoliniai įsipareigojimai, kurie su apeliantais negali būti siejami. Teismas šios aplinkybės nevertino.
    9. Teismas netinkamai nustatė priežastinį ryšį. Byloje neįrodyta, kad būtent dėl to, kad apeliantai 2011 m. sausio 1 d. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kreditoriams atsirado žala. Teismo nurodyta aplinkybė, kad po minėtos datos ženkliai išaugo bendrovės įsipareigojimai, nelemia priežastinio ryšio, nes padidėjusios bendrovės skolos nebūtinai tampa kreditorių nuostoliais.
    10. Teismas, spręsdamas apeliantų kaltės klausimą, privalėjo atsižvelgti ir į tai, kad jie, įgyvendindami savo pareigas veikė, vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais. Teismas, taikydamas ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį, privalėjo taip pat šiais principais vadovautis (CK 1.5 str. 4 d.) ir per 2011 m. bendrovėje atsiradusių naujų įsipareigojimų nevertinti, kaip apeliantų padarytos žalos, nes šalyje buvo gili ekonominė krizė, bendrovėje buvo mažinamos skolos ir apeliantai turėjo norą ir matė galimybę bendrovę padaryti mokią.
    11. Daugelis darbuotojų savo reikalavimus perdavė skolų išreikalavimo įmonėms, todėl skolų dydis pasikeitė šioms įmonėms priskaičiavus papildomas administravimo išlaidas, nepagrįstai didelius delspinigius, kurie viršijo pačių skolų dydžius. Administratorius nesiėmė priemonių, kad nepagrįstai prašomos sumos nebūtų įtrauktos į kreditorinių reikalavimų sąrašą. Todėl teismas turėjo taikyti CK 6.248 straipsnio 4 dalies normas.
    12. Teismas neargumentavo, kodėl netaikoma dalinė atsakomybė. Teismas priteisė žalą iš apeliantų, ėjusių bendrovės administracijos vadovo (ir/ar akcininko) pareigas skirtingu laiku, todėl jie negalėjo veikti bendrai ir kiekvienas turi atsakyti už žalą, padarytą jo veiksmais tiems kreditoriams, kurie buvo jų vadovavimo bendrovei laikotarpiu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad A. S. ieškovės vadove buvo iki 2011 m. lapkričio 21 d., t. y. tuo laikotarpiu, kai bendrovės įsipareigojimai buvo mažinami. 2012 metais ji buvo vaiko priežiūros atostogose, o bendrovės vadovais buvo kiti asmenys. Nepagrįsta teismo išvada, kad A. S. buvo gerai žinoma bendrovės finansinė padėtis. Dėl to civilinė atsakomybė A. S. kaip akcininkės atžvilgiu neturėtų būti taikoma.
  2. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

916.1. Teismas tinkamai vertino visus byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai laikė, kad 2011 m. sausio 1 d. ieškovė buvo nemoki. Apeliantams kaip jos vadovams ir akcininkei apie šią bendrovės būklę buvo žinoma. Bendrovei ir toliau vykdant veiklą, jos padėtis dar labiau pablogėjo ir jos įsiskolinimai kreditoriams dar labiau išaugo. Nuo 2010 m. bendrovė veikė nuostolingai, turtinė padėtis nuolat blogėjo, o 2011 m. sausio 1 d. jos įsipareigojimai daugiau kaip 1/2 viršijo turimą turtą.

1016.2. Apeliantai nepateikė įrodymų, kad jie investavo į bendrovės išsaugojimą savo asmeninius pinigus bei neprisiėmė naujų įsipareigojimų. Pateikti kasos išlaidų orderiai dėl mokėjimų atlikimo darbuotojams buvo atlikti bendrovės lėšomis, o ne apeliantų asmeninėmis. Apeliantų pateiktuose mokėjimo pavedimuose, kuriais įrodinėjamas asmeninių lėšų naudojimas, mokėtoju nurodoma bendrovė, bet ne apeliantai. Nors teiginį apie asmeninių lėšų skolinimą apeliantai grindžia tuo, kad bendrovė liko skolinga apeliantui – 54 846,78 Lt, o apeliantei – 33‘709,13 Lt, tačiau šie skolos dydžiai yra grindžiami atliktu mokestiniu tyrimu. Mokesčių administratorius nustatė, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai.

1116.3. 2012 m. birželio 8 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodoma, kad patikrinimas buvo atliekamas pagal bendrovės pateiktus dokumentus, darant jų kopijas, taip pat registrus bei kompiuterinės buhalterinės programos suformuotas suvestines ir žiniaraščius siunčiant elektroniniu paštu. Taigi, atliekant mokestinį patikrinimą bendrovė turėjo veiklos dokumentus, todėl nepagrįsti apeliantų argumentai, kad dėl vykdomo mokestinio patikrinimo jie negalėjo atsiskaitinėti su kreditoriais bei neturėjo galimybės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

1216.4. Nors apeliantai teigia, kad jie toliau stengėsi vykdyti veiklą, tačiau tai nepašalina jų atsakomybės dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos nevykdymo. Taip pat toks elgesys nepateisina ir bendrųjų vadovų pareigų elgtis sąžiningai, protingai, lojalumo, konfidencialumo pareigos, pareigos vengti interesų konflikto ir pan., t. y. CK 2.87 straipsnio, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 7, 8 ir 12 punktų nevykdymo. Apeliantai sąmoningai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tuo pažeisdami ĮBĮ nuostatas ir padarydami žalą ieškovei, kurią privalo atlyginti.

1316.5. Teismas, atsižvelgęs į apeliantų pateiktus argumentus, sumažino žalos dydį. Nepagrįsti skundo argumentai, kad žala turi būti padaroma kreditoriams, o ne bendrovei. Teismas pagrįstai neanalizavo visų bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų, nevertino, kokio dydžio žala, kokiam konkrečiam kreditoriui yra padaryta, o tik nustatė bendrą ieškovei padarytą žalą.

1416.6. Apeliantų argumentai dėl veiklos iškėlus bankroto bylą tęsimo yra nepagrįsti, nes bendrovė po bankroto bylos iškėlimo ūkinės – komercinės veiklos netęsė, toks sprendimas nebuvo priimtas ir visos bankroto bylos iškėlimo dieną galiojusios sutartys, įskaitant ir darbo sutartis, buvo nutrauktos. Tačiau tiek dėl darbuotojų atleidimo, tiek dėl kitų sutarčių nutraukimo ĮBĮ nustato įspėjimo terminus, kurių privaloma laikytis.

1516.7. Apeliantai nepateikė įrodymų, kad 2012 m. spalio 21 d. buvo atsiskaityta su VMI bei skola Sodrai bankroto iškėlimo metu buvo 55 158 Lt. Bankroto bylos iškėlimo metu bendrovės įsiskolinimas VMI sudarė 78 039,03 Lt. VSDFV Vilniaus skyrius pateikė 111 104,91 Lt finansinį reikalavimą, kuris dėl patikslintų draudžiamųjų pajamų padidėjo iki 153 287,02 Lt. Todėl bendrovės skola valstybinėms institucijoms egzistavo ir didėjo.

1616.8. ĮBĮ nustatytas draudimas įskaityti priepriešinius reikalavimus, kai vienai iš šalių iškelta bankroto byla, išskyrus mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą. Todėl apeliantai nepagrįstai mano, kad teismas privalėjo 25 647,56 Eur suma, kurią bendrovė skolinga apeliantams, sumažinti priteistą sumą. Be to, apeliantai dėl šios sumos kreditorinio reikalavimo nepareiškė.

1716.9. Teismas teisingai apskaičiavo žalos dydį ir jos susidarymo mechanizmą, pagrįstai nemažino žalos dydžio apeliantų patvirtintų kreditorinių reikalavimų dydžiu, taip pat pirmos instancijos teisingai nustatė priežastinį ryšį, o apeliantai nenurodė įrodymais pagrįstų objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindu sprendimo panaikinimui.

1816.10. Abu apeliantai pažeidė pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, abu pažeidė savo kaip vadovų fiduciarines pareigas. Apeliantė visą laikotarpį buvo bendrovės akcininke ir dar būdama vadove žinojo apie jos finansinę padėtį, o vadovu paskyrus apeliantą taip pat žinojo, kokia bendrovės finansinė padėtis naujojo vadovo paskyrimo metu. Apeliantė taip pat žinojo apie bendrovės finansinę padėtį, nes buvo naujojo vadovo žmona, o bendrovė buvo šeimos verslas. Apeliantė iš ieškovės gaudavo lėšas. Todėl apeliantai ieškovei ir jos kreditoriams padarytą žalą turi atlyginti solidariai.

19IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

20

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nekonstatuojama.
  3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išdėstė įstatyminius pagrindus ir šios kategorijos bylose esmines teisminės praktikos taisykles, susijusias su vadovo pareiga inicijuoti, esant įmonės nemokumui ar kitiems ĮBĮ nurodytiems pagrindams, bankroto bylos iškėlimą, jo atsakomybės sąlygomis ir apimtimi. Todėl teisėjų kolegija jų nekartoja, juo labiau, kad apeliaciniame skunde šiuo aspektu argumentai, kad teismas būtų netinkamai nurodęs šias taisykles, iš esmės ir nepateikiami. Apeliacinis skundas grindžiamas trimis argumentų grupėmis: 1) nepagrįsta teismo išvada, kad 2011 m. pradžioje įmonė buvo nemoki; 2) teismas tinkamai neišsiaiškino ir nenustatė žalos susidarymo mechanizmo ir jos dydžio; 3) nepagrįstai taikė solidariąją atsakomybę.
Dėl pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo (ne)pažeidimo
  1. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis aptariamu aspektu.
  2. Apeliantai neneigia, kad 2011 m. pradžioje įmonės neišmokėtas darbo užmokestis darbuotojams siekė beveik 25 tūkst. litų. Taigi, jau vien dėl to įmonei galėjo būti inicijuotas bankroto bylos iškėlimas (ĮBĮ 4 str. 1 p.). Kita vertus, turint omenyje, kad toks bankroto bylos inicijavimo pagrindas teisminėje praktikoje nėra vertinamas vien tik formaliai, o vertinama kokio dydžio, dėl kokių priežasčių laiku neatsiskaityta su darbuotojais, kiek laiko ir kiek sistemingai truko neatsiskaitymas, kokios buvo įmonės finansinės perspektyvos ir pan., galbūt būtų reikšmingi apeliantų aiškinimai, kad vėliau įsiskolinimas darbuotojams buvo mažinamas. Tačiau pažymėtina, jog ir patys apeliantai nurodo, kad jis buvo mažinamas tik 2012 m., kai jau buvo pasiekęs 82 tūkst. litų sumą, kas reiškia, jog įsiskolinimas per visus 2011 m. tik nuosekliai didėjo, o likviduotas jis niekada ir nebuvo.
  3. Pirmiau paminėtos aplinkybės dėl darbo užmokesčio įsiskolinimo vertintinos ir kitų įmonės finansinės padėties rodiklių kontekste. Iš įmonės balanso už 2011 m. bei sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraščio duomenų matyti, kad metų pradžioje įmonės turtas buvo beveik lygus per vienerius metus mokėtinoms sumoms ir įsipareigojimams (t. 1, b.l. 24, 25-28). Pastebėtina, kad beveik 2/3 įmonės turto sudarė gautinos sumos, o gana dažnai gautinų sumų apimtis ir nesutampa su realiu jų atgavimu visa apimtimi. Iš vėlesnių finansinių įmonės būklės rodiklių matyti, kad įmonės padėtis vėliau nuosekliai blogėjo – įmonės turto apimtis tik mažėjo, o įsipareigojimai tik augo. Nors apeliantai nurodo, kad investavo į įmonę savo asmenines lėšas, tačiau įrodymų, kad su darbuotojais buvo atsiskaitoma jų asmeninėmis lėšomis, byloje nėra pateikta. Taip pat teismui nebuvo pateikta ir kitų įtikinamų argumentų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog, nepaisant sudėtingos įmonės padėties 2011 m. pradžioje, kuo nors pagrįstos prielaidos apie sėkmingos įmonės veiklos perspektyvą vis tik buvo ir dėl to bankroto bylos nekėlimas nagrinėjamu atveju galėtų būti pateisinamas protinga rizika. Šiuo aspektu ir apeliaciniame skunde tik abstrakčiai deklaruojama apie turėtus veiklos tobulinimo planus. Todėl nepateikus tokio pobūdžio įrodymų ir argumentų bei kartu vertinant faktinę situaciją, kai ir toliau įmonės turtas tik mažėjo, o įsipareigojimai tik augo, teisėjų kolegija negali daryti išvados, jog įmonės veiklos tęsimas iš tikrųjų galėjo būti sietinas su pagrįstai tikėtina sėkmingo verslo perspektyva ateityje. Tuo atveju, jei įmonės vadovas, neturėdamas pagrįstos realiomis priemonėmis vizijos, tik tęsia faktiškai nebemokios įmonės egzistenciją, jis kartu turi prisiimti pasekmių riziką tiek dėl atsakomybės prieš įmonę, tiek jos kreditorius dėl pavėluoto bankroto bylos inicijavimo. Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliantai net ir vėliau nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, ji iškelta pagal grupės kreditorių pareiškimą.
  4. Todėl apeliacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad 2011 m. pradžioje įmonės finansinė padėtis jau suponavo pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą.
Dėl žalos atsiradimo ir jos dydžio
  1. Kasacinis teismas šios kategorijos bylose yra išaiškinęs, jog, kad vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Todėl teismas turi nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir to paties vadovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Nustačius šių dydžių skirtumą, galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius patyrė įmonė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).
  2. Apeliantai teigia, kad teismas netinkamai nustatinėjo žalos dydį, juo labiau, esant paties teismo konstatuotiems kreditorinių reikalavimų dydžių nustatymo pažeidimams. Teisėjų kolegija atmeta tokio pobūdžio argumentus kaip nepagrįstus ir prieštaraujantiems skundžiamame sprendime nurodytiems motyvams.
  3. Pirmosios instancijos teismas bendrą kreditorinių reikalavimų sumą sumažino 210 174,44 Lt suma už uždelstą atsiskaityti laiką, taip pat iš jos atėmė kreditorinių įsipareigojimų, egzistavusių iki pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (177 028 Lt), sumą, realių debitorių lėšas bei gautas pardavus turtą, lėšas sąskaitoje ir kasoje (24 858,43 Eur). Taip pat iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad teismas patikrino apeliantų teiktus argumentus ir nustatė, su kuriais iš kreditorių yra atsiskaityta, bei atitinkamai dar sumažino atlygintinos žalos dydį. Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepatikrino ir neįvertino, jog dalis kreditorinių reikalavimų yra padidinti. Pastebėtina, kad tokio pobūdžio apeliantų argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio – taip teigdami, jie patys faktiškai ir nenurodo, kokių kreditorių ir kokia apimtimi kreditoriniai reikalavimai įsiteisėjusiomis teismo nutartimis yra patvirtinti/padidinti nepagrįstai. Apeliantai nurodo, kad teismas įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė jiems. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu teiginiu. Iš tiesų, žalos atlyginimo bylose jos faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas. Tačiau tai nereiškia, kad atsakovas, esant ieškovo pateiktiems įrodymams, neturi pareigos teikti savo įrodymus, paneigiančius ieškovo teikiamus, nes CPK 178 straipsnio nuostatos įpareigoja šalis įrodinėti tiek savo reikalavimus, tiek atsikirtimus. Pažymėtina, kad VMI operatyvaus patikrinimo pažymoje konstatuojama, jog įmonės apskaita buvo tvarkoma netinkamai, nesavalaikiai ir neobjektyviai ( t. 1, b.l. 50-56). Apeliantams bylos nagrinėjimo eigoje, net ir esant duomenims apie netinkamą apskaitos vedimą, dar ir buvo pasiūlyta atlikti buhalterinę ekspertizę jų atsikirtimams pagrįsti, tačiau jie to nepageidavo. Kitaip tariant, jie patys sukūrę situaciją, apsunkinančią išsiaiškinti finansinės apskaitos tikrumą įmonės veiklos metu, atsisakė naudotis galimybe ją išsiaiškinti ir šioje byloje. Todėl, nevykdydami savo pareigos įrodinėti, jie turėtų prisiimti ir galimas dėl to neigiamas pasekmes.
  4. Apeliantai teigia, kad teismas nenustatinėjo, kokių ir koks kreditorius negavo pajamų, neišskyrė kreditorių nurodant, kokiam kreditoriui ir kokio dydžio žala yra padaryta, o tik nustatė padarytą įmonei bendrą žalą. Teisėjų kolegija atmeta tokio pobūdžio argumentus, nes kasacinis teismas yra nurodęs, jog atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; kt.). Todėl nustatyti ir nurodyti žalos dydį kiekvieno kreditoriaus atžvilgiu atskirai teismas neprivalėjo.
  5. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantų teiginiais, kad teismas padarė net 28 420,12 Eur klaidą nustatydamas VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinį reikalavimą, nepagrįstai neatsižvelgė, kad VMI atliktame mokestiniame tyrime nustatyta, jog įmonė skolinga 25 647,56 Eur sumą apeliantams. Apeliantai vėlavo kreiptis (minėta, ir visai nesikreipė) dėl bankroto bylos iškėlimo ir būtent dėl to, o ne dėl įmonės veiklos tęsimo po bankroto bylos iškėlimo, kaip klaidingai nurodo apeliantai, įmonės skola valstybės institucijoms bei darbuotojams nuolat augo (priežastinis ryšys), atitinkamai išaugo ir įsiteisėjusia teismo nutartimi yra patvirtintas VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinis reikalavimas. Todėl nepagrįstas apeliantų teiginys, jog šio kreditoriaus reikalavimas turėjo būti nustatytas mažesnis. Dėl įmonės skolos apeliantams pasakytina tai, kad iš jų priteista žalos kreditoriams suma nustatyta nesant į ją įtrauktai skolos apeliantams sumai, jei tokia skola iš tikrųjų egzistuoja (apeliantai dėl VMI tyrime nurodytos sumos kreditorinio reikalavimo net nėra reiškę).
Dėl solidarios atsakomybės
  1. Pirmosios instancijos teismas abiejų apeliantų atžvilgiu taikė solidariąją atsakomybę. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantais dėl netinkamo solidarios atsakomybės jiems taikymo.
  2. Jau minėta, kad vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu. Teisminėje praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas turi nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir to paties vadovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).
  3. Iš bylos faktinių duomenų, kurie nėra šalių kvestionuojami, matyti, kad apeliantas iki 2011 m. lapkričio 21 d. nebuvo nei ieškovės akcininkas, nei vadovas. Todėl inkriminuoti jam pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą atsiradimą bei pažeidimą iki šios datos nėra jokio teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad ieškovė, vykdydama teismo įpareigojimą, buvo pateikusi pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų priteisti žalą patikslinimo, kuriuo alternatyviai pirminio ieškinio reikalavimui prašė žalą už laikotarpį iki 2011 m. lapkričio 21 d. – 16 968,65 Eur - priteisti tik iš apeliantės (t. 2, b.l. 60-65), tačiau pirmosios instancijos teismas visą žalą priteisė iš abiejų apeliantų solidariai nenurodydamas jokių argumentų dėl alternatyvaus reikalavimo. Todėl šioje dalyje sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu, paminėta suma galėjo būti priteista tik iš apeliantės.
  4. Kita žalos dalis iš apeliantų solidariai priteista pagrįstai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nustačius, jog pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidė juridinio asmens vadovas ir savininkas, jie už padarytą žalą kreditoriams atsako kaip solidarieji skolininkai CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu – kai prievolė susijusi su kelių asmenų padarytos žalos atlyginimu. Subsidiariai šie asmenys atsako juridinio asmens atsakomybės atžvilgiu (CK 2.50 straipsnio 3 dalis, 6.245 straipsnio 5 dalis), t. y. įmonės vadovas ir dalyvis (nustačius jų civilinės atsakomybės sąlygas) už įmonei, kartu ir jos kreditoriams padarytą žalą atsako tiek, kiek neužtenka įmonės turto jos prievolėms įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Apeliantė visą laiką buvo vienintelė akcininkė, o teikti pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kilo pareiga dar ir jos vadovavimo laikotarpiu. Nors nuo 2011 m. lapkričio 21 d. ieškovės vadovu tapo apeliantas, nėra jokio pagrindo manyti, kad po to apeliantei kaip akcininkei bendrovės, kuri yra abiejų sutuoktinių šeimos verslas, finansinė padėtis nebuvo žinoma.
  5. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialinės teisės normas ir teisminės praktikos taisykles, tačiau neįvertino bylos duomenų apie apelianto vadovavimo įmonei laikotarpį (CPK 185 str.), dėl ko nepagrįstai taikė jam atsakomybę ir už tą laikotarpį, kai jis dar nebuvo įmonės vadovas. Todėl skundžiamas sprendimas keistinas – 16 968,65 Eur suma priteistina tik iš apeliantės, o likusi 110 038,71 Eur suma priteistina solidariai iš abiejų apeliantų (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
  1. Pakeitus sprendimą pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Nuo solidariai priteisiamos sumos iš apeliantų (elektroninėje byloje) priteisiamas po 847 Eur žyminis mokestis (viso 1 694 Eur), o iš apeliantės nuo iš jos vienos priteistos sumos dar 382 Eur žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d., 96 str. 1 d.). Tačiau pažymėtina, kad apeliantė už apeliacinį skundą yra sumokėjusi 300 Eur žyminį mokestį (t. 5, b.l. 126), kurio mokėti, remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, apskritai neprivalėjo. Todėl ši suma įskaitytina sumažinant bendrą iš jos priteisiamo žyminio mokesčio sumą (1 229 Eur) iki 929 Eur.

21Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

22Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą pakeisti nurodant, kad: - žalos atlyginimo dalyje iš atsakovės A. S. priteisiama 16 968,65 Eur, o solidariai iš atsakovų V. S. ir A. S. - 110 038,71 Eur, - bylinėjimosi išlaidų dalyje iš atsakovo V. S. priteisiamas 847 Eur, atsakovės A. S. 929 Eur žyminis mokestis valstybės naudai.

23Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

24Sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi atsakovų V. S. ir A. S. atžvilgiu, mastą iki 127 000 Eur, o atsakovo V. M. atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones panaikinti.

25Nutarties kopiją siųsti Turto arešto registro tvarkytojui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4.
  1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovo ir... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6.
    1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 10 d.... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai... 8.
      1. Atsakovai A. S. ir V. S. (toliau – apeliantai)... 9. 16.1. Teismas tinkamai vertino visus byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai... 10. 16.2. Apeliantai nepateikė įrodymų, kad jie investavo į bendrovės... 11. 16.3. 2012 m. birželio 8 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodoma, kad... 12. 16.4. Nors apeliantai teigia, kad jie toliau stengėsi vykdyti veiklą, tačiau... 13. 16.5. Teismas, atsižvelgęs į apeliantų pateiktus argumentus, sumažino... 14. 16.6. Apeliantų argumentai dėl veiklos iškėlus bankroto bylą tęsimo yra... 15. 16.7. Apeliantai nepateikė įrodymų, kad 2012 m. spalio 21 d. buvo... 16. 16.8. ĮBĮ nustatytas draudimas įskaityti priepriešinius reikalavimus, kai... 17. 16.9. Teismas teisingai apskaičiavo žalos dydį ir jos susidarymo... 18. 16.10. Abu apeliantai pažeidė pareigą laiku kreiptis į teismą dėl... 19. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai... 20.
        1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos... 21. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 22. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą pakeisti nurodant,... 23. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.... 24. Sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų Vilniaus apygardos teismo... 25. Nutarties kopiją siųsti Turto arešto registro tvarkytojui....