Byla 3K-3-321/2014
Dėl žalos atlyginimo priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gedimino Sagačio ir Janinos Stripeikienės,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių D. Š. ir I. D. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rita“ ieškinį atsakovėms R. G., I. D. ir D. Š. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo ir dalyvio atsakomybę už įmonei padarytą žalą, pažeidus pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, aiškinimo ir taikymo klausimai.

6Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla.

7Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovių 1 791 624,55 Lt žalos atlyginimo. Jis nurodė, kad, remiantis įmonės balansų duomenimis, jau 2005–2006 metais ieškovo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo pusę į jo balansą įrašyto turto vertės, 2007 m. – daugiau kaip 500 000 Lt, todėl atsakovės, kaip ieškovo dalyvės ir vadovės, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalis, 8 straipsnio 1 dalis) (toliau – ir ĮBĮ), tačiau to nepadarė. Ieškovo skolos išaugo ir šiuo metu jis skolingas kreditoriams 1 791 624,55 Lt. Ieškovo nuomone, už negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais atsakingos atsakovės, todėl jos privalo solidariai atlyginti bendrovei padarytą 1 791 624,55 Lt žalą.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

9Kauno apygardos teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

10Teismas nustatė, kad atsakovė D. Š. nuo 2006 m. lapkričio 8 d. buvo ieškovo akcininkė, atsakovė R. G. nuo 2004 m. vasario 9 d. iki 2006 m. lapkričio 8 d. – administracijos vadovė, atsakovė I. D. nuo 2006 m. lapkričio 8 d. iki 2009 m. gegužės 14 d. – administracijos vadovė.

11Remdamasis byloje pateiktais ieškovo 2005–2007 metų balansų duomenimis, UAB „Druskininkų Rasa“ ir UAB „Selita“ ir Ko pažymomis, teismas nustatė, kad ieškovo veikla 2006– 2008 metais plėtėsi, apyvarta augo. Nors 2005–2007 metais ieškovo įsipareigojimai viršijo pusę į jo balansą įrašyto turto vertės (2005 m. ieškovas turėjo turto už 624 951 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 543 143 Lt; 2006 m. turto – už 1 985 778 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 780 421 Lt; 2007 m. turto – už 3 432 020 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 4 041 636 Lt), tačiau, teismo nuomone, nėra pagrindo spręsti, kad įmonė buvo faktiškai nemoki. UAB „Druskininkų Rasa“ pateiktoje 2012 m. rugpjūčio 7 d. buhalterinėje pažymoje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 31 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. ieškovas pradelstų skolų neturėjo. Ieškovo skolos likutis 2005 m. buvo 164 463,51 Lt (per vienerius metus gautinos sumos), 2006 m. – 810 493,34 Lt, 2007 m. – 1 966 833,94 Lt. UAB „Selita“ ir Ko pateiktoje 2012 m. rugpjūčio 7 d. buhalterinėje pažymoje taip pat nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 31 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. ieškovas pradelstų skolų neturėjo, o ieškovo skola UAB „Selita“ ir Ko 2005 m. buvo 225 181,14 Lt, 2006 m. – 444 534,21 Lt, 2007 m. – 1 166 456,47 Lt. Teismas taip pat nustatė, kad Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. gruodžio 2 d. išdavė ieškovui licenciją, kuri gali būti išduodama tik mokiai įmonei (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 28.8 punktas).

12Teismas nurodė, kad buvo atliktas ieškovo teisinis–finansinis auditas, kurio ataskaitoje konstatuota, jog 2006–2008 metais ir laikotarpiu iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo (t. y. iki 2009 m. gegužės 11 d.) nesudaryta sandorių, kurie galėjo turėti arba turėjo įtakos ieškovo mokumui, taip pat kad nurodytu laikotarpiu ieškovo ir UAB „Druskininkų Rasa“ bei kitų įmonių sudaryti sandoriai vertintini kaip įprasti bendrovės ūkinėje veikloje, nenustatyta, kad jie priešingi įmonės tikslams; nebuvo nepagrįstai didinamas darbo užmokestis.

13Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismas nustatė, kad, atsakovėms vykdant pareigas bendrovėje, kreditoriai nereiškė pretenzijų ir ieškinių dėl vėluojamų ar pradelstų mokėjimų; ieškovui netaikytos laikinosios apsaugos priemonės; nei kreditoriai, nei įmonės darbuotojai nesikreipė dėl bankroto bylos jam iškėlimo. Šios aplinkybės, teismo nuomone, patvirtina, kad ieškovas buvo aktyviai veikiantis juridinis asmuo, kurio apyvarta kasmet augo, plečiama ūkinė komercinė veikla, taigi ieškovo partneriai, su kuriais nebuvo atsiskaityta, šio fakto nelaikė grėsme prarasti savo lėšas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog dėl atsakovių nesąžiningų veiksmų (sudaromų sandorių ar pan.) ieškovas buvo nemokus ar jo finansinė padėtis buvo sunki ir buvo akivaizdu, kad jis nesugebės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, todėl jam turėjo būti keliama bankroto byla. Teismas nurodė, kad ieškovas, be kita ko, nepagrindė patirtos žalos dydžio, kuris yra viena būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (CK 6.249 straipsnis).

14Atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog 2006–2009 metais jis buvo faktiškai nemokus ir atsakovės turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jam iškėlimo.

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui solidariai iš atsakovių I. D. ir D. Š. 1 791 624,55 Lt žalos atlyginimo.

16Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad 2006–2008 metais ieškovo veikla buvo pelninga, todėl atsakovės pagrįstai nesikreipė dėl bankroto bylos jam iškėlimo; nurodė, kad iš byloje pateiktų balansų matyti, jog nurodytu laikotarpiu kiekvienais metais ieškovo mokėtinos sumos augo (2005 m. skola buvo apie 543 000 Lt, 2006 m. – 1,8 mln. Lt, 2007 –

174 mln. Lt, 2008 m. – 5,1 mln. Lt); 2005–2006 metais skolos suma ir turto vertė buvo panaši, o 2007 –2008 metais skolos ją viršijo. Nuo 2007 m. ieškovo veikla buvo nuostolinga; jis turėjo nedaug ilgalaikio materialiojo turto, kurio didžiąją dalį sudarė gautinos sumos; visas trumpalaikis turtas (atsargos, esamos ir gautinos lėšos, reikalavimo teisės) 2007 m. liepos 20 d. įkeistos dviem kreditoriams – UAB „Druskininkų Rasa“, UAB „Selita“ ir Ko. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas audito ataskaitą, neatsižvelgė į jos finansinę dalį, iš kurios matyti, jog nuo 2007 m. dauguma ieškovo rodiklių (likvidumo, pelningumo, finansų struktūros) buvo blogi ir nuolat prastėjo; atsižvelgiant į grynąjį apyvartinį kapitalą ir turtą, jau nuo 2006 m. galima buvo numatyti, kad įmonė bankrutuos; 2008 m. su darbo santykiais susiję įsipareigojimai viršijo 112 tūkst. Lt; per vienerius metus mokėtinos sumos 2007 m. išaugo beveik 2,5 mln. Lt, 2008 m. dar daugiau kaip 1 mln. Lt).

18Pasisakydama dėl byloje pateiktų UAB „Druskininkų Rasa“ ir UAB „Selita“ ir Ko pažymų, kuriose nurodyta, kad 2005–2007 metais ieškovas neturėjo pradelstų įsipareigojimų, teisėjų kolegija pažymėjo, jog jos turi būti vertinamos visų reikšmingų faktinių aplinkybių kontekste. Remiantis pažymose pateiktais duomenimis, ieškovo skolos nurodytoms bendrovėms kiekvienais metais augo ir buvo itin didelės; kaip reikšmingą aplinkybę vertino tai, kad UAB „Selita“ ir Ko vadovė yra atsakovė R. G. Audito ataskaitoje nurodoma, kad su kita bendrove – UAB „Druskininkų Rasa“ – ieškovas sudarinėjo reikalavimų perleidimo sutartis, tačiau byloje pateikta tik viena tokia sutartis, sudaryta 2009 m. už 115 Lt; be to, tokių sutarčių sudarymas reikštų, kad mažėja įmonės turtas (gautinos lėšos), todėl balansuose atitinkamai turėjo kisti turto ir įsipareigojimų dydžio duomenys. Teisėjų kolegija taip pat rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, kad vien tik faktas, jog įmonė nėra nemoki ĮBĮ prasme, nereiškia, kad jos valdymas yra tinkamas ir nepažeidžia įmonės bei kitų suinteresuotų asmenų interesų. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu įmonė neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jos ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012; 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „LRG farmacija“ v. UAB „Limedika“, bylos Nr. 3K-3-393/2012).

19Teisėjų kolegijos vertinimu, visų nurodytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad jau 2007 metais buvo atsiradęs pagrindas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Tuo metu įmonės akcininkė buvo atsakovė D. Š., vadovė – atsakovė I. D., todėl joms kilo nurodyta pareiga, kurios jos nevykdė, todėl šios atsakovės turi solidariai atlyginti dėl neteisėto neveikimo atsiradusią žalą (CK 6.6 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šiuo atveju įmonės žala yra bankroto byloje patvirtina kreditorių reikalavimų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Vajalio medienos gaminiai“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-228/2011; 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „AK baldai“ v. E. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-496/2013).

20II. Kasacinių skundų ir prisidėjimų prie jų teisiniai argumentai

21Kasaciniu skundu atsakovė D. Š. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

221. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir konstatuodamas, kad kasatorė solidariai atsakinga už ieškovo kreditoriams padarytą žalą, pažeidė CK 2.50 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Taigi, šioje normoje aiškiai įtvirtinta subsidiarioji juridinio asmens dalyvio atsakomybė. Ji atsiranda esant juridinių faktų visumai: 1) nesąžiningiems akcininko veiksmams; 2) bendrovės negalėjimui įvykdyti tam tikrą prievolę; 3) nesąžiningų akcininko veiksmų ir bendrovės negalėjimo įvykdyti tam tikrą prievolę priežastiniam ryšiui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad juridinio asmens dalyvių turtinė atsakomybė kyla tik tais atvejais, kai jų veiksmai nulemia, jog juridinis asmuo negali iki galo įvykdyti prievolės kreditoriui ir jos siekia išvengti nesąžiningais veiksmais ir kad šios aplinkybės bylą nagrinėjančių teismų turi būti nustatomos bei įvertinamos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Göllner spedition“ v.

23S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2004; 2009 m. liepos 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Alveronas“ v. I. S., bylos Nr. 3K-3-329/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. R. G., bylos Nr. 3K-3-29/2011; kt.). Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nenustatinėjo ir dėl jų nepasisakė.

242. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, taikydamas jai civilinę atsakomybę, neatskleidė bylos esmės, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nenustatė CK 6.245–6.249 straipsniuose įtvirtintų civilinės atsakomybės sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kada ieškovas tapo nemokus, ir nenurodė, kada konkrečiai kasatorė turėjo kreiptis dėl bankroto bylos jam iškėlimo, netyrė, ar ieškovo nurodytas žalos dydis pagrįstas ir ar jos būtų išvengta, anksčiau kreipusis dėl bankroto bylos iškėlimo; netyrė ir nepasisakė dėl kasatorės veiksmų neteisėtumo ir dėl tokiais veiksmais padarytos žalos. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu (2004–2007 metais) ieškovo veikla plėtėsi ir nors augo įsipareigojimai, tačiau kartu augo apyvarta bei turtas, o pradelstų įsipareigojimų beveik nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino ieškovui padarytos žalos ir ieškovo bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų dydį. Vadovaujantis tokia išvada, kasatorei 2007 metais kreipusis dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo kreditorių žala būtų buvusi 4 041 636 Lt, o tai reikštų, kad kasatorės neveikimas buvo ieškovui naudingas, nes šiuo metu kreditorių reikalavimų suma – 1 791 624,55 Lt.

25Prisidėjimais prie kasacinio skundo atsakovės I. D. ir R. G. prašo jį tenkinti, pritardamos kasaciniame skunde nurodytiems motyvams.

26Kasaciniu skundu atsakovė I. D. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

271. Dėl įmonės nemokumo. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad kasatorė pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 8 punktą, 9 straipsnio 5 dalies 1 punktą. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant įmonės vadovas, savininkas turi kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo: 1) jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; 2) esant ĮBĮ 4 straipsnio 4 dalyje nustatytai sąlygai (šioje byloje neaktuali). Kasatorės nuomone, šioje normoje įtvirtintos sąlygos turi būti aiškinamos sistemiškai su ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nemokumo sąvoka ir ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktuose nustatytais bankroto bylos iškėlimo pagrindais. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė nė vienos iš aptartų aplinkybių, t. y. nei kad įmonė 2007 metais negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, nei kad jos pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės; savo išvadas motyvavo tuo, kad 2007 metais ieškovo ekonominiai rodikliai (likvidumo, pelningumo, finansų struktūros) buvo blogi. Kasatoriaus teigimu, pagal ĮBĮ nuostatas blogi ekonominiai rodikliai nėra pagrindas iškelti įmonei bankroto bylą. Kasacinio teismo praktikoje aiškiai išskiriamos ekonominio nemokumo ir teisinio nemokumo, kaip pagrindo iškelti bankroto bylą, sampratos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „LRG farmacija“ v. UAB „Limedika“, bylos 3K-3-393/2012). Bankroto bylai iškelti vien tik ekonominio įmonės nemokumo nepakanka, būtina, kad jis atitiktų ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytas sąlygas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas 2007 metais negalėjo atsiskaityti su kreditoriais; ieškovas šios aplinkybės neįrodinėjo. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad 2007 metais ieškovo pradelsti įsipareigojimai daug kartų viršijo jo turtą, rėmėsi balansų duomenimis, kurie yra tik viena iš finansinių ataskaitų rinkinio dalių ir kurie turi būti vertinami kartu su kitomis šio rinkinio dalimis (pelno (nuostolių) ataskaita, pinigų srautų ataskaita, nuosavo kapitalo pokyčio ataskaita ir aiškinamuoju raštu) (Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 22 straipsnio 1, 2 dalys), o jos byloje nepateiktos. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas, be kita ko, grindė audito ataskaita, tačiau joje nebuvo pasisakyta dėl pradelstų ieškovo įsipareigojimų ir jų bei įmonės turto dydžio, be to, audito metu tirti tik ieškovo ir UAB „Selita“ ir Ko bei UAB „Druskininkų Rasa“ sudaryti sandoriai 2006 m. gegužės 1 d.–2009 m. gegužės 1 d. laikotarpiu.

282. Dėl turtinės žalos dydžio. Kasatorės nuomone, teismų praktikoje nėra aiškių nuostatų dėl žalos dydžio nustatymo, kai civilinė atsakomybė taikoma už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB ,,Vajalio medienos gaminiai“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-228/2011, ir 2013 m. spalio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „AK baldai“ v. E. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-496/2013, pasisakyta, kad tokio pobūdžio bylose žala lygi kreditorių reikalavimų sumai, tačiau tokia išvada padaryta atsižvelgiant į tai, jog iki bankroto bylos iškėlimo įmonės kelerius metus nevykdė veiklos. Taigi skiriasi nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011, išreikšta nuomonė, kad kai įmonė iki bankroto bylos iškėlimo vykdė veiklą, žala ir jos dydis turi būti nustatomi kaip bendra skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės netyrė ir žalos dydžiu nepagrįstai laikė kreditorių nurodytų finansinių reikalavimų dydį. Kasatorės teigimu, kai už nesikreipimą laiku dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė, žalos nustatymas yra specifinis. Tokiu atveju atsižvelgtina į tai, kad, įmonei turint finansinių sunkumų, kurie nevertintini kaip įmonės nemokumas ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, arba kai įmonės vadovas laiku kreipiasi dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, kreditoriai jau yra netekę galimybės patenkinti visų savo reikalavimų iš skolininko turto. Tai reiškia, kad kreditoriams padarytos žalos dydis turėtų būti nustatomas, atsižvelgiant į tai, kokio dydžio kreditorių reikalavimai būtų buvę, iškėlus įmonei bankroto bylą laiku, ir kiek sumažėjo galimybė juos patenkinti per tą laiką iki tol, kol buvo iškelta bankroto byla. Toks galimybės patenkinti kreditoriaus reikalavimą sumažėjimas galėtų būti kompensuojamas, taikant įmonės vadovui civilinę atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino, kiek sumažėjo galimybė patenkinti kreditorių reikalavimus nuo tada, kada, jo nuomone, turėjo būti ieškovui iškelta bankroto byla, o konstatuodamas, kad kasatorė privalo atlyginti visą kreditorių reikalavimų sumą, perkėlė įmonės skolą kasatorei, taip pažeidė CK 6.249 straipsnį.

293. Dėl priežastinio ryšio. Kasatorės nuomone, priežastiniam įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir žalos ryšiui konstatuoti reikšmingos šios aplinkybės: momentas, kada turėjo būti kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; nemokios įmonės skolos kreditoriams padengimo galimybė įmonės turtu; nemokios įmonės skolų vertė, nors ir pavėluoto bankroto bylos iškėlimo arba ieškinio teismui dėl deliktinės atsakomybės taikymo jos vadovui momentu; žala ir jos dydis. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kada kasatorė privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, o žala ir jos dydis nustatyti iš bankroto administratoriaus 2012 m. spalio 3 d. rašte pirmosios instancijos teismui pateiktos informacijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorių susirinkimo balsavimo biuletenių. Taigi, apeliacinės instancijos teismui nenustačius galimo kasatorės neteisėto neveikimo ir turtinės žalos priežastinio ryšio, pažeistas CK 6.247 straipsnis.

30Prisidėjimais prie kasacinio skundo atsakovės D. Š. ir R. G. prašo jį tenkinti, pritardamos kasaciniame skunde nurodytiems motyvams.

31Teisėjų kolegija

konstatuoja:

32IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

33Dėl juridinio asmens vadovo ir savininko civilinės atsakomybės už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą sąlygų

34Juridinio asmens dalyvio ir vadovo atsakomybės institutų taikymas reiškia skirtingų vertybių pusiausvyros paiešką: viena vertus, savarankiška ir ribota juridinio asmens atsakomybė yra reikšminga valstybės ūkiui, nes skatina verslo iniciatyvą, antra vertus, vadovų ir dalyvių civilinė atsakomybė saugo kreditorių interesus nuo įmonės dalyvių ar vadovų piktnaudžiavimo ribota atsakomybe ir nesąžiningo, neteisėto veikimo savo naudai. Juridinio asmens dalyvio ir jo vadovo atsakomybės institutai įstatyme įtvirtinti kaip bendrojo ribotos juridinio asmens atsakomybės principo išimtys, todėl teismų praktikoje neturi būti taikomi taip plačiai, kad paneigtų ribotos atsakomybės principą. Civilinės atsakomybės taikymas nėra sankcija, todėl, taikant civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jos sąlygų visetą. Tiek vadovo, tiek dalyvio civilinė atsakomybė grindžiama kalte, todėl abiem atvejais turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, žala, priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Panevėžio spaustuvė v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-19/2012; kt.).

35Byloje nagrinėjamas juridinio asmens vadovo ir dalyvio (savininko) civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo – klausimas. 2001 m. Įmonių bankroto įstatymo (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, galiojanti nuo 2003 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonių bankroto įstatyme (2008 gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, galiojanti nuo 2008 liepos 1 d.) taip pat apibrėžiama, kokie dalyviai laikytini įmonės savininkais šio įstatymo taikymo tikslais: savininkas (savininkai) – įmonės dalyvis (dalyviai): akcininkas ar akcininkų grupė, kuriam (kuriems) priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, individualios įmonės savininkas, dalininkas (dalininkai), narys (nariai) ir valstybės, savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Iki 2008 m. liepos 1 d. Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje buvo nustatyta, kad įmonės savininkas (savininkai) tai – individualios (personalinės) įmonės savininkas (savininkai), tikrosios ūkinės bendrijos narys (nariai), komanditinės ūkinės bendrijos tikrasis narys (tikrieji nariai) ar narys komanditorius (nariai komanditoriai), valstybės ir savivaldybės įmonės steigėjas, akcininkas (akcininkai), turintis (turintys) daugiau kaip 10 procentų balsavimo teisę suteikiančių akcijų, pajininkas (pajininkai), viešosios įstaigos dalininkai. Taigi pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įstatyme nustatyta tiek įmonės vadovui, tiek dalyviui (savininkui), o šios pareigos pažeidimas civilinės atsakomybės taikymo prasme vertinamas kaip neteisėti veiksmai.

36Bankroto byla keliama nustačius vieną Įmonių bankroto įstatymo 7 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintų pagrindų, todėl Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio Įmonių bankroto įstatymo nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia Įmonių bankroto įstatymo prasme. Aktualioje Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d.) įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Iki 2008 m. liepos 1 d. Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje buvo nustatyta, kad įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl įmonės nemokumo, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, suformuluotais 2012 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012, ir 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „LRG farmacija“ v. UAB „Limedika“, bylos Nr. 3K-3-393/2012. Šios nutartys priimtos bylose pagal Actio Pauliana ieškinius, todėl negali būti vertinamos kaip precedentai nagrinėjamai bylai dėl teisinių santykių prigimties, jų reglamentavimo ir faktinių aplinkybių skirtumų.

37Iki 2008 m. liepos 1 d. įstatyme nebuvo tiesiogiai įtvirtinta pareigos kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimo padarinių. 2008 m. gegužės 22 d. įstatymu, įsigaliojusiu 2008 m. liepos 1 d., Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnis papildytas 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ir iki šios įstatymo normos įsigaliojimo juridinio asmens vadovai buvo atsakingi už žalą, padarytą kreditoriams neteisėtais veiksmais, inter alia laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011). Tokia pozicija, be kita ko, grindžiama tuo, kad tiek juridinio asmens dalyviai, tiek valdymo organai savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Ši pareiga atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. J. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-266/2006; 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011; 2011 m. vasario

387 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. R. G., bylos Nr. 3K-3-29/2011; kt.). Taigi sukėlęs įmonei, kartu ir jos kreditoriams žalą, inter alia pažeisdamas pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atsakingas asmuo – įmonės vadovas ir (ar) dalyvis – turi pareigą ją atlyginti, nepaisant to, ar tokia pareiga atitinkamu įmonės veikimo laikotarpiu buvo konkrečiai nustatyta Įmonių bankroto įstatyme. Jeigu nustatoma, kad pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidė juridinio asmens vadovas ir savininkas, jie už padarytą žalą kreditoriams atsako kaip solidarieji skolininkai CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu – kai prievolė susijusi su kelių asmenų padarytos žalos atlyginimu. Juridinio asmens atsakomybės atžvilgiu jų atsakomybė subsidiari (CK 2.50 straipsnio 3 dalis, 6.245 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Panevėžio spaustuvė v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Toris“ v. J. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-581/2013; kt.), t. y. įmonės vadovas ir dalyvis (nustačius jų civilinės atsakomybės sąlygas) už įmonei, kartu ir jos kreditoriams padarytą žalą atsako tiek, kiek neužtenka įmonės turto jos prievolėms įvykdyti.

39Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nors pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalį juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pat (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimas), tačiau, sprendžiant civilinės atsakomybės šiems asmenimis taikymo bylas ir konstatavus, kad nurodyta pareiga pažeista, kitos civilinės atsakomybės sąlygos (kaltė, žala, priežastinis ryšys) turi būti nustatinėjamos, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių teisinės prigimties ir statuso skirtumų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Panevėžio balsas“ v. UAB „Eksena“, bylos Nr. 3K-3-244/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Panevėžio spaustuvė v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012; kt.). Esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Bendrovių teisės doktrinoje vadovais laikomi vykdantieji (valdymo organų nariai) ir nevykdantieji (priežiūros organų nariai) vadovai. Atsižvelgiant į tai, vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir jos priežiūra. Dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas sprendžia neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-168/2009; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Panevėžio spaustuvė v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-19/2012; kt.). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtumus, civilinės atsakomybės taikymo bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju ši aplinkybė reikšminga, nustatant, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad įmonė nemoki (negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi). Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą.

40Sprendžiant dėl žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, pažymėtina, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas atsietai nuo visumos nagrinėtų aplinkybių, todėl neteisingai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje BUAB ,,Vajalio medienos gaminiai“ v.

41R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-228/2011, ir 2013 m. spalio 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje BUAB „AK baldai“ v. E. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-496/2013, teiginius, jog žala yra bankroto byloje patvirtinta kreditorių reikalavimų suma. Šie teiginiai turi būti vertinami nurodytų bylų aplinkybių kontekste bei atsižvelgiant į civilinės atsakomybės instituto esmę. Minėta, kad juridinio asmens vadovui, dalyviui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo – mažesnis už ją.

42Dėl aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų taikymo nagrinėjamoje byloje

43Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad įmonė 2006–2008 metais veikė, jos apyvarta augo, didėjo ne tik mokėtinos, bet ir gautinos sumos, taip pat tai, kad UAB „Druskininkų Rasa“ ir UAB „Selita“ ir Ko pateikė buhalterines pažymas, jog 2005–2007 metais ieškovas pradelstų skolų neturėjo, Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. gruodžio 2 d. išdavė ieškovui licenciją, kuri gali būti išduodama tik mokiai įmonei, teisinio finansinio audito ataskaitą, kad 2006–2008 metais ir laikotarpiu iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo (t. y. iki 2009 m. gegužės 11 d.) nesudaryta sandorių, kurie galėjo turėti arba turėjo įtakos ieškovo mokumui, taip pat kad aktualiu laikotarpiu ieškovui nebuvo pareikšta ieškinių dėl pradelstų mokėjimų; kad ieškovas, be kita ko, nepagrindė patirtos žalos dydžio, sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad 2006–2009 metais buvo nemokus ir kad atsakovės pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jam iškėlimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvai nepakankami pirmosios instancijos sprendimo išvadoms paneigti.

44Įvertinusi procesinių bylos dokumentų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė aptartas įstatymo ir teismų praktikos nuostatas dėl įmonės vadovų ir savininkų atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl nepagrįstai, nenustatęs civilinės atsakomybės sąlygų viseto, pripažino kasatorių pareigą atlyginti ieškovui žalą. Pažymėtina, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą, netiksliai suformulavo faktinį ieškinio pagrindą – nenurodė, kuriuo momentu atsakovėms kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. kada atsirado konkrečios aplinkybės, patvirtinančios įmonės nemokumą Įmonių bankroto įstatymo prasme; nors ieškovas rėmėsi Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalies norma, tačiau ieškinyje apsiribojo teiginiu, kad jau 2005–2006 metais ieškovo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo pusę į jo balansą įrašyto turto vertės, 2007 m. – daugiau kaip 500 000 Lt, todėl atsakovės, kaip ieškovo dalyvės ir vadovės, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas, neindividualizuodamas kiekvienos iš kasatorių civilinės atsakomybės sąlygų (nors viena jų veikė kaip įmonės savininkė, kita – kaip vadovė), konstatavo, kad jų pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado 2007 metais, kitoje sprendimo dalyje prieštaringai nurodydamas, kad jau 2006 m. galima buvo numatyti, kad įmonė bankrutuos. Jis nenustatė įmonės nemokumo Įmonių bankroto įstatymo prasme (negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais ir pradelstų įsipareigojimų santykio su įmonės turtu), kada įmonė tapo nemoki ir kada kasatorėms kilo pareiga kreiptis į teismą. Išvadą dėl įmonės nemokumo apeliacinės instancijos teismas pagrindė aplinkybėmis, kurios Įmonių bankroto įstatymo prasme nepakankamos įmonės nemokumui konstatuoti: kad įmonės skolos augo, likvidumo, pelningumo, finansų struktūros rodikliai buvo blogi ir nuolat prastėjo; neįvertino teisinio finansinio audito ataskaitos išvados, kad iš ieškovo finansinių duomenų neįmanoma nustatyti, kada įmonė tapo nemoki. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas be pakankamų argumentų paneigė UAB „Druskininkų Rasa“ ir UAB „Selita“ ir Ko buhalterinių pažymų, jog ieškovas neturėjo pradelstų skolų, įrodomąją reikšmę, nenurodydamas, kokių kitų byloje pateiktų įrodymų ar aplinkybių jie neatitinka; nenustatė, kokia įmonės kreditorių reikalavimų dalis liko nesumokėta dėl to, kad kasatorės pavėluotai kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. nenustatė žalos dydžio ir kasatorių veiksmų bei padarytos žalos priežastinio ryšio. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškimą teismui dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo pateikė ne kreditoriai, o ieškovo vadovė – kasatorė

45I. D., be to, laikotarpiu, kai skolos kreditoriams buvo labai sumažėjusios, palyginti su 2007 metais ieškovo turėtų skolinių įsipareigojimų dydžiu (2007 metais skola kreditoriams buvo 4 041 636 Lt, 2008 m. balandžio 14 d. (kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo metu) – 1 791 624,55 Lt), nors, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent tada kasatorės turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Nurodytų aplinkybių visuma teikia pagrindą spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nepateikė argumentų ir nenurodė juos patvirtinančių byloje pateiktų bei ištirtų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą suabejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnis).

46Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

47Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą.

48Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo ir... 6. Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartimi ieškovui iškelta... 7. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovių... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 9. Kauno apygardos teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 10. Teismas nustatė, kad atsakovė D. Š. nuo 2006 m. lapkričio 8 d. buvo... 11. Remdamasis byloje pateiktais ieškovo 2005–2007 metų balansų duomenimis,... 12. Teismas nurodė, kad buvo atliktas ieškovo teisinis–finansinis auditas,... 13. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismas... 14. Atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad... 15. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 16. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad... 17. 4 mln. Lt, 2008 m. – 5,1 mln. Lt); 2005–2006 metais skolos suma ir turto... 18. Pasisakydama dėl byloje pateiktų UAB „Druskininkų Rasa“ ir UAB... 19. Teisėjų kolegijos vertinimu, visų nurodytų aplinkybių visuma sudaro... 20. II. Kasacinių skundų ir prisidėjimų prie jų teisiniai argumentai... 21. Kasaciniu skundu atsakovė D. Š. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo... 22. 1. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas... 23. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2004; 2009 m. liepos 9 d. nutartį, priimtą... 24. 2. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, taikydamas jai... 25. Prisidėjimais prie kasacinio skundo atsakovės I. D. ir R. G. prašo jį... 26. Kasaciniu skundu atsakovė I. D. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo... 27. 1. Dėl įmonės nemokumo. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos... 28. 2. Dėl turtinės žalos dydžio. Kasatorės nuomone, teismų praktikoje nėra... 29. 3. Dėl priežastinio ryšio. Kasatorės nuomone, priežastiniam įmonės... 30. Prisidėjimais prie kasacinio skundo atsakovės D. Š. ir R. G. prašo jį... 31. Teisėjų kolegija... 32. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 33. Dėl juridinio asmens vadovo ir savininko civilinės atsakomybės už pareigos... 34. Juridinio asmens dalyvio ir vadovo atsakomybės institutų taikymas reiškia... 35. Byloje nagrinėjamas juridinio asmens vadovo ir dalyvio (savininko) civilinės... 36. Bankroto byla keliama nustačius vieną Įmonių bankroto įstatymo 7... 37. Iki 2008 m. liepos 1 d. įstatyme nebuvo tiesiogiai įtvirtinta pareigos... 38. 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė... 39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nors pagal Įmonių bankroto... 40. Sprendžiant dėl žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, pažymėtina,... 41. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-228/2011, ir 2013 m. spalio 16 d. nutarties,... 42. Dėl aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų taikymo nagrinėjamoje... 43. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad įmonė 2006–2008 metais... 44. Įvertinusi procesinių bylos dokumentų visumą, teisėjų kolegija... 45. I. D., be to, laikotarpiu, kai skolos kreditoriams buvo labai sumažėjusios,... 46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 47. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013... 48. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...