Byla 3K-3-344/2014
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ONDUBALT“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždaros akcinės bendrovės „ONDUBALT“ ieškinį atsakovui T. N. dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo atsakomybę, kylančią, kai jis nevykdo Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, teismo sprendimo prejudicinės galios ir įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo klausimai.

6Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 919 019 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

7Panevėžio apygardos teismas 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi UAB „ONDUBALT“ iškėlė bankroto bylą, 2011 m. vasario 10 d. nutartimi pripažino UAB „ONDUBALT“ bankrutavusia. Bankroto bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad įmonė buvo nemoki jau 2007 metais ir negalėjo atsiskaityti su savo kreditoriais. UAB „ONDUBALT“ bankroto byloje yra patvirtintas vienintelio kreditoriaus – Prancūzijos bendrovės Onduline SA 1 959 019,10 Lt reikalavimas, kuris susidarė per 2008 m., t. y. laikotarpiu, kai bendrovė buvo nemoki ir negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų. Ieškovas teigia, kad bendrovės skola šiam kreditoriui susidarė atsakovui vykdant direktoriaus funkcijas, taip pat tuo laikotarpiu, kai bendrovės akcininkais buvo T. N. ir A. B. Atsakovas skolos Prancūzijos bendrovei Onduline SA susidarymo metu buvo bendrovės direktoriumi ir vienu iš akcininkų iki 2008 m. gruodžio 18 d. Ieškovas nurodo, kad atsakovas buvo UAB „ONDUBALT“ direktoriumi ir akcininku, žinojo apie jo vadovavimo laikotarpiu susidariusią didelę skolą kreditoriui Onduline SA, suprato, jog jo vadovaujama bendrovė yra nemoki, tačiau dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nei 2008 m. pradžioje, nei pabaigoje į teismą nesikreipė. Tai, kad UAB „ONDUBALT“ 2007 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, įrodo 2012 m. gruodžio 17 d. eksperto išvada. UAB „ONDUBALT“ įsipareigojimai 2008 m. buvo didinami, teikiant užsakymus Onduline SA ir už juos neatsiskaitant. ĮBĮ nustatytą pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovas pažeidė ne tik kaip bendrovės direktorius, bet ir kaip akcininkas. Bendrovės akcininkai T. N. bei A. B., atstovaujami T. N., pasirašė akcijų pardavimo sutartį, pagal kurią už 2 litus pardavė visas bendrovės akcijas UAB „Sutemas“ ir UAB „Laivininkas“. Teigiama, kad atsakovas bendrovės akcijas perleido esant akivaizdžiai bankroto situacijai, neįsitikinęs akcijų pirkėjų patikimumu, gebėjimu užtikrinti tolimesnę bendrovės veiklą ir įsiskolinimų kreditoriams mažinimą. Atsakovas neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nevykdė įstatymu nustatytos pareigos esant įmonei nemokiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeidė bendrovės ir jos kreditorių interesus. Ieškovo teigimu, žala bendrovei ir jos kreditoriams yra papildomi bendrovės prisiimti ir neįvykdyti įsipareigojimai nuo bendrovės nemokumo atsiradimo 2008 metų pradžioje iki 2009 m. lapkričio 2 d., kai bendrovei buvo iškelta bankroto byla, ir sudaro 1 959 019,10 Lt. Vykdant UAB „ONDUBALT“ bankroto procesą buvo surasta turto už 70 344,57 Lt, iš kurių 40 000 Lt buvo sumokėta kreditoriui Onduline SA, o likusi suma buvo panaudota administravimo ir kitoms su bendrovės bankroto procedūra susijusioms išlaidoms padengti. Bendra žalos bendrovei suma yra 1 919 019 Lt.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

9Panevėžio apygardos teismas 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį tenkino.

10Teismas nurodė, kad byloje esantys dokumentai patvirtina įmonės nemokumo buvimą 2007 m. ir 2008 m., bei tai, kad įmonė nevykdė jokios veiklos nuo 2009 m. Konstatuota, kad atsakovas žinojo ir suprato, jog su įmonės kreditoriais atsiskaityti nepavyks, tačiau į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė, vykdė veiklą, didindamas kreditorių įsiskolinimą. 2008 m. gruodžio 18 d. bendrovės akcijų pardavimą UAB „Sutemas“ ir UAB „Laivininkas“ už 2 Lt teismas vertino kaip atsakovo neteisėtus veiksmus, siekiant išvengti atsakomybės – žalos įmonės kreditoriams atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad nei faktinio, nei teisinio pagrindo tikėtis, jog pardavus akcijas naujasis bendrovės vadovas įmonės veiklą organizuos taip, kad bus vykdomi prisiimti įsipareigojimai, nebuvo. Konstatuota, kad atsakovas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidė ne tik kaip įmonės direktorius, bet ir kaip akcininkas, nes UAB „ONDUBALT“ akcijas perleido žinodamas, jog jo vadovaujama įmonė yra nemoki, neįsitikinęs akcijų pirkėjų patikimumu, gebėjimu užtikrinti tolimesnę bendrovės veiklą mažinant ir likviduojant įsiskolinimus kreditoriams. Teismas nurodė, kad atsakovo pateikti argumentai nepaneigė vadovo kaltės prezumpcijos (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), ir sprendė, jog atsakovas privalo atlyginti žalą, kurią kreditorius Onduline SA patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Kadangi bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus Onduline SA 1 959 019,10 Lt reikalavimas, o bankroto procedūros metu šiai įmonei buvo išmokėta 40 000 Lt, todėl žala yra 1 919 019 Lt.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. spalio 11 d. sprendimu panaikino Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo AB „ONDUBALT“ ieškinį atsakovui T. N. atmetė.

12Teisėjų kolegija nurodė, kad, siekiant nustatyti įmonės valdymo organo civilinę atsakomybę, svarbu išsiaiškinti, nuo kada konkrečiai jam atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Spręsta, kad Panevėžio apygardos teismas, konstatavęs įmonės nemokumą dėl formaliai balanse esančios skolos ir turto santykio, neatsižvelgė į tai, jog tiek 2007 m. ir 2008 m., tiek bankroto bylos įmonei iškėlimo metu įmonėje buvo vienintelis kreditorius – Onduline SA, byloje nėra duomenų, kad įmonė buvusi skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, darbuotojams. Dėl to, nors formaliai įmonės nemokumas galėjo būti konstatuotas jau 2007 m., tačiau, įvertinus kreditoriaus statusą ir sprendžiant dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės, teisėjų kolegija vertino, kad yra tikslinga įvertinti faktines aplinkybes, t. y. įmonės verslo santykius su kreditoriumi. Iš bylos duomenų matyti, kad prekes ieškovui kreditorius Onduline SA tiekdavo avansu, o ieškovas atsiskaitydavo jas realizavęs. Tokią praktiką patvirtino ir tai, kad kreditorius Onduline SA ilgą laiką siuntė ieškovui prekes, taip pat pritaikydamas 1, 2 ar 3 proc. nuolaidas. Tokie šalių tarpusavio santykiai tęsėsi ilgą laiką. Šios aplinkybės teisėjų kolegijai leido teigti, kad pirmosios instancijos teismas, nors formaliai ir konstatavo įmonės nemokumą remdamasis Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi, tačiau vien šiuo pagrindu vadovaudamasis nepagrįstai taikė buvusiam įmonės vadovui civilinę atsakomybę.

13Vertindama pirmosios instancijos teismo paskirtos ekspertizės tinkamumą, teisėjų kolegija darė išvadą, kad šis teismas, paskirdamas auditą atlikti ekspertei V. V., nepažeidė įstatymo normų. Tačiau ekspertizės metu nebuvo tiksliai atsakyta į užduotus klausimus bei nebuvo tirta, ar sąskaitos faktūros buvo apmokėtos. Pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas atsiskaitymo terminas buvo „Pavedimas iki pristatymo“, kuriuo ir vadovavosi ekspertė atlikdama ekspertizę. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, ieškovo ir jo kreditoriaus atsiskaitymų praktiką, teismas sprendė, kad eksperto išvada, nors formaliai ir pagrindžia įmonės nemokumą, tačiau nesudaro pagrindo ją vertinti kaip pagrindžiančią įmonės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nustatyta, kad su įmonės kreditoriumi Ondubalt SA tęsėsi ilgalaikiai verslo santykiai, vienos UAB „ONDULINE“ skolos išnykdavo, kitos mažėjo, o tai rodo, kad įmonė bent iš dalies vykdė savo įsipareigojimus, mokėjo skolas ir vykdė darbus. 2007 m. ir 2008 m. balansuose nurodyta, kad įmonė dirbo pelningai. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė patvirtino, kad siekis išlaikyti įmonę veikiančia nebuvo visiškai nesuderinamas su įprastine ūkine veikla. Tai rodo, kad tuo metu įmonės vadovas turėjo pagrįstų lūkesčių išvengti įmonės bankroto. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismų praktikoje vyrauja nuostata, jog bankroto byla keliama bendrovei ne tik tuomet, kai ji atitinka ĮBĮ nustatytus nemokumo kriterijus, bet kartu nustačius, jog ji jau nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją, nes visuomenės, o kartu ir viešąjį interesą atitinka siekis išsaugoti veikiantį verslo subjektą, jei jis nėra faktiškai nemokus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nebuvo nustatyta, jog atsakovas T. N. būtų pažeidęs ĮBĮ 2 straipsnio 9 punkte, 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas pareigas, ar būtų veikęs priešingai UAB „ONDUBALT“ veiklos tikslams. Dėl to civilinė atsakomybė atsakovui negali būti taikoma, nes jo veiksmų nebuvo galima pripažinti neteisėtais, taip pat nenustatytas priežastinis ryšys tarp atsakovo nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir žalos įmonei ir kreditoriams atsiradimo.

14II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15Kasaciniu skundu ieškovas BUAB „ONDUBALT“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. spalio 11 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą. Kasatorius nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

  1. Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartyje Nr. 3K-3-130/2011, kurios aplinkybės savo turiniu yra iš esmės identiškos šiai nagrinėjamai bylai, išaiškinta, kad Lietuvos teisinėje sistemoje pripažįstama vadovo fiduciarinė pareiga ne tik akcininkų, bet ir bendrovės kreditorių atžvilgiu. Įmonės nemokumo finansinė būklė sukuria savotišką interesų konfliktą tarp įmonės, įmonės akcininkų ir įmonės kreditorių. Įmonės akcininkai paprastai siekia tęsti įmonės veiklą bei grąžinti įmonę į mokumo finansinę būklę, o įmonės kreditoriai nori minimizuoti galinčius atsirasti nuostolius, siekia savo reikalavimų patenkinimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo tinkamai išanalizuoti ir teisiškai įvertinti klausimą, ar keičiasi įmonės administracijos vadovo fiduciarinės pareigos įmonei esant nemokiai arba ant nemokumo ribos, ar atsakovas, esant įmonės nemokumo situacijai, tinkamai vykdė fiduciarines pareigas kreditoriams. Teismas nesivadovavo išaiškinimais, kad įmonei esant ant nemokumo ribos įmonės administracijos vadovui atsiranda papildoma fiduciarinė pareiga įmonės kreditoriams, t. y. kreditorių interesų apsauga. Ji reiškia, kad, įmonei tapus nemokiai, negalinčiai įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų kreditoriams iš įmonės turimų lėšų bei turto, įmonės vadovas tampa atsakingas už tolimesnę kreditorių interesų apsaugą įmonės veikloje. Tolimesnėje savo veikloje, bandydama atkurti mokumą, įmonė jokiu būdu negali prisiimti „normalios“ verslo rizikos, tęsdama veiklą, ji gali prisiimti tik minimalią arba tokią verslo riziką, kokia neprieštarautų kreditorių interesams.
  2. Dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalių aiškinimo ir taikymo. ĮBĮ 8 straipsnio nuostatų lingvistinė konstrukcija <...> negali ir (arba) negalės <...> bei viso sakinio sandara lemia išvadą, kad pareiga, paaiškėjus įmonės nemokumui, nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kyla jau tada, kai įmonei tik gresia nemokumo situacija. Nemokios įmonės veiklos tęstinumas naudojant kreditorių lėšas yra laikomas nepateisinamai rizikingu elgesiu, galinčiu lemti nuostolius kreditoriams bei sukelia civilinę atsakomybę įmonės vadovui. ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatų tikslas yra ne tik apsaugoti jau esamus kreditorius, bet kartu užkirsti kelią įmonėms, esančioms nemokumo būklės, tęsti ūkinę komercinę veiklą, didinti savo įsipareigojimus kreditoriams ir tokiu būdu apsaugoti kitus verslo subjektus. Byloje nustatyta, kad bendrovės, kuriai vadovavo atsakovas, būklė nuo 2007 m. iš esmės visais laikotarpiais buvo teikianti pagrindą bankroto bylai inicijuoti ir jai iškelti, ji atitiko ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies normos turinį. Remiantis apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvais tampa neaišku, kokiais kriterijais vadovaujantis kreditoriai galėtų nustatyti objektyvų momentą, kuris reikštų ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos atsiradimą. Kreditorius, įgyvendindamas savo teisę inicijuoti skolininko bankrotą, įvertina objektyvių, įstatymo leidėjo įtvirtintų bankroto priežasčių visumą, t. y. finansinę skolininko būklę. Teigiama, kad dar prieš bendrovės akcijų pardavimo sandorį (2008 m. gruodžio mėn.) atsakovas objektyviai žinojo apie bendrovės nemokumą, t. y. momentą, nuo kada jam atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Prekių siuntimas už didelę sumą, jei už jas neatsiskaitoma, kaip tik ir reiškia atsakovo neatidumą bei padidintos rizikos sandorių vykdymą, esant bendrovės nemokumui. Bendrovės administracijos vadovo sprendimas tęsti nemokios bendrovės veiklą laikomas nepateisinamai rizikingu sprendimu, kuris lėmė didelius nuostolius Prancūzijos bendrovei Onduline SA bei civilinę atsakomybę dėl patirtų nuostolių atlyginimo, ypač įvertinant tai, kad atsakovas buvo tiek bendrovės akcininku, tiek ir administracijos vadovu (direktoriumi), kuris iš esmės visiškai nevaržomai kontroliavo ir valdė bendrovę. Atsakovas dar 2007 m. žinodamas apie blogėjančią UAB „Ondubalt“ finansinę padėtį beveik per dvejus metus iki akcijų perleidimo neįgyvendino jokių realių bendrovės veiklos stabilizavimo priemonių. Nei faktinio, nei teisinio pagrindo tikėtis, kad pardavus akcijas naujasis bendrovės vadovas įmonės veiklą organizuos taip, kad bus vykdomi prisiimti įsipareigojimai, nebuvo. Atsakovas, žinodamas apie blogėjančią bendrovės situaciją, 2008 m. papildomai užsakė prekių iš Prancūzijos bendrovės Onduline SA, suvokdamas, kad bendrovė negalės atsiskaityti už šias prekes. Tokiu būdu atsakovas tyčiniais veiksmais blogino bendrovės finansinę padėtį, perleido prekes susijusiam asmeniui, t. y. UAB „Jonosfera“, kurios direktorius ir steigėjas buvo tas pats atsakovas. Taigi atsakovo neteisėti veiksmai yra konstatuoti ir įrodyti, o jo kaltės prezumpcijos nei pats atsakovas, nei apeliacinės instancijos teismas nepaneigė (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsakovas savo neveikimu, nesikreipimu į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, padarė žalos, kurią sudaro bendrovės prisiimti ir neįvykdyti įsipareigojimai nuo bendrovės nemokumo atsiradimo 2008 m. pradžioje iki 2009 m. lapkričio 2 d., kai bendrovei buvo iškelta bankroto byla (t. y. 1 959 019,10 Lt). Jeigu, paaiškėjus, kad bendrovė yra nemoki, atsakovas būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kreditorių reikalavimai nebūtų didėję, o bendrovė būtų galėjusi įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus iš turimų resursų. Iš bylos duomenų matyti, kad 2007 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo turto už 1 973 904 Lt, o 2008 m. sausio 1 d. pradelstos skolos kreditoriui Onduline SA dydis pasiekė 1 690 469 Lt.
  3. Dėl teismo sprendimo prejudicinės galios. Įmonės nemokumo faktas, nustatytas įsiteisėjusia teismo nutartimi vienoje civilinėje byloje, sukelia teisnių padarinių ir įgyja prejudicinę galią net ir asmenims, nedalyvavusiems nagrinėjant šią bylą. Kitoje byloje ginčyti nemokumo fakto nebėra jokios galimybės, ir visi asmenys turi jį pripažinti. Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis neabejotinai turi res judicata ir prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, todėl nutartyje dėl bendrovės bankroto nustatyti faktai negali būti iš naujo kvestionuojami. Nepaisant to, apeliacinis teismas, kritikuodamas Panevėžio apygardos teismo nutartį, iš dalies pakartotinai vertina bendrovės nemokumo aplinkybes. Nuo įmonės nemokumo finansinės būsenos konstatavimo įmonės vadovas privalo veikti išimtinai kreditorių interesais, o tai, be kita ko, reiškia ir tinkamą ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies prievolės vykdymą.
  4. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. 2012 m. gruodžio 17 d. eksperto išvadoje ekspertė konstatavo, kad ne visos 2007 metais kreditoriaus Onduline SA ieškovui išrašytos sąskaitos faktūros iki 2007 m. gruodžio 31 d. buvo visiškai apmokėtos, t. y. 2007 m. gruodžio 31 d. nebuvo apmokėta pardavimo sąskaitų faktūrų iš viso už 1 685 441,30 Lt. Ekspertė atsakė į jai konkrečiai suformuluotą klausimą, nes apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodytas klausimas, ar <...> 2007 m. pateiktos PVM sąskaitos faktūros apskritai buvo sumokėtos <...>, ekspertui nebuvo pateiktas. Be to, ekspertės išvada yra plati, joje yra analizuojami įvairūs su bendrovės mokumu susiję aspektai. Tačiau apeliacinis instancijos teismas visiškai nepagrįstai nevertino civilinei bylai ypač reikšmingo šio prima facie įrodymo. Nurodoma, kad ekspertės apskritai nebuvo prašoma atsakyti, ar bendrovės vadovas turėjo pagrindą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo – ekspertizės tikslas buvo nustatyti, kada atsirado bendrovės nemokumas ĮBĮ prasme, o konstatavus nemokumo faktą, pareiga vadovui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda ĮBĮ įstatymo pagrindu. Šios aplinkybės buvo tinkamai ir visapusiškai ištirtos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

16Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas T. N. prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

  1. Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai vadovavosi suformuota teismų praktika ir nepaneigė kreditorių interesų apsaugos principo, tačiau spręsdamas dėl bendrovės vadovo atsakomybės nurodė, kad svarbu nustatyti, ar sprendimas nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, net ir gerų įmonės finansinių rodiklių nesant, laikytinas siekiu išsaugoti įmonę ir toliau vykdyti veiklą. Buvo cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutarties Nr. 3K-3-234/2013 dalis, kurioje akcentuojama, kad valdymo organų sprendimų naudingumas bendrovei visų pirma reiškia ir jos kreditorių interesų apsaugą. Teigiama, kad šioje byloje atsakovo kaip valdymo organo veikla buvo pakankamai vertinta.
  2. Dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalių aiškinimo ir taikymo. Kasatorius pats nenurodo tikslaus momento, kada, jo vertinimu, atsakovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo – 2007 ar 2008 m. Taip pat kasatorius nepaaiškina, kaip 2007 m. įmonei tariamai esant nemokiai, ji padengė visus per 2007 m. prisiimtus įsipareigojimus „Onduline“ SA ir bankroto byla kasatoriui iškelta bei „Onduline“ SA reikalavimai patvirtinti už įsipareigojimus, prisiimtus 2008 m. Tik visuma aplinkybių – formalus nemokumas ir realus negalėjimas atsiskaityti – lemtų atsakovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nenustatyta, kad bendrovės vadovas turi kreiptis į teismą iš karto nustačius formalų įmonės nemokumą. Jeigu UAB „ONDUBALT“ galėjo atsiskaityti su kreditoriumi Onduline SA, ką patvirtina turto ir įsipareigojimų santykis 2007 m. ir 2008 m. balansuose, ir siekė su juo atsiskaityti, ką patvirtina teismo nustatytos aplinkybės dėl atsiskaitymo su kreditoriumi, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl nėra neteisėtų veiksmų ir atitinkamai visų kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Veiklos pelningumas 2007 ir 2008 m. patvirtina, kad įmonė faktiškai buvo moki, vykdė pelningą veiklą. O ĮBĮ vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra siejama su aiškiai suformuluotomis ir konkrečiomis sąlygomis. Kasatoriaus akcijų perleidimas yra visiškai nesusijęs su atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įgyvendinimu kasatoriaus nurodytais terminais. Jeigu būtų nustatyta, kad atsakovas dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo kreiptis į teismą, tai žala sudarytų išaugusius kasatoriaus įsipareigojimus kreditoriui tuo laikotarpiu, kai atsakovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, iki paskutinių kasatoriaus prisiimtų įsipareigojimų dienos – 2008 m. spalio 30 d. Kasatoriaus kartu su ieškiniu pridėto 2007 m. balanso nuoraše numatyti per vienerius metus atliktini mokėjimai visiems kreditoriams buvo 1 770 469 Lt, o bankroto byloje patvirtinto vienintelio kreditoriaus Onduline SA reikalavimo nepadengta dalis yra 1 919 019 Lt, tai skirtumas tarp šių sumų, sudaro daug mažesnę sumą nei pareikštas reikalavimas, t. y. 148 550 Lt. Kasatorius klaidingai nurodo, kad atsakovas, būdamas ir didžiausio bendrovės debitoriaus UAB „Jonosfera“ akcininku ir vadovu, aiškiai suprato, kad, UAB „Jonosfera“ neatsiskaitant su kasatoriumi, UAB „Jonosfera“ skolos įtaka kasatoriaus mokumui, atsiskaitymo tarp UAB „Jonosfera“ ir kasatoriaus terminai ir įsipareigojimų vykdytinumas bei neatsiskaitymo priežastys nebuvo nagrinėjami šioje byloje.
  3. Dėl teismo sprendimo prejudicinės galios. Atsakovas neginčija, kad Panevėžio apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo turi res judicata galią ta apimtimi, kiek yra konstatuotas UAB „ONDUBALT“ nemokumas 2009 m. lapkričio mėn. Tačiau nesutinkama, kad tokią pačią galią ši nutartis turi ta apimtimi, kuria Panevėžio apygardos teismas pasisakė dėl 2007 m. ir 2008 m. neva buvusio įmonės nemokumo. 2007 ir 2008 m. UAB „ONDUBALT“ finansinė būklė nebuvo ir negalėjo būti nagrinėjimo dalykas bankroto bylos iškėlimo 2009 m. lapkričio mėn. metu. Be to, atkreiptas dėmesys į tai, kad bankroto byla kasatoriui iškelta tuo metu, kai atsakovas nebuvo jos akcininkas ar vadovas, todėl neturėjo teisės nei susipažinti su bankroto bylos medžiaga, nei ginčyti jos iškėlimo pagrindo ar kitų bylos metu nustatinėtų aplinkybių. Dėl to kasatoriui siekiant remtis bankroto byloje neva nustatytomis aplinkybėmis, jis turėjo tokias aplinkybes papildomai įrodyti. Nepaisant to, kad nutartis iškelti bankroto bylą sukelia teisinius padarinius ir byloje nedalyvavusiems asmenims, tačiau bankroto byloje su jos nagrinėjimo dalyku nesusijusios nustatytos aplinkybės negali būti panaudojamos tose bylose, kuriose bankroto byloje nedalyvavę asmenys jas ginčija. Aplinkybę, kad 2007 ir 2008 m. atsakovui būnant įmonės vadovu UAB „Ondubalt“ buvo nemoki, paneigia apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, t. y. su įmonės kreditoriumi tęsėsi ilgalaikiai verslo santykiai, vienos kasatoriaus skolos išnykdavo, kitos mažėjo, tai įmonė bent iš dalies vykdė savo įsipareigojimus, prekes kasatoriui kreditorius tiekdavo avansu, o kasatorius atsiskaitydavo realizavęs pateiktas prekes.
  4. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Teismas pagrįstai nurodė, kad ekspertė nustatydama įmonės nemokumą nesivadovavo santykių praktika ir tik formaliai pagal balanso duomenis bei sąskaitas konstatavo tariamą nemokumą. Kasatorius be pagrindo nurodo, kad teismas nevertino šio įrodymo, nes šis buvo vertintas, vadovaujantis teismų suformuotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Be to Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1189/2013 tarp ieškovo ir atsakovo vadovaujamos bendrovės UAB „Jonosfera“, kurioje atsakovas dalyvauja kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, buvo priimta nutartis, kuria ginčas išspręstas iš esmės, konstatuojant, kad 2008 metais iki 2008 m. gruodžio 18 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ieškovas buvo mokus.

17Teisėjų kolegija

konstatuoja:

18IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

19Dėl įmonės vadovo atsakomybės, kai žala padaryta pažeidžiant pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo

20Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės administracijos vadovo ir valdybos narių pareigų, yra pažymėjęs, kad įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Jis privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės valdyba – kolegialus vykdomasis įmonės valdymo organas – atsako už įmonės valdymą, jos tikslų įgyvendinimą, tinkamą komercinę ūkinę veiklą, taip pat už įmonės valdymo praktiką ir įmonės kontrolę. Valdybos narys, kaip ir bet kuris kitas įmonės vadovas, privalo būti maksimaliai atidus bei rūpestingas ir daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad būtų užtikrinti įmonės ir jos akcininkų interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. J. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-266/2006; kt.).

21Įstatymuose ir kituose teisės aktuose bei bendrovės dokumentuose bendrovės valdymo organams nustatytų pareigų – tiek įtvirtinančių konkrečias funkcijas, tiek fiduciarinių – vykdymas reiškia, kad jos turi būti vykdomos ne tik bendrovės dalyvių – akcininkų – interesais, bet ir atsižvelgiant į bendrovės kreditorių interesus, ypač tada, kai prastėja įmonės finansinė padėtis ir ji turi daug skolinių įsipareigojimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl bendrovės administracijos vadovo pareigų kreditoriams, išaiškinta, kad bendrovės vadovas privalo derinti visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus ir siekti jų pusiausvyros. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011).

22Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė. Nagrinėjamoje byloje kasatorius įrodinėja, kad atsakovas pažeidė šią savo pareigą ir dėl to buvo patirta žala.

23Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies normoje įtvirtinta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio

2416 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „AK baldai“ v. E. G. ir kt., bylos 3K-3-496/2013).

25Iki 2008 m. liepos 1 d. Įmonių bankroto įstatyme nebuvo nustatyta specialių nuostatų, susijusių su įmonės administracijos vadovo ar savininko atsakomybe, kai, esant įstatymo nustatytoms sąlygoms, jie nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir taip padaroma įmonei ar jos kreditoriams žala. Tačiau kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, atsižvelgiant į įmonės vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, specifinį santykį su juridiniu asmeniu, grindžiamą pasitikėjimu ir lojalumu, net ir nesant Įmonių bankroto įstatyme nustatytos specialios normos dėl žalos, atsiradusios administracijos vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo (Įmonių bankroto įstatymo redakcija, galiojusi iki 2008 m. liepos 1 d.), už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vajalio medienos gaminiai“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-228/2011).

26Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas įmonės vadovo T. N., įmonei vadovavusio laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 8 d. iki 2008 m. gruodžio 23 d., civilinės atsakomybės klausimas, kai jis nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai įmonei. Bylos duomenimis, T. N. šiuo laikotarpiu buvo taip pat ir įmonės akcininkas. Įmonės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės pagrindai yra susiję, tačiau jie nėra tapatūs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais (atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio balsas“ v. UAB „Eksena“, bylos Nr. 3K-3-244/2009; 2013 m.spalio16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „AK baldai“ v. E. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-496/2013). Kadangi įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis), tai atsakovo T. N. civilinės atsakomybės pagrindai ir sąlygos yra kaip bendrovės vadovo, o ne kaip akcininko.

27Minėta, kad, siekiant nustatyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, svarbu išsiaiškinti, nuo kada konkrečiai vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė. Momentas, kada atsakovas suprato ar turėjo suprasti, kad įmonės finansinė situacija yra sunki (ji negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais) nagrinėjamoje byloje teismų tinkamai nebuvo nustatinėjamas ir šiuo klausimu tinkamai nebuvo pasisakyta. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad jau 2007 m. įmonė buvo nemoki, tačiau, priteisdamas žalą, sprendė, kad žala bendrovei ir jos kreditoriui Onduline SA yra bendrovės prisiimti ir neįvykdyti įsipareigojimai nuo nemokumo atsiradimo 2008 m. pradžioje iki nutarties iškelti UAB „ONDUBALT“ bankroto bylą priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, kad momentas, nuo kada įmonės vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismo, yra nurodytas prieštaringai, iš naujo jo netyrė ir nevertino. Dėl to byloje liko nenustatytas momentas, nuo kada atsakovui kilo pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog įmonė, vadovaujama atsakovo, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti atsakovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai nustatomos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas sprendime daug dėmesio skyrė argumentuoti išvadą apie prielaidas išsaugoti įmonę, tęsti jos veiklą, įmonės vadovo turėtą pagrįstą lūkestį išvengti įmonės bankroto, tačiau nepakankamai pagrindė bylos duomenimis. Pažymėtina, kad atsakovas, teigdamas, jog buvo pagrindas, leidžiantis tęsti įmonės veiklą, sudarantis pagrindą matyti teigiamas įmonės perspektyvas, ją išsaugoti turi tą įrodyti (CPK 176–185 straipsniai). Teisėjų kolegija nurodo, kad su pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento nustatymu yra tiesiogiai susijęs ir atlygintinos žalos dydis. Pirmosios instancijos teismas žala laikė įmonės prisiimtus ir neįvykdytus įsipareigojimus nuo 2008 m. pradžioje iki 2009 m. lapkričio 2 d., kai įmonei buvo iškelta bankroto byla. Tačiau liko neįvertinti 2008 m. gruodžio 18 d. bendrovės akcijų pardavimo sandorio padariniai. Šiuo sandoriu atsakovas pardavė visas bendrovės akcijas, o netrukus vietoj atsakovo įmonės direktoriumi buvo paskirtas kitas asmuo. Taigi ne tik ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos atsiradimo momentas buvo netinkamai nustatytas, bet ir žalos atsiradimo ir didėjimo laikotarpis. Bankroto bylą ieškovui inicijavo kreditorius Onduline SA, taigi kiti įmonės vadovai taip pat nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, nors byloje nustatyta, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. įmonė jokios veiklos nebevykdė. Dėl to vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Taigi žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi patvirtinta iškėlus įmonei bankroto bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad žalos dydžio nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Žalos dydžio klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas tik tikrinant, ar teismai, spręsdami šį klausimą, teisingai taikė įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos

282014 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Lostiras“ v. F. F. ir kt., bylos Nr. 3K-3-111/2014). Konkretų žalos dydį, kaip ir kitas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, galima nustatyti, tik pirmiausia nustačius konkretų momentą, nuo kada vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas žalos dydį nustatė, tačiau tarpu apeliacinės instancijos teismas paneigė pirmosios instancijos teismo argumentus šiuo klausimu, nors nurodė, kad, net ir taikant civilinę atsakomybę, žalos dydis galėtų būti išaugusi skola, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma. Tokią išvadą teismas padarė neanalizavę momento dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies taikymo. Pirmiau nurodytos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės visa reikiama apimtimi nebuvo tirtos ir svarstytos, liko nepašalintų prieštaravimų, tačiau nustatyti trūkumai gali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

29Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako.

30Dėl bylinėjimosi išlaidų

31Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. birželio 27 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 47,62 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Atsižvelgiant į tai, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

32Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

Nutarė

33Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui.

34Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo... 6. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 919 019 Lt... 7. Panevėžio apygardos teismas 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi UAB... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė... 9. Panevėžio apygardos teismas 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį... 10. Teismas nurodė, kad byloje esantys dokumentai patvirtina įmonės nemokumo... 11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013... 12. Teisėjų kolegija nurodė, kad, siekiant nustatyti įmonės valdymo organo... 13. Vertindama pirmosios instancijos teismo paskirtos ekspertizės tinkamumą,... 14. II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 15. Kasaciniu skundu ieškovas BUAB „ONDUBALT“ prašo panaikinti Lietuvos... 16. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas T. N. prašo ieškovo kasacinį... 17. Teisėjų kolegija... 18. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 19. Dėl įmonės vadovo atsakomybės, kai žala padaryta pažeidžiant pareigą... 20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės... 21. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose bei bendrovės dokumentuose bendrovės... 22. Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų... 23. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies normoje įtvirtinta, kad... 24. 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „AK baldai“ v. E. G. ir... 25. Iki 2008 m. liepos 1 d. Įmonių bankroto įstatyme nebuvo nustatyta specialių... 26. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas įmonės vadovo T. N., įmonei vadovavusio... 27. Minėta, kad, siekiant nustatyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, svarbu... 28. 2014 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Lostiras“ v.... 29. Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo,... 30. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 31. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. birželio... 32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 33. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013... 34. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...