Byla e2S-2450-881/2018
Dėl delspinigių dydžio pripažinimo nesąžiningomis

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-11971-987/2018 pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl sutarties sąlygų dėl delspinigių dydžio pripažinimo nesąžiningomis.

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Teismas 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi priėmė nagrinėti ieškovės A. S. ieškinio reikalavimus dėl kredito sutarties 4 straipsnio 5-6 punktuose numatytos ieškovės prievolės mokėti 0,10 proc. per dieną netesybas (delspinigius) pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia arba šių sutarties sąlygų pakeitimo, delspinigių normą sumažinant iki protingo 0,02 proc. dydžio per dieną.
  2. Ta pačia nutartimi teismas atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – stabdyti išieškojimo veiksmus iš hipoteka įkeisto buto, esančio ( - ), Vilniuje.
  3. Ieškovė pateikė naują prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje iki šios bylos išnagrinėjimo.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 4 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
  2. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi buvo konstatuota, jog nėra pagrindo taikyti ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo iš įkeisto turto sustabdymo, kaip neturinčio įtakos byloje priimto galutinio galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo vykdymui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalis), nes įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendime, priimtame kitoje civilinėje byloje Nr. e2-343-934/2015, buvo prieita prie išvados (kuri buvo konstatuota kaip teisinga ir kasaciniame teisme), kad delspinigių dydis (kurį ieškovė ginčija šioje byloje) nesudaro esminės ieškovės pradelstos mokėti bankui sumos dydžio, vertinant juos kartu su ieškovės pradelsta mokėti kredito ir palūkanų suma pagal kredito sutartį. Dėl šios priežasties teismas priėjo išvadą, kad šios bylos baigtis (ieškinio tenkinimas/atmetimas) iš esmės neturės įtakos išieškomos sumos iš ieškovės dydžiui bei atitinkamai neturės įtakos pradėto priverstinio išieškojimo iš ieškovės buto apimčiai.
  3. Ieškovė naujame prašyme taikyti tą pačią laikinąją apsaugos priemonę nurodė, kad iš jos nepagrįstai reikalaujama 44,81 Eur delspinigių, o išieškoma pagal nutrauktą kreditą suma sudaro 16 849,89 Eur. Taigi, anot teismo, pati ieškovė dar kartą patvirtino, kad išieškomų delspinigių dydis (kuriuos ieškovė galėtų reikalauti sumažinti tuo atveju, jei jos ieškinys šioje byloje būtų tenkintas) sudaro visiškai nereikšmingą įsiskolinimo pagal kredito sutartį dalį, dėl ko šioje byloje priimtas galutinis teismo sprendimas iš esmės neturės įtakos vykdomam išieškojimui iš hipoteka įkeisto turto, kuriuo buvo užtikrintas kredito sutarties vykdymas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
  4. Teismas sprendė, kad ieškovės argumentai apie įkeisto turto (buto) didelę rinkos vertę (palyginti su išieškomu įsiskolinimo pagal kredito sutartį dydžiu) bei aplinkybė, kad tai yra vienintelis ieškovės gyvenamasis būstas, nesusiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku – reikalavimu delspinigių dydį įtvirtinančias kredito sutarties sąlygas pripažinti negaliojančiomis/pakeisti. Teismas nurodė, kad pastarosios aplinkybės buvo vertinamos kitoje jau išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl kredito sutarties nutraukimo teisėtumo.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Atskiruoju skundu ieškovė A. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartį ir pritaikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas netinkamai ir nepagrįstai nustatė faktines esmines bylos aplinkybes, kad ieškovė jau yra permokėjusi 44,81 Eur delspinigių sumą.
    2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartyje ir kitoje civilinėje byloje Nr. e2-343-934/2015 nebuvo nustatytas joks delspinigių dydis, jeigu bus (būtų) panaikintos nesąžiningos sutarties sąlygos pagal šio naujo ieškinio reikalavimus, todėl delspinigių dydis (kurį ieškovė ginčija šioje byloje) gali sudaryti esminę ieškovės pradelstos mokėti bankui sumos dydžio dalį, vertinant juos kartu su ieškovės pradelsta mokėti kredito ir palūkanų suma pagal kredito sutartį, ir todėl šios bylos baigtis gali turėti esminės įtakos išieškomos sumos iš ieškovės dydžiui bei atitinkamai gali turėti įtakos pradėto priverstinio išieškojimo iš ieškovės buto apimčiai ir pagrįstumui, nes šioje byloje gali paaiškėti, kad atsakovas vienašališkai nutraukė paskolos sutartį nepagrįstai (nebuvusios skolos pagrindu).
    3. Teismas nutartyje netinkamai ir nepagrįstai nustatė faktines esmines bylos aplinkybes, kad iš ieškovės nepagrįstai reikalaujama 44,81 Eur delspinigių. Priešingai nei sprendė teismas, ieškovė dar kartą tikrai nepatvirtino, kad išieškomų delspinigių dydis (kuriuos ieškovė galėtų reikalauti sumažinti tuo atveju, jei jos ieškinys šioje byloje būtų tenkintas) sudaro visiškai nereikšmingą įsiskolinimo pagal kredito sutartį dalį. Be to, ieškovė ne vieną kartą jau paaiškino, kad kitoje byloje (civilinės bylos Nr. e2-343- 934/2015 ir civilinės bylos Nr. e2A-1416-653/2016) atsakovas iš esmės ignoravo visus ieškovės prašymus, sąmoningai vengė pateikti ieškovei ir teismui tinkamus ir suprantamus ieškovės skolos paskaičiavimo pagrindimą ir įrodymus, todėl atsakovo nurodyta ieškovės skola kredito nutraukimo dieną nebuvo paremta tinkamais atsakovo pateiktais įrodymais ir jos tiksli suma apskritai nebuvo žinoma tuo metu, kaip ir nebuvo žinoma ir šios paskolos sutarties nutraukimo metu. Taigi ieškovė negalėjo nurodyti iš jos nepagrįstai reikalaujamų delspinigių sumos.
    4. Priešingai nei sprendė teismas, ieškovės pateikti argumentai buvo susiję ir su šios bylos nagrinėjimo dalyku, nes delspinigių dydį įtvirtinančias kredito sutarties sąlygas pripažinus negaliojančiomis ir dėl to iš esmės pasikeitus ieškovės skolos dydžiui sutarties nutraukimo metu, pasikeis iš esmės ir aplinkybės, kurios buvo vertinamos kitoje jau išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl kredito sutarties nutraukimo teisėtumo.
    5. Gavusi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartį, kuria apeliacinės instancijos teismas netenkino ieškovės atskirojo skundo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį paliko nepakeistą, ieškovė pateikė teismui naują prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau teismas ignoravo naujo prašymo pateikimo priežastis. Ieškovė pateikė teismui naujus teisiškai reikšmingus ir įrodymais pagrįstus argumentus (ir naują teismų praktiką analogiškose bylose), kad jos reikalavimo patenkinimo atveju neliktų tinkamo pagrindo vykdyti tolesnį išieškojimą iš ieškovei priklausančio hipoteka įkeisto turto. Teismas turėjo patenkinti naują ieškovės prašymą, nes antstolis siekė parduoti iš varžytynių ieškovės turtą, kurio reali rinkos vertė yra 20 kartų didesnė nei likusi pagal sutarties sąlygas paskaičiuota kredito likučio suma.
    6. Kadangi ieškovės ieškinys buvo priimtas vadovaujantis Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 13 d. nutartimi, ieškovė pateikė naują ieškinio prašymą paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms (priėmus jos ieškinį), tačiau teismas ignoravo šiuos argumentus.
    7. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Be to, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad išnagrinėjus ieškovės atskiruosius skundus dėl antstolio veiksmų, išieškojimas galėjo būti ir vėl tęsiamas, todėl ieškovė pateikė naują ieškinio prašymą paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms (išnagrinėjus ieškovės atskiruosius skundus dėl antstolio veiksmų).
    8. Siekiant išvengti galimų nuostolių, ieškovės prašymas turėjo būti patenkintas, nes teismui nepagrįstai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris galėtų būti palankus ieškovei, įvykdymas pasunkėtų. Ieškovės ieškinio išnagrinėjimas gali užtrukti pakankamai ilgai ir gali iškilti reali grėsmė ieškovei netekti vienintelio jos gyvenamosios paskirties būsto. Kadangi bankas nutraukė paskolos sutartį pagal nesąžiningas sutarties sąlygas, kurios kasacinio teismo nutartimi buvo pripažintos nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo šios sutarties sudarymo momento, šiurkščiai pažeidė sutarties sąlygas bei siekia parduoti ieškovės bankui sutartimi įkeistą turtą, kurio reali rinkos vertė yra 20 kartų didesnė nei likusi pagal sutarties sąlygas paskaičiuota kredito likučio suma, ieškovė prašė teismo sustabdyti neteisėtus banko išieškojimo veiksmus iki šios bylos išnagrinėjimo pabaigos.
  2. Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.

10Teismas

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Atskirasis skundas netenkinamas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
  2. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimo veiksmus.
  3. Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
  4. Taigi pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tikėtinas ieškinio pagrįstumas ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurį privalo įrodyti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikiantis asmuo (CPK 178 straipsnis).
  5. Kaip nurodoma teismų praktikoje, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovų teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1296/2013; 2017 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-130-943/2017; 2018 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-423-196/2018).
  6. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies – pripažino 2008 m. gruodžio 10 d. Kredito sutarties Nr. 1450818074101-67, sudarytos tarp akcinės bendrovės SEB banko ir A. S., Bendrosios dalies 4.5-4.6 punktuose įtvirtintas sąlygas dėl 0,1 procento dydžio delspinigių nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo dienos toje dalyje, kuri nustato didesnį nei 0,05 procentų delspinigių dydį; likusią ieškinio dalį atmetė (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nors šis teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, nes nėra suėjęs jo apskundimo terminas, vis dėlto jis pagrindžia, kiek tikėtinai pagristi yra ieškovės ieškinio reikalavimai.
  7. Taigi teismo sprendimu pripažinta, kad kredito sutarties sąlygos, nustatančios 0,1 procento delspinigius, tiek, kiek jos nustato didesnį nei 0,05 procentų delspinigių dydį, yra nesąžiningos ir negaliojančios nuo sutarties sudarymo dienos. Pagrindinio ieškovės įsiskolinimo bankui dydis teismo sprendimu nebuvo peržiūrimas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su ieškovės pozicija, kad teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje gali turėti esminės įtakos vykdomojoje byloje pradėto priverstinio skolos išieškojimo iš ieškovės įkeisto turto apimčiai. Tokių įrodymų ieškovė nepateikė, todėl ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas – nagrinėjamu atveju neatitiktų minėtų teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principų. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, kad pagal šioje byloje priimtą teismo sprendimą perskaičiavus ieškovei tenkančių delspinigių dydį, atsakovas būtų finansiškai nepajėgus grąžinti ieškovei tą išieškotų delspinigių dalį, kuri teismo sprendimu būtų pripažinta nesąžininga. Taigi ieškovė neįrodė ir realios grėsmės ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui kaip būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos (CPK 178 straipsnis).
  8. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, priešingai nei tvirtina ieškovė, jos argumentai apie įkeisto turto (buto) didelę rinkos vertę (palyginti su išieškomu įsiskolinimo pagal kredito sutartį dydžiu) bei aplinkybė, kad tai yra vienintelis ieškovės gyvenamasis būstas, nagrinėjamoje byloje, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra teisiškai reikšmingi, nes nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku.
  9. Kiti ieškovės atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
  10. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
  11. CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta.

13Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Nutarė

14Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai