Byla 2A-505-513/2015
Dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties galiojimo atnaujinimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės ir Virginijos Nijolės Griškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi A. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-12-12 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-753-903/2014 pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei AB SEB bankui, tretieji asmenys I. R. ir I. R., dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties galiojimo atnaujinimo,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3ieškovas teismo prašė: 1) pripažinti neteisėtu 2013-03-25 AB SEB banko vienašališką kredito sutarties Nr. 0460718034245-17 nutraukimą; 2) atnaujinti 2007-08-30 kredito sutarties Nr. 0460718034245-17 galiojimą; 3) pripažinti 2007-08-30 kredito sutarties Nr. 0460718034245-17 4.1 papunktį 5.2 papunkčio kontekste negaliojančiu ab initio; 4) pripažinti 2007-08-30 kredito sutarties Nr. 0460718034245-17 4.5 ir 4.6 punktuose numatytą 0,1 proc. delspinigių dydį neprotingu ir nesąžiningu ir tuo pagrindu sumažinti priskaičiuotus delspinigius. Nurodė, jog 2007-08-30 tarp A. R. bei I. R. ir atsakovės AB SEB banko Klaipėdos senamiesčio KAS (toliau – atsakovė) buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 0460718034245-17. Pagal ją 137 041,98 Eur kredito dalis skirta gyvenamajam namui pirkti, 95 232,56 Eur dalis – statybai užbaigti, namui įsirengti, aplinkai sutvarkyti. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2037-08-29, nustatytos fiksuotos palūkanos – 5,4146 proc., delspinigių dydis – 0,1 proc. Kredito grąžinimui užtikrinti atsakovės naudai 2007-11-22 įregistruota žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais, esančio adresu ( - ), hipoteka ir žemės sklypo, esančio ( - ), hipoteka. Bendra įkeisto turto vertė – 1 040 000 Lt. Iki vienašališko 2007 m. kredito sutarties Nr. 0460718034245-17 nutraukimo 2013-03-25 ieškovas su atsakove buvo sudaręs 4 sutarties pakeitimus: 2007-11-19 susitarimą pakeisti 2007-08-30 kredito sutarties Nr. 0460718034245-17 sąlygas Nr. l; 2008-09-30 susitarimą pakeisti 2007-08-30 kredito sutarties Nr. 0460718034245-17 sąlygas Nr. 2; 2011-11-18 susitarimą pakeisti 2007-08-30 kredito sutarties Nr. 0460718034245-17 sąlygas Nr. 3; 2012-03-30 susitarimą pakeisti 2007-08-30 kredito sutarties Nr. 0460718034245-17 sąlygas Nr. 4. Ieškovas keliose statybų verslu užsiimančiose įmonėse ėjo vadovaujamas pareigas, pagrindinės ieškovo šeimos pajamos buvo gaunamos iš statybų verslo. 2008–2009 m. prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė turėjo didelį neigiamą efektą Lietuvos statybų sektoriui: užsakovai neatsiskaitydavo už atliktus darbus, pradėti projektai dėl finansavimo trūkumo liko nebaigti, nekilnojamojo turto rinka apmirė, todėl tai turėjo įtakos ir ieškovo finansinei padėčiai. Ieškovas sutartinius įsipareigojimus vykdė tinkamai ir pamatęs pirmuosius finansinės padėties blogėjimo požymius 2009-12-17 pateikė atsakovei prašymą dėl įmokų mokėjimo atidėjimo 6 mėnesiams. Atsakovė neatsižvelgė į ieškovo prašymus ir pareikalavo įvairių papildomų sutarties įvykdymą užtikrinsiančių priemonių. Kredito sutarties Nr. 2010-11-19 pakeitimas Nr. 03, kuris nebuvo pasirašytas, rodo, kad atsakovė veikė tik savo interesais, nes pareikalavo sudaryti papildomą hipotekos lakštą, kuriuo būtų įkeistas papildomas ieškovui nuosavybės teise priklausantis turtas ir ieškovo asmeniškai pasirašytas vekselis dėl pradelstų palūkanų mokėjimų, papildomai suteiktam kreditui dėl susikaupusių mokėjimų ir palūkanų skolai padengti nustatyti 3,5 proc. banko maržą, kintamą palūkanų dalį skaičiuoti vadovaujantis LIBOR ir palūkanas keisti kas 3 mėnesius. Teigė, jog tokie atsakovės veiksmai, siekiant apsaugoti tik savo interesus, pažeidžia teisingumo, sąžiningumo bei sutarčių vykdymo principus, sąlygojo aplinkybių dėl ieškovo nebegalėjimo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus atsiradimą. 2013-02-21 atsakovė paskutinį kartą įspėjo dėl ieškovo įsipareigojimų netinkamo vykdymo ir nustatė terminą iki 2013-03-24 įvykdyti visus įsipareigojimus arba sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta 2013-03-25. Tokius atsakovės veiksmus vertino kaip neatitinkančius teisingumo, sąžiningumo principų, pažeidžiančius vieną iš pagrindinių, CK 6.200 str. 2 d. įtvirtintą, sutarčių vykdymo principą – bendradarbiavimo principą. Ieškovas 2014-09-10 kreipėsi į atsakovę su pasiūlymu dėl kredito sutarties galiojimo atnaujinimo, prašydamas, kad mėnesinės įmokos neviršytų 3 000 Lt sumos, kad mokėjimo diena būtų nustatyta kiekvieno kalendorinio mėnesio 30 diena, kad kredito grąžinimo data būtų nustatyta 2033-09-30. Atsakovė atsakydama į šį pasiūlymą nurodė, kad pagal kredito sutarties esmę bankui yra svarbus ne tik galutinis paskolos grąžinimo terminas, bet ir tarpiniai mokėjimai, nes ilgalaikės paskolos tikslas yra nuolatinis, periodinis paskolos grąžinimas. Nurodė, kad skolos suma 2014-09-19 yra 269 903,09 Eur (242 234,12 Eur kredito likutis, 11 525,29 Eur pradelstos mokėti palūkanos, 16 143,68 Eur delspinigiai). Nurodė, kad, pagal ieškovo pateiktą planą, 19 metų grafiką, įmoka be palūkanų per mėn. sudaro 1 184 Eur, t. y. daugiau, nei ieškovas nurodė galįs mokėti. Tačiau teismui pripažinus, kad atsakovo nurodytos palūkanos yra neprotingo dydžio, ir nustačius 0,02 proc. dydžio palūkanas, pradelsta suma gerokai sumažėtų, šalims susitarus dėl paskolos grąžinimo termino prailginimo, ieškovo pasiūlyta suma visiškai atitiktų banko lūkesčius.

4Atsakovė atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Argumentavo, jog ieškovas kredito sutartį pažeidė iš esmės, nes įmokų nemokėjo sistemingai ir ilgą laiką, tai patvirtina sąskaitų išrašai bei pats ieškovas. Apie kredito sutarčių vienašalį nutraukimą ieškovas buvo iš anksto įspėtas įspėjimais, kurie išsiųsti registruotais laiškais. Nesutinka su ieškovo argumentais, jog banko nuolatinis raginimas vykdyti sutartį ir informavimas apie galimą kredito sutarties nutraukimą yra laikytinas nepasinaudojimu sutartyje nustatyta nutraukimo tvarka. Banko siųsti pranešimai ir raginimai buvo bendradarbiavimas ir siekis išlaikyti sutartinius santykius, suteikiant ieškovui galimybę vykdyti prisiimtas prievoles ar imtis kažkokių veiksmų susidariusiai situacijai spręsti. Pranešimų ir raginimų tekstas, kuris buvo siunčiamas ieškovui, kardinaliai skiriasi nuo ieškovo nurodytoje kasacinio teismo nutartyje (Nr. 3K-7-297/2012) analizuojamo teksto. Bankas ragino vykdyti prievoles ir informuodavo, kad svarstys galimybę nutraukti sutartį, ir tik 2013-02-21 rašte buvo nurodyta aiškiai, kad neįvykdžius raginimo bankas laikys kredito sutartį nutraukta nuo 2013-03-25. Apie sutarties nutraukimo faktą ieškovas buvo informuotas pranešimu, kuriame aiškiai nurodyta, kad kredito sutartis su juo nutraukta. Teigti, kad bankas nepasinaudojo kredito sutartimi suteikta teise vienašališkai nutraukti sutartį ir nutraukimas turi būti vertintinas pagal CK 6.217 str. nuostatas, yra nepagrįstas. Paaiškino, kad kredito sutarties nutraukimo momentu ieškovo ir jo bendraskolės vėlavimai siekė daugiau nei 300 kalendorinių dienų ir sudarė: 3 157,18 Eur negrąžinto kredito, 11 525,29 Eur nesumokėtų palūkanų, 16 143,68 Eur nesumokėtų delspinigių. Tai, kad bankas jau nuo 2009 metų vis ragino ieškovą ir jo bendraskolę vykdyti įsipareigojimus ir tenkindamas ieškovo prašymą suteikė jam įvairių lengvatų (atidėjo kredito dalies mokėjimus), įrodo, kad bankas kaip įmanydamas siekė išsaugoti sutartinius santykius ir vienašalis sutarties nutraukimas buvo panaudotas kaip ultima ratio priemonė, kai objektyviai jau nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių santykių. Kredito sutarties pažeidimas nebuvo nežymus ar vienkartinis, o buvo tęstinis ir esminis – bankas ilgą laiką iš esmės negavo to, ko tikėjosi pagal kredito sutartį, ir nebeturėjo objektyvaus pagrindo tikėtis, kad situacija pasikeis, t. y. kad ieškovas su bendraskole pradės tinkamai vykdyti kredito sutartį. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad bankas pažeidė bendradarbiavimo pareigą, nes bendrieji teisės principai taikomi vienodai tiek bankui, tiek ieškovui. Ieškovas nepateikia jokių įrodymų, galinčių pagrįsti jo teiginius, kad bankas pažeidė bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigą ir kaip ją pažeidė. Kredito sutartis nutraukta teisėtai ir pagrįstai dėl esminio sutarties pažeidimo, kuris atitiko tiek sutarties Bendrosios dalies 5.2 p., tiek ir CK 6.217 str. numatytas esminio sutarties pažeidimo sąlygas.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014-12-12 sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo 231,70 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei. Priteisė iš ieškovo 21,58 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Nusprendė, jog sprendimui įsiteisėjus, naikintinos Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-02-24 ir 2014-03-10 nutartimis taikytos laikinosios apsaugos priemonės – vykdymo veiksmų sustabdymas vykdomojoje byloje Nr. 0005/13/0861. Teismas nustatė, kad šalys 2007-08-30 sudarė kredito sutartį Nr. 0460718034245-17, pagal ją 232 274,54 Eur kredito 137 041,98 Eur dalis skirta gyvenamajam namui pirkti, 95 232,56 Eur dalis skirta statybai užbaigti, namui įsirengti, aplinkai sutvarkyti. Motyvuodamas kasacinio teismo išaiškinimais dėl sutarties pažeidimo kvalifikavimo esminių sąlygų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012), taip pat CK 6.204 str., 6.209 str., 6.217 str. 2 d., 6.217 str. 3, 5 d., vadovaudamasis ir bendraisiais CK 6.217 str., 6.218 str. numatytais sutarties nutraukimo pagrindais, įvertinęs šalių kredito sutarties turinį, sprendė, jog šalių sudarytos kredito sutarties sąlygos nėra pripažintos prieštaraujančiomis bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Teismas rėmėsi rašytiniais bylos įrodymais ir nustatęs, jog šalių kredito sutartyje numatytas jos nutraukimas banko iniciatyva, jog bankas vienašališkai nutraukė sutartį, nes ieškovas pažeidė sutartimi nustatytą pareigą laikantis mokėjimo grafiko grąžinti mokėtiną kredito dalį bei palūkanas, pažymėdamas, jog bankui yra svarbus ne tik galutinis paskolos grąžinimo terminas, bet ir tarpiniai mokėjimai, jog eilinių paskolos įmokų mokėjimas paskolos davėjui (bankui) yra esminė sutarties sąlyga (CK 6.874 str. 2 d), įvertinęs banko ataskaitų duomenis (ieškovas vėlavo mokėti įmokas daugiau nei 300 kalendorinių dienų), sprendė, jog ieškovo prievolių pagal sutartį pažeidimas buvo ne vienkartinis, o sistemingas. Argumentavo, jog sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjo elgesys sudaro pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje, todėl yra pagrindas pripažinti, kad ieškovas netinkamai vykdė prievolę ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 1, 2 dalys). Ieškovas nei bankui, nei teismui nepateikė duomenų, jog sunki ekonominė šalies situacija ieškovų šeimos finansinę padėtį paveikė tokiu būdu ir mastu, kad objektyviai tapo neįmanoma vykdyti sutartinių įsipareigojimų bankui. Ieškovas neįrodė, jog kredito sutarties 4.5 ir 4.6 punktuose numatytas 0,1 proc. delspinigių dydis yra akivaizdžiai per didelis, prasilenkiantis su teisingumo bei protingumo principais, tam, kad būtų galima juos sumažinti CK 6.73 str. 2 d. nustatyta tvarka ir pagrindais. Teismas pažymėjo, kad delspinigių dydis nebuvo esminė sutarties nutraukimo sąlyga, nes paskolos nutraukimo metu buvo didelis tiek kredito, tiek palūkanų įsiskolinimas, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad kredito sutartyje numatytas 0,1 proc. delspinigių dydis yra akivaizdžiai per didelis ir būtent dėl delspinigių įsiskolinimo buvo nutraukta sutartis, ir tuo pagrindu pakeisti minėtas sutarties sąlygas. Nustatęs, kad bankas 2013-02-21 pranešimu apie vienašalį sutarties nutraukimą informavo ieškovą, informavo apie tai, jog jam nesumokėjus įsiskolinimo pagal sutartį, sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2013-03-25, jog ieškovas iki 2013-03-24 savo įsipareigojimų neįvykdė, sprendė, jog bankas ieškovui tinkamai pranešė apie vienašalį sutarties nutraukimą ir suteikė terminą prievolei įvykdyti (CK 6.218 str. 1 d.). Iš 2011-11-18 susitarimo nustatė, kad bankas ieškovo prašymu padidino kredito sumą, suteikdamas papildomą 26 066,55 Eur kreditą, skirtą pagal sutartį uždelstai grąžinti kredito daliai ir daliai sukauptų palūkanų sumokėti. Iš 2012-03-30 susitarimo nustatė, kad susitarimo pasirašymo dieną ieškovo uždelsta grąžinti kredito dalis yra 1 743,62 Eur, sukauptos nesumokėtos palūkanos – 26 584,68 Eur, t. y. ieškovas ankstesnio susitarimo nevykdė. Nepaisant to, bankas pasirašė 2012-03-30 susitarimą dėl mokėjimo termino atidėjimo, tačiau ieškovas per nustatytą terminą kredito sutarties sąlygų neįvykdė. Įvertinęs šias aplinkybes padarė išvadą, kad tarp šalių nuolat vyko bendravimas, o bankas atsižvelgdavo į ieškovo interesus ir skubotai sutarties nenutraukė. Motyvavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011 pateiktu išaiškinimu, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str. 1 ir 2 d.). Papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto. Šiuo atveju atsižvelgtina į tai, kad ieškovo prievolės nevykdymas nebuvo vienkartinio pobūdžio, sutartis buvo nevykdoma sistemingai, traktuojant, kad ieškovas – vartotojas sutartį pažeidė iš esmės ir dėl to sutartis buvo nutraukta, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė nesąžiningai pasinaudojo pranašumu prieš vartotoją sudarant sutartį ir joje numatant vienašališko sutarties nutraukimo sąlygas, juolab kad šiuo konkrečiu atveju nurodytos sąlygos buvo taikomos ieškovo naudai, ilgam laikui nukeliant sutarties nutraukimą.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8Apeliaciniu skundu apeliantas prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo

92014-12-12 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti. Teigia, jog teismas formaliai vertino ieškovo išdėstytas aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas, šiurkščiai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neišsprendė visų ieškinio reikalavimų, netinkamai vertino reikalavimą dėl delspinigių sumažinimo bei formaliai atliko šalių sutaikymo pareigą. Argumentuoja, jog byloje yra 2009-12-17 ieškovo prašymas bankui dėl įmokų mokėjimo atidėjimo 6 mėnesiams, kuris patvirtina, jog ieškovas prašymą grindė prasta Lietuvos ekonomine situacija dėl pasaulinės krizės, kuri turėjo neigiamos įtakos ieškovo pajamoms, kurias jis gaudavo iš statybų sektoriaus. Pažymi, jog pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykusi krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti. Įmokas bankui mokėjo iki 2009-12-17. Įkeisto bankui turto vertė buvo lygi ir net didesnė už ieškovo pradelstus mokėjimus, todėl bankas privalėjo stengtis išsaugoti sutartinius santykius, o ne didinti ieškovo įsiskolinimą išduodamas papildomus kreditus. Mano, jog tokie banko veiksmai negali būti vertinami ir kaip tinkamas bendradarbiavimas. Bankas žinojo, jog jo investicijos apsaugotos įkeistu turtu, todėl ir nesiekė bendradarbiaujant išsaugoti sutartinius šalių santykius. Ieškovas, 2014-09-10 siųsdamas bankui pasiūlymą, kredito grąžinimo terminą sutrumpino 4 metais, atsižvelgdamas į visą šalių nesutarimų laikotarpį. Pagal pirminėje kredito sutartyje nustatytą kredito grąžinimo terminą ieškovas galėtų visiškai įvykdyti įsipareigojimus. Teismas ir bankas nedėjo pastangų išspręsti ginčą taikiai, situaciją vertino formaliai ir tokiu būdu pažeidė pamatinius civilinio proceso principus. Nevertino, jog kreditas panaudotas gyvenamojo namo statybai, namo įrengimui, aplinkos sutvarkymui, todėl nutraukus sutartį šeima galimai neteks būsto, patirs didelių nuostolių. Bankas neatsižvelgęs į objektyvias aplinkybes taikė vienašališką sutarties nutraukimą. Teismo sprendimas turėtų būti panaikintas CPK 329. 2 d. 7 p. pagrindu, nes teismas sprendime nepasisakė dėl ieškovo reikalavimo – pripažinti minėtos kredito sutarties sąlygas negaliojančiomis ab initio. Sutinka, jog ieškovo prievolės bankui nevykdymas nebuvo vienkartinio pobūdžio, sutartis buvo nevykdoma sistemingai, tačiau pažymi, kad į banką kreipėsi iš karto susidūręs su finansiniais sunkumais. Bankas naudojosi savo kaip stipresniosios šalies padėtimi, todėl pažeidė ieškovo kaip vartotojo teises, lygiateisiškumo principą. Teismas neargumentavo, kodėl ginčo delspinigių dydžio negalima sumažinti CK 6.73 str. 2 d. nustatyta tvarka ir pagrindais. Apeliantas ginčo atveju buvo silpnesnioji šalis ir negalėjo daryti įtakos sutarties sąlygoms, todėl teismas turėjo sumažinti delspinigių dydį.

10Atsakovė atsiliepimu su apelianto skundu nesutinka ir prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog 2013-02-21 įspėjimu bankas pranešė apeliantui, kad jo pradelsti įsipareigojimai bankui yra 29 919,89 Eur, kuriuos jis turi padengti iki 2013-03-24, priešingu atveju kredito sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta nuo 2013-03-25. Kadangi ieškovas ir bendraskolė neįvykdė savo įsipareigojimų bankui, nesiėmė iš esmės jokių veiksmų, kad spręstų susidariusią situaciją, 2013-03-25 kredito sutartis nutraukta, sustabdytas delspinigių ir palūkanų skaičiavimas. Apie kredito sutarties nutraukimą ieškovui pranešta 2013-03-27. 2013-05-07 pateikti vykdomieji dokumentai antstolio kontorai vykdyti. Teigia, jog apeliantas iš esmės klaidina, jis 2009 m. pateiktą bankui prašymą grindė tuo, jog „pagrindinės pajamos priklauso nuo sezoniškumo statybos sektoriuje“, o ne aplinkybe, jog ieškovo pajamų sumažėjimui įtaką padarė ekonominė krizė. Be to, apeliantas su bendraskole nepateikė pažymų apie gautas pajamas skirtingais kredito sutarties vykdymo laikotarpiais, iš kurių pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs daryti nenuginčijamą išvadą apie ekonominės krizės įtaką apelianto ir jo sutuoktinės (bendraskolės) pajamoms. Apelianto cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-459/2010) nurodyta praktika suformuota vertinant ne tokias pačias bylos aplinkybes, todėl vien ekonominės krizės faktas nėra pagrindas grįsti apelianto ir bendraskolės nemokumą. Pažymi, jog finansinė krizė daro įtaką visų šalies ūkio subjektų, taip pat ir banko finansinei situacijai, todėl teigti, kad ekonominė krizė yra pagrindas nevykdyti sutartimi prisiimtų prievolių ir nevykdymą laikyti pagrįstu, nėra jokio teisinio pagrindo, juolab kai apeliantas ir neįrodė šių aplinkybių. Teismas įvertino visas esmines aplinkybes dėl kredito sutarties nutraukimo, t. y. įvertino apelianto prievolių nevykdymo mastą ir trukmę, banko siekį išlaikyti sutartinius santykius, banko elgesio atitiktį kredito sutarties ir įstatymo nuostatoms, bei tinkamai nustatė, kad nebuvo pažeista sutartyje bei CK nustatyta vienašališko sutarties nutraukimo tvarka. Sudaryti taikos sutartį šalis gali pasirinktinai, todėl nepagrįstu vertina apelianto argumentą, kad bankas nedėjo pastangų sudaryti taikos sutartį. Bankas išsamiai įvertino apelianto pateiktą prašymą dėl taikos sutarties sudarymo ir pateikė išsamų atsakymą. Apeliantas nesistengė, kad būtų įmanoma ginčą išspręsti taikiai, nepateikė daugiau nei vieno pasiūlymo bei nesiėmė jokių aktyvių veiksmų. Teismas neturi procesinių galių priversti šalis sudaryti taikos sutartį, o bankas negali akceptuoti apelianto pasiūlymų, kurie priimtini tik jam, tačiau pažeidžia banko interesus.

11Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad „tarp šalių sudarytos kredito sutarties sąlygos nėra pripažintos prieštaraujančios bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, todėl teismas neturi pagrindo jomis nesivadovauti sprendžiant sutarties nutraukimo klausimą“ ir „nenustatyta, kad tarp šalių sudarytos kredito sutarties sąlygos prieštarautų bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms“, todėl nepagrįstas apelianto argumentas, jog teismas nepasisakė dėl kredito sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ab initio. Rezoliucinėje dalyje teismas ieškinį atmetė, taigi ir reikalavimą dėl kredito sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis taip pat atmetė. CPK 328 str. numato, kad iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais. Pažymi, kad kasacinis teismas formuoja praktiką, jog aplinkybė, kad sutarties šalis yra vartotojas, savaime dar nereiškia, jog jam gali negalioti sutarties nuostatos. Teismas nustatė, ar nagrinėjamu atveju bankas pasinaudojo pranašumu prieš vartotoją sudarant sutartį, ar vartotojas pažeidė sutartį iš esmės, ar sutartis gali būti laikoma nutraukta. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti ir apeliantas nepateikė jokių argumentų, kad ieškinys atmestas nevertinus apelianto interesų ar jo, kaip vartotojo, teisių ar teismas tik formaliai būtų vertinęs jo, kaip vartotojo, interesus. Pagal kredito sutarties nuostatas akivaizdu, kad visos sutarties sąlygos ieškovui buvo žinomos ir priimtinos, siekiant gauti kreditą, o realaus siekio pakeisti kredito sutarties sąlygas jis neturėjo ir to nesiekė, nėra jokių įrodymų, kad būtų priešingai. Visą kredito sutarties vykdymo laikotarpį apeliantui nekilo abejonių dėl per didelių netesybų, jis nepateikė nė vieno prašymo bankui jas sumažinti. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

12IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

13Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta. Todėl analizuotini apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai.

14Įrodinėjimo tikslas byloje – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str.). Reikšmingos bylai faktinės aplinkybės (įrodinėjimo dalykas) nustatomos įrodinėjimo priemonėmis, išvardytomis CPK 177 str. 2 ir 3 dalyse. Įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos teismo proceso metu, išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 str.). Vertindamas kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, teismas, be kita ko, turi nustatyti įrodymo ryšį su byla (įrodymo sąsajumą), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, taip pat kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą. Įrodymų sąsajumas reiškia, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

15Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176–185 str.) ir nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose nenukrypo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamame sprendime iš esmės atsakyta į apelianto argumentus, nurodytus ieškinyje, kad apeliaciniame skunde yra atkartojamos faktinės pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliantui jas savaip interpretuojant ir naujų įrodymų, kurie iš esmės paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepateikta, jų neatkartodamas, tiesiog pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nesudarantiems pagrindo ieškovo ieškinį tenkinti.

16Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, argumentais, motyvais ir išvadomis, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas ieškinį atmesti, todėl visų jų detaliai nekartoja.

172007-08-30 kredito (būsto paskolos) sutartis, dėl kurios vykdymo yra kilęs nagrinėjamas ginčas, kvalifikuojama vartojimo sutartimi. Aukščiausiu lygmeniu vartotojo teisių apsaugos garantijos įtvirtintos Konstitucijos 46 str. 5 d., kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus; ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų, ji įgyvendinama per žemesnės galios teisės normų sistemą. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str. 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutartys turi būti vykdomos) (CK 6.38, 6.59, 6.200 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012).

18Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs ir įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog byloje įrodyta, kad ieškovas sistemingai laiku nevykdė prievolių bankui nuo 2009 m. ir net šalių bendradarbiavimas (papildomų susitarimų, kuriais atidėtas įmokų mokėjimas, suteikti banko kreditai susikaupusių kredito dalinių mokėjimų ir palūkanų skolai padengti, sudarymas) nepadėjo ieškovui tinkamai vykdyti ir įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

19Byloje nustatyta ir įrodyta, kad šalys 2007-08-30 sudarė kredito sutartį Nr. 0460718034245-17 dėl 232 274,54 Eur kredito suteikimo, kurio 137 041,98 Eur dalis skirta gyvenamajam namui pirkti, 95 232,56 Eur skirta namo statybai užbaigti, namui įsirengti, aplinkai sutvarkyti, numatytas galutinis kredito grąžinimo terminas – 2037-08-29, nustatytos fiksuotos palūkanos – 5,4146 proc., delspinigių dydis – 0,1 proc. (t. 1, b. l. 10–19). 2007-11-19, 2008-09-30, 2011-11-18 ir 2012-03-30 susitarimais buvo pakeistos 2007-08-30 kredito sutarties sąlygos – susitarta dėl papildomo turto įkeitimo ir atsisakymo nuo papildomai įkeisto žemės sklypo sąlygos, susijusios su statybos baigtumo lygiu ir nebaigto statyti namo vertinimu, pakeista įmokų mokėjimo diena, įvertinus vis augančius įsiskolinimus (2010-11-19 buvo pradelsta 3 231,18 Eur kredito įmokų, 12 355,66 Eur palūkanų, 3 108,68 Eur delspinigių, (kredito likutis 221 788,70 Eur), buvo planuota suteikti papildomą 14 315,23 Eur kreditą skolai dengti, tačiau susitarimas nebuvo pasirašytas. 2011-11-18 susitarimu buvo 6 mėn. atidėtas viso kredito mokėjimas, papildomai suteiktas kreditas uždelstai kredito daliai ir palūkanoms, pakeista kredito dalies grąžinimo data (b. l .136–137). 2012-03-30 fiksuota, kad uždelsta sumokėti 1 743,63 Eur kredito įmokų, 26 584,68 Eur palūkanų, 14 775,84 Eur delspinigių, todėl buvo sumažintas 2 861 Eur kredito dalies grąžinimo terminas, ieškovas buvo atleistas nuo mokesčio bankui (t. 1, b. l. 20–25, 33–40, 136–137). Banko 2011-07-14, 2012-06-15, 2012-10-12, 2013-01-03 ir 2013-02-21 įspėjimai patvirtina, kad ieškovas mažiausiai keturis kartus buvo įspėtas apie sutarties nutraukimą ir priverstinius skolos išieškojimo vykdymo veiksmus nepadengus įsiskolinimų, o 2013-03-27 ieškovui pranešta apie sutarties nutraukimą (t. 1, b. l. 26–30, 139). Banko ataskaitų duomenys patvirtina, kad kredito sutarties nutraukimo momentu ieškovas vėlavo mokėti įmokas daugiau nei 300 kalendorinių dienų ir tai sudarė: 3 157,18 Eur negrąžinto kredito, 11 525,29 Eur nesumokėtų palūkanų, 16 143,68 Eur nesumokėtų delspinigių (t. 1, b. l. 70–108). 2013-03-25 šalių kredito sutartis nutraukta, sustabdytas delspinigių ir palūkanų skaičiavimas ir apie sutarties nutraukimą ieškovui pranešta 2013-03-27 (t. 1, b. l. 139).

20Apeliantas neginčija, jog jam nepavyko tinkamai vykdyti prievoles pagal kredito sutartį bankui, tačiau esmine to priežastimi jis laiko būtent 2008–2009 metų šalies ir pasaulinės ekonominės krizės įtaką ieškovo statybos verslui, teigia, jog bankas bei ginčo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog paskola suteikta būstui, jog tai vartojimo sutartis, o ieškovas yra silpnesnė šios sutarties pusė. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktinius duomenis, teisinius ginčo situacijos aspektus, šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus, be to, apeliantas tinkamai nevykdė sutarties ir krizei pasibaigus, pažymėtina, kad nuo 2010-11-19 iki 2012-03-30 ieškovo skola bankui išaugo 24 408,63 Eur (nuo 18 695,52 Eur iki 43 104,15 Eur).

21Ginčo atveju įrodyta, jog ieškovas netinkamai vykdė prievoles bankui, bankas ne kartą tinkamai informavo / įspėjo ieškovą apie tai, jog nutrauks sutartį. Be to, nustatyta, jog ieškovas buvo UAB ( - ) direktoriumi ir akcininku (įmonei iškelta bankroto byla tik

222013-06-10 nutartimi, žr. Klaipėdos apygardos teismo 2015-02-09 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-569-265/2015, Klaipėdos apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-297-163/2015, LITEKO, CPK 179 str. 3 d.), taip pat ir pats ieškovas pripažįsta, jog dirbo statybų sektoriuje, keliose statybų verslu užsiimančiose įmonėse ėjo vadovaujamas pareigas (t. 1 b. l. 4), taigi kritiškai vertinami apelianto argumentai, jog iš esmės jis buvo išskirtinai silpnesnė ginčo sandorio šalis.

23Duomenų apie apelianto (ar jo šeimos) gautas (gaunamas) pajamas byloje apeliantas nepateikė. Šių aplinkybių vertinimas suponuoja išvadą, jog apeliantas tik formaliai remiasi visuotinai žinoma aplinkybe dėl ekonominės krizės šalyje 2008–2009 m. laikotarpiu, nes nekonkretizuoja priežasčių, dėl ko būtent jis prarado galimybę mokėti įmokas bankui. Kitas apelianto argumentas, jog bankas pažeidė bendradarbiavimo pareigą, vertinamas kaip nepagrįstas, nes bylos faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, jog bankas siekė sutartinių santykių tęstinumo (suteikė ieškovui papildomus kreditus, atidėjo mokėjimo terminus, ne kartą įspėjo ir informavo apie sutarties vykdymo pareigą ir kt.). Duomenų, jog ieškovas nuo 2007-08-30 sudaręs su banku kredito sutartį kada nors kreipėsi į banką dėl palūkanų ir (ar) delspinigių sumažinimo ir pan., byloje nėra. 2013-05-10 priimtas vykdyti vykdomasis įrašas pagal vekselį dėl skolos išieškojimo, 2014-02-11 prasidėjo varžytynės, ieškinys teismui pateiktas 2014-02-19. Akivaizdu, jog tik prasidėjus išieškojimo procedūroms iš įkeisto bankui turto, ieškovas kreipėsi į teismą dėl ginčo sandorio pripažinimo neteisėtu bei kitų minėtų reikalavimų tenkinimo, kurie visi pirmosios instancijos teismo sprendime išnagrinėti ir į juos motyvuotai atsakyta. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentas dėl CPK 329 str. 2 d. 7 p. pagrindo buvimo, taip pat argumentai, jog pirmosios instancijos teismas sprendime netinkamai vertino įrodymus ir kt., atmestini kaip faktiškai ir juridiškai nepagrįsti.

24Išdėstytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

25Dėl bylinėjimosi išlaidų

26Apelianto apeliacinis skundas atmestinas, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimą (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

27Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 321, 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

28Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. ieškovas teismo prašė: 1) pripažinti neteisėtu 2013-03-25 AB SEB banko... 4. Atsakovė atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Argumentavo, jog ieškovas kredito... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014-12-12 sprendimu ieškinį atmetė.... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 8. Apeliaciniu skundu apeliantas prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės... 9. 2014-12-12 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį... 10. Atsakovė atsiliepimu su apelianto skundu nesutinka ir prašo skundžiamą... 11. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad „tarp šalių sudarytos... 12. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados... 13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 14. Įrodinėjimo tikslas byloje – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje... 15. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas... 16. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra... 17. 2007-08-30 kredito (būsto paskolos) sutartis, dėl kurios vykdymo yra kilęs... 18. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs... 19. Byloje nustatyta ir įrodyta, kad šalys 2007-08-30 sudarė kredito sutartį... 20. Apeliantas neginčija, jog jam nepavyko tinkamai vykdyti prievoles pagal... 21. Ginčo atveju įrodyta, jog ieškovas netinkamai vykdė prievoles bankui,... 22. 2013-06-10 nutartimi, žr. Klaipėdos apygardos teismo 2015-02-09 sprendimą... 23. Duomenų apie apelianto (ar jo šeimos) gautas (gaunamas) pajamas byloje... 24. Išdėstytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad pirmosios... 25. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 26. Apelianto apeliacinis skundas atmestinas, todėl jis neturi teisės į... 27. Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 321, 325–331 straipsniais, teisėjų... 28. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti...