Byla 2A-501-357/2016
Dėl juridinio fakto nustatymo

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjų S. D. ir A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų S. D. ir A. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kurtuvėnų regioninio parko direkcijai, Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Šiaulių skyriui dėl juridinio fakto nustatymo

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Pareiškėjai S. D. ir A. J. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. D. ir A. J. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame 17,00 ha žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), ( - ), adresas ( - ), buvo: sodyba, priklausiusi P. L. (L.) šeimai, susidedanti iš gyvenamojo namo bei daržinės; sodyba, priklausiusi Z. K. šeimai, susidedanti iš gyvenamojo namo ir tvarto-daržinės, sodyba, priklausiusi V. D. šeimai, susidedanti iš gyvenamojo namo ir tvarto-daržinės.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5

  1. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškimą atmetė.
  1. Teismas vertino, kad žodinio bylos nagrinėjimo metu išaiškėjo aplinkybė, kad nei pareiškėjai, nei liudytojai, nei regioninio parko direktorius negali nurodyti, kur 17 ha sklype buvo išsidėstę sodybos, kur yra išlikę pamatai, kaip teigė pareiškėjas, minėti pamatai niekaip neužfiksuoti, jokie vaizdo įrodymai į bylą nepateikti. Pareiškėjų pateiktos iš archyvo gautos ūkinių knygų lapų kopijos tik patvirtina, kad V. D., K. A., Z. K. bei P. L. kažkada gyveno ( - ), tačiau tai niekaip neįrodo, kad minėtų asmenų gyvenamieji namai su priklausiniais buvo būtent pareiškėjams priklausančiame žemės sklype. Iš pateiktų ir ištirtų įrodymų nėra jokios galimybės nustatyti, kur tiksliai buvo kiekviena prašoma nustatyti sodybvietė, kaip joje buvo išdėstyti pastatai. Nė vienas iš byloje dalyvavusių asmenų negalėjo tiksliai apibūdinti bent vienos sodybos: koks buvo namas, kokie ūkiniai pastatai, kiek jų buvo.

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7

  1. Apeliaciniu skundu pareiškėjai S. D. ir A. J. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. D. ir A. J. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame 17,00 ha žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), ( - ), buvo: sodyba, priklausiusi P. L. (L.) šeimai, susidedanti iš gyvenamojo namo bei daržinės; sodyba, priklausiusi Z. K. šeimai, susidedanti iš gyvenamojo namo; sodyba, priklausiusi K. A. šeimai, susidedanti iš gyvenamojo namo ir tvarto-daržinės; sodyba, priklausiusi V. D. šeimai, susidedanti iš gyvenamojo namo ir tvarto-daržinės; skirti žodinį bylos nagrinėjimą teismo posėdyje kviečiant į bylos nagrinėjimą byloje dalyvaujančius asmenis; į teismo posėdį kviesti liudytojais A. R., I. N., R. S.. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nenustatė, jog pareiškėjų prašomas nustatyti juridinis faktas jiems nesukels teisinių padarinių, nes jeigu tokią aplinkybę būtų nustatęs, būtų bylą nutraukęs teismo nutartimi.
    1. Tai, kad nė vienas iš byloje dalyvavusių asmenų negalėjo tiksliai apibūdinti sodybų (koks buvo namas, kokie ūkiniai pastatai, kiek jų buvo ir kt.), nesudaro pagrindo nesiremti ( - ) 1955-1960 metų ūkinių knygų ištraukomis, kas yra laikytina oficialiu rašytiniu įrodymu, ir tuo pagrindu atmesti pareiškėjų pareiškimą.
    1. Kad pareiškėjų paaiškinimai, jog iš kitų fizinių asmenų jie sužinojo apie šio žemės sklypo ribose buvusią kiekvieną iš 4 sodybų, yra patikimi, parodo jų tolimesnis elgesys. Pareiškėjai domėtis dėl kiekvienos iš 4 buvusių sodybų vyko į Kurtuvėnų regioninio parko direkciją ir būtent iš ten gavo rusišką aerofotonuotrauką (1942 m. Sovietų Rusijos Generaliio štabo Žemėlapį), kurią teismo posėdžio metu pateikė teismui. Tokias aplinkybes patvirtino ir pats suinteresuotas asmuo Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos atstovas. Tame dokumente, kaip paaiškino pareiškėjai, kvadratukais pažymėtos buvusios sodybos. Teismas šių svarbių aplinkybių spręsdamas pareiškėjų pareiškimą tinkamai neįvertino.
    1. Teismas turėjo remtis liudytojų parodymais.

8Apeliacinės instancijos teismas

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

  1. Pareiškėjai prašė skirti žodinį bylos nagrinėjimą. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad pagal CPK 322 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga, todėl net ir išreikštas asmens pageidavimas apeliacinio skundo padavimo metu bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Teismas sprendžia, kad teismui pateikti procesiniai dokumentai, tarp jų ir apeliacinis skundas, yra pakankamai aiškūs, motyvuoti. Proceso šalių paaiškinimai kolegijos posėdyje nepakeistų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, o pats procesas užsitęstų, šalys turėtų nepagrįstų išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos, atsižvelgiant į tai, apeliantų prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.
  1. Byloje nustatyta, kad 2015 m. birželio 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu UAB „Petro medis“, atstovaujamas pardavėjo atstovo direktoriaus Ž. P., už 14481 eurų pardavė pirkėjams A. J. ir S. D. žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ). Sklypą sudaro: 14.4400 ha miško žemės plotas, 0,0500 ha kelių plotas, 0,0100 ha užstatyta teritorija, 2,5000 ha kitos žemės plotas, pagrindinė sklypo naudojimo paskirtis - miškų ūkio. ( - ), remiantis Šiaulių apskrities archyvo pateiktais duomenimis, gyveno P. L., K. Z., K. A., V. D. su šeimomis, turėjo šeimas, gyvenamus namus, tvartus, laikė gyvulius. Pareiškėjai S. D. ir A. J. bylos nagrinėjimo metu pateikė 1942 metų Sovietų Rusijos Generalinio štabo Žemėlapį, teigdami, kad apibrėžta kita spalva teritorija, kvadratėliais pažymėtos sodybos yra būtent jų sklypas. Žodinio teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme pateikus pareiškėjams sklypo planą ir paprašius pažymėti skaičiais, kur buvo kiekviena iš keturių sodybų, tiek pareiškėjai, tiek liudytojai buvusių sodybų vietas sklypo plane pažymėjo skirtingai.
  1. Byloje nustatyta, kad vadovaujantis Kurtuvėnų regioninio parko ribų ir zonų specialiuoju planu, patvirtintu Lietuvos Respublikos nutarimu 2009 m. lapkričio 18 d. Nr. 1519 „Dėl Kurtuvėnų regioninio parko ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“, ginčo žemės sklypas patenka į ekologinės apsaugos prioriteto zoną, o ne į draustinį, todėl, kaip pagrįstai nurodė suinteresuotas asmuo Kurtuvėnų regioninio parko direkcija atsiliepime į pareiškėjų pareiškimą, nagrinėjamu atveju taikomas ne Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas, bet 13 straipsnio 2 punkto 4 papunktis.
  1. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad ekologinės apsaugos prioriteto (apsaugančios) teritorijos – teritorijos, kuriose palaikoma ekologinė kraštovaizdžio pusiausvyra, siekiama išvengti neigiamo poveikio saugomiems gamtos ir kultūros paveldo teritoriniams kompleksams bei objektams (vertybėms) arba neigiamo antropogeninių objektų ir veiklos poveikio aplinkai. Minėto įstatymo 13 straipsnio 2 punkto 4 papunktyje numatyta, kad valstybiniuose parkuose draudžiama arba ribojama veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams ir objektams (vertybėms), taip pat rekreaciniams ištekliams. Valstybiniuose parkuose draudžiama statyti statinius valstybinių parkų planavimo schemose (ribų ir tvarkymo planuose) ir (ar) bendruosiuose planuose nenustatytose vietose, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą). Vadovaujantis Kurtuvėnų regioninio parko tvarkymo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. D1-26 „Dėl Kurtuvėnų regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ ginčo miškų ūkio pagrindinės tikslinės paskirties žemės sklypas yra Kurtuvėnų regioninio parko apsauginių miškų ir pelkių specializuoto apsauginio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje, kurioje taikomi Miškų įstatymo ir Saugomų teritorijų įstatymo apribojimai sodybų atkūrimui miško paskirties žemėje.
  1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė kasacinio teismo praktiką kurioje pažymima, kad tais atvejais, kai žemės savininkas siekia įgyvendinti išimtinę įstatyme įtvirtintą teisę, be aplinkybės, kur buvo sodyba, privalo įrodyti tokiai teisei atsirasti ir būtiną aplinkybę, kokie statiniai buvo sodyboje ir kokius siekia buvusioje sodybos vietoje statyti ar atkurti. Taigi, be aplinkybės dėl atkuriamų statinių vietos, reikšminga aplinkybė, kurią turi įrodyti teise statyti siekiantis pasinaudoti saugomose teritorijose žemės sklypą turintis savininkas, yra šių atkuriamų statinių skaičius, kad be pakankamo pagrindo nebūtų didinamas saugomos teritorijos užstatymas. Reikšmingos ir kitos aplinkybės, kurios vertintinos atsižvelgiant į saugomų teritorijų tikslus ir jų santykį su statybų draudimo nustatymo išimtimis.
  1. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjant buvusios sodybos faktą statinių ir sodų fizinio buvimo būdu įrodymais gali būti bet kurie faktiniai duomenys. Tai gali būti ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, specialisto išvada, topografinė nuotrauka, pateiktos vaizdo medžiagos (fotonuotraukų su atitinkamais aprašais ir schemomis), detalus planas. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad buvusi sodyba – tai sodyba, kurios buvimo faktas įrodytas istoriniais–archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu. Istoriniu – archyviniu dokumentu gali būti laikomas nustatyta tvarka iš Nacionalinio dokumentų ar kito fondo nustatyta tvarka gauti dokumentai, kuriuose užfiksuota atitinkamo Lietuvos istorijos laikotarpio informacija. Tuo atveju, jei buvusios sodybos faktas įrodinėjamas tos teritorijos planais, žemėlapiais ar panašiais dokumentais, teismas turi vertinti pateiktus įrodymus (istorinius – archyvinius dokumentus ir kitus įrodymus) patikimumo ir pakankamumo aspektais. Kai iš žemėlapio neįmanoma nustatyti konkretaus sklypo ribų ir konkrečių pastatų buvimo tikslių koordinačių, nes jame nėra įbraižytų žemės sklypo ribų, nėra prijungtų prie bylos kompetentingų institucijų žemėlapio paaiškinimų, žemėlapyje nepažymėti konkrečios sodybos statiniai, toks žemėlapis negali būti laikomas patikimu ir tiksliu, o duomenys neatitinka istoriniams – archyviniams dokumentams keliamų reikalavimų.
  1. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nenustačius aplinkybės, jog nuosavybės teise priklausančiame sklype yra buvęs gyvenamasis namas – pagrindinis sodybos objektas, juridinę reikšmę turintis faktas dėl sodybos buvimo negali būti nustatomas, priešingu atveju susidarytų teisinė situacija, kai vietoje vienos sodybos būtų atkuriamos kelios, o toks įstatymo aiškinimas paneigtų įstatyme nustatytus saugomų teritorijų steigimo tikslus ir Civilinio kodekso nuostatas dėl pagrindinių ir antraeilių daiktų (Saugomų teritorijų įstatymo 3 straipsnis, CK 4.19 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2008, 2009 m. birželio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2009).
  1. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-421/2008). Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. toks, nuo kurio priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai). Kai iš paduoto pareiškimo matyti, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių padarinių (asmeninių ar turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo), arba kai įstatymų nustatyta neteisminė šių faktų nustatymo tvarka, teismas atsisako priimti tokį pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.), o jeigu jis priimtas – bylą nutraukia (CPK 293 str. 1 p.).
  1. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką nustato Vyriausybė. Miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais, o vienas iš jų yra 7 punkte numatytas atvejis: buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą.
  1. Teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė aplinkybės, ar pareiškėjai patenka į minėtoje teisės normoje įtvirtintą asmenų ratą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjų prašomas nustatyti juridinis faktas galėtų sukelti jiems teisinių padarinių, jei jo nustatymas sudarytų pagrindą pareiškėjų teisių atsiradimui ar pasikeitimui. Kaip jau minėta, būtina nustatyti ir pareiškėjai turi pateikti įrodymus, kad patenka į sodybos buvusių savininkų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdinių ratą.
  1. Kasacinio teismo išaiškinta, kad įrodinėjimo proceso ypatumus bylose dėl juridinę reikšmę faktų nustatymo nulemia tai, kad šios kategorijos bylose paprastai yra naudojami netiesioginiai įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinė byla Nr. 3K-3-82/2006). Įrodymų pakankamumo problema sprendžiama vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, t. y. nereikalaujama šimtaprocentinio įsitikinimo, bet laikoma, kad įrodymų padaryti išvadą apie fakto buvimą pakanka, jeigu iš surinktų įrodymų galima labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesant aptartų įrodymų, neatskleista bylos esmė.
  1. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, nes netinkamai vertino įrodymus, nesiaiškino visų turinčių reikšmės bylai aplinkybių, padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybėms ir surinktiems įrodymams – CPK 185 str., neatskleidė bylos esmės, dėl ko byla galėjo būti neteisingai išspręsta (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tai sudaro pagrindą panaikinti apskųstą sprendimą, tačiau faktinių aplinkybių nustatymas apeliacinės instancijos teisme yra ribotas, nes peržiūros procedūra varžoma papildomų įrodymų priėmimo apribojimais, tyrimo apimtis susiaurina apeliacinių skundų ribos. Atsižvelgiant į tai, kad įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o vadovaujantis LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisė yra panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apskųstas sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  1. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 338 straipsnis).

11Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

Nutarė

12Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai