Byla e3K-3-82-421/2017
Dėl įpareigojimo sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą ir atlikti ieškovams patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio ir

2Donato Šerno (pranešėjas),

3teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. U. ir D. U. bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. U. ir D. U. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Litesko“ dėl įpareigojimo sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą ir atlikti ieškovams patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5I. Ginčo esmė

6

  1. Kasacinėje byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarką ginčuose tarp energetikos įmonių ir vartotojų, dėl materialiosios teisės normų, nustatančių bendraturčio prievolės mokėti už dalį daugiabučiam namui patiektos ir apskaitytos šilumos energijos, tenkančios bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, kai šiam asmeniui priklausantis nuosavybės teise butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo, aiškinimo ir taikymo.
  2. Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovai prašė: pripažinti, kad atsakovė nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d. nebuvo sutvarkiusi šilumos ir karšto vandens apskaitos; įpareigoti atsakovę sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą; įpareigoti atsakovę atlikti ieškovams patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą Nr. 10 (šilumos auditą) (įvertinant autonominiu būdu šildomas ieškovų patalpas, į kurias nėra tiekiama centralizuota šiluma, ir kurios į bendrojo naudojimo patalpas, kurios nėra centralizuotai šildomos, atiduoda daugiau autonominiu būdu paruoštos šilumos, nei gauna centralizuotos šilumos iš centralizuotai šildomų namo butų ir bendrojo naudojimo patalpų), taip pat priskiriant bendroms reikmėms skirtą šilumos energiją nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d., iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, apskaitytą metrologiškai nepatikrintais karšto vandens ir šilumos apskaitos prietaisais, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti ir suvartotą kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpose (butuose ir sandėliukuose), kurios yra šildomos centralizuotai.
  3. Ieškovai nuosavybės teise valdo butą ( - ), kuris šildomas autonomiškai. Ieškovų būstas yra kampinis, todėl, ieškovų teigimu, jį šildant visas namas gauna naudos dėl išorinių sienų šildymo jų buto sąskaita. Bendrojo naudojimo patalpos – namo laiptinės – nėra šildomos, tačiau ieškovams už laiptinių šildymą yra priskaičiuojama suvartota šilumos energija, su tuo ieškovai nesutinka. Ieškovai įsitikinę, kad jie taip pat neprivalo mokėti už „nepaskirstyto“ karšto vandens pašildymą, nes karštas vanduo bute centralizuotai nėra tiekiamas.
  4. Ieškovų nuomone, šilumos bendrai naudoti apmokėjimo paskirstymą lemia tai, kad atsakovė nepagrįstai pasirinko antrąjį karšto vandens ruošimo būdą, nors namo gyventojai tokio būdo nebuvo pasirinkę, bei šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 4 ir Nr. 5, nes ši metodika nėra skirta namams, kurie šildomi vietiniu šildymu. Karšto vandens skaitikliai butuose yra viso apskaitos mazgo dalis, todėl turi būti patikrinti metrologiškai. Kadangi toks patikrinimas neatliktas, visų namo butų savininkai ir ieškovai atsiskaito pagal nelegalius metrologiškai nepatikrintus šilumos ir karšto vandens skaitiklius su nuotoliniu duomenų perdavimu. Atsakovė bendrojo naudojimo patalpų šildymo išlaidas turi apskaičiuoti pagal metodo Nr. 10 nuostatas, pagal kurias ieškovų butui būtų taikomas 0 koeficientas, nes jų butas yra kampinis ir šildomas elektra.
  5. Apskaičiuodama sunaudotą šilumą bendrai naudojamoms patalpoms, atsakovė į apskaitą neįtraukė butams priklausančių rūsių plotų (rūsių sandėliukų, kurių kiekvieno plotas yra skirtingas ir turi būti įtrauktas į butų šildomus plotus). Ieškovai yra vartotojai, silpnesnioji santykių dėl namo šildymo dalyviai, todėl jų teisės turi būti atitinkamai ginamos.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8

  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 30 d. sprendimu nusprendė: ieškovų ieškinį dėl įpareigojimo atsakovę sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą ir iš mokėtinų sumų išskaityti šilumos kiekį, apskaitytą metrologiškai nepatikrintais karšto vandens ir šilumos apskaitos prietaisais, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti, palikti nenagrinėtą; ieškovų ieškinį dėl įpareigojimo UAB „Litesko“ atlikti patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą Nr. 10 (šilumos auditą) (įvertinant autonominiu būdu šildomas ieškovo patalpas, į kurias nėra tiekiama centralizuota šiluma ir kurios į bendrojo naudojimo patalpas, kuriomis ieškovas nesinaudoja, atiduoda daugiau autonominiu būdu paruoštos šilumos, nei gauna centralizuotos šilumos iš centralizuotai šildomų namo butų ir bendrojo naudojimo patalpų), taip pat priskiriant bendroms reikmėms skirtą šilumos energiją nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d. iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, suvartotą kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpose (sandėliukuose), atmesti; panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. R2-2830 dalį, kuria ši pripažino ieškovų keliamus reikalavimus perskaičiuoti mokesčius už šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą, t. y. pagal metodą Nr. 4 ir metodą Nr. 5, laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2014 m. kovo mėn. pagrįstais ir prašė UAB „Litesko“ filialo „Biržų šiluma“ perskaičiuoti mokesčius už šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti atliekant šilumos perskirstymą pastate pagal metodą Nr. 4 ir metodą Nr. 5 laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2014 m. kovo mėn., priskiriant pareiškėjams apmokėti dalį šilumos energijos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, ir kuria apie atliktą perskaičiavimą prašė informuoti Komisiją ir pareiškėjus.
  2. Teismas, remdamasis VĮ Registrų centro duomenimis, nustatė, kad pastate ( - ), yra 12 butų, kurių plotai nurodomi, butams yra priskirtos neidentifikuotos (be ploto ir unikalaus numeris) rūsio patalpos. Ieškovai yra buto Nr. 10, ( - ), su rūsiu savininkai, bendras buto plotas yra 60,29 kv. m, rūsio plotas nenurodomas. Bendras rūsio planas rodo, kad ieškovams priskirtos rūsio patalpos yra didžiausios iš visų rūsio patalpų (12,92 kv. m).
  3. Teismas taip pat nustatė, kad 2010 m. liepos 2 d. ( - ) daugiabučio namo savininkų bendrija (toliau – ir Bendrija) nutarė pasirinkti karšto vandens tiekimo būdą – šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti pirkti iš vandens tiekėjo be tarpininko, t. y. be UAB „Litesko“. 2012 m. rugsėjo 7 d. ( - ) daugiabučio namo savininkų bendrijos pirmininkas išdavė pažymą, kad bendrija šildomų bendrųjų patalpų bei įrenginių neturi, nurodyta nereikalauti iš buto Nr. 10 savininkų šilumos vartojimo pirkimo ir pardavimo įsipareigojimo dėl šilumos vartojimo bendrojo naudojimo patalpose ir įrenginiuose.
  4. 2012 m. spalio 11 d. ( - ) namo gyventojų posėdžio metu devynių butų savininkai nutarė neskaičiuoti šilumos nuo bendrojo naudojimo patalpų šildymo sistemos atsijungusiam butui Nr. 10. 2014 m. vasario 28 d. Bendrijos narių susirinkimo protokolas patvirtina, kad Bendrija nuo 2014 m. vasario 28 d. atšaukė namo butui Nr. 10 duotą leidimą nemokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą ir nutarė, kad butas Nr. 10 turi mokėti lygiomis dalimis kaip visi bendrijos gyventojai už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. 2014 m. kovo 3 d. butų savininkai nutarė daugiabučiame name sunaudotą šilumą paskirstyti pagal Komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 kartu su šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo metodu Nr. 5, patvirtintu Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41.
  5. 2014 m. birželio 1 d. UAB „Litesko“ paruošė ir pasirašė Šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį dėl šilumos vartojimo bendrojo naudojimo patalpose ir įrenginiuose Nr. 7919553. Ieškovai šios sutarties nepasirašė.
  6. 2014 m. rugpjūčio 4 d. MB „Statybos inžineriniai sprendimai“ surašė aktą Nr. 14-08/01, kuriuo įvertinus nustatytus faktus, kad autonominiu būdu (elektra) šildomame bute buvo užtikrinta +20–21°C temperatūra, kuri tenkina higienos normos HN 42:2009 reikalavimus ir yra aukštesnė nei temperatūra, kurią centralizuotai šildomuose butuose užtikrinto centralizuoto šildymo tiekėjas (+18°C), padarė išvadas, kad: gyvenamojo namo ( - ) laiptinės nėra šildomos, todėl butas Nr. 10 faktiškai negavo ir negalėjo gauti centralizuotos šilumos energijos kiekio, kurį šiam butui priskyrė šilumos tiekėjas; šilumos tiekėjas netinkamai parinko gyventojams šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymui paskirstymo metodą Nr. 5 (patvirtintas Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41). Bendrojo naudojimo patalpose (laiptinėje) esanti temperatūra (+14°C) yra žemesnė, negu esanti temperatūra butuose. Į laiptinę šiluma sklinda tik iš centralizuotai šildomų butų ir autonomiškai šildomo buto Nr. 10; šilumos tiekėjas namui parinko netinkamą šilumos paskirstymo metodą Nr. 5, nes šiam namui tinkamiausias yra metodas Nr. 10, kuris leidžia įvertinti buto Nr. 10 faktiškai gautą centralizuotos šilumos kiekį. Neįrengti centralizuoto šildymo prietaisai negali skleisti šilumos į aplinką.
  7. Nustatęs, kad Komisija ieškovų skundo dalį dėl karšto vandens apskaitos atitikties teisės aktų reikalavimams 2014 m. spalio 22 d. persiuntė nagrinėti Valstybinei energetikos inspekcijai (toliau – Inspekcija); kad šiam reikalavimui yra nustatyta privaloma ginčo sprendimo ne teisme tvarka; ikiteismine tvarka ši skundo dalis nėra išnagrinėta, teismas ginčą dėl šio reikalavimo paliko nenagrinėtą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  8. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsniu, teismas nurodė, kad ieškovai, būdami buto Nr. 10 savininkai, privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas ir už namo bendrųjų patalpų šildymą bei už namui patiektą šilumos energiją, kuri pasiskirstė namo bendrosiose patalpose. Aplinkybės, kad namo laiptinės atskirais šildymo prietaisais nėra šildomos, teismas nepripažino paneigiančia, kad namo šildymo sistemos vamzdynas, kuris nuo šilumos mazgo per bendrojo naudojimo patalpas ir konstrukcijas nuvestas į konkrečius butus, dalį šilumos atiduoda namo bendrųjų patalpų ir laiptinių šildymui. Teismas pažymėjo, kad ieškovai nepateikė įrodymų, jog gyvenamojo namo laiptinių šildymas teisėtai, t. y. laikantis norminių aktų nustatytos tvarkos, yra nutrauktas. Todėl konstatavo, kad namo bendrosioms patalpoms atiduotos šilumos energijos išlaidas namo bendrosios nuosavybės dalyviai turi apmokėti proporcingai jiems tenkančiai daliai.
  9. Vadovaudamasis CK 4.85 straipsnio 1 dalies nuostata, teismas nurodė, kad įstatymas teisę valdyti ir naudoti bendrosios dalinės nuosavybės objektus priskyrė išimtinai namo savininkams, todėl nuspręsti, kokiu būdu bus paskirstoma šilumos energija ir mokėjimai už ją, teisę turi namo savininkai, bet ne šilumos tiekėjas. Komisija sprendusi, jog namo savininkų sprendimas nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2014 m. kovo mėn. neskaičiuoti ieškovams mokesčio už bendrojo naudojimo patalpų šildymą negali būti laikomas pagrįstu, todėl atsakovė turi perskaičiuoti šį mokestį ieškovų nenaudai, prieštarauja pareikšto skundo reikalavimo esmei. Ieškovai neprašė perskaičiuoti mokesčio už bendrosioms namo reikmėms suvartotą šilumos energiją šiuo pagrindu. Teismas konstatavo, kad bendrijai įstatymas neriboja teisės priimti tokį sprendimą, o Komisijos kompetencijai nėra priskirta vertinti pastato gyventojų susirinkimų nutarimus, todėl ši Komisijos sprendimo dalis yra neteisėta, nes išnagrinėta peržengus ginčo ribas, todėl naikintina.
  10. Teismas nustatė, kad ieškovams mokestis už karšto vandens temperatūros palaikymą nebuvo skaičiuojamas, nes nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. bei nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d. pastatui atsakovė karšto vandens netiekė – jį tiekė UAB „Biržų vandenys“. 2010 m. gegužės ir birželio mėnesiais ieškovų butui karštas vanduo buvo tiekiamas pagal teisės aktus, nes ieškovų butas atjungtas nuo centralizuotos šilumos tiekimo. Todėl ieškovų reikalavimas perskaičiuoti mokesčius už suvartotą šilumą, susijusius su nepaskirstytu karštu vandeniu, nepagrįstas. Be to, ginčas dėl šilumos ir karšto vandens apskaitos atitikties įstatymų reikalavimams nagrinėjamas Inspekcijoje, todėl kol nenustatyta, kad apskaita buvo vedama netinkamai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad su šia apskaita susiję mokesčiai turi būti perskaičiuoti.
  11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. balandžio 15 d. nutartimi nutarė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
  12. Pirmosios instancijos teismas ieškinio dalį dėl įpareigojimo sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą ir iš mokėtinų sumų išskaityti šilumos kiekį, apskaitytą metrologiškai nepatikrintais karšto vandens ir šilumos apskaitos prietaisais, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti, paliko nenagrinėtą. Sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie ieškovų reiškiami reikalavimai atitinka Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos sąlygas, atmetė atsakovų argumentus dėl teisminio nagrinėjimo prioriteto bei pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog šie reikalavimai Inspekcijoje yra išnagrinėti ar juos atsisakyta nagrinėti. Ieškovai kreipimosi į teismą ir bylos nagrinėjimo metu žinojo, kad dalis ieškiniu reiškiamų reikalavimų Inspekcijos dar nėra išspręsti ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka.
  13. 9Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo pirminės redakcijos 21 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, jog daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam pačiam priklausančios patalpos. Įstatymo redakcijoje, galiojusioje nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d., atsiskaitymą už bendrojo naudojimo patalpas reglamentavo šio įstatymo 25 straipsnis, nustatęs, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, neatsižvelgdamas į tai, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Tik nuo 2014 m. gruodžio 2 d. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis buvo papildytas 2 dalimi, nustatančia, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas. Vadinasi, nuo 2003 m. liepos mėn. butų ir (ar) kitų patalpų savininkai, nepaisant pasirinkto jiems asmeniškai priklausančių patalpų šildymo būdo, turėjo pareigą atsiskaityti už šilumos dalį, tenkančią daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Tokia pareiga mokėti už bendrojo naudojimo patalpas teko ir ieškovams.

  14. Bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendro naudojimo objektų šildymą. Pareigos atsiskaityti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą klausimai buvo išsamiai analizuoti teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015, išnagrinėjęs panašų ginčą dėl bendraturčio prievolės mokėti už dalį daugiabučiam namui patiektos šilumos energijos, tenkančios bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, kai bendrojo naudojimo patalpose taip pat nebuvo įrengti šildymo prietaisai, konstatavo, kad daugiabučio namo butų savininkų padėtis šilumos energijos vartojimo atžvilgiu dvejopa. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Taigi teismų praktikoje yra pripažįstama, kad savininkui tenka pareiga proporcingai jo daliai atlyginti išlaidas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti net ir tuo atveju, kai jo nuosavybės teise valdomas butas yra atjungtas nuo centralizuoto šildymo, o bendrojo naudojimo patalpose centralizuoto šildymo įrenginių taip pat nėra.
  15. Teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad daugiabučių namų ir kitų patalpų savininkų bendrijai įstatymai nedraudžia vieno iš bendraturčių atleisti nuo mokesčio už namo bendrųjų patalpų šildymą, pastato savininkų susirinkimų nutarimų vertinimas nėra priskirtas Komisijos kompetencijai, nutarimai nenuginčyti teisme, ieškovai neprašė perskaičiuoti mokesčio už bendroms namo reikmėms suvartotą šilumos energiją šiuo pagrindu, todėl Komisija, nagrinėdama skundą, peržengė ginčo ribas.
  16. Nors pirmosios instancijos teismas iš esmės ir panaikino dalį ikiteisminės ginčų nagrinėjimo įstaigos sprendimo, tačiau pažymėjo, kad atsakovė jau yra atlikusi perskaičiavimą pagal Komisijos sprendimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovė, vadovaudamasi nepagrįstomis ir neteisingomis Komisijos išvadomis, atliko tam tikrus veiksmus, siekdama ginčo šalis grąžinti į buvusią padėtį bei išvengti dviprasmiškos teisinės situacijos, šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
  17. Byloje nėra pakankamai įrodymų, sudarančių pagrindą spręsti, kad taikyti metodai buvo parinkti netinkamai. Pateikta MB „Statybos inžineriniai sprendimai“ audito išvada pati savaime nelemia privalomo kito metodo taikymo ar vertinimo, kad šilumos tiekėjo taikytas metodas (metodai) buvo netinkamas ar neteisėtas.
  18. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 132.5 punkte įtvirtinta šilumos vartotojo teisė kartu su kitais pastato, pastato butų ir kitų patalpų savininkais pasirinkti vieną iš Komisijos rekomenduojamų taikyti ar su ja suderintų šilumos ir (ar) karšto vandens išdalijimo butams ir kitoms patalpoms metodų. Vartotojams teisės aktų nustatyta tvarka šia teise nepasinaudojus, šilumos paskirstymo metodą iš Komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų parenka šilumos tiekėjas. Bylos duomenimis, ginčo namo gyventojai šią teisę įgyvendino tik 2014 m. kovo 3 d., pasirinkdami iki to laiko taikytus metodus (metodą Nr. 4 ir Nr. 5). Taigi, bendraturčiai pasirinko iki sprendimo priėmimo šilumos tiekėjo taikytus metodus ir nėra pagrindo teigti, kad šilumos tiekėjas netinkamai parinko šilumos paskirstymo metodus.

10III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

11

  1. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutarties dalį dėl atmestų jų reikalavimų civilinėje byloje Nr. e2A-220-186/2016 ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimo dalį dėl atmestų jų reikalavimų civilinėje byloje Nr. e2-2691-160/2015, bylos dalį dėl atmestų jų reikalavimų grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Bylą nagrinėję teismai pažeidė teisminio bylų priskyrimo prioriteto principą (CPK 24 straipsnis), atsisakydami nagrinėti ginčą dėl dalies, dėl kurios jis nebuvo išnagrinėtas išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, nors ieškovai nurodė, kad visi ieškinio reikalavimai yra tiesiogiai susiję su nepagrįstu šilumos energijos paskirstymu ieškovų name ir prašymu įpareigoti atsakovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, o Komisija nėra įgaliota spręsti dėl ieškovų prievolių sumažinimo. Nagrinėjamoje byloje prašoma perskaičiuoti skolą už centralizuotai tiektą šilumos energiją, taigi šie bylos šalių santykiai kvalifikuoti kaip prievoliniai, dėl kurių Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimai kreiptis pirmiau į Inspekciją ar Komisiją, o ne į teismą, netaikomi.
    2. Byla teisminga Vilniaus apygardos teismui tiek kaip specializuotam teismui, tiek pagal teisminio nagrinėjimo prioriteto taisyklę, kadangi reikalavimas dėl šilumos tiekėjos įpareigojimo atlikti veiksmus neatskiriamas nuo kitų ieškovo reikalavimų, kurių pagrindas yra aplinkybės (šilumos paskirstymo metodas, karšto vandens ir šilumos apskaita, apmokėjimo už šilumos energiją ir karštą vandenį apskaitos ir apmokėjimo pažeidimai), kurias ieškovas ginčija šioje byloje, todėl visas ginčas yra nagrinėtinas teisme. Analogiškomis aplinkybėmis kasacinis teismas 2014 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2014 išaiškino, kad CPK 24 straipsnyje įtvirtintas bylos priskyrimo teismui prioritetas, pagal kurį, jei byloje sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių nors vienas yra priskirtinas teismui, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme.
    3. Atsakovės pareiga atsižvelgti į faktiškai naudojamą vartotojų plotą nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009, kurioje pateiktas išaiškinimas yra aktualus nagrinėjamu atveju, kadangi cituojamoje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl teisių ir pareigų naudojantis bendrąja daline nuosavybe proporcingai savo daliai mokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti. Teismas taip pat turėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-701/2015, kurioje ieškovas kreipėsi į teismą su reikalavimu atlikti šilumos paskirstymo perskaičiavimą, nes į paskirstymą nebuvo įtraukta dalis asmeninio naudojimo patalpų.
    4. Teismai neįvertino, kad visos asmeninio naudojimo rūsio patalpos, kuriose yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai), nėra centralizuotai šildomos, tačiau atsakovė nepagrįstai priskiria tik ieškovui dalį namo bendrojo naudojimo patalpų šildymui suvartotos šilumos, nors ieškovo kaimynams tokia pati dalis už jų turimus sandėliukus nėra priskiriama. Atsakovė netinkamai skirsto šilumos energiją, pažeisdama namo butų ir kitų patalpų savininkų prievolės mokėti už bendrojo naudojimo objektų šildymą proporcingumo principą. Nėra jokio skirtumo tarp ieškovo buto ir kaimyno sandėliuko – abi patalpos yra asmeninio naudojimo, todėl joms turi būti priskirtas tam tikras šilumos, suvartotos bendrojo naudojimo centralizuotai šildomose patalpose – laiptinėje, kiekis. Kol namo laiptinė nėra centralizuotai šildoma, visas centralizuotai suvartotas šilumos kiekis turi būti išdalytas tik tarp butų, kurie šildomi centralizuotai, savininkų.
    5. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad už šilumos tiekimo vamzdžiais tiekiamos centralizuotos šilumos energijos sąnaudas privalo sumokėti tik šios centralizuotos šilumos vartotojai pagal prievolių teisės normas, o ne visi namo bendraturčiai pagal daiktinės teisės normas, nes šilumos energija nėra vartojama nei ieškovo bute, nei bendrojo naudojimo patalpose. Teismai nesugebėjo atskirti, kurios išlaidos yra skirtos bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti, o kurios – butų savininkų asmeniniams poreikiams tenkinti. Pastaruoju atveju tai būtų paslaugų vartojimo santykiai, kuriuos reglamentuoja ne daiktinės, o prievolių teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2006).
    6. Šią bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, priskirdami vamzdynų nuostolius ir šilumą, išspinduliuojamą iš kitų šildomų patalpų, proporcingai visiems butų savininkams, o ne tik tiems savininkams, besinaudojantiems centralizuoto šildymo sistema, kuri nėra bendro naudojimo objektas, nes ja naudojasi ne visi, o tik dalis butų savininkų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2013 išaiškino, kad tokio pobūdžio objektai, kuriais naudojasi tik dalis butų savininkų, nepriskirtini prie bendrojo naudojimo patalpų CK 4.82 straipsnio prasme. Analogiškai dėl vartotojo prievolės mokėti už lifto suvartojamą elektros energiją yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2003.
    7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. sausio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-248/2016 pasisakė dėl išlaidų, susijusių su lifto išlaikymu ir remontu, paskirstymo daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams. Kasacinis teismas konstatavo, kad kasdienis lifto naudojimas, lygiai taip pat kaip ir kurios nors gyvenamojo namo laiptinės laiptų naudojimas, yra skirtas konkrečių bendraturčių, besinaudojančių šiais objektais, poreikiams tenkinti, todėl ir šių objektų naudojimo išlaidos, t. y. lifto elektros energijos sąnaudos ar laiptų valymo išlaidos, turi būti dengiamos tik šiais objektais besinaudojančių bendraturčių. Tačiau, jei išlaidos yra susijusios su šių objektų išsaugojimu, pagerinimu ar atnaujinimu, tai jos paskirstytinos proporcingai visiems bendraturčiams, nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai naudojasi šiais objektais, jeigu nėra sudarytas atskirai naudojamų bendrojo naudojimo objektų aprašas.
    8. Pagal CK 6.329 straipsnio 1 dalį, 6.388 straipsnio 1 dalį, 6.317 straipsnio 1 dalį vartotojai privalo sumokėti tik už faktiškai gautą ir suvartotą šilumos energijos kiekį. Atsakovė neįrodė, kad faktiškai (o ne juridiškai) ieškovams perdavė centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalavo apmokėjimo pagal šilumos paskirstymą.
    9. Nors apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodytos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos Nr. 3K-3-608/2013 aplinkybės neabejotinai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, todėl joje pateiktais išaiškinimais negali būti remiamasi, tačiau iš teismo sprendimo apskritai neaišku, kuo kasacinio teismo išnagrinėtos bylos Nr. 3K-3-608/2013 aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių – abiejose bylose buvo nešildoma laiptinė, už kurią šilumos tiekėjas reikalavo apmokėjimo. Kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-608/2013 suformuota praktika yra teisiškai aktuali ir šiam jo inicijuotam ginčui.
    10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013 išaiškinta, kad vartotojams negali būti paskirstyta šilumos energija, kuri faktiškai nebuvo suvartota bendrojo naudojimo patalpose, ir šilumos tiekėjos ieškinys dėl šilumos energijos prieisimo už nešildomą laiptinę atmestas, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015 ir 2012 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012 išaiškino, kad ginčo laikotarpiu vartotojas turėjo pareigą sumokėti už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms tenkančią šilumos energijos dalį, nors jose šildymo prietaisai (radiatoriai) buvo demontuoti, remdamasis savo paties praktika, suformuota 2004 m. rugsėjo 29 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004, kurios ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) iš esmės skiriasi, nes civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004 buvo sprendžiamas ginčas dėl dalies šilumos energijos, kurios neįmanoma priskirti nei butų, nei bendrų patalpų šildymui, nei karšto vandens ruošimui ar karšto vandens temperatūros palaikymui.
    11. Atsakovė pritaikė netinkamą šilumos paskirstymo metodą, nes metodas Nr. 4 yra skirtas tik namams, kurių visos asmeninio ir bendrojo naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai, tačiau jis netaikomas namams, kurių dalis butų ir bendrojo naudojimo patalpos nėra šildomi centralizuotai.
    12. Apeliacinis teismas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota 2004 m. rugsėjo 29 d. civilinėje byloje Nr. 3K- 3-514/2004, kurios ratio decidendi iš esmės skiriasi nuo aplinkybių šioje byloje. Minėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004 buvo sprendžiamas ginčas dėl dalies šilumos energijos, kurios neįmanoma priskirti nei butų, nei bendrų patalpų šildymui, nei karšto vandens ruošimui, nei karšto vandens temperatūros palaikymui. Kasacinis teismas išaiškino, kad už šią niekam nebepriskirtiną, tačiau faktiškai suvartotą energiją butų ir kitų patalpų savininkai privalo apmokėti kaip bendraturčiai proporcingai pagal butų plotą. Šioje civilinėje byloje vyksta ginčas dėl ieškovui nepagrįstai priskirtos šilumos energijos, kuri buvo suvartota ne bendrojo naudojimo patalpoms, o trečiųjų asmenų butams šildyti.
    13. Teisingas faktiškai gauto energijos kiekio nustatymas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl šilumos energijos paskirstymo teisingumo teismo turi būti nustatytas tikrasis faktiškai gautos šilumos energijos kiekis, nes kai priteisiamas mažesnis už faktiškai suvartotą šilumos energiją apmokėjimas, lieka iš dalies neapgintos šilumos tiekėjo teisės, o šilumos tiekėjas nepagrįstai praturtėja skolininko (vartotojo) sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009).
    14. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį atmetė, neatskleisdami bylos esmės, nes neįvertino byloje esančių įrodymų įrodomosios reikšmės (CPK 185 straipsnis).
  2. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutarties dalį, kuria ieškovai skundžia kasaciniu skundu, palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Komisijoje ginčas nagrinėtas pagal jai teisės aktų suteiktą kompetenciją, t. y. dėl šilumos paskirstymo teisėtumo (neteisėtumo). Komisija ginčo dalį dėl šilumos ir karšto vandens apskaitos sutvarkymo name perdavė nagrinėti Inspekcijai išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka pagal kompetenciją (Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, teismai neturėjo pagrindo nagrinėti ginčo dalies, kuri buvo perduota Inspekcijai, t. y. kuri nebuvo išnagrinėta išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka Inspekcijoje. Tokie bylą nagrinėjusių teismų sprendimai visiškai atitinka teisės aktų nuostatas.
    2. Pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 15 ir 16 dalis įstatymo leidėjas Vilniaus apygardos teismui pavedė nagrinėti skundus ar ginčus minėtų valstybės institucijų ikiteismine tvarka nagrinėtinais klausimais tik tais atvejais, kai šia tvarka šios institucijos vienaip ar kitaip jau yra pasisakiusios priimdamos atitinkamus sprendimus. Todėl Vilniaus apygardos teismas atskiroje byloje gali (turi) priimti nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus dėl procedūrinių sprendimų ar spręsti dėl ginčo esmės Komisijoje nenagrinėtu klausimu, kuris pagal kompetenciją perduotas nagrinėti Inspekcijai ir kuriam nustatyta ikiteisminė sprendimo tvarka, tik po to, kai šia tvarka buvo pasinaudota, t. y. Inspekcijai priėmus sprendimą (pasisakius) ginčo klausimu.
    3. Teismai pagrįstai paliko dalį kasatorių ieškinio nenagrinėtą pagal CPK 296 straipsnį. Šioje CPK normoje aiškiai nustatyta, kad teismas palieka reikalavimą nenagrinėtą, jei nesilaikyta tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir šia tvarka dar galima pasinaudoti.
    4. Kasatorių nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2014 nėra susijusi su šiuo ginču, kadangi nurodytos civilinės bylos atveju ginčas kilo dėl skolos už šilumos energiją priteisimo. Šioje civilinėje byloje kasacinis teismas nurodė, kad teisės aktuose nenustatyta Inspekcijos ar Komisijos teisė spręsti dėl vartotojo ir energetikos įmonės tarpusavio turtinių atsiskaitymų ir duoti privalomus nurodymus dėl nuostolių atlyginimo šaliai, kuri juos patyrė kitai šaliai netinkamai vykdant sutartines prievoles, ar dėl priverstinio nuostolių išieškojimo.
    5. Kasaciniame skunde teigiama, kad atsakovė, paskirstydama šilumos energiją, neva nepagrįstai neįtraukė dalies asmeninio naudojimo patalpų plotų, nes name yra asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai), kurioms apskritai nebuvo priskirtas joks centralizuotos šilumos kiekis. Vadovaujantis CK 4.82 straipsnio 1 dalimi, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje ir 5 dalies 3 punkte nurodyta, daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos priskiriamos prie bendro naudojimo patalpų, kurios bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butų ir kitų patalpų savininkams, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams.
    6. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsniu, name ( - ), taikomi šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 ir metodas Nr. 5. Pagal metodo Nr. 4 ir metodo Nr. 5 nuostatas, skirstant šilumos energiją name, yra vertinamas butų (patalpų) naudingasis plotas (metodo Nr. 4 punktai Nr. 2, 7.1; metodo Nr. 5 punktai Nr. 2, 4, 5).
    7. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 4.12 punkte nustatyta, kad būsto naudingasis plotas – gyvenamųjų kambarių ir kitų būsto patalpų (virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių, įstatytų spintų, šildomų lodžijų ir kitų šildomų pagalbinių patalpų) bendras grindų plotas. Į naudingąjį būsto plotą neįeina balkonų, terasų, lodžijų, nešildomų rūsių grindų plotas.
    8. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 145.6 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos naudingasis plotas yra visų kambarių (gyvenamojo ploto), verslo patalpų (verslo ploto) ir šiltų pagalbinių patalpų (pagalbinio naudingojo ploto) plotų suma; 145.2 punkte nurodyta, kad pagalbinis plotas yra visų gyvenamųjų patalpų, išskyrus kambarius, verslo patalpas, rūsius (pusrūsius) ir garažus, plotų suma; 145.4 punkte nurodyta, kad rūsio (pusrūsio) patalpų plotas skaičiuojamas pagal jų faktišką paskirtį, naudojamų tiesioginei rūsio (pusrūsio) paskirčiai – į rūsio (pusrūsio) plotą.
    9. Bendraturčiams priklausančių patalpų naudingi plotai, reikalingi šilumai paskirstyti, yra nustatomi remiantis VĮ Registrų centro duomenimis. Pažymėtina, kad VĮ Registrų centras duomenys yra trečiųjų asmenų, įskaitant šilumos tiekėją, teisingos ir išsamios informacijos šaltinis, jie pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį yra laikomi teisingais ir išsamiais, kol yra nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
    10. Kasatorių nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėse bylose Nr. 3K-7-515/2009 ir Nr. 3K-435-701/2015, kuriai neva prieštarauja esamas šilumos paskirstymas, netaikytina šioje byloje. Nurodytų kasacinio teismo civilinių bylų faktinės aplinkybės nėra analogiškos šios bylos faktinėms aplinkybėms bei reiškiamiems reikalavimams.
    11. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnį daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Pareiga mokėti už bendrojo naudojimo patalpose ir įrenginiuose suvartotą šilumos energiją kyla iš bendraturčių pareigos išlaikyti tenkančia dalimi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą, o ne iš to, kad vartotojas asmeniškai suvartojo ar nesuvartojo tą (jam tenkančią) dalį šilumos energijos.
    12. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, šilumos vartotojas atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Tuo atveju, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal namo įvade įrengto atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis).
    13. Atsakovė, kitu būdu paskirstydama šilumą name, pažeistų ne tik teisės aktų reikalavimus, bet ir kitų namo vartotojų interesus. Atsakovė pagal teisės aktus yra įgaliota paskirstyti tik centralizuotai į namą tiekiamą ir suvartotą centralizuotai tiekiamos šilumos energiją. Teisės aktais nėra nustatyta nei tvarka, nei priemonės, kaip įvertinti autonominiu būdu šildomame bute suvartotą šilumos energiją.
    14. Kaip sprendime nurodė Komisija, šilumos nuostoliai, susidarantys eksploatuojant inžinerinę sistemą, priskiriami prie šilumos kiekio, tenkančio bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir (ar) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose.
    15. Faktą, kad kasatoriai turi pareigą atsiskaityti už bendrojo naudojimo patalpose suvartotą šilumos energiją, patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015 pateikti išaiškinimai, šios bylos faktinės aplinkybės yra analogiškos.
    16. Kasatoriai, nurodydami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą kitose bylose, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, nepagrįstai teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika aptariamu klausimu yra nevienoda, nenuosekli.
    17. Kasatorių nurodytoje byloje Nr. 3K-3-435-701/2015 išnagrinėtas ginčas dėl bendrojo naudojimo patalpų, kai jos yra atidalytos ir įregistruotos kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Šioje byloje kasacinio teismo pateikti išaiškinimai netaikytini, nes nagrinėjamo ginčo atveju tokių atidalytų ir įregistruotų kaip atskiras nekilnojamasis daiktas bendrojo naudojimo patalpų nėra (yra iš esmės skirtinga faktinė situacija ginčo atveju).
    18. Nors kasatorių nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-7-1/2003 netaikytina šioje byloje esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms, tačiau šioje byloje kasacinis teismas yra pasakęs, kad ieškovės subjektinė teisė atsisakyti naudojimosi liftu paslaugų ir šiai daliai tenkančių mokėjimų yra ginama, tačiau tai neturi įtakos jos – kaip bendraturtės – pareigoms, kurios kyla iš įstatymų jai suteiktų pareigų dalyvauti išlaikant bendrą turtą. Analogiškai aiškinant (pritaikant) šį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą ginčo atveju, kasatoriams, kai jie atjungė savo buto šildymo įrenginius nuo bendros daugiabučio namo sistemos, išlieka pareiga išlaikyti bendrojo naudojimo objektus, taip pat ir mokėti už namo bendrojo naudojimo reikmėms suvartotą šilumos energiją proporcingai turimos nuosavybės daliai.
    19. Kasatoriai nepagrįstai remiasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013, kurioje kasacinis teismas atmetė ieškinį, kuriuo buvo prašoma iš atsakovų priteisti už bendrų patalpų šildymą. Byloje buvo nustatyta, kad atsakovų butas atjungtas nuo centralizuotos šildymo sistemos, bendrooj naudojimo patalpose šildymo įrenginių nėra. Tokį teismo sprendimą lėmė aplinkybė, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 11 d. ir 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimais (atitinkamai civilinė byla Nr. 2-135-02/2004 ir Nr. 2-508-588/2007) buvo atmesti ieškovo reikalavimai priteisti iš atsakovo A. P. už tiektą šilumos energiją namui, nustačius, kad namo bendrojo naudojimo patalpos nešildomos. Kasacinis teismas konstatavo, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 11 d. ir 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimais nustatyta aplinkybė, kad namo bendrojo naudojimo patalpos nešildomos. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad atsakovės atžvilgiu egzistuotų prejudiciniai faktai, nustatyti teismų sprendimais kitose civilinėse bylose, kuriose ji dalyvavo, ir reikšmingi ginčo sprendimui šioje byloje. Kasacinio teismo praktika yra nuosekli, aiški, atitinkanti teisės normas.
  3. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2691-160/2015 dalį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-220-186/2016 dalį dėl Komisijos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 2R-1608 dalies perskaičiuoti mokesčius už šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą, t. y. pagal metodą Nr. 4 ir metodą Nr. 5, nuo 2012 m. rugpjūčio iki 2014 m. kovo mėn. panaikinimo ir šią ieškovų ieškinio dalį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas iš esmės netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teisę įgyvendinančio subjekto teisių (kompetencijos) ribas, bendrosios dalinės nuosavybės bendraturčių pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymu (CK 4.76, 4.82, 4.85 staipsniai).
    2. Žemesnės instancijos teismai nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kurioje jau yra suformuluotos šioje byloje aktualios ir itin reikšmingos materialiosios teisės aiškinimo bei taikymo taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009 konstatavo, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia, jog įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti ar pašalinti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei Bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo.
    3. Tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas priimdami sprendimus suformulavo naują teisės taikymo bei aiškinimo taisyklę, nepagrįstai išplečiančią bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teisę įgyvendinančio subjekto (daugiabučio namo savininkų bendrijos) teisę spręsti dėl bendrosios dalinės nuosavybės bendraturčių pareigos išlaikyti bendrojo naudojimo objektus (mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą) panaikinimo, konstatuodami, kad jokie teisės aktai nedraudžia daugiabučio namo savininkų bendrijai ir (ar) kitam bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teisę įgyvendinančiam subjektui tokių sprendimų priimti. Teismai nemotyvavo poreikio nukrypti nuo jau esamos suformuotos kasacinio teismo praktikos.
    4. Ieškovų kaip namo bendraturčių pareiga apmokėti jiems tenkančią bendrojo naudojimo patalpoms sunaudotos šilumos energijos dalį atsiranda daiktinės teisės pagrindu pagal CK 4.76 ir 4.82 straipsnių nuostatas, ši pareiga konkretizuota Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnyje.
    5. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad daugiabučio namo butų savininkai turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo atžvilgiu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas.
    6. Vadovaujantis CK nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika, akivaizdu, kad teisės aktai nustato visų daugiabučio namo bendraturčių pareigą mokėti mokesčius už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos šildyti suvartotą šilumos energijos kiekį, šį kiekį paskirstant teisės aktų nustatyta tvarka.
    7. Bendrijos sprendimas pažeidė ir kitų namo bendraturčių teisėtus interesus, nes, Bendrijos sprendimu atleidus ieškovus nuo pareigos mokėti už dalį namo bendrojo naudojimo patalpų šildymui suvartotos šilumos, kitiems namo bendraturčiams buvo priskirtas didesnis šilumos kiekis.
    8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009, konstatavo, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia, kad įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objekto valdymo teises įgyvendinantis asmuo.
    9. Vilniaus apygardos teismas bei Lietuvos apeliacinis teismas dirbtinai išplėtė bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymo teisę įgyvendinančio subjekto teisių apimtį „sukurdamas“ šiam subjektui teisę nuspręsti dėl įstatymuose įtvirtintos bendraturčio pareigos išlaikyti bendrojo naudojimo objektus panaikinimo.
  4. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovė apeliaciniu skundu apskritai neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies panaikinti Komisijos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. R2-2830 dalį. Apeliacinį skundą pateikė tik ieškovai, jie taip pat neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies panaikinti Komisijos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. R2-2830 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė viešojo intereso ar absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kurie būtų pagrindas peržiūrėti nurodytą sprendimo dalį dėl Komisijos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. R2-2830 dalies ex officio (pagal pareigas). Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo panaikinta Komisijos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. R2-2830 dalis, neperžiūrėta apeliacine tvarka, todėl kasacija dėl šios sprendimo dalies negalima (CPK 341 straipsnis).
    2. Komisija, spręsdama dėl reikalavimo, kurio skunde nebuvo išreiškę nei ieškovai, nei atsakovė, peržengė ginčo ribas, pradėdama už ieškovus formuluoti jų skundo Komisijai dalyką ir pagrindą.
    3. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai panaikino Komisijos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. R2-2830 dalį, laikydamiesi kasacinio teismo suformuotos praktikos 2012 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012 dėl ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimo teisės, kurios Komisija neturėjo, o ieškovai ir atsakovė tokia teise nepasinaudojo, nes nepateikė Komisijai skundo dėl namo bendrijos 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimo ieškovų butui nepriskirti šilumos kiekio, tenkančio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymui nuo 2012 m. rugpjūčio iki 2014 m. kovo sprendimo panaikinimo ir šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimo.
    4. Komisija nėra įgaliota spręsti dėl ieškovo prievolės dydžio sumažinimo, nes tokie ginčai yra nagrinėtini tik teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ne visiems ginčams, kilusiems šilumos tiekimo srityje, taikomas Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas reikalavimas kreiptis į Inspekciją ar Komisiją (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2014; kt.).
    5. Atsakovė, kasaciniu skundu ginčydama namo bendrijos 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ieškovų butui nepriskirti šilumos kiekio, tenkančio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymui nuo 2012 m. rugpjūčio iki 2014 m. kovo mėn., neįvertina, kad Energetikos įstatyme nenustatytos Inspekcijos ar Komisijos teisės spręsti dėl vartotojo ir energetikos įmonės tarpusavio turtinių atsiskaitymų ir duoti šaliai, netinkamai vykdžiusiai sutarties ar teisės normos pagrindu atsiradusias prievoles, privalomus vykdyti nurodymus dėl nuostolių atlyginimo juos patyrusiai šaliai.
    6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra nurodęs, kad privaloma ginčų neteisminė nagrinėjimo tvarka, nustatyta Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse, taikoma ginčams, kilusiems dėl specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių teisinius santykius energetikos sektoriuje, nuostatų pažeidimo ir priklauso Inspekcijos ir Komisijos kompetencijai, tačiau vartotojų ir energetikos įmonės ginčams, kilusiems kitu pagrindu, ši ikiteisminė tvarka neprivaloma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2014).
    7. Inspekcija, vykdydama valstybinę energetikos kontrolę, neatlieka mokesčių už energiją perskaičiavimo funkcijų ir nekompetentinga duoti privalomus nurodymus kitiems asmenims, o Komisija negali įpareigoti vartotojo sumokėti energetikos įmonei skolą ar ją sumažinti, taigi, laikytina, kad išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka neprivaloma.

12Teisėjų kolegija

konstatuoja:

13IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

14Dėl ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos ir jos taikymo šioje byloje

  1. Teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir ta tvarka dar galima pasinaudoti (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  2. Pagal ieškovų kreipimosi į teismą su ieškiniu šioje byloje metu galiojusios Energetikos įstatymo redakcijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatą Valstybinė energetikos inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo.
  3. Šioje byloje ieškovų pareikšto ieškinio reikalavimai įpareigoti atsakovę sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą ir iš mokėtinų sumų išskaityti šilumos kiekį, apskaitytą metrologiškai nepatikrintais karšto vandens ir šilumos apskaitos prietaisais, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti, savo esme yra vartotojų skundas dėl ginčo, kilusio dėl energetikos apskaitos priemonių eksploatavimo, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, kuriam įstatymas numatė privalomą išankstinę sprendimo ne teisme tvarką (žr. šios nutarties 29 punktą).
  4. Pagal CPK 24 straipsnio 1 dalies nuostatą, jeigu byloje sujungiami keli reikalavimai, iš kurių nors vienas yra priskirtas teismui, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme. Ši nuostata nepaneigia įstatymo nustatytos išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos privalomumo.
  5. Kasacinio teismo praktikoje ne sykį yra pažymėta, kad precedentais reikia remtis itin apdairiai, jų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas. Vertinant, ar precedentas tinkamas, taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes, tarp jų – precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą ir kita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016 ir joje cituojamą kasacinio teismo praktiką).
  6. Kasatorių nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2014 nelaikytina tinkamu precedentu nagrinėjamoje byloje, nes šios bylos ir kasatorių minimos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos. Kasatorių minimoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl vartotojo skolos už šilumos energiją priteisimo. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalis nustato privalomą ikiteisminę ginčo nagrinėjimo tvarką tais atvejais, kai vartotojas kreipiasi dėl, inter alia (be kita ko), netinkamos energijos apskaitos ir dėl to esančio nepagrįsto energetikos įmonės reikalavimo sumokėti už suvartotą energiją, bet ne tada, kai šilumos energijos tiekėjas kreipiasi dėl vartotojo skolos už suvartotą energiją priteisimo. Nagrinėjamoje byloje pareikštais reikalavimais, tarp jų ir tais, kuriuos teismai skundžiamais sprendimais paliko nenagrinėtus, ieškovai, kaip vartotojai, ginčijo atsakovės veiksmų, atliktų apskaitant tiekiamą šilumos energiją ir paskirstant mokėjimą už ją, teisėtumą bei reikalavo atlikti patiektos energijos perskaičiavimą. Taigi ginčas priskirtinas Energetikos įstatymo 34 straipsnio nurodytai ginčų kategorijai, kuriai nustatyta privaloma išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarka.

15Dėl bendraturčio prievolės mokėti už dalį daugiabučiam namui patiektos ir apskaitytos šilumos energijos, tenkančios bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, kai jam priklausantis nuosavybės teise butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo

  1. CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms (CK 4.76 straipsnis, 4.82 straipsnio 3 dalis). Prie tokių mokesčių priskirtini ir mokesčiai už bendrojo naudojimo patalpų šildymui sunaudotą energiją.
  2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atžvilgiu, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui ir bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Taikant šią taisyklę yra teisiškai nereikšminga bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių patiriamos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam taisyklė taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-378/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  3. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2008 sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d.) 25 straipsnyje buvo nustatyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir ankstesnėje, pirminėje šio įstatymo redakcijoje (21 straipsnio 2 dalis).
  4. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra išaiškinta, kad daugiabučio namo butų savininkų padėtis šilumos energijos vartojimo atžvilgiu dvejopa. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendroms patalpoms šildyti. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) turi būti apmokėta kaip namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Pareiga išlaikyti name esančias bendrojo naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendrojo naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015 ir joje nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką).
  5. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką pripažįstama, jog aplinkybė, kad laiptinėse atjungti (neįrengti) šildymo įrenginiai – radiatoriai, nepagrindžia, kad laiptinė nešildoma ir namo bendraturčiai nepatiria dėl to šilumos energijos išlaidų. Šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines (žr. Lietuvos Aukščiausiojo 2012 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012; 2015 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015).
  6. Taigi, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad, nepaisant pasirinkto jiems priklausančių patalpų šildymo būdo ir to, kad namo laiptinėje nėra šilumos prietaisų, ieškovai turėjo pareigą mokėti už bendrojo naudojimo patalpoms tiekiamą energiją, nes bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendrojo naudojimo objektų šildymą. Toks aiškinimas atitinka šioje nutartyje aptartas butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei kasacinio teismo formuojamą šių normų taikymo praktiką.
  7. Šios nutarties 34–35 punktuose minėta, kad bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui ir bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Tokia nuostata įtvirtinta ir kasatorių ieškovų nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-515/2009 ir šią bylą nagrinėję teismai jos nepažeidė.
  8. Kasatoriai teigia, kad rūsio patalpos, kuriose yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai), nėra centralizuotai šildomos, tačiau atsakovė priskiria tik ieškovams dalį namo bendrojo naudojimo patalpų šildymui suvartotos šilumos, nors ieškovų kaimynams tokia pati dalis už jų turimus sandėliukus nėra priskirta. Kasacinis teismas pažymi, kad tokios faktinės aplinkybės byloje nėra nustatytos. Priešingai, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatė, kad ( - ), pastate yra 12 butų, butų plotai nurodomi, tačiau butams priskirtos rūsio patalpos neidentifikuotos (be ploto ir unikalaus numerio); ieškovai yra buto Nr. 10 ( - ), savininkai, buto bendras plotas yra 60,29 kv. m, butas su rūsiu, rūsio plotas nenurodomas, rūsys atskiru identifikaciniu numeriu neapskaitomas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2014 m. birželio 1 d. atsakovė paruošė ir pasirašė šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį dėl šilumos vartojimo bendrojo naudojimo patalpose ir įrenginiuose Nr. 7919553 su ieškovais; nors ieškovai šios sutarties nepasirašė, tačiau joje nurodytas ieškovų buto plotas yra 60,29 kv. m, rūsio plotas nenurodytas. Taigi, kasatorių teiginys, kad buvo pažeistas išlaidų, skirtų namui ir bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, proporcingumo principas, nėra pagrįstas.
  9. Šios nutarties 32 punkte minėta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose. Kasatorių nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2013 buvo sprendžiamas ginčas dėl išlaidų, patirtų remontuojant keliems butų ar kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias patalpas, atlyginimo; nustačius, kad tokiomis patalpomis naudojasi tik dalis namo gyventojų, kurie ir yra šių patalpų bendraturčiai, jiems priklausančios nuosavybės dalys yra nustatytos nuosavybės įsigijimo dokumentuose, šios patalpos nebuvo priskirtos prie bendrojo naudojimo patalpų CK 4.82 straipsnio prasme. Kitoje kasatorių minimoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2003) buvo sprendžiama dėl bendraturčio pareigos dalyvauti išlaikant bendrą turtą (liftą). Minėtoje nutartyje kasacinis teismas pripažino, kad subjektinė teisė atsisakyti naudojimosi liftu paslaugų ir šiai daliai tenkančių mokėjimų yra ginama, tačiau tai neturi įtakos jos – kaip bendraturtės – pareigoms, kurios kyla iš įstatymu jai suteiktų pareigų dalyvauti išlaikant bendrą turtą. Taigi, viena vertus, kasatorių nurodytose kasacinio teismo nutartyse minimos faktinės bylos aplinkybės ir šios bylos faktinės nėra tapačios, todėl jose pateikti išaiškinimai nelaikytini tinkamais precedentais nagrinėjamoje byloje, kita vertus, šiose nutartyse nėra paneigta bendraturčių pareiga išlaikyti bendrą turtą. Priešingai, ši pareiga tik patvirtinta.
  10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013, buvo konstatuota, kad esant res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią turintiems teismo sprendimams, kuriais nustatytas ir byloje prejudiciniu laikytinas faktas, kad namo bendrojo naudojimo patalpos nešildomos, yra pagrindas spręsti, kad ieškovo reikalavimas priteisti mokestį iš atsakovų už šių patalpų šildymą yra nepagrįstas. Taigi kasatorių minimoje byloje, kitaip negu nagrinėjamoje byloje, buvo remiamasi ankstesniais teismų sprendimais nustatytu prejudiciniu faktu, kad bendrojo naudojimo patalpos nešildomos. Todėl šioje kasatorių nurodytoje kasacinio teismo nutartyje minimos faktinės bylos aplinkybės ir šios bylos faktinės nėra tapačios ir joje pateikti išaiškinimai taip pat nelaikytini tinkamais precedentais nagrinėjamoje byloje, o kasatorių teiginys, kad kasacinio teismo praktika šioje byloje nagrinėjamais klausimais dėl namo bendraturčių pareigos sumokėti už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms tenkančią šilumos energijos dalį prieštaringa, yra nepagrįstas.
  11. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 132.5 punkte yra įtvirtinta šilumos vartotojo teisė kartu su kitais pastato, pastato butų ir kitų patalpų savininkais pasirinkti vieną iš Komisijos rekomenduojamų taikyti ar su ja suderintų šilumos ir (ar) karšto vandens išdalijimo butams ir kitoms patalpoms metodų. Šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šią teisę gyvenamojo namo butų savininkai įgyvendino 2014 m. kovo 3 d., nuspręsdami namo sunaudotos šilumos paskirstymą atlikti pagal šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5, t. y. pasirinko iki sprendimo priėmimo šilumos tiekėjo taikytus metodus. Taigi patys vartotojai įgyvendino savo teisę, pasirinkdami jiems priimtinus šilumos nustatymo bei paskirstymo metodus.
  12. Pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu

    16Nr. O3-41 patvirtinto Šilumos kiekio bendrosioms reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodo

    17Nr. 5 1.4 punkto nuostatą, šis metodas gali būti taikomas kartu su bet kuriuo Komisijos rekomenduojamu (išskyrus Komisijos rekomenduojamus šilumos paskirstymo metodus, kuriuose numatyta šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms nustatymo tvarka) ar vartotojų siūlomu su Komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kuriuo nustatomas (išmatuotas ar apskaičiuotas) šilumos kiekis pastatui šildyti, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.). Taigi kasatorių teiginys, kad atsakovė netinkamai pritaikė šilumos paskirstymo metodą, neturi teisinio yra pagrindo.

18Dėl atleidimo nuo mokėjimo už bendrojo naudojimo patalpų šildymą bendraturčių sprendimu

  1. CK 4.85 straipsnio, reglamentuojančio butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo tvarką, 1 dalyje nustatyta, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Teisė apskųsti tokius sprendimus yra įtvirtinta tik buto ar kitos patalpos savininkams (CK 4.85 straipsnio 9 dalis).
  2. Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2012 m. spalio 11 d. ( - ) namo 9 butų savininkų nutarimu buvo nutarta neskaičiuoti bendrojo naudojimo patalpų šildymo mokesčio nuo namo centrinio šildymo sistemos atsijungusiam namo 10 butui. Šis nutarimas, leidžiantis buto Nr. 10 savininkams nemokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, buvo atšauktas bendrijos narių 2014 vasario 28 d. sprendimu, kuriuo buvo butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma nuspręsta, kad buto Nr. 10 savininkai už bendrojo naudojimo patalpų šildymą turi mokėti lygiomis dalimis kaip visi bendrijos gyventojai, nepriklausomai nuo to, kad butas atjungtas nuo namo centrinės šildymo sistemos. Taigi byloje nustatyta aplinkybė, kad namo butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma priimtu sprendimu nuo 2012 m. rugpjūčio mėnesio iki 2014 m. kovo mėnesio ieškovai buvo atleisti nuo mokėjimo už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Toks sprendimas iš esmės reiškia tai, kad pareigą mokėti atsakovei (šilumos tiekėjai) už ieškovams tenkančią mokėjimo už bendrojo naudojimo patalpų šildymą dalį šiuo sprendimu prisiėmė kiti namo šių patalpų bendraturčiai. Tai savo kasaciniame skunde pripažįsta ir atsakovė, teigdama, kad, bendrijos sprendimu atleidus ieškovus nuo pareigos mokėti už dalį namo bendrojo naudojimo patalpų šildymui suvartotos šilumos, kitiems namo bendraturčiams buvo priskirtas didesnis šilumos kiekis.
  3. Bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, kad 47 punkte paminėti sprendimai nėra nuginčyti teisme. Kasatorės teiginys, kad atleidus ieškovus nuo pareigos mokėti už dalį namo bendrojo naudojimo patalpų šildymui suvartotos šilumos, kitiems namo bendraturčiams buvo priskirtas didesnis šilumos kiekis, reiškia, kad tokiu sprendimu atsakovės teisės nebuvo pažeistos. Atsakovė, kaip šilumos tiekėja, nėra įgaliota atstovauti bei ginti namo bendrojo naudojimo patalpų ir kitų bendrosios dalinės objektų bendraturčių teisių. Todėl atsakovės kasacinio skundo teiginys, kad sprendimas pažeidė kitų namo bendraturčių teisėtus interesus, nesudaro pagrindo naikinti jos skundžiamas bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis.
  4. Komisijos kompetencija, apibrėžta Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje, neapima butų ir kitų patalpų savininkų priimtų sprendimų dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo teisėtumo patikrinimo. Todėl Komisija, ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka išnagrinėjusi ieškovų skundą ir nusprendusi, jog už laikotarpį, kai galiojo bendraturčių sprendimas neskaičiuoti ieškovams mokesčio už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, šis mokestis turi būti perskaičiuojamas, viršijo savo kompetenciją ir toks sprendimas yra neteisėtas.
  5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009 iš tiesų buvo išaiškinta, jog dalinės nuosavybės teisės specifika lemia, kad įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo. Tačiau būtina pažymėti, kad toks išaiškinimas buvo priimtas civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas kilęs daugiabučio namo savininkų bendrijos ir jos nario – negyvenamųjų patalpų savininko – ginčas dėl teisių ir pareigų naudojantis bendrąja daline nuosavybe, pareigos proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti. Minėtoje byloje bendrijos narys ginčijo bendrijos sprendimus, kuriais bendraturčiai nusprendė investuoti į namo šilumos punktų renovaciją, šildymo sistemos remontą, laiptinių durų, langų keitimą, laiptinių remontą, butų langų keitimą, balkonų remontą ir pan. Nagrinėjamoje byloje ginčo tarp bendraturčių dėl pareigų bendrosios dalinės nuosavybės teisės atžvilgiu nekilo ir bendraturčiai šiuo klausimu priimto sprendimo neginčija. Taigi šioje kasatorės nurodytoje kasacinio teismo nutartyje minimos faktinės bylos aplinkybės ir nagrinėjamos bylos faktinės nėra tapačios, todėl jose pateikti išaiškinimai taip pat nelaikytini tinkamais precedentais nagrinėjamoje byloje.
  6. Pažymėtina ir tai, kad šios nutarties 50 punkte minimoje kasatorės nurodytoje kasacinio teismo nutartyje yra pabrėžiama, jog CK 4.85 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas dėl valdymo ir naudojimo teisių įgyvendinimo balsų dauguma grindžiamas bendraturčių lygiateisiškumo ir solidarumo bei demokratijos principais, preziumuojant, kad daugumos valia reiškia normaliai atidžių, protingų ir tikrąją reikalų padėtį žinančių savininkų interesą; bendraturčių priimti sprendimai galioja visiems atitinkamo daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.85 straipsnio 4 dalis). Taigi ir sprendimas atleisti nuo mokėjimo už bendrojo naudojimo patalpų šildymą vieną iš bendraturčių kitų bendraturčių sąskaita, kol jis įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčytas ir panaikintas, negali būti ignoruojamas.
  7. Šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės tinkamai aiškino ir taikė išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarką ginčuose tarp energetikos įmonių ir vartotojų reglamentuojančias proceso teisės normas, bendraturčių prievolę mokėti už dalį daugiabučiam namui patiektos ir apskaitytos šilumos energijos, tenkančios bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, kai jiems asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas (ar kita patalpa) yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo, reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių normų taikymo ir aiškinimo praktikos. Todėl skundžiami teismų sprendimai pripažįstami teisėtais, o kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nesudaro CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų juos panaikinti.
  8. Kiti kasacinių skundų argumentai nesudaro CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų, galinčių turėti įtakos skundžiamų sprendimų teisėtumui, dėl jų kasacinio teismo teisėjų kolegija atskirai nepasisako.

19Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šalių kasacinius skundus atmetus, kasatorių kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
  2. CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma.
  3. Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 5,20 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), tačiau nurodyta suma, padalyta šalims, yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) nustatytą minimalią 3 Eur valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl į valstybės biudžetą iš kasatorių nepriteistina (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

20Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

21Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

22Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai