Byla e2A-197-460/2018
Dėl panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Žerlausko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. (apeliantas) apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų (Plungės rajono apylinkės teismo) 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos ieškinį atsakovui A. G., tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, dėl panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą ir pripažinti niekine bei negaliojančia 1997-07-03 panaudos sutartį, pasirašytą tarp Žemaitijos nacionalinio parko ir atsakovo A. G. dėl gyvenamojo namo (unikalus Nr. ( - ) panaudos ir įpareigoti atsakovą namą grąžinti ieškovei. Nurodė, kad pagal panaudos sutartį ieškovė perdavė 99 metams atsakovui naudotis gyvenamuoju namu ir žemės plotu (10 m apie jį). Iniciavus panaudos sutarties patikrinimą, jos atitikimą sandorio metu galiojusių teisės aktų nuostatoms, nustatyta, kad sutartis sudaryta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl laikytina negaliojančia. Žemaitijos nacionalinis parkas yra ir sandorio sudarymo metu buvo biudžetinė organizacija, viešasis juridinis asmuo, vykdęs tik nuostatuose ir teisės aktuose apibrėžtas funkcijas. Sandorio sudarymo metu Žemaitijos nacionalinio parko galiojančiuose laikinuosiuose nuostatuose nebuvo numatyta įstaigos diskrecijos teisė perduoti patikėjimo teise valdomą valstybės turtą fiziniams asmenims panaudos pagrindais, todėl sudarytas sandoris prieštarauja viešiesiems interesams. Pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Be to, neatlygintinis namo naudojimas nuo 1997-07-03 iki numatyto sutarties termino pabaigos – 2096-07-02 pažeidžia protingumo, sąžiningumo ir teisingumo pricipus, todėl yra ekonomiškai neefektyvus bei neracionalus. Ieškovė 2016-05-31 kreipėsi į atsakovą, siūlydama geranoriškai nutraukti viešosios teisės principą pažeidžiančią sutartį, tačiau atsakovas pateikto susitarimo nepasirašė, o žodžiu informavo nesutinkantis nutraukti

    61997-07-03 sutartį. Kadangi sudaryta sutartis prieštaravo 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 47, 48, 49 straipsniuose išdėstytoms nuostatoms, sutartis laikytina niekine ir negaliojančia, taikytinos niekinio sandorio patvirtinimo pasekmės (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Nurodė, kad 2007-2009 m. vyko teisminis procesas tarp tų pačių šalių dėl gyvenamojo namo, todėl nebuvo racionalaus pagrindo kreiptis į teismą iki civilinės bylos išnagrinėjimo pabaigos, dėl šių priežasčių bendrasis senaties terminas skaičiuotinas nuo civilinės bylos išnagrinėjimo pabaigos nėra praleistas. Proceso šalis nuo pat sutarties sudarymo siejo sudėtingi teisiniai santykiai, kurių pobūdžio kvalifikavimas reikalavo gilios teisinės analizės ir specialiųjų teisinių žinių. Faktas apie ieškovę ir atsakovą siejančius neteisėtus panaudos santykius ieškovei tapo žinomas Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei atlikus valstybinį nekilnojamojo turto valdymo auditą ir paviešinus 2015 m. kovo 10 d. ataskaitą Nr. VA-P-20-4-4. Šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą pažeistoms teisėms ginti.

  2. Atsiliepime atsakovas A. G. su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą ieškovės ieškiniui ir ieškinį atmesti. Nurodė, jog ieškovė kreipėsi į teismą, praleidusi tiek panaudos sutarties sudarymo metu galiojusiame 1964 m. CK, tiek šiuo metu galiojančiame CK numatytą ieškinio senaties terminą. Ieškovė, reikalaudama pripažinti panaudos sutartį niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio (1964 m. CK 47 straipsnio) pagrindu, nenurodo, kokiai konkrečiai įstatymo imperatyviai nuostatai, galiojusiai sudarant panaudos sutartį, prieštaravo panaudos sutartis, be to, ieškovė nurodo ne įstatymą, kuriam tariamai prieštarauja sudaryta sutartis, bet Žemaitijos nacionalinio parko nuostatus, kurių tikslams prieštarauja panaudos sutartis. Viešųjų juridinių asmenų sudaryti sandoriai nėra niekiniai, bet gali būti nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka pateikus ieškinį, nepraleidus ieškinio senaties termino, o ieškovė ieškinį pareiškė praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą. Be to, CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti, kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Pagal Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, pažeidžiant bendrovės organų kompetenciją sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu CK 1.82 straipsnyje nurodytu pagrindu, o CK 1.80 straipsnyje nurodytu pagrindu – fakultatyviai, jei jis pažeidžia ir imperatyvias įstatymo normas. Dėl ieškovės reikalavimo panaudos sutartį pripažinti ir 1964 m. CK 48 straipsnio (galiojančio CK 1.81 straipsnio) pagrindu, kaip prieštaraujančią viešajam interesui, nurodė, jog ieškovė nenurodė kaip konkrečiai sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ir moralei, nepateikė įrodymų, kad sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, prieštaraujančio viešajai tvarkai ir gerai moralei, siekimą, be to, ieškovė ieškinį grindžia iš esmės 1964 m. CK 49 straipsniu (galiojančio CK 1.82 straipsnio 2 dalimi). Atsakovas kaip tik sutartimi tikėjosi raštu įtvirtinti namo valdymą, kuris tęsėsi ilgą laiką dar iki sutarties sudarymo, sutartis buvo sudaryta būtent ieškovės siūlymu, o atsakovas, neturėdamas teisinio išsilavinimo, neturėjo pagrindo abejoti ieškovės pasiūlytos sutarties (namo valdymo įtvirtinimo formos) teisėtumu. Atkreipė dėmesį, kad namą nuolat ir nepertraukiamai valdė atsakovo sutuoktinės V. G. šeima, vėliau, po sutuoktinės tėvų mirties – atsakovo šeima. Namas yra atsakovo sutuoktinės šeimos palikimas, sutuoktinė name nuolatos gyvena balandžio – spalio mėnesiais. Nurodė, kad ieškovė savo veiksmais – sandorio vykdymu beveik 20 metų, patvirtino panaudos sutartį, netekdama teisės ginčyti panaudos sutarties. Ieškovės nurodomuose Žemaitijos nacionalinio parko nuostatuose nustatyta, kad parkas valdo ir naudoja jam patikėtą valstybinės nuosavybės turtą. Atsakovas savo sąskaita prižiūri namą, išlaiko jo būklę, atlieka einamąjį remontą, teritorijoje prie namo rengiamos parodos, taigi, laikosi parko teritorijai taikomų reikalavimų, todėl panaudos sutarties sudarymas neprieštaravo Žemaitijos nacionalinio parko nuostatuose numatytų tikslų ir uždavinių. Nurodė, kad sprendžiant dėl galimybės ginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui, pagal plėtojamą teismų praktiką, būtina nustatyti visumą aplinkybių: ar sandorį sudarė viešasis ar privatusis juridinis asmuo, ar sudarytas sandoris prieštarauja jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, o konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais. Panaudos sutarties pripažinimas negaliojančia būtų akivaizdžiai neproporcingas ir lemtų akivaizdų atsakovo ir jo šeimos interesų pažeidimą. Atsakovo nuomone, pagal teisės aktus, galiojusius panaudos sutarties sudarymo metu, ieškovė valdė ir naudojo Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje esančią valstybinę žemę, vykdydama nuostatose numatytas funkcijas. Galiojusio Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad Vyriausybės sprendimu valstybinės žemės valdymo teisė suteikiama valstybinėms institucijoms, vietos savivaldos institucijoms, miškų urėdijoms, nacionalinių ir regioninių parkų administracijoms, iš valstybės biudžeto išlaikomoms valstybinėms įstaigoms ir valstybinėms įmonėms. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybinės žemės valdytojas turi teisę neviršydamas suteiktų įgaliojimų naudoti žemę, laikotarpiui iki 3 metų ją išnuomoti kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims, taip pat priimti sprendimus dėl žemės suteikimo naudotis fiziniams ir juridiniams asmenims, jeigu įstatymuose ar teisės aktuose nenumatyta kitaip. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-04-22 nutarimu Nr. 283 patvirtintų Žemaitijos nacionalinio parko nuostatų (toliau Nuostatai) 1 punkte numatyta, kad Žemaitijos nacionalinis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991-04-23 nutarimu Nr. 1-1244 vertingiausioms gamtiniu bei kultūriniu požiūriu Žemaitijos teritorijoms išsaugoti, tvarkyti ir naudoti. Pagal Nuostatų 15 punktą Žemaitijos nacionalinis parkas valdo ir naudoja jam patikėtą valstybinės nuosavybės turtą. Remdamasis nurodytais teisės aktais, darė išvadą, jog ieškovė panaudos sutartimi galėjo leisti atsakovui naudotis 10 m žeme aplink gyvenamąjį namą. Nesutiko, jog būtų atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas. Atsakovo nuomone, ieškovės nurodomos aplinkybės, jog darbuotojai neturi teisinio išsilavinimo, negali būti pripažintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis. Nepagrįsti teiginiai, jog apie neteisėtus panaudos sutarties santykius ieškovė sužinojo tik atlikus valstybinį nekilnojamojo turto valdymo auditą. Be to, tokie teiginiai prieštarauja ieškovės pozicijai, nurodytai ieškinyje, jog dėl buvusių komplikuoto gyvenamojo namo nuosavybės klausimo nebuvo racionalu kreiptis į teismą iki buvusios civilinės bylos išnagrinėjimo pabaigos. Panaudos sutarties neteisėtumui nustatyti nereikalinga gili analizė ar specialiosios teisinės žinios. Ieškovei tariamas panaudos sutarties neteisėtumas buvo žinomas nuo jos sudarymo ir tik dėl pačios ieškovės valios ieškovė kreipėsi į teismą praleidusi ieškinio senaties terminą, dėl ko ieškovės reikalavimas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą atmestinas kaip nepagrįstas.
  3. Atsiliepimu į ieškinį trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos dėl ieškinio prašė spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, jog žemės sklypas, kuriame yra gyvenamasis namas, nekilnojamojo turto registre įregistruotas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vardu valstybinės žemės patikėjimo teise, 2012-13-07 sudaryta valstybinės žemės panaudos sutartimi Žemaitijos nacionaliniam parkui žemės sklypas perduotas laikinai naudotis iki 2036-03-06. Pažymėjo, jog ginčijamoje sutartyje Žemaitijos nacionalinio parko administracija negalėjo nurodyti, jog „sutinka leisti naudotis <...> žemės plotu (10 m apie jį), nes pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnį valstybinės žemės valdytojo teisės nėra numatytos. Jeigu Žemaitijos nacionalinio parko administracija, sudarydama ginčo sutartį, viršijo savo kompetencijos ribas, numatytas teisės aktuose, tai yra pagrindas nutraukti ginčijamą sutartį.
  4. Atsiliepimu į ieškinį trečiasis asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos ieškinį palaikė, prašė teismo pripažinti niekine ir negaliojančia 1997-07-03 sutartį Nr. 34 dėl gyvenamojo namo panaudos ir įpareigoti atsakovą jį grąžinti ieškovei. Nurodė, jog panaudos sutarties sudarymo metu nebuvo galiojančio įstatymo, tiesiogiai reguliavusio valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisinius santykius, o sandorio metu galioję Žemaitijos nacionalinio parko laikinieji nuostatai nenumatė įstaigai diskrecijos teisės perduoti patikėjimo teise valdomą valstybės turtą fiziniams asmenims panaudos pagrindais. Panaudos sutartis neatitiko minėtuose nuostatuose nustatytų Žemaitijos nacionalinio parko uždavinių, todėl ieškovė padarė teisingą išvadą, kad sandoris (panaudos sutartis) yra sudarytas ultra vires ir prieštarauja viešiesiems interesams, todėl turėtų būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu. Atstovas teismo posėdžio metu nedalyvavo.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8

  1. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų (Plungės rajono apylinkės teismo) 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu ieškinys tenkintas. Teismas nusprendė atnaujinti ieškinio senaties terminą ir pripažinti 1997 m. liepos 3 d. sutartį Nr. 34, kuria Žemaitijos nacionalinis parkas 99 metų laikotarpiui leido naudotis A. G. namu (unikalus Nr. ( - ) ir žemės plotu (10 m apie namą) negaliojančia. Pripažino, jog 1997 m. liepos 3 d. sutartis Nr. 34 tarp Žemaitijos nacionalinio parko ir A. G. negalioja nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Įpareigojo A. G. grąžinti gyvenamąjį namą, unikalus Nr. ( - ) ir žemės sklypą (10 m apie namą) Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai, į. k. 191440964.
  2. Teismas konstatavo, kad nors ieškovė ieškinį pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą, tačiau dėl to, kad buvo pažeista nuosavybės teisės subjekto – valstybės – nuosavybės teisė, pažeistos valstybės nuosavybės teisės gynimas, viešasis interesas, atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą.
  3. Teismas konstatavo, kad prašoma pripažinti negaliojančia 1997-07-03 sutartis dėl gyvenamojo namo ir žemės sklypo panaudos savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams bei viešosios teisės principui tvarkant valstybės turtą, todėl ieškinio reikalavimą dėl jos pripažinimo niekine ir negaliojančia tenkino (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
  4. Teismas pažymėjo, kad Panaudos sutartis buvo sudaryta ne tik pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo nuostatas ir viešosios teisės principą tvarkant valstybės turtą, bet ir Žemaitijos nacionaliniam parkui peržengus įstatymo nustatytas kompetencijos ribas. Tokius ieškovės, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmus vertintino kaip neteisėtus, o sutartį pripažino negaliojančia ir CK 1.82 str. 2 d. pagrindu.
  5. Teismas nurodė, kad šalys, sudarydamos panaudos sutartį, sąžiningai klydo dėl sutarties teisėtumo, tačiau jų ketinimai nebuvo žinomai priešingi visuomenės interesams, ir konstatavo, jog nėra pagrindo šią sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.81 straipsnio (1964 m. CK 48 straipsnio) pagrindu.

910. Sprendė, kad šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sudarant panaudos sutartį negalima, todėl niekinio sandorio pasekmės taikė nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

1011. Teismas pagal bylos baigtį paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1212. Apeliantas teismui pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų (Plungės rajono apylinkės teismo) 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos ieškinį atmesti.

1313. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė jokiu svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą ieškinio senaties terminui atnaujinti. Panaikinus sprendimo dalį dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo ieškovės ieškinys turi būti atmestas jau vien tuo pagrindu, kad yra pareikštas praleidus 1964 m. CK 84 straipsnyje numatytą trejų metu ieškinio senaties terminą.

1414. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas ne tik nenurodo, kokiai konkrečiai įstatymo imperatyviai nuostatai, galiojusiai sudarant Panaudos sutarti, prieštaravo Panaudos sutartis dalyje dėl namo perdavimo panaudos teise atsakovui, tačiau pats pripažįsta, kad tokia teisės norma neegzistavo.

1515. teigia, jog sudarant Panaudos sutartį egzistavo teisės normos, leidžiančios ieškovei sudaryti tokią sutartį. 1964 m. CK 99 straipsnyje buvo numatyta, kad valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais.

1616. Pirmosios instancijos teismas sprendime remiasi šiuo metu galiojančio CK 6.225 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ta sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Minėta teisės norma negaliojo sudarant Panaudos sutartį.

1717. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino Panaudos sutartį niekine dalyje dėl teisės naudotis žemės plotu 10 m aplink namą perdavimo Atsakovui. Panaudos sutarties sudarymo metu galiojusio LR apskrities valdymo įstatymo 5 straipsnio 1 punkto bendro pobūdžio nuostata, numačiusi, kad vienas iš apskrities viršininko uždavinių yra įgyvendinti valstybės politiką žemės naudojimo srityje, jokiu būdu nereiškia, jog ieškovė neturėjo teisės Panaudos sutartimi leisti atsakovui naudotis žemės plotu 10 m aplink Panaudos sutarties pagrindu suteiktą naudotis namą.

1818. Pažymi, jog net ir pripažinus, kad ieškovė neturėjo teisės leisti atsakovui naudotis žemės plotu 10 m aplink Panaudos sutarties pagrindu suteiktą naudotis namą, tai reikštų Panaudos sutarties negaliojimą tik dalyje dėl žemės ploto suteikimo naudotis. Tuo tarpu likusioje dalyje Panaudos sutartis yra galiojanti.

1919. Mano, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų ir pripažino Panaudos sutartį niekine ir dalyje dėl teritorijos aplink Namą perdavimo atsakovui. Pažymi, jog žemės sklypas, kuriame yra namas ir kurio dalis Panaudos sutarties pagrindu buvo perduotas atsakovui, yra patikėjimo teise valdomas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos. Todėl būtent minėta institucija galėjo reikšti reikalavimą dėl Panaudos sutarties pripažinimo niekine dalyje dėl teritorijos aplink namą perdavimo.

2020. Panaudos sutarties sudarymas ne tik neprieštaravo Žemaitijos nacionalinio parko nuostatuose, kurie galiojo sudarant Panaudos sutarti, numatytiems tikslams ir uždaviniams, bet juos atitiko, kadangi namą perdavus atsakovui yra užtikrinamas šių tikslu įgyvendinimas.

2121. Atsiliepime ieškovė, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos prašo apelianto skundo netenkinti.

2222. Teigia, kad senaties terminas praleistas nebuvo.

2323. Mano, kad Panaudos sutartis yra negaliojanti kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir juridinio asmens veiklos tikslams.

24Teisėjų kolegija

konstatuoja:

25IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

2624. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

27Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

2825. Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, byloje esančius rašytinius įrodymus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.

29Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

3026. Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. balandžio 23 d. priėmė nutarimą Nr. I-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“, įsigaliojusį 1991 m. gegužės 1 d. Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244, siekiant išsaugoti Lietuvos žmonėms ir būsimoms kartoms vertingiausius Lietuvos kraštovaizdžio kompleksus bei etnokultūrinį paveldą, buvo nutarta įsteigti Lietuvos Respublikos kompleksinėje gamtos apsaugos schemoje numatytus nacionalinius parkus ir valstybinį rezervatą (pagal parengtas schemas): „<...> Žemaitijos nacionalinį parką – 20 tūkst. ha ploto“ (1 punkto 3 papunktis) bei „įpareigoti <...> Vyriausybę iki 1991 m. lapkričio 1 d. patvirtinti nacionalinio parko nuostatus“ (2 punkto 1 papunktis) bei parengti žemės skyrimo projektus ir suteikti Žemaitijos nacionaliniam parkui nuolatiniam naudojimui miškų urėdijų ir Valstybinio vandenų fondo žemes, kurios įeina į nacionalinio parko ribas. Žemaitijos nacionalinis parkas, atstovaujamas V. B, ir atsakovas A. G. 1997 m. liepos 3 d. sudarė sutartį Nr. 34 dėl turto panaudos, kuria Žemaitijos nacionalinis parkas 99 metų laikotarpiui perdavė (leido naudotis) gyvenamąjį namą (unikalus Nr. ( - )) ir 10 m žemės plotą apie jį, es. ( - ), o atsakovas A. G. įsipareigojo atlikti pastato remontą ir prižiūrėti priskirtą teritoriją, leisti Žemaitijos nacionalinio parko administracijai naudotis pastatu poilsiautojų apgyvendinimui.

31Dėl ginčo esmės

3227. Ieškovė nurodo, kad panaudos sutartis yra neteisėta, nes sutarties sudarymo metu teisės aktai nenumatė galimybės perduoti valstybės turtą privačiam asmeniui, taip buvo pažeistas bendrasis teisinio reguliavimo principas „galima tai, kas leidžiama“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, turi tik tokius įgalinimus, kurie suteikti konkrečių įstatymų, savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Žemaitijos nacionalinio parko nuostatuose nebuvo numatyta įstaigos diskrecijos teisė perduoti patikėjimo teise valdomą valstybės turtą fiziniams asmenims panaudos pagrindais, todėl tokia sutartis neatitinka nuostatuose nustatytų Žemaitijos nacionalinio parko uždavinių, prieštarauja viešiesiems ir visuomenės interesams. Sandorio negaliojimo pagrindu nurodė 1964 m. CK 47, 48, 49 straipsnius (atitinkamai galiojančio CK 1.80, 1.81 ir 1.82 straipsniai). Atsakovo nuomone, ieškinyje nėra nurodoma, kokiai konkrečiai įstatymo imperatyviai nuostatai, galiojusiai sudarant panaudos sutarti, prieštaravo šalių sudarytoji sutartis, kad nurodomas ne įstatymas, bet Žemaitijos nacionalinio parko nuostatai, kad ieškovė ieškinyje pripažino, jog sudarant panaudos sutartį nebuvo galiojančio įstatymo tiesiogiai reguliavusio valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisinius santykius, todėl panaudos sutartis negali būti pripažinta negaliojančia.

3328. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 punktu, 9 straipsnio 4 dalimi, 43 straipsniu, sandoriams pripažinti niekiniais turi būti taikomos 1964 m. Civilinio kodekso nuostatos, jeigu galiojančiame Civiliniame kodekse yra numatyti tokie sandorių negaliojimo pagrindai. Lyginamuoju metodu aiškinant Sutarties sudarymo metu galiojusio Civilinio kodekso (1964 m.) ir dabar galiojančio Civilinio kodekso nuostatas, matyti, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris laikomas niekiniu pagal Civilinio kodekso (1964 m.) 47 straipsnį ir dabar galiojantį Civilinio kodekso pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Sandoris, sudarytas turint žinomai priešingą Lietuvos Respublikos visuomenės interesams tikslą laikomas niekiniu pagal Civilinio kodekso (1964 m.) 48 straipsnį ir dabar galiojantį Civilinio kodekso 1.81 straipsnį. Juridinio asmens teisnumui prieštaraujantis sandoris laikomas niekiniu pagal Civilinio kodekso (1964 m.) 49 straipsnį ir dabar galiojantį 1.82 straipsnį.

3429. Ieškovė teisingai pastebi, kad apeliaciniame skunde apeliantas klaidingai nurodo, kad Panaudos sutarties sudarymo metu nebuvo analogiškos civilinio kodekso (2000 m.) 6.225 straipsnio 1 daliai normos, nustatančios, kad sutartis absoliučiai negalioja, jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių laisvės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Pažymėtina, kad analogiško turinio norma buvo įtvirtinta civilinio kodekso (1964 m.) 48 straipsnyje, jame nurodoma, kad negalioja sandoris, sudarytas turint priešingą Lietuvos Respublikos interesams tikslą. Būtent, sandoris sudarytas akivaizdžiai tenkinant atsakovo privatų interesą (atsakovas nemokamai vasaroja ir poilsiauja valstybei nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name), prieštarauja visuomeniniam tikslui, nes naudojamas ne visuomenės reikmėms.

3530. Apeliantas skunde akcentavo, kad panaudos sutarties sudarymo metu nebuvo galiojančio įstatymo tiesiogiai reguliavusio valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisinius santykius. Su šia pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Viena vertus, sutiktina, kad Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas įsigaliojo nuo 1998-06-12. Kita vertus, Žemaitijos nacionalinis parkas yra ir buvo biudžetinė įstaiga, Jos veiklą Panaudos sandorio sudarymo metu reglamentavo Biudžetinių įstaigų įstatymas. Minėtas įstatymas (redakcija nuo 1997-03-07) nustato iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšų visiškai arba iš dalies išlaikomų įstaigų <...> valdymą (1 straipsnis), įstatyme nurodoma, kad biudžetinė įstaiga savo veikloje vadovaujasi teisiniu dokumentu – nuostatais (5 straipsnis). Vadovaujantis sandorio sudarymo metu galiojančių Žemaitijos nacionalinio parko laikinųjų nuostatų (toliau - Nuostatai), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 283, 1 ir 15 punktu, Žemaitijos nacionalinis parkas įkurtas vertingiausioms gamtiniu bei kultūriniu požiūriu Žemaitijos teritorijoms išsaugoti, tvarkyti ir naudoti. Sutiktina su ieškove, jog Žemaitijos nacionalinis parkas buvo viešasis juridinis asmuo, vykdęs tik savo nuostatuose ir teisės aktuose apibrėžtas funkcijas. Nuostatų 7-14 punktuose buvo apibrėžtos Žemaitijos nacionalinio parko kompetencijos ribos (uždaviniai). Juose nebuvo numatyta įstaigos diskrecijos teisė perduoti patikėjimo teise valdomą valstybės turtą fiziniams asmenims panaudos pagrindais. Darytina išvada, kad Panaudos sutartis neatitinka Nuostatuose nustatytų Žemaitijos nacionalinio parko uždavinių, todėl yra sudarytas ultra vires ir prieštarauja viešiesiems interesams bei imperatyvioms Biudžetinių įstaigų įstatymo ir iš jo išplaukiančių teisės aktų – kaip visumos – nuostatoms.

3631. Žemaitijos nacionalinio parko steigėja yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnis, redakcija, galiojusi sandorio metu). Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetenciją nustato Vyriausybės įstatymas. Minėtas įstatymas (redakcija, galiojusi sandorio metu) nustatė, kad Vyriausybės valdo, naudoja ir disponuoja valstybiniu turtu; steigia ir panaikina Vyriausybės įstaigas; tvirtina ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų nuostatus (Vyriausybės įstatymo 21 straipsnio 5, 8, 9 punktai). Taigi, Žemaitijos nacionalinis parkas savo veikloje, be kitų teisės aktų (ir Pagrindiniu Įstatymu – Konstitucijos), vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės normatyviniais aktais bei nuostatais. Verta paminėti, kad Sutarties sudarymo metu galiojo panašius teisinius santykius reguliavęs teisės aktas - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gegužės 8 d. nutarimas Nr. 448 „ Dėl negyvenamųjų pastatų ir patalpų panaudos“ (toliau - Nutarimas). Nutarimo 1.1 punkte buvo nustatyta, kad valstybės turtą (negyvenamuosius pastatus ir patalpas), kurį valstybės valdžios ir valdymo institucijos valdo ir naudoja patikėjimo teise, kitoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms perduoda valdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybė Statybos ir urbanistikos ministerijos teikimu. Ieškovė teisi, jog Nutarimo 1.2. punkte buvo nustatyta, kad biudžetinės įstaigos ir organizacijos, vadovaudamosi šiuo nutarimu patvirtintų Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos bei panaudos taisyklių 4 ir 5 punktais, negyvenamuosius pastatus ir patalpas perduoda kitoms biudžetinėms įstaigoms ir organizacijoms bei valstybės įmonėms neatlygintinai naudotis pagal panaudos sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 366-373 straipsniai), bet ne ilgesniam kaip 20 metų laikotarpiui. Nutarimo 1.3. punkte buvo nustatyta, kad valstybės valdžios ir valdymo institucijos, suderinusios su Statybos ir urbanistikos ministerija bei Finansų ministerija, o valstybės turtą valdančios ir naudojančios jį patikėjimo teise savivaldybės, suderinusios su Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija bei Finansų ministerija, negyvenamuosius pastatus ir patalpas perduoda steigiamoms naujoms ministerijoms, prie ministerijų steigiamiems departamentams, tarnyboms, inspekcijoms bei Vyriausybės įstaigoms, taip pat Valstybinei teisės medicinos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir jos skyriams, švietimo įstaigoms, mokslo ir studijų institucijoms, kultūros įstaigoms ir organizacijoms, invalidų, sporto bei labdaros ir paramos fondams laikinai neatlygintinai naudotis pagal panaudos sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 366-373 straipsniai), bet ne ilgesniam kaip 20 metų laikotarpiui. Sutarties sudarymo metu galiojusio civilinio proceso kodekso (1964 m.) 11 straipsnyje buvo nustatyta, kad, tuo atveju, jeigu nėra įstatymo reguliuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reguliuojantį panašius santykius, jeigu tokio nėra - vadovaujasi bendraisiais teisės principais. Vadovaujantis įstatymo analogija, Nutarimu patvirtintose Negyvenamųjų patalpų ir nuomos taisyklėse nėra numatyta valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais fiziniam asmeniui išimčių. Akivaizdu, kad gyvenamasis namas buvo perduotas naudoti nesilaikant Nutarime nustatytos tvarkos ir iš esmės, įstatymo analogijos pagrindu, pažeidžiant Nutarimo 1.1., 1.2., 1.3. punktus, ir, kartu, bendruosius teisės principus. Kolegija konstatuoja, kad dėl priežasčių, nurodytų 30, 31 punktuose sudaryta Sutartis yra niekinė ir pažeidžianti imperatyvias įstatymo nuostatas (Civilinio kodekso (1964 m.) 47 straipsnis, galiojančio Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalis), kadangi ji pažeidžia Biudžetinių įstaigų įstatymą, Vyriausybės įstatymą bei iš jų išplaukiančius teisės aktus –kaip visumos, bendruosius teisės principus, bei visuomenės interesus. Žemaitijos nacionalinio parko tikslas tenkinti viešuosius interesus (CK 2.34 straipsnio 2 dalis). Žemaitijos nacionalinis parkas, kaip viešasis subjektas, patikėjimo teise valdantis valstybei priklausantį turtą, turi ne tik užtikrinti sandorių, susijusių su valstybei priklausančio turto perdavimu, teisėtumą, bet ir siekti maksimalios naudos visuomenei, užtikrinti efektyvų valstybei priklausančio turto valdymą, naudojimą ir disponavimą. Dėl to jis pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje – šiuo atveju nurodytuose įstatymuose ir jais sistemiškai susietuose kituose teisės aktuose (nutarimuose, nuostatuose).

3732. Remiantis sandorio sudarymo metu galiojusio Civilinio kodekso (1964 m.) 99 straipsniu, valstybės turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosios Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais. Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosios savo įstatais (nuostatais). Sandorio sudarymo metu galiojusio Biudžetinių įstaigų įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatyta, kad, juridinis asmuo veikia remdamasis įstatais (nuostatais). Pagal Sutarties sudarymo metu galiojusio civilinio kodekso (1964 m. ) 26 straipsnį, juridinis asmuo turi civilinį teisnumą sutinkamai su nustatytais jo veiklos tikslais. Taigi, šiuo atveju, veikia bendrasis teisės principas, kad niekas negali perleisti daugiau teisių, nei jų pats turi. Svarbu ir tai, kad Žemaitijos nacionalinis parkas kaip viešasis subjektas, patikėjimo teise valdantis valstybei priklausantį turtą, turi ne tik užtikrinti sandorių, susijusių su valstybei priklausančio turto perdavimu, teisėtumą, bet ir siekti maksimalios naudos visuomenei, užtikrinti efektyvų valstybei priklausančio turto valdymą, naudojimą ir disponavimą. Kolegijos nuomone, ginčijama panaudos sutartis nėra suderinama su Žemaitijos nacionalinio parko veiklos tikslais. Vadovaujantis Konstitucija, valstybės turtas negali būti valdomas, naudojamas, juo negali būti disponuojama taip, kad jis tenkintų tik kurios nors vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesus arba poreikius, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas). Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Sudaryta panaudos sutartimi, kuria 99 metų laikotarpiui neatlygintinai perleidžiamas ilgalaikis turtas, pažeidžiami tiek valstybės, tiek visuomenės interesai, nes valstybė netenka turto, kuris galėtų būti panaudotas visų visuomenės narių interesams. Panaudos sutartis buvo sudaryta ne tik pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo nuostatas ir viešosios teisės principą tvarkant valstybės turtą, bet ir Žemaitijos nacionaliniam parkui peržengus įstatymo nustatytas kompetencijos ribas. Tokie ieškovės kaip viešojo administravimo subjekto veiksmai pagrįstai buvo vertintini kaip neteisėti, o sutartis negaliojančia ir CK 1.82 straipsnio 2 dalies pagrindu.

3833. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė Žemaitijos nacionalinio parko direkcija pareikštu ieškiniu prašė pripažinti Panaudos sutartį niekine ir negaliojančia tik dėl gyvenamojo namo perdavimo atsakovui. Pastebėtina, kad ieškovė patikslintu ieškiniu prašė pripažinti niekine ir negaliojančia 1997 m. liepos 3 d. sutartį Nr. 34, pasirašytą tarp Žemaitijos nacionalinio parko ir A. G. dėl gyvenamojo namo (unikalus Nr. ( - ) panaudos. Pažymėtina, kad iš Panaudos sutarties preambulės matyti, jog Panaudos sutartis įvardijama, kaip sutartis dėl gyvenamojo namo panaudos. Joje nurodyta, jog Žemaitijos nacionalinis parkas ir A. G. sudarė sutartį dėl gyvenamo namo panaudos. Akivaizdu, jog šios sutarties dalykas iš esmės ir buvo gyvenamasis namas, o ne žemės plotas, tai yra 10 m apėjimas apie gyvenamąjį namą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė Žemaitijos nacionalinio parko direkcija patikslintame ieškinyje pasisakė ir dėl Panaudos sutartimi atsakovui leisto naudotis žemės ploto (10 m apie jį), bei nurodė, kad „Žemaitijos nacionalinio parko administracija negalėjo leisti naudotis Atsakovui žemės plotu „(10 m apie jį), nes neturi/-ėjo valstybinės žemės valdytojo teisių“. Taigi, ieškinyje pasisakyta ir dėl gyvenamojo namo, ir dėl žemės ploto panaudos sutarties negaliojimo.

3934. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog Žemaitijos nacionalinio parko direkcija nėra tinkama ieškovė dėl Panaudos sutarties nuginčijimo dalyje dėl žemės sklypo (10 m apie jį). Šiuo aspektu akcentuotina, kad ginčijama Panaudos sutartis, kuria leista naudotis ir žemės sklypu (10 m apie jį) sudaryta tarp Žemaitijos nacionalinio parko ir A. G.. Be to, žemės sklypas, kuriame yra Panaudos sutartimi perduotas atsakovui naudotis gyvenamasis namas, Valstybinės žemės panaudos sutartimi 2012 m. kovo 7 d. Nr. 36SUN-9 perduotas neatlygintinai naudotis Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad Žemaitijos nacionalinio parko direkcija turi teisinį suinteresuotumą ginčyti jos pačios sudarytą sandorį.

4035. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino niekine Panaudos sutarties dalį dėl teisės naudotis žemės plotu 10 m aplink Namą perdavimo atsakovui. Kolegija su tuo nesutinka. Panaudos sutarties sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnyje buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu valstybinės žemės valdymo teisė suteikiama valstybinėms institucijoms, vietos savivaldos institucijoms, miškų urėdijoms, nacionaliniu ir regioniniu parku administracijoms, iš valstybės biudžeto išlaikomoms valstybinėms įstaigoms ir valstybinėms įmonėms. Kitą valstybinę žeme apskrities teritorijoje valdo apskrities valdytojas. Valstybinės žemės valdytojas turi teisę neviršydamas suteiktų įgaliojimų naudoti žemę, laikotarpiui iki 3 metų ją išnuomoti kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims, taip pat priimti sprendinius dėl žemės suteikimo naudotis fiziniams ir juridiniams asmenims, jeigu įstatymuose ar teisės aktuose nenumatyta kitaip. Žemės naudojimo, jos nuomos arba suteikimo naudotis juridiniams ir fiziniams asmenims bendrą tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Taigi, vadovaujantis minėtomis Žemės įstatymo 6 straipsnio nuostatomis, valstybinės žemės valdymo teisė galėjo būti suteikiama nacionalinių ir regioninių parkų administracijoms tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu. Bylos duomenimis Lietuvos Respublikos Vyriausybė nėra (ir nebuvo) priėmusi sprendimo, kuriuo būtų valstybinės žemės ploto, kuriuo Panaudos sutartimi buvo suteikta teisė naudotis atsakovui, valdymo teisę suteikusi Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai. Atsižvelgiant į tai, dalytina išvada, jog Žemaitijos nacionalinio parko direkcija pagal buvusį teisinį reglamentavimą negalėjo valstybei priklausančią žemę, kurią Panaudos sudarymo metu valdė apskrities valdytojas, neatlygintinai perduoti 99 metų laikotarpiui atsakovui. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad nustačius, jog panaudos sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir tuo pažeidžiamas viešasis interesas, dėl to teismas teisėtai ex officio pripažino sandorį negaliojančiu ne tik dėl gyvenamojo namo, bet ir dėl žemės sklypo panaudos.

4136. Kiti proceso šalių argumentai bylos išsprendimui įtakos neturi.

42Dėl senaties termino atnaujinimo

4337. Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino senaties terminą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi faktines bylos aplinkybes, 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalies reglamentavimą, kad reikalavimams dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais 1964 m. CK 47 straipsnio pagrindu taikytas trejų metų ieškinio senaties terminas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog ieškovė ieškinį pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą.

4438. Pagal 1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas, trečiųjų teismas (arbitražas) pripažįsta, kad ieškininės senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama. Pagal šiuo metu galiojančio CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

4539. Kasacinio teismo praktikoje dėl senaties taikymo ir niekinio sandorio sąsajumo pažymima, kad niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio, todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. Tauragės apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-60/2007; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-595/2008; 2010 m. sausio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. M. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-11/2010). Kita vertus, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog reikalavimui pašalinti niekinio sandorio pasekmes (dėl padarinių), t. y. restitucijos taikymo, gali būti taikoma ieškinio senatis, tokiam reikalavimui pareikšti senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada sandoris pradėtas vykdyti, ir asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie niekinio sandorio vykdymą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2006; 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014).

4640. Svarstant klausimą dėl senaties termino atnaujinimo ir jo pagrindo (priežasčių) niekinio sandorio pasekmių (padarinių), t. y. restitucijos taikymo kontekste, svarbu tai, kad šioje byloje nagrinėjamas visuomenei svarbus ir su viešuoju interesu susijęs klausimas – valstybei (jos žmonėms) priklausančio turto (ne)tinkamas valdymas. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad jei teismas konstatuoja, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ginti pažeistas teises, o praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. L. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. AB „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; kt.). Be to, nurodoma, kad netoleruotina teisinė situacija, kurios apskritai negalėtų ir neturėtų būti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-515/2007). Kolegija šiuo aspektu – dėl ieškinio senaties atnaujinimo pagrindo pirmiausia pažymi, jog Žemaitijos nacionalinio parko direkcija Plungės rajono apylinkės teismui 2016 m. spalio 4 d. pateikė ieškinį, 2017 m. birželio 13 d. patikslintą ieškinį, jame nurodė priežastis, kurios, jos nuomone, sudarė pagrindą ieškinio senaties termino atnaujinimui. Įsidėmėtina tai, kad Sutarties pagrindu kilusios daiktinės teisės (panauda) į nekilnojamąjį turtą nebuvo įregistruotos (išviešintos) teisės aktų nustatyta tvarka –vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 7 straipsnio 2 punktu (redakcija nuo 1997-04-01) , Be to, atsakovo ir ieškovės nesiejo tamprūs sutartiniai tarpusavio įsipareigojimai (atsiskaitymai), kurie preziumuotų sutarties sudarymo faktą ir atsakovo sutartinių įsipareigojimų vykdymą. Svarbu tai, kad 2006 m. - 2009 m. vyko civilinis procesas dėl atsakovo žmonos V. G. palikimo priėmimo fakto į gyvenamąjį namą nustatymo ir Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės į jį panaikinimo. Atsakovo žmonos V. G. palikimo priėmimo faktas vykusioje civilinėje byloje nebuvo nustatytas, Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą nebuvo panaikintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2009). Aktualu tai, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė (toliau - Valstybės kontrolė) atliko valstybinį nekilnojamojo turto valdymo auditą ir 2015 m. kovo 10 d. paviešino ataskaitą Nr. VA-P-20-4-4 „Nekilnojamojo turto valdymas, teritorijų priežiūrai skirtos priežiūros naudojimas valstybiniuose parkuose ir rezervatuose“, joje nurodomas faktas apie ieškovę ir atsakovą siejančius neteisėtus sutartinius teisinius santykius. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytos paminėtos aplinkybės, viešojo intereso gynimo būtinybė sudaro pagrindą konstatuoti, jog šiuo konkrečiu atveju ieškinio senaties praleidimas gali būti pateisintas svarbiomis priežastimis. Akcentuotina, kad sulaukusi Valstybės kontrolės ataskaitos ieškovė ėmėsi interesų gynimo. Tokiu atveju senaties termino atnaujinimas sudaro prielaidas išsamiai ištirti Panaudos sutarties sudarymo aplinkybes ir jo teisėtumą ir teisingai išspręsti šį ginčą iš esmės.

47Dėl bylos procesinės baigties

4841. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

49Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais,

Nutarė

50Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų (Plungės rajono apylinkės teismo) 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5.
  1. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė atnaujinti ieškinio... 6. 1997-07-03 sutartį. Kadangi sudaryta sutartis prieštaravo 1964 m. Lietuvos... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8.
    1. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų... 9. 10. Sprendė, kad šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sudarant... 10. 11. Teismas pagal bylos baigtį paskirstė bylinėjimosi išlaidas.... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 12. 12. Apeliantas teismui pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti... 13. 13. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė jokiu... 14. 14. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas ne tik nenurodo, kokiai... 15. 15. teigia, jog sudarant Panaudos sutartį egzistavo teisės normos,... 16. 16. Pirmosios instancijos teismas sprendime remiasi šiuo metu galiojančio CK... 17. 17. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino Panaudos sutartį... 18. 18. Pažymi, jog net ir pripažinus, kad ieškovė neturėjo teisės leisti... 19. 19. Mano, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų ir... 20. 20. Panaudos sutarties sudarymas ne tik neprieštaravo Žemaitijos nacionalinio... 21. 21. Atsiliepime ieškovė, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie... 22. 22. Teigia, kad senaties terminas praleistas nebuvo.... 23. 23. Mano, kad Panaudos sutartis yra negaliojanti kaip prieštaraujanti... 24. Teisėjų kolegija... 25. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 26. 24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir... 27. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka... 28. 25. Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau... 29. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės... 30. 26. Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba... 31. Dėl ginčo esmės... 32. 27. Ieškovė nurodo, kad panaudos sutartis yra neteisėta, nes sutarties... 33. 28. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo,... 34. 29. Ieškovė teisingai pastebi, kad apeliaciniame skunde apeliantas klaidingai... 35. 30. Apeliantas skunde akcentavo, kad panaudos sutarties sudarymo metu nebuvo... 36. 31. Žemaitijos nacionalinio parko steigėja yra Lietuvos Respublikos... 37. 32. Remiantis sandorio sudarymo metu galiojusio Civilinio kodekso (1964 m.) 99... 38. 33. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė Žemaitijos... 39. 34. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog Žemaitijos nacionalinio parko... 40. 35. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino... 41. 36. Kiti proceso šalių argumentai bylos išsprendimui įtakos neturi.... 42. Dėl senaties termino atnaujinimo... 43. 37. Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino... 44. 38. Pagal 1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas, trečiųjų teismas... 45. 39. Kasacinio teismo praktikoje dėl senaties taikymo ir niekinio sandorio... 46. 40. Svarstant klausimą dėl senaties termino atnaujinimo ir jo pagrindo... 47. Dėl bylos procesinės baigties... 48. 41. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija... 49. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 50. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų (Plungės rajono apylinkės teismo)...