Byla e2A-1229-258/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau - VSDFV Vilniaus skyrius) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui AB Lietuvos draudimui, dalyvaujant trečiam asmeniui J. I. dėl žalos atlyginimo.

2Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 2206,76 Eur (7619,52 Lt) dėl žalos valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui atlyginimo. Ieškinyje nurodė, kad 2010-01-07 Vilniuje įvykusio eismo įvykio metu buvo sužalotas J. I.. Dėl patirtų sužalojimų ir jų padarinių apdraustajam laikotarpiu nuo 2010-04-28 iki 2012-04-26 nustatytas 50% netekto darbingumo lygis, o laikotarpiu nuo 2012-04-19 iki 2015-04-18 – 45% netekto darbingumo lygis. Vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu J. I. nuo 2010-04-28 yra paskirta ir mokama valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija. Atsakovas yra atlyginęs žalą, padarytą Fondo biudžetui išmokėjus J. I. valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją už laikotarpį nuo 2010-04-28 iki 2012-03-31. Iš viso už laikotarpį nuo 2012-04-01 iki 2014-03-31 išmokėjus J. I. netekto darbingumo pensiją, biudžetui buvo padaryta 7619,52 Lt žala. Atsakovas šios žalos neatlygino. Ieškovo nuomone, atsakovas nepagrįstai atsisako atlyginti žalą. 2010-01-07 eismo įvykio metu automobilis pervažiavo J. I. dešinę plaštaką.
  2. Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad reikalavimas grindžiamas vien netekto darbingumo pensijos išmokėjimu, tačiau svarbus ne tik pensijos išmokėjimo, bet ir jos pagrįstumo aspektas. Trečiasis asmuo J. I. netektas darbingumas negali visa apimtimi būti pripažįstamas eismo įvykio, kurio kaltininkas savo civilinę atsakomybę yra apsidraudęs AB „Lietuvos draudimas“, pasekme, todėl atsakovas neturi pagrindo išmokėti draudimo išmokos. Atsakovas, nagrinėdamas žalą dėl J. I. darbingumo praradimo, užsiklausė papildomų medicininių dokumentų iš gydymo įstaigos ir duomenų iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos, įvertinus turėtą ir papildomai gautą informaciją, medicininius dokumentus ir atlikus išsamų tyrimą nustatyta, kad J. I. 45% netektas darbingumas nuo 2012 m. balandžio 19 d. nėra susijęs su eismo įvykio metu patirtais sužalojimais. Išnykus didžiajai daliai autoįvykio metu patirtų sužalojimų pasekmių, darbingumo praradimo procentas tęsiamas dėl lėtinių susirgimų, kurie vargino J. I. dar iki eismo įvykio. Eismo įvykio metu patirti sužalojimai negalėjo sukelti tokių pasekmių sveikatai, kokiomis dabar skundžiasi J. I.. Net jei būtų pripažinta, jog 2010 m. sausio 7 d. įvykis prisidėjo prie J. I. būklės pablogėjimo bei lėtinės ligos paūmėjimo, autoįvykio pasekmės negalėtų būti tokios didelės, kad dėl jų nukentėjusysis netektų net 55 % darbingumo. Atsakovo nuomone, jei tam tikra procentinė dalis nedarbingumo ir būtų konstatuota, ji nesiektų 45 %. Atsakovas negali būti įpareigojamas atlyginti ieškovo nuostolių, dėl kurių jo draudėjas nėra atsakingas, t.y. dėl eismo įvykio metu nukentėjusio asmens lėtinių ligų sukeltų pasekmių sveikatai.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad šalių ginčui taikytini įstatymai:
    1. Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 str. 1 d. , kuris numato, kad juridiniai ar fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.
    2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau-CK) 6.290 str. 1 d., kuriame įtvirtinta kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta regreso teisė į žalą padariusį asmenį.
    3. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau- TPVCAPD) 19 str. 10 d. nustatyta, kad asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Taip pat TPVCAPD 15 str. 6 d. nustato, kad asmeniui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas, vadovaudamasis dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį, ir medicininėmis apžiūros pažymomis. Remiantis TPVCAPD įstatymo 19 str. 6 dalimi, draudikas atlygina nukentėjusiajam eismo įvykio metu asmeniui tik įrodymais pagrįstą eismo įvykio metu padarytą žalą ir turi teisę atmesti nepagrįstus reikalavimus dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo.
  3. Teismas byloje paskyrė teismo ekspertizę, siekiant nustatyti kokia dalimi J. I. yra nedarbingas dėl 2010-01-07 eismo įvykio sukeltų padarinių, o kokia dalimi dėl lėtinės ligos.
  4. Atsižvelgdamas į ekspertizės išvadas, teismas konstatavo, kad J. I. netektas darbingumas susietas ne vien su autoįvykio pasekmėmis, o sąlygotas ir nukentėjusio lėtinių paveldimų ligų, kurios J. I. buvo diagnozuotos jau iki eismo įvykio. Pagal ekspertizės išvadą eismo įvykis tik 35 procentais sąlygojo nukentėjusio netektą darbingumą. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 str. 7 d. 2 p. nustatyta, kad jei asmeniui nustatoma 30–55 procentų darbingumo, asmuo laikomas iš dalies darbingu, t. y. asmuo gali dirbti pagal negalios pobūdį pritaikytoje darbo vietoje arba jam nebūtina pritaikyti darbo vietos. Tokiu atveju asmeniui nustačius iki 45 procentų netektą darbingumą dėl sužalojimo padarinių J. I. laikomas darbingu ir netekto darbingumo pensija jam nepriklausytų.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Apeliantas (ieškovas) VSDFV Vilniaus skyrius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-11-29 sprendimą ir ieškinį dėl 2206,77 Eur žalos atlyginimo iš AB „Lietuvos draudimas“ priteisimo. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:

47.1. VSDFV Vilniaus skyrius, teikdamas ieškinį dėl žalos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui priteisimo, pateikė rašytinius įrodymus (t. y. darbingumo lygio pažymas, 2010-04-28, 2011-05-02, 2012-04-27 bei 2013-05-13 darbingumo lygio vertinimo aktus ir su jais susijusius medicininius dokumentus, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – NDNT) 2013-12-31 raštą Nr. R-47308), pagrindžiančius ieškovo reikalavimo pagrįstumą, tačiau teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės vadovavosi tik Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės aktu Nr. EKG 1(72/192)2016 (01).

57.2. Apeliantas bylos nagrinėjimo metu atkreipė pirmosios instancijos teismo dėmesį, kad Ekspertizės aktas turi būti vertinamas kritiškai, kadangi jį atlikę ekspertai J. M.-Č., G. R. ir R. R. jau yra anksčiau, t.y. 2013-03-06 atlikę J. I. darbingumo lygio dėl 2010-01-07 eismo įvykio vertinimą atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ prašymu (Specialisto išvada Nr. KG 64/13 (01)). Apelianto nuomone, aplinkybė, jog dar 2013 metais atsakovo prašymu J. I. darbingumo lygį vertinę ekspertai pakartotinai atliko to paties asmens darbingumo lygio vertinimą, sudaro pakankamą pagrindą abejoti Ekspertizės akto visišku objektyvumu ir nešališkumu.

67.3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-08-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-18194-937/2014 paskiriant ekspertizę, teismas pažymėjo, jog ekspertizė pavestina atlikti kitiems Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ekspertams, tačiau atliekant teismo pavestą ekspertizę į minėtą teismo nurodymą nebuvo atsižvelgta. Apelianto nuomone, buvo pažeistas esminis teismo medicinos ekspertui taikomas reikalavimas – visiškas eksperto objektyvumas ir nešališkumas (LAT 2010-12-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2010).

77.4. VSDFV Vilniaus skyrius bylos nagrinėjimo metu akcentavo, ką specialisto išvadoje ir ekspertizės akte nurodo patys ekspertai, t.y. ekspertizės akte J. I. darbingumo lygis buvo vertinamas vadovaujantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis, patvirtintomis, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003-05-23 įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 (toliau – Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės), ir atkreipė dėmesį, kad, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, netekto darbingumo pensija yra skiriama remiantis NDNT darbingumo lygio vertinimo pažymomis.

87.5. Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai vadovavosi Ekspertų išvadoje nurodytu J. I. netektu bendruoju darbingumo lygiu, t.y. 35 procentais, kadangi netekto darbingumo pensijai reikšmingas tik NDNT nustatytas darbingumo netekimo lygis, o ne sveikatos sutrikdymo mastas, apskaičiuotas pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles. Be to, pirmosios instancijos teismas net pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių kriterijus pripažinęs, kad J. I. po eismo įvykio 2010-01-07 neteko 35 procentų bendrojo darbingumo, visiškai nepagrįstai VSDFV Vilniaus skyriaus ieškinį atmetė pilna apimtimi. Šiuo atveju, teismas 2016-11-29 sprendime prieštarauja pats sau, nes pripažindamas, kad J. I. nedarbingumas iš dalies susietas su 2010-01-07 eismo įvykio padariniais, priėjo išvadą, kad jis yra darbingas, o atsakovas visiškai nėra atsakingas už apelianto žalą, patiriamą mokant netekto darbingumo pensiją J. I., t.y. teismas, atmesdamas ieškinį konstatavo, kad J. I. po 2010-01-07 eismo įvykio nepatyrė neigiamų padarinių jo darbingumui.

99. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tokius argumentus:

109.1. Trečiojo asmens J. I. medicininiai dokumentai turi didelę reikšmę nagrinėjamojoje byloje. Apelianto nurodomos NDNT pažymos bei darbingumo lygio vertinimai aktai atskleidžia tik formalų trečiojo asmens būklės vertinimą, tačiau jokiais būdais negalima teigti, jog jie pagrindžia apelianto reikalavimą atsakovui. Apelianto nurodomi dokumentai neįrodo Trečiojo asmens darbingumo lygio sumažėjimo ir eismo įvykio priežastinio ryšio, todėl vadovautis vien tik jais šiuo atveju nepakanka.

119.2. Iš nurodyto ekspertizės akte tyrimui pateiktų dokumentų sąrašo matyti, jog ekspertai vertino visus NDNT dokumentus, VšĮ Centro poliklinikos, VšĮ VGPUL, VšĮ Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų pateiktus trečiojo asmens medicininius dokumentus, taip pat VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės pateiktą asmens sveikatos istoriją. Akivaizdu, kad ekspertai vertino ne tik tai, kokia trečiojo asmens būklė buvo po eismo įvykio, bet ir tai, kokia ji buvo prieš eismo įvykį ir kokius sveikatos sutrikimus galima laikyti atsiradusius dėl eismo įvykio.

129.3. Apelianto atstovė teismo posėdžio metu negalėjo atsakyti į klausimą, kas patvirtina, kad atsakovas yra atsakingas už visą netekto darbingumo išmoką, nurodė, jog „atsakingas, nes atsakingas“. Teismas netgi atidėjo teismo posėdį, kad galėtų atvykti koks nors atstovas, galintis paaiškinti, kaip buvo vertinta, kad pats asmuo atsisakė reabilitacijos, kokie dokumentai buvo vertinti NDNT (NDNT vertina tik duos dokumentus, kuriuos selektyviai pateikia gydytojai, o ne visą medicininę asmens istoriją, kaip atliko teismo ekspertai), kas nustatė, kokia apimtimi teikti reikalavimą draudikui (pažymime, kad ne NDNT teikia reikalavimą, o apeliantas, kuris ir turėtų pagrįsti savo reikalavimo pagrįstumą), kokie netekto darbingumo procentai atitinka kokį konkretų sužalojimą ir netektą funkciją bei kaip sudaro apskaičiuotą išmoką.

139.4. Dėl atsakovo pasiūlytų ekspertų kandidatūrų pats apeliantas bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme nereiškė jokių prieštaravimų ir sutiko su atsakovo pasiūlymu. Atsakovui pasiūlius tą pačią ekspertizę įstaigą, kurioje jau buvo atlikta ekspertizė atsakovo iniciatyva iki bylos nagrinėjimo teisme, apeliantas nereiškė jokių abejonių dėl ekspertinės įstaigos objektyvumo ar nešališkumo. Dėl šios priežasties nėra suprantami pateikiami tokie argumentai apeliaciniame skunde. Be kita ko, apeliantas turėjo teisę ne tik prašyti skirti ekspertizę kitai įstaigai, bet ir, gavus šią, prašyti pakartotinės ekspertizės.

149.5. Ekspertizę atliko ir ekspertizės aktą surašė trys teismo medicinos ekspertai. J. M.-Č., turinti kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimus, deontologines ekspertizes, aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, ekspertinio darbo stažą nuo 2008 metų ir gydytojos radiologės specialybę nuo 2012 metų. G. R. yra VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus vedėjas, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas. R. R., turintis kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimus, deontologinės ekspertizes, aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, medicinos mokslų daktaro laipsnį, ekspertinio darbo stažą nuo 1997 metų. Taigi neabejotina tai, jog visi trys ekspertai, šioje byloje atlikę ekspertizę turi pakankamą kvalifikaciją, kuri nėra nuginčyta.

159.6. Kasacinio teismo praktikoje išskirti teisinių santykių, reglamentuojamų CK normomis ir socialinio draudimo srities teisės aktais <...>, skirtumai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VSDFV Alytaus skyrius v. „If P&C Insurance AS“, bylos Nr. 3K-3-552/2014). <...> Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo teisiniai santykiai (kaip ir kiti teisės aktai, nurodyti apeliaciniame skunde (atsakovo pastaba) priskirtini viešosios teisės reglamentavimo sričiai, šių teisinių santykių dalyvių (apdraustųjų, draudėjų, socialinio draudimo įstaigų) teisės ir pareigos nėra grindžiamos šių asmenų laisvanoriškai prisiimtais įsipareigojimais, o remiasi imperatyviu teisiniu reguliavimu, kurio asmenys negali nesilaikyti. Imperatyviu teisiniu reguliavimu remiantis taip pat mokamos socialinio draudimo išmokos <...>, jų dydis nustatomas taikant teisės aktuose apibrėžtas formules. Nei žalą padaręs asmuo, nei jo civilinės atsakomybės draudikas nėra šių socialinio draudimo teisinių santykių dalyviai.

169.7. Šioje byloje nebuvo analizuojama, ar teisėtai ir pagrįstam laikotarpiui J. I. buvo paskirtos nedarbo išmokos (ką reglamentuoja teisės aktai), klausimas buvo keliamas dėl to, kokia apimtimi atsakingas ir ar iš viso atsakingas dėl to yra atsakovas. Netekto darbingumo nustatymo tarnyba vertina konkretaus asmens funkcijos sutrikimą, tačiau jai jokiais teisės aktais nesuteikta kompetencija atskirti, kas ir kokia dalimi šį sutrikimą sukėlė.

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17Apeliacinis skundas netenkinamas.

  1. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta.
  2. Byloje nustatyta, kad už laikotarpį nuo 2012-04-01 iki 2014-03-31 apeliantas trečiajam asmeniui J. I. išmokėjo 2206,76 Eur (7619,52 Lt) netekto darbingumo pensiją.
  3. Byloje nėra ginčo dėl 2010-01-07 eismo įvykio fakto, taip pat fakto, kad autobuso, sukėlusio autoįvykį valdytojo atsakomybė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“. Ginčas byloje kilęs dėl apelianto reikalavimo, susijusio su trečiajam asmeniui išmokėta netekto darbingumo pensija, kuri buvo sąlygota eismo įvykio.
  4. Vadovaujantis CK 6.283 straipsnio 2 dalimi, nuostolius sveikatos sužalojimo atveju be kita ko sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų buvusi sužalota. Socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį (ar jo draudiką) tik toje dalyje, kurioje netekto darbingumo kompensacija atlygina nukentėjusiojo asmens dėl kaltojo asmens veiksmų negautas pajamas, t.y. dėl tos išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui padaryta žala. Vien netekto darbingumo kompensacijos paskyrimo ir mokėjimo faktas negali būti sutapatinamas su nukentėjusiojo asmens patirta žala negautų pajamų forma ir savaime nėra pakankamas pripažinti egzistuojant ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį (jo draudiką) išmokėtų išmokų dalyje. Sprendžiant dėl kaltojo asmens pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą negautų pajamų forma turi būti nustatyta, kad nukentėjusysis asmuo neteko pajamų būtent dėl patirto sužalojimo. Šios aplinkybės procesinė įrodinėjimo našta tenka ieškovui (CPK 178 straipsnis).
  5. Vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu trečiajam asmeniui J. I. nuo 2010-04-28 iki 2012-04-26 buvo nustatytas 50% netekto darbingumo lygis, o laikotarpiu nuo 2012-04-19 iki 2015-04-18 nustatytas 45% netekto darbingumo lygis. Jam yra paskirta ir mokama valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija. Atsakovas yra atlyginęs žalą, padarytą biudžetui išmokėjus trečiajam asmeniui valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją už laikotarpį nuo 2010-04-28 iki 2012-03-31.
  6. Atsakovas nurodo, kad jis neturi pagrindo išmokėti draudimo išmokos už laikotarpį nuo 2012-04-01, nes trečiojo asmens J. I. netektas darbingumas negali visa apimtimi būti pripažintas su eismo įvykio metu patirtais sužalojimais. Teisėjų kolegija su šiuo atsakovo argumentu sutinka.
  7. Iš byloje pateiktų medicininių dokumentų matyti ( - ).
  8. Nesutiktina ir su apeliantės argumentu, kad teismas, atmesdamas ieškinį nepagrįstai konstatavo, kad J. I. po 2010-01-07 eismo įvykio nepatyrė neigiamų padarinių jo darbingumui. Pažymėtina, jog šioje byloje vertinamas ginčo laikotarpis nuo 2012-04-01 iki 2014-03-31. Po eismo įvykio yra praėję mažiausiai du metai. Medicininiai duomenys tvirtina, ( - ). Šios lėtinės ligos požymiai buvo aprašomi ne tik 2007 m. medicininiuose dokumentuose, bet ir po eismo įvykio. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog J. I. iki 45 % netektas darbingumas negali būti visa apimtimi pripažįstamas eismo įvykio, kurio kaltininko civilinę atsakomybę yra apdraudęs atsakovas, pasekme, nes didžiąja dalimi yra susietas su lėtinės paveldimos ligos sukeliamais padariniais, kurie jam buvo diagnozuoti kiek daugiau nei prieš 3 metus iki eismo įvykio.
  9. Netekto darbingumo pensijos skaičiuojamos pagal netekto darbingumo procentus. Žemutinė riba, kuriai esant mokama netekto darbingumo pensija yra asmens sveikatos būklė, kai nustatomas 45% darbingumo netekimas. Asmeniui konstatavus mažesnį nei 45 % darbingumo netekimą, netekto darbingumo pensija nėra skiriama. Pagal darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašą piršto funkcijos nebuvimas yra prilyginamas piršto netekimui ir tai sudaro 90% darbingumo lygį. Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad trečiasis asmuo J. I. netektas darbingumas susietas ne vien su autoįvykio pasekmėmis, o sąlygotas ir nukentėjusio lėtinių paveldimų ligų, kurios J. I. buvo diagnozuotos jau iki eismo įvykio. Vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, spręstina, jog labiau tikėtina, jog apeliantės reikalavimu prašoma priteisti žala nėra susijusi priežastiniu ryšiu su avarijos kaltininko veiksmais už kuriuos yra atsakingas atsakovas. Hipotetiškai atmetus iki 10% netekto darbingumo, sietino su autoįvykio pasekmėmis, esant išlikusiam darbingumui, netekto darbingumo pensija nemokama, ieškovas netenka reikalavimo teisės į atsakovą, todėl ieškinys pagrįstai atsakovo atžvilgiu buvo atmestas (CPK 176 str. 1d.). Akcentuotina tai, kad šioje byloje nebuvo vertinamas apeliantės sprendimo mokėti nedarbo išmoką ginčo laikotarpiu teisėtumas, nes tai nėra šios bylos dalykas. Nagrinėjamos bylos atveju vertinama ar netektas darbingumas visa apimtimi yra eismo įvykio, kurio kaltininkas savo civilinę atsakomybę yra apdraudęs atsakovas, pasekmė. Kolegijos vertinimu, tuo atveju, jei trečiajam asmeniui nebūtų konstatuota lėtine liga, jo nedarbingumas nesiektų 45 proc.
  10. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas ieškinį atmesti, nepagrįstai rėmėsi tik ekspertizės išvada, kuri, apelianto manymu, nebuvo objektyvi. Pažymėtina, jog CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas, reiškiantis, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada tokioms išimtims nepriskirtina. Ji teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis). Dėl ekspertizės akto, kaip įrodymų šaltinio, įvertinimo kasacinis teismas yra pasisakęs, kad ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios, todėl kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, gali būti atmetami. Nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. G. v. R. B., bylos Nr. 3K-3-183/2012; kt.). Šiuo nagrinėjamu atveju įvertinus byloje pateiktą ekspertizės išvadą, spręstina, jog ji nėra prieštaraujanti byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams, kitų byloje pateiktų gydytojų ekspertų išvadoms, todėl negalima daryti išvados, kad buvo pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo taisyklės (CPK 185, 218 str.).

18Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

19Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai