Byla 3K-3-552/2014
Dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – A. G

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Gedimino Sagačio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 24 d. sprendimų peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus ieškinį atsakovui „If P&C Insurance AS“ dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – A. G.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius prašė priteisti iš atsakovo „If P&C Insurance AS“ 152 107,87 Lt dydžio žalos atlyginimą.

5Ieškovas nurodė, kad trečiasis asmuo A. G., 2008 m. vasario 20 d., būdamas neblaivus, sukėlė eismo įvykį – susidūrė su automobiliu, kuriuo į darbą vykęs J. R. eismo įvykio metu žuvo. Šį įvykį ieškovas pripažino draudžiamuoju ir žuvusiojo J. R. našlei A. A. R. išmokėjo 141 400 Lt vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Taip pat našlei A. A. R. buvo paskirta periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus ir našlės pensija, kurių už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 20 d. iki 2011 m. kovo 31 d. išmokėta 7362,01 Lt. Ieškovas kreipėsi į A. G. civilinę atsakomybę pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – TPVCAPDĮ) apdraudusį atsakovą „If P &C Insurance AS“ ir pareikalavo atlyginti patirtą 146 167,39 Lt žalą, tačiau draudimo bendrovė atsisakė tenkinti pareikštą reikalavimą, nesutikdama su tuo, kad jai kyla pareiga atlyginti išmokėtas socialinio draudimo išmokas.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinio netenkino.

8Teismas nurodė, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalies nuostata, jog socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, reiškia tai, kad nukentėjusiajam asmeniui ar žuvusio asmens šeimos nariui išmokėtos socialinio draudimo išmokos yra priskiriamos jo faktiškai patirtos žalos atlyginimui, dėl to jas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalį, Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir NADPLSDĮ) 31 straipsnį, kitus teisės aktus įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį ar įstatymų nustatytu pagrindu už jį žalą privalantį atlyginti asmenį, pavyzdžiui, draudiką. Teismas pažymėjo, kad socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios draudimo išmokas, regreso teisė žalą padariusiam asmeniui nėra absoliuti, nes turi būti įrodinėjamos aplinkybės, kokia yra paskirtos ir išmokėtos valstybinio socialinio draudimo išmokos dalis, kuria atlyginta asmens kaltais veiksmais padaryta turtinė žala. Dėl to ieškovas, prašydamas priteisti iš atsakovo visą išmokėtą socialinio draudimo išmokų sumą, turi pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad žuvusiojo žmona A. A. R., kuriai buvo išmokėtos išmokos, patyrė 152 107,87 Lt turtinę žalą. Ieškovas tokiomis aplinkybėmis nesirėmė ir neįrodinėjo, regresinį reikalavimą grindė tik aplinkybėmis, susijusiomis su valstybinio socialinio draudimo išmokos paskyrimo pagrindais, jos apskaičiavimu ir išmokėjimo faktu, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškinys yra nepagrįstas.

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. vasario 24 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą iš dalies panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui 10 707,87 Lt iš atsakovo „If P&C Insurance AS“, o kitą sprendimo dalį, kuria atmesta likusi ieškinio dalis, paliko nepakeistą.

10Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo paskirtis yra kompensuoti dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams, taigi įstatymų leidėjas nustatė, kad šiuo įstatymu nustatytos išmokos kompensuoja būtent negautas pajamas (žalą). Periodinių draudimo išmokų ir našlių pensijos apskaičiavimas (dydis) yra nustatomas siejant jas su žuvusio asmens buvusiomis pajamomis, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat sudaro pagrindą daryti išvadą, kad šios išmokos yra skirtos būtent žalai kompensuoti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovui nepriteistos pagal NADPLSDĮ 11 straipsnio 3 dalį, 26 straipsnį jo išmokėtos periodinės draudimo išmokos ir našlių pensija pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (toliau – VSDPĮ).

11Pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti vienkartinę draudimo išmoką, išmokėtą pagal NADPLSDĮ 11 straipsnio 2 dalį ir 27 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatuota, jog pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta vienkartinė draudimo išmoka apskaičiuojama atsižvelgiant vien tik į valstybės nustatomą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, t. y. jos dydis nepriklauso nuo konkrečios situacijos nei nuo mirusiojo (ne)gautų pajamų fakto ir dydžio, nei nuo jokių kitų aplinkybių. Teisėjų kolegijos nuomone, nepaisant to, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma šio įstatymo paskirtis yra kompensuoti negautas pajamas, vienkartinės draudimo išmokos išmokėjimas pagal savo prigimtį ir paskirtį ne visais atvejais gali reikšti, kad ji atlieka tokio pobūdžio – žalos negautų pajamų forma atlyginimo – funkciją. Pagal NADPLSDĮ išmokamos vienkartinės draudimo išmokos paskirtis gali būti ne vien padarytos žalos atlyginimas, bet ir socialinė. Iš nagrinėjamoje byloje pateikto Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio matyti, kad ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo (11 084,66 Lt) buvo patenkintas, žalos atlyginimas priteistas iš kalto dėl eismo įvykio asmens draudiko. Apie kitokio dydžio padarytą ir atsakingo už žalą asmens (jo draudiko) neatlygintą negautų pajamų pavidalu ar kitokią turtinę žalą byloje įrodymų nėra. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju nenustačius, jog vienkartine draudimo išmoka (jos dalimi) buvo atlyginama žala, yra pagrindas vertinti šią išmoką kaip valstybės socialinės politikos įgyvendinimą (Konstitucijos 52 straipsnis).

12III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 24 d. sprendimo dalį, kuria atmesta ieškinio dalis dėl vienkartinės draudimo išmokos priteisimo, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

141. Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UAB ERGO Lietuva, bylos Nr. 3K-3-620/2013, nurodyta, kad atlygintinai žalai apdraustojo sužalojimo ar mirties atveju apskaičiuoti taikomos CK 6.249 straipsnio nuostatos dėl žalos atlyginimo, pagal kurias atlyginamos ne tik negautos pajamos, bet ir patirtos išlaidos. Socialinio draudimo išmokos, mokamos pagal NADPLSDĮ, skirtos tik negautoms pajamoms atlyginti, bet neužtikrina viso padarytos žalos atlyginimo. Taikant civilinę atsakomybę galioja visiško žalos atlyginimo principas, reiškiantis, kad asmenims turi būti atlyginta padaryta visų rūšių žala. Visiško žalos atlyginimo principo laikomasi asmens sveikatos sužalojimo atveju, taip pat ir dėl apdraustojo nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu sveikatos sužalojimo ar mirties. Pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartyje išaiškinta, kad sužalojus apdraustą nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu asmenį, žalą sudaro ją atlyginančios socialinio draudimo išmokos pagal NADPLSDĮ, kuriomis atlyginamos negautos pajamos dėl sužalojimo, ir socialinio draudimo išmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą ir VSDPĮ, kurių paskirtis – atlyginti kitus apdrausto asmens patirtus nuostolius. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusi asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Pagal CK 6.280 straipsnį atgręžtiniai reikalavimai pareiškiami skolininkui – žalą padariusiam asmeniui – tokio dydžio, kiek sumokėta žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. TPVCAPDĮ nustatyta, kad žalos atlyginimas neturi viršyti šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytų ribų, todėl draudiko prievolės apimtis yra tokia pati kaip ir padengiančios žalą socialinio draudimo įstaigos, neviršijant TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nustatytų žalos atlyginimo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UAB ERGO Lietuva, bylos Nr. 3K-3-620/2013).

152. Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai ieškovui (kasatoriui) uždėjo papildomą patirtos žalos įrodinėjimo naštą. Lietuvos Aukščiausiais Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį. Preziumuojama, kad išmokos atitinka nukentėjusiųjų patirtą žalą. Šia žalą padaręs asmuo (jo draudikas) turi teisę visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis šią prezumpciją paneigti.

163. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, išmokėję socialinio draudimo išmokas, patiria žalą, todėl, neįskaitant šios žalos į nukentėjusiajam atlygintinos žalos dydį, Valstybinio socialinio draudimo fondui padaryta žala lieka neatlyginta.

17Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir nurodo šiuos argumentus:

181. CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį. Ši įstatymo norma nenustato, kokia apimtimi ir į kokios rūšies žalą yra įskaitomos socialinio draudimo išmokos, kokia apimtimi yra įgyvendinama socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo teisė. Mokant socialinio draudimo išmokas pagal NADPLSDĮ, prievolės mokėti tokias išmokas atsiradimas nėra siejamas su deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimu žalą padariusiam asmeniui. Šios draudimo išmokos yra išmokamos įvykus objektyviems veiksmams (t. y. tam tikram nelaimingam atsitikimui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus pripažintam draudžiamuoju įvykiu), todėl dėl asmens sužalojimo ar mirties kaltų asmenų buvimas ar nebuvimas, atsakingo už žalą asmens kaltės laipsnis bei civilinės atsakomybės draudimo galiojimas neturi įtakos valstybės prievolei išmokėti nurodytas draudimo išmokas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių mokamos draudimo išmokos, be kita ko, atlieka socialinę funkciją ir veikia kaip socialinė garantija (valstybės parama) apdraustiems asmenims.

192. Ieškovas reikalauja grąžinti visą išmokėtą vienkartinę draudimo išmoką, nesiedamas jos su žuvusiojo sutuoktinės faktiškai patirta turtine žala, o tai prieštarauja konstitucinei doktrinai ir CK 6.113 straipsnio nuostatoms, kad trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, nei turėjo pradinis kreditorius. Nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, kiek turtinės žalos (t. y. kokia dalis) atlyginama vienkartine išmoka žuvusiojo sutuoktinei. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik esant įstatyme numatytų sąlygų visumai (CK 6.245–6.250 straipsniai). Ieškovas šioje byloje neįrodė, kokio dydžio žala žuvusiojo sutuoktinei trečiojo asmens veiksmais realiai buvo padaryta.

203. Atsižvelgiant į draudimo išmokos pobūdį, draudimo sutartys skirstomos į sumų ir nuostolių draudimo sutartis. Sumų draudimo sutartys yra gyvybės draudimo sutartys, taip pat sveikatos draudimo ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartys, pagal kurias draudikas įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti draudimo išmoką, lygią draudimo sumai ar jos daliai. Nuostolių draudimo sutartys yra turto draudimo, civilinės atsakomybės draudimo sutartys, pagal kurias draudikas įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti draudimo išmoką, lygią patirtiems nuostoliams. Šiuo atveju vienkartinė draudimo išmoka, išmokėta nukentėjusiosios motinai, laikytina sumų draudimo kompensacija. Šios draudimo išmokos apskaičiavimo tvarka ir dydis visiškai atitinka draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, o tai reiškia sumų draudimo sampratą ir turinį. Vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus apskaičiuojama standartizuotai ir vienodai visiems asmenims, atitinkantiems NADPLSDĮ kriterijus, visiškai nesiejant šios išmokos su nukentėjusiojo asmens šeimos narių patirtais nuostoliais. Atsakovo, kaip draudiko, pareiga atlyginti žalą nukentėjusiesiems asmenims kyla būtent nuostolių draudimo sutarties, t. y. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties, pagrindu, pagal kurią draudikas įsipareigoja išmokėti draudimo išmoką, lygią patirtiems nuostoliams. Atsakovo nuomone, tenkinus ieškovo reikalavimą, draudiko pareiga išmokėti vienkartinę draudimo išmoką pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį (valstybei pačiai nustačius standartizuotą išmokėtinos draudimo išmokos dydį) būtų nepagrįstai išplėsta.

214. Ieškovas dalį savo argumentų grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UAB ERGO Lietuva, bylos Nr. 3K-3-620/2013, kurioje nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi, nes joje buvo sprendžiamas netekto darbingumo periodinės kompensacijos priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

24Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, mokamos pagal NADPLSDĮ, ir asmenų, kuriems jos išmokėtos, patirtos žalos dydžio santykio

25CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Pagal to paties straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.

26Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo, Ligos ir motinystės socialinio draudimo, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymuose) numatytos išmokos, mokamos apdraustam asmeniui ar jo šeimos nariams apdrausto asmens sužalojimo ar jo gyvybės atėmimo atvejais. NADPLSDĮ 11 straipsnyje nustatytos šios nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokos: 1) ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos pašalpa; 2) netekto darbingumo vienkartinė kompensacija; 3) netekto darbingumo periodinė kompensacija. Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime taip pat konstatuota, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Jeigu draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria padengta nukentėjusiam asmeniui turtinė žala.

27Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė socialinio draudimo išmokas, skirtas žalai atlyginti, reglamentuojančių specialiųjų įstatymų. Pasak kasatoriaus, visos socialinio draudimo išmokos, kurios yra apskaičiuojamos ir išmokamos pagal NADPLSDĮ nuostatas, kompensuoja nukentėjusiojo dėl draudžiamojo įvykio negautas pajamas, iš dalies ar visiškai grąžina nukentėjusįjį į turtinę padėtį, kurioje jis buvo prieš draudžiamąjį įvykį.

28Teisėjų kolegija su šiuo kasacinio skundo argumentu sutinka iš dalies. NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje atskleidžiama nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo paskirtis. Nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas NADPLSDĮ nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Iš šios socialinio draudimo rūšies paskirties matyti atitinkamas NADPLSDĮ pagrindu mokamų išmokų tikslas – kompensuoti dėl su nelaimingo atsitikimo prarastas pajamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. G. T., bylos Nr. 3K-3-93/2014).

29Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į teisinių santykių, reglamentuojamų CK normomis ir socialinio draudimo srities teisės aktais (tarp jų – NADPLSDĮ) skirtumus. Remiantis NADPLSDĮ 1 straipsniu (redakcija, galiojusi draudžiamojo įvykio metu), šis įstatymas nustato nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų socialinio draudimo santykius, asmenų, kurie draudžiami šios rūšies socialiniu draudimu, kategorijas, teises į šio draudimo išmokas, išmokų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygas, apibrėžia draudžiamuosius bei nedraudžiamuosius įvykius. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo teisiniai santykiai priskirtini viešosios teisės reglamentavimo sričiai, šių teisinių santykių dalyvių (apdraustųjų, draudėjų, socialinio draudimo įstaigų) teisės ir pareigos nėra grindžiamos šių asmenų laisvanoriškai prisiimtais įsipareigojimais, o remiasi imperatyviu teisiniu reguliavimu, kurio asmenys negali nesilaikyti. Imperatyviu teisiniu reguliavimu remiantis taip pat mokamos socialinio draudimo išmokos (tarp jų ir vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus), jų dydis nustatomas taikant teisės aktuose apibrėžtas formules. Nei žalą padaręs asmuo, nei jo civilinės atsakomybės draudikas nėra šių socialinio draudimo teisinių santykių dalyviai.

30Žalos atlyginimo teisiniai santykiai reglamentuojami privatinės teisės normomis, tai yra vienas kitam nepavaldžių asmenų turtiniai santykiai (CK 1.1 straipsnio 1 dalis), iš kurių žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo juos atlyginti. Kai socialinio draudimo įstaigos išmoka išmokas sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju, jos, remiantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimis ir NADPLSDĮ 31 straipsniu, įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, tačiau tik tokia apimtimi, kuria jų išmokėtos išmokos skirtos apdraustojo (jo šeimos narių) patirtai žalai kompensuoti. Taigi vien aplinkybė, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja negautas pajamas, nereiškia, kad remiantis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis negalima šių išmokų vertinti kaip atliekančių ir kitokią funkciją. Priešingas aiškinimas, kad socialinio draudimo įstaigos išmokėta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus (NADPLSDĮ 27 straipsnis) besąlygiškai turi būti laikoma negautų pajamų kompensacija apdraustųjų šeimos nariams vien dėl tos priežasties, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tokia nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo paskirtis, neatitiktų Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimo išaiškinimų, pagal kuriuos, remiantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, draudimo išmoka gali būti didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, ir tokiu atveju socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį tik dėl tokios socialinio draudimo išmokos dalies, kuria padengta nukentėjusiam asmeniui žala. Kasacinio teismo taip pat ne sykį pripažinta, kad pozicija, jog pagal NADPLSDĮ išmokėtų išmokų dydis nekvestionuotinas ir atgręžtiniai reikalavimai turi būti tenkinami visa apimtimi, neatitinka konstitucinės jurisprudencijos bei kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014).

31Šioje byloje kyla teisės aiškinimo problema – kaip nustatyti, kuri vienkartinės išmokos dalis (ar visa išmoka) apdraustajam mirus kompensuoja apdraustojo šeimos narių patirtą žalą (dėl šios dalies socialinio draudimo įstaiga gali įgyvendinti regreso teisę į žalą padariusį asmenį ar jo draudiką), o kuri dalis viršija patirtą žalos atlyginimo sumą (dėl šios dalies regreso teisė neatsiranda).

32Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad nukentėjusiam asmeniui (asmenims) padarytos žalos dydis ir draudimo išmoką išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisės į žalą padariusį asmenį apimtis nustatoma vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Panevėžio skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-388/2013). Šis dydis nepriklauso nuo to, kas pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar dėl nelaimingo atsitikimo darbe padarinių kompensaciją nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę. Dėl to nustatant atlygintinio atgręžtinio reikalavimo apimtį, būtina nustatyti atlygintinos žalos dydį tuo atveju, jei nukentėję asmenys teisę į žalos atlyginimą įgyvendintų asmeniškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014).

33Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis kasacinio teismo praktika, socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį. Toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusio asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis). Tokiu atveju, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato ginčą nagrinėjantis teismas (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-130/2014). Kitaip tariant, pagal kasacinio teismo praktiką, asmuo, teigiantis, kad išmokėtos socialinio draudimo išmokos viršija nukentėjusiojo realiai patirtą žalą, turi tai įrodyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S. , bylos Nr. 3K-7-496/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. G. T., bylos Nr. 3K-3-93/2014). Plėtodama minėtą teismų praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė leidžia priimti sprendimą ieškovo naudai tais atvejais, kai atsakovas neteikia patikimų argumentų ir įrodymų, ginčydamas nukentėjusiojo patirtos žalos dydį. Jei atsakovo argumentai ir jo pateikiami įrodymai patvirtina, kad ieškovo prašomos priteisti regresinės prievolės dydis reikšmingai neatitinka išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydžio (dėl reikšmingo neatitikimo tarp socialinio draudimo išmokų ir asmens patirtos žalos mutatis mutandis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UAB ERGO Lietuva, bylos Nr. 3K-3-620/2013), įrodymus dėl to, kokią konkrečią žalą patyrė apdraustasis (jo šeimos nariai), teikia abi proceso šalys (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įrodyti žalos dydį turi jos priteisimo reikalaujantis ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. „Moduva ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-112/2008; 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Luidas“ v. UAB „Baltijos laikas“, bylos Nr. 3K-3-219/2009; kt., CPK 178 straipsnis), todėl kai atsakovas paneigia duomenų apie apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas tinkamumą apdraustojo (jo šeimos narių) patirtai žalai nustatyti, konkretų žalos dydį turi įrodyti ieškovas. Teismas, įvertinęs šalių procesinių dokumentų argumentus ir pateikiamus įrodymus bei vykdydamas pareigą patikslinti ir paskirstyti šalių naštą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas), preliminariai nustatęs, kad atsakovas pagrindė reikšmingą neatitikimą tarp socialinio draudimo išmokų ir asmens patirtos žalos, turi pasiūlyti šalims teikti įrodymus, patvirtinančius realų apdraustojo (jam mirus – jo šeimos narių) patirtos žalos dydį. Pažymėtina, kad socialinio draudimo įstaigos įgyvendinant atgręžtinio reikalavimo teisę pareikštas ieškinys negali būti atmetamas vien todėl, kad nenustatytas tikslus apdraustojo (jo šeimos narių) patirtos žalos dydis. Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Todėl kai akivaizdu, kad tam tikrų nuostolių patirta, tačiau nėra galimybės nustatyti tikslų jų dydį, nuostolius įvertina teismas kiek įmanoma tiksliau, atsižvelgdamas į šalių pateiktus apskaičiavimus ir įrodymus, taip pat taikydamas teismų praktikoje suformuotus nuostolių dydžio apskaičiavimo kriterijus. Tuo pačiu pabrėžtina, kad vien aplinkybė, jog vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dydis yra nustatytas teisės aktais ir nepriklauso nuo mirusiojo pajamų dydžio (NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalis), neleidžia daryti išvados, jog ši išmoka apskritai negali visiškai ar iš dalies kompensuoti apdraustojo šeimos narių negautų pajamų apdraustajam mirus.

34Kasacinio teismo praktikoje teisiškai reikšmingu kriterijumi apskaičiuojant žuvus apdraustam asmeniui jo sutuoktinio patirtos žalos dydį, pasireiškiantį negautomis pajamomis, buvo pripažintas laikotarpis, per kurį pergyvenęs sutuoktinis išlaikymą būtų gavęs, jei sutuoktinis nebūtų žuvęs, ir kokio dydžio sutuoktinio pajamų dalis tekdavo pergyvenusiam sutuoktiniui. Laiko kriterijumi, kuriuo remiantis nustatytas tikėtinas išlaikymo laikotarpis pergyvenusiam sutuoktiniui, pripažintas tos pat lyties tokiomis pat sąlygomis gyvenančio asmens vidutinė gyvenimo trukmė remiantis Statistikos departamento duomenimis. Kartu kasacinis teismas konstatavo, kad šalys gali įrodinėti ir siūlyti teismui taikyti tikslesnius statistikos duomenis (pavyzdžiui, remtis vidutine gyvenimo trukme, nustatyta ne tik pagal lyties ir gyvenamosios vietos požymius, bet ir atsižvelgiant į amžiaus grupę, kuriai priklausė žuvusysis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014). Kai dėl draudžiamojo įvykio miršta apdraustasis, kuriam minėto statistinio metodo taikyti neįmanoma (pavyzdžiui, mirusiojo amžius peržengė statistinę atitinkamos grupės asmenų gyvenimo trukmę, tačiau šis asmuo iki mirties toliau gaudavo pajamas), bylos šalys gali įrodinėti ir siūlyti teismui taikyti kitokius jo šeimos narių negautų pajamų dydžio nustatymo kriterijus (pavyzdžiui, gali būti remiamasi individualizuota tikėtina to asmens gyvenimo trukme), kuriuos teismas įvertina remdamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

35Nagrinėjamu atveju nė viena iš šalių aplinkybių, kokių pajamų dėl apdraustojo mirties neteko jo sutuoktinė, neįrodinėjo, o bylą nagrinėję teismai šalių pareigos įrodinėti nepatikslino. Ieškovui pateikus įrodymus dėl išmokėtos draudimo išmokos apskaičiavimo, o atsakovui neteikiant įrodymų dėl reikšmingo neatitikimo tarp patirtos žalos ir išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydžio, ieškinys neturėjo būti atmestas. Taigi bylą nagrinėję teismai iš dalies netinkamai taikė CK 6.290 straipsnio 3 dalį, reglamentuojančią socialinio draudimo įstaigos regreso teisės įgyvendinimą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šios kategorijos bylose kasacinio teismo praktika ir joje pateiktos įrodinėjimo taisyklės reikšmingai vystėsi jau šią bylą išnagrinėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-338/2014; 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-477/2014). Siekiant sudaryti sąlygas šalims vykdyti savo įrodinėjimo pareigas ir atsižvelgti į šioje nutartyje pateikiamus išaiškinimus, teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis netenkintas kasatoriaus reikalavimas priteisti iš atsakovo kasatoriaus išmokėtą 141 400 Lt vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, naikinamos, ši bylos dalis perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

36Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, mokamos pagal NADPLSDĮ, vertinimo kaip socialinio draudimo įstaigos patirtos žalos

37Kasaciniame skunde nurodoma, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, išmokėję socialinio draudimo išmokas, patiria žalą, todėl, neįskaitant šios žalos į nukentėjusiajam atlygintinos žalos dydį, Valstybinio socialinio draudimo fondui padaryta žala lieka neatlyginta, taigi yra pažeidžiamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių teisės ir teisėti interesai. Kitaip tariant, kasatorius teigia, jog socialinio draudimo įstaiga pati gali būti laikoma žalos patyrusiu (nukentėjusiu) asmeniu todėl, kad vykdydama socialinį draudimą reglamentuojančius teisės aktus išmokėjo tam tikras išmokas nukentėjusiems asmenims.

38Vertindama šio argumento pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai socialinio draudimo įstaiga nukentėjusiems asmenims išmoka išmokas, kurių dydis viršija padarytą žalą ir todėl viršijančioje dalyje neturi galimybės įgyvendinti regreso teisės, socialinio draudimo įstaiga iš tiesų patiria turtinio pobūdžio praradimų. Tačiau nustatant, ar tokie praradimai gali būti kvalifikuojami kaip žala, kaltininko padaryta socialinio draudimo įstaigai, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, be kita ko, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Priežastinis ryšys, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, reiškia, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais yra pagrindas neatsirasti asmens pareigai atlyginti žalą.

39Kasacinio teismo praktikoje priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape conditio sine qua non testu (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija) nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-345/2007). Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. ir kt. v. Z. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-764/2003). Tačiau kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad netiesioginis priežastinis ryšys, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, neturi būti pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Palink“ v. UAB „Kauno saulėtekis“, bylos Nr. 3K-3-364/2014).

40Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad jei ne trečiojo asmens neteisėta veika, tai valstybinio socialinio draudimo įstaiga iš tiesų neturėtų pareigos mokėti nukentėjusiajam socialinio draudimo išmokas. Taigi trečiojo asmens neteisėta veika yra pirminė priežastinio ryšio sąlyga (conditio sine qua non), be kurios jokių neigiamų turtinių padarinių kasatoriui apskritai nebūtų atsiradę. Tačiau pareiga mokėti tokias išmokas valstybinio socialinio draudimo įstaigai kyla ne vien dėl to, kad dėl trečiojo asmens kaltės įvyko nelaimingas atsitikimas, bet ir dėl to, kad remiantis NADPLSDĮ nuostatomis toks įvykis kvalifikuojamas kaip draudžiamasis, ir įvykus tokiam įvykiui teisės aktai valstybinio socialinio draudimo įstaigai nustato pareigą mokėti tam tikro dydžio socialinio draudimo išmokas. Taigi pirminė sąlyga (trečiojo asmens neteisėta veika) ne savaime padaro žalą socialinio draudimo įstaigai, kuri tiesiogiai deliktiniame teisiniame santykyje nedalyvauja, o vien sukelia pareigą socialinio draudimo įstaigai veikti pagal NADPLSDĮ reikalavimus, mokėti draudimo išmokas. Jei NADPLSDĮ pareigos mokėti socialinio draudimo išmokas nenustatytų arba jei socialinio draudimo įstaiga dėl kažkokių priežasčių tokios pareigos nevykdytų, turtiniai padariniai socialinio draudimo įstaigai neatsirastų. Taigi priežastinis ryšys tarp trečiojo asmens atliktos neteisėtos veikos ir kasatoriaus turtinių praradimų socialinio draudimo išmokų forma yra netiesioginis, nes išmokos sumokamos ne vien dėl nelaimingo atsitikimo, bet todėl, kad įvykus draudžiamuoju įvykiu pripažintam nelaimingam atsitikimui NADPLSDĮ reikalauja iš socialinio draudimo įstaigos veikti atitinkamu būdu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis priežastinis ryšys yra pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo, kad leistų socialinio draudimo įstaigos sumokėtas išmokas kvalifikuoti kaip žalą, kilusią dėl paties nelaimingo atsitikimo. Nukentėjusiojo patirtos žalos dydį viršijančių socialinio draudimo išmokų išmokėjimas atliekamas dėl teisinio reguliavimo, o ne dėl nelaimingo atsitikimo, nors nelaimingas atsitikimas ir yra pirminė sąlyga, kuriai esant toks teisinis reguliavimas pradeda veikti. Netiesioginio priežastinio ryšio vertinimas, atsižvelgiant į tai, kiek pasekmės yra nutolusios nuo neteisėtų veiksmų, ir ar toks ryšys gali būti laikomas pakankama civilinės atsakomybės sąlyga, atitinka ankstesnę kasacinio teismo praktiką (mutatis mutandis žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Palink“ v. UAB „Kauno saulėtekis“, bylos Nr. 3K-3-364/2014).

41Atsižvelgdama į nurodytus motyvus, teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus, kad socialinio draudimo įstaiga, sumokėdama socialinio draudimo išmokas, pati patiria žalą, kurią turi atlyginti už žalą atsakingo asmens civilinės atsakomybės draudikas.

42Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

43Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 24 d. sprendimų dalis, kuriomis netenkintas ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus reikalavimas priteisti iš atsakovo „If P&C Insurance AS“ ieškovo išmokėtą 141 400 Lt vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

44Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

45Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius... 5. Ieškovas nurodė, kad trečiasis asmuo A. G., 2008 m. vasario 20 d., būdamas... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinio... 8. Teismas nurodė, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalies nuostata, jog socialinio... 9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014... 10. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Nelaimingų atsitikimų darbe... 11. Pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti vienkartinę draudimo... 12. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 13. Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m.... 14. 1. Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime ir Lietuvos... 15. 2. Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai ieškovui (kasatoriui)... 16. 3. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai,... 17. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir nurodo... 18. 1. CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusios... 19. 2. Ieškovas reikalauja grąžinti visą išmokėtą vienkartinę draudimo... 20. 3. Atsižvelgiant į draudimo išmokos pobūdį, draudimo sutartys skirstomos... 21. 4. Ieškovas dalį savo argumentų grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 22. Teisėjų kolegija... 23. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 24. Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, mokamos pagal... 25. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos,... 26. Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad CK... 27. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai... 28. Teisėjų kolegija su šiuo kasacinio skundo argumentu sutinka iš dalies.... 29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į teisinių santykių, reglamentuojamų... 30. Žalos atlyginimo teisiniai santykiai reglamentuojami privatinės teisės... 31. Šioje byloje kyla teisės aiškinimo problema – kaip nustatyti, kuri... 32. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad nukentėjusiam asmeniui... 33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis kasacinio teismo... 34. Kasacinio teismo praktikoje teisiškai reikšmingu kriterijumi apskaičiuojant... 35. Nagrinėjamu atveju nė viena iš šalių aplinkybių, kokių pajamų dėl... 36. Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, mokamos pagal... 37. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos... 38. Vertindama šio argumento pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad tais... 39. Kasacinio teismo praktikoje priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje... 40. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad jei ne trečiojo... 41. Atsižvelgdama į nurodytus motyvus, teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus... 42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 43. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. ir Lietuvos... 44. Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 45. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...